tekstai.lt

Eugenijus Ališanka. Genius loci, arba Lietuvių literatūra čia ir dabar (2007)


b_100_148_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_alisanka.jpg          Literatūra prasideda ten, kur baigiasi gyvenimas, gyvenimo paribiuose. Kol myliu, kol sprendžiu kasdienius klausimus ar vaikštau pajūriu stebėdamas saulėlydį, literatūra neegzistuoja. Ji pasirodo horizonte tada, kai atsiranda distancija su gyvenimu ir pačiu savimi. Kai įvyksta išsidvejinimas. Kai gali preparuoti savo ir kitų gyvenimus nebijodamas skausmo. Kiek pamenu, rašydamas ekstazinėse būsenose – įsimylėjęs ar apimtas kitokio jaudulio, susijusio su tiesiogine patirtimi, – patirdavau fiasko. Toks pralaimėjimas laukia kiekvieno rašančiojo, kuris nenori matyti prarajos tarp gyvenimo ir teksto. Tikra literatūra randasi iš tylos ir mirties domeno. Ji prasideda ne iš gyvenimo pilnatvės, bet iš jos stokos, iš netikėtai atsiveriančios tuštumos. Ir tai turbūt daugiausia, ką galima pasakyti apie literatūros universalųjį matmenį, jos pribuvėją – genius loci. Gimdama ji įgauna įvairiausių pavidalų, nulemtų vietos ir laiko, kalbos, pačios literatūros, pagaliau – gyvenimo. Ir vis dėlto gera literatūra visada prisimena savo kilmę. Made in emptiness.

Tačiau visi šie veiksniai, lemiantys literatūrą, paprastai nėra jos tikslai. Kitaip sakant, literatūra nesistengia paklusniai įvykdyti vietos ir laiko reikalavimų, atiduoti duoklės kalbai ar literatūrai. Kiekvienas rašytojas yra individualus ego, kuriame pars pro toto principu slypi kosminio universalumo siekinys. Perfrazuodamas Prancūzijos karaliaus frazę „Valstybė – tai aš“, rašytojas galėtų pareikšti: „Literatūra – tai aš.“ Ir tikriausiai neprieštarautų rusų poeto Viktoro Krivulino kadaise pasakytai minčiai, kad „rašytojas – tai neišsipildęs tironas“. Tęsdami mintį, galėtume pridurti – siekiantis išsipildymo. Rašytojas yra su kalba ir literatūra nuolat kariaujantis despotas, siekiantis absoliučios valdžios, nesvarbu, kad beveik visada pralaimintis. Tad jam iš tiesų nelabai rūpi, jis gyvena Lietuvoje ar Islandijoje, XVI ar XXI amžiuje, rašo anglų ar latgalių kalba. Čia aš neturiu omeny tam tikrų politinių, kultūrinių ar merkantilinių apsisprendimų, kai rašytojas sąmoningai ar per prievartą renkasi kalbą arba šalį. Kalbu apie tai, kad rašytojas visus tuos sąlyginumus, dosniai pamėtėtus lemties, priima kaip duotybę, kaip tai, su kuo jis turi gyventi, bet ne dėl ko turi gyventi. Gal turėčiau didžiuotis, kad gyvenu dvidešimt pirmajame amžiuje? Ar turėčiau rašyti tam, kad nenumirtų lietuvių kalba?

Ir vis dėlto rašytojo santykis su vieta ir laiku nėra nei negatyvus, nei vienareikšmis. Su laiku gal kiek paprasčiau, rašytojui visuomet tenka esamasis laikas, net tuo atveju, kai jis rašo apie antiką. Įtampa tarp esamojo laiko ir kūrinio laiko taip pat verta dėmesio, bet apie tai kiek vėliau. Bėda ta, kad rašytojo vieta nėra taip lengvai apibūdinama, kaip tai atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Viduramžiais, lotyniškoje Europoje, vietą apibrėždavo miestas, tačiau laisva migracija lėmė paradoksaliai platesnį požiūrį į vietą negu, sakykim, vėliau, jau susiformavus tautinėms valstybėms. Dvidešimtasis amžius aukštesniame spiralės lygmenyje sugrąžina mus į viduramžių situaciją. Sienos ir kalbos tampa lengvai peržengiamos. Ne tik geresnio atlygio ieškantys Europos piliečiai, bet ir meno žmonės vis dažniau keičia gyvenamąją vietą, nors pastarieji tai daro ne vien iš materialių paskatų. Žymių rašytojų knygos verčiamos į daugelį kalbų vos joms pasirodžius, tad knygos taip pat migruoja be trukdžių. Vietos ir su ja susijusios tapatybės klausimas tampa vis labiau ginčytinas. Formuojasi tam tikras europinės literatūros laukas, kuriame rašytojo tautiškumas ar priklausomybė vienai ar kitai vietai tampa antraeiliais dalykais. Eilinis Europos skaitytojas skaito tai, kas jam patinka arba ką įteigia rinka ar reklamos mašina, ir dažnu atveju nesuka galvos dėl autoriaus kilmės ar priklausomybės. Juo labiau kad daugelis literatūros kūrinių ir nėra paženklinti „vietos“ stigma, literatūros vaizduojamas gyvenimas, meilė ir mirtis priklauso universalesniam laukui – homo sapiens patirčiai. Vietos specifika, tam tikri autoriaus aplinkai būdingi elementai dažnai tėra prieskoniai, pagardinantys geriau ar prasčiau iškeptą kepsnį.

Europinė literatūra, tiksliau – ta literatūra, kuri įgauna europinį skambesį, neišvengiamai patenka į gudrų rinkos mechanizmą ir iš dalies tampa nuo jo priklausoma. Geras kūrinys tampa bestseleriu Europoje ne tik todėl, kad jis geras, bet ir todėl, kad jį pasigauna knygų verslas. Dažnai suveikia sniego gniūžtės taisyklė – riedėdama ji įgauna pagreitį ir sukelia laviną. Tai gana banalūs dalykai, tačiau akivaizdu, kad tik rinkai priimtinos gniūžtės yra paridenamos toliau. Ar rinkai rūpi tik gera literatūra? Tikrai ne, bet gera literatūra taip pat turi šansų, retsykiais jais ir pasinaudoja, tad čia rašytojas vargu ar gali tikėtis kažko daugiau. Lietuvoje jau porą metų vis padiskutuojama apie euroromaną, kartais išnyra ir europoezijos terminas. Dažniausiai euroromano sąvoka vartojama menkinamąja prasme. Girdi, tai toks neįmantrus romanas su aiškiu siužetu ir intriga, su detektyvo, erotikos elementais, savotiškas literatūrinis pusgaminis, tinkamas Europos rinkai ir ten turintis ar galintis turėti populiarumą. Kritikai su įtarumu žvelgia į naujus lietuvių autorių kūrinius, kurie nors iš dalies atitinka euroromano „kriterijus“, baimindamiesi „europinės“ literatūros viruso. Kritikos nerimas dėl gausėjančio menkavertės literatūros srauto išties yra pagrįstas. Tačiau akivaizdu, kad šiose diskusijose geriausiu atveju prasilenkiama su kategorijų korektiškumu, o blogiausiu atveju nacionalinė literatūra yra supriešinama su europine. Ir ne pastarosios naudai. Už visų tų diskusijų švysčioja mintis: mes geresni, mes bent jau žinome, kokia ta literatūra turi būti. Kalbant apie poeziją tokias mintis Lietuvoje galima išgirsti atviru tekstu. Iš dalies, labai norint, čia galime įžvelgti ir pozityvų aspektą, kai kalbame apie literatūros ir vietos santykį, tą aspektą būtų galima pavadinti vietos patriotizmu.

Pastarieji keliolika Nepriklausomybės metų radikaliai pakeitė lietuvių literatūros vietą visuomenėje. Sovietinės okupacijos metais, griežtos cenzūros sąlygomis atlikusi savotišką rezistencinį vaidmenį, per kalbą siekusi išsaugoti tautinį identitetą, Nepriklausomybės metais ji virto „tik“ literatūra. Pereinamuoju laikotarpiu neišvengta sutrikimo, nusivylimo dėl mažėjančio literatūros vaidmens, dėl mažėjančių tiražų. Šiandien dauguma lietuvių autorių knygų išleidžiamos tik su valstybės parama, o didžiąją dalį verstinių knygų, išskyrus vieną kitą elitinę, leidyklos leidžia tikėdamosi, kad jos, jeigu ir neduos pelno, bent jau atsipirks. Knygynuose originalioji literatūra skęsta tarp verstinės literatūros. Knygų verslas klesti, tačiau lietuvių literatūra nustumta į savotišką rezervatą. Rašytojui iš dalies tokia padėtis yra palanki – jis gali atsidėti literatūrai, nesukdamas galvos dėl ideologinių, religinių ar kokių kitų meta-pašaukimų. Tiksliau, pradėti nuo literatūros, o ne iš kurio kito galo.

Tačiau toks atribojimas ar atsiribojimas kartais pažadina atavistinius autizmo jausmus. Lietuviai turi tokį posakį: „Ne mano daržas, ne mano pupos.“ Lietuvio mentalitete šis principu virtęs posakis per šimtmečius mutavo įvairiomis kryptimis. Istorija lėmė, kad lietuviui geriau buvo likti nuošaly, pakrašty ir taip ginti savo individualumą. Lietuva išties pernelyg ilgai buvo pakraščio valstybė. Kelis šimtmečius ji buvo Rusijos imperijos vakarinis pakraštys, carizmo laikais tiesiog taip ir vadinta – „severno-zapadnyj kraj“. Grįžusi į Europą Lietuva vėl tapo pakraščiu, radikaliai pakeisdama geografinę apibrėžtį, tapdama „Eastern Europe“. Nors į Europos Sąjungą įstojome be didesnių dvejonių, tačiau į ją tebežiūrime labai santūriai. Tuo metu, kai visa Europa diskutavo ir tebediskutuoja apie europietiškąją tapatybę, lietuviai, kartu ir rašytojai, vangiai leidžiasi į tokias diskusijas, nebent, kaip reikalauja geras intelektualo vardas, pakritikuoja europinį imperializmą. Mus tenkina vieta, kurioje esame, būtų gerai, kad mažiau mus ir trukdytų.

Sakykim, Suomija ar Švedija taip pat yra pakraščio valstybės, tačiau jų tapatybės paieškos sukūrė tai, kas vadinama Skandinavija ar Šiaurės Europa, ir tai nėra vien geografinis apibūdinimas. Intensyvus regioninės tapatybės paieškų procesas, neapsiribojantis vien teoriniais samprotavimais, bet įtraukiantis ir plačius kultūrinius mainus, vyksta Vidurio Europoje. Lietuviai sovietiniais metais bendrystės ieškojo su Latvija ir Estija, „broliškomis Baltijos valstybėmis“, nors iš dalies jų giminystė buvo primesta okupacinės situacijos. Šiandien Lietuva palaiko „draugiškus“ ryšius su kaimynėmis – Latvija ir Lenkija, tačiau kokiam nors rimtesniam regioniniam kultūriniam integravimuisi į Rytų ar Vidurio Europą nėra nusiteikusi. Lietuviškasis individualizmas man yra puikiai suprantamas, mane maitina tie patys atavistiniai jausmai. Taip paprasčiau gyventi, tačiau pernelyg didelis uždarumas trukdo aiškiau suvokti ir savo tapatybę, konteksto ir interteksto stoka menkina savivokos galimybes. Tai viena iš lėtinių lietuvių literatūros ligų, lydimų megalomanijos protrūkių pramaišiui su nevisavertiškumo jausmu. Kita vertus, ši padėtis skatina kūrybinį – tai, beje, niekada nebuvo pernelyg siejama su sveikata, sveikumu – aktyvumą, galbūt net topologinę intrigą. Kitais žodžiais, lietuvių literatūra išsaugo tam tikrą rezervą (rezervatą?) išlikti kūrybiška ir lietuviška. Tik, deja, tą savitumą pamatyti ar įvertinti reikia žvilgsnio iš šalies.

Lietuvių literatūros peizažas keičiasi. Leidyklos tarsi iš gausybės rago traukia vis naujus vardus ir romanus. Knygynuose poezija slenkasi į tamsesnius kampus, o pirkėjo akį malonina plačiai išreklamuoti spalvingi per vieną naktį išgarsėję romanai. Rašančiųjų poeziją netrūksta, tačiau jos skaitytojų nuolat mažėja. Nežinia, kas čia kaltas – gal ir pačios poezijos savotiškas sąstingis ar nerangumas, kurį koks poezijos prisiekėlis pavadintų ištikimybe tradicijai. Poezija tarsi tampa ta privaloma kultūros dalimi, kurios vieta – mokyklų ir universitetų programose. O šiaip knygyne eilinis skaitytojas lengviau atsidūsta žvilgsniu peršokęs į prozos lentynas. Nebenorime, o gal jau ir nebemokame skaityti poezijos. Ir patys poetai vis dažniau peršoka į prozos lankas.

Rašyti romanus tampa madinga. Juos rašo jauni ir seni, žurnalistai ir medikai, namų šeimininkės, nebenorinčios jomis būti, pasibastę po pasaulį, pasitrynę po bohemos užkulisius, pasėdėję kalėjimuose. Dažniausiai rašo apie save, savo gyvenimą, ir visiškai nesvarbu, kad rimtesnis literatūros žinovas tų knygų nebūtų linkęs pavadinti romanais. Svarbu, kad knygos parduodamos ir perkamos kaip romanai.

Ar iš tiesų pasiūla atitinka paklausą? Čia neapsieinama ir be savotiško „smegenų plovimo“. Leidyklos, ypač didžiosios, agresyviai siekiančios pelno, įjungia galingus reklaminius mechanizmus ir gamina literatūros top (pop) modelius. Tokių knygų vertinimas ar kritika nepasiekia masinio skaitytojo mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma – literatūrą vertina ir kritikuoja tik kultūriniai leidiniai, kurių tiražai Lietuvoje nesiekia poros tūkstančių. Tuo tarpu didieji dienraščiai užsispyrę laikosi bulvarinės spaudos pozicijų, neturi kultūros puslapių, kaip dauguma Europos dienraščių, o jeigu ir rašo apie kultūrą, tai dažniausiai išprovokuoti skandalų joje. Antra – kultūros savaitraščiai ir žurnalai dažnai ir nepastebi populiariosios literatūros „šedevrų“, nemato reikalo apie juos net kalbėti. Tad šiems susidaro palanki terpė vešėti ir gožti silpnus tikros literatūros daigelius. Savo ruožtu tie daigeliai vėl turi bent dvi alternatyvas – guostis savo elitiškumu tirpstant skaitytojų būriui arba eiti link skaitytojo neignoruojant popsinės literatūros „atradimų“. Pastaroji alternatyva vis dažniau imponuoja netgi ryškiausiems lietuvių rašytojams, ypač jaunesniems.

Šiame gaudžiančiame reklamos ir popkultūros fone formuojasi ir naujosios lietuvių literatūros veidas. Nėra jis toks blyškus, kad nebūtų galima apie jį kalbėti. Nors nėra jis ir toks ryškus, kad galėtume įžiūrėti visus jo bruožus. Nuolat kintantis. Jau žinomi autoriai naujomis knygomis įbrėžia raukšles, liudijančias tam tikrą literatūros brandumą. Atsiranda naujų vardų, kurie suteikia literatūros peizažui viltingų potėpių.

Taigi su kokia ar kokiomis genius loci susiduriame kalbėdami apie lietuvių literatūrą? Ar šiandieniniai autoriai atspindi vietos dvasią, ar suteikia jai literatūrinę išraišką? Deja, genius, kaip ir dera dvasiai, nėra diskursyvus dydis, todėl jos atspindėjimas ar aprašymas įmanomas tik netiesioginiais būdais. Iš esmės ją galima mėginti rekonstruoti iš įvairiausių užuominų ir detalių. Kitaip sakant, ji vėl tampa kūrybos objektu. Rašytojai dažniausia tokios užduoties ir nesiima, jie gamina užuominas ir detales. Tad ką galima pasakyti apie literatūros santykius su genius loci, nepretenduojant į genius paveikslo autorius?

Rašytojo atskaitos taškas yra dabartis. Tačiau dabartis, kaip ir genius loci, neturi pavidalo tol, kol neatsiranda tam tikra istorinė perspektyva. Tam, kad būtų galima papasakoti apie dabartį, reikia atsitraukti į praeitį, artimesnę ar tolimesnę, – bent jau tiek, kad užtektų vietos naratyvui. Lietuvių literatūroje vyrauja netolima praeitis. Kitaip negu, sakykim, Suomijoje ar Švedijoje, kur rašytojai mielai gilinasi į istorinę praeitį, Lietuvoje istorinis romanas merdi. Viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad lietuviai neturėjo epo, todėl nesusiformavo ryškesnės epinio pasakojimo tradicijos. Istorija paliekama mokykloms ir istorikams, beje, pastarieji šiandien sėkmingai ir pelnytai patraukia kultūrinės visuomenės dėmesį. Ryškiausias ir vos ne vienintelis istorinio romano kūrėjas yra Petras Dirgėla, tačiau jo istorinės epopėjos nesulaukia rimtesnio kritikos ir skaitytojų dėmesio dėl pernelyg sudėtingo ir tankaus kūrinių audinio. Tačiau neabejotina, kad kantresniems skaitytojams jo kūryba pasiūlytų nemažai genius loci įžvalgų, nes Dirgėlos romanuose istorija nėra atsietas tyrinėjimų objektas, bet šiandienos tęsinys. Netikėtas yra jauno rašytojo Andriaus Jakučiūno romanas „Servijaus Galo užrašai“, veiksmą nukeliantis į senovės Romą, tačiau, nepaisant neblogai perteiktos to laikotarpio atmosferos, istoriniu romanu jį galima vadinti tik su išlygomis. Vis dėlto tai postmoderniajai fikcijai artimesnis kūrinys, sukuriantis įtikinamas dekoracijas aistros ir meilės istorijai.

Dauguma literatūros kūrinių – romanų ar pjesių – apsistoja XX amžiuje. Rašytojai imasi temų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su jų pačių praeitimi. Vienas kitas ryžtasi veiksmą perkelti į tolesnį – tarpukario – laiką, tačiau jis panaudojamas skirtingiems uždaviniams. Markas Zingeris romane „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ išties atkuria žaismingą ir kartu nostalgišką prieškario Kauno atmosferą, o jaunesnės kartos rašytojas Marius Ivaškevičius pjesėje „Madagaskaras“ tarpukario istorijas panaudoja savo talentingam postmodernistiniam žaidimui. Beje, šis autorius romane „Žali“ apie pokario pasipriešinimą irgi nesiekia istorinės tiesos ar dramatiško istorijos laikotarpio objektyvizavimo. Veikiau priešingai – jis lieka dabartyje, gaudo postmoderniosios genius mundi bangas ir jas retransliuoja į pasirinktą istorijos vietą, interpretuodamas ją kaip žaidimo lauką. Nemažai autorių, kaip minėjau, genius loci ieško savojoje praeityje, kuri daugeliui vyresnio ir vidutinio amžiaus rašytojų sutampa su socialistine epocha. Beje, reikia pasakyti, kad Nepriklausomybės atgavimo metai tapo savotiška riba tarp dabarties ir praeities, net ir keliolika Nepriklausomybės metų tebėra suvokiami kaip dabartis. Tačiau kūriniuose apie socialistinius laikus beveik nerasime gilesnių politinių ir net miestietiškų skerspjūvių. Dauguma vyresnės kartos rašytojų yra išeiviai iš kaimo ar mažų miestelių, todėl jų kūrybos genius loci yra kaimo gyvenimas. Parašyta nemažai dėmesio vertų kūrinių apie kaimiškojo žmogaus dramas, kaimo degradavimą, tragiškus likimus. Tokie rašytojai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Eugenijus Ignatavičius, Bitė Vilimaitė, Vanda Juknaitė yra tapę chrestomatiniais kaimo tematikos autoriais. Pastaruoju metu „kaimiškoji“ literatūra tarsi pasitraukia iš literatūros greitkelio, tačiau jai naujų galimybių suteikė jaunesnės kartos rašytojo Alvydo Šlepiko apsakymų knyga, spalvingu, gyvu ir kartu kaimiškosios literatūros tradicijai ištikimu pasakojimu piešianti mažo jo vaikystės miestelio gyvenimą.

Ir „miesto“ autoriai linkę eksploatuoti savo praeities patyrimus. Nepralenkiamas socializmo laikų Vilniaus pasakotojas ir metraštininkas buvo Jurgis Kunčinas. Jam, kaip bohemos žmogui, nelabai rūpėjo valdžios peripetijos, intrigos, politinės tragedijos. Jis vienoje knygoje po kitos pasakojo marginalo istorijas, kurios beveik leido bohemiškojo Vilniaus, o per jį ir visos epochos, genius loci įgauti apčiuopiamą kūną. Asmeninėmis patirtimis grindžiamas ir Sigito Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“ apie tarnybą sovietų armijoje. Dokumentu šio romano nepavadinsi, kita vertus, jis fiksuoja tam tikrą kartos, kuri šiandien yra bene aktyviausia literatūros gyvenime, savijautą. Kartos, kuri patyrė prievartą, melą, išdavystes ir atsinešė šią patirtį į šiandienos literatūrą, kad ir jos tiesmukai nedemonstruodama. Visiškai kitaip į socializmo laikus žvilgteri Herkus Kunčius savo naujajame romane „Nepasigailėti Dušanskio“. Čia jau tas atvejis, kai politika, politinių veikėjų gyvenimas tampa kūrinio ašimi. Tačiau Kunčius nebando socialistinio gyvenimo tikrovės rekonstruoti. Priešingai, jis tą tikrovę dekonstruoja, pasitelkęs farsą ir vaizduotę. Kunčiaus estetika neleidžia kurti realistinio siužeto ar individualių personažų, tai greičiau fantasmagorija, kurioje veikia tipažai. Tačiau būtent taip Kunčiui pavyksta perteikti iš esmės absurdišką istoriją. Šia knyga jis priartėja prie lietuviškojo humoro dievo Juozo Erlicko pasaulėvaizdžio. Kunčius bene charakteringiausiai perteikia lietuviškojo postmoderno genius loci, iki kraštutinumo apnuogindamas literatūros žaidybiškumą.

Romanų apie šiandieną pasirodo daug, tačiau dauguma jų neperšoka tam tikros nematomos, bet vis dėlto egzistuojančios kartelės. Beveik nėra kūrinių, analizuojančių pastarųjų Nepriklausomybės metų pokyčius. Skvarbiu analitiniu žvilgsniu visuomenę praeitame dešimtmetyje preparavo Ričardas Gavelis, tačiau šiandien rašytojai, regis, sau tokio tikslo ir nekelia. Ima rodytis romanai apie socialinius skaudulius, sakykim, Zitos Čepaitės „Neapšviestas kelio ruožas“ apie moterų kalėjimą ar Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ apie moterų prostituciją Lietuvoje. Tačiau socialinės problematikos kūriniai dažnai nesuvaldo „karštos“ medžiagos ir nukrypsta į žurnalistines lankas. Ivanauskaitės romanas šiuo požiūriu išvengė dienraščių priedo likimo, įtaigiai pavaizduodamas moterų likimus šiandieninėje Lietuvoje – ir išnaudojamų, traumuotų prostitučių, ir vidurio amžiaus krizės ištiktos moters. Turbūt ne veltui jis tapo bestseleriu, nes būtent jame galima užčiuopti šiandieninės moters genius loci. Aišku, ne tik čia: moteriškos situacijos refleksijos tampa itin ryškios daugelyje moterų parašytų romanų, kad ir jau minėtame Čepaitės romane, Lauros Sintijos Černiauskaitės prozoje ir pjesėse. Taip pat ir šiandien vis didesnį literatūrinį svorį įgaunančioje moterų poezijoje, kuri sėkmingai eksplikuoja ir interpretuoja moteriškas patirtis – nuo erotinių iki buitinių.

Tęsiant kalbą apie poeziją, reikia pasakyti, kad jos indėlis į genius loci paieškas yra ne mažiau reikšmingas. Poezija Lietuvoje ilgus dešimtmečius buvo tautinės tapatybės veidrodis ir vienas iš jos garantų. Poezijoje kaip niekur kitur svarbų vaidmenį vaidino ir tebevaidina vietos dvasia, pasireiškianti per kalbą. Tai intymioji kiekvienos kalbos genius loci, kuri nėra perkeliama į kitas kalbas, turiu omeny ir vertimus, ir interpretacinius diskursus. Apie intymius dalykus kalbėti sunkiausia, nes išvilkti į viešumą (pvz., išversti į kitą kalbą) jie netenka savo esminio bruožo – intymumo. Gal netgi būtų galima ją pavadinti konservatyviąja, turint omeny ne regresyvumą, bet greičiau heidegerišką jos nuostatą: „Kalba – būties namai.“ Kartu lietuvių poezijoje pastaraisiais metais vis ryškesnis tampa pasakojamasis elementas, kuris priartina poeziją prie prozos. Šiandien tai neturėtų nieko stebinti: žanrų maišymasis yra postmoderniosios kultūros signum. Naratyvioji poezija perkelia akcentą į istoriją(-as), todėl keičia santykį su kalba, nors niekada nemėgina jo nutraukti. Pagaliau tai ir neįmanoma. Poetinės istorijos yra mažiau objektyvios, neretai fiktyvios, tačiau jautriai pagaunančios dabartyje esančio individo būsenas. Siekiama išsiveržti iš nusistovėjusių poetinių formų, atsisakoma tradicinio lyriškumo, kaip pasakojimo kodas neretai pasirenkama ironija. Ieškoma „naujojo intymumo“, iš lopinių rekonstruojama tapatybė, aprašinėjami tariamų ir įsivaizduojamų gyvenimų fragmentai – visa tai tam, kad būtų galima papasakoti savo istoriją, per kurią atsiranda ryšys su kitomis, su kitų istorijomis. Kaip „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“ – kol yra pasakojama, negalvojama apie mirtį. Poezija žino apie savo kilmės vietą geriau negu kas nors kitas. Ir būtent istorijose atsiveria jos autentiška genius loci.

Vietos ir laiko santykį gyvai reflektuoja ir lietuvių šiandien itin pamėgtas žanras – esė. Eseistikos bumas Lietuvoje davė prieštaringų rezultatų. Viena vertus, eseistika ėmė gožti prozinį naratyvą, kartais jį perimdama, o kartais įsiverždama į prozos teritorijas. Kaip ir bet kokios mados, eseistika, be talentingų kūrėjų, pritraukė gausybę autorių, rašančiųjų esė dėl daugelio priežasčių – todėl, kad norisi rašyti, kad norisi pasidalyti savo unikalia (o kieno ji nėra unikali?) patirtimi, kad esė parašyti lengviau negu apsakymą ar romaną, kad esė visada laukiama kultūrinėje spaudoje. Regis, užtenka būti šiek tiek raštingam ir pasirinkti kalbėjimo kryptį – remiantis savo patirtimis ar perskaitytomis knygomis. Toliau – kur nuves kompiuterio pelė. Kita vertus, esė atvėrė kelią intensyviems dabarties, individo savijautos ir egzistencijos apmąstymams. Tokie eseistai kaip Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Rolandas Rastauskas, Kęstutis Navakas, Alfonsas Andriuškevičius suteikė eseistikai kitiems literatūros žanrams lygiavertį statusą. Vieni jų aprašo kultūros reiškinius, kiti savo asmenines patirtis, fobijas, įžvalgas, tačiau visi jie (kaip, beje, ir kai kurie čia nepaminėti) neabejotinai ir kuria, ir kartu atveria lietuvio genius loci, jo gyvą santykį su pasauliu čia ir dabar.

Gal ne lietuvio, gal tik vieno rašytojo – juk kiekvienas eksponuoja savąją genius loci. Juk ir senovės Romos laikais egzistavo gausybė vietos dvasių – jų buvo tiek, kiek reikėjo daugybiškam Romos pasauliui. Juo labiau šiandien, postmoderniaisiais laikais. Kiek genius loci šiandien Lietuvoje? Nežinau, akivaizdu tik, kad apie vieną dvasią kalbėti būtų netikslu ir beprasmiška.

Ir vis dėlto, jeigu kas nors galiausiai paklaustų, kuo gi lietuviškoji genius loci skiriasi nuo švediškosios, vokiškosios ar olandiškosios, pateikčiau bent jau vieną, tačiau esminį skirtumą. Olandas Matthijsas van Boxselis knygoje „Kvailybės enciklopedija“ rašo, kad pelėda Vakarų Europoje yra kvailybės simbolis. Lietuvoje nuo neatmenamų laikų pelėda buvo laikoma išminties simboliu. Ar dar bereikia pridurti, kad išties esame unikalūs Europoje?

       Esė buvo perskaityta konferencijoje „Littera Baltica“, Turku, Suomija, 2006.
       Šiaurės Atėnai, 2007 01 07