Gintaras Patackas. Lapė, rožė ir bambukas: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2007.

      Visai kitaip žodžio lankose jaučiasi nuo pat savo debiuto kalbos intuicija garsėjęs Gintaras Patackas, prieš Poezijos pavasarį išleidęs eilėraščių rinkinį, kurio pavadinime irgi žydi rožė, tačiau skaitytojams tą rausvą žiedą snukutyje neša lapė, geidžianti, kad žali bambukai paslėptų jos grožį ir išgelbėtų nuo besivejančių šunų ir nuo Apokalipsės raitelio (eil. „Lapės pabėgimas“ I, p. 29). Dėl šventos teisybės reikėtų pasakyti, jog didysis priekabiautojas – redaktorius – būtų pravertęs ir poetui: primintų jam, tarkime, kad lietuvių kalba vis dar tebeturi neiginio kilmininką, tad sakyti „Išsisklaidykit vėlės. Saulės šviesulį / Negali blogis visą laiką temdyti“ nederėtų (eil. „Samurajus“, p. 9), arba išaiškintų, jog pasakymas „už užančio“ yra tiesmukas vertalas iš rusų kalbos – za pazuchoi (eil. „Sūnaus balsas“, p. 12).

      Tačiau šios pastabos neturėtų suveikti kaip dinamitas, apie kurį prabylama eilėraštyje „Reketas“ (p. 104), juoba kad autorius netrunka pareikšti: „Turiu aš omeny (imu domėn / Kaip pasakytų kalbininkas), retą / Turiu aš ginklą, vedantį šlovėn – / Krūtinėj mano kabančią granatą“ (p.124).

Penkioliktąja poezijos knyga į skaitytojus prabylantis autorius vis dar suvokia, koks „vienišas jo radikalumas, galintis sukelti vien atlaidžias simpatijas, skeptišką juoką ar piktą apmaudą“ (V. Sventickas, „Keturi portretai“, p. 13), poeto „prigimties gaivališkumo motyvas vis dar atsišakoja, formuoja susiliečiančius vaizdus ir tropus, kuria savą prasmės lauką“ (ten pat, p.17), tačiau išskirtinis šio rinkinio bruožas – tylus liūdesys, prasimušantis pro visas bravūros kaukes, kurios juk tokios būdingos G. Patackui. Ši slinktis – nuo gaivališko vitalumo, fontanu tryškusio poeto jaunystėje, į melancholišką „neišeik iš laukimo“ (p. 157) būseną, – labai logiška, ypač atsimenant, kokių ir kiek išbandymų Dievas šiam vienam žmogui siuntė. Vis dėlto G. Patackas kaip niekas kitas geba paslėpti net ir kruviniausiai raudančią širdį „bambukuose“, kitaip tariant, už įžūlaus, erudicija stebinančio valkatūzo širmos, kad skaitytojui net ir didžiausioje konkretybėje vaidentųsi Notre Dame’o chimeros (p. 154), kad jisai eilėraštyje pasijustų kaip „sapne tarp Babilonijos vagių“ (p.142), kad įsivaizduotų gyvenąs Venecijoje, nes „atspindi nuoskaudas dangaus klanai“ (p.56) arba kitokioje tėvynėje, kurioje „geria kavą pripučiamos lėlės“ (p. 5), o pats poetas dirba „kavos gėrovu“ (p. 90).

      Nežinau, kaip atrodys kitiems, bet man džiugu, kad G. Patackas ir šioje knygoje išlieka nenuspėjamas, dygus, paradoksalus, nors, pasak anotacijos, reflektuoja negailestingą tikrovę jau senstančio kūrėjo sąmonėje. Dar giliu sovietmečiu (1976), ideologijos cerberių gerokai „paravėtu“ rinkiniu „Atleisk už audrą“ pareiškęs, jog niekada nežvelgs į pasaulį infantilaus esteto akimis, poetas ir šiandien teberašo apeliacinius skundus (p. 62) Viešpaties kanceliarijai ir ragina mus nebūti Dievo karvėmis, sugraužusiomis begonijas, ir iškamšomis, padžiautomis po dulkėmis (p. 53). Kad jis tai daro ne visuomet estetiškai įprasmintomis priemonėmis – jo reikalas.

      Nemunas
      2007 07 19