Allan S. Janik, Hans Veigl. Wittgensteinas Vienoje: biografinė kelionė po miestą ir jo istoriją. Iš vokiečių k. vertė Juozas Macevičius. V.: Kronta, 2005.


       Jei šią knygą būtų perskaitęs pats Wittgensteinas, greičiausiai būtų supykęs ir pavadinęs ją gryna tautologija. Ten apie jį beveik nieko nėra (labai fragmentiška), tiesiog pateikta krūva kažkokios senų seniausiai į nebūtį nuslinkusios informacijos apie kitus Wittgensteinus, jų draugus, gimines, pažįstamus, kaimynus, verslo partnerius – į mecenavimo orbitą patekusius menininkus ar šiaip atsitiktinai kažką apie juos parašiusius, jiems visiškai nepažįstamus žmones. Taip pat informacija apie pastatus, jų architektus, kavines, restoranus, įstaigas, muziejus, kuriuose jie lankėsi, gyveno ar pramogavo. Atrodo, autoriai labai genealogiškai, kaip Biblijoje, bando parodyti šios kitados be galo garsios šeimos (Wittgensteinai prilygo Rockefelleriams) šlovę ir saulėlydį. Bet kas iš to? Nieko. Matyt, pati istorija pasirūpino, kad jų vardas Vienoje prasmegtų į nebūtį. Net pelniusiam tarptautinę šlovę filosofui Ludwigui Wittgensteinui iki šiol nesuteikta garbė gimtajame mieste jo vardu pavadinant parką, gatvę, kavinę ar kokį kino teatrą.


       L. Wittgensteino gyvenimo peripetijos Vienoje po Pirmojo pasaulinio karo apskritai sulaukia daug diskusijų, nors jis ten gan retai gyvendavo. Diskusijos vyksta dėl Williamo W. Bartley knygos "Wittgenstein", išleistos 1973 m. Niujorke. Bartley tvirtina, kad tuo metu Ludwigas Vienos Praterio parke atrado jaunus prasčiokiškos kilmės homoseksualistus ir su didžia nuostaba konstatavo negalįs atsispirti su jais būti, į juos žiūrėti ir galbūt net pasinerti į ištvirkavimus. Bartley taip pat rašo, kad Wittgensteinas į Praterį grįždavo daugel metų, net tada, kai jau dirbo Kembridžo universitete ir per atostogas ar tarp semestrų ilsėdavosi pas seserį. Toks Wittgensteino įvaizdis šokiravo tuos, kurie pažinojo jį Kembridže: žmogus, visiškai atsidavęs filosofijai, ištikimas platoniškos meilės idealui, reguliariai važiuodavo į Vieną, kad toli nuo rafinuotos intelektualų aplinkos patirtų homoseksualistinių kontaktų su prasčiokais. O paskui, graužiamas sąžinės priekaištų, grįždavo atgal į subtilią universiteto aplinką. Koks siaubas!


       Tačiau Bartley savo informacijos šaltinių nenurodė, tik tvirtino, kad septintajame dešimtmetyje Vienoje atrado kažkokius senus homikus, kurie prisiminė Wittgensteiną. Jis remiasi ir užkoduotais intymiais filosofo dienoraščiais. Wittgensteinas juose rašė, pvz., kad onanizavosi. Na ir kas? Masturbacijos intensyvumą jis apskritai siejo su filosofinio įdirbio intensyvumu. Bet štai kartą, irstydamasis valtele, nustebęs pripažino, kad labai to nori, nors tuo metu filosofija neužsiiminėjo.


       Jis diskutuoja apie savo meilę kai kuriems studentams, bet jokių užuominų apie homoseksualizmą nėra. Greičiausiai jo meilės taip ir likdavo platoniškos... Keli Wittgensteino broliai buvo homoseksualistai. Vienas (Rudi), pabėgęs į Berlyną nuo autoritarinio tėvo, kad taptų aktoriumi, – nusižudė. Atsisveikinimo laiške jis rašė: atimu sau gyvybę, nes suvokiu, jog esu homoseksualistas.


       Apskritai Wittgensteinai knygoje parodyti per daug idealizuotai. Vidiniai konfliktai toje šeimoje vešėte vešėjo. Ypač tarp tirono tėvo ir sūnų. Kitas svarbus asmuo, beveik nepaminėtas šioje nuobodžioje knygoje, – Marguerite Respinger. Ši jauna poniutė, kilusi iš turtingos šeimos, Vienoje pasirodė apie 1926 m., ji studijavo dailę. Kitus penkerius metus Ludwigas ir Marguerite kartu praleisdavo marias laiko, niekada nekalbėdami nei apie filosofiją, nei apie kitus rimtus dalykus. Vaikščiojo į kiną, į kavines. Ludwigas vieno pažįstamo skulptoriaus dirbtuvėje net iškalė jos biustą. Gali būti, jis ją mylėjo, bet iki vestuvių reikalas nepribrendo. 1931 m. Ludwigas pasikvietė ją į Norvegiją, kur turėjo namuką, įteikė Šv. Raštą su įkištu lapeliu toje vietoje, kur šv. Povilas gieda himną meilei, ir pareiškė, kad vaikų jis nenorės. Pagaliau supratusi, kad Wittgensteinas jos neves, Marguerite išvyko. Tačiau jie bendravo ir toliau. Kol galop ji ištekėjo ir išvyko į Čilę.

       Manau, visokių nutylėtų faktų apie Wittgensteiną ir jo šeimą būtų galima atrasti dar daug, bet tada tektų parašyti naują knygą. Prieš pradedant skaityti Allano S. Janiko ir Hanso Veiglio knygą, reikia būti jau truputį pasiruošusiam. Ne tik būti susipažinusiam su Wittgensteino traktatu, mėgti austrijokus, jų kultūrą ir virtuvę, bet ir, pavyzdžiui, būti perskaičiusiam puikią rusų išleistą prisiminimų-interpretacijų knygą "Людвиг Витгенштейн: человек и мыслитель" (Москва, 1993).


       O keliauti su Janiko & Veiglio knyga per Vieną galėtų tik užkietėjęs fanatikas su dideliu kapšu pinigų. Prireiktų kelių savaičių aplankyti visas pažymėtas prabangias kavines ir muziejus. Be to, Viena yra kompozitorių miestas. Šis labai gaivus, melancholiškas, muzikos pritvinkęs miestas visiškai neturi filosofinės auros. Matyt, ten tikrai, kaip sakė vienas lietuvių poetas, pagijo šitiek daug neurotikų.

       2006 03 25