Patackas, Gintaras. DIDYSIS ŠIRDŽIŲ MŪŠIS. - Vilnius: Vaga, 2005.

       Nepamenu, ar kas nors yra aiškiai ir paprastai pasakęs, kad Gintaro Patacko kūrybos kreivė yra krintanti.

       Recenzentas, 1991 m. paskelbęs studijėlės dydžio straipsnį apie šį poetą knygoje „Keturi portretai", dabar pirmąjį sakinį parašė be jokio malonumo. Kalbėti apie tada išėjusias jau šešias G. Patacko knygas buvo ne tik smagu, įdomu, bet ir, atsiprašau, reikšminga.

       Ir visgi – 2002 m. išleistas rinkinys „Dviveidis Janas" ir naujausioji knyga „Didysis širdžių mūšis" yra kopimas iš dešimtmečio gylio duobės. Ne daugiau. Eilėraščiai „Draugas", „Saulėlydžiai", „Sava vieta", „Be liudininkų", „Tiltas", „Paskutinės gyvenimo valandos", „Parsinešiau iš rožių meno..." prilygsta tiems, kuriuos G. Patackas rašė devintajame dešimtmetyje, ir dar turi dabartinio laiko spalvų. Esama puikių prasmingų sąskambių: „Iš pradžių priespauda, paskui spauda / Ir – išspaudos!" (iš eilėraščio, kuriame kalbama apie knygnešių laikus, p. 9). Žvalgydamiesi atsinaujinimo ir kurstydami sirgalių viltis, galime pasigėrėti tokiais psichologizuotos lyrikos pavyzdžiais kaip „Vakarėja", „Ksantipė" (šiuo keliu G. Patacko lig šiol nedaug vaikščiota). Nustebino keletas trumpų impresijų – prasmės ir skambesiai jose tikrai gražiai slysta:

       Lietus skalauja ledą palengva
       Ant ledo tyko katinas žuvies
       Ant sniego tykiai vakaras atvės
       Lietaus žuvies ir katino galva

       Ledinę akį atsimerkt vilios
       Išplaukiančią iš sietuvos gilios
       p. 156

       Tiesa, čia šiek tiek atpažįstamas „mokytojas", bet tiek to – Kaune poetas turi būti tik vienas, juokauju...

       Poezijos (geriau sakyti – eiliuoto kalbėjimo) knygų dabar išeina gyvas galas. Tos knygos, jų vertinimai (arba nutylėjimai) skaitančiųjų ir reiškinį stebinčiųjų visgi neturėtų trikdyti. Kalbos apie kriterijų sumaištį yra užduoties pasilengvinimas, iš tiesų miglų čia nedaug. Taigi net kritiškai samprotaudami turime sakyti, kas priskirtina profesionaliam kūrybiškumui ir verta rimtos kalbos. G. Patacko naujoji knyga yra tokios kūrybos rikiuotėje, tiesa, jau praleidusi į priekį šiemet skaitytus A. Marčėno, D. Kajoko, T. Venclovos poezijos rinkinius.

       Kas galėjo nulemti G. Patacko kūrybos netesėjimus, užtrukusius ilgokai?

       V. Kubiliaus išsakyta prielaida: G. Patacko talentas palūžo („pereidamas į lengvapėdiškus erotinius eiliavimus"), neatlaikęs „griaudžiančios įtampos „nervinių spazmų", būdingų ankstesnei jo poezijai („XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija", 1995, p. 567).
Įtikėtina. Dar galima čia pridėti, kad prasmego sovietija – kone svarbiausias maištingų jo smūgių taikinys. Bet negi gailestausim, kad prasmego.

       Antra prielaida matoma paviršiuje. Meno augimui reikia blaivios galvos (bent kūrybinio degimo tarpsniais), rašytojo sutarimo su savimi (bent sąlygiško adekvatumo), paprasčiausio susitelkimo. Kalbant apie G. Patacką – ar pastarąjį dešimtmetį tai buvo? Kaip rašyti, svaigioj prietemoj klaidžiojant tarp kaukių – kavinių liūto, pirmojo Kauno poeto, poezijos „gangsterio" (žr. portretą knygos atvarte), obsceniškų eiliavimų pirmeivio? Kaip atriboti poeziją ir eiliakalystę „pagal užsakymą" bei reklaminius komplimentus kavinei, kuriuos per pusvalandį parašai gėrintis jos bosui ir lankytojams (ir į naują knygą patenka tokių, tarkim, „Kavinė „Juodas Sabalas")? O dar reikėjo ieškoti pakaitalų ezopinei kalbai ir susivokti klausantis naujų gyvenimo ir literatūros balsų.
Didžiausias išdavikas yra tekstas. Skaitydamas stebiesi, kaip tikras meistras gali sau leisti tokią poetinės kalbos prastuomenę: „Nes ten, kur mūs susiduria keliai, / Sutinkam vienas kitą atkakliai" (p. 28); „Jaunystė neturi ribų, bet ilsis narve, / Slypinčiame dar nesudegusiame nerve" (p. 65); „Tuo tarpu žuvis stambi / Plaukioja ten, kur muzika gan skambi" (p. 77); „Ak, nejau aš virtau į dainą, / kurios niekas nepakartos?" (p. 139); „Dar noris labiau išsigrynint" (p. 158) ir panašiai. Yra, nesmagu sakyti, tiesiog prastos kalbos, parazitinių žodelių (įterptų stengiantis laikytis ritmo), nemaža metrinių (netaisyklingų) kirčių ir senove dvelkiančių inversijų. Sunku patikėti, kad formos virtuozas (prašom paskaityti eilėraštį „Abėcėlė") nejaučia vartojantis nudėvėtus įvaizdžius („miestas sapnuoja save", p. 85).

       Kas čia darosi? „Leidžia sau"? Skuba? Prislopo atsakomybė literatūrai ir kalbai? Veikia bendras fonas (panašios ir daug baisesnės nešvaros dabar išeinančiose knygose daug)?
Klausimai yra beveik atsakymai. Svarbiausias būtų – kūrybinės koncentracijos stygius. Dėl to tekstas netenka vaizdo ir žodžio intensyvumo, tikslumo, plačiai išsidriekia. Lyriką pradeda užstoti eiliuoti pasakojimai, panašūs į noveles, romansus, balades. Išnyksta priešybių poetiniai verpetai ir gebėjimas sutelktai pasakyti, kas žodžiais nepasakoma. Kūrybos motyvacija tampa abejotina – ar buvo tikra būtinybė parašyti štai šį eilėraštį, ar jis parašytas žinančio, kad rašyti moka.
Devintame dešimtmetyje G. Patackas buvo maištingiausia jaunosios (tada) lietuvių poezijos jėga (dar priminčiau A. Grybauską, A.A. Jonyną, V. Rubavičių, A. Verbą). Sąstingio sprogdintojas. Jo eilėraščių žodžiai – dinamitas, mūza su kardu, šėlstantis kraujas. Jo eilutės (iš rinkinio „Duobės danguje", 1983): „Melodija, stangri kaip tigro šuolis"; „po lapais lelijom lianom spyruoklė iš sulenkto plieno". Aistra, raumenys (poetinio vaizdo), provokacijos buvo jo vaizdinių ir ritmų galia.
Naujos knygos vardas – „Didysis širdžių mūšis" – turėtų sietis su aptartu amplua. Ir iš tiesų, skaitome:

       Mažoj stotelėj ūkia traukiniai,
       Po kojom traška skardos, šiukšlės,
       stiklas.
       Kelionė mūsų tęsiasi seniai
       Peizažuos su raudonais motociklais.

       Tai iš eilėraščio „Kelionė" (p. 14). Jį skaičiau kaip eilėraščio „Pobūvis" (rinkinys „Duobės danguje") šiandieninę parafrazę. Dabar „Kelionės" citatą sugretinkime su seniai rašyto „Pobūvio" vaizdų ir ritmų pliūpsniais:

       Aš vieną tiktai šovinį renkuos, –
       Tą, ant kurio sustingo kraujo varis.
       Iš mano šnervių verčias rausvas garas,
       Belaukiant tų, kurie dar atakuos...

       - - -

       Ir tęsis mūsų pobūvis kuklus –
       Pakelis „Primos" ir degtinės stiklas,
       Kelionė į pajūrį motociklais
       Per dangų, per betoną ir stiklus.

       Naujame rinkinyje maištininko kalba dažnai tėra atvėsusi sava frazeologija, ji jau neturi energijos, įniršio, svaigaus ritmo.

       Geriau sekasi tęsti paraboliško vaizdavimo ir absurdo istorijų vagą (ji ryški rinkiniuose „Pergamento kriauklė", 1985, „Amuletai", 1988; beje, stebiuosi, kad šiais G. Patacko tekstais nesidomi lietuviškojo postmoderno pradmenų tyrinėtojai). Absurdas, regis, jau pinasi su asmeniškomis patirtimis (eilėraštis „po pietų nieko nebelieka..."). Tokių eilėraščių nemaža antrame skyriuje. Jame – ir kavinių poezija. K. Navakas, gal ne kartą pasėdėjęs kartu, ją išgeria pasiskonėdamas: „Labai įdomus ir bravūriškasis kavinių Patackas, nors labiausiai krakmolyti visuomenės atstovai, žinoma, nuo tokio nusigręš" (rugpjūčio 18–24 d. „Nemunas"). Nesu krakmolytas, bet manau, kad kavinėse ir taip yra ką veikti. O be juokų, – toks rašymas istoriniame lyrikos repertuare yra ir tegul sau gyvuoja, ir G. Patackas tegul semia metaforų iš kavos tirščių ir tabako dūmų. Tik su S. Jeseninu varžytis neapsimoka, net ir šitaip: „Kavinių saulė išsitrauks kinžalą / Ir mums abiems įsmeigs į širdį jį" (p. 18).

       G. Patacko pasaulėvaizdis, jeigu kalbėsime apie pamatines nuostatas, ne ypač kintantis. Žmonių pasaulis jam atrodo esąs žiaurus, jautrioms ir mąstančioms būtybėms daug kuo svetimas, mylintieji jame retai besusitinka.

       Iš čia rezignacija, „tinginystė" (pats poetas šį žodį sako apie save), noras gelbėtis svaiguliu, žaisme. Bet iš čia ir poeto aktyvizmas, nirtulys, provokavimo meninė kalba. G. Patacką jaudina dehumanizacija, socialinio būvio nejaukumai, materialėjimas, miesčioniškos banalybės, nužmogėjimą jis daužo ironijos kastetais. Nors ir pasikeikia, ir poetiškai papaleistuvauja (šiuokart kalbu apie kūrybą), vis dėlto „sielos gilumoje" jis yra rašytojas, išpažįstantis pamatines krikščioniškąsias vertybes, laisvės ir teisybės siekius.

       Toks pasaulėvaizdis skleidžiasi ir naujosios knygos eilėraščiuose. Lig šiol beveik nematyta jo kūrybos tėkmė yra mirties refleksijos, ir šiuo atveju intensyvumo stygiaus neprikiščiau. Ši tėkmė yra pagavusi poeto savivokos plaukiojančias salas. Knygos antraštės žodžiai – iš eilėraščio „Didysis širdžių mūšis korbiuratorių perėjoje". Įdomu, kad miesto, civilizacijos poetas čia stoja gamtos pusėn. Kaip įprasta sakyti – Lietuvos praeities ir dabarties problemos G. Patacko yra matomos, bet prie jų dabar liečiamasi be andainykščio įkarščio. Poetas yra įsidėmėjęs (ir citavęs) H. Hesse’s žodžius – rašytojas esąs ne šviesos nešėjas, o langas, praleidžiantis šviesą.
Jeigu tikėsime datomis (po eilėraščiais), G. Patacko langas buvo pralaidžiausias 2004 m. balandį nuo 7 iki 9 d. (dvylika eilėraščių) ir 1994 m. rugpjūtį nuo 27 iki 30 d. (septyni). Kavinėje „Astra" jis parašo eilėraštį per 20–25 minutes (žr. p. 53, 78). Be to, rašo kavinėse „Mažasis Paryžius", „Šešėlis", „Jusodas Sabalas". Gali pasididžiuoti: „Mane pažino, / Pripažino brangiausiam / Pasaulio bare" (p. 73).

       Ir paskutinis netesėjimas. Regis, G. Patackas šią knygą bus planavęs didesnę, nes paskutiniame eilėraštyje rašo apie išplėštą dušimtąjį puslapį. Bet iš tiesų jų yra tik (net) 175.

       Literatūra ir menas
       2005 09 23