Tokią knygą kaip „Tebūnie“ tegalėjo parašyti ir išleisti vienintelė Liūnė Sutema. Kito rankose Liūnės Sutemos modelio, struktūros eilėraštis būtų lengvai virtęs kolektyvinės moteriškosios mūsų poezijos eilėraščiu. Be stuburo ir be struktūros. O Liūnė Sutema sukrečia. Ir žmogiškai, ir estetiškai. Ir verčia eilinį kartą klausti: kas yra poezija? Kaip tai nutinka, kad paprasčiausi, visiems gerai žinomi dalykai sušvyti iš vidaus kažkokia paslaptinga šviesa, įgyja lemtingo sakymo sakralumo ir sukausto, sustingdo, sukrečia? Niekas į šiuos klausimus neatsakys, bet rinkinys „Tebūnie“ gali būti vienas iš galimo atsakymo variantų. Jokių teorijų, metodologijų čia nepritaikysi. Reikia ilgo, tragiško gyvenimo, dar didesnio, skausmingesnio, dramatiškesnio kūrybinio kelio, kad žodis – pats vienas – virstų visų atpažįstamu ženklu, kad metafora, simboliu taptų ne tik gimtinės kraštovaizdis, jos paminėjimas, bet net elementarus mylėto ir mylimo žmogaus vardas, kad tavo paties (pačios) kurtas poezijos pasaulis galėtų būti įvardytas kaip apskritai bendruomenės, vos ne žmonijos vidinio pasaulio dalis. Maža to – kiekvienas žodis, kiekvienas poetinis ženklas čia išdidinamas taip, kaip vaikiškame paveikslėlyje išdidinamas daiktas: atskirai namas, atskirai tvora ir atskirai kaminas. Pasirodo, didelėje poezijoje galima „žaisti“ pačiais mažiausiais potyriais ir patyrimais. Kita vertus, į vaikų piešinius įsižiūrime todėl, kad tuos vaikus mylime, ir jei poetės kūryboje pastebime daikto, žodžio „išdidinimo“ perspektyvą, vadinasi, jau iš anksto jos autorę mylime ir ja pasitikime. Toks pasitikėjimas, regis, atsitiktine biografine ištarme bei pratarme, autobiografiniu atodūsiu pelnomas tik tokia kaina, kokią tesugeba mokėti tikri, autentiški poetai: kai gyvenimu rašoma ir tuo gyvenimu po kūryba pasirašoma. O kaip šita egzistencinė kūrybinė įtampa „persiduoda“ skaitytojui, jau vėlgi liks menama ir niekad neįmenama mįslė, kurios pagrindinis minėjas – R. Šilbajoris – į mūsų pokalbį jau nebeįsitrauks.

       Keista, kad Liūnė Sutema, bene labiausiai išeiviška poetė („bežemė“, kaip ir A. Mackus), savo sakymu, savo bylojimu yra mažiausiai išeivijos poetė. Mūsų poezijoje ji užpildo kažką labai esminga, labai būtina, ko šiandien lietuviškoji lyrika nesugeba, negali pasakyti, išreikšti. Pas mus eilėraštis dabar žaidžia jautrumu ir subtilumu, o Liūnės Sutemos „suspausta jausmo spyruoklė“ grąžina prie esmės: kūryba yra kūrėjo likimas, o ne spekuliacija garsu, reikšmingumu, šlove. Kūryba yra tyla, kurią gali sudrumsti vos keli įsiterpę žodžiai. Tiek žodžių Liūnė Sutema ir tepasako, tikėdama, kad sudrumstos tylos ratilai bus ir pamatyti, ir išgirsti atidžiau, subtiliau, prasmingiau. Toks elgesys su poezija ir toks poezijos elgesys su poetu taip pat dvikryptis: jis reiškia ir poeto pasitikėjimą tavim, ir tavo pasitikėjimą poetu. Lietuvoje tokio pasitikėjimo susilaukė gal tik Janina Degutytė ir Danutė Paulauskaitė: pirmiausia savo gyvenimo, o paskui jo paliudyta ir jį liudijančia kūryba.

       Ne tik šios, bet ir ankstesnių Liūnės Sutemos knygų pavadinimai yra testamentiniai: „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Vendeta“ (1981), „Graffiti“ (1993). Įdomu, kad „Tebūnie tarytum pasakoj“ ir „Tebūnie“ atsklendžia ir užsklendžia bent iki šiol mums matomą kūrybos plotą. Dar įdomiau, kad testamentinėje knygoje (Viktorijos Daujotytės žodžiais tariant, „lemiamosios nuosakos“ poezijoje) „įžeminama bežemė“ esatis – emigrantės, egzodo poetės patirtis subendrinama ir pateikiama vėlgi kaip ženklas, visuotinis ir asmeniškas, ir ženklinantis, ir drauge nusimbolinantis, bet neįmanomas niekieno kito kūryboje: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / S U T E M A , / ir ji bus nepriklausoma / nuo dangaus ir žemės, / neperkama, neparduodama, / ir ne pasaka“ (p. 41). Taip yra: sutemos, prieblanda, liūdesys, ilgesys yra visos Liūnės Sutemos kūrybos dominantė. Tiesa, šioje knygoje jai prireikia papildomų argumentų, ir prisišaukiamas kad ir gimtasis Mažeikių kraštas: „Penkių bažnyčių keturių smuklių miestelis / glaudžiasi prie manęs, / lyg būčiau ieškojusi jo – / ir nei vieno šventojo, nei vieno latro – / tik prarasti šeštadieniai, / tuščių rankų sekmadieniai / sekioja mane“ (p. 22). Svarbi šioje atkarpoje frazė – lyg būčiau ieškojusi jo, nes ji mus grąžina į lemiamąją poezijos nuosaką: kad ir kaip bėgtum nuo savo skausmingos patirties, ji yra tavo, ir visur tave sekios. „Vakar ruduo atsivėrė, / lyg negyjanti žaizda – / Neskaudėjo. Ne – / (...) Neišgąsdino. Ne – / tik pajutau, kad kitokio rudens / niekados nebus, / tik negyjanti žaizda“ (p. 13). Ir tai erdvė – prisiminimai, patirties išgyvenimai, būtent jie sukuria galimybę poetei būti niekur, niekame laike, būtyje: „Visi mano laiškai ir telegramos grįžta – / laiškai, kurių neparašiau, / telegramos, kurių neišsiunčiau – dabar supratau – / nereikėjo rašyti šaukiančių laiškų, / dabar ir vėl tyliu, taip tylu / net savo kvėpavimo nebegirdžiu“ (p. 18). Kalbama tarsi iš anapus: visas gyvenimas yra jau vien atmintis, ir artimųjų, pažįstamų gyvenimas yra anapusinis, gyvieji, dar egzistuojantieji jau senų seniausiai mirę, o tu, seniai išėjęs iš buitinių reikalų turgaus, esi gyvesnis už gyvesnius. Tai didžiosios poezijos ženklas ir liudijimas. Tokia persimazgiusi įvairiakrypčių įtampų (amžinatvė-laikinybė, meilė-mirtis, namai-pasaulis ir t. t.) sankaupa tardo ir patį liudijantįjį: o kas tu toks, kad gali byloti amžinybės, amžinojo skausmo, amžinosios kančios ir amžinosios gyvasties balsu? Liudytojos, poetės atsakymas tegali būti vienas: laikas. Ir istorinis, ir metafiznis laikas. Tai pagrindinė visos Liūnės Sutemos kūrybos tema. Šioje knygoje gerokai raiškiau nei anksčiau brėžiama dar ir asmeninio laiko linija: „Jaučiu, kaip mano protėviai abu, / vienas kalvėje su kūju, / antras parugėje su dalgiu, / susimąstę skaičiuoja, kiek dar liko jų giminės vaikų / – staiga krūpteli ir sustoja – / tik viena? ir tokia nesava – / tai ar ragana?“ (p. 30). Ir šios patirties jau nekomentuosiu, nes per daug gerai pažįstu – savimi, iš savęs, savyje. Bet negaliu nepakomentuoti bene vieno gražiausių knygos eilėraščių, kur poetė tapatinasi su Lietuvos savižudžiais (jau nusibodo informacija, kad pagal savižudybių skaičių Europoje pirmaujame): „Lietuva, / tu man, lyg sietuva – / nedrįstu prieiti, nedrįstu klausti, / kiek nuskendo, nusiskandino / tavo gelmėje – / tik žinau, ji skenduolių pilna – / ir pasigendu jų nežinodama, / nei vardų, nei nemačiau veidų – / gal todėl juos myliu, / ir tave, sietuva“ (p. 40; beje, dėl citatos skyrybos reikėtų kaltinti knygos redaktorių arba autorę, o ne recenzentą). Įsidėmėkite: metafiziškai mirusioji pasigenda fiziškai mirusių ir juos myli. Ir tik per juos – sietuvą Lietuvą. Nes iš tiesų: metafizinėje erdvėje Lietuvos nebėr, ir kas tai geriau galėtų nujausti, negu globalizacijos gimdytojos lopšyje gyvenanti ir gyvuojanti nepriklausoma matafizinės vienatvės sala. Vienintelė iš visų išeivijos „klasikų“ neatvykusi į Lietuvą ir vienintelė čia negavusi net simboliškosios Nacionalinės premijos.

       Yra knygų, kurios nerecenzuojamos. Yra knygų, kuriomis reikia tik stebėtis. Ir grožėtis. Kaip gali viso gyvenimo skausmas virsti tokiu poezijos grožiu? Kaip žmogiškas, žmoniškas skundas gali virsti metafizine paguoda? Kaip vien iš abstrakcijų, vien iš moralinių, etinių maksimų nuaustas tekstas gali virsti tokiu apčiuopiamu „poetiniu daiktu“? Kaip žmogus savyje, nieko neįsileidžiantis ir neleidžiantis sau, gali sukurti tokį universalų poetinį pasaulį? Poezijos mįslė niekada nebus įminta. Bet kad Liūnė Sutema yra poetė iš didžiosios raidės, aišku. Bent man – pirmiausia ji tokia tapo su šia knyga. Nes „iš nieko“ sukūrė didelius dalykus, kurių nei paliesi, nei aprašysi.

       Nemunas, 2007 05 06