Laiškai. Atsiminimai. Dienoraščiai

 

Rašomo atsiminimų romano ištrauka

 Jono Valonio nuotrauka.   „Iš senų knygų“ – bendro „Metų“ ir knygyno „Mint Vinetu“ dedikacijų projekto – iliustracija spaliui: 1965 m. spalio 7 dienos įrašas Astrid Lindgren knygoje „Rasmusas klajūnas“ („Vaga“, 1965, iš švedų k. vertė E. Stravinskienė)

Vėl Maskva

 

Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais – Stalino mirtimi ir mokyklos baigimu. Mokykla jau buvo pabodusi, joje tvyroję dirbtinumas ir falšas – atgrasūs. Mūsų klasei vadovavo rusakalbė mokytoja Roza Glinterščik, puiki rusų literatūros žinovė, bet jos familiarus bendravimo būdas, lindimas į sielą man buvo nepakenčiami. Nors Rozos (taip ją vadinom) protėviai kilę iš Lietuvos, lietuvių kalba ir mūsų kraštas, atrodo, jai visai nerūpėjo. Ji buvo tikra „kominterno“ atžala. Per išleistuves jai įteiktą laukinių gėlių puokštę (nenorėjom dovanoti banalių išleistuves lydinčių pinavijų) po kuklių iškilmių radom numestą po laiptais – ji mūsų nesuprato. Taigi troškau išsivaduoti iš rutinos, iš tvarkingo gyvenimo būdo gniaužtų, pabėgti nuo tų, kurie visus norėjo sulyginti ir panašiai sušukuoti.

Anuomet mane tikrai jaudino du dalykai – dailė – ypač įvairiausių kraštų senoji – ir muzika. Dažnai lankydavausi Konservatorijos didžiojoje salėje, klausydavausi pianistų ir dainininkų stojamųjų ir baigiamųjų egzaminų, mačiau visus jų diplominius spektaklius. Kaip dabar regiu rimtą, orią Jadvygos Petraškevičiūtės Tatjaną iš „Eugenijaus Onegino“, apsiavusią baltomis drobinėmis basutėmis „ant platformos“ (tai buvo populiariausias, pigus ir patogus pokario panelių ir ponių apavas), nes geresnių batelių neturėjo, taip pat žaismingą ir koketišką Nechamos Lifšicaitės Roziną „Figaro vedybose“, Vacį Daunorą, dainuojantį liaudies dainas, Edmundą Gedgaudą stojamajame su Šopenu… Laiminga jausdavausi ir Filharmonijos kairiajame balkone, maždaug ties pirmąja eile, iš kur puikiai matydavau ir orkestrą, ir dirigentą. Puikiai pamenu šaltą ir kruopštų Abelį Klenickį, romantišką ir įtaigų Balį Dvarioną. Įprotis stebėti iš viršaus išliko nuo paauglystės, kai su dosniai dalinamom kontramarkėm patekdavom į iš Kauno perkelto Operos ir baleto teatro spektaklius, užimdavom tuščias vietas salėje ir visas operas ir baletus „mokėjom atmintinai“. Pastebėdavom, kuriai iš balerinų nubėgusi triko akis, kurios atiręs pasijonis, nusitrynę, pajuodę ir apspurę puantai. Juk pokariu teatrai skurdo! Žinojom, kuris dainininkas gali „pagauti gaidį“, kuris – nepaiso dirigento, o kuris bijodamas suklysti neatitraukia nuo jo akių… Lėtai gėriau visus įspūdžius ir patirtis, niekur neskubėjau. Kai mečiau muzikos mokyklą (negalėjau lankyti solfedžio, nes ten reikėjo dainuoti ir klysti prie berniukų!), pradėjau daug groti namuose mūsų gražiai skambančiu vokišku pianinu. Greitai išmokdavau kūrinius atmintinai, bet skambindama įveikdavau tik lėtąsias Mocarto ar Bethoveno sonatų dalis… Norėjau net pasiruošt privačiai ir stoti į Konservatoriją. Bet Mama išmintingai atšaldė: „Ar norėtum būti muzikos mokytoja?“ – „Kodėl – mokytoja?“ – „Į solistus tik retas pakyla. O tu dar ir publikos bijai, jaudinies“, – priminė, kaip iš jaudulio per mokyklos koncertą sugrojau tik du Dvariono valsus, o paskelbti buvo trys… Mamos žodžiai mane stipriai paveikė. O važiuoti į Leningradą studijuoti dailės neleido Tėtis gydytojas: „Važiuok kur nori, tik ne į tą drėgną, tamsų miestą – tavo plaučiai ir sąnariai neatlaikys.“ Dailėtyra Maskvoje buvo dėstoma nevykusiai ir mažai kas į ją stojo. Dera pripažinti, kad dailės ir muzikos dalykus aš anuomet išmaniau nepalyginti geriau nei teatrą. Teatras man buvo lyg atsarginis išėjimas.

Taigi – „vėl“ į Maskvą, kur praleidome karo metus, tik šįkart – lietuvių pramintais takais, į Valstybinį teatrinio meno institutą – GITIS’ą, ten dar visai neseniai studijavo būsimasis Kauno dramos teatro žvaigždynas – Kęstutis Genys, Birutė Raubaitė, Regina Varnaitė, Leonardas Zelčius, Laimonas Noreika ir kiti. Instituto dėstytojai labai pamėgo šiuos talentingus, iniciatyvius, draugiškus lietuvių studentus, jų diplominio spektaklio „Figaro vedybos“ (1952) didžiulės nuotraukos daug metų kabėjo instituto fojė...

 

Rugpjūtis

 

Pirmajame kelyje stovi traukinys „Vilnius–Maskva“; vyrai su bagažo vežimėliais niūrūs, nes jų paslaugų niekam nereikia; pavakario saulėje pilkuoja dulkini stoties langai, cementinės šiukšlių dėžės su tautiniais tulpių raštais aplipusios spjaudalais. Į vagoną ropščiasi bagažu apsikrovę Lietuvoje atostogavę maskviečiai. Viena išlydinčioji šaukia: „Катя, Катя, помидоры под ботинками, не забудь!“1 Moteris lange: „Да ладно, спасибо“2. Mane lydi Tėvas, brolis Vytautas ir mūsų namų geroji dvasia – Ancė. Mama, vengdama graudžių, jausmingų scenų, pasiliko namuose. Palydovė tuoj visus suleis vidun ir užkais arbatos. Šaižus traukinio švilpukas. Tėvelis ištraukia iš švarko kišenės saldainį ir citriną: kai bus pernelyg linksma, suvalgyk citriną, o kai liūdna – saldainį... Vėjas blaško vagone užkurtų pečiukų dūmus. Įlipu į kupė vagoną Nr. 6, kuriuo paskui daug metų važinėsiu trasa Vilnius–Maskva. Atitraukiu švarias užuolaidėles, padabintas melsvais spausdintais lietuviškais tautiniais raštais. Maniškiai stovi ir žiūri į mane taip, kaip žiūrima tik perone, mojuodami žengia keletą žingsnių kartu su pajudėjusiu traukiniu... Taigi – į Nežinią, į Laisvę!

 

Maskvoje

 

Maskvoje Lietuvos atstovybės pusrūsyje veikė kuklus švarus viešbutukas, kuriame apsistodavo komandiruotieji iš Lietuvos; ten, kol ruošiausi ir laikiau stojamuosius, gyvenau ir aš. Kai pabosdavo pjeses skaityti, su malonumu rusų kalba skaitinėdavau Tėvo dovanotą iš tadžikų kalbos išverstą Omaro Chajamo „Rubajatų“ tomelį. (Beje, daug vėliau pasirodęs Lino Brogos vertimas man atrodo kur kas grakštesnis.) Pro pusrūsio langą vakarais krisdavo rugpjūčio saulės spinduliai; melsvais aliejiniais dažais išdažytame kambaryje buvo drėgna ir netoliese kvepėjo bufetėlis, kuriame atvykėliai pusryčiaudavo. Kelių lovų kambaryje apsistodavo vis nauji žmonės. Pamenu, trumpam buvo atvykusi jaunystės grožiu spindinti, linksma ir gyvybinga aktorė Irena Leonavičiūtė. Ji man padėjo atsakyti į kelis stojamųjų programos klausimus. Kartkartėmis pusbalsiu recituodavo mano Chajamą. Susidraugavom. Tuos maskvietiškus epizodėlius ji vėliau dažnai prisimindavo, paskutinį kartą – kai susitikome A. Jakšto gatvėje prieš pat jos mirtį...

 

Institutas

 

Institutas buvo įsikūręs viename jaukiame Arbato skersgatvyje, Sobinovo Nr. 4, kuris vedė link Majakovskio teatro. Šiame pastate po revoliucijos 3-iojo dešimtmečio pradžioje buvo įsikūręs GITIS’o (V alstybinio teatro meno instituto) teatras, susijęs su Mejerholdo ir kitų teatro įžymybių veikla. Atrodo, gana kuklus pastatas, „osobniakas“, kokių Maskvoje iki šiol daugybė, XIX a. pabaigoje priklausė kažkokiam pirkliui. Pagrindinis triaukštis namas stovėjo atokiau nuo gatvės, o pagalbiniai pastatai – kiemo gilumoje. Tai buvo tyli, romantiška vieta, nes instituto rūmą nuo gatvės skyrė nedidelis, geležine tvorele aptvertas sodelis, kuriame dar galėjai įžiūrėti buvusius centrinės klombos ir ją juosiančio tako kontūrus. Nei rožių krūmų, nei skiepytų alyvų ar puošnių akacijų, kurios sodininko prižiūrimos tikriausiai augo čia prieš kokius keturiasdešimt metų, jau nebebuvo; kiemelį supo dideli, prastos rūšies topoliai, kokių gausiai prisodinta Maskvoje, ir pavasarį jų pūkai sklandydavo ore, skverbėsi į visus plyšius ir užkaborius. Sodelyje stovėjo keli lenkti apšiurę mediniai suolai, ant kurių susigrūdę per pertraukas mėgdavo ilsėtis studentai. Jie repetuodavo dialogus ar mažas sceneles, mokydavosi tekstus, lavindavo balsus, kartodavo greitakalbes, kaip antai: „Карл у Клары украл коралы. Kлара у Карла украла кларнет“3... Į kiemą užklydusiam prašalaičiui visa tai atrodė keistokai, lyg mums būtų „ne visi namie“…

Kai pirmą kartą atėjau į institutą įteikti dokumentų, pravėrusi sunkias duris patekau į fojė su baltų senoviškų koklių grindimis; iš kairės prie durų už nediduko stalelio sėdėjo skara apsigaubusi stamboka moteris. Netrukus paaiškėjo, kad tai budinti teta Mania su širdutės formos sidabriniais auskarais nutįsusiose ausyse; ant stalelio stovėjo elektrinis „samovaras“, o virš budinčiosios galvos ant aliejiniais dažais nudažytos rusvos sienos – lenta su auditorijų raktais ir dar kažin kokiais daikteliais. Šalia budinčiosios, įsitaisiusios ant taburetės, kabojo cinkuotas vandens bakelis su grandine prirakintu metaliniu puodeliu. Ji rūsčiai paklausė, kur aš einanti, o kai paaiškinau, kad norėčiau įteikti dokumentus, mostelėjo ranka dešinėn, pirmojo aukšto koridoriaus pusėn. Tirštai prirūkytoje kanceliarijoje apsivertusi popieriais sėdėjo pagyvenusi pilka moteris su papirosu kairėje rankoje. Dokumentus priėmė, įregistravo, liepė pasirašyti. Pakėlusi pilkas vandeningas akis įdėmiai mane nužvelgė ir burbtelėjo: „Опять литовцы“4 (tuo metu vyresniuose kursuose mokėsi aktorius Audrius Chadaravičius, kritikas Jonas Marcinkevičius ir muzikologas Vytautas Mažeika) ir pridūrė, kad stojamųjų egzaminų tvarkaraštis – fojė ant sienos. Paaiškėjo, kad dalį egzaminų laikysime kitame, kuklesniame korpuse. Anksčiau jame tikriausiai gyventa savininko tarnų, laikytos prekės...

 

Stojimas į institutą

 

Stojimas į institutą įsiminė visiems laikams. Konkursas buvo didžiulis. Intelektualūs maskviečiai su žymių artistų pavardėmis (pavyzdžiui, Kniper) išdidžiai vaikštinėjo po GITIS’o kiemelį ir arogantiškai svaidėsi replikomis apie praeito sezono spektaklius, stebindami mus, provincialus, savo žiniomis. Atrodė, kad jie viską žino, visus pažįsta. Tačiau keisčiausia, kad būtent jie po sesijos liko „už borto“. Prisiminusi tą metą, kartais juokiuosi balsu. Pavyzdžiui, kad ir iš gando, esą instituto direktorius pirmenybę teikė visai jauniems, žaliems, pilkiems studentėliams (su tokiais esą lengviau dorotis), arba iš to, kad stojamąją recenziją rašiau ne apie dramos spektaklį, o apie Juliaus Juzeliūno baletą „Ant marių kranto“, kurį buvau neseniai mačiusi. Nežinojau, kad stojant reikės rašyti apie savo respublikos spektaklį; iš matytų dramos spektaklių nė vienas man neatrodė įdomus. Pasirinkau baletą! Rusiškai rašiau be klaidų, todėl buvau neblogai įvertinta. Savo rašinio tiksliai neatsimenu, tik kad stengiausi pabrėžti spektaklio tautinę dvasią ir lyrizmą, atsispindinčius muzikoje bei scenovaizdyje. O lemtingo pokalbio su priėmimo komisijos nariais sėkmę man tikriausiai lėmė atvirumas ir… Čechovas. Buvau mačiusi spektaklių pagal Čechovą (tarp jų – Maskvos dailės teatro „Tris seseris“), skaičiusi jo prozos ir kelias pjeses, o kas svarbiausia, buvau skaičiusi jo įspūdingą susirašinėjimą su žmona Olga Kniper-Čechova. Du tomeliai jų laiškų Mamos knygų spintoje visuomet būdavo po ranka. Paklausta, apie kurį autorių rinkčiausi kalbėti, apie Gorkį ar Čechovą, pasakiau, kad nemėgstu Gorkio (jį siejau su mokykloje peršamu romanu „Motina“) ir renkuosi Čechovą. Pamenu, komisijos nariai susižvalgė, nusijuokė, o vienas jų neslėpdamas ironijos pasakė: „Vargšas Gorkis.“ Paklausta, ką esu skaičiusi Čechovo, paminėjau ir susirašinėjimą. Vienas profesorius susidomėjo, kas man labiausiai įsiminė iš tų laiškų. Atsakiau, kad labiausiai įsiminė tai, jog Olga Kniper nemylėjo Čechovo. Tada jis paklausė: „Имеет ли это отношение к театру?“ – „Да, конечно. Это сложные отношения между людьми. Драма“5. Mano atsakymai komisiją tenkino.

Pagrindiniame instituto korpuse į viršų palei sieną kilo gana platūs laiptai, o nuo sienos iš didžiulės freskos į mus „tėvišku žvilgsniu“ žvelgė Josifas Visarionovičius Stalinas, Sovietų šalies generalisimas baltu kiteliu, nusagstytu didvyrio ordinais; jis šypsojosi mergytei, nuo laimingos motinos rankų tiesiančiai jam margą gėlių puokštę, pavasariško dangaus fone šypsojosi ir kiti vadą sveikinančios minios veidai... Buvo pats šeštojo dešimtmečio vidurys, dveji metai po Stalino mirties! Kitą rudenį atvykę mokytis freskos jau neberadome. Nepasidomėjome, nugramdyta ji buvo ar tik uždažyta. Nenustebčiau, jeigu dabar kas nors ją atgaivintų. Štai prieš keletą metų su drauge užsukome į jos alma mater – į Pedagoginį literatūros institutą Mažojoje Pirogovkoje, kuriame mokėsi ne vienas mano pažįstamas. Ten tuščioje pirmojo aukšto rūbinėje prie langų į gatvę ant neaukšto postamento stovėjo Stalino biustas. Nusisukęs nuo šviesos, jis niūriai žiūrėjo į mus, turbūt piktdžiugiškai galvodamas, kad niekas taip ir neišdrįso jo sunaikinti... Paradoksalu: Lenino vardą iš instituto atėmė, o Stalino biusto ištremti nepajėgė...

Vaizduotė kuždėjo, kad minėtieji mūsų instituto laiptai kyla į buvusią dvarelio šokių salę, virtusią instituto mokomuoju teatru. Čia studentai repetuodavo ir vaidindavo savo diplominius spektaklius. Šiame aukšte buvo ir dekanatas, ir išsikerojusia palme papuoštas marksizmo-leninizmo kabinetas, kuriame išmintingasis filosofijos ir estetikos dėstytojas Kirilas Šochinas rūkydavo per paskaitas, gesindamas papirosus į didelį vazoną, visai prie pat egzotiško augalo kamieno... Didžiojoje salėje, skendinčioje juodų perkelinių kulisų tamsoje, po poros metų bus pašarvotas vienas žaviausių dėstytojų, skaitęs mums paskaitas apie senąją Vakarų literatūrą, mėgdavęs cituoti nepadorias scenas iš viduramžių meilės romanų ir Renesanso literatūrinių opusų, profesorius Konstantinas Loksas, atėjęs pas mus iš XIX amžiaus pabaigos. Literatūrologas, prancūzų klasikinės literatūros vertėjas, parašęs romaną apie prieškario literatūrinę bohemą, artimas Boriso Pasternako bičiulis... Pasakota, kad kadaise Paryžiuje buvo išrinktas grožio karalium... O mums – nedidukas, sulinkęs, pražilęs, didžiulėm juodom akim žvelgiantis į mus, tokius žalius ir naivius, iš padilbų; atrodė gana abejingas, netikėjo, kad mums gali būti įdomios jo paskaitos, meilė Floberui, Stendaliui ar Merimė. Bet jo mintys pasiekdavo ir veikė mus ne tiesiogiai, o kitu, intuicijos keliu. Man įsiminė ir toks nedidelis „asmeninio kontakto“ epizodas: pamačiusi profesorių lėtai kopiantį laiptais, pasileidau bėgti į auditoriją, bet man nuo pečių nuslinko šilkinė skarelė, Mamos atvežta iš Lenkijos; trijų prancūzų vėliavos spalvų skarelė buvo išmarginta žodžiais, kurie supo joje pavaizduotą Notre Dame de Paris, Atodūsių tiltą, plaukė Sena. Profesorius Loksas mikliai pasilenkė jos pakelti. Sustojau, laikydama kitą skaros galą, o jis gražiai skaitė tuos žodžius ir šypsojosi lyg kažką prisimindamas. Paskui paklausė: „Вы откуда?“ – „Из Литвы.“ – „Очень приятно. Будем знакомы...“6 Po metų belangėje didžiojoje salėje, mažutis ir visiškai vienišas, profesorius Loksas gulėjo karste ant sustumtų ir juoda marška apdengtų stalų. Į jų kojas buvo atremti keli geležiniai vainikai (gyvų gėlių vainikai net Lietuvoje atsirado daug vėliau, o Maskvoje kitokių ir nebūdavo)... Pasieniu sėdėjo keli dėstytojai, užeidavo vienas kitas studentas...

Instituto rūmuose turėjome ir kuklesnę peržiūrų saliukę, ir biblioteką. Dar aukščiau – tikriausiai buvusiuose miegamuosiuose – auditorijas, didesnes ir visai mažutes. (Kurse būdavo ne daugiau penkiolikos studentų.) Kiekvienoje auditorijoje stovėjo fortepijonas arba pianinas. Per pertraukas bandydavom pagroti ir net pašokti. Ypač mėgom užtemdytą auditoriją pirmajame aukšte, kurioje dėstytojas Nikolajus Tarabukinas, Mejerholdo bendražygis, rafinuotas dailės ir sceninio kostiumo žinovas, aistringas architektūros mylėtojas, skaitė dailės istorijos paskaitas, primityviu virpančiu ir užsikertančiu aparatu rodydamas mums per gyvenimą sukauptas nespalvotas skaidres. Anuomet nebuvo geresnės įrangos. Jos netobulumą atstojo mūsų pačių vaizduotė. Pamenu, kaip mane sukrėtė skaidrė su pirmykščio žmogaus, troglaidito, sukurta „skulptūra“. Tai buvo primityvus statinys, sudėtas iš kelių įvairaus dydžio akmenų. Jis priminė plokščią stogą ant kojų arba aukštą dievų stalą. Europoje tas namas, orakulas ar šventykla, vadinamas dolmenu. Komentuodamas skaidrę Tarabukinas atrodė susijaudinęs, išsitraukė nosinę... Dabar pasakyčiau, kad tada išvydome absoliučiai paprastą ir tobulą kūrinį, panašų kad ir į Mindaugo Navako skulptūras... Žavingas, bet visiškai kitaip buvo Vakarų teatro istorijos dėstytojas bei vadovėlių autorius Georgijus Narcesovičius Bojadžijevas. Tikras oratorius, artistas, kerintis mus savo gestais, balso intonacijomis, karštais tamsių akių žvilgsniais, gebėjimu atmintinai skaityti ilgiausias ištraukas iš klasikinės dramaturgijos. Puikiai parengtas, ne vienus metus skaitytas ir tobulintas Šekspyro paskaitų ciklas buvo tikrasis armėno-azerbaidžaniečio Bojadžijevo aistrų teatras! Jau iki mūsų buvo susiklosčiusi tradicija po paskutinės ciklo paskaitos atsistojus paploti profesoriui. Pasitenkinimą jis mokėjo nuslėpti lengvu ironišku gestu – nusilenkdavo lyg graikų aktorius, finalinėje scenoje nusiėmęs kaukę...

Paslapčia, pamokyti mūsų gerbiamų penktakursių, dar lankydavome namuose nuo sovietinės valdžios nukentėjusį buvusį GITIS’o dailės istorijos dėstytoją – konstruktyvistą, kurio pavardės, deja, nepamenu. Jis gyveno gretimame skersgatvyje. Aukštas, liesas, gražiai pražilęs ir su baltais ūseliais, gyvomis akimis, įdėmiai stebinčiomis aplinką ir žmones. Ant didžiulio rašomojo stalo jis išskleidė mums senus savo scenovaizdžių aplankus. Viename buvo neįgyvendintas „Ham-leto“ dekoracijų projektas, kur viskas išspręsta linijomis, įvairių geometrinių formų plokštumomis ir ryškiomis spalvomis. Jis aiškino, kad didžiausią įtampą scenoje išreiškia ovalas. Ovalinis pandusas leidžia komponuoti kai kurias mizan-

scenas, pavyzdžiui, kaip slapčia stebimas Hamleto ir Ofelijos susitikimas. Jo kalbos padarė didžiulį įspūdį, nes socrealizmo laikais nieko panašaus nei matyti, nei girdėti nebuvo tekę. Galėjome iš jo sužinoti dar daugiau įdomių daly kų, bet kiek trukdė bendrauti varžymasis, poreikis laikytis pagarbaus atstumo nuo vyresnio asmens ir kiti tradicinio auklėjimo pančiai. O vienišas, anksti užgesintas menininkas tikriausiai būtų buvęs laimingas, jeigu jį dažniau būtų lankę jauni žingeidūs žmonės...

Kai įstojau į GITIS’ą, – o tai buvo dveji metai po Stalino mirties ir metai iki įžymiojo partijos suvažiavimo, lėmusio didelius pokyčius vidaus politikoje, – vakarais mėgdavau ateiti į Lietuvos atstovybę paskambinti fortepijonu; atsinešdavau natas – kelis jų sąsiuvinius buvau atsivežusi iš Vilniaus (turėjau ir rudus, prieš karą išleistus Čiurlionio sąsiuvinius su jo faksimilėmis, kuriuos vėliau padovanojau Aldonai Dvarionaitei). Stengiausi neprarasti „formos“. Labiausiai mano „koncertais“ džiaugėsi naktinė budinčioji… Atstovybės aplinka man priminė karo laiką ir tuomet sutiktus žmones; ten dar buvo jauku – atvira saliukė antrajame aukšte, Jurgio Baltrušaičio laikų baldai, fortepijonas ir jaukią šviesą skleidžiantys prašmatnūs šviestuvai. Netrukus ilgametį Lietuvos atstovą Joną Laurinaitį, šiltą žmogų, palaikiusį atstovybėje lietuvišką dvasią (sutikti Naujųjų metų čia susirinkdavo lietuviai studentai iš visos Maskvos, atstovybės paremti, patys susipirkdavo ir gamindavosi maistą ir sėdėdavo už vieno didelio stalo) pakeitė „draugas“ Gabdankas. Tvarka kaipmat pasikeitė: fortepijoną užrakino, studentams pinigų nebeskolindavo, nebevykdavo lietuvių vakarėliai ir niekas čia nebesijautė kaip namuose. Dar po keleto metų, atnaujinant patalpas, senieji baldai iškeliavo į Vilnių ir, ačiū Dievui, rado prieglobstį Chodkevičių rūmuose.

 

Biblioteka

 

Tikrą nusiraminimą patirdavau tik instituto bibliotekoje. Ji buvo nedidelė ir jauki. Įsivaizduodavau, kaip prieš kokias keturias dešimtis metų dvarelio savininkai ir jų vaikai čia dar skaitė knygas, rašė dienoraščius ir laiškus, o gretimoje svetainėje, kur dabar marksizmo-leninizmo kabinetas, po pietų gerdavo kvapnią arbatą iš brolių Kuznecovų porcelianinių puodelių. Mano laikais biblioteka tapo priebėga vienišuoliams ir tiems, kurie norėjo daugiau sužinoti. Ją sudarė skaitykla ir pagalbinės patalpos – knygų saugykla ir vedėjos bei bibliografės „kabinetai“ – knygų lentynomis atitverti užkaboriai arčiau langų. Smalsieji studentai galėjo čia lankytis. Bibliotekininkės Lidija ir Nataša buvo mums tarsi gailestingosios seserys – paslaugios, geranoriškos, iš pusės žodžio atspėjančios mūsų kol kas nelabai įmantrius poreikius. Ilgainiui suartėjome. Į biblioteką ateidavome ne tik skaityti, bet ir pasikalbėti, pasitarti. Ten buvo ramu ir saugu. Kvepėjo knygomis ir senais laikraščiais. Medinės panelinės sienos derėjo prie lentynų, iš viršaus į skaitytojus žvelgė pagarbiai išrikiuoti seni Volkovo, Ščepkino, Puškino, Gogolio, Ostrovskio, Močialovo ir kitų teatro šviesulių portretai. Jaukūs buvo seni, geros kokybės faneruoti stalai. Kiekvienas skaitantysis turėjo į stalą įmontuotą lempą su matinio stiklo gaubtu. Kiek čia perskaityta, sužinota, kiek čia būta netikėtų susitikimų su autoriais, kurių iki šiol nepažinojai! Vien jau sidabro amžiaus rusų poezija ko verta! O seni teatro žurnalai, Nikolajaus Jevreinovo knygos apie senąjį teatrą... Didžiulę nuostabą kėlė ir leidiniai apie senuosius teatro teorijos ir praktikos atstovus, jų prisiminimai, straipsniai. Mane žavėjo skomorochų gadynė (kaip taikliai ir talentingai jos dvasią vėliau perteikė Tarkovskis vienoje iš savo genialaus filmo „Andrejus Rubliovas“ dalių!), drąsūs viduramžių gatvės artistai, renesansiniu džiaugsmu trykštanti commedia dell’arte. Prisiminiau, kaip Mama mane dar mokinę pasiėmė su Konservatorijos studentų ekskursija į Kijevą; kaip Šv. Sofijos sobore ant Vladimiro kalnelio, leidžiantis siaurais vidiniais laiptais, ant sienos išvydau melsvai blankias nuostabaus grožio freskas: tarsi slėpdamiesi nuo cerkvėje garbinamų šventųjų, jose šoko vyžoti dūdelėmis grojantys skomorochai. Vėliau stebėjausi: kaip išdrįso menininkas šventykloje pavaizduoti bažnyčios persekiojamus laisvamanius artistus?! Beje, ta freska įdėta į senojo rusų teatro istoriją...

Kai kurie mano skaitiniai buvo labai tolimi socializmo epochos normatyvams ir įsitikinimui, kad tik realistinis teatras vertas dėmesio bei studijų, kad tik Stanislavskio „sistema“ galima pasikliauti, o visa kita – tušti jokių rezultatų nedavę prasimanymai… Intuicija jau tada kuždėjo priešingai, didelį įspūdį paliko Nikolajaus Jevrejinovo senojo teatro formų restauravimo bandymai ir jų analizė, taip pat tikro ramybės drumstėjo kritiko Julijaus Aichenvaldo, vadinamo kritiku-impresionistu, netikėtos prognozės. Viena iš jų, jei neklystu, 1911 metais, skelbė netolimą teatro mirtį. Savaip įdomus, nors ir konservatyvus, atrodė aistringas teatro kritikas Aleksandras Kugelis, senojo įžymybių aktorių teatro gynėjas, aršus mchatiškojo natūralizmo priešas. Jo neapykanta vertė susimąstyti ir kritiškiau į viską žiūrėti. Ir ne tik teatre.

Kai, pagaliau baigus studijas, atvykdavau paviešėti į Maskvą, aplankydavau draugus, žiūrėdavau spektaklius ir parodas (Fernano Ležė, Rokvelo Kento, Roberto Raušenbergo, „Moskva–Pariž“ ir kt.) Pirmiausia traukė aplankyti institutą: nešina lietuvišku varškės sūriu, prie Arbato metro nusipirkdavau iš kaukaziečių puokštelę gėlių (prie metro jie visuomet pardavinėdavo gėles ir pavasarį Kaukaze žydinčių krūmų rausvas šakeles) ir lėkdavau Sobinovo skersgatviu į išsiilgto GITIS’o biblioteką. Einant per sodelį, širdis imdavo virpėti – plūsteldavo aitri prieštaringų prisiminimų banga. Man pasirodžius, visos trys bibliotekininkės sueidavo krūvon, užkaisdavo ant taburetės įtaisytą elektros plytelę ir seną žalią arbatinuką prilituota rankena, o čia ir mano saldainiai, ir sūris, ir dar kas nors iš jų spintutės vaišėms atsirasdavo. Žiūrėdavo jos į mane įdėmiai, švelniai, klausinėdavo apie viską. Visada – apie buvusius gitisiečius, režisierius Čibirą, Jurašą, Gaidį, Tamulevičiūtę, Bučienę, kaip jiems „ten, Lietuvoj“ sekasi. Aptardavo mano išvaizdą ir garderobą. Kartą buvo pasakyta, kad man labiau tikusi trumpo kirpimo šukuosena, o ne tie ilgi „vienuoliški“ plaukai su sklastymu per vidurį… Bet aš jas visas mylėjau. Žinojau, kad sunkiausiu gyvenimo momentu galėčiau į jas kreiptis…

Ryškiausia asmenybė buvo Tatjana Sergejevna Borisova, instituto bibliotekos siela. Pusamžė, nedidelio ūgio, į pilnumą linkusi moteris, ji buvo savaip graži; jos tamsius banguotus plaukus puošė dvi plačios sidabro sruogos, o įdėmios rudai žalsvos akys žiūrėjo iš po tankių blakstienų. Tatjana Sergejevna iš prigimties buvo bibliografė, labiausiai už viską mylinti knygas, teatrą ir jo žmones. Buvusius ir būsimus. Mokėjo penkias – rusų, lenkų, italų, prancūzų ir anglų kalbas, skaitė ir kitomis, turėjo aštrų kritinį protą, sekė visas naujoves, fiksavo ir dėjo į dėžutes; aprašinėjo žurnalus, kaupė medžiagą personalijoms; kol galėjo, lankė spektaklių peržiūras, stebėjo studentų egzaminus-spektaklius. Apie daugelį visuomenės gyvenimo reiškinių turėjo tvirtą nuomonę. Prieš karą artimai pažinojo visus žymiausius teatro žmones, sekė jų tragiškus likimus (Michoelsas, Mejerholdas, Tairovas ir daugybė kitų), jai buvo pažįstama GITIS’o profesūra, kai kurie profesoriai, nukentėję Stalino laikais. Apie kiekvieną žinojo daugybę įdomių dalykų... Retsykiais pokalbis nukrypdavo į senus laikus. Kartą Tatjana Sergejevna papasakojo apie Mejerholdo mirtį ir apie šiurpų jo mylimos žmonos, Zinaidos Raich, nužudymą (vėliau jos mirtis buvo aprašyta žurnale „Teatralnaja žizn’“). Po ilgos pauzės pridūrė paslaptingą istoriją apie juodąją Mejerholdo užrašų knygutę, kurią maestro visuomet turėdavęs su savimi. Kai režisierių suėmė, kabinetas tą pačią valandą buvo užantspauduotas, o knygutė liko kabinete. Po daugelio metų ji buvo pastebėta pas vieną žinomą mūsų laikų Didžiojo operos ir baleto teatro solistą… Kas žino, kaip, kodėl, kokiomis aplinkybėmis relikvija su režisieriaus pastabomis ir mintimis pateko į jo rankas? Tatjana Sergejevna papasakodavo įdomių dalykų apie prieškarį, bet savisaugos sumetimais tos istorijos nepasklido. Ji turėjo savo kampelį prie lango Knygų fonde, kuris buvo įsikūręs saliukėje už skaitytojų aptarnavimo stalo. Čia ji tarpo tarp stalčiukų, dar neaprašytų laikraščių ir neperžiūrėtų žurnalų bei knygų. Virvutėmis surišti senų laikraščių ir žurnalų glėbiai kyšojo iš po stalo ir kėdžių. Dulkių ir seno popieriaus kvapas tiesiog svaigino, o saulė sunkiai skverbėsi pro retai plaunamus aukštus langus. Tarpulangėse buvo prikritę instituto sodelyje augusių topolių pūkų. Medžiai seni, iškeroję, pavasarį tų pūkų daugybė, ir Tatjana Sergejevna sakydavo: „Сорное дерево. Вся Москва от них задыхается“7.

Be senos vieniškos kėdės užapvalinta atkalte, prie Tatjanos Sergejevnos rašomojo stalo užkaboryje tilpo dar viena, jau siūbuojanti, atremta į knygų lentyną – lankytojui. Priimdavo mus po vieną, kitas galėdavo pastovėti šalia, jeigu pokalbis be paslapčių, arba palaukti koridoriuje. Pokalbiai su Tatjana Sergejevna visuomet būdavo įdomūs; duodavo daugiau negu kai kurios nykios paskaitos ir skatino savarankiškai mąstyti. Daugiausia su ja bendravo režisieriai ir teatrologai. Aktoriai – rečiau. Mums tekdavo įvairios užduotys, reikėdavo rinktis temas, rašyti darbus, ir ji žinojo, kaip kiekvienam padėti, patarti.

Gyveno Tatjana Sergejevna su neįgaliu vyru Nikiforu Petrovičiumi (klausinėti nebuvo priimta, bet panašu, kad karo metais jo būta fronte) ir rūpinosi juo kaip vaiku; savo palikuonių jie neturėjo, todėl visi globojami studentai jai buvo tarsi vaikai. Kartais pas juos apsilankydavau su baltų pietietiškų gėlyčių, panašių į pakalnutes, puokštele ir keliomis porcijomis plombyro.

Jų didelis šviesus kambarys metro „Aeroport“ rajone palyginus tvarkingame ir tvirtame prieš karą statytame name buvo „komunalkoj“, t. y. bute su keliais kaimynais. Rajonas atrodė gana tvarkingas – mat netoliese buvo partinė mokykla užsieniečiams, o Chruščiovo laikais viename iš namų net įsikūrė nyki „moderni“ kavinė. Svečiuotis pas Borisovus būdavo vienas malonumas – abu gyvi, linksmi, nors vargino visokiausios ligos ir bėdos. Smarkiai šlubuodama, Tatjana Sergejevna surengdavo kuklias vaišes, virdavo arbatos, visuomet turėdavo kokį nors gardumyną. Vasarą jų dideliame balkone augdavo daugybė gėlių, mes sėdėdavome ant sofos prie atvirų balkono durų, gerdavome Ceilono arbatą, kurią jie labiausiai mėgo, ir kvėpdavom balkone žydinčių nasturtų, medetkų ir petunijų dvelksmą; būdavo dar perpjautas per pusę ir dosniai apibertas cukrumi greipfrutas iš šaldytuvo. Jį valgyti reikėdavo šaukšteliu, gvelbiant minkštimą ir saldžias tirštas sultis. Mums kalbantis, Tatjanos Sergejevnos vyras sėdėdavo ant sofos, užsikėlęs abi skaudamas kojas, atrėmęs lazdas, ir klausydavosi mūsų samprotavimų. Retsykiais nusijuokdavo, kai aš pasakodavau apie bendrabutį, įžymiąją Trifonovką, arba apie tai, kokiais būdais be bilietų patekdavom į gastroliuojančių užsienio teatrų spektaklius… Pamenu, į Maskvos dailės teatrą, kai vaidino anglai, kažkas mus vedė rūsiais.

Po kelerių metų jie gavo atskirą butą tolimame rajone. Nikiforas Petrovičius netrukus mirė kankinamas skausmų, ir Tatjana Sergejevna jau beveik niekur nebeišeidavo. Porą kartų, neilgam atvykusi, naujame jų bute buvau net apsistojusi – Tatjana Sergejevna džiaugėsi galimybe pabendrauti „su gyvu žmogumi“. Vakarais laukdavo manęs grįžtant iš teatro, stebėdavo, kaip aš valgau, kaip šaukšteliu gramdau prisirpusį cukruotą greipfrutą, ir godžiai klausinėdavo apie matytą spektaklį, apie aplankytas parodas ir draugus, apie mūsų šeimą. Nors pati buvo vieniša ir į teatrus nebevaikščiojo, kone visus aktorius dar pažinojo ir spektakliai ją domino iki menkiausių smulkmenų: kaip interpretuotas vienas ar kitas personažas, kaip surežisuota kulminacinė scena ir finalas, ką galėčiau pasakyti apie jauno dailininko scenografiją. Kartais nutraukdavo: „Так разве это хорошо?“8 Paskui klausinėdavo apie Lietuvą, daugiausia – apie Dalią Tamulevičiūtę (Dalia pas ją yra gyvenusi), kurią labai mylėjo ir iš kurios laiškų niekaip nesulaukdavo. Kai kartą, dar GITIS’e, pasakiau jai, kad ateityje galvoju rašyti darbą apie Ibseną lietuvių scenoje, ji labai nustebo: „Зачем вам это старье? Он скучен и слишком рационален…“9 Ir laiškuose yra bandžiusi mane nuo tos temos atgrasyti; jai atrodė, kad reikia dirbti su šiuolaikiniu, gyvu teatru, jame ieškoti užgimstančio naujojo teatro ženklų. Ir aš ją supratau – ji nemėgo literatūrinio, negyvo, „atpasakojamojo“ Ibseno scenoje. Labiau domėjosi Grotovskiu, Bruku, apie kuriuos anuomet pro įvairius plyšius jau skverbėsi žinios į Maskvą – „В столицу мира, сердце родины“10. Bet aš dar nemačiau to naujo, užgimstančio teatro požymių. Gal tik Olegas Jefremovas su kolegomis „Sovremenike“ bandė užčiuopti tikrąjį savo laiko pulsą, kalbėjo nūdienių rusų dramaturgų lūpomis. Bet ir jis su savo aktoriais kūrė mchatiškosios tradicijos neorealistinį psichologinį, tik atviresnį, tikresnį teatrą, o formos srityje jokių ypatingų naujovių neatvėrė. Atsimenu stulbinantį paradoksą: madingiausias, šiuolaikiškiausias, jaunosios rusų publikos dievinamas anų laikų teatras „Sovremenik“ (vien pavadinimas ką reiškė!) net 1971 metais savo pastogėn negalėjo, o gal nenorėjo priimti Jono Jurašo modernaus „Makbeto“ pastatymo, kuriame vaidino patys „Sovremeniko“ aktoriai. (Jurašas, beje, Lietuvoje jau buvo pastatęs tokius puikius, mūsų teatrinę visuomenę išjudinusius spektaklius kaip Mrožeko „Tango“, Bulgakovo „Moljeras“, Sajos „Mamutų medžioklė“, Glinskio „Grasos namai“.) „Sovremenikas“ nurašė spektaklį dar negimusį, daugumai išplėstinės meno tarybos narių patarus ir pritarus… Tarp balsavusių „prieš“ už įdomų Jurašo darbą buvo Olegas Tabakovas, kiti teatro aktoriai, kai kurie mano buvę dėstytojai… Pakaks paminėti buvusį Stanislavskio vėliavnešį, išmintingą teatrologą profesorių Pavlą Markovą. O apginti spektaklį tvirta žymaus šekspyrologo argumentacija mėgino tiktai profesorius Aleksandras Anikstas ir mūsiškis Dovydas Judelevičius. Tą triuškinantį „aptarimą“ mes, keli liudininkai iš Lietuvos (Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius ir aš) nuodugniai aprašėme „Kultūros baruose“ atgimstant laisvai Lietuvai… Anksčiau tikrai niekas nebūtų išdrįsęs.

Ilgainiui mano maršrutai Maskva–Vilnius–Maskva pasidarė retesni, bet su Tatjana Sergejevna susirašinėjome; laukdavau jos jautrių laiškų, parašytų gražiu, lygiu braižu, tamsiu, inteligentų pamėgtu juosvu rašalu. Kai man buvo labai nelengva (visą 8-ąjį dešimtmetį ir dar ilgiau), kai likau be darbo, ji man parašė, kad būčiau šiek tiek atsargesnė, kad tiki manimi ir kad aš pasieksiu savo. Jos žodžiai mane guodė ir teikė vilties. Įsiminė ir toks pamokymas: „Kai rašote apie scenografiją, pasistenkite pasakyti scenografui ką nors tik nuo savęs“…

Kartą pašto dėžutėje radau grąžintą savo laišką. Ilgai varčiau jį, žiūrėjau į kryžmai perbrauktą Tatjanos Sergejevnos adresą, ir staiga kitoje pusėje ant krašto pamačiau violetiniu rašalu negrabia ranka parašytus du žodžius „Она выбыла“11. Ta pačia ranka voko viduje, ant savo laiško kraštelio (laiškas buvo rašytas ant dviejų J. Vienožinskio atvirukų) radau dar du žodžius – „Редко пишите“12 ir mirties datą. Supratau, kad tuos kelis žodžius parašė paštininkė, kelis kartus mane mačiusi pas Tatjaną Sergejevną, ją globojusi... Taip ir atsisėdau ant laiptų. Supratau, kad nutrūko dar viena brangi gija.

 

Trifonovka

 

Taip vadinome bendrabučius netoli Rygos geležinkelio stoties, kuriuose, kiek pamenu, gyveno įvairius menus studijuojantys studentai. Prisiminti tą vietą verta dėl įvairių dalykų. Palei stotį driekėsi gana platus asfaltuotas takas, abipus jo rikiavosi vienuolika vieno ar dviejų aukštų XX amžiaus pradžioje skubomis pastatytų korpusų karo pabėgėliams. Suklypusiuose, byrančiuose namuose nebuvo jokių patogumų, išskyrus praustuvus su senais geležiniais čiaupais, iš kurių tekėjo ledinis vanduo, ir retai valomą „kolektyvinį“ tualetą. Pirmojo aukšto langai buvo su grotomis. Iš tolo atrodė panašu į konclagerį, trūko tik stebėjimo bokštelių. Korpusus skyrė laukiniai krūmokšniai, toks šabakštynas aplink surūdijusias senas cisternas kerojo iki pat Rygos stoties. Netoliese buvo turgelis su kioskais, jame kaukaziečiai prekiavo savo gėrybėmis. Bet mes ten nevaikščiojom. Kaukaziečius, kurie, kaip netrukus paaiškėjo, prekiavo ir pilstomu jaunu vynu, lankydavo mūsų bendrabučio vyrija. O aš vis svarstydavau, kur jie ten laksto su kiekvienam kambariui skirtais aliumininiais, niekada nevalomais virduliais. Vynas virdulyje niekam įtarimo nesukeldavo, be to, ir pilstyti patogu… Bendrabutyje prie laukujų durų stovėjo apdriskusi juodu kolenkoru aptraukta sofa, o virš jos kabėjo skelbimų lenta su skyreliais laiškams. Ant sofos nuolat sėdėdavo „budintis“ studentas, badaujančiųjų atstovas, ir stebėdavo, kada ir kam paštininkas atneš piniginę perlaidą. Ją nučiupęs, skubėdavo įteikti adresatui, siūlydavosi palydėti į paštą ir čia pat prašydavo paskolint kokius du rublius, arba bent jau pavaišinti...

Kai kurie kambariai buvo labai dideli. Juose dažniausiai gyveno „studijų“ vyrai. Jeigu kuris nors ką nors ir skalbdavo, tai džiovinti galėdavo tik kambaryje, jokių specialių patalpų ten nebuvo. Šiandien jau sunku įsivaizduoti tokį gyvenimą... Bendrabučio gyventojai daugiausia atrodydavo pusiau išsimiegoję, pusiau nusiprausę, apsivilkę skurdžiai – kas ką išmano. Būsimoji Tagankos teatro ir kino įžymybė, aktorius Valerijus Zolotuchinas atvyko iš Sibiro apsivilkęs nutrintu sportiniu treningu ir, kol negavo bendrabučio, nakvojo instituto sodelyje ant suolo... Dar spalvingesni ir absurdiškesni atrodė kai kurie studentai iš Azijos, dėvėję ryškius tautinius drabužius.

Iš varganų bendrabutiečių išsiskyrė vienas Maskvos dailės teatro teatrinės studijos lankytojas, gyvenantis gretimame, rodos, dvylikos lovų vyrų kambaryje, Leonidas Davydovas-Subbočius. Atvyko studijuoti iš Karaliaučiaus, ten pašte dirbo jo mama. Ar tik nebus jo protėviai susiję su mūsų kraštu? Aukštokas, inteligentiškas ir net elegantiškas. Vienas retų mūsų kambario lankytojų, kurie beldėsi į duris (mat kiti ėjo tiesiai, nesivargindami). Vaikščiojo gražiai nuleidęs rankas, lėtai, susimąstęs. Mėgdavo šį tą užsirašinėti į mažutes knygutes, kurias nešiojosi su savimi. Pats skaniai juodavosi iš to, ką tą dieną pastebėjo ir išgirdo tramvajuje, studijoje ar gatvėje. Skaitydavo tuos užrašus lyg trumpas noveliukes po kelis kartus, ieškodavo tinkamiausios intonacijos, stebėdavo, kaip mes reaguojam, ir pats kvatodavo net užvertęs galvą. (Vėliau su žmona, estrados artiste, jis sukūrė estrados teatrą, kuriame skambėdavo jo satyriniai tekstai.) Mes, naivios mergiotės, buvom jo pirmoji publika. Leonidas buvo šiek tiek vyresnis, brandesnis. Mūsų kambaryje nė vienai specialiai nesimpatizavo, bet savaip mus visas mylėjo ir auklėjo. Gal gailėjo, kad gyvenam lyg aklos, nuolankiai taikomės prie tos bjaurios aplinkos. Ilgainiui mudu artimiau susidraugavom – jis domėjosi Lietuva, klausinėjo apie mano namus, tėvus, apie Vilnių. Juokaudavo: „Apsiveskim ar ką? Tu ten, Vilniuje, turi fortepijoną, muzikuosim...“ – „Ne, tik pianiną.“ – „Nesvarbu. Tegu bus pianinas.“ – „Gerai. O ką veiksim?“ – „Sugal-vosim ką nors...“ Jau kas kas, o jis galėjo bet ką sugalvoti. Net kostiumą sau pasisiuvo! Kai kartą paklausiau, iš kur turi tokį gražų kanapėtą minkšto tvido švarką, prisipažino pats pasisiuvęs, kaip ir savo elegantiškus marškinius su vos pakelta apykakle. „Pats?! Kaip?“ – „Viena mano pažįstama turi siuvamąją...“ Supratau, kad taip norėjo turėti tuos drabužius, jog susitaupė pinigų, nusipirko medžiagų (aišku, komiso parduotuvėj, nes paprastose nieko panašaus nebuvo) ir išmoko kirpti, siūti...

Vieną vasarą Leonidui pasiūlė nusifilmuoti filme pagal Rozovą. Būdamas tokios inteligentiškos išvaizdos, jis, žinoma, gavo svarbų, bet neigiamo herojaus vaidmenį, o už jį – nemažą honorarą. Dabar jau galėjo išsikraustyti iš bendrabučio. Kambarį išsinuomojo jaukioje Ivano Kačalovo (!) gatvėje netoli Sadovoje kolco, pagrindinio Maskvos žiedo, ir pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Jo drąsus, staigus apsisprendimas man padarė didelį įspūdį. Supratau, kad nereikia visada lygiuotis į kitus, kad kiekvienas, jeigu labai nori, gali tapti kitoks. Su Leonidu bendraudama išėjau tikrą laisvės ir orumo mokyklą. Po metų ir aš gyvenau jau ne bendrabutyje, o toliau nuo tos žmogų žeminančios aplinkos.

 

Nacmenai“

 

Š į žodį pirmą kartą išgirdau institute. Išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia nacionalines mažumas, bet visuomet vartojamas su panieka. Mane jis šokiravo ir žeidė. Va tau tautų draugystė, ta „дружба навечно“13 ir kiti gražūs lozungai! Į instituto sodelį pailsėti „nacmenai“ per pertraukas neidavo. Laikėsi kartu ir „baltiesiems“ po kojomis nesipainiodavo. Tuo metu buvo kaip tik surinktos kazachų, moldavų, tadžikų, kabardinų studijos. Kaip jas sudarydavo, papasakojo mus globoję teatrologai penktakursiai, tą patvirtino ir mūsų kambariokės tadžikės. Atvažiuoja vietinės k ultūros ministerijos komisija į internatą, kuriame gyvena ir mokosi daugiavaikių tadžikų šeimų atžalos. Išrikiuoja visus abiturientus ir išsirenka reikalingą mergaičių ir berniukų skaičių „pagal grožį“. Tikrai tadžikai yra gražūs – išlakūs, liauni, lankstūs... Taip ir atvykdavo į Maskvą mokytis ir gyventi pusbadžiu iš menkutės stipendijos. Stebėjomės sužinoję, kad iš moldavų, tadžikų ir kitų sovietinių Azijos respublikų dar trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo atimtas raštas ir įvesta „graždanka“, t. y. rusiškas raidynas, kuriuo neįmanoma perteikti gimtosios kalbos skambesio... Ir tik mūsų laikais tadžikams buvo grąžinta persiška abėcėlė, o moldavams – rumuniški rašmenys... Vis dėlto dera pripažinti, kad baigęs institutą ne vienas kursas savo respublikoje tapo naujo teatro pamatu. O mūsų kurso turkmėnas, buvęs kalnų piemuo Aširas – kuklus ir darbštus bernelis, grįžęs į Turkmėniją, atrodo, tapo net kultūros ministru.

 

Komendantė Klava

 

Komendantė Klava, vieniša „kritinio“ amžiaus moteris – įspūdingų formų, bet blyškaus plokščio veido dažyta blondinė, – bendrabutyje turėjo savo kambarėlį. Jis buvo mūsų ilgo koridoriaus priešingame gale, už posūkio į prausyklas, priešais didžiuosius vyrų kambarius. Nedidukas, pailgas, be lango, durys, ginantis nuo drėgmės, dažniausiai būdavo atviros. Jame stovėjo nemaža geležinė lova su nikeliuotais „bumbulais“ galuose. Po ja – senas lagaminas ir visokios dėžės. Lova būdavo užklojama balta kapa, kokių galėjai rasti kiekvienoje parduotuvėje, o pagalvių stirta galvūgalyje – tiuline mezginiuota „nakidka“ (užtiesalu). Iš visko galėjai matyti, kad lovai teikiama didelė reikšmė. Vėliau mus pasiekė gandai, kad komendantė godi meilės, ir ją lanko kone visi kazachų studijos gyventojai – nedidukai, nekalbūs, ne patys šauniausi vyrai. Užtai suprantama, kodėl ji nekentė mūsų, iš Tbilisio ar nuo Baltijos krantų atvykusių panelių. Mes bendravome su „baltaisiais“ vyrais, kurie į ją nekreipė jokio dėmesio. Manęs ji dar neapkentė už tai, kad matydavo tėvų atsiunčiamas perlaidas ir kad eidama prie viryklės užsirišdavau mūsų šeimininkės Ancės pasiūtą dailią prijuostę. Klavai tai tikriausiai atrodė „buržujiška“. Ji glaudžiai bendravo su instituto vadovybe; greitai supratom, kad informuoja direkciją apie Trifonovkos gyventojų elgesį – ką kuris veikia, kada grįžta, ar girtuokliauja, ar mylisi. Ar mylisi tarpusavyje vyrai; jeigu taip, į bendrabutį kaipmat atlekia milicijos mašina su komjaunimo komiteto ar direkcijos atstovu...

 

Mūsų kambarys

 

Pirmojo aukšto kambaryje stovėjo penkios geležinės lovos, rūbų spinta ir pailgas, klijuote apdengtas valgomasis stalas kambario viduryje. Langas buvo nedidelis, su grotomis. Prie stalo valgydavom, skaitydavom, priimdavom svečius, ateinančius pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais, išgyvenimais.

Virš mano lovos kojūgalio ant storų vielų kabėjo atitrūkęs didžiulis lubų tinko luitas. Atvykęs manęs aplankyti Tėvas pasižiūrėjo į jį ir pasakė: „Tik nedėk galvos į tą pusę.“ Ar ne juokinga?

Kambaryje gyvenome penkiese. Ania iš Tbilisio, žavus ukrainiečio ir gruzinės mišinys – blondinė plonais juodais antakiais ir žalsvom spindulingom akim, protinga, graži ir jausminga; ji studijavo aktoriniame fakultete; mes iš karto susidraugavom, toji draugystė tęsiasi iki šiol. Studijų metais sutapo mūsų požiūriai, poreikiai, viena kita pasitikėjom. Mane žavėjo Anios pasakojimai apie Tbilisį ir spalvingas jo senamiesčio kiemų bendruomenes, kurias gerokai vėliau už Pirosmanį užfiksavo talentingasis Paradžanovas ir kiti gruzinų kinematografo talentai. Niekad nepamiršiu Anios gaunamų siuntinių su aštriąja adžika ir kažkokiomis keistomis marinuotomis žolėmis ir, man regis, tokiu valgiu „lobio“. Prie mūsų skurdoko, beveik nesikeičiančio meniu, kurį dažniausiai sudarydavo bulgariškų pupelių tomatuose arba balandėlių vynuogių lapuose pašildyti konservai ir šviežias batonas, Anios gėrybės buvo egzotiška puota. Kartais man iš Lietuvos atsiunčiami kiaušiniai, rūkytos dešros rinkelė ar sūris negalėjo prilygti gruziniškiems skanėstams... Anios gyvenimas klostysis permainingai: pelnytai mylima dėstytojų, visuomet apsupta kurso vyrų, ji dar studijų pabaigoje skubotai, lyg ir nemylėdama, ištekės už vieno blankaus kursioko, vidutinių gabumų aktoriaus. Vėliau taps teatro „Na Maloj Bronnoj“ aktore, net vaidins Mašą Anatolijaus Efroso režisuojamose „Trijose seseryse“. Išsiskirs su provincijoje dirbančiu vyru ir dar kartą ištekės, vėl leisdamasi į kompromisą, už dvidešimčia metų vyresnio, dalyvavusio kare labai jau tarybinio poeto Michailo Lukonino. Gyvens su juo erdviame bute Naujajame Arbate, turės baltų baldų miegamąjį, naudosis užmiesčio vila ir kitomis Rašytojų sąjungos privilegijomis; santykiai su dukra bus sudėtingi, abiem kankinantys, panašūs į Treplevo su Arkadina... Ir jos pačios likimas panašus į Čechovo herojų...

O mano kursiokė Natalija, tikra intelektualė iš Saratovo, aistringa teatro mylėtoja, buvo negraži, su atsikišusia smaila nosim blyškiame veide, nesimpatiška ir šiurpiai netvarkinga. Kartą ištraukusi iš spintos savo juodą „išeiginę“ vilnonę suknelę, niekaip negalėjau apsivilkti. Tik po keleto bandymų supratau, kad ji buvo „įimta“, susiaurinta! Paslapčiom paimti svetimą drabužį galėjo tik Nataša... Jos likimo nežinau, nes, kai po pirmųjų metų mūsų kursą gerokai perkratė ir išskirstė, ji buvo pirmoji auka. Grįžo į Saratovą ir, tikėkimės, ten sėkmingai baigė mokslus. Keisčiausia buvo tai, jog išvykdama dėžėje po savo lova paliko keletą teatrologui labai vertingų knygų. Kai kurias aš pasiėmiau. Tarp jų – Aleksejaus Dživelegovo ir Georgijaus Bojadžijevo (abu mūsų instituto šviesios atminties profesoriai) užsienio teatro istorijos, dvi Stefano Mokulskio knygos, mažytė poetiška teatrą įsimylėjusio Nikolajaus Kogano istorija (1934) su secesiniu amžiaus pradžios viršeliu. Tokią pačią jau buvau įsigijusi Herceno gatvės bukinistų knygynėlyje, prigrūstame nuostabiausių meno knygų. Ten radau ir kelis neblogai išsilaikiusius senųjų japonų dailininkų albumus su plona bambuko lazdele pervertais žaliais drobiniais aplankais...

Mūsų tadžikės, Maja ir Sodžida, buvo ramios, netgi drovios ir taikios mergaitės. Tadžikų kurse buvo daug gražių merginų ir vaikinukų, atrinktų aktoriaus meno studijoms. Keletą metų nesilankę namuose ir nematę artimųjų, jie jautėsi tarsi ištremti. Maja sakė, kad net jeigu ir būtų gavusi galimybę aplankyti namus, ja pasinaudoti negalėtų. Ankstyvoje vaikystėje ją buvo pažadėta ištekinti už kartu augusio berniuko, o šis jai buvo nemalonus ir net bjaurus, nes sirgo tiems kraštams būdinga liga – trachoma... Už tai, kad išvyko studijuoti aktorystės, – o tai Tadžikijoje prilygsta baisiausiam ištvirkavimui – vyras turėjo teisę ją net nužudyti... Bet aistros virė ir pas mus. Vienas berniukas iš tadžikų kurso pamilo mūsų Sodžidą ir dažnai stovėdavo už lango, įsikibęs grotų ir „hipnotizuodamas“ ją, sėdinčią ant lovos, karštu azijietišku žvilgsniu. O ji vis prašydavo mūsų laikyti duris užrakintas. Neprisileido jo. Kas pasakys, kuo visa tai baigėsi? Nusileidusios nuo atšiaurių ir didingų Pamyro kalnų, Maja ir Sodžida priblokštos naujo, neįprasto gyvenimo, iš pradžių, kaip ir visa tadžikų studija, gyveno susigūžusios, tylios. Keliskart per savaitę jos išsivirdavo didžiulį puodą daržovių sriubos su daug pomidorų, pipirų, svogūnų, kartais – ryžių; užtaisydavo ją bjauriu, į lajų panašiu sovietiniu margarinu; geltonų riebalų lašai plaukiodavo raudonos sriubos paviršiumi; išvirusios sriubą, dažnai kviesdavo pasivaišinti, tekdavo nuryti vieną kitą šaukštą... Tokį maistą, užkąsdamos batonu, jos valgydavo rytą ir vakarą, o didįjį puodą laikydavo po geležine lova. Kartais nusipirkdavo ir mažytį gabalėlį sviesto, bet naudodavo jį tik išsiplovusios galvas plaukams sutepti – mat juodi lygūs plaukai būtinai turėjo žvilgėti. Juos supindavo į dvi ilgas kasas. „У таджички две косички, у узбечки – двадцать пять“14. Vieninteliai Majos ir Sodžidos drabužiai – tautinės ryškiai raštuotos suknelės, palaikiai bateliai ir vienodi žieminiai paltai su avikailio apykaklėm, kokius paprastai dėvėdavo vaikų namų auklėtiniai... Jų apsirengimą vainikuodavo keturkampės aksominės tiubeteikos, kurias dėdavo ant galvų žiemą vasarą. Per didelius šalčius kartais ant viršaus užsirišdavo vilnonę skarą.

Vakarais mūsų tadžikės mėgdavo groti būgnais. Būgnai buvo dideli, plokšti; kad geriau skambėtų, jų oda turėjo būti visiškai sausa, todėl juos džiovindavo virš dujų viryklės koridoriuje, meistriškai sukdamos ratus virš ugnies. (Vieni prie tų viryklių valgį šildydavosi, o jos, tikriausiai pusalkanės, – būgnus...) Paskui susėsdavo ant lovų, tiesiom nugarom, rytietiškai pasikišusios po savim kojas, ir sausais tamsiais pirštais papildydamos viena kitą mušė skirtingus ritmus. Ne paslaptis, kad tadžikus, kaip afganus ar iraniečius, sieja ypatingas bendruomeniškumo jausmas, todėl ir groti jie mėgsta drauge. Bet jų kurso berniukai į mūsų kambarį ateiti varžydavosi. Pradžioje mane tie būgnų garsai vargindavo, bet paskui įpratau skaityti ir mokytis skambant tėvynės ilgesio kupiniems ir tarsi grėsmę pranašaujantiems dūžiams...

Mažai kas „nacmenų“ studentus artimiau pažinojo, beveik niekas su jais nebendraudavo. Bet kai po keleto mokslo metų tadžikai didžiojoje instituto salėje parodė savo diplominį spektaklį – „Karalius Elnias“ pagal Karlą Gocį – visi buvo sužavėti ir nustebinti jų žaismingumo, organiškos plastikos ir žavesio. Spektaklio stilius buvo artimas iš persų kilusiam jų liaudiškajam teatrui, kuriame vaidino mascharabozai, aikštės teatro komikai. Beje, ilgainiui, globojami kurso vadovų, tadžikai atsigavo, jų veidai šviesėjo, jie nebeatrodė panašūs į užspeistus žvėrelius. Visomis prasmėmis mokslai jiems išėjo į naudą. Tik neaišku, kaip jiems pavyko įsitvirtinti savo tėvynėje, kaip ten buvo priimti... Tiesa, viena tadžikų kurso mergaitė buvo kitokia. Dar studijuodama ji tapo blondine, ėmė balinti veidą, ryškiai dažytis, iš kažin ko pasiskolino padėvėtus rudosios lapės kailinius ir jau niekada nesivilko tautinių drabužių. Kartą žiemą, išeidama iš Revoliucijos aikštės metro, pamačiau ją stovinčią iššaukiančia poza tradicinėje prostitučių zonoje su tais pačiais prasegtais kailiniais... Kai į ją pažvelgiau, sumišo ir staigiai nusisuko neatsakiusi į pasveikinimą...

 

 Spalio revoliucijos metinės

 

Iš padriko ir ne itin malonaus 1955-ųjų rudens pamenu Lužnikuose organizuojamą grandiozinį koncertą, skirtą „didžiojo Spalio“ metinėms. Į generalinę repeticiją stadione suvarė daugybę studentų, kartu ir mus, liepė visiems persirengti įvairių sovietinių tautų nacionaliniais kostiumais. Taip pasipuošę, turėjom įeiti į areną su popierinėmis gėlėmis rankose, skanduodami žodžius, kurie buvo mašinėle atspausdinti ant mums išdalintų lapelių. Stadiono rūbinėje man padavė ne pirmo šviežumo moldavės kostiumą ir liepė rengtis. Apsivilkusi jį jaučiausi lyg manekenas, bijojau savęs, nenorėjau tokia niekam rodytis ir nieko „nudavinėti“. Neištvėrusi nusivilkau. Paprašiau, kad duotų lietuvišką kostiu mą, bet rūbininkė man šiurkščiai atrėžė: „Какая тебе разница?! Буду я ей искать!“15 – ir nusigręžė. Apsidairiau, pasakiau, kad reikia į tualetą, ir išėjau į miestą. Ilgai ėjau ir ėjau kur akys veda, neatsisukdama, nepažįstamom gatvėm, kad išvėdinčiau iš savęs visą pažeminimo bjaurastį, tautų draugystės falšą ir daugybės persirengiančiųjų prakaito smarvę. Kad pavargčiau ir viską užmirščiau. Į bendrabutį grįžau tik vakare.

Tais metais kaip tik mūsų institutui teko „garbė“ dalyvauti Spalio revoliucijos demonstracijoje. Žvarbaus ryto patamsiuose paskubomis apsivilkę ir ankstyvuoju tramvajum nukakę į GITIS’ą, būriavomės kieme; tvarkdarių niuksinami išsirikiavome eilėmis, pasukome į Gerceno gatvę ir nužygiavome žemyn, o ten, Raudonosios aikštės prieigose, ilgai laukėme savo eilės įsiterpti į studentų kolonas (erdvioje aikštėje kolonos žygiavo keletu eilių), demonstruojančias meilę komunistų partijai ir valdžiai. Pasibaigus paradui, visi kas sau (dar buvom mažai pažįstami) lėkėm namo, į savo niūrų bendrabutį; o atsigėrę arbatos ir šio bei to užkrimtę, griuvom į lovas miegoti. Tai tau ir šventė. Tiesa, vakarop, kai visi išsimiegojo, bendrabutis šen bei ten ėmė šurmuliuoti, vyresnieji, matyt, bandė „aplaistyti“ progą. Kieme, pritariant būgnams, savo tautinius šokius pradėjo šokti tadžikai, apsivilkę margaspalviais drabužiais ir siuvinėtom tiubeteikom ant galvų. Bet daugiau niekas neįsijungė, ir jų entuziazmas netrukus išblėso. O kitą dieną nemalonus tipas iš gretimo kambario, Volodia, panūdo su mumis nusifotografuoti prie įėjimo į bendrabutį, prie tų apsilupinėjusių durų, su spyruokle, kad durys pačios su trenksmu užsidarinėtų. Tas nuotraukas, su Volodia ir mūsų penketuku – Ania Antonenko, Natalija Sviščiova, Maja, Sodžida bei savimi, suplėšiau ir sumečiau sode į židinį. Būna momentų, kai viskas, kas nutiko praeityje, atrodo kvaila, bjauru ar tiesiog nesvarbu. Šiandien galiu tik apgailestauti taip padariusi.

 

Restoranas

 

Tasai Volodia, tipiškas Rusijos provincialas, mudvi su Nataša įvėlė į bjaurią istoriją. Kartą vakare atėjo pas mane pasiskolinti pinigų. Paskolinau, ir jis išėjo. Bet netrukus grįžo ir pakvietė mus su Nataša į restoraną atšvęsti jo gimtadienio. (Restoranai man buvo menkai pažįstami, tik kartą Vilniuje esu buvusi senojoje „Palangoje“ su vienu man asistuojančiu dailininku, dar – su Tėvais Palangos „Jūroje“.) Keturiese su Volodios kambarioku Lionia nuvažiavome į centrą ir prestižinėje Roždestvenkojės gatvėje netoli Didžiojo teatro patekom į priešrevoliucinį moderno stiliaus menininkų pamėgtą „Savojos“ restoraną. Jo egzotišką pavadinimą pateisino prieškarinis interjeras su fontanu centre, išvešėję pietų augalai, intymus apšvietimas ir kamerinis jaukumas. Pajutau, kad įsėdom ne į savo roges... Volodia užsakė degtinės ir kažkokios užkandos. Paskui dar. Mažiukas smulkutis Lionia, pirmą kartą patekęs į restoraną, laikėsi puikiai. Tarp mūsų, beveik nepažįstamų, vis lengviau mezgėsi pokalbis, bet mačiau, kad Volodia greitai girtėja. Kai orus oficiantas atnešė sąskaitą, paaiškėjo, kad solenizantui trūksta pinigų, tad sukrapštėm iki kapeikos viską, ką turėjom. Bet ir to nepakako. Buvo gėda. Volodia pasakė: „Aš kaip užstatą paliksiu savo pasą“, bet oficiantas paniekinamai mestelėjo: „Kam man tas jūsų pasas?“ ir nuėjo aiškintis; vis dėlto pasą paėmė ir netrukus mus paleido. Kol per pūgą pėsti nusikasėm iki bendrabučio, nes transportui nebeliko pinigų, buvo gili naktis. Ilgai beldėmės į bendrabučio duris; atidarė pikta susivėlusi komendantė: „Вы нарушаете порядок! Я вам покажу шляться по ночам!“16 O mes, laimingi, kad pagaliau atsidūrėme po stogu, sugriuvom į vyrų kambarį papasakot savo nuotykių. Kai kas jau miegojo, tad šviesos nejungėm. Komendantė Klava du kartus įkišo pro duris galvą, o mes juokėmės, gėrėm stiklainyje užplikytą arbatą ir net neįsivaizdavom, kas mūsų laukia. Rytą nuėję į paskaitas sužinojom, kad komendantė parašė skundą („докладная“), kuriame mus kaltino viskuo, ką tik jos nesveika vaizduotė galėjo sukurti. O į skundus anuomet reaguota, žmonės rašydavo laiškus vadams, skųsdavo kaimynus, žmonos – neištikimus vyrus... Tikėdamos, kad partija padės juos susigrąžinti. Žmonės bijodavo iškristi iš bendro konteksto, tarsi nepriklausė patys sau.

Komjaunimo komitetas mūsų nuotykius pavadino „аморальное дело“ („amoralus reikalas“) ir po vieną iškvietė mus su Nataša aiškintis. (Volodia ir mažasis Leonidas mokėsi Maskvos dailės teatro studijoje.) Nežinau, ką kalbėjo Nataša, bet aš smulkiai papasakojau viską. Niūrūs posėdžiautojai man padėkojo už atvirumą ir paleido. Patikėjo. Bet dekanė Helga Ivanovna Gluchariova (dėsčiusi XX a. Vakarų teatrą) ėmė persekioti mus ir visą mūsų kursą; prie ano įvykio prisidėjo ir dar vienas. O atsitiko štai kas. Mūsų kurse buvo du pianinu grojantys – aš ir Nikita. Jis man ir sako: „Tu ir savaitės neištvertum nepriėjusi prie kliapo.“ O aš jam sakau: „Tai tu neištvertum.“ Viso kurso akivaizdoje susilažinom iš šampano butelio. Kai vienas iš mūsų sulaužė įžadą, buvo nupirkta šampano ir per didžiąją pertrauką mes, trylika žmonių, jį išgėrėm. Butelis tebestovėjo ant stalo, kai durys atsidarė ir įėjęs kalmukas pareiškė, kad jiems čia bus paskaita. Nikita sutrikęs griebė butelį, atidarė pianino dangtį ir paslėpė jį viduje. Nepraėjus nė porai valandų mūsų kursą iškvietė į dekanatą – Helga Ivanovna jau buvo išklausiusi skundikus iš kabardinų studijos... Kažkuris mūsiškis per pertrauką matė vieną jų bėgantį į dekanatą su tuo buteliu rankoje... Bet aš juos suprantu: jie mūsų nekentė, laikė, kad esam pasipūtę, nedraugiški (ta atskirtis tarp mūsų iš tikrųjų buvo didžiulė). Persekiojimo rezultatai atsivėrė per pavasario sesiją: dekanė reikalavo rašyti mums neigiamus pažymius, kai kuriuose egzaminuose pati dalyvavo, kad galėtų paskui pašalinti iš instituto „по профнепригодности“ (kaip netinkamus). Dekanė įsitaisydavo prie dėstytojo ir pati koreguodavo egzamino eigą. Dvejetą penkiabalėje sistemoje gavau iš senojo rusų teatro istorijos (kaip tik šį profesoriaus Asejevo įdomiai dėstomą dalyką mėgau ir neblogai mokėjau) ir iš mokyklinio lygio literatūros teorijos. Kai atėjau atsakinėti, Helga Ivanovna manęs paklausė: „Вы „Комсомольскую правду“ сегодня читали?“ – „Нет. Газет я не читаю. Особенно утром перед экзаменом. “ – „Как вы смеете так говорить?! Вы же комсомолка!“17 Senukas dėstytojas, kuklus žmogelis, sutriko, o dekanė, man atsakius į klausimą, pasakė: „Это недостаточные знания. И вообще...“18 Ko buvo galima tikėtis po tokio pokalbio? Po visų šitų istorijų ir akivaizdaus persekiojimo per egzaminus nuėjau į komjaunimo komitetą ir paprašiau atiduoti mano komjaunimo bilietą. Pasakiau, kad Lietuvoje man pasiūlyta dirbti „Komjaunimo tiesos“ neetatine korespondente. Turiu priregistruoti bilietą ten. Labai nustebau, kad man jį atidavė! Nuo to laiko mano komjaunimo bilietas perbrauktas kryžium guli stalčiuje.

Ne viskas buvo taip niūru, kaip gali pasirodyti iš mano pasakojimo. Mūsų kursas buvo įspūdingas, margesnis už genį, visi atrodėm labai skirtingi ir originalūs: vokiečiai Verneris ir Liana, kazachas Andašas, turkmėnas Aširas, maskviečiai Ina, Nataša ir Nikita, lenkė Bjanka, latvis Edmundas, rumunė Lėna, Eduardas iš Rusijos provincijos, Nataša iš Saratovo ir aš. Daugelis aistringai kuo nors domėjomės. Vokiečiai kaupė medžiagą apie Reinhardtą ir Brechtą, santūrusis Eduardas kliedėjo operete, maskvietė Nataša – baletu, Ina kaupė žinias apie senojo rusų teatro aktorius, Edmundas ieškojo atspirties latvių teatre...


1 Katia, Katia, pomidorai guli po bateliais, nepamiršk! (Rus.)

2 Gerai jau, ačiū (rus.).

3 Karlas iš Klaros pavogė koralus, Klara iš Karlo pavogė klarnetą (rus.).

4 Ir vėl lietuviai (rus.).

5 Ar tai susiję su teatru? – Taip, žinoma. Tai sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai. Drama. (Rus.)

6 Jūs iš kur? – Iš Lietuvos. – Labai malonu. Būkime pažįstami... (Rus.)

7 Šiukšlintojas. Visa Maskva nuo jų dūsta (rus.).

8 Bet argi tai gerai? (r us.)

9 Kam jums ta seniena? Nuobodus tas Ibsenas, pernelyg racionalus... (r us.)

10 Į pasaulio sostinę, į tėvynės širdį (rus.).

11 Ji iškeliavo (rus.).

12 Retai rašote (rus.).

13 Amžinoji draugystė (rus.).

14 Tadžikė turi dvi kaseles, o uzbekė – dvidešimt penkias (rus.).

15 Koks tau skirtumas? Ieškosiu aš jai mat! (Rus.)

16 Jūs laužote tvarką! Aš jums parodysiu, kaip šlaistytis naktimis! (Rus.)

17 Jūs „Komjaunimo tiesą“ šiandien skaitėte? – Ne. Laikraščių aš neskaitau. Ypač ryte prieš egzaminą. – Kaip jūs drįstate taip kalbėti?! Juk jūs komjaunuolė! (Rus.)

18 Žinios nepakankamos. Ir apskritai... (Rus.)

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1