Kajokas, Donaldas. Karvedys pavargo nugalėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

      Donaldo Kajoko naujų eilėraščių rinkinį „Karvedys pavargo nugalėti“ išleistą serijoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, į rankas paėmiau su išankstine intencija, t. y. siekdamas pasiaiškinti – ar poetas čia vėl  liudys ne kartą deklaruotą įsipareigojimą rytietiškos išminties sklaidai? Įsivaizduoju, jog  išankstinis nusiteikimas tokiai paieškai nėra pats geriausias išeities taškas, tikėtina, kad daug didesnio poezijos mylėtojų palankumo visados susilauks raginimai tuščiai negudrauti, neieškoti išlygų ir eilėraščius „skaityti širdimi“. Kita vertus, plėtojant poezijos komentarų seką, svarbu neišbarstyti autoriaus užmačių identifikacinio kodo, nepražiopsoti iškalbingų biografijos detalių, juolab svarbu prisiminti autoriaus manifestus, įteisintą gyvenimo legendą, registruoti visas jo išpuoselėtas kaukes. Be to, idėjinės priklausomybės deklaracijos (skirtingai nuo turto kilmę aiškinančių dokumentų, vadinamų tuo pačiu vardu) yra toks retas dalykas, jog tai savaime atkreipia dėmesį.

      Kaip žinome, D. Kajoko ištikimybė oriento tradicijai nėra  nuo jaunystės užsilikusi nekritiško susižavėjimo apraiška, tuo labiau tai neturi nieko bendro su tuščiažiedžiu snobizmu. Savo pasisakymais ir vertinimais poetas pažymi tokio įsipareigojimo likimiškumą, prisimena jį dabar, jau kalbėdamas apie stosiančios senatvės nuojautą, dar dažniau. Atrodo, Onė  Baliukonytė yra pastebėjusi, jog  vienoje nuotraukoje D. Kajokas atrodo kaip žmogus jau savo fizionomika įkūnijantis guru tipažą par exellence. Gali būti, jog kaip tik ši nuotrauka ir puikuojasi ant aptariamo rinkinio viršelio, nes išties toje nuotraukoje poetas šypsosi geraširdiškai, bet suktai, taigi kaip tikras rytų kraštų išminčius, atskleisdamas visą „rytietiškos“ šypsenos specifikos amplitudę. Kaip atrodo man, nepašvęstajam, rytų išmintis ir yra savita (nekenksminga) suktumo rūšis, estetiškai paveiki raginimais žmogui susitapatinti su pasauliu, taigi priešinga vakarietiškai išminties sampratai, apibrėžiančiai išmintį kaip nonkonformizmą (tas non – yra dalykas, kuris vis išlenda, gali labai suerzinti, kuris nėra gero skonio ir tono pavyzdys). (Prierašas skelbia, jog šios nuotraukos autorius yra Narcizas Freimanas. Postmodernistinė senos legendos parafrazė: besigrožintis tik savo atvaizdu tampa fotografu, t. y. svetimo atvaizdo gamintoju.)

      Vis dėlto, kaip man atrodo, priešstatos rytai–vakarai eksploatacija nepadės pasiaiškinti D. Kajoko meninės saviraiškos savitumo. D. Kajokas poetinės intuicijos ištakomis yra labai autonomiškas, nepaklūstantis išdėvėtom perskyrom, visiškai nenuspėjamas poetas. Gali būti, jog įsisenėjęs koketavimas su rytietiška tradicija yra palaikomas autoriaus noro stichiškai užgimusiems, savavališkai prasikalusiems, taigi visados nelaikšiams eilėraščiams atrasti legalius namus, šitaip suteikti jiems „idėjos“ stogą, įveikti kūrybos procese iškylančią keistumo būsenos destrukciją. Štai labai iškalbingas pavyzdys iš minėto rinkinio:

      sniego pusnys kieme ir staliukas
      prie jo stovinti moteris
      moteris žiūri į sniegeną, sniegena
      žiūri į apsnigtą kinrožių krūmą,
      krūmas žiūri į pinčerį, pinčeris į mane
      aš žiūriu į tą moterį
      į jos krūpsinčią nugarą, keistas
      gimtadienis

      (p.31)

      Kaip grandininės reakcijos rezultatas čia nurodomas keistumo išgyvenimas, o rytietiškas motyvas („kinrožių krūmas“) čia sublyksi tik šiaip sau, vardan dekoro, nesuteikiant tokiam motyvui principinės reikšmės. Kita vertus, kartais poetas labiau tiesmukai, įjungdamas valios pastangas, bando susieti idėjų ir poetinių įvaizdinimų stichijas:

      medituoju retai, keletą
      kartų per mėnesį, sykiais
      gailiuosi, o sykiais sakau
      kad mano vidinė kelionė
      įgijo naują dimensiją. Kaimyne
      Dieve, matomės itin retai, todėl
      nenusibostam, nespėjame
      nusišnekėti – pasibūnam
      pasisėdim
      pasinesiklausinėjam

      (p. 10)

      Vis dėlto, kyla įspūdis, jog tokia suplanuota akcija neatneša sėkmės. Galų gale šitai, regis, jaučia pats autorius: kūryboje retkarčiais pasirodo visiškai atsitiktinių, be išankstinio siužeto eilėraščio pavyzdžių, kuriems eilėraščio statusą suteikia tik knygoje publikuojamų kitų eilėraščių kontekstas. Pavyzdžiui, toks yra šio rinkinio eilėraštis, pavadintas „BMW“ . Cituoju visą eilėraštį:

      Petrašiūnuose
      dviračiu smagiai riedant nuo kalniuko
      prie šaligatvio mane ėmė „spausti“ šieno
      spalvos BMW – geltosnapiui už vairo buvo
      smalsu pasižiūrėti kaip aš kratysiuos
      per išmuštas duobes

      (p. 21)

      Dar prof. Viktorija Daujotytė yra pastebėjusi, jog D. Kajoko kūryboje yra aptinkami ir tokie posmai, kurie tarsi yra praradę eilėraščio pavidalą, jie kaip banalus atsitiktinių įvykių atpasakojimas Tačiau, įvertinus tokio eilėraščio kontekstą, reikalų padėtis atrodo kiek kitaip; pavyzdžiui, cituotą tekstą eilėraščiu daro pavadinimas „BMW“, iliustruojantis svetimkūnio raišką rinkinio melodingų posmų pynėje.

      Didžiausiu D. Kajoko kūrybos iškovojimu, taip pat didžiausia šio rinkinio vertybe esu linkęs laikyti ne universaliųjų tradicijų iliustracijas, ne idėjos poetinio įvaizdinimo sėkmę, bet būtent sugebėjimą iliustruoti principinį neadekvatumą tarp idėjos ir įvaizdinimo užduoties. Kitaip tariant, D. Kajoko poezija kalba apie pačios iliustracijos problemiškumą, nurodo neįveikiamą prarają tarp prasmės anticipacijos ir vaizduotės galimybių. Įsisąmoninimas, jog mūsų sugebėjimas įsivaizduoti labai atsilieka nuo prasmės anticipacijos, jog esame nepajėgūs visapusiškai pakelti prasmės perteklių ar trūkumą, – daro D. Kajoko poetinį kalbėjimą ypač rezultatyvų, yra labiausiai intriguojančių posmų išeities taškas. Pavyzdžiui:

      vakaras ateina, jus aplanko
      kažkas nelaukiamas ir būna lig aušros
      ir išalsuoja orą kambariuos
      ir dulkes pavagia nuo taurių ir palangių
      tada žingsneliai moters ar vagies
      nutolsta, durų veriantį skambutį
      išgirdęs irgi krūpteli truputį
      vieni aplanko o kitų ilgies

      (p. 20)

      Kitas,  dar labiau iškalbingas pavyzdys:

      dieviškos slėpynės
      sakai ten buvo lubinai numėlę
      ir vakaras ten buvo slinko kalvomis
      toks ilgas švytintis toks lėtas traukinys
      ar liko kas?
      Taip. Ūkesys į sielą
      įsėlinęs pagūžomis.

      (p. 18)

      Vartydamas šį rinkinį beveik negrįžtamai įtikėjau, jog D. Kajoko eilėraščio lakoniškumo, išraiškos priemonių askezės pagrindas yra ne tiek rytų poetinės kultūros manieros pamėgdžiojimas (kuris visų pirma reikalauja „išauginti“ tylą), kiek minėtojo neadekvatumo prieštarų originalus liudijimas.

      Iškilus gruzinų mąstytojas Merabo Mamardašvili yra bandęs išsamiai aprašyti tuos paradoksus, į kuriuos žmogus yra įpainiotas dėl savo vaizduotės savitumo. M. Mamardašvili visų pirma rūpėjo perėjimas nuo fizikinių prie fizinių reiškinių, užduotis suspenduoti vaizduotės raišką fizikinėje pasaulio interpretacijoje. Prisiminkime, kad dar atomo teorijos pradininkas Demokritas suprato, jog kartas nuo karto yra būtina blokuoti žmogaus vaizduotę, kuri, pavyzdžiui, nedalumo principą pasaulio aiškinime neišvengiamai įvelka į tarpusavyje sukibusių dalelyčių vaizdinį. Toks vaizdinys neigia patį nedalumo principą, nes, tautologiškai tariant,  atomas yra nedalus būtent dėl to, jog neturi jokios erdvinės konfigūracijos, kitaip tariant, neužima vietos, nėra erdvinis taškas, taigi neturi sankibai būtino „lietimosi ploto“. Tiesą sakant, tą patį, tik kitos temos atžvilgiu, skelbia negatyvioji teologija ir draudimas „portretuoti“ Dievą. Įdomu, jog vaizduotės šėlsmu laikoma poezija taip pat gali pradėti liudyti Dievo idėjos pagavos principinį netapybiškumą. D. Kajoko kūryba yra tas atvejis, kai vaizduotės neadekvatumo transcendencijos idėjai faktas yra išsakomas labai subtiliai. Rodos, čia susikryžiuoja visi  svarbiausieji D. Kajoko poetikos motyvai.

      bernardinai.lt
      2005 12 07