Donatas Petrošius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       A. Ar yra literatūros? Tai klausimas, kuris kyla atsivertus knygą, – ar yra jos, taigi tokio kalbėjimo, kokio tu, kaip skaitytojas, nemokėtum. Yra:


                            tada kai neatsiliepdavau į tavo į skambučius į tavo
                            į skubius
                            užrašus nubėgančius mano nugara per tavo plaukus
                            per spalvą
                            nustelbiančias akis

                                                                                                  p. 8

 

       O. O ar turi knyga savą idėją, šerdį, išskirtinumo žymę? Ši turi. Donatas Petrošius atvirai ir gana aiškiai išdėsto šios knygos principą. Pradeda nuo graikiško žodžio aoristas reikšmių. Iš jų pynės knygai svarbiausioji ši: „Visa, kas bent kartą buvo ar nutiko, yra visada.“ Tai nei pokštas, nei žodžių žaidimas, nei posakis apie tai, kas vos įžiūrima ir ką autorius norėjo įpiršti (tokių mistifikavimų kitų poetų praktikoje daug kartų būta).

 

       R. Retas sistemiškumas. Knygos sistemą apibrėžčiau taip:

– visa, kas bent kartą nutiko, yra visada;

– visa, kas nutiko kam nors (kitam), galėjo nutikti man, taigi, galima sakyti, man nutiko (čia kalbu apie skyrių „Nuožiūros“ knygos visumos sistemoje);

– visa, kas autoriaus taip suvokiama, yra su visais tais suvokimais užrašyta, taigi nutikę;

– taip sukasi ratas.

 

       I. Ir štai jums šiek tiek aritmetikos. Gal ir keista, bet šios knygos svarbi sudėtinė dalis, padedanti ją suprasti, yra 133–135 puslapiuose spausdinamas jos turinys, t. y. eilėraščių sąrašas. Jame pamatysite, kad eilėraščių ciklas, pavadintas „Aoristu“, yra knygos pirmojo ir didžiausiojo skyriaus centre. Į abi puses nuo „Aoristo“ eina po 24 eilėraščius, jie turiny sunumeruoti taip, kad tolsta nuo „Aoristo“ priešingomis kryptimis.

 

       Dabar apie septynis. Ciklą „Aoristas“ sudaro 7 tekstai, kiekvienas jų – 7 eilučių. Visą pirmąjį knygos skyrių sudaro 7 poskyriai, kiekvienas po 7 eilėraščius. Tolstant nuo matematikos: įsiskaitykite, minėtasis septynių tekstų ciklas „Aoristas“ cituoja ir perfrazuoja daugelį pirmojo skyriaus eilėraščių. Jeigu dabar pagalvojote, kad D. Petrošius yra baisus pedantas arba net maniakas, turėsiu prisipažinti, kad, redaguodamas knygą, jos sistemiškumą tik užuodžiau, o „matematikos“ visumą aptikau skaitydamas jau išleistą rinkinį. Taigi sistema negožia laisvės pojūčio. Toliau dėl juoko: žodyje aoristas nėra nė vienos raidės, kurios nebūtų tariant žodžius Donatas Petrošius.

 

       S. Sapnai. Kol kas nieko nesakiau apie „Nuožiūras“ –  eilėraščius, pavadintus garsių filmų vardais. Pasakysiu tik tiek: tai ne interpretacijos. Tai asmeniški sapnai apie tai, kas tartum buvo ar gali būti ir kitų kitaip gali būti pavaizduota.

 

       T. Tendencija. Epinis pradas yra akivaizdi D. Petrošiaus poezijos knygos žymė. Yra ir autobiografinio pasakojimo regimybių. Perskaitęs Aido Marčėno knygą „Dievų taupyklė“ galvojau apie eilėraščių romaną. Apie šią knygą irgi galima galvoti šiek tiek panašiai.

 

       A arba O. Aha arba Oi, Lietuvos rašytojų sąjungos premija yra ypatinga garbė ir niekuo neypatinga, sena kaip pasaulis žinia, kad padaugės oponentų. Jie visų pirma pasakys, kad per daug žodžių ir yra manieringumų. O toliau šiaip kabinėsis.

      

       S. Sveikinu ir pabaigai renkuosi Trijų karalių dienai tinkamą citatą, žinoma, iš p. 7:


                                    (...) bet vėl nauji metai prabėga kaip balti šešėliai
                                   mėnesiai kaip tušti oro gurkšniai
                                   dienos kaip niekada

 

       2010 01 06

 

       Literatūra ir menas

       2010-01-18