tekstai.lt

Ingrida Korsakaitė. Knygos grožį gali lemti vien juodos raidės baltame popieriuje (Vladas Braziūnas. Būtasis nebaigtinis / imparfait, 2003)


braziunas%20imparfait.jpg      Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.

     Paėmusi į rankas Vlado Braziūno eilėraščių knygą „būtasis nebaigtinis”, prisiminiau jai apibūdinti labai tinkančias, dar 1929 m. „Židinyje” išsakytas Marijos Urbšienės mintis, kad „knygos dailumas pareina nuo raidžių tipo parinkimo, nuo knygos didumo (formato), nuo popieriaus rūšies, nuo lankų supjaustymo arba nuo išspausdinto teksto ir paliktų paraščių santykio…”, kad „knygos grožį gali lemti vien juodos raidės baltame popieriuje”. Autorė – viena iš 1930–1940 m. Kaune veikusios XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjų, kaip ir kiti jos nariai, siekė kelti to meto lietuviškos knygos kultūrą, diegė meninę bibliofilinių leidinių sampratą. Šiandien į Lietuvą pamažu grįžta numeruotos bibliofilinės knygos, tęsiančios dar ketvirtajame XX a. dešimtmetyje užsimezgusias tradicijas. Tarp jų ir naujoji V.Braziūno poezijos knyga, itin artima XXVII knygos mėgėjų puoselėtiems klasikiniams dailiosios spaudos principams.

     Šių nesenstančių principų laikėsi V.Braziūno knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Jos maketuotame, „Petro ofseto” nepriekaištingai išspausdintame leidinyje viskas iki smulkmenų apgalvota ir sujungta į harmoningą visumą. Gražiai tarpusavyje dera rusvas kartoninis viršelis ir gelsvi knygos lapai. Beje, šis subtilus spalvų santykis ir viršelio antraštė, asimetriškai išdėstyta stulpeliu po vieną žodį eilutėje, kaip ir nelygus priekinio pjūvio kraštas, iš karto asocijuojasi su XXVII knygos mėgėjų metraščio tomais. Grublėtas pjūvio reljefas (toršoniravimas), būdingas bibliofiliniams leidiniams, leidžia pajusti panaudoto popieriaus struktūros rupumą. Be to, ne mechaniniu būdu pašiaušti (daroma ir taip), o tiesiog rankomis atplėšti lapų kraštai byloja apie šio tipo leidiniuose taip vertinamą rankų darbą. Ir pats poetas, dalyvaudamas plėšymo akte, buvo įsitraukęs į materialaus, daiktiškojo savo knygos pavidalo gamybą.

     Bibliofiliniuose leidiniuose naudojamas rankų darbo arba koks nors ypatingesnis, retesnis popierius. V.Braziūno knyga išspausdinta prabangiame, importiniame „Map” firmos popieriuje [Silence]. Jame kur ne kur palikti vos įžiūrimi tamsesni natūralaus pluošto plaušeliai ir vis kitaip smulkiais taškučiais nusėtas viršelio kartonas skiriasi nuo standartinės „švarios” produkcijos bei kiekvienam knygos egzemplioriui teikia subtilaus unikalumo.


     Maloniai nuteikia daug tuščios erdvės turintys puslapiai, kurių viršutinę dalį užima neilgų eilėraščių posmai. Atrodo, kad jie susilieja į vientisą poetinį tekstą, nes dauguma antraščių prasideda mažosiomis raidėmis, o eilučių pabaigoje nėra nei taškų, nei kablelių. Skaitytojas jau vizualiai įtraukiamas į banguojančią lyriškų poeto nuotaikų ir jausmų tėkmę, neskubėdamas gali mėgautis modernios žodžių raiškos asociatyvumu, įsiklausyti į archajiškus liaudiškos kalbėsenos atgarsius.


     Intymiai bendrauti su poezija kviečianti knyga dar pažymėta autoriaus ir dailininkės tiesioginio prisilytėjimo ženklais. Kiekviename iš 222 egzempliorių specialiai tam skirtoje vietoje dailininkės ranka raudonai įrašyti jų numeriai. Kiekvieno egzemplioriaus gale slypi V.Braziūno autografas, kurį aptikti skaitytojui, be abejo, labai malonu. „būtasis nebaigtinis” – puiki dovana knygą mylinčiam ir jos grožį bei komunikacinių ryšių įvairovę branginančiam žmogui.


     S.Chlebinskaitė bibliofilinėmis knygomis susidomėjo stažuodamasi Prahos aukštojoje taikomojo meno mokykloje ir pasigenda jų grožinėje lietuvių spaudoje. Čekijai iš seno būdinga aukšta meninė knygos kultūra, turtinga bibliofilinių šios šalies leidinių patirtis. Verta priminti, kad Prahoje ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje knygrišystės meno mokėsi ir Tadas Lomsargis, beje, glaudžiai bendradarbiavęs su minėtąja XXVII knygos mėgėjų draugija, stilingai įrišęs jos leidinių.   Taigi galima kalbėti apie tam tikrą kultūrinių ryšių bei bibliofilinių aspiracijų tęstinumą. Viena iš metaforiško V.Braziūno knygos pavadinimo „būtasis nebaigtinis” prasmių galėtų būti ir liudijimas, patvirtintas materialiosios šio rinkinio formos, kad Lietuvoje atgimsta XXVII knygos mėgėjų kadaise keltos idėjos. Naujame unifikuotos poligrafinės produkcijos, ištobulintų skaitmeninių technologijų kontekste išlieka unikalesnių, ne eiliniam, o elitiniam skaitytojui, bibliofilui, knygų gurmanui skirtų leidinių ilgesys. Puiku, kad atsiranda užsidegėlių, tenkinančių tą poreikį.
 

     Literatūra ir menas
     2003 10 24