tekstai.lt

Donatas Petrošius. Šiuolaikinės lietuvių poetikos magistralė Parulskis–Marčėnas (2007)

parulskis%20marcenas.jpg

      Sigitas Parulskis, Sraigė su beisbolo lazda, Vilnius: Baltos lankos, 2006, 174 p.

      Aidas Marčėnas, Eilinė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, 423 p.


      Tie, kurie lietuvių literatūra domisi ne mažiau kaip dvidešimt metų, greičiausiai stebėjo kartu su atgauta laisve mūsų literatūros padangėje atsiradusią binarinę supernovą kodiniu pavadinimu Marčėnas–Parulskis (arba Parulskis–Marčėnas). Ilgą laiką jųdviejų ryškumas buvo toks akinamas (kol nusiskainiojo visus laurus ir titulus), kad visus kitus savo kartos talentingus poetus (Kęstutį Navaką, Eugenijų Ališanką, Liudviką Jakimavičių ar Alvydą Šlepiką) buvo pritemdę kone visam dešimtmečiui. Bent jau 1996 metų 12 klasės vadovėlyje visa šiuolaikinė lietuvių poezija ir buvo tuodu.


      Abu poetai per praėjusį dešimtmetį susilaukė iš kritikų ložės beveik vien liaupsių, o ir patys kultūrinėje spaudoje nuolatos reiškėsi (dabar kiek rečiau) kaip meistriški kritikai, skaitytojų legionus apjungę eseistai, kurių tekstai – aktualūs ir paklausūs.


      Vieno eilėraščiuose lyrinis „aš“ – švelniai šiurkštus, radauskiškai sklandus, kito – šiurkščiai švelnus, arčiau žemės paviršiaus. Kartais atvirkščiai. Bendra tai – kad abu labai natūraliai ir lengvai įsiliejo į tai, kas technikos terminais vadinama literatūros procesu. Be jokių triukų, žvalgybinių eksperimentų.


      Ne patys ieškojo, prie ko prisišlieti, o aplink save kaip magnetai traukė pulkelius epigonų ir gerbėjų, nors per arti (kiekvienas savo būdu) neprisileisdavo. Panašūs ir tuo pat metu – priešingybės – formos, turinio bei literatūrinio likimo. Didysis Marčėno–Parulskio kūrybinis susiliejimas įvyko apie 2000-uosius, kai „Baltos lankos“ išleido rinktinę „50 + 50“. Iš vienos pusės verčiant knygą – 50 labiausiai Parulskiui patikusių Marčėno eilėraščių, iš kitos – 50 labiausiai Marčėnui įsiminusių Parulskio eilių.


      Josifas Brodskis yra rašęs, kad poeto pranašumas prieš prozininką yra tai, kad prozininkas neparašys eilių knygos, o poetas bet kada pristigęs pinigų (ar šiaip) gali sėsti ir sėkmingai pilti prozą.


      Maždaug nuo 2000-ųjų Sigitas Parulskis tai ir daro. Sukūrė kelias pjeses („P. S byla O. K“ ir t. t.), išleido du esė rinkinius: „Nuogi drabužiai“, „Miegas ir kitos moterys“ – ir – ką tik – trumpų istorijų rinktinę „Sraigė su beisbolo lazda“ bei porą romanų: „Trys sekundės dangaus“ ir „Doriforė“. Nors S. Parulskio sąskaitoje taip ir liko trys ano amžiaus poezijos rinkiniai („Iš ilgesio visa tai“, „Mirusiųjų“, „Mortui sepulti sint“ ir viena rinktinė – „Marmurinis šuo“), kažkodėl nekyla ranka rašyti kito literatūrinio laipsnio nei poetas.


      Aidas Marčėnas, prieš keletą mėnesių išleidęs pasaulin didžiulę 400 puslapių poezijos rinktinę, ironiškai ją užvadinęs „Eiline“, liko ištikimas poezijai: per beveik porą dešimtmečių – septyni poezijos rinkiniai, kelios rinktinės, tarp jų ir dvikalbės vertimų į švedų, rusų kalbas. Nors rašo niekuo nenusileidžiančias esė už S. Parulskį, tačiau ne per daug. Gal – kad netyčia savaime nesusidarytų rinkinys, sutrikdysiantis natūralią eilių tėkmę.


      „Eilinėje“ yra du trys šimtai eilėraščių. A. Marčėno kūrybinė programa – labai paprasta, tačiau griežta:

      Pasaulis baigias, todėl

      reikia rašyti eilėraščius.
      Kas dieną tvirtai pasiryžus,
      lyg dirbtum kokį prasmingą,
      tik tau vienam suprantamą darbą:
      statytum namus, laivą
      nykstančiai savo šeimynai,
      arba restauruotum šventyklą
      numirusios andai religijos.

      („Ars poetica“, p. 97)


      Kalba – labai keista materija. Pati nepatvariausia ir paradoksaliausia. Net jei esi pozityviai angažuotas būti šviesiųjų jėgų pusėje, vis viena retkarčiais tenka naudoti sokratiškus metodus – apgaudinėti į tiesą. Pirmiausia save. Tokia kalbos prigimtis – net šventraščių aiškintojų yra begalybė, o ko norėti iš kasdienės kalbos, kurioje turi nuolatos gaudytis savo tapatybes metaforų tinklais:

      menas meluoti ir melas
      sakyti tiesą kurios nėra yra
      poezijos menas
      žiūrėti ilgai
      į akis ligi svetimo skausmo

      („Į akis“, p. 199)


      O pasiaiškinti (sakyti tiesą, kurios vis dėlto yra) A. Marčėnas nevengia. Didžiuosius eilėraščius „Metrikas“ seka išsamūs autoriaus komentarai, kurie beveik tiek pat vertingi, kiek ir pusės metų literatūrologijos studijos kokiame nors dideliame universitete.


      Poezija iš kitų kalbos stichijų išsiskiria tuo, kad turi ne vieną sluoksnį, ir paprastai bent vienas tų sluoksnių yra metafizinės temos: apie anapusybės ilgesį ar to pojūčio praradimą ir visa tai sekantį siaubą.


      Galima daryti prielaidą, kad naujasis S. Parulskio smulkiosios prozos rinkinys „Sraigė su beisbolo lazda“ punktyriniais saitais vis dar susisiekia su eseistika. Bent temos, klausimai – pratęsia eseistiką. Tik dažniau nuo „aš“ egzistencinė našta permetama ant visokių ūsuotų tetų, dėdžių Žorų ir panašių personažų pečių.


      S. Parulskio eseistikoje, vėliau ir romanuose, herojai pasiliko priklausomi nuo ryšio su anapus, mėginantys įskelti kibirkštį, įžūliai mėtyti akmenis Dievui į langus ir panašiai reikalauti harmonijos Visatoje, nors iliuzijas, kad toks teisybės ieškojimas gali duoti rezultatų, išsklaido pats autorius naujausios prozos gabaliuke „Dulkė“ kalbėdamas pirmu asmeniu:


      Nubudau ir supratau: esu dulkė su pretenzijom. Kaip sraigė su beisbolo lazda. Ir dar: to niekam negalima sakyti. Kad ir ką sakysi, bus tik dar viena pretenzija. (p. 13)


      Nors herojai, rodos, pasmerkti klampoti vietoje, S. Parulskis sugalvoja savo personažams įvairių atrakcionų net labiausiai sustingusiuose peizažuose:


      Dievas mirė, – sako liūdnas bičiulio balsas iš telefono ragelio.
      Mat kaip, – sakau aš ir važiuoju pasižiūrėti.
      Mes gyvename senų, atgyvenusių, morališkai, estetiškai ir... po velnių, visais įmanomais aspektais susidėvėjusių arba negyvų teorijų laikais. Mes kaip varlės, kurioms bjaurus vaikas, norėdamas pažinti pasaulį, nuplėšė galūnes, bet vis tiek mėginame šokinėti. Iš paskutiniųjų, atsispirdami nuo žemės krūtinėmis ir pilvais. Norime gyventi, tegul tik tam, kad valgytume.

      („Kišeninių dievų atminimui“, p. 118)


      Ir tai dar nėra blogiausia:


      Žmonėms labai retai suteikiama galimybė susikalbėti, idealiai suprasti vienas kitą, kartais galbūt tiktai kartą per visą gyvenimą, o štai nesusikalbėjimo galimybių milijonai. („Žvalgyba“, p. 162)


      Laimingų žmonių „Sraigėje su beisbolo lazda“ – absoliuti mažuma. Harmonijoje gyvena nebent debilas Ladzius, žvejojantis per dienas ir nieko nepagaunantis. Visi kiti blaškosi save apgaudinėdami tokiame dievų apleistame vakuume, kad net spengia, todėl naujausia S. Parulskio kūryba nelabai tinka nuo depresijos ar aukšto kraujospūdžio kenčiantiems skaitytojams. Nebent praskiedžiant A. Marčėno eilėraščiais, kur yra tegu ir skausmingų praturtėjimų.


      Taip jau nutiko, kad nacionalines premijas abu ankstyvieji klasikai gavo dar nesulaukę kūrybinio saulėlydžio ir tapo nebepavaldūs epochų ar literatūrinių madų kaitoms, aukščiau už visokius trubadūrų konkursus, palikti akistatoje su mūzomis. Yra milijonas būdų aprašyti pasaulį. Du iš jų atrado A. Marčėnas ir S. Parulskis. Gal juodu kai kuriais atvejais ir nepatogūs skaityti, gali nesutapti skaitytojo ir autoriaus masteliai, tačiau sąskambiai – tikslūs. Kaip jųdviejų parašyta, taip ir yra. Su tuo nepasiginčysi.


      Kartą studijų metais parsinešiau iš bibliotekos A. Marčėno rinkinį „Dulkės“. Nors kambariokas niekad nebuvo poezijos gerbėjas, pakišau jam atvertęs porą strofų. Tas perskaitė, nedelsdamas pasiėmė sąsiuvinį ir nusirašė:

      va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį
      sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal
      mes jau regim seniai ko vis vien neišvengsim patirti
      kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal
      mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės
      ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai
      ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės
      (aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)


      Kai kurių tekstų – kad ir kokie trumpi būtų – nesugebu išmokti, nes kiekvieną žodį turiu kas sekundę pasitikrinti – ar tikrai gali būti taip gerai parašyta.

      Savaitraštis PANORAMA
      2007 02 05