tekstai.lt

Valdemaras Kukulas. Laimingo poeto eilėraštis (Alis Balbierius, Delno irklas, 1986)


Baibierius A.
Delno irklas. – V., 1986.


(...)
Priemenės tartum žvėrelis urvo
Saugiai nemoki užsidaryti.

Gryčia tai kąsniui sočiam ir žiniai
Ir apie brolį, ir apie karą,
Gryčioj gražiausių šnekų viržynai
Tarsi po saule po lempa šnara.

Seklyčia svečiui, kada pasninga
Žiedais ar snaigėm. Svečių laukimui.
Seklyčia tėvui, kurį baisingai
Amžinas miegas ima.

„Aukštaitijos sodyboje“

       Taigi ir šia prasme patirtis perkeliama į esamybę, pagal gamtos ir savo gimtųjų namų tvarką galima klostyti ir dabartinį gyvenimą. Kas kita, jog dažnam šitai suvokti maža. Vidinės destrukcijos ir vertybių sumaišties paliesto žmogaus nelaimė – ne tai, kad jis nesuvoktų svarbiausių vertybių ar nežinotų, kur ieškoti gyvenimo atramos. Nelaimė, kad jis nebeturi pasitikėjimo ir jėgų tai pritaikyti. Ir vis dėlto H. Čigriejaus poezija yra alternatyviausia ir reikalingiausia būtent dvasios destrukciją liudijančiai lyrikai. Savo ruožtu jos fone geriau atsiskleidžia etinė ir estetinė H. Čigriejaus programa: „Mums gera ir liūdna, mums liūdna ir gera, / Su carais nesikeistume vietomis!“

       Tą patį Lamartino epigrafą galėtume pritaikyti ir A. Balbieriaus lyrikai; ir apie H. Čigriejų, ir apie A. Balbierių galima sakyti, jog tai tik dabar aktualinami lyrikai. Skirtumas galbūt tik tas, kad pastarojo debiutas sutapo su ekologinių problemų „įgarsinimu“, viešu įvardijimu, ir, pasitaikius dėkingai progai, A. Baibierius tuoj pat buvo pavadintas ekologiniu poetu. Apskritai kalbant apie spekuliatyviuosius, dvasines programas formuojančius poetus negalima nepastebėti vieno gana būdingo mūsų literatūrinio gyvenimo bruožo: poezija kaip tokia mums tarsi ir nereikalinga, ji niekada neskaitoma kaip nebylus žodžių tekėjimas ir neįpareigojantis garsų šnaresys. Kiekvienam poetui būtina suteikti kokią nors visuotinesnę, globališkesnę reikšmę ir prasmę, ir tik tada jis stabiliai įsitvirtins mūsų literatūrinėje sąmonėje. Tad ir A. Balbieriaus „Delno irklas“ buvo įvertintas gal solidžiau, nors išgyvenimų spektras paskutiniosiose H. Čigriejaus knygose ir platesnis. Antra vertus, tai, ką H. Čigriejus skaido į gyvybės savaiminio vertingumo, „mažo žmogaus“ situacijos, gerumo temas, A. Baibierius įjungia į bendrą, vientisą savo eilėraščių gamtovaizdį; gamta jo kūryboje tampa „vertybe pačia sau“, iš esmės amžinybe. Tai žmogaus buvimui didesnė paguoda negu jo minties sutapimas su paukščio skrydžio trajektorija ar sielos savijautos panašumas į vejamo kiškio lemtį. Tačiau esminis skirtumas, V. Daunį ir A. Balbierių atribojantis nuo H. Čigriejaus lyrikos pasaulėvaizdžio, turbūt yra determinuotas jau pačios poezijos, poetų priklausomybės skirtingoms generacijoms. Jie visi yra ,,laimingi menininkai“, bet H. Čigriejus savo kūryboje neslepia, kad jis ir gyvenime yra laimingas; A. Balbieriaus, V. Daunio kūryboje šitą gyvenimišką nuostatą keičia literatūriniai sumetimai, čia „laimingų menininkų“ kūryba grindžiama nebe žmogaus gerumo, širdingumo atramomis, bet vien estetiniu grožio kriterijumi. Poeto dėmesio verta tik tai, kas gražu, kas tauru ir amžina. O amžinas tėra gamtos savaimingumas: upės tekėjimas ir medžio augimas, žolynų šilojais ropojantis vabalas ir virš ežero sklendžiantis paukštis. Žmogus gamtoje amžinas tik tiek, kiek jis ir pats yra gamta. Kasdienybės graužaties A. Balbieriaus kūryboje nėra: tai pernelyg laikina ir nepoetiška. Tiesa, naujausiose publikacijose pasirodo atvirų ekologinių A. Balbieriaus eilėraščių, ir neaišku, kas juos labiau sąlygoja: galbūt išties šiandien sunku nepastebėti visuomeninių akcijų, ypač jei jos sutampa su tavo vidinėmis nuostatomis, o galbūt poetui sunku atsispirti ir taip iškilmingai skambančiam ekologinio lyriko, ekologijos tribūno statusui. Aišku tik, kad ne tie eilėraščiai sudaro jo kūrybos centrą.

       A. Balbieriaus kūryboje daug pačios bendriausios, pačios universaliausios poezijos. Net liūdesys čia – ne žmogaus, o pirmiausia poeto būsena: „Tenai būdavo liūdna mąstyt apie tuos, kurie guli gelmėj“ (p. 6); „Aš liūdnas šukes tas renku ir kartoju sau tyliai: / iš sudužusio stiklo mozaika graži“ (p. 19); „Tu liūdnas galvoji – ar taip ir gyvensi, / fatališko liūdesio peržengęs slenkstį“ (p. 48). Tai nėra netekties, praradimo liūdesys; tai tas skaidrus ir tylus liūdesys, kurį patiriame gėrėdamiesi gražiu paveikslu ar puikiu gamtovaizdžiu; pagaliau tai net ne liūdesys, o greičiau sielos tyla, kurią kūrybos psichologija vadina aktyviausia kūrybine būsena – liūdesiu be priežasties: „Laukiniai gaivalai pašoka sieloj, – / kaltė ir džiaugsmas, liūdesio jėga, / ir teka vandenys virš žemės smėlių, / ir bunda smėliuose palaidota styga“ (p. 49). Prisiminė Putino – „susigniaužia ranka“, – galime sakyti, kad tai laiko ženklas, jog dvasios būsena nusakoma smėlio įvaizdžiais. Bet drauge tai ir A. Balbieriaus poetikos ženklas: psichologinė abstrakcija čia teįmanoma vien kaip konkrečių meninių vaizdų jungtis. Grynai kūrybos psichologijos kategorija jo poezijoje yra ir vienatvė: „ir šviesėja naktis, / su kuria susituokęs / vienatvėj buvai“ (p. 111). Naktis čia išties šviesėja, nes ryškėja nepraeinančių tiesų kontūrai:

Vienatvės plėnys krenta ant akių,
tiesų atsiskleidimas neša tik vienatvę.
O toj tyloj vienatvės valandų
tiek pat tu pranašas, tiek pat – tu aklas.

Tau kalba jūros ir kalnai aukšti.
Senų vaizdų kalba – tyra ir begalinė.
Ir visa tai, ko, metams tolstant, netenki,
tau rodos, kad vienatvė sugrąžina.


„Vienatvė“

       Apskritai gana ilgai A. Balbieriaus eilėraščiuose kiek įtartinoki man atrodė istoriniai motyvai. Tačiau religinio išgyvenimo misijos pojūtis jo kūryboje daug ką paaiškina. Žmogaus gyvenimas dabar ir čia tėra tyla ir kūrybinis liūdesys, ilgesys – ko? amžinybės? pastovumo? Žmogaus buvimas žemėje, dabartyje nė kiek ne tikresnis už mūsų protėvių dvasių egzistavimą šalia mūsų pačių ir mūsų gyvenimų: „bąla tėvo galva nei pajūryje kiaukutas tuščias / ją išgėrė naktis ir pripylė tylos amžinos“ (p. 12); protėviai „gieda giesmes / jos kyla šaknim / šermukšniais ir liepom skleidžias“ (p. 13). Čia būtų galima suverti didžiausias girliandas A. Balbieriaus metaforų, bet įdomiau pažymėti, kad būtent istorijos, protėvių dvasių budėjimas gamtoje ir virš gamtos į A. Balbieriaus kūrybą įjungia gėrio ir blogio motyvą: „Nei vargonai suoš vakariniai miškai, / o migla suboluos lyg senolių plaukai. // Ir sucyps tamsoje praeitis kaip pelė, / ji pelėdos naguos amžinybę tylės“ (p. 20). Šiaip jau tokios žmogaus ir taip tiesiogiai gyvenimą liečiančios problemos A. Balbieriaus eilėraščiui svetimos. Gėrio ir blogio samprata pavaldi laiko konjunktūrai, ir tai, kas vienoj epochoj baudžiama laužo ugnim, kitoj pripažįstama kaip stebuklingiausią gydomoji galia. Nekintamą vertę turi tik pati gyvybė, o ne gyvenimas: „Vaiko akys yra piešinys ateities, tos, kuria netikėjau, / nes laimingi yra tiktai bundantys sieloje vėjai, / o pakilę jie švokščia ir nieko aplink nesuranda“. Tai tėvo santykis. Visai kas kita – pati vaiko gyvybė: „Vaiko akys yra spindulys, pro lapiją jis krenta į žolę, / tyliai išgeria lašą rasos ir pasako nežinomą žodį“ (p. 15–16). Įsivaizduoju, kaip tokia diferenciacija turi žeisti mylinčią motiną, bet A. Balbierius todėl ir yra laimingas poetas, kad jo kūrybos laikas yra gamtos laikas. Tik jis lemia žmogaus laiką, „įkaitina“ jį: „Laikas lošti, išlošti, pralošti / gūdžiai daužos ant kortos širdis / ir pasiutusiai pradeda ošti / gyslų jūroje kraujo viltis“ (p. 46). Šitokia laiko interpretacija individualizuoja ir A. Balbieriaus meilės eilėraščius, pro kuriuos mažiau atidus skaitytojas gali lengvai praeiti, net nepastebėjęs, kurgi čia meilė:

Štai plaukia delnas tarsi laivas,
per skruosto jūrą – tai jėga,
kurią įveikt neturi galios niekas,
nes ją įveikt nėra prasmės...

„Dabar geriu aš tavo kūno rasą“

       A. Balbierius ne rašo eilėraštį, o kaip ir V. Daunys, muzikuoja jį, ir muzikuoja, ko gero, vien todėl, kad poezija – rašytinis menas, o gamtoje rašto ženklų nėra; užtat muzikos čia kiek nori. Manding, todėl ir reikėtų tiek A. Balbierių, tiek V. Daunį skaityti kaip tylų žodžių tekėjimą, garsų šnaresį; žodžių ir vaizdinių prasmė čia nedaug ką reiškia. Jų poezija yra tikėjimo poezija, o tikėjimas neanalizuojamas, neinterpretuojamas. Lyg prieš save patį A. Balbierius rašo ,,Knygų elegiją“, ir joje jis jau veik tiesiogiai pereina, persilieja į V. Daunio muzikavimo stilių: „Tarsi medis rūke laiko jūroj ištirpsiu ir plauksiu / finikiečių laivais per Viduržiemio jūrą, / iš amforų dievišką vyną aš gersiu. / Būsiu viskuo, kuo tik panorėsiu – gyvensiu / visuose laikuose ir iš puslapių jūros negrįšiu namo“ (p. 26). Mat V. Daunys muzikuoja jau ne gamtos, o erdvynų stygomis: čia susilieja visi laikai, visos epochos, visos kultūros bei natūros plokštumos. Jo poezijos dramatizmas – ne pačioje joje, o mūsų santykyje su ja. Įdomu, tarkim, palyginti, kaip V. Daunio kūryboje keičiasi gyvasties, sapno, metų laikų, vėjo, tokių dažnų įvaizdžių ir A. Balbieriaus eilėraščiuose, vidinis turinys.
     
        __________________
    

       Kukulas, Valdemaras. Eilėraščio namai: Esė apie poezijos šiandieną. – Vilnius: Vaga, 1992.