Laisvas kritimas : eilėraščiai / Romas Daugirdas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

      Romo Daugirdo eilėraščių rinkinys yra rimtas mėginimas lietuvių poeziją išblaivinti – paskatint atsisakyti romantinių iliuzijų, „jausmo apnašų“, svaičiojimų „apie gyvenimą ir jūrą“ (67). Poetas pasiryžęs sugrąžinti „laisvę į žodyną“. Suabejoti ta kūrybos kryptimi,“kur dūsauja romansais optimizmo himnai ir nenudyla jų protezai / ir įmuša jie saulę į dievo prasivėrusius vartus“ (39). Tokio žygio R.Daugirdas ėmėsi ne pirmas, ir, reikia manyti, jis bus ne paskutinis. To ir anksčiau siekė poetai, pradedant keturvėjininkais ir simbolistais, baigiant mūsų dienų avangardinio stiliaus kūrėjais. Tą darė ir Daugirdas nuo pirmųjų savo kūrybos žingsnių. Šis rinkinys – septintas. Tik kalbos organizavimo struktūra poetas yra gal radikalesnis, nutrūktgalviškai rizikuoja. Ir pats savęs klausia užbaigiamajame rinkinio tekste „Aklavietės palaima“: „Ar verta taip barokiškai blaškytis, juokinant savo artimuosius?“ (113). Šią mintį pakartoja eilėraštyje „Klausimas“: „Ar verta žaist ką nors rimtai išskyrus kvailį?“ (48). Šio rinkinio kūrybos moto, rinkinio metafora ir galėtų būti kad ir minėtas eilėraštis, kuriame metaforos centrinis ženklas yra Jordano upėje skęstančios baltos avys, „sąvaržėlėmis pritvirtintos prie tekančio vandens / kuris iš lėto išskalauja turinį ir formą“ (48). Metaforos kontekstas labai platus ir daugiaprasmis. Todėl skaitytojui vertėtų gilintis į rinkinį nuo pabaigos, nuo „Aklavietės palaimos“, kur atvirai, be daugiaprasmių metaforų poetas išdėsto savo fundamentalistinį požiūrį į dabartinį pasaulį ir kūrybą, taip pat ir į savo kūrybą. Šis tekstas galbūt ir atsirado kaip savotiškas atsakymas į ankstesnę kritiką, kuri vertino R. Daugirdą kaip disidentą kūrybos erdvėje, ekstremistą, keliantį kalbinį maištą, skelbiantį eilėraščius iš pogrindžio.

      Minėtame pusiau teoriniame tekste poetas paneigia kritikos vertinimus, tvirtindamas, jog jo kūrybos pobūdis yra natūralus atšvaitas to netikėjimo, kuris atsirado nuo jaunų dienų: „Tada ir pradėjo aižėti mano vaikiškas tikėjimas logika ir priežastingumu, kuriais tariamai paremta pasaulio sandara“ (109). Ne pažangos spiralė, ne linijinė kultūra, o sukimasis ratu. Eilėraščiuose vaizdingai pakartojamas aklavietės ratas. “Prožektoriai dantų auksinių suraiko pilką masę ir išstumia į priekį/ keletą šešėlių kurie reumato išklaipytom kojom sukas aplink stulpą / tarsi ženklą laikmečio“ (104). Poetą lydi nusivylimas psichologija, kuri esanti sveiko proto tarnaitė, pretenduojanti viską paaiškinti. Ir nieko nepaaiškina. Netikėjimas sveiko proto visagalybe atsispindi ir eilėraščiuose. „Nuomos variante“ proziškai šaltai, racionaliai kalbama apie žmogaus būties paradoksalumą. Žmogus nuomoja kūną iš gamtos, idėjas paverčia dievu, bet pagal kažkokį velnio dėsnį jo neišsaugo savyje: „pirmiausia išleidžia dievą iš proto lyg proto dantis iš burnos“ (51). Ėjimas ratu yra aklavietės būsena, bet ji pašalina, poeto nuomone, primityvų tiesiaeigiškumą, laimės žiburio iliuziją, tikslų ir siekimų sureikšminimą, žaidimą stikliniais karoliukais, pašalina romantinius kliedesius, ištiesintos gatvės projektą: „vitrinos vis pabrėžia kaip esi toli nuo idealo prie kurio klampoji / todėl pagunda kyla jį supakuoti į anekdotų mezginius“ (63). Ėjimas ratu, rato centras, pasak poeto, gali reikšti žemę, dievą, gėrį. Kad ir kas būtų, vis vien iš jo neišsiverši: „Čia slypi universalios aklavietės grožis“ (114). „Bet ką daryti su iliuzijom? Jos tempia į viršų kaip didaktiški mokytojai. Apakina ir apkurtina, užlipdžiusios akis ir ausis romantiškais kliedesiais“ (114). Eilėraštyje „Tvirtu žingsniu“ mokytojai poeto sukabinami ant eglutės: „ant kalėdinės eglutės kabojo mokytojai / ir kiti kvepėdami sąžine blynais kreida“ (70). Ironijos ir sarkazmo šiame eilėraštyje pripildyti žodžiai apie romantiškai nusiteikusias moteris, kurios prie mėnulio šviesos kartoja žodį „myliu“, kol patį mėnulį „pagrobia vienišos moterys kurios paslapčiom per / varžytines supirkinėja impotentus kaip mokomąją priemonę naujai / feminisčių kartai / bet kažkas pasilieka ir jai – bokaluose sukauptas neršto laikotarpis / praskiestas savimeilės griaučiais ir atodūsiais lyg vėjas nuo suirusių kalnų – / viešpatie nejaugi daugiau nieko nebus“ (71–72).

      R.Daugirdo išreikšta originali žmogaus mąstymo, kūrybos inercijos kritika, rato koncepcija man primena filosofijos profesoriaus A.Šliogerio neseniai mano perskaitytas mintis apie rašytojo šamano konkurenciją su kitokiais šamanais – „popsės“ herojais.Jis kalbėjo: „Reikia konstatuoti, kad visada ir visur egzistuoja inercija. Nėra taip, kaip mums kažkada aiškino hegeliai ir marksai, kad štai čia turime pirmykštę bendruomenę, čia – vergovinę santvarką, feodalizmą, kapitalizmą... Nieko panašaus – tai paistalai. Šitos visos santvarkos – pirmykštė, vergovinė, feodalinė ir kitos – egzistuoja visur ir visada. Tai pat ir Lietuvoje. Reikia atpažinti socioutopinį mąstymą ir jį įveikti“ („Metai“, 2007, Nr. 8–9). R.Daugirdas irgi rašo apie mikrofonais užkištas burnas, papūgas, tik sugebančias kartoti tiesas ir formas „sumautos kvailystės konkurse“. Guminės pripučiamos moterys „pasinaudoja tarpuvartėje miegančiu dievu ir dovanoja / mesijaus projektą papūgų mums nuleistą iš viršaus“ (15).

      Profesoriaus ir poeto minčių sutapimai motyvuoja, pateisina, švelniai tariant, keistoką poeto eilėraščių stilių ir kompoziciją, pilną alogizmų, paradoksų, absurdiškų minties posūkių ir stulbinančių, pribloškiančių netikėtumais derinių, kaip jis pats tvirtina, metafizinių žaidimų. R.Daugirdas pasuka stipraus, ekspresyvaus stiliaus keliu. Minėtoje teorinio pobūdžio esė jis nusako išeitį dabartinei kūrybai: „Visas apriorines tiesas paverskime tuščiomis, estetiškai šaltomis kriauklėmis, kurios derėtų ne tik prie jūros krantų, bet ir prie dykviečių. Gal tada nuo kalnų nusileis vėjas, ir kriauklės pradės švilpti. Jūs užsimiršite, numirsite ir pasijusite esą anapus rato. Tol, kol iš laimės iliuzijos subrinks ir užkimš kriauklių ertmes“ (115). Šiuo požiūriu R.Daugirdui pasisekė sukurti estetiškai šaltų kriauklių. Tačiau kai kur žodį ESTETIKA galima praleisti. Kai kur liko tik šaltos kriauklės ir eilėraščių skeletai. Kaip antai: eilėraščiai „Paukščio žūties nuojauta“, „Kazino programėlė“, „Jausmų ugdymas“, „Realumo eilutė“ ir kai kurie kiti, kuriuose pasiektas toks minties lakoniškumas, jog išliko tik kai kurių frazių protokolinis sąrašas. Estetika tokiuose eilėraščiuose išnyksta.

      Poezija visgi yra menas. Kur pasireiškia R.Daugirdo kūrybos estetinė kokybė? Ogi tuose eilėraščiuose, kuriuose kartu su siurrealistiniu automatizmu, ekspresijos stichija dar gyvos daugiaprasmės metaforos, galima jas pajusti, pagauti, iššifruoti, nors ir nebūtina, nes atviro programinio dėstymo nėra. Žodžių prasmės gyvuoja atskirai. Tačiau kas eilutė, kas žodis – mįslinga metafora. Tipiškas kūrinys galėtų būti „Procesas“:

Kilometriniais koridoriais lyg per skaistyklą be durų
kur vietos
mažiau ir mažiau nes be perstojo dauginas raiteliai
be galvų
bet dalinami veltui arbūzai kurių viduje tik vakaro
sėklos tik
pageltusios nuotraukos tik miestas jūros dugne
(be aido – lyg pelenai – nusileidę žemyn nes neišlaikė
gelbėjimo
ratų svorio)
ir apvalėja likimų kampai nes oras tirštėja
kai vaikeliais laužavietes
kursto gandrai
bet sustot vis sunkiau ir sunkiau nes išbučiuotos
pakelės lūpom
dažytom nes kaip varpelis stumia į priekį pakaklėj
parišta granata
bet nuo riksmo žiedas išsprūsta ir vėl tikslą keičia
procesas

p. 19

      Kalbėti, kas čia vaizduojama, ką poetas nori pasakyti, beveik neverta. Tačiau skaitytojas junta uždaro rato pasaulį. Kas per gyvenimas? Tik įtempęs vaizduotę gali jį kiekvienas savaip piešti. Jis nėra jaukus ar romantiškas, gailestingas ar valdomas ateities vilčių. Romantinės iliuzijos kviečia į priekį, bet po kaklu grėsmė. Nuo idėjinių šūkių granatos žiedas išsprūsta, ir granata sprogsta. Revoliucija. Ir vėl ratas sukasi iš naujo. Tikslą keičia procesas. Tame koridoriuje, tame rate išėjimo nėra, nes pasaulis be durų. Tikinčių iliuzijomis vis daugėja (raiteliai be galvų). Veltui dalinamos vertybės yra tik apgaulė. Eilėraščio nuotaika primena F.Kafkos nebaigto romano „Procesas“ gąsdinantį daugiaprasmiškumą ir siaubą. Beiliuzinį pasaulį R.Daugirdas piešia ne viename kūrinyje. Viename jų sako: „pasaulis įstrigęs tarp ketvirto penkto rusiškos ruletės šūvio“ (9). Tai tik vienas iš galimų cituoto eilėraščio interpretacijos variantų. Estetinė jo kokybė pirmiausia pasireiškia tuo, kad žodžiai jame skaitomi lengvai, slysta jie be kliūčių, sklandžiai. Prasmės neapibrėžtumas netrukdo, nestabdo. Juntamas sintaksės ritmas, tam tikra neforsuota fonika. Į meninės kokybės sąvoką reikia įtraukti ir semantinį netikėtumą, rizikingą originalumą, ironijos, farso ar grotesko efektus. Kalbu ne tik apie šį eilėraštį, bet ir apie charakteringą stilių – lakonišką eiliavimą, nors tai vadinama eilėraščiais proza. Tokiu stiliumi siekiama ekspresijos, o kartu sukelti skaitytojui tam tikrą šoką, gluminti jį paradoksais, alogiškumais, struktūrinėmis neprasmybėmis. Galbūt net erzinti skaitytoją, kad jis atsikvošėtų ir pats pradėtų galvoti... Štai kad ir tokia eilėraščio „Reklama“ ištrauka:

Ir kai apsąla teroristas pradurdamas prezervatyvą
kilsteli nuolatos
smunkantį tiesos korsetą ir patiki agonijos apmušalais
lyg apžavais
pentinais spaudžia lagamino skruostus ir leidžiasi
nuo kalno
iškart keliom kryptim paskui maldas lyg kamuolius
išsirangydamas
tarp krištolo ir dūmų

p. 58

      Skaityti lengva, bet suvokti prasmę sunku. Kiekvienas žodžių junginys ar atskiras žodis yra atskira metafora, atskiras eilėraščio herojus. Panašių tekstų gal net nebūtina iššifruoti, nes ryšys su empirine realybe irgi nebūtinas. Tačiau skaitytojas lygiomis teisėmis su poetu gali dalyvauti fantazijos, vaizduotės lenktynėse, surasti prasmę arba jos nesurasti tuose mįslinguose pasažuose.

      Dažnas eilėraštis yra tarsi vienas sakinys, vienas palyginimas. Nors atrodo, jog eilėraščio struktūrą sudaro tarpusavyje nesusiję fragmentai. Visus jungia matomas ir nematomas punktyras, kuris net grafiškai pažymėtas. Fragmentus, eilėraščio eilutes surikiuoja ne punktuacijos ženklai, nes kalbama „apie gyvenimą be skyrybos ženklų“ (14), o neapibrėžtumą reiškiantys žodeliai: o gal, kai, bet, kad, lyg, kartais, kol, ir, tarsi bei kiti. Bendra kompozicine ir leksine struktūra pabrėžiama poetinės kalbos nepriklausomybė nuo empirinės tikrovės, nuo kalbinių protezų. Poetinėje kūryboje pati kalba yra autonomiška ir savarankiška. Atskiras žodis turi žodynuose užfiksuotą prasmę, bet, poetinės fantazijos veikiami, tie pirminės prasmės žodžiai atsiduria šalia kitų ir praranda realias žodyno reikšmes. Tačiau atskiri fragmentai ar žodžiai gali subyrėti leksinio chaoso kamuolyje, apskritai prarasdami bent kokią prasmę, taip pat ir poetinę, estetinę, ką pripažįsta ir pats poetas: „taip sunku prisimint ar buvome vakar ar tie išsilakstę fragmentai / dar sugrįš į mistinį tašką dar kartą viską prarasti“ (81). Tačiau artimiausia realybė poezijoje yra patys žodžiai, o empirinė realybė yra antrinė: „erkė nuskandinta semantiniam lauke“ (66). R.Daugirdas žodžiais–herojais paremia vaizdus: „avarija ar garsas vienišas kai priebalsė išduoda savo draugę balsę ir skelbia galą Lesbo meilei“ (93); „jo sienos dengtos būdvardžių riebia mėsa“ (10); „kai paukščiai skrendantys į šiaurę pasimaus ant beasmenių sakinių / ir musėmis nusės ant metalinių tulpių“ (38). 

      Kūryba, kaip teigia kai kurie teoriniai postulatai, irgi yra tam tikra problema, kūrybai nebūdinga. Tiesa, ekspresionizmas šalia gyvos kūrybos kūrė teorinę motyvaciją, kodėl daroma taip, o ne kitaip. Stulbinančių formos efektų kadaise pateikė ekspresionisto Salio Šemerio plunksna. Šis poetas ekspresionistine kūrybos kryptimi gal artimas R.Daugirdui, kuris pusiau teoriškai, pusiau metaforiškai išdėsto motyvus, kodėl jo eilėraščiai rutuliojasi būtent jo pasirinkta kryptimi. Pati kūryba atitinka rato teoriją. Pasisakęs prieš linijinę kultūrą, poetas tuo pripažįsta kultūros judėjimą ratu, sugrįžimą prie ekspresionizmo tradicijų, tik nueina gerokai toliau, kuria kitokios, gal net radikalesnės, formos kūrinius. Tik kartais nukrypsta į kraštutinumus, neišvengia „sudžiūvusių minčių“. Šiaip jo, kaip originalių paradoksų meistro, kūryba verta didesnio dėmesio.

      Literatūra ir menas
      2007 11 13