Vytautas Rubavičius. Verstas. Eilėraščių rinktinė. - K.: Kitos knygos, 2006.
Paėmusi į rankas Vytauto Rubavičiaus eilėraščių parinktinę „Verstas“, pamačiau, kad autoriaus vardas ir pavardė žiūri į priešingas puses (pavardė–žemyn, vardas – aukštyn) ir dalinasi viena „s“ raide, tapusia bangos linija, primenančia gal pusiau begalybės ženklą, gal buitinį čiaupą, o gal ir dar ką nors. Tik kiek vėliau radau knygos pavadinimą kitoje viršelio pusėje. Jis vėl kiek painioja skaitytoją. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – „Vertas“. O pasirodo, kad „Verstas“. Nenustebau – apie knygos artėjimą į pasaulį išgirdau gan intriguojančiomis intelektualinėmis aplinkybėmis. Pernai vykusiame literatūros vizualumui skirtame šiuolaikinės literatūros forume Jurbarke poetas, eseistas, architektas, leidėjas Tomas S. Butkus kalbėjo gana neįprasta tema: „Čiabukai: teksto lytėjimai“. Akademinės filosofijos ir literatūrologijos prisodrintame šių metų forumo pranešimų fone jauno eksperimentatoriaus įžvalgos skambėjo ypač šviežiai – neištrauktos iš knygų ar garbingų tradicijų, o savo mintijimo atradimais nuspalvintos. „Ką galiausiai reiškia šitie čiabukai?“ – kandžiai paklausė Eglė Pukytė, nors kaip tik iš jos tokio klausimo mažiausiai buvo galima laukti. Save pristatydama, ji deklaravo, kad nekenčia žmonių, kurie mąsto stereotipais tarsi tapetų raštais. „Žodis man asocijuojasi su čeburekais. Kaip jis atsirado?“ – toliau neatlyžo Pukytė. Pranešėjas nesutriko ir atsakė labai paprastai. Žodis „čiabukas“, pasirodo, atsiradęs iš junginio „būti čia“. Atsakymas – tarsi šliogeriškos filotopijos blyksnis. Klausimas, kaip, kodėl ir dėl ko, būtų beprasmis. Ir tada pranešėjas argumentuodamas papasakojo istoriją, kaip jis, būdamas knygos dizaineris, ieško maketuojamos būsimos Rubavičiaus eilėraščių knygos spalvos, kuri turėtų derėti su jo rašomų eilių ypatybe – laužta eilute. Tos spalvos jis pats nėra matęs, apie ją girdėjęs tik iš autoriaus. Ji turėtų būti tokia pat, kaip pajūrio viksvų iš tų Smiltynės vietų, kurias sunaikino gaisras. Nežinau, kas iš mūsų čiabukas – pranešėjas, kaip pranešėjas ar kaip teksto dizaineris, poetas, o gal visi čia pat salėje esantys pranešimo klausę klausytojai, tačiau sumanymas pasirodė vėlgi žavus. Kaip atgaminti viksvų, kurias sunaikino liepsna, spalvos vaizdą? Klausimas, tinkantis vizualumą analizuojančiam seminarui. Nesvarbu, kad atsakymas gal ir neįsispraudžia į aristotelinės logikos rėmus. Tame taške, kur užgimsta poezija, – jos gal net neturėtų būti.
Vakare per literatūrinius skaitymus Butkus savo polinkį eksperimentuoti vizualumu dar labiau išryškino. Skaitymo performansas buvo atliekamas visiškoje tamsoje. Poetas, kiek supratau, buvo apsirengęs kaip šachtininkas: su specdrabužiais, tekstą jam apšvietė ant šalmo įtaisytas žibintas. Jo skaitomų eilėraščių rečitalį lydėjo elektroninė muzika, jam talkino grojantys su sintezatoriumi draugai. Įspūdis buvo kosminis, ne mano stereotipų prikimštai sąmonei jį komentuoti. Nepajėgčiau, todėl man, tarsi būčiau Pukytė, irgi kilo kiek skeptiška abejonė: kaipgi šiame eksperimentinio eilėraščių pateikimo fone pasirodys A.A. Jonyno ir G. Patacko kartos poeto eilėraščiai? Juk Rubavičius – rimtas žmogus, prieš penkerius metus apgynęs filosofijos daktaro disertaciją hermeneutinės ir postmoderniosios filosofijos sąlyčio tema; jis ir toliau sėkmingai teoriškai tyrinėja ne tik šiuolaikinę filosofiją, bet ir globalizacijos bei Lietuvos europeizacijos procesus. Ką tik naujame žurnale „Athena“ publikavo straipsnį, pavadintą „Transgresijos malonumas: tapatumų vartojimas“. Be to, jis ir politikos komentatorius: „Omni laike“ akylai seka, kritikuoja ir komentuoja ne tik Lietuvos politikų svarbiausius žingsnius, bet ir pasaulinius procesus. Nuo to pasaulio, kuris puošiasi poezijos rūbu, jį nuviliojo vyriškai struktūruojama mąstymo galia. Juk poezija, kaip sakė per savo naujojo poezijos rinkinio vakarą Aidas Marčėnas, visada yra moteriškas dalykas: poetas ją rašo arba moterims, arba moteriai savyje, savo moteriškajai sielos daliai – animai. Ką gi bendro šis vyriškos galios pasaulis turi su čiabukų žaismingumu? Pasirodo, mąstau stereotipais. Poetas, ko gero, visada bus poetas, net ir išrinktas prezidentu. Jį visada trauks sugrįžti į žaismingą jaunystę.
Paėmus knygą „Verstas“ į rankas, netikėtai, tarsi tai būtų užsklanda, iškrito puslapis. Išplėštas? Gamybos klaida? Ne, taip tyčia įdėtas. Pakeliu – eilėraštis vadinasi „Filosofija“, skirtas Šliogeriui. Galima vėlgi imti skeptiškai svarstyti, kodėl būtent taip pavadintas ir filosofui skirtas eilėraštis krenta iš poezijos knygos? Jis čia nedera? Nereikalingas? Filosofija atšoka nuo poezijos tarsi prielipas? Tačiau trys Rubavičiaus eilėraščiai „Filosofijos“ vadovėlyje integraliai įaugo į praktinės filosofijos erdvę, jie kalbasi tarpusavy su Wisławos Szymborskos intelektualiąja poezija. Štai, analizuojant temą „asmuo“, kai nuolatos kirba probleminis klausimas, kaip ir kur surasti save, kaip apibrėžti savąjį „aš“, filosofinę diskusiją pradeda Szymborskos eilėraštis „Nuostaba“. Jis prasideda klausimais: „Kodėl esu vienam asmeny/vienam daikte?/Šitam, ne kitam? Ir ką turiu veikti?“ Jai atitaria Blaise’as Pascalis ir Albert’as Camus, filosofiškai abejodami, – nejau „aš“ esu tik mano savybės? Tada į pokalbį įsiterpia Rubavičiaus eilėraštis „Išsiskyrimas su antrininku II“, kuriame sakoma: „veriasi durys: daugėja praėjusių metų/stovyla atkakliau paryškina erdvę/spindulio moneta suka kilpą/iš kur–klausi–iš kur/aš čia atėjau/iš kokio miesto iš kokios ateities/kokiuos dokumentuos ilsis/mano vaikystė.“ Šio eilėraščio nuotrupa įsipina ir į filosofinę diskusiją, svarstant XX amžiaus filosofiją. Aptarinėjau Haroldo Bloomo ir Richardo Rorty sugalvotą stipraus poeto metaforą. Sakiau, kad kol bus ieškoma naujų žodynų ir metaforų, stiprus poetas niekada nepajaus, kaip Sartre’o herojai, egzistencinės tuštumos. Nors turėtų jausti daug skausmingiau, nes būtent rortiškasis poetas neturi jokios asmenybės ašies ir esmės, todėl turėtų aptikti savo paties tuštumą. Jis turėtų bent jau kaip Rubavičiaus eilėraščio lyrinis subjektas ją įžvelgti: „Ėda veidą tikroji tamsa/ ta, kurios įkalbėti nereikia / kuri užlieja/ kad pamatytum save – tuščią / nieko niekam nesakantį.“ Tuštuma, kaip ir tyla, – nuolat atsikartojantis poeto meditacijų leitmotyvas. Vartau parinktinę – ieškau savo pačios filosofiškai adaptuotų eilėraščių pėdsakų. Šio nerandu – neįtrauktas. Dar kitas Rubavičiaus eilėraštis „Kūryba – omens gausmas“ labai integraliai „Filosofijos“ vadovėlyje įsilieja į įvairiausių galimų kūrybos ištakų paiešką. „Tai gali atsitikti bet kur ir bet kada./gal reikalingą peizažą/pašaukia įsikalbėtos vienatvės“, prasideda eilėraštis. Šitą randu. Kaip ir trečią – „Atminties akmuo“, skirtą Borisui Lazukinui, kuris vadovėlyje įsigyveno prie savižudybės temos: „ima lietis gramatinės formos, vis sunkiau/atskirti, kuris regi, kuris kalba,/kuris myli, pamažu/tampa beñdra – tyla./aimana ir savižudžio žvilgsnis,/dabar jau esi aš.“ Savižudžio įvaizdis kituose poeto eilėraščiuose ima kalbėtis su vėju: „vėjas aštrus/kaip savižudžio tyla/per krūtinę.“ O vėliau jau ir patį vėją, tarsi puolantį „nuo stataus /Akmenos ežero kranto“, poetas pavadina savižudžiu. Poeto lyrinis subjektas jaučiasi tarsi prisaikdintas iššifruoti savižudžio paliktus ženklus: „Niekieno žemė – sapno luite iškaltas/savižudžio priesakas/kurį dar reikės suvokt.“
Antanas A. Jonynas knygos atvarte neatsitiktinai pažymi, jog „šiek tiek racionalus, filosofinis, dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas, grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu, leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus „būtovės slėpinius“. Jonynas taip pat teigia, kad tam tikru požiūriu Rubavičiaus poetinę raišką buvo galima apibūdinti kaip postmodernią dar tada, kai ši sąvoka, bent jau mūsiškėje apyvartoje, nė neegzistavo. Iš tiesų, sutinku, štai jau minėtas eilėraštis „Filosofija“ irgi, mano manymu, yra postmodernus. Jame poetiškai reaguojama ne į tikrovę, o į koncepciją, idėją. Ir ne šiaip sau į bet kokią, atklydusią iš Vakarų, o į labai autorinę, „čiabukišką“. Šliogeris apie daiktą ir filosofinę būtinybę įsižiūrėti į jį kalba jau dvidešimt metų. Tai man primena močiutės vaikystėje pasakotą pasaką prieš miegą: „Lipo vilkas per tvorą, užkliuvo koja už varčios, ir vėl pasaka iš pradžios.“ Pabaigus pasaka vėl pradedama pasakoti nuo pat pradžių, ir vėl iš naujo, kol vaikas užmiega. Pamenu, pasaka man dvelkė pasaulio stabilumu. Ar ne į tokį pat privalomą pasaulio stabilumą orientuota ir šliogeriška be perstojo žiūrimo, tarsi būtų vis neįžiūrimas, daikto koncepcija? Šliogeris išsamiame per tris numerius spausdintame interviu „Literatūrai ir menui“ prikalbėjo visokių įdomiausių bei keisčiausių dalykų. Tačiau, lyg pasijutęs pats banguojamas ant, taikliu vieno kolegos pastebėjimu, savo „valios kalbėti“ bangų, jis vėl prabilo apie niekur nedingusį daiktą. Mano galva, filosofija yra vis dėlto ne daikto matymas, o mąstymas. Mąstymas ne šiaip sau apie bet ką, ir net ne apie daiktą, o, kaip pasakytų Kantas, apie galimybės sąlygas. Bet nuomonių, kas yra filosofija, gali būti labai įvairių. Šliogeris turi savo koncepciją. Be to, šis sumanymas filosofiją traktuoti kaip žiūrą į daiktus pats yra be galo poetiškas, šaknimis siekia Rilke’s poeziją. Sudomino Rubavičiaus eilėraščio dialogas su Šliogerio daiktu. Poetas rašo: „daiktas/daiktas yra/daiktas ỹra daiktas yra// daiktas esti/lemtas būti daiktais esti/skelbtas daiktas.“ Ką reiškia šis poetinis daikto „užkalbėjimas“: paralelinį jo adoravimą, tik kitomis išraiškos priemonėmis, ar tiesiog poeto kiek ironišką šliogeriškojo „skelbto daikto“, kaip Jonynas kad sakė, dekonstrukciją? Sunku aiškiai vienaprasmiškai atsakyti. Tarsi dvelktų ironija, nes toliau rašoma: „skelbtas daiktas esti/skeltas daiktas/nuoskila – voktis/niekio diegas.“ Tačiau tai gali būti ir filosofo koncepciją toliau interpretuojantis dialogas. Šiomis keliomis eilutėmis poetas papasakoja Šliogerio Niekio koncepcijos atsiradimo istoriją. Apie ją jis yra rašęs recenzijoje kaip filosofijos kritikas. Mano galva, poetinėje ištaroje, lyginant su filosofine, atsiranda naujų negirdėtų niuansų. Man nuolatos taip pat kirba skeptiškas klausimas: kodėl reikia taip aistringai tą daiktą skelbti, jeigu jis paprasčiausiai yra? Ar ne skelbimas ir yra daikto suskaidymas, kurio nuoskilos atveda prie Niekio? Tačiau negalėčiau sakyti, kad sugavau tikrąją poeto intenciją ir supratau jo sumanymą. Tai poeto ir filosofo dialogas, kurį interpretuojant visada galima nuslysti į šoną. Juo labiau kad eilėraštis baigiasi labai dialogiška, net, sakyčiau, jungiančia supratimo gaida: „daiktyn daiktėti/paspęstas būti daiktas –/skausmo kilpa/iš daikto.“
Rubavičiaus poetinė žiūra taip pat „šliogeriškai filotopiškai“ įpasaulinta. Jo sukurtas lyrinis subjektas yra „čia“. Poetas pradeda nuo dangaus, prašo jo perskaityti jam „šiuos laukus/ir kalvas“. Tada žvilgsnis nukrypsta į kopas, į „vienišą bokštą pušies“. Toliau leidžiasi žemyn ir medituoja „beskonę žemę“, kol galiausiai priglunda prie „ežerų tamsos“. Ankstyvąjį eilėraštį „Upeliukas“ galėtų medituoti ir filosofas Šliogeris, gaudydamas upėtakius savo pamėgtame upelyje: „Švendrai / žemiau vanduo/ giliau akmuo // vandeny / spindesys / atšiaurus // žaluma / rūsčiai kaupias / prieš vėją: / vandens / nenuolankioji/ prasmė//perveria/paukščio balsas/ir pasigirsta/tėkmė.“ Tačiau poetui lengviau, jam nereikia ilgai sau įtaigauti, kad privalu žiūrėti į daiktus. Daiktus galima ne tik pamatyti, juos galima ir išgirsti. Rubavičiaus eilėraščiuose supančio pasaulio daiktai prakalba patys. Jie suskamba ir suvirpina tylą pačiais netikėčiausiais garsais. Poetas girdi pasaulį. Girdi ne tik kaip „šiugžda pakrantėj žolė/vėjo kibis nurieda“. Jis girdi, „kaip siejasi žmonės“, kaip „garma /žmonių galvomis/žvirgždas kalbos svetimos“, kaip „sutraška akmenys“, kaip „kraujas sukrankia“, kaip „vėjo kumštis/atitrenkęs į kriaušį/subyra“, kaip suskamba „saulės šviesos skarda“, kaip smėlis gergždamas dainuoja, kaip žvilgsnis tarsi garsas „krinta/sidabru į akmenį“, kaip „žodžiai grikši“... Netgi medis, kuris „juoduoja/juodesnis už tuštumą“, „taip aiškiai/girdėti“. Poeto sukurto lyrinio subjekto klausa tokia subtili, kad jis girdi net ašaros garsą. Garsai nėra švelnūs. Kartais – aštrūs, net šaižūs, tarsi koks metalas (poetas nuolat mini sidabrą, auksą, žalvarį, varį) raižytųsi į stiklą. Ar dužtų kas nors. „Šukė“ – pamėgtas poeto įvaizdis. Viena jo poezijos knyga pavadinta „Akies šuke“. Poetas dėmesingas pasauliui, atviras jam, bet, nepaisant to, ir galbūt netgi dėl to, ieško ir pamatinės tylos. Tylos ilgesys lydi rinkinį nuo pradžios iki pabaigos. Tyla prabyla įvairiomis prasmėmis. Yra „didžioji tyla“, kuri „neklysdama pakartoja“ . Yra „niekieno“ tyla, kuri tolumoj atsiliepia. Yra taip pat „pieno tyla“, kai „karvės laukuos dienas atrajoja“. Tyla taip pat gali prabilti: „sušlama/tylos graižai/į odą.“ Ji gali išjudėti iš vietos, padaryti netikėtą judesį: „tyla/įsmigo į širdį.“ Tyla galima disponuoti, ją galima atiduoti pro pirštus tirpstančiai bangai. Tyla taip pat gali įgyti netikėtų savybių. Ji gali irgi tapti aštri: „Tylos skustuvas blizga šalia.“ Tiksliau būtų sakyti, kad poetas ne tiek ilgisi tylos, kiek ją tiesiog girdi. Ir girdi, ir mato, ir apčiuopia visa esatim.
Į tylos ir kalbos priešpriešą gilinosi ne vienas filosofas ir poetas. „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, – įspėjo mus austrų filosofas Ludwigas Wittgensteinas. Tylėti gali tik tas, kas turi ką pasakyti, teigė Martinas Heideggeris. Jau minėta Szymborska labai atidžiai bandė atsekti momentą, kada kalba sunaikina tylą: „Kai žodį Tyla ištariu/ją sugriaunu.“ Poetiškai filosofuojantis Georgas Bataille’is žodžius prilygino smėliui, kuriame skęstame ir todėl prasilenkiame su tiesiogine patirtim. Kiekvienas žodis sukelia triukšmą, sakė Bataille’is. O žodis „tyla“ esąs labiausiai poetiškas ir labiausiai iškreiptas: jame pačiame glūdi jo mirtis. Tikrasis komunikavimas, tikrasis pranešimas, tikina Bataille’is, galimas tik bežadėje tyloje. Rubavičiaus poezijos lyrinis subjektas nesupriešina kalbos ir tylos. Jis nėra ir mistikas, kaip Bataille’is. Tyla imanentiškai slypi, gal net girdisi pačioje kalboje. Tyla yra tarsi tikrasis lyrinio subjekto tikėjimas: „Tikėkim/jog tyla/mus vienija kalboj/tyla/kuriai mes patikėjom viltį.“ Kita vertus, tyla tampa priesaku, gal net išsigelbėjimu: „Tylėk/tylėdamas/akmeniu šviesk.“ Vėlesniuose eilėraščiuose meditacijų apie tylą mažėja. Tylą labai atsargiai ima keisti nebūtis ir mirtis: „Slysta metai ryškėja veido tikroji esmė – nebūtis.“ Mirtis, tarsi sekdama iš paskos, atsėlina iš praeities: „Mirties atmintinė/ iš šilto/vaikystės akmens“; „Iš praeities jau mūsų mirtys skuba“; „Būtas yra tikrinis laikas/mirties/iškeltas“. Poeto lyrinis subjektas mirties artėjimo nedramatizuoja, jis gana ramiai konstatuoja: „Juo arčiau veidrodžio/juo tikresnis yra/mirties ženklas.“ Kita vertus, jis jos neįsimbolina ir nebando prisijaukinti. Staiga sušvitęs galimas mirties vaizdas nekelia siaubo. Jis atpalaiduojantis. Ramia meditacija poetas sušvelnina galimus natūralistinius mirties aspektus: „Yra jau vieta kur nebereiks apsimesti/kur tavo veidui jokios nebetrūks nevilties/oro rūgštis išblukins išvirkščią kūną/varnas akiduobėj tašką padės sidabrinį.“ Poetas mirties nevadina didžiąja Tyla. Mirties įvaizdyje nėra transcendencijos ar metafizikos pėdsako. Mirtis tokia pat čia esanti ir paprasta, kaip ir viltinga tyla. Jos nėra nepažįstamos. Ankstyvajame eilėraštyje „Ašmenys“ abi meditacijos – apie tylą ir mirtį – jau buvo viena kitą sutikusios. Poetas rašė: „Mirtis žodyje,/kaip mėnulio atspindys/naktyje. // Išnyksi,/joks garsas/nežybtels žodyno erdvėj.“
Literatūra ir menas
2007 02 14
