Dviejų dalių onirinė pjesė, inspiruota Patricijos Šmit eilėraščių knygos "Tobulas pasaulis", išleistos LRS leidyklos 1999 metais

        Prologas teatre

        Jeigu knygas rašytų knygos, manau, nereikėtų kritikos straipsnių nei pačių kritikų. Jeigu knygas rašytų knygos, nereikėtų net poetų. Pasaulis atrodytų tobulas: vien tik knygos, knygos ir knygos. Dabar gi mes, kritikai, prilygstam vos ne kažkokiems psichoanalitikams, parapsichologams ar net, kas baisiausia, ginekologams. Dirbdami su taip vadinama siela, norom nenorom tampam sielų inžinieriais ir, nors ši aukščiausia duotybė yra tik Dievo prerogatyva, bet kartais leidžiam ir sau atlikti tokį mentalinės profilaktikos aktą. Žinoma, ne visada pasiseka, todėl esame taip pat verti kritikos. Taigi kritika dėl kritikos.

        Patricijos Šmit knyga sudomino ne dėl joje esančių kūrinių, o dėl tų kūrinių įvertinimo. Todėl lai šis fiktyvus kliedesys pasilieka kaip nedidelis pokštas.

        Pirma Dalis

        Veikiantys asmenys: T. Venclova, S. Geda, S. Parulskis, M. Kempinskis.
        Veiksmo vieta: Šatėnų universitetas.
        Laikas: vakar ir visados.

        Kulisams atsidarius scenoje matosi keli suolai, didelė lenta, stovintis Kempinskis. Prasiveria durys, įeina Tomas Venclova.

        VENCLOVA. Laba diena, ponas dėstytojau Kempinski.

        KEMPINSKIS. Sveikas, studente Venclova.

        VENCLOVA. Atnešiau referatą apie Patricijos Šmit knygą "Tobulas pasaulis". Už jį norėčiau gauti visus visatoje įmanomus literatūros titulus.

        KEMPINSKIS. Gerai, studente. Pažiūrėsim, ką jūs parašėt, po to testuosime, tarsimės su demiurgų komisijos atstovais ir nuspręsime. O dabar galite eiti, mes jus iškviesime.
(Venclova palieka referatą, išeina. Kempinskis paima referatą ir balsu mąsto).

        KEMPINSKIS. Aha, Tomas Venclova, pretendentas gauti: hab. dr, mg, pr, ir net nob. pr; nebuvo labai stropus studentas, retai lankė paskaitas ir seminarus, o jei ir pasirodydavo - tai būdavo nuolat pagiringas, ginčydavosi su dėstytojais, burnodavo prieš valdžią… Bet man jis patinka, tas prokatlivyi junoša, patinka net jo kūryba, ir dabar, kai tenka jį egzaminuoti, jaučiu, didelį džiaugsmą. Taigi, studentas Venclova, nors ir nelabai įsisavino lietuvių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kursą, bet vis vien parašė referatą apie P. Š. kūrybą. Prie kiekvieno jo teiginio dėsiu pliusą arba minusą, jiereikš teisingą arba neteisingą atsakymą.
        (Kempinskis prieina prie lentos ir replikuodamas rašo kreida).

        KEMPINSKIS. Venclova apie Patricijos Šmit kūrybą:

        1. Galbūt geriausia lietuviškai rašyta poezija. (Na, žinote - nusišausiu) - minusas [ - ].
        2. Kurią esu skaitęs pastaraisiais metais. (Mažai skaitai!) [ - ].
        3. Ar net dešimtmečiais. (Oho!) [ - ].
        4. Kaip retas Lietuvoje. (Labai dažnas!) [- ].
        5. P. Š. valdo sunkiausią eiliavimo techniką verlibrą. (Na, netikiu, netikiu!) [ - ].
        6. Be to, ji absoliučiai atspari pseudoavangardo tuščiažodžiavimui. (Nejaugi?!) [ - ], [ + ]
        7. Nei vieno iš jos taupių, tikslių, prasmingų žodžių negali praleisti. (Gali!) [ - ].
        8. Juo labiau sukeisti vietomis. (Ir dar kaip!) [ - ].
        9. Gal dar joks mūsų poetas nėra taip skaudžiai ir aiškiai rašęs apie kūną ir motinystę, silpnybę ir ligą, senėjimą ir mirimą. (Galbūt, a, tiek to - lai būna pliusas) [ + ].
        10. Jos biografinės miniatiūros, operuojančios užuomina ir elipse (kas tai yra elipsė?) nebūna nei pertemptos, nei nuobodžios. (Ir nuobodžios, ir pertemptos) [ - ].
        11. Keliolikos eilučių tūryje sukaupiama medžiaga, kurios pakaktų rimtam prozos veikalui. (Greičiau tik antkapiniam paminklui.) [ - ].
        12. Jos beveik visada pritrenkia nepamėgdžiojamu atvirumu ir tikrumu. (Pamėgdžioti galima viską, net Venclovą, ką labai sėkmingai paskutiniuoju momentu daro Marčėnas) [ - ], [ + ].

        KEMPINSKIS. Fuuuu (šluostosi prakaitą), taigis kaipgis, studentas Venclova iš dvylikos punktų teisingai pataikė tik į vieną, o į du - maždaug apytiksliai. Taigi iš 12 tik 3. Testas turėtų būti neišlaikytas, bet kadangi esu korumpuotas dėstytojas, propaguoju kyšius pinigais ir ypač natūra, o be to, studentas Venclova man patinka - tai praleisiu būsimą literatūrologą į antrą turą. Na, o antrą turą, gaila, bet taip dažniausiai būna, kuruoja ir prižiūri valdžia. Kas pas mus valdžia? Valdžią mūsų Šatėnų universitete atstovauja literatūros profesorius S. Geda ir greitai tapsiantis literatūros profesorium toks pats Sigitas, tik Parulskis. Galite įsivaizduoti, ką už tokius atsakymus jie padarys su Venclova. Geriau jau nematyti ir negirdėti. Aš prisipažinsiu jų taip pat bijau…
        (Scena šiek tiek pasislenka, išryškėja durys ant kurių parašyta "Demiurgai". Atsiranda ir Venclova).

        VENCLOVA. Na, kaip ponas dėstytojau?

        KEMPINSKIS. Aš jus įvertinau teigiamai, studente Venclova, todėl galite pereiti į antrą turą. Už durų jūsų laukia Parulskis ir Geda - eikite…

        VENCLOVA. Ačiū ponas dėstytojau.
(Jis atidaro duris ir dingsta už jų. Po kelių akimirkų tylos pasigirsta širdį veriantys klyksmai. Maksas Kempinskis užsikemša ausis ir išeina. Bet greitai kažkur iš po scenos pasigirsta jo balsas.).

        KEMPINSKIS. Komisija pasiūlė studento Tomo Venclovos (gim. 1937.m.) egzamino rezultatų neįskaityti, o po to dar kažką jam padarė. Ką? Aš to nežinau…

        (Durys atsidaro ir žiūrovai mato, kaip apsiverkęs Venclova, persimetęs per petį maišiuką, išeina į pasaulį ieškoti užtarimo, laimės ir pinigų, tam, kad galėtų užsimokėti už skolos lapelį.)
        Tuo mūsų absurdo pjesės pirma dalis ir baigiasi. Kulisai užsiveria.

 

 

        Antra dalis


        Veikiantys asmenys: Patricija Šmit, Edgaro Lee Masterso šmėkla, S. Geda, M. Kempinskis, Eilėraščiai, Mirusių ir Ne - mirusių poetų dvasios.

        Į sceną įbėga Patricija Šmit, dėl pirmos dalies visiškai susinervinusi ir esanti (kaip sakant) desperacijoj ir traumoj. Bet ji pamato beatsirandantį Kempinskį, ir jai užeina melancholijos priepuolis. Moteris nuvirsta ant kušetės. Tribūnoje iš dūmų pasirodęs Kempinskis pradeda sodriu balsu skaityti.

        KEMPINSKIS. Kažkada Danila Charmsas, nusivylęs jį slegiančia tuštuma, sušuko - "Pasaulis yra lavonas". Po daugel metų leitenanto Šmito dukra Patricija jam atliepė - "Tobulas pasaulis". Peršasi išvada viena - tobulas gali būt tik lavonas. Skaitant poetės knygą, du keliai vieną mąstymą pasitinka. Pusė veikalo - tai gryna armonikinė-arielkinė literatūra, kaip kažkada apie kaimiečių poetiką sakydavo profesorius Tomas Venclova (T. V. vis dėlto gavo išsilavinimą ir titulą Jeilio universitete), tokios eilės jam visiškai negalėjo patikti. Bet ką gali žinoti, Tomas kartais taip pat gali parodyti gerą dūšią. Antra tobulos knygos pavara - tai epitafiškos istorijos, aiškus Edgaro Lee Masterso metodinis parafrazavimas. Tik žinoma, kaip ir dera lietuviams, daug kartų mažiau vykęs. Bet apie tai papasakos abiejų menamų poetų specialistas. Prašom maestro.
        (Įeina Geda.).

        GEDA. Skaitant poetės kūrybą, prieš mūsų akis atsiveria Lietuvos provincija, žmonių portretai, jų dramos ir komedijos kaleidoskopiškai keičia viena kitą: daktaras ir fotografas, kino mechanikas ir audėja, vargonininkas, agurkų augintoja, keliaujantis siuvėjas, pupų tyrėja, kunigas ir slaugė, istorijos mokytojas, matematikos mokytoja, rusų kalbos mokytoja, laiškanešys, paukščių globėjas, sapnų aiškintoja, batsiuvys ir t.t. - šios vėlės by-loja į mus, nelyg Lietuvoje nuo mokyklos suolo visiems į galvą įkaltos Martyno Mažvydo knygelės - lietuvninkams ir žemaičiams… Kokių tik personažų čia nesutinkame, o viskas sukasi apie tobulo pasaulio ašį, esančią pačioje mūsų tėvynės širdyje. Mirties akivaizdoje kiekvienas veikėjas sako tiesą, be gailesčio apnuogindamas pats save, savo sielos slaptavietes. Viskas vyksta eiliniam skaitytojui nesunkiai atpažįstamam fone. Kiekvienas kalba savo balsu, individualia intonacija. Gyvi prasčiokiški posakiai pinasi su mo…

        KEMPINSKIS. Please schut down. Tai juk tekstas apie E. Lee Mastersą, tik pritaikytas Šmitaitei.
(Geda susigėdęs išeina).

        KEMPINSKIS. Patricijos Š. beveik antkapinės istorijos nesudaro visumos ir nėra persipynusios. Labai gaila. Uvy! Kūriniai tačiau panašios tematikos bei dvelksmo. Tad palyginkim kad ir du tekstus apie tos pačios profesijos žmones.

        P.Šmit. "Daktaras". / nekenčiau jų - tų narkomanų / neigiančių ir naikinančių / savo gyvenimą / troškau / gražaus švaraus tikro pasaulio / o turėjau juos gelbėti per prievartą / nuo jų pačių / daugelį kartų norėdavau / gaut automatą / ir ištaškyt juos visus / tarp šitų mūro sienų / iškeliavau į Rytus atostogų / draugai sakė / būčiau geriau negįžęs / bet grįžau - dirbt / atsigult ant operacinės stalo/kad užkrėstų mano kraują / ir dėl šito numirčiau / nešvarioj ligoninėj

        E.L.Masters. "Mejersas, daktaras". Niekas, išskyrus daktarą Hilą ,/ nepadarė čia žmonėms daugiau už mane ./ Grūsdavos pas mane nusilpę, šlubi, nuskurę, visi, kas buvo be skatiko ./ Buvau geraširdis, gerbiamas daktaras Mejersas. / Turėjau sveikatą, laimę ir palankų likimą, lemtis nepašykštėjo man geriausios žmonos, augo vaikai ,/ kūrė savo šeimas, darė gera žmonėms. / Ir ūmai, vieną naktį poetė Minerva / atėjo su savo rūpesčiu verkdama ./ Norėjau pagelbėti - numirė - /apskundė mane,apjuodino laikraščiai, / žmona sunyko palaužta širdimi. / Mane pribaigė plaučių uždegimas.

        (Baigus skaityti eilėraštį pasirodo advokato Edgaro Lee Masterso šmėkla. Ji sukinėjasi aplink poetę, sėdinčią ant kušetės, ir smalsiai ją apžiūrinėja.)

        KEMPINSKIS. Na matote, kaip gražu! Patricijai reikėjo pasivadinti ne Šmit, o Lee Masters. Pagalvokite, kaip didingai skambėtų: Patricija Lee Masters. O je! Už moters, turinčios tokią pavardę, turbūt norėtų užsiženyti net pats Geda.

        (Į sceną susijaudinęs ir visas suprakaitavęs įbėga Sigitas ir agresyviai artinasi prie Patricijos Lee Masters. Bet piktoji advokato Masterso šmėkla pragarišku žvilgsniu nužvelgia mūsų poetą ir užriaumoja: JI MANO!)
        {Geda pabėga.).
        (Naratorius M. K. tęsia toliau.)

        KEMPINSKIS. Nieko baisaus, gerbiamieji spoksotojai, jog Patricijos Šmit eilėraščiai panašūs į E. L. Masterso epitafijas. Visa lietuvių literatūra yra epigoniška. Pas mus veiste veisiasi begalės tautinių Verlenų, Milošų, Vijonų, Rilkių, Brodskių, Celanų, Traklių, Kavafių ir t. t. Neteks jau būti originaliems, neteks…Tas, manau, nieko baisaus, nes taip jau susiklostė. Savo kaime mes tikrai atrodome puikiai. O Pasaulyje? Pasaulis puikiausiai gyvuos ir be mūsų.
        (Po šių žodžių sugieda gaidžiai ir šmėkla išnyksta. Patricija atgyja. Į sceną sueina visi dalyvavę vaidinime, žiūrovai ploja, kulisai užsidaro. PABAIGA.)


        P.P (paguodos prizas)
        Jei reikėtų sudaryti 10 geriausių Lietuvos poečių sąrašą, P. Šmit į jį įtraukčiau.

        WILJEMAS ŠAKĖSPYRIS