tekstai.lt

Linas Kanaras. Istorija vardu vario („Vario burnų“ dešimtmetis, 2003)

vario%20burnos%201.jpg      Prieš kiek – mėnesį? – nepriklausomi redakcijai artimi šaltiniai užverčia mane slaptais info-majakais, kad Wilno kavinėj už upės įvyks ir atsitiks įvykis vardu Vario Burnų 10th anniversary, magiška intriga mano reporterio instinktams palinksminti. Ne, mes negalim, mes persiplėšiam ir pamirštam, mes pamišę įklimpstam kaimyniniame tolimame tūse. Todėl ir išsikviečiu savo agentę ir Vario dirbtuvių neoficialią actovę ryšiams su visuomene, kad ji prezentuotų mums koncepciją, historiją ir visą undergroundinę aplinką, susijusią su šiuo mistiniu organizuotu reiškiniu. Štai ji, paryžiškai paryškinta slavė su urbanistine kepure, ateinanti į mano staliuką virtualiais begalybės kanalais ir sulietuvintais signalais kalbanti į mano ekraną.


      “Kartais, ypač pavasarį, būna, kad užeina poezijos poreikis”, pradeda nelaukdama mano labas ir ‘ko šiandien tokia - prisidengus’. Aiškina, “norisi skaityti ne tik “gyvenimiškas istorijas” arba rafinuotas fantazijas, bet lyg ir kažką gilaus ir pakylėto. Žodžiu, kad būtų gražu. Nubėgi į knygyną ryžtingai nusiteikusi surasti ką nors dvasinga ir perskaityti jaukiai susisupus į antklodę vakare arba gulint ant pilvo pievelėje prie Barbakano. Nelabai žinai, ko iš tikrųjų tau reikia, bet esi tvirtai įsitikinus, kad jau kur kur, o jau knygyne eilėraščių rinkinių tikrai surasi.”


      Grakšti įžanga. Aha, broliai ir seserys ore, mums norėtų papasakoti apie alternatyvinę leidybinę tradiciją, kuri galbūt daugeliui iš jūsų nė nežinant jau dekadą existuoja stilinguose uostamiesčio minties požemiuose ir stoguose. Bet atiduodam mikrofoną pasipiktinusiai merginai neomasonei, kuri geidžia pasidalinti savo skaitymo malonumo rakursais:

      “Ir štai jau stovi prie lentynos ir drebančiom rankom imi vieną po kitos rimtų žmonių poezijos knygutes. Pavartai vieną, kitą…ir pats nepastebi, kaip nugrybauji nuo eilėraščių prie visai kitokių knygų. Neįprasto dizaino ir ryškių spalvotų viršelių. Netradicinės formos, su subtiliais, “trenktais” paveikslėliais. Gal jų turinys ir ne visai tas, kokio tau norėjosi, bet užtat koks jausmas vartant. Pradedi suprasti, ką filosofai vadina estetiniu malonumu.


      O dvasingų eilėraščių knygutės toliau dulka aukščiausioje lentynoje pačiam knygyno kampe. Įsižiūrėjus galima iš karto pastebėti kai kuriuos jų bendrus bruožus, keliaujančius iš vienos poezijos knygos į kitą ir bandančias tave įtikinti, kad kiekvienas autorių yra nepakartojama ir labai originali asmenybė. Labai sėkmingai tuo įtikina visada balti arba blyškiai pastelinių spalvų viršeliai. Šriftas su visokiais pavinguriavimais, primenančiais produkciją tetulių, besiverčiančių sveikinimų užrašymais atvirukuose. Viršelyje būtinai bus žąsies plunksna, įsmeigta į rašalinę (kas čia per daiktas?) arba vienas tipinių tėvynės peizažų su rūtų darželiais. Tituliniame lape – autoriaus nuotrauka: giliai susimąsčiusio arba, atvirkščiai, poetiškai nerūpestingo. Eilės visada surašytos į tvarkingus stulpelius, visur tas pats šriftas, kažkoks senobinis, net “Word’ programoje tokio nėra.


      Žodžiu, labai įkvepiantis skaitymui dalykas tos knygelės. Kai dar pagalvoji, kiek pinigų autoriui kainavo išspausdinti savo rinkinėlį, pasidaro visai neaišku, kam visa tai daroma. Vardan „aukštų“ idėjų? Mūsų laikais kuklumas nepuošia žmogaus, o lietuvį ir išvis gali pražudyti. Dvasingi ir nežemiškas būtybes vaizduojantys rimti poetai turbūt nesuvokia, kad forma yra ne žemesnė už turinį, o lygiai tokia pat svarbi. Kartais net šiek tiek svarbesnė. Ir kad neverta sukišti gražias eiles į pilką skafandrą, išrikiuoti jas kaip kiaušinius į kartonines dėžutes, naiviai tikintis, kad turinys savaime atkreips skaitytojo dėmesį dvasingumu ir įdomumu. Gal vienas kitas specialistas profesionalas ir suras tarp tų vienodai atridančių poezijos knygelių tą, kuri tikrai labai jam svarbi. O paprasti mirtingieji, ypač jaunesnio amžiaus, geriau susiras ką spalvingesnio ir neįpareigojančio.”


      Kurį laiką mudu aklai žvelgiame vienas į kitą pro dvipusį monitoriaus veidrodį. Visagalė jaunoji reakcingoji kritikė ir nesusipratime pagautas klasikinis poetas su megztiniu po švarku ir šachmatininko akinių akvalangu, visą savo gyvenimo išminties nekilnojamą turtą uždaręs po juodai balta spauda, pasirodo, įdomia dviems žmonėms iš ~6-bln, - jam ir mamai. Ką sakei?


      “Tačiau yra Lietuvoj ir žmonių, kurie suteikia poezijai visai kitokią formą. Arba bent jau norėtų suteikti. Kažkada vienas jaunas klaipėdietis, architektas, labai gausiai prirašęs eilėraščių, nepanoro kentėti, kol dvasingi profesionalai supakuos ją į pastelinius lakuotus viršelius. Jis paėmė kopijavimo aparatą ir pats pradėjo gaminti knygutes. Pradėjo rodyti draugams, surado būdą rengti knygučių parodas. Pamažu prisijungė daugiau žmonių, visi su savo stiliais, su savo tekstais, su užsibrėžimu kažką išreikšti būtent tokia forma, kokia norisi, o ne tokia, kokios reikalauja tradicija ir oficialūs leidėjai. Kartu su eilėmis jiems kildavo daugybė kitokių idėjų: architektūrinių projektų, apmąstymų apie architektūrą, piešinių, šiaip neįvardinamų koncepcijų. Dabar visa ta komanda, pasivadinusi “Vario burnos. Idėjų dirbtuvės”, rengiasi švęsti dešimties metų jubiliejų.


      “vario burnos gimė mažojoje lietuvoje, klaipėdoje, spalvotojų metalų karštligės metu. viskas prasidėjo tėvo dirbtuvėse, radus zyrokso mašiną. tada visai negalvojau, kas tai, kodėl. per dešimtį metų dirbtuvių veikla išsiplėtė, o braižas beveik nepasikeitė. išskyrus gal tik tai, kad į minėtus klausimus atėjo laikas pateikti atsakymus. į pirmą klausimą atsakyčiau šitaip: vario burnos yra pačios paprasčiausios dirbtuvės, užsiimančios tuo, kas buvo pačioje pradžioje ir kam reikalingi keturi atramos taškai. visi šie darbai kurti daugiau nei dvidešimties žmonių, įvairiose žemės rutulio vietose. dirbtuvėse keturi cechai: idėjų, projektų, temų, medžiagos; keturi barai: architektūros, poezijos, grafikos, eseistikos. tačiau visa tai – tas pats konteksto kalėjimas, čiabukai, monados ar dieviškieji konteineriai. antras klausimas sudėtingesnis. kodėl? dėl vienos priežasties. menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti.”

      (tomas s. butkus arba slombas)


      O aš šiandien buvau vadinamajame VPU literatūriniame pavasaryje, ir probėgšmom klausydamas linksmai-liūdnų jaunimo pakrykštavimų, maloniai prisiminiau Varių Burną, atsilankantį kito panašaus studentiško renginio, VU FiloRudens, scenoj, švyturiuojantį ten su kapucinišku kapišonu lyg kokį guerilla-gansta-rapperį, ir vibruojantį į mus kryžiažodinę, perkreiptą, ryžtingai išbarstytą poeziją, konfigūruotą pagal atsipalaidavučiausias sąmojo taisykles. Ir mes juokiamės. Juokiamės kaip musių valdovai, tik dabar išradę meną.


      Bet čia kaip koks surauktas ir dizainiškas vinguriavimas per lankas, niekaip neprieinantis prie straipsnio ašies; pažiūrėkime, kaip lengvai nupasakos esmę mūsų epizodinė korespondentė.


      “Pasakoti apie Vario Burnas atrodo šiek tiek sudėtinga. Net pats jų idėjos autorius prisipažino, jog „jau dešimt metų pats bando suprasti, kas yra Vario Burnos“. Tai reikia pamatyti, pasakojimai čia niekuo nepadės. Nėra vienos konkrečios vietos, kurioje susirinktų visi jų atstovai ir pasiraitoję rankoves pultų prie staklių. Juo labiau kad sunku apibūdinti, kas iš tikrųjų tose idėjų dirbtuvėse veikiama. Kepamos idėjos? Kokios, dėl ko? Kam jos reikalingos? Funkcija pasaulyje, vieta istorijoje – visa tai per daug jau pretenzinga. Tiesiog būna taip, kad žmogus kažką kuria, bet neturi kaip pasidalinti savo kūryba. Arba atsiranda visiškai nepraktiškų sumanymų, kurie atrodo nebus įdomūs eiliniam žmogui vien todėl, kas jokios iš jų naudos. Užtat yra bendraminčių, kurie pasakys: “O, šyza”. Arba tiesiog, cituojant dirbtuvių įkūrėją Slombą, “Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti”.


      Dažniausiai Vario Burnos leidžia knygeles. Tai ne tik “draugų sukurtos eilės” (prisipažinkime, kas iš mūsų savo laiku nekūrė eilių ir nesitikėjo, kad jos bus spausdinamos?), bet ir vertimai, ir tekstai apie architektūrinius reiškinius, ir bandymai pamatyti mūsų aplinkoje visiškai netikėtus dalykus. Bandymai aprašyti architektūrą žodžiais, tekstus – grafika, o grafika tiesiog užfiksuoti tą, ko kitais būdais įvardinti nepavyksta. Svarbiausia – idėja arba tema, kurių šitam pasaulyje vis dar knibžda. Galima lažintis, kad kiekvienas turintis šiokių tokių meninių sugebėjimų turi ir savo mitines būtybes, ir savo juokelius, ir nerealiausių istorijų archyvą. Kiek yra Lietuvos žemėje žmonių, rašančių į stalčių tiesiog todėl, kad nėra nei pinigų, nei kantrybės įrodinėti savo kūrybos vertės kažkokiems dėdėms, kurie mano turintys teisę leisti ar neleisti tave į plačiuosius vandenis.


     
žudikas - sanitaras.
      dienos šviesoje ant galvos užsimaunantis
      maskuojantį daiktą.
      jei tu rašai – būk savimi, teigia tradicija.
      jei jau esi savimi- geriau nerašyk.
      nes niekas geriau už tave nepasakys kas turi būti anapus formos, kuri prisitaiko.
      pati pasirinkdama savo auką.

      (Šuns kojinė” - pieštiniai eilėraščiai. Slombas, 2000)


      Vario Burnos tiesiog bando viską dirbti patys: knygutės daromos paprastuoju rankiniu būdu. Eksperimentuoja su teksto pateikimo forma: karpo jį, “gadina”, ardo įprastą stulpelių vaizdą. Žaidžia medžiagų faktūra ir suderinimais: įvairaus storio ir grubumo kartonas, spalvotas popierius, medinės mentelės, virvutės. Autoriai patys kuria piešinius arba kitokį idėją atitinkantį dizainą. Kadangi tiražas būna nedidelis (apie 100-300 egzempliorių), knygutės susiuvamos paprasta siuvimo mašina. Ir net pardavinėjamos parduotuvėse – mažais kiekiais, dažniausiai lietuvių poezijos skyriuje. O dešimtojo gimtadienio proga dirbtuvės pasidarė visai intriguojančiai atrodantį katalogą. Visa tai nekvepia komercija, nes kiekvienas žino, jog šioje šalyje vien tik iš meno nepragyvensi. Tikriausiai rūpi tiesiog pasidalinti atradimais – ir įrodyti, kad turint didelį norą viskas įmanoma. Net Lietuvoje.


      Jų leidžiamų knygučių turinys - rinktiniai užsienio poezijos vertimai, konceptualūs vertimai, konceptuali lietuvių poezija, taip pat verstinė į anglų, mažosios poetinės antologijos. Dar yra konkrytai, arba neapibrėžto turinio knygelės. Rinktinės užsienio prozos vertimai, konceptuali lietuvių proza. Eseistika. Buvo kurį laiką leidžiamas žurnalas “Atolas – literatūrinės projaunuomenės rašTmenys”, kurio džiaugsmingą egzistenciją užbaigė, žinoma, tie patys “oficialūs” asmenys. Mat įžiūrėjo jame kažką necenzūrinio.

      Šis faktas leidžia į Vario Burnas pažiūrėti kaip į savotišką lietuvišką dada judėjimą, kuris kaip tik ir taikė maištauti prieš tradiciją. Beje, jie patys tą gerai suprato, mat viena jų išleista knygutė taip ir vadinasi “Mama tetė dada”.


      neieškokime analogijų tarp formų, kuriomis reiškiasi menas; kiekvienam – sava laisvė, savos ribos.
      mene atitikmens nėra – kiekvienas žvaigždės spindulys formuojasi pats ir priimamas pasaulio, kurio yra pakviestas.
      bet krypčių lygiagretumus, nesant naujojo gyvenimo teorijos, charakterizuoja epocha. suteikti       kiekvienam elementui autonomiją kuriant naujus žvaigždynus yra būtina sąlyga; kiekvienam - savo vieta grupėje.
      žodžių valia: būti išbaigtu vaizdu, unikalia konstrukcija, bendryste su gyvenimu. menas yra nesibaigianti skirtumų procesiją.

      (Tristano Tzaros manifestas, dada 3, 1917. ištrauka.
      Manto gimžausko laisvas vertimas, Atolas Nr.3, Vilnius, 1997)


      Visa tai, žinoma, yra žymiai paprasčiau nei skamba ar atrodo popieriuje. Kai kas Vario Burnas lygina su Fluxus judėjimu, kuris savo laiku pasityčiojo ir iš komercinio meno, ir iš to paties “filosofiško rimtumo”, žaisdamas su įvairiausiais objektais ir tradicija. Kaune vykusiame pogrindiniame (tikrąja to žodžio prasme - Žalčio menėje giliai po VU Humanitarinio fakulteto patalpomis) Vario Burnų pristatyme kažkas surado analogijų tarp Slombo ir a/a Jurgio Mačiūno, Fluxus tėvo ir varomosios jėgos. Galbūt Vario Burnos taip pat kažkuo primena žaidimą ar bent jau vaikystę: išmokę rašyti vaikai mėgsta sulankstyti popieriaus lapą ir pasidaryti knygutę su žodžiais ir piešiniais. Visiškai nesusimąstydami,ką galėtų už tai gauti. Sovietmečiu užaugusi karta galbūt prisimena tokį žurnalą vaikams “Vesiolyje kartinki”: į jį kartais buvo įdėtos knygelės, kurias vaikai galėdavo patys iškirpti, susiūti ir skaityti. Tai irgi buvo ganėtinai rimtas ir naudingas žaidimas. Apskritai, mus supančioje aplinkoje galima pamatyti daugybę suaugusių nepastebimų būtybių, formų ir reiškinių. Ir niekas negali sakyti, kad jų ten iš tikrųjų nėra.


      Iš tiesų, pristatydamas idėjų dirbtuvės katalogą Vilniuje, Užupio kavinėje, Slombas taip ir suformulavo šį fenomeną : “Iš tikrųjų jokių Vario Burnų nėra ir nebuvo”. Gal ir buvo, gal ir nebuvo – koks skirtumas. Knygutės gi liko. Liko nuotraukos iš fotosesijos, bandančios užfiksuoti atrastas temas. Yra naujų planų ir projektų, tarp jų ir beveik paruoštas Interneto puslapis. Jame smalsaujantys ir gali susipažinti su Vario Burnomis, jų tikra istorija, veikla ir veikėjais. Tuo pačiu ir nuspręsti, kas čia buvo bandoma apibūdinti. Ko gero daugiau pasakoti nebereikia, nes atrodys kaip reklama, o šitai Vario Burnų “ideologijai” gal kažkaip ir nepritiktų. Taigi, viskas paprasta. “Toks pasaulis yra tik dėl to, kad užsimovei tokią kojinę”. www.varioburnos.com


      P. S. Šiaip jau pakankamai kvailame renginyje Knygų Pavasaris (ar pan.), vyksiančiame Vilniaus Mokytojų namuose balandžio 11-12 d., būtent 12 d. Vario Burnos darkart pristatys savo dešimtmetį ir visus su tuo susijusius karnavalus. Kviečiam aplankyti ir face-to-face susipažinti su šiuo partizaniniu reiškiniu, importuotu iš klaipėdos, lotynų amerikos ir viso geros valios pasaulio.

      ore.lt
      2003 04 10