Nakvynės namai Londone: romanas / Andrius Križanauskas. - Vilnius: Tyto alba, 2001. - 321 [3] p.


       Žinai, aprašytum tu viešbučio gyvenimą, Dievaži, tokių keistų vaikinų kaip čia niekur nesu matęs. Sako rusas Aleksas pagrindiniam knygos herojui ir jam saldžiai dingteli širdyje…

       Beveik po metų tai, apie ką prasitarė maskvietis, įvyksta. "Tyto alba" išleidžia "Nakvynės namus Londone", Andrius Križanauskas persikelia į Niujorką. Lietuvoje svilina tropiniai karščiai. Dar po mėnesio pažeisti teroristų lėktuvų griūna Twine Towersai ir, atrodo, jog pasauliui galas, bet niekas dėl šito praktiškai nepasikeičia. Planeta nei nemano sustoti, o lietuvis greičiausiai rašo naują romaną, būdamas šių įvykių sūkuryje…

       "Nakvynės namai Londone" - daugiau nei trijų šimtų puslapių dokumentinis romanas-išpažintis, atidengianti visą teisybę apie atvažiavusių dirbti į Londoną gyvenimą. Tai nėra kelionių vadovas po Britų sostapilį ir ne nuotykių romanas su happy endu, o pakankamai žiaurus dokumentas, kaltinantis visą mus supančią realybę. Visas siužetas, tarsi iškirptas tam tikro laiko tarpas, parodytas detaliai neskubriu ritmu. Jis prasideda kaip prisiminimas to, kas įvyko - baigiasi vaizdinių nutraukimu, nors tai galėtų tęstis, tęstis ir tęstis.

       A. Križanausko rašymo metodas labai paprastas; autorius bando detaliai atgaminti labai neseniai buvusius įvykius ir juos perteikti žodžiu. Čia atmintis iš žmogaus gelmių iškelia tai, kas ypač jaudina, ir taip išsaugo praeities erdvę, išgelbėdama daugelį realybės detalių. Veiksmas ir įvykiai neatsiejami nuo pastovaus erdvės kampelio. Tai nėra prustiškoji prarastojo laiko dimensija, kai kūrėjas stengiasi aprašyti praeitį taip, kaip jam norėjosi, kad būtų įvykę. Lietuviui svarbiau tiksli realybė. Įdomu dar tai, jog knyga, nors parašyta lietuviškai, yra beveik vertimas iš anglų kalbos, nes visi pokalbiai nakvynės namuose ar Londone vyksta angliškai, gal truputėlį rusiškai ir mūsiškai, bet tai daugiau aplinkybių primesta dilema nei išimtis. Knyga nėra apie Londoną. Miestas aprašinėjamas labai šykščiai, dažniausiai tos pačios vietos ir pastoviai labai traumuoto, desperatiško ir pagiringo žmogaus akimis. Romanas apie nakvynės namus, ką paraidžiui išduoda pavadinimas. Viskas sukasi ten lyg atskiroje planetoje, ir beskaitydamas pagalvoji, jog taip rašant, gali sukurpti tokį patį tekstą apie pionierių stovyklą prie Baltijos jūros.

       Tačiau ne kiekvienas dienoraštis tampa toks įtaigus ir kinematografiškas kaip A. K. knyga. Čia dokumentika peržengia meninės realybės ribą ir tampa literatūros kūnu. Visi personažai, nors jų yra labai daug, įgauna savo konkrečius bruožus: ekscentriškas neurastenikas Aleksas (pati įdomiausia figūra visuose namuose), poliglotas latvis Guntis (pasakojimo pabaigoje iš jo vaizdžiai "išeis protas"), flegmatiškas ukrainietis Denisas ir dar daugelis kitų tautybių: kinų, italų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir t.t. Šie čiuvakai (tai mėgstamiausias autoriaus terminas) truputi crazy ir kartais atrodo, kad aprašinėjamas koks The Asylum, o ne normalus jaunimo hostelis.

       Viskas, kaip minėjau, vyksta šiuose namuose, kurie priklausi žydui Toniui. Dvi patalpos, sugeriančios gyvenimą: miegamasis ir virtuvė - visų nuotykių pagrindinis centras. Veiksmo eiga maždaug tokia: plepalai prieš darbą, plepalai po darbo, plepalai darant valgyti, alaus, sidro, vyno pliumpimas ir nerūpestingas tauzijimas, hašišo, marihuanos rūkymas ir smigimas. Darbo paieškos aprašymams ir pačiam darbui skiriama apie 10 procentų viso knygos turinio. Kokio velnio autorius atsibeldė į Londoną, taip ir lieka neaišku. Dirbti jis nemėgstąs, kaip kartą prisipažino vienai geltonodei, profesijos neturi, tikslo taip pat - tiesiog grynas avantiūristas, todėl ir realybė gan greitai kala į smegenis, kaip metro traukinys po amžino šūksnio "saugokis plyšio": pinigų neturiu, darbo nėra, o jei jo atsirastų, laimingesnis netapčiau.

       O gal visas romanas - tai tik pasakos "Kaip asiliukas laimės ieškojo" interpretacija? Ką gali žinoti, eudemonistinė etika gaji jau kelis tūkstančius metų. Knygos herojus - vienas iš daugelio jautrių, aukštąjį mokslą baigusių žmonių, kuriems tėvynė spjovė į veidą ir pasakė get out: todėl jis bėga nuo savęs, ieško gyvenimo prasmės, nepritampa ir blaškosi nežinodamas, ko nori. Bet jeigu tokių nebūtų, nebūtų ir kultūros, nebūtų ir šito romano apie nelegalus Anglijoje. Kas, pasakykit man, iš tūkstančių bukapročių, išvykusių per šį dešimtmetį į Vakarus, ryžosi imtis plunksnos? O štai A. K. išdrįso ir gerai padarė. Todėl ir turim dokumentinį perspėjimą potencialiems pretendentams, svajojantiems susikrauti turtelį Albione ar kur kitur.

       …Sprendimo galios kritika. Kartais paskaitinėju kokią ištrauką - supratai Londone gyvenąs nuolat apimtas jausmo, kurį Kantas vadino didingumu… Tai pirmas daugiau mažiau estetinis Britanijos sostinės apibūdinimas. Bet pasakotojui sprendimo galios kritika nepadėjo nei rasti gerą sprendimą, nei galios tam sprendimui įgyvendinti: visi darbai, kuriuos jis dirbo (indų plovėju, padavėju, prie kosmetikos konvejerio ir kt.) jam, paprastai tariant, krito iš rankų. Toliau - dar didesnis pravalas. Vyrukas bando taisytis dantis, bet negali apsimokėti - jam juos išlupa. Tačiau dėl šitų procedūrų įgyvendinimo jam pasiseka pabūti ligoninėje, kur karo metu dirbo Ludvigas Wittgensteinas. Čia jau įdomiau. Po to sprendimo galia priverčia jį užsirašyti medicininiams eksperimentams (išbandyti naują vaistą "Lanzoprazolą"). Vėl jokios kritikos. Jis gauna 1200 svarų ir gali ilgokai nedirbti, atiduoti skolas, parūkyti hašo: pradeda purtyti šaltis, ausyse griežia Paganinio smuikas. Iškeliauju, užsuku į svečius ir pas mirusius ir pas gyvuosius, jie atskleidžia paslaptis, kurių niekas nėra žinojęs. Mintis - pūkelis, skrajojąs erdvėje, upokšnis, čiurlenąs žalsvais akmenimis.

       Malonus transas bendrame Europos name. Mane nustebino ir tai, kad tarp ieškančių laimės svetur, Rytų europiečių tikrai nėra daug. Motininės kapitalizmo valstybės Vokietija, Prancūzija, Italija panašiai stipriai spiria į šikną savo atžaloms. Ir jie išskrenda…

       Trečia valanda ryto, o nakvynės namuose gyvenimas verda, prancūzams, ispanams, italams džiaugsmai tik prasideda - rūkomas hašas, marihuana, klausomasi muzikos, pietaujama. Tačiau narkotikai baigiasi, pinigai taip pat, reikia ieškotis stambaus banknoto. Ką daro mūsų tautietis? Ogi eina pridavinėti spermos (20 svarų už porciją). Įsmunku pro duris oras viduje toks pridvėsęs, kad net nosį užimą. Ant žemo balto staliuko primėtyta pornografinių žurnalų. Atsisėdu ant kušetės, atsišlieju į sieną, atsiverčiu vieną žurnalą, imu sklaidyti kitą, trečio nuotraukos iškrypėliškos. Žvelgiant į susipynusius kūnus, valandėlę pavyksta atsikvėpti nuo įtampos ir didmiesčio skubos. Netrukus išeinu su skysčiu kolboje. Štai kur nuteka tai, ką mes dar turime geriausio. Juk įrodyta realiais tyrimais, kad lietuvių spermatozoidai yra judriausi Europoje. Gal sėklindami anglosaksus mes pakelsim ekonomiką? Kažin. O kiek Lietuvoje moterų džiūsta, negalėdamos pradėti naujos gyvybės, kai tuo tarpu kokie nors kretinai drabsto savo sėkla į šalis svetur? Ar koks niekingas statistikos departamentas suskaičiavo tai?

       Man labai patiko vienas gerbiamo autoriaus rastas užrašas kažkur Londone, tarsi skirtas tiesiai mums akį: "Visi mes esame kanalizacijos duobėje, bet kai kurie iš ten žiūri į žvaigždes". Ką mokame, tą mokame - sėdėti paskendę iki ausų šūduose ir skaičiuoti žvaigždutes. Tegyvuoja lietuvių poezija, geriausia poezija pasaulyje! Tegyvuoja Lietuva, stropiausiai vykdanti planus, kaip patiekti Europos sąjungos fabrikams daugiau žmogienos. Aš taip piktai rašau todėl, kad knygos pabaiga mane pritrenkė. Lietuvis vėl užsirašo medicininiams tyrimams, tampa, taip sakant, "eksperimentine žiurke", ir jam chirurginiu būdu išplėšia dalį plaučių. O jis patenkintas, medicininių tyrimų sutartis pratęsiama, viskas all right. Atsisveikinimas su nakvynės namais vyksta atsainiai, lyg tai būtų mirusių sielų buveinė. Taip ir yra iš tikrųjų. Ten nieko naujo. Visi gyventojai vienodai nelaimingi, vienodai apsitorčinę, vienodai nenusisekę ir vienodai pasmerkti. Kažkoks gedulo varpas nuskamba ciniško nužmogėjusio Londono danguje. Šaltą vakarą pusto žvarbus vėjas,žvelgiant į ramią sraunią upę, apninka absurdiškos mintys apie mirtį: ne mirti bijau, net ne kentėti prieš mirdamas, bet irti šaltoje ir drėgnoje žemėje, kur knibždėte knibžda kirmėlių…

       Ir tada, gerbiamieji skaitytojai, aš pradėjau durnėti. Atplėšiau akis nuo knygos (skaičiau bibliotekoje), aplinkui sėdėjo jauni studentai. Nejau kažkam iš jų taip pat teks parsiduoti išmėsinėjimui kokioje prišnerkštoje jankių klinikoje? O kas po to? Ką mes padarėme per šiuos 10 metų, kad taip neatsitiktų? Ką tie svoločiai, sėdintys seime, padarė, kad to nebūtų?

       Beje, pats aukštasis mokslas tampa beprasmis. Pramonei nesivystantis, naujų kvalifikuotų kadrų nereikia. Todėl kertama šaka, ant kurios įsikūrusios smegenys. Patogu? O kaipgi…Valdyti tamsią, nemąstančią masę labai nesunku - šiek tiek duonos, šiek tiek žaidimų, ir pirmyn, juodadarbiai, pirmyn! Baisu, kad dėl intelektualinio visuomenės nuosmukio mes netaptumėm žemakaktėmis beždžionėmis, kurios tikės, jog įlipus į aukščiausią medį, galima pasiekti mėnulį. Nes po visų nuasmenintų Lietuvos piliečių treniruočių Portugalijos kasyklose, Anglijos ir Švedijos plantacijose, Amerikos ar Airijos baruose ir mobiliųjų telefonų poveikio, greitai, manau, bus galima paneigti Darvino evoliucijos teoriją. Guodžia tik vienas dalykas - su panašiomis problemomis susiduria visas pasaulis. Nu ir čior s nim.

       P.S
       Kino teatruose jau rodomas naujas Holivudo filmas "Beždžionių planeta", nepraleiskit progos…

       MAKSAS KEMPINSKIS