tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Populiariosios literatūros topai (2005-2008)


jurate%20sprindyte.jpg       Lietuviai laikomi nelabai linksma tauta, kuri daugiau dirba ir skundžiasi, negu atsipalaiduoja ir pramogauja. Smagiai ta tema yra paironizavęs socialus ir pilietiškas eseistas ir mitologas Gintaras Beresnevičius vienoje iš savo esė, apibūdindamas „lietuvišką būklę“ kaip pastovią Rūpintojėlio (tai specifiškai lietuviška susimąsčiusio Jėzaus medinė skulptūra) būseną:

 
      Jis rūpinasi, sėdi ir rūpinasi.
       Tas rūpinimasis gali būti bežodis ir iš esmės bemintis. Tai būsena. Gal išties – lietuviškos meditacijos atmaina. Martinas Heiddeggeris žmogaus būklę pasaulyje apibrėžia, beje, kaip Sorge, „rūpestį“. Vis dėlto neatrodo, kad tas rūpestis būtų objektyvuotas – rūpestis dėl konkrečių dalykų. Tai būklė, į kurią kartkartėm lietuvis įeina ir rūpinasi. (1)

       Taigi amžino rūpesčio raukšlės labiau vyrauja tipinio lietuvio veide nei šypsena. Iš dalies dėl to chrestomatinis lietuvių prozos pasakojimas lėtas ir nuobodokas, stokojantis įvykių bei nuotykių. Lietuva neturi nei stiprios, nei ilgalaikės populiariosios / pramoginės literatūros tradicijos, nes nebuvo sąlygų tokiai tradicijai atsirasti (vėlyva prozos raida, nuolatinis literatūros įsipareigojimas socialiniams ir tautiniams idealams, kultūros savigyna nuo okupacinių režimų ir pan.). Lietuvių prozai stigo artistizmo, žanrinės įvairovės, raiškos lakumo – to, ko pastaraisiais metais randasi su kaupu. Įdomu pažymėti, kad populiariosios literatūros suklestėjimas Lietuvoje labiausiai susijęs su dviejų Nepriklausomybių laikotarpiais – pirmosios (1918–1940) ir antrosios, atkurtos dainuojančios revoliucijos dienomis (1990). Natūralu, kad lengvesnės formos ir žaismingesnio turinio kūriniai ima rastis normaliomis valstybės ir bendruomenės gyvavimo sąlygomis, kai kūryba liaujasi būti vienpusiškai rimta, o rašytojas turi galimybę laisvai rinktis; be to į literatūros procesą įsijungia daug neprofesionalių „raštininkų“, norinčių papasakoti įdomias istorijas. Dabartinę populiariosios prozos gausą itin paskatino rinkodaros mechanizmų įsigalėjimas, kryptingas leidyklų darbas ir nerašyta leidėjų nuostata – „skaitytojas visada teisus“, bet tai įvyko ne Nepriklausomybės pradžioje, o vėliau, apie 2000-uosius metus. Filosofas Arūnas Sverdiolas, apibūdindamas dabartinės kultūros lėkštėjimą ir kritinio diskurso bei vertikaliojo matmens stoką Lietuvos viešajame gyvenime, konstatuoja: „Viskas yra publikos rankose, viskas priklauso nuo suverenaus suvokėjo sprendimo, o publika yra masinė, bet kokia (pirkėjas) ir jai negali būti keliami jokie reikalavimai“ (2). Knygos kaip vieneto virtimas preke (ne tiek pažinimo, kiek vartojimo objektu) labiau pakeitė ir jos turinį, ir raišką negu pats Nepriklausomybės atgavimo faktas ar sovietinės cenzūros išnykimas. Dauguma dabar gimstančių knygų yra iš karto formuojamos pagal rinkodarinę strategiją, tad nenuostabu, kad atkuto lietuviškasis detektyvas, susiformavo nuosavos gamybos trileriai, atsigavo istorinis romanas, atsivėrus sienoms padaugėjo kelionių prozos ir nuotykinės literatūros, o buvusios mokytojos ar aktorės gausiai kuria meilės romanus, dažniausiasi varijuodamos tą pačią Pelenės istoriją.

       Lietuvių populiariosios literatūros lauke pastaruoju metu bene verčiausias dėmesio reiškinys yra žurnalistinio romano susiformavimas, laikytinas specifine romano žanro atmaina ir pasiūlęs nevienareikšmiškai vertintinų prozos pavyzdžių. Į žurnalistinį romaną atidžiau ir pažvelgsime.

       Pasak žinomo sociologo Zygmunto Baumano, „Likvidus modernusis racionalumas rekomenduoja lengvus apdarus ir smerkia plieninius gaubtus“ (3), todėl gyvename nuolatinėje kaitoje, o žurnalistika kaip tik atspindi judrią dabarties tikrovę. Lietuvoje žurnalistinio romano terminas ėmė įsigalėti po prancūzų romanisto Frederico Beigbederio vizito Vilniaus knygų mugėje 2004 m. ir iškart po to sekusių daugelio jo romano vertimų į lietuvių kalbą. Netrukus prancūzo kūrybą aptarė filosofė Dalia Zabielaitė monografijoje Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose (2006), kurioje išsamiai parodė, kad žurnalistinio romano fenomenas pakankamai būdingas reiškinys Vakarų literatūriniam pasauliui. Tokius romanus nebūtinai rašo žurnalistai, bet dažniausiai jie. Žurnalistinis romanas minta aktualijomis, jam kone privalomas skandalo elementas, ryškūs kontrastai, neretai marginalūs personažai. Kiti tipiški bruožai: intriguojantis siužetas, netradicinė erotika, dinamiškas pasakojimas, bėgli trumpų sakinių raiška. Žiniasklaidos profesionalai gausiai kuria tekstus, paremtus geru rinkos mechanizmų išmanymu, ir toks rašymo modelis pastebimai įsigali Lietuvoje. Visų pirma tai susiję su moterų kuriama literatūra, kurios moteriškųjų vertybių reprezentacijos skalė tikrai plati ir gana kontroversiška – nuo pakankamai tradicinių patriarchalinio mentaliteto suformuotų schemų apie tikros meilės ir laimingos motinystės gėrį iki kalinių, prostitučių, striptizo šokėjų, našlaičių gyvenimo vaizdavimo. Romano naratorės ir / ar pagrindinės veikėjos vaidmuo patikimas kaip tik žurnalistei. Egzotinių motyvų ypač padaugėja tada, kai veiksmas rutuliojamas svečioje šalyje, o posovietinės „vidutinės“ lietuvaitės svajonė kaip tik ir yra ištekėti už turtingo vyro ir apsigyventi užsienyje (Eglės Černiauskaitės Visos Italijos dulkės, 2005). Drąsa apsinuoginti literatūrinėmis formomis, formuoti savą moteriškųjų vertybių sistemą būdinga šiuolaikinei lietuvių moterų prozai. Feministinė kritika įkvėpė literatūrą, kuri pagal gatavus vertybinius standartus nesunkiai projektuoja naują „išlaisvinto moteriškumo“ tipą ir jau parengė plačią moterų skaitytojų auditoriją, išugdytą pramogų verslo ir žurnalų (sociologai teigia, kad 80 % skaitančiųjų – moterys, nors konkrečios jų skaitymo praktikos beveik netyrinėtos; Lietuvoje moterų kūrybą globoja įtakingos leidyklos „Tyto alba“, „Charibdė“ ir kt.).

       Žurnalistinis romanas atkuria pasaulį, kuris autoriui (-ei) pažįstamas dirbant radijo stotyje, televizijoje, dienraščio ar žurnalo redakcijoje, viešųjų ryšių tarnyboje, reklamos agentūroje ir pan. Romanuose panaudojamas čia sukauptas žurnalisto profesinis įdirbis, „karšta“ gyvenimo medžiaga. Išleidžiama vis daugiau knygų, kuriose pateikiami ir pačių autorių patirti įvykiai, kai autobiografinis pradas, tikrosios tapatybės atskleidimas koreliuoja su prasimanytais elementais. Viešuose pasisakymuose autorės ir pačios neneigia, kad kai kurios jų veikėjos, ypač pagrindinės, yra kuriamos kaip moteriškų problemų ir vidinių būsenų autoprojekcijos. Tokios knygos aprašo išskirtines gyvenimo situacijas: Ugnės Barauskaitės Dešimt (2005) – nėštumas ir gimdymas, Audronės Urbonaitės Posūkyje – neišlėk (2005) – vėžys, Zitos Čepaitės Neapšviestas kelio ruožas (2005) – moterų kalinių likimai, Jurgos Ivanauskaitės Miegančių drugelių tvirtovė (2005) – prostitučių „perauklėjimo“ fiasco ir pasiturinčios moters vidutinio amžiaus krizė, Dalios Jazukevičiūtės Anarchistės išpažintis (2007) – audringa maištaujančios moters gyvenimo istorija, tos pačios autorės Dviejų mėnulių baras (2008) – Londone dirbančios striptizo šokėjos išgyvenimai. Kartais šie minėti romanai pavadinami „viešais dienoraščiais“, kadangi skaitytojai tariasi atpažįstą veikėjų prototipus ar konkrečias realijas, tačiau neabejotina, kad moterys kūrėjos realybę transformuoja pagal fikcijai būdingus kanonus. Kita vertus, kūrinio autobiografiškumas dažnai sumaniai panaudojamas romanų reklamai.


       Specialistai kol kas nenoriai diskutuoja populiariosios literatūros klausimais, tad šią spragą vykusiai užpildo filosofė savo grožiniu tekstu – Loreta Anilionytė (g. 1961) romane O kas po to? (2006) suinteresuotai iškelia elitinės ir populiariosios kultūros prieštaros / santaros problemą. Populiariąją kultūrą ji vadina „kasdienybės kultūra“, apimančia žiniasklaidą, lengvąją muziką, maistą, madą. Anot jos, aukštoji kultūra pavydi popsui populiarumo, todėl jį smerkia, ignoruoja, laiko žemo rango dariniu. Visi šiuolaikiniai žmonės vienokiais ar kitokiais pavidalais juk vartoja populiariosios kultūros produktus pramogai ir atgaivai, teigia autorė, tad svarbu, kad jie būtų gero lygio:

       Noriu būti abiejų kultūrų vartotoja – ir aukštosios, ir populiariosios: pagal nuotaiką, ir abiejų kokybiškų [...] Noriu kasdienybės. Noriu banalybės: tiesiog pasidžiaugti šiuo pasauliu. Be esmių, prasmių, transcendencijų, Amalgamų ir Fluidų. Noriu lengvumo. Šiaip sau. For fun. Tik tiek. Nors suprantu, kad jei kiekvienoje dainoje nėra Didingos Dvasios ir Tautos praeities atgarsių, jei kiekviena daina su kuo nors nekovoja, prieš ką nors neprotestuoja ar jei joje nėra bent jau Formos ieškojimų ir Gilių Minčių apie Prasmę, tokių dainų tiesiog nepadoru Elitui klausytis. (4)

       Į kokybės žygį pakyla pagrindinė veikėja bei pasakotoja, profesionali filosofė, nusivylusi abstraktaus žinojimo bergždumu ir sugundyta aksominio populiaraus muzikanto balso. Ironiška filosofė ir gerokai sukarikatūrintas „žvaigždūnas“ reprezentuoja kiekvienas savo sferą ir savo adresatą: ji – „Elitą“, jis – „Runkelius“ (ši priešstata pasiskolinta iš lietuvių politikų retorikos). Abu personažai neranda sąlyčio taškų, išskyrus per visą romaną plėtojamą vyro ir moters flirtą, pasibaigiantį lovoje. Nepaisant tikrai vykusių antausių abiejų pusių pasipūtėliškumui ir sveikos ironijos, romanas išėjo pernelyg ilgas – tekstas tęsiasi kone iki puspenkto šimto puslapių. Bet elitinės ir populiariosios kultūros konfrontacijos problema Lietuvoje bene pirmą kartą taip drąsiai iškelta, įvardinta ir apibūdinta – „popsinė subkultūra“ vis dėlto turi būti laikoma bendros kultūros dalimi ir profesionaliai analizuojama, siekiant, kiek įmanoma, kelti jos lygį. L. Anilionytės romanas 2007 m. yra pelnęs „geriausio naujoko“ literatūroje nominaciją (renka internautai).

       Čia dera prisiminti poeto ir kultūrologo Tomo Venclovos ištarmę: „Kalbama apie tai, kad esti dvi kultūros – senoji atminties kultūra ir naujoji užmaršties kultūra [...] Užmaršties kultūrą linkstama niekinamai vadinti Holivudo ir interneto kultūra, nenorėčiau pasiduoti rinkos garbinimo ir kraštutinio liberalizmo pagundai, kuri man, kaip ir daugeliui kitų, yra akivaizdi. Tačiau nenorėčiau ir pulti į paniką“. (5) Taigi nepuldami į paniką dėl elitinių kritikų kvestionuojamo popliteratūros statuso, toliau žvalgykime populiariausius pastarųjų metų lietuvių moterų romanus, kuriuose moteris vis labiau laisvinasi iš lyčiai primestų kanonų, drąsiai eksponuodama lyties tapatumo, kūniškumo, erotikos, seksualumo temas.

       Lietuvių radijo žurnalistės Ugnės Barauskaitės (g. 1975) romanas Dešimt (2005) turi genetinių sąsajų su britės Helenos Fielding Bridžitos Džouns dienoraščiu, bet savotiškai jį ir pranoksta, kadangi apima platesnį socialinį ir vertybinį spektrą (nėštumas, atsakomybė už vaikelį, posovietinės medicinos skurdas, vyro vaidmens pokyčiai, šeimos institucijos byrėjimas – romano herojė dukart išsiskyrusi). U. Barauskaitė teigia, kad Bridžitą Džouns laiko bendriniu vardu, ženklinančiu tam tikrą socialinį šiuolaikinių moterų tipą. Vaikelio besilaukianti U. Barauskaitės romano herojė pasižymi kandžia savistaba ir pakankamai detaliu nėščiosios fizinių ir psichologinių būsenų fiksavimu. Svarbiausia, kad ji ne keikia, bet drąsiai priima biologinės lyties nulemtą moteriškumo savastį ir paskirtį. Knyga atvira, sąmojinga, dinamiška.

       Zitos Čepaitės (g. 1957) romanas Neapšviestas kelio ruožas (2005) – geriausias šios autorės kūrinys ir provokuojamai socialus tekstas (ne tiek romanas, kiek dokumentika). Prozininkė pasakoja ir bando perprasti kalėjime atsidūrusių moterų gyvenimo istorijas be išankstinės nuostatos. Visos kalinės turėjo vaikystės traumų, dauguma moterų – iširusių šeimų augintinės, stokojusios globos ir šilumos. Knygoje gana drąsiai bandoma sugretinti laisvės ir kalėjimo diskursus (privati autorės-pasakotojos meilės žlugimo drama papildo tekstą). Kalinių istorijos nesubeletrizuotos, o dokumentaliai atpasakotos (greičiausiai iš diktofono įrašų). Romano fabula neišradinga kompoziciškai, bet paveiki faktografiškai. Autentiškos istorijos skamba kartais kaip reportažas, kartais kaip skundas, bet dažniau kaip išpuolis, o jų priešistorės – kaip užmaskuotas kaltinimas. Socialinės kritikos dozę sustiprina akcentuota prozininkės etinė pozicija stovėti kalinių pusėje. Jos įžvalgos nukreiptos į izoliuotą, nelegalų sluoksnį, kuris tačiau funkcionuoja kaip visuomenės dalis (slepiama, uždaryta, apribota, eliminuota). Žvilgsnis į savotiškas Padugnes (Valerie Solanas, feministės revoliucionierės, parašiusios Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą, sąvoka) atskleidžia socialinės sistemos ydingumą, įgalinantį tokias istorijas ir tokius tragiškus likimus. Romanas Neapšviestas kelio ruožas parodo, kad kiekvienas žmogus stengiasi palikti pėdsaką, būti pastebėtas – jei negali savęs išreikšti įprastais legitimuotais būdais, imasi destrukcijos. Svarbus romano sakinys: „Žmogus teigia vidinę tiesą“. Daugumai Z. Čepaitės kalinių tinka V. Solanas charakteristika: „Ji buvo apleista, išnaudota ir nuolat nepakankamai įvertinta“.

       Bestseleriu tapusio Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) romano Miegančių drugelių tvirtovė (2005) pasirodymas sutapo su Lietuvoje tuo metu į viešumą iškilusiais prekybos žmonėmis skandalais, atliepiančiais ir visai Rytų Europai aktualią problemą. Vidutinio amžiaus turtingo vyro išlaikytinė Monika imasi globoti iš tarptautinės sekso vergijos išvaduotas ir deportuotas į tėvynę tris jaunas prostitutes (vėliau dar dvi). Jas nutarta išgydyti bei socializuoti – šis uždavinys pasirodo neįvykdomas, tačiau susidūrimas su realiomis kitų problemomis priverčia praregėti ir subręsti pagrindinę romano veikėją Moniką. Intriguojantis prostitučių siužetas plėtojamas Apokalipsės fone (planetoje vyksta nuolatinės stichinės nelaimės – uraganai, potvyniai, taifūnai, naikindami šalis ir žemynus – tai nelyg bausmė už dvasinio matmens išsižadėjimą), o sekso industrija ir iškyla kaip viena apokaliptinių tendencijų. Romane esama ir žurnalistinių intarpų – socialinės, faktinės informacijos bei statistikos, kaip antai:

       Lietuvoje prostitučių yra apie 10 000. Vien Vilniaus geležinkelio stoties rajone jų sukiojasi koks 130, o šiuose medžioklės plotuose perkamos meilės kiekvieną parą ieško 300-550 vyrų. [...] Vilniuje klesti apie 20 gerai organizuotų prekybos moterimis agentūrų, kurių pelnas per metus siekia 5 milijonus dolerių!!! (6)

       Dalios Jazukevičiūtės (g. 1952), turinčios 17 metų žurnalistinę patirtį, kūrybinis proveržis (per dvejus metus parašyti ir išleisti 3 romanai, rašomas ketvirtas) nustebino ir skaitančią bendruomenę, ir kritikus. Tiek autorei, metusiai žurnalistiką vardan rašymo, tiek jos herojėms – poetei Katerinai (Anarchistės išpažinis, 2007), dailininkei Stellai (Juodas kvadratas, 2007), šokėjai Marijai (Dviejų mėnulių baras, 2008) kūryba yra saviraiškos, savęs radimo ir įtvirtinimo priemonė. Greta kūrybos patetiškomis intonacijomis šlovinama meilė. Visuose romanuose pasakojama pirmuoju asmeniu, akcentuotas jausmingumas, aistra, kančia, meilės neišsipildymas kaip asmeninės katastrofos ženklas ir prisikėlimas per kūrybą.

       Labiausiai manifestinis pirmasis D. Jazukevičiūtės romanas Anarchistės išpažintis (2008), kuriame pagrindinė veikėja žurnalistė Katerina dažnai linksniuoja: maištas, revoliucija, anarchizmas, savo įkvėpėjais laikydama ankstyvuosius krikščionis, Che Guevarą, Stenką Raziną ir „visokio kitokio plauko revoliucionierius“. Pasvajojusi su draugais prie butelio apie anarchistų partijos įkūrimą, veikėja lieka anarchistė vienišė, kuriai būdingi ekscentriški išpuoliai prieš pragmatišką gyvenimo būdą, o vienatvės akimirkomis – depresija arba dievinamos rusų klasikos skaitymas. Jai prireikia ir vaistų, ir nuosavo psichoanalitiko. Romane atskleidžiama tiriamosios žurnalistikos kasdienybė ir reporterės virtuvė (interviu su mirtininku, draugystė su nušauto verslininko našle), alinantis darbas rašant nuolatines straipsnių porcijas. Katerina skelbiasi esanti „drąsi žurnalistė“, kurios tikslas yra „ką nors išgelbėti arba ką nors pribaigti“:

       Žurnalisto talentas yra drąsa. Ir kruopelė nemeluoto užsidegimo. Dirbdama laikraštyje, aš turėjau ne kruopelę užsidegimo – visą pūdą. Toks jau mano kraujas. Romantiškas. Stabdžių nerasta. Jeigu jau užvežė – kausiuosi iki galo. Kaip koks Stenka Razinas. (7)

       D. Jazukevičiūtės veikėja visais savo gestais ir žodžiais liudija, kad tikrai netrokšta „jaukaus ir saugaus gyvenimo“, jai labiausiai patinka viešbučiai, instinktyvūs poelgiai, dinamizmas. Katerina mėgsta pasipuikuoti savo išskirtiniu temperamentu bei egzistenciniu įkarščiu, kai ir skausmą, ir džiaugsmą norima išsemti „iki dugno“, o alkoholinė priklausomybė tampa viena iš maišto formų. Kaip įprasta moterų romanams, „anarchistė“ išsako daug specifinių moterims būdingų išgyvenimų, o pagrindinis argumentas prieš kai kurių vyrų panieką moteriai – tai, kad gimdymo aktas prilygina moterį Dievui sutvėrėjui. Katerina blaškosi siekdama ir lygybės su vyrais, ir manifestuodama moters išskirtinumą, kol galiausiai nuėjusi prie altoriaus su Lošėju Vadimu ir išvykusi gyventi į Maskvą, patiria išblaivinantį smūgį (šis vyras jau seniai vedęs, turi du vaikus). Ji ir pati yra Lošėja, lošianti iš aistros gyventi.

       Ir kiti du D. Jazukevičiūtės romanai nestokoja tiek maištingos dvasios, tiek gydančios galios, nors ribojasi su melodraminiais efektais (dukros praradimas, alkoholikė motina, tėvo ir mylimojo savižudybė ir pan.). Nuo negandų romano Juodasis kvadratas herojė užsidaro trobelėje prie jūros, ima tapyti ir tampa žymia dailininke, rengiančia parodas net Venecijoje, o striptizo šokėja iš romano Dviejų mėnulių baras, blaškydamasi tarp dviejų vyrų – lemtingojo laisvūno ruso Andriušos ir subalansuoto škoto Polio (kuris jai nuperka žemės sklypą Mėnulyje), galiausiai vien savo darbu susikuria pasiturimą buitį. D. Jazukevičiūtės tekstai patraukia dėmesiu psichofizinėms moters problemoms, autentišku gyvenimo geismu, atramos ieškojimu krikščioniškose vertybėse, individualesniu stiliumi.


       Netikėta staigmena galima laikyti debiutuojančios autorės Andrės Eivaitės (g. 1971) pirmąjį kūrinį Naktis prekybos centre: Įkaitų romanas (2008). Romano anotacijoje yra svarbus adresatą ir autorių jungiantis dėmuo – „statistinis“ lietuvis. T. y. eiliniai miestiečiai, vakare nuskubėję į prekybos centrą eiliniais reikalais (kas sauskelnių kūdikiui, kas alaus), tampa neeilinio įvykio dalyviais – banką apiplėšusių vyruko ir merginos įkaitais. Išmoningai suregztas romano siužetas (įkaitai iš pradžių konfrontuoja, o vėliau susidera su plėšikais, apgauna policiją ir visi po vienos nakties praturtėja) palaiko neatslūgstančią skaitymo intrigą. Romano pasakotoja apsimeta eiline „statistine“ rašytoja, nors iš tikrųjų jai nestinga fantazijos, humoro ir moteriško akylumo įdomioms buities detalėms, o labiausiai žavi gebėjimas įtikinti sunkiai psichologiškai pagrindžiama situacija. Epiloge išvystame, kaip po pusės metų buvę įkaitai išmintingai (arba ne) investavo savo iš dangaus nukritusį lobį.

       Stereotipai visada gerokai paprastesni nei realybė, jie perduodami, o ne kuriami (todėl neindividualizuoti). Stereotipai labai gajūs ir leidžia adresatui saugiai jaustis, todėl visai nenuostabu, kad jie yra pop literatūros alfa ir omega. Smagu pabrėžti, kad populiarūs lietuvių moterų romanai išsiveržia iš stereotipinių rėmų ir nestokoja individualumo ženklų.
       _____________________________

       (1) Gintaras Beresnevičius, Ant laiko ašmenų, Vilnius: Aidai, 2002, p. 109.
       (2) Arūnas Sverdiolas, Lėkštutėlė lėkštelė: Keli dabartinės Lietuvos viešosios erdvės ypatumai, Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 33.
       (3) Zygmunt Bauman, Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą. Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius, Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 91.
       (4) Loreta Anilionytė, O kas po to?, Vilnius: Alma littera, 2006, p. 113.
       (5) Günter Grass, Czesław Miłosz, Wisława Szymborska, Tomas Venclova, Pokalbiai apie atminties ateitį / Gespräche über die Zukunft der Erinnerung / Rozmowy o przysłości Pamiẹci, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 104.
       (6) Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 112.
       (7) Dalia Jazukevičiūtė, Anarchistės išpažintis, Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 90.

       booksfromlithuania.lt