tekstai.lt

Gintarė Bernotienė. Identitetas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje (2007)


gintare%20bernotiene.jpg      Pranešimas, skaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto surengtame praėjusių metų knygų aptarime


      Pokalbis apie žmogų, vaizduojamą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, turėtų apimti tą socialinės sferos ploto pakraštį, su kuriuo sąmoningai ar ne ribojasi literatūra. Kad ir kaip dangstytumėmės lyrinio herojaus vardu, poezijos herojai dažniausiai turi herojišką ar kasdienį eilių autoriaus veidą, nepajėgę atsiplėšti nuo jo asmeninės istorijos. Stilistiškai skirtinga įvairių kartų autorių kūryba vis dėlto leidžia kalbėti apie išgvildenamą iš poezijos šukių žmogaus lietuvių literatūroje identitetą, tapatybę, asmens branduolį. Idealųjį savojo tapatumo suvokimą sociume apibrėžčiau kaip asmenybės vientisumo ir visuomeninės asmens savivokos darną. Asmenybės vientisumas garantuoja sveiką identitetą, integruoja savivoką, nesislapstantį už kaukių ar viešumai skirtų oficialių įvaizdžių veidą, laiduoja ištikimybę savajai asmens istorijai ir per ją – bendruomenės vertybių išsaugojimui. Šiuo aspektu žiūrint į 2006 metų poezijos rinkinius ir rinktines (o jų gausu), svarbus kriterijus yra autorių amžius. Čia veikia strielkūniškoji „To neturi jauni...“ skirtis, gerokai palengvinanti jaunųjų dalią tuo atžvilgiu, kad jie kūryboje susiduria su konstruojamu ir eksponuojamu savo identitetu, nepatirdami jokios istorinių aplinkybių priespaudos. Vyresniųjų tekstuose istorinių aplinkybių įspaudai, pasirodo, yra neišvengiami. R. Skučaitės „Varinis angelas“ – eilėraščių ir poetinių praeities refleksijų knyga – išlygina duobėtą, nutylėtą ir giliai slėptą identitetą, tikrąjį asmenybės turinį, nustumtą į pasąmonę ir tik dabar sugrįžtantį:

      O būties sidabrinė rodyklė sustingo ties padala
      IŠKENTĖK.
      Prisiglaudus prie (...)
      Atminties – ji jau nieko nenori ir nieko daugiau
      nebeprašo,
      Bet tarp jos ir tavęs – kaip sargyba pily –
      pagarba (102).

      Tačiau ši rekonstrukcija – ne iš saugumo, ne iš tikėjimo kitų supratimu:

      Tik užkaskim kūrybos priežastis.
      Nors vis tiek jas atkas – ir išjuoks (108).

      Šitaip rekonstruojamas identitetas vis dar netampa sveikas, kaip rodo ir Puišytės „Baltojo Raitelio baladėse“ publikuojami paskyrimai partizanams. Vėluojanti atmintis lopo viešai regimą tapatumą.

      Sveikas netampa ir jaunųjų (tarkim sąlygiškai) dekonstruojamas identitetas. Didžiųjų pasakojimų sunykimas poezijos lauke reiškiasi vis didesnį mastą įgaunančia fragmentacija, būdinga ir eilėraščio, mintančio fragmentais, turiniui, ir vis sunkiau apčiuopiamai autoriaus raiškai tekste.

      Kraštutiniai šio proceso poliai, kalbant apie 2006 metų knygas, man atrodo kauniečio Vlado Vaitkevičiaus rinktinė „Šešėly krintančios žvaigždės“ ir Saros Poisson rinkinys „Pasienis“. Tradiciškai eiliuojančio Vaitkevičiaus knygoje matyti jo pasaulis. Tai kas, kad tėviškės ilgesys dabar nemadingas, kad yra ir skambių, bet eilinių eilėraščių. Sušildo tas ieškomas žmogus dabartinėje lietuvių literatūroje, žavintis savo vietos suvokimu, – jis savitas ir stiprus gimtinės peizaže, ramus šiaurinių Lietuvos kraštų poetas. Panašiai kaip Jokimaitis, skaitantis gamtą lyg paveikslą, lyg žmogaus likimo knygą. Elegiškas, nesiekiantis išskirtinio originalumo, jis tuo ir stiprus – kaip savin nugrimzdusių jaunųjų narciziškos autorefleksijos kontrastas. Jaučiamas asmenybės vientisumas – „esu toksai, koksai turėsiu mirti“ (120), „sustoju ten, kur vienišieji stovi“ (120). Tai – nuošalės žmogus, nedalyvaujantis pralobusiųjų peštynėse, bet dar tikintis žmonėmis (eil. „Kvailelis“).
Kitoks lyrinis subjektas nužengia iš Saros Poi­sson „Pasienio“. Trečiajame autorės rinkinyje, demonstruojančiame atrastą poetinį kalbėjimą komplikuotais, perkrautais vaizdiniais, pabrėžiamas rašančiosios medialumas: per mane regima. Eilėse atsiskleidžia didžiulė įtampa, juntama grėsmė, iškraipytų pavidalų gausa įtikina visuotiniu luošumu. Dominuojanti šiame rašyme ironija ne tik kuria atsiribojimo, saugaus atstumo įspūdį, bet ir tampa visa valdančia jėga, galų gale paliudydama ir autorės svetimumą sau. Hermetiški, neįžvelgiami tekstai rodo atkakliomis pastangomis pasiektą susvetimėjimo, egzistencinės dykvietės tašką, kai iki kraštutinumo suabstraktintas kalbėjimas kuria atvirkščią įprastos tvarkos įspūdį, o aliuzijos į krikščioniškus tekstus ir kontekstus atskleidžia tik cinišką, ironiškai perkeistą Dievo pasaulio vaizdą kaip piktą žmogaus kasdienybės komentarą. Nežinau, ar tokio pasikeitimo Poi­sson siekė sąmoningai. Novelių knygos „Šmogus“ laikraštinių frazių neatsikratanti stilistika „Pasienyje“ virto žongliravimu visokeriopu žmogaus trūnėjimu. Vientisą šių eilių herojų – tokio iškreipto ir luošo kūno – rekonstruoti sunku.

      Audriaus Musteikio rinkinyje „Kartieji migdolai“ yra eilėraštis „Autobiologija“, tiesiogiai sietinas su mūsų tema. „Mokslas apie mano gyvenimą“ – taip sau išsiverčiau. Pats eilėraštis:

      o ką apie autorių
      ir jo pramogas?

      senas amatas skraidymas
      seniausia profesija

      o ką apie prototipą?
      apie pavardę ilgametę
      draugę?

      apie visą tą vargą
      iki popieriaus? slankiojant
      ir susivokiant
      tarsi eilutė

      tik miško vėjai
      pasiutėliai (20)

      Knygoje rašoma apie įspūdžius gyvenant Italijoje, joje yra verstų ispanų poetų, kitų konkretybės įspaudų. Mąstoma ir apie žmogų: „o kaip geidžiau geismais visais įvesti / į lietuvių literatūrą – / viskas tik jai – / tūkstantveidį vyro pavidalą – / nebuvo juk dar“ (28). Čia autorius kalba apie herojų. Eilėraštyje be pavadinimo „Banaliausių žodžių deimantinė[s] šviesa[os]“ surikiuoti pasirodo kolektyviniai herojai: „Juk tai mes, išplėšti į eilėraštį“ (57). Atvirkščias „fragmentavimosi į“ pavyzdys, pabrėžiantis dalinį identitetą – kaip inkliuzą eilėraštyje, būtį palikus kažkur.

      Musteikio „Migdoluose“, Ališankos „Exemplum“ autoriaus raiška minimali, asmenybės karkasas išimtas, pasaulėžiūra, o kartu ir socialumas tik numanomi, o ne aiškiai deklaruoti. Navako, Marčėno kūryba užima tarpinę padėtį tarp vyresniųjų etinio credo išsakymo poezijoje ir jaunesniųjų abejingumo šiai temai. Jų individualumą veikia visuomenės, aplinkos konvencijos, už etiką svarbesnė estetika, kurios pažai jie prisipažintų esą.

      Birią poeto figūrą eksponuoja Navakas: „ir daužomas žvilgsnių tu sunkiai grįžti kambarin / ir vėl iki ryto renki savo tūkstantį šukių“ (8). Fragmente „Iš nežinomo poeto dienoraščio“ atsiveria posūkis: „jis yra irgi aš tik kitas. jis tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti“ (78). Rašantysis su jį persmelkiančiais gyvenimo nuotykiais (voverės, susinešančios riešutų derlių) yra jau kitas – tapatumo atžvilgiu kiek svetimas, nors dar atpažįstamas. Štai čia triumfuotų literatūros mokytojai: nėra lygybės tarp autoriaus ir lyrinio herojaus! Lygybės nėra, nes egzistuoja „tarpai tarp žodžių / apsaugantys kiek nuo pasaulio“ (15). Navako poezijoje, tame vėriny iš žvilgsnio sulaikytų fragmentų, nėra išsiskaidžiusio „aš“, autoriaus valia galinčio likti ir be tapatybės. Ją garantuoja atmintis, daugelį pavidalų ir būsenų sutelkianti į viena, nors eižėjimas ir neišvengiamas:

      tu kilai ir vėlei leidais nesiliaudamas trupėti

      į visus tau duotus daiktus į knygas į tai kuo tapo
      tavo artimiausi žmonės įpročiai ir baltas vynas
      jie visi jau atitolę lyg minia nuo seno stabo
      ir visai kitokios erdvės tavimi dabar svaiginas

      jos aplink sudėsto daiktus kad jų trauką nugalėtum
      iš gerklės kad šautų kraujas kartais iš gelmių iškilus
      ir iš naujo eitų metai nesibaigdami Kalėdom
      ir nuodai jų būtų svaigūs ir jų įkandimai gilūs (28).

      Tokia proginė eilėraščio pabaiga rodo esant vienijantį laiko ir aplinkos pradą, taigi kartu paliudija ir priklausomybę kažkokiai bendrijai, sociumui.

      Socialiai angažuočiausias eilėraščių parinktinėje „Verstas“ yra V. Rubavičiaus eilių subjektas. „Glaudžiai susijęs su epocha, laiko išreikalautas / iš nebūties, laikraščio uždarytas viešojoj vienutėj, / atsakingo pasirašytas ir paleistas“ (120) – lyg vizitinė kortelė. Aktyvi socialinė pozicija parodo, kad šis žmogus – subjektas save aiškiai suvokia kaip bendruomenės narį. Nors Rubavičius jau seniai susijęs su postmodernia mąstymo paradigma, fragmentacija jo eilių arba nepalietusi, arba žodžių srauto gerai užmaskuota. Nėra atsiribojimo, nėra „ne mano“ vietų, susvetimėjimo pojūčio. Socialiai determinuotas:

      Pradžios hieroglifas: esame vienas kitame
      tikriau ir skaudžiau nei turime galios
      ir drąsos suvokti. Ką mes galime –
      nemokyti tikėti, nemokyti melstis,
      neprikelti atgailauti. neatleidžiam kruvinai.
      ir nesusitinkame (116).

      Reikšmingas 715-as parinktinės puslapis su eilėraščiu Šliogeriui apie daiktą: jis ir knygoje, ir nepririštas, palaidas. Laisvas visumos fragmentas. Tiktų ir Rubavičiui.

      Marčėnas fragmentaciją įveikia autokomentarais, įtvirtindamas subjektyvumą ir užantspauduodamas asmenybės vientisumą. Vienareikšmio portreto nėra: „kibiras, kuriuo esu“, šulinys, vanduo, dangus ir žvaigždės dar iš rinkinio „Šulinys“ praneša, kad poetas yra pakliuvęs į veidrodžių salę. Vienijimosi su aplinka pojūtis – nuo kibiro iki transcendencijos gelmių – atsimuša į individualumo poreikį eilėraštyje „MAXIMA“:

      nejaugi norėtum
      atrodyti apsirėdžius taip, kaip ir jos
      arba jų giminaičiai – modifikuotu
      goduliu akyse, papilkėjusia
      veido oda, drapanomis – be dvasios
      pamušalo, lengvai išverčiamomis
      pažiūromis, euroeilėraščiais (365).

      Rastausko komentarai „Metime“, kitaip nei Marčėno stilistinę vienumą pasiekusiuose „Metrikuose“, neatrodo esą būtini. Iš CD skaitomų eilėraščių išnyra Rastauskas – artistas, kuriam būties vientisumas gražiai susilydo ir iš pavienių atskalų. „Metimas“ – visai kitokio mąstymo produktas nei Braziūno „Iš naminio audimo dainos“. Ten viskas vientisa lyg išvyniotas siūlas, kurio pradžia ir visas kūrybos skliautas remiasi į namų, gimtinės tikrovę. Rastauskas – kultūros nomadas, stipresnius jo širdies tvinksnius išduoda Gotesmano perkusijos akcentai. „Metime“ muzika yra subtilus fonas, Braziūno – išlaikantis ritmas. Rastausko eilėraštis „Eiti namo“, rašytas kelte „Nord Gotlandia“, savąja kryptimi vis dėlto liudija filotopiją.

      Tradicinei estetinei erdvei priklauso Stankevičius ir „Tylos matavimo vienetai“: „Suprantantis Boschą labiau negu laikraščius, žmoną ar mamą“ (44). Stankevičius yra arti šaknų, išsaugojęs ir nedekonstravęs savojo identiteto. „Nesudaužomas luobas tylos, nebėra išėjimo iš sąmonės vienkiemio“ (27) palieka galimybę priklausyti gamtai – „Nes vyšnios tartum gyvulį mane po baltą naktį gano / be garso, be atokvėpio taip žydi žydi žydi“ (18). Šis narvas – menas, sąmonė, gamta – yra natūraliausia poeto aplinka, garantuojanti sveiką nepažeistą tapatybę, kai nesvarbu, kad „Aš ne iš šio pasaulio, pasislink truputį“ (6).

      Literatūra ir menas
      2007 03 02