tekstai.lt

Pranas Visvydas. Sėdėjau ant žalio metalinio suolo (Eugenijus Ališanka. Exemplum, 2006)


b_85_133_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_alisanka_exemplum.jpg       Eugenijus Ališanka. EXEMPLUM. – Vilnius: Vaga, 2006. – 103 p.

       Buvau sumetęs neblogą įžangėlę šiam opusui. Bet, kaip nūdien kibernetikoje pasitaiko, ji pražuvo tekstą saugančioje erdvėje, paspaudus ne tą klavišą. Nedidelis nuostolis. Išliko tik lotyniškas posakis: „Ridendo dicere verum“. Linksmai sakyk tiesą. Menkas iš manęs vertėjas. Nekokia ir toji tiesa.

       Rašiau apie savo romantišką įprotį einant pasivaikščioti pasiimti kokią nors neseniai iš Lietuvos gautą poezijos knygelę. Tik liauną, nedidelę, nestringančią kitiems į akis. Palisandrų parke niekas storų tomų neskaito. Daugiausia žurnalus, laikraščius.

       Tą liepos popietę nešiausi naujutėlaitį Eugenijaus Ališankos rinkinį „Exemplum“, šiemet „Vagos“ išleistą Vilniuje. Vasaros metu jo šiltoką poeziją mieliau skaitau lauke nei tvankiame bute. Kad ir sukasi jo mintys apie save, bet drauge jos žengia su Europos patirtimi – kelionėmis ir žmonėmis. Toks gyvastingai įvairus: „gyvenu atotrūkiais“, „eksperimentuoju ergo sum“, „kiekvienas turi savo mažą žemėlapį“. Ir šiame jo žemėlapyje yra pakankamai postmodernaus adrenalino bei faktų. Jokių skyrybos ženklų.

       Šį sykį įsitaisiau ant suolo rožių sodelyje, iš kur pro medžių tarpą matomas ir vandenynas. Čia pat ratu išdėstytos rožių lysvės. Kiekvienoje glūsta vis kitos spalvos rožių kerai. Pats žydėjimas. Tarp lysvių takeliais žmonės praeidami gali sustoti ir pauostyti įvairių spalvų žiedus – įsitikinti, kuri spalva kvapnesnė. Tą dažniausiai daro moterys. Jų uoslė pranašesnė. Pačiame lysvių viduryje yra bronzinis biustas – „Arcadia Bandini de Baker. 1827-1912“. Buvusi šio parko savininkė. Kaip lentelėje rašoma, ji mylėjo šią vietovę ir jos žmones, tą viską padovanojo miestui, o šis štai įamžino ją bronzos paminklu.

       Kilni moteris. Pavyzdys. Viename E.Ališankos knygos epigrafe paaiškinama: „Exemplum yra kokio nors tikro asmens žodžiai ar darbai, verti būti pamėgdžiojami“, – Jonas Garlandietis.

       Na, o kaip rinkinio tekstai? Skaitau, kai ką įsidėmėdamas, vis žvilgčiodamas į rožių kerus. Mąstau paviršutiniškai. Kažkodėl nesu sutvertas visokios poezijos gelmingai analizei. Paviršius mane labiau įtikina nei gelmė. Ir šio reljefiško klodo yra ganėtinai Ališankos eilėse. Jokios muzikos.

       Patinka man jo kalbėjimo sveikas konkretumas. Vengimas metafizinių bei religinių išvedžiojimų. Žavi šiuolaikiškas tonas. Minčių trumpumas, kartais pavirstantis sąmojingu aforizmu: „esu išleidęs daugiau knygų nesu parašęs“, „tau pensija iki mirties man mirtis iki pensijos“, „body building“ eilėraštyje: „galva ir trumpikių turinys / atrodė kaip be galo mažėjantys dydžiai“.

       Skaitai ir regi poetą, mėgstantį save dekonstruoti, pašiepti, iškelti kompromituojančią detalę. Tačiau pasišovusį nenutolti nuo eilėraščio struktūros, nuo kuriamo meno objekto, turinčio veidą (pradžią), smegenis (gvildenamą temą), jausmingą kūną (išgyvenimą) ir kojas, kaip knygos viršelyje pavaizduotas (dail. Aidos Čeponytės) vielomis apraizgytas kojas, kad būtų tvirčiau. Eilėraštis visad stovi ant kojų. Gal ir naivus mano ironizavimas: būna, kad smegenų pertekę eruditų eilėraščiai stovi ant galvos.

       Svarstau: ar ne per daug poetas apie save galvoja? Bet tai juk dažniausias poezijos rašymo būdas. Nuo seniausių laikų, išskyrus epą. Subjektyvizmo meninė jėga priklauso nuo to, kiek tas „aš“ sugeba save susieti su kitais ir su pasauliu. Va, šitokio rišlaus skiedinio Ališankai nestinga. Yra ir žmogiškas, ir pasauliškas. Galima būtų daug ko pacituoti. Geba jis apie save meniškai meluoti – įdomia kalba ir metaforų kosmetika. O tai ir svarbu. „Tamsoje manęs netraukia tamsa“. Šalia nuovokos apie dabarties literatūros stilistiką, šalia įsigalėjusio neigimo, skepticizmo, nepasitikėjimo daug kuo jo poetikoje vis dėlto išlieka formos troškimas – „sugrįžti reikia prie to / nuo ko pradėjome / t.y. prie eilėraščio“ („via negationis“, p. 95).

       Nemanau, kad poetas turi polinkį į antiką, juolab į scholastiką, tačiau knygos sandarai panaudoja lotynišką žodyną. Skaitau paaiškinimą: „Skyrių pavadinimai reiškia pagrindinius „exemplum“ šaltinius, minimus viduramžių literatūroje: „audivi“ – kaip šaltinį nurodantis gandus, „memini“ – nurodantis neseną šaltinį, „legimus“ – bylojantį apie knyginį išsilavinimą, „dicitur“ – nereiškiantis jokios tikslaus laiko“.

       Sumaniai padaryta. Iš pradžių maniau, jog tai romėnų hipodromo lenktyninių žirgų pavadinimai. Jie, rodos, neša visą poeto kūrybinį polėkį į priekį. Tarsi dievų palaiminimai. Ir jojama pasikliaunant eikliomis kojomis. Tiesiog nežinau, kokį eilėraštį pacituoti, kad bent truputį paremčiau savo argumentus. Imu dėl visa ko „legimus“ skyriuje įdėtą „autoportretą pagal empedoklį“. Jis mane lyg ir nukelia į kadaise jaunystėje pažintą senųjų graikų natūrfilosofiją. Bet čia jau moderno tapinys: „marmurinis vyro torsas / trikotažo parduotuvės vitrinoj / madingos medvilnės trumpikės // galva aksesuarų skyriuje / fetrinė skrybėlė šelmiškai / užsmaukta ligi pat akių / šalia japoniškas skėtis“ (…). O kad siužetas padvelktų ir rožių kvapsnio slaptimi, pabaigoje priduriama: „visur ta pati / šventoji dezodoranto dvasia / tvyranti per naktį“ (p. 63).

       Akivaizdu, kad į šią poeziją beldžiasi ir mandagiai vidun įsmunka XX amžiaus antros pusės lenkų poezijos grakštaus postringavimo (cogito), ironijos ir paradoksų dvasia – Z.Herbertas, W. Szymborska, T.Różewiczius. Su kitų tekstais nesu gerai susipažinęs, tad neminiu. Ališanka to neslepia. Gal šiltas atsiskleidimas „žanro krizėje“ prasideda „šimborskiškai“: „nebuvo taip / nepamenu kaip buvo bet ne taip / prasimanot / jeigu koja kliūva už akmens / nereiškia kad esu beviltiškas / bendrauju kaip moku / su žmogumi vienaip / su akmeniu kitaip“ (p. 92).

       Pabaigoje pasigirsiu – man smagu bendrauti su Lietuvos poetų kūryba. Jų – vyrų ir moterų – mano sąraše yra net kelios dešimtys. Jei tik jie turi ką nors naujo, įdomaus pasakyti, laukiu jų rinkinių. Jau anksčiau pas mane yra įžengęs Eugenijus Ališanka su rinkiniu „iš neparašytų istorijų“. Taip pat jo giliamintė esė knyga „Dioniso sugrįžimas“ guli ranka pasiekiama, kad protarpiais galėčiau vėl įsisąmoninti, kas yra chtoniškumas, postmodernizmas ir tyla. Paskaitau pasibrauktas vietas ir po kelių dienų jas ramių ramiausiai užmirštu. Tik rožių kvepėjimo negaliu užmiršti ir tos saulėtos popietės, kai sėdėjau ant žalio metalinio suolo, pritvirtinto prie cementinio pamato (kad niekas nepavogtų), ir skaičiau „exemplum“ poeziją.

       Literatūra ir menas.
       2006 10 06