tekstai.lt

Dalia Jakaitė. Prozos ir dramos atsinaujinimas ties XX ir XXI amžiaus riba: R. Šerelytė, H. Kunčius, M. Ivaškevičius (2003)


b_102_123_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_dalia_jakaite.jpg        H. Kunčiaus eseistikos knyga “Pilnaties linksmybės” pasižymi tarp žaismės ir rimties estetiškai sugestyviai tarpstančio pasakojimo stilistika. Kūrybiškas kultūrinių, istorinių bei kasdieninių stereotipų nuvainikavimas, demitologizacijos nuostata, ironijos bei parodijos poetika šią knygą suartina su S. Parulskio eseistika. Galima apčiuopti ir į novelę linkstančio žanro bruožų. Estetinę intrigą H. Kunčiui pavyksta sukurti aiškios nuostatos vieno ar kito reiškinio atžvilgiu, pastovaus, aiškaus požiūrio nebuvimu, - dinamiška kaita niveliuojant tam tikras skirtybes, hierarchijos pakopas. Paradokso principu ironizuojamas tam tikras gyvenimo būdas, sykiu tarsi išsaugant vertybinį jo likutį: negatyvumo estetika realizuojama neigimo kaip teigimu principu. Viena iš dionisiško reikšmių lauko nuostatų – drastiška kūno kalbos išraiška, be kita ko, deformuojanti religinės sąmonės tradiciją. Naujausiuose H. Kunčiaus romanuose išryškėja įtaigesnis (lyginant su romanu “Būtasis dažninis kartas”) kūno kalbos kaip intensyviai kintančio, dekreacinio pasaulio raiškos principas; radikalųjį dionisiškumą ženklina antiformos, performanso stilistinė orientacija. Fabulos intrigos pasiekia simboliniai prievartos modeliai, didžiąja dalimi estetiškai motyvuota intertekstualumo kaip sumaišties pasaulio stilistika.  

        R. Šerelytės novelėse (PK “Žuvies darinėjimas”, 1995) pasirinktas savitas vaizdavimo objektas – ne kaimo ar miesto, bet provincijos gyvenimas ir jame iškylanti mažojo žmogaus tipologija. Skirtingas, pirmiausia, ironijos ir idilės, intonacijas derinantį stilistinį sprendimą galima suvokti kaip kūrybingą J. Savickio žodžio tradiciją. R. Šerelytės vaizduojamas provincijos gyvenimas neturi vieno aiškaus vertybinio kriterijaus. A. Ališausko pastebėjimu, R. Šerelytės novelių stiprybė – konfliktų ir pozicijų nebuvimas, distancijos išlaikymas, minimalizmas, iki formulės sutrauktas vaizdavimas. Romanu “Ledynmečio žvaigždės” tęsiant dar novelėse išbandytą stilistinį bei kompozicinį sprendimą, estetiškai sugestyviai išplečiamos psichologinės ir siužetinės provincijos bei miesto gyvenimo perspektyvos. Su J. Kunčino pasakojimu asocijuojasi R. Šerelytės dėmesys bohemos dvasiai; iš dalies panašiais (estetinę bendrystę ženklinančiais) principais kuriama erdvinė herojės tipologija. Romano įvykius, veiksmus jungia ilgesio dėl klasikinių vertybių neįmanomumo nuostata, - būtent todėl neatsitiktinė yra palaipsniui stiprėjanti tam tikros transcendencijos refleksija (pasireiškianti tiesioginiu ir metaforizuotu pavidalu). Pagal gyvenimą provincijoje ir mieste į dvi dalis išskaidytas romanas ypač sugestyvus yra savo pradžia, atveriančia dinamišką pagrindinės veikėjos tapatybės paiešką. Polifoniškumas atskleidžia stilistine intelektualumo ir primityvumo, sarkazmo ir lyrizmo jungtimi. Vaizduojamai tikrovei būdingą nepastovumą (interpretacinę prigimtį) įprasmina nuo atsiribojančios ir vėl su šia tikrove sutampančios (joje dalyvaujančios, tačiau skirtingą vertybinį požiūrį turinčios) pasakotojos pozicija. Tarsi vaizduojamo pasaulio galimybės romane žaismingai derinamos tam tikros dieviškos substancijos, filosofinio diskurso ir kasdieniškosios konkretikos realijos. Dvi romano dalis semantiškai bei struktūriškai išskiria pelynų bei grindinio metaforos. Metaforinis mąstymas, be kita ko, ryškus antrosios dalies pradžioje perkuriant naują erdvę (su tolesne įvykių eiga simboliškai susijusios figūros, daiktai). Vaizduojant miesto tikrovę, neatsitiktinai stiprėja tam tikrą pertrūkį subjekto sąmonėje žymintis fantasmagorijos, sąlygiškumo, trivialumo įspūdis. Iškeldamas pirmąją romano dalį, J. Kunčinas, antrąją pavadino ne tiek romanu, kiek užrašais, tam tikro diskurso stilizacija. Vis dėlto fragmentiškos kompozicijos, nepriežastinės įvykių sąsajos, susvetimėjimo semantikos ir kitose romano perspektyvose savo prasmę turi ir “miestišką” santykį su tikrove ženklinantys priedai, užrašų stilistika, ypatingas grafinis romano pasakojimo vaizdas (ženklinantis kintantį bendruomenės ir individualios valios santykį).  

        M. Ivaškevičiaus (PK “Kam vaikų”, 1995) romanas “Žali” yra ryškus žingsnis prozininko kūrybinėje biografijoje (lyginant su ankstesniu romanu surastas individualus, savaimingai žaidžiantis pasakojimo pobūdis, charakterių bei meninės intrigos kūrimo principas) ir istorinio lietuvių romano atsinaujinimo kelyje. Drastiškos metamorfozės, karnavališkumo, grotesko, ironijos ir kitais principais šiame (antiherojaus) romane sukuriamas istorijos kaip episteminio nepatikimumo formos ir sykiu dabarčiai aktualaus praeities modelio įspūdis. M. Ivaškevičiaus pjesių knygoje “Artimas” naujosios dramaturgijos netradiciškumas realizuojamas susvetimėjimą ženklinančia nesusikalbėjimo semantika ir poetika. Konkrečios kasdienybės įvykiai ir istorinių įvykių apmąstymas netikėtai jungiasi ne artumą, bet svetimumą implikuojančio detektyvinio pasakojimo modeliu. M. Ivaškevičiaus pjesės turi absurdo estetikos (sąlygiškumo) bruožų, sykiu stiprinant į postmodernizmą linkusį - ne atrankos, o kombinacijos principu perkuriamą fabulą. Toliau kuriama istorijos sudabartinimo tradicija: pokario, tremties tematika atsiveria kakofonijos, personažų vaidmenų žaismo principais, netikėtu dramatizmo autentikos ir ironijos deriniu. Gana savitai kuriamas simbolinis gyvenimo daugiabutyje kaip vienos ar kitos tautos istorijos (santykių su kaimynais) modelis. Erdvės bei suerdvinto laiko perspektyvoje ypač aktuali tampa savos ir svetimos erdvės dialektika. Visas tris pjeses jungia mirties (žmogžudystės, išnykimo…) variantai, santykis su kuria simboliškai žymi marginalinės ir elitinės tikrovės dialektiką, vertybių dezintegracijos procesą, tam tikrą autentiškumo prarastį.

        Šiaulių universitetas 
        Lietuvių literatūros katedra
        PASKAITŲ KONSPEKTAS
        Aprobuotas Humanitarinio fakulteto tarybos 
        (2003-02-03; protokolo Nr. 52)