tekstai.lt

Eugenija Vaitkevičiūtė. Atitokti žydint debesims (Vladas Braziūnas. Lėmeilėmeilėmeilė, 2002)


braziunas%20lemeilemeilemeile.jpg      Braziūnas Vladas. LĖMEILĖMEILĖMEILĖ. - V.: Vaga, 2002.

      Žinote, nesuprantu tų literatų, kurie sako, kad lietuvių literatūra, lietuvių poezija prasta, niekų verta ir taip toliau. Yra priešingai, ir Vlado Braziūno knyga "lėmeilėmeilėmeilė" dar kartą įrodo, kad lietuvių poezija puiki, kad reikia, privalu ją palaikyt ir reprezentuot, versti į kitas kalbas, rodyt pasauliui.


      Atsiverti šitą knygą kaip senų fotografijų albumą. Šiltą ir patikimą. Viršelyje - perregimos laiko erdvės, užklotos viena ant kitos. Vienos šifro raktas bene bulviasodis, kitos - moters pavidalas, trečios… Norint įžvelgti konkrečias detales, tenka pasukt knygą vienu, kitu kampu.


      Tokia ir knygos poezija. Idant ją įspėtum, prireikia įvairiai sukiot prasmes, detales, žvilgsnio kryptį. Pagaliau savo sampratas, kas mus supa. Pasaulis, meilė, net tikėjimas ir būtis čia turi savitus, iki skausmo raiškius pavidalus: "Į tą gyvenimą atėjęs užkuriu / kas rytą jo ugnelę užkuriu / kas rytą jos patiklią žvelgsmę / jaučiu, sakyk - ir mes taip žvelgsme / kam į akis? o kas darytina / kai vėjas pro šakas saulelę ritina…" (eil."Panis Angelicus", p.70).


      Knygoje gausu savotiškų intelektualinių "minklių". Užuominos beigi detalės iš istorijos, literatūros, fizikos tekste atsiranda tarsi netyčiom, kaip išmėginimas įtariesiems - esą gal ir be reikalo? Bet eilėraščių visuma sustato viską į deramas vietas, ir tada atsiveria užuominų prasmė. Šiuo atveju - iš kur tasai grasus juokas ir kodėl? "vien garsus juokas, grasus pagal Richterio skalę / skalija viso pasaulio šunes, tik jo vidury (ten sukas / ratelis) / saugu ant babutės kelių, ten amžiams užmigti gali" (eil. "rymotinis", p.114; Richterio skale matuojamas radioaktyvusis spinduliavimas) Autorius dažnai suskaido sakinius, kalbant teoriškiau, naudoja amžambemaną. Toks sintaksės struktūrų ir metro neatitikimas savaip paskirsto intonacijos akcentus: "tai buvo visai ne vigilija vilija / sėdo stalan moteriškė mergaitė iš rūsio" (eil."išvakaris", p.51).


      Retesnis panašių skaidymų atvejis, tačiau pasitaikantis šioje knygoje, - žodžio suskaidymas ir perkėlimas iš vienos eilutės į kitą. Toks "padidintas anžambemanas" duoda eilėraščiui netikėtų rezultatų: "Saulė nekiltų, jei rytą ugnies neap- / eitumei tiltu, šviestumei balta skara" (eil."tiltas per Svalią į plytinį dvarą", p.57). Pirmosios eilutės pabaiga - dvejetas priešdėlių, universalus žodžio segmentas. Toliau galim tikėtis bet kokio veiksmažodžio, aišku, kadangi žmogaus sąmonė mėgsta nuspėjamus daiktus, - norėtųsi susijusio su tekstu, t.y. su ugnim. Va čia ir kabliukas - antroji eilutė funkcionuoja laisvai, be jokio priešdėlių primesto kraičio: "eitumei tiltu, šviestumei balta skara". Žodžiu, eilėraščiai daugiabriauniai ir poetas suteikia skaitytojui galimybę žiūrinėt juos iš įvairių pusių, šifruoti savaip. Toliau sausai analizuodami, greičiausiai prisikastume iki panteizmo apraiškų: "plaukai mergaitės pievoj išsidraikę / purienomis, o atmestoj į ryto žvaigždę / plaštakoj - plaštakė…" (eil."pasiklydus šviesa atgalinė", p.55.) Tačiau štai kur visų analizių bėda ir poetui pagyrimas: V.Braziūno poezijai nagrinėti sausų svarstymų neužtenka. Ir į jokius rėmus šitų eilėraščių neįsprausi. Jie alsuoja, žada ir veriasi tokiom gilumom, kad be gyvo tikro jausmo į juos žiūrėt yra tas pats, kas aklinėt ir nepamatyt nieko. Gal poetas tai ir įspėjo, parašydamas: "mano diena vakarykščia su gyvenimu neina už rankos / ten cenzūrų cezūros, sakyk, metroritminės pauzės / ten tarp dviejų volungės švilpesių mano kritikas /krankia / kad braziūnas daug rašo, vis tiek neiškęs, pradės tauzyt / apie rašymus, savo alchemijos paslaptis nuogins" (eil. "registras", p.133).


      Eilėraščiuose gana dažnai vartojami deminutyvai. Tai daroma tam tikru principu: išlieka tradicinės liaudies dainų deminutyvų priesagos ir atitinkami žodžių junginiai, dažniausiai būdvardis ir daiktavardis. Tuomet tokioje, rodos, tradicinėje konstrukcijoje atsiranda netradicinė spalvų leksika, pvz.: "garų kamuoliai ir gėreliai / vilnoniai grakščių debesų / žydriojoj baltojoj girelėj / svajoju, o gal tebesu" (eil."balti avinėliai, o mūsiškai būtų - gėreliai", p.56). Čia ir girelė jau ne kokia nors žalioji, o "žydrioji baltoji". Tokių pakeitimų rezultatas - netradiciniai vaizdiniai efektai, o kartu pasiekiama ir išlaikoma būtent etninei kultūrai būdinga nuotaika ir atmosfera.


      Formos požiūriu tai daugialypė knyga. Šalia ketureilių - eilėraščiai proza ir visokie kitokie. Toks skaudus realumas juose, kad skaitant "dūšią" sugelia: "Taip niekuo nekaltą (…) išstūmė, prie šulnio nušovė ir liepė tėvui kinkyti arklį, išvežt į laukus. Tėvas pakinkė arklį ir įvertė sūnų vežiman ir išvežė į laukus. Tolokai pavežus, liepė sustoto ir išverst ant lauko ir liepė važiuoti namo. (…) Tada tėvas kreipės į Jurgį, tokį skreboką (uždėtas karalium - nemoka rašyt, nė skaityt tik nušaut). Šitas palaidot ir leido" (eil."jis lieka ištikimas sau (taip pat ir barbaras kai veža tėvas sūnų)", p.64-65). Čia tekstas jau nebeturi jokių specialių išdailinimų ar poetiškumo, taip dažniausiai kalba ir pasakoja kaimo žmogus. Realiai, be patetikos. Kaip sakmėse: apie kalnus, akmenis, apie žmonių gyvenimus didelėj baisioj kryžkelėj.


      Poetas geba, rodos, be vertinimų, be autoriško diktato dėte įdėt herojui į lūpas žodžius. Dievdirbiui, medžiui, balandžiui keršuliui, anoniminiam "pasaulės" stebėtojui. Pats atsistoja šalia. Nesikiša. Ir šitaip suformuojama teksto ir skaitytojo akistata. Dažnas eilėraštis - savotiška fantazijos pasaka. Joje stabtelima ant pačios vaizduotės ir dar realumo ribos. Ant jos balansuojama, balansuojama tolydžio didinant teksto, intonacijos įtampą, kol skaitytojas jau paklūsta, jau eina, kur vedamas, nieko nebeklausdamas ir pasitikėdamas… Staiga - šast! Vienas sakinys, ir netikėta erdvė atsiveria: "prie savo karčios prarasties (šitaip noris tikėt - patirties) pranašumo (taip noris…), prie šuniško (noris tikėt - išdidaus) prieraišumo aičvaras lėkė besvoris - akmeniu tėškės (taip noris tikėt - žvaigždė) į priplėkusį šulnį; "jis nesivaiko madų" (nei maldų - striuką kelią prie šulnio zulina, kas, kad prirūgo, prirūgo, priskreto, kad kūdriną vandenį žydintį bando praplėšt tik akmuo (šitaip noris tikėti - žvaigždė) - netikėtai išplėsti ištikimybės erdvę" (eil."jis lieka ištikimas sau", p.64).


      Apskritai ši knyga dar kartą įrodo seną tiesą. Eilėraščius reikia skaityti garsiai. Tuomet tie visi juodi ženklai lape praranda abstraktumą, balsui atsiskleidžia tai, ką raidė pavaizduoja gana skurdžiai, - savitas ritmas, kirčių suderinta poetinė muzika… tai, kas virš žodžių ir ženklų. Čia, eilėraščiuose, viskas savaip, skambesys didėja sulig kiekvienu žodžiu, su vaizdiniu… "meditacijų sodo paūksmėj basi karmelitai, jų plūksnos / kaip pilkosios varnelės, ne povo, kur dūksta po dvarą / (…)/ ir nuo žemės akmuo, ir nuo Įstro vanduo, ir nuo lūpų / malda atitrūksta /(…) kam rūpi / kas ten prakasė upę, kas grašį aukojo, kas tūkstantį / … meditacijų sodo paūksmėj pragysta basa vieniša / vaidinuoklė šermukšnė" (eil."iš vienuolyno sodo geidulių", p.75). V.Braziūno eilėraščiai sugeba veržtis, siūbuot, rimt ir kilt, lėkt galvotrūkčiais! Va čia tai dalykas.


      "Tu nujokie Vilniaus miestan", "išalkusie, supkite sultekį", "Aik to, gyvolio neraliots!" ir panašios tarmybės sušvinta eilėraščiuose… Dievaži, Vlado Braziūno poezijoje iki kaulų košia toks savumo jausmas, kad jam nereikia kaip nors skambiai rašyt apie dvasią ar sielą. Jis tiesiog rašo, kartais tarmišką žodelį įterpdamas, kartais pasižiūrėdamas į balandį ar strazdą, - ir daugiau nieko nebereikia. Po gruoblėta ir iš pažiūros paprasta žodžių žieve atbunda gyvybė - vėjas medžių viršūnėse ankstyvą pavasarį, paukščiai ir žaižaruojanti Svalia… Visa "pasaulė" atsikelia. Net žmogus, baisingas kurmių padangių dievas. Ir tada skaitytojui belieka tik patraukt iš paskos eilėraščiams. Į autoriaus siūlomą pasaulį, kur daug kas yra kitaip: tikriau, gražiau, nostalgiškiau. Nebesame ten keisti svetimkūniai, galim būt toje pusėje, kur buriasi nemąstą - gal dėl to nekalti - sutvėrimai… "špokai ir mažieji uoksų paukšteliai manuos / inkiluos - galingiausieji man / užtarytojai mano žaismė / pirmučiausia - sielos pusiau-./ svyruonėjančios žvakės su sna- / po vaškuolėm dagtelėm…" (eil."špokai ir mažieji uoksų paukšteliai manuos…", p.49).

      Literatūra ir menas
      2003 04 18