Mūsų publikacija

Šiuo tekstu tęsiame prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) publikacijų ciklą „Laiškai iš Ispanijos“. I-asis ir II-asis laiškai publikuoti mūsų žurnalo 2016 m. 8–9 numeryje.

Trečias laiškas. Plėšikai

Madridas, 1830 m. lapkritis

Pone,

Štai aš ir vėl Madride, praleidęs keletą mėnesių Andalūzijoje ir skersai išilgai išmaišęs tradicinį plėšikų kraštą, taip ir nesutikęs nė vieno. Man dėl to beveik gėda. Buvau pasirengęs plėšikų atakai, ne tam, kad kaučiausi, bet kad pasišnekėčiau su jais ir mandagiai paklausinėčiau apie jų gyvenimo būdą. Žvelgdamas į savo švarką apsitrynusiomis alkūnėmis ir menką bagažą, aš gailiuosi, kad prasilenkiau su tais ponais. Už malonumą juos pamatyti nebūtų per brangu atsilyginti lengvu kelionės krepšiu.

Nors plėšikų taip ir neišvydau, tačiau visos kalbos sukosi tik apie juos. Pašto vežėjai, smuklininkai jums porina apie nužudytus keleivius, pagrobtas moteris visur, kur tik sustojama pakeisti mulų. Įvykis, apie kurį pasakojama, visuomet nutiko tik vakar, ir tame kelyje, kuriuo jums teks važiuoti. Ispanijos visiškai nepažįstančiam ir neprilygstamu kastilietišku nerūpestingumu, la flema castellana , dar nespėjusiam užsikrėsti keliauninkui visi šie pasakojimai padaro įspūdį, kad ir koks nepatiklus jis būtų. Sutemsta, ir daug greičiau negu mūsų Šiaurės klimate; čia sambrėška užtrunka tik akimirką; tada pakyla vėjas, ypač ten, kur netoli kalnai, kuris, be abejo, Paryžiuje būtų šiltas, bet čia jums pasirodo šaltas ir nemalonus, palyginus su deginančiu vidurdienio karščiu. Kol velkatės savo apsiaustu, kol užsitraukiate iki pat akių kelionės kepurę, jūs pastebite, kad jūsų palydos vyrai (escopeteros) išima ir atideda į šalį šautuvų užtaisus. Nustebintas šio keisto poelgio, jūs paklausiate to priežasties, ir jus lydintys šaunuoliai nuo diližano viršaus, ant kurio jie užsikorę, atsako, kad drąsos jiems netrūksta, bet jie negali patys vieni atremti visos plėšikų gaujos. „Jeigu mus užpuls, mes tikrai net nebandysime gintis.“

– Tada kuriam galui apsikrauti šiais palydovais ir jų beverčiais šautuvais? – O, jie labai pravartūs susidūrus su rateros, tai yra su plėšikais mėgėjais, kurie nepraleidžia progos ištuštinti keleivių kišenes; paprastai tokių plėšikų pasitaiko ne daugiau kaip du ar trys.

Tada keliautojas ima apgailestauti pasiėmęs per daug pinigų. Pasižiūri, kiek valandų rodo jo Bregė¹ laikrodis, kurį tariasi laikąs rankoje paskutinį kartą. Jis būtų daug laimingesnis žinodamas, kad laikrodis ramiai sau kabo ant židinio Paryžiuje. Paklausia konduktoriaus ( mayoral ), ar plėšikai atima keleivių drabužius.

– Kartais, pone. Praeitą mėnesį prie Karlotos buvo sulaikytas Sevilijos diližanas, ir į Esichą visi keleiviai atvyko tarsi angeliukai.

– Kaip angeliukai? Ką jūs norite pasakyti?

– Aš noriu pasakyti, kad banditai nuvilko visus jų drabužius ir nepaliko net marškinių.

– Velnias! – sušunka keliautojas, segiodamasis redingotą. Bet pamažu nusiramina ir netgi nusišypso, atkreipęs dėmesį į dailią andalūzietę, bendrakeleivę, kuri pamaldžiai bučiuoja savo nykštį, dūsaudama „Jėzau, Jėzau!“ (Žinoma, kad žmonės, padarę kryžiaus ženklą ir pabučiavę savo nykštį, tuoj pasijunta geriau.)

Jau visai sutemo; bet, laimei, plyname danguje pakilo spindintis mėnulis. Tolumoje pradėjo ryškėti baisi mažiausiai pusės mylios ilgio tarpeklio anga.

– Konduktoriau, ar tai toji vieta, kur jau buvo sustabdytas diližanas?

– Taip, pone, ir vienas keleivis užmuštas. Vežėjau, – tęsia konduktorius, – nešmaukšėk botagu, kad netyčia neatkreiptumei jų dėmesio.

– Kieno? – klausia keleivis.

– Plėšikų, – atsako konduktorius.

– Po velnių! – sušunka keleivis.

– Pone, pažvelkite štai ten, kelio posūkyje... Ar ten ne vyrai? Slepiasi anos didžiulės uolos šešėlyje.

– Taip, ponia; vienas, du, trys... šeši raiti vyrai!

– Oi Jėzau, Jėzau!.. (Persižegnoja ir pabučiuoja nykštį.)

– Konduktoriau, ar tenai matot?

– Taip.

– Vienas toks laiko didelę lazdą, gal – šautuvą?

– Tikrai šautuvą.

– Ar jūs manote, kad jie – geri žmonės (buena gente)? – neramiai klausia jaunoji andalūzietė.

– Kas žino! – atsako konduktorius, gūžtelėdamas pečiais ir sučiaupdamas lūpas.

– Tada tegul Dievas pasigaili mūsų! – ir ji paslepia veidą dvigubai susijaudinusiam keleiviui ant krūtinės.

Karieta skrieja tarsi vėjas: aštuoni tvirti mulai lekia smarkia risčia. Raiteliai sustoja, išsirikiuoja viena linija: tam, kad užtvertų kelią. Ne, jie išsiskiria; trys sustoja kairėje kelio pusėje, trys – dešinėje: vadinasi, jie ketina apsupti karietą iš visų pusių.

Vežėjau, sustabdykite mulus, jeigu ana tie žmonės jums įsakys, neišprovokuokite jų šūvių į mus!

– Būkite ramus, pone, man rūpi labiau negu jums.

Pagaliau karieta jau taip arti, kad visi pastebi plačias skrybėles, turkiškus balnus ir šešis raitelius šviesios spalvos getrais. Jeigu galėtų įžvelgti jų veidus, kokias akis, kokias barzdas, kokius randus pastebėtų! Nebėra abejonės, tai – plėšikai, nes visi turi šautuvus.

Pirmasis plėšikas paliečia savo didelės skrybėlės kraštą ir ištaria rimtu ir švelniu balsu: Vayan Vds. con Dios : keliaukite su Dievu! Šitaip keliautojai pasisveikina, prasilenkdami vieni su kitais. Vayan Vds. con Dios , – sako, savo ruožtu, kiti raiteliai, mandagiai pasitraukdami, kad praleistų karietą, nes jie yra padorūs ūkininkai, užtrukę Esichos turguje, grįžtantys į savo kaimą ir keliaujantys visu pulku, apsiginklavę, nes labai baiminasi plėšikų, apie kuriuos jau sakiau.

Po kelių panašių susitikimų tiesiog visai nustojama tikėti plėšikais. Taip greitai priprantama prie šiek tiek laukinės valstiečių išvaizdos, kad tikruosius plėšikus jūs palaikytumėte nebent senokai nesiskutusiais dorais žemdirbiais. Vienas jaunas anglas, su kuriuo susipažinau Grenadoje, ilgą laiką be jokių nuotykių važinėjo blogiausiais Ispanijos keliais; jis netgi ėmė atkakliai neigti plėšikų egzistavimą. Vieną dieną jį sustabdė du grėslios išvaizdos vyrai, ginkluoti šautuvais. Jis iškart pagalvojo, kad tai du įkaušę valstiečiai, kurie troško pasilinksminti, jį pagąsdinę. Į visus jų reikalavimus atiduoti pinigus jis tik juokėsi ir sakė, kad tiems nepavyks jo apgauti. Kad patikėtų, vienas tikras banditas turėjo šautuvo buože trenkti jam per galvą, ir jis man parodė po trijų mėnesių dar aiškiai matomą randą.

Išskyrus kelis labai retus atvejus, ispanų plėšikai su keleiviais blogai nesielgdavo. Dažnai pasitenkindavo vien ištuštinę jų kišenes², neatidarę lagaminų ir net neiškrėtę. Vis dėlto nereikia tuo pasitikėti. Vienas jaunas Madrido dabita vyko į Kadiksą veždamasis du tuzinus dailių marškinių, kuriuos buvo atsisiųsdinęs iš Londono. Plėšikai jį sustabdė netoli nuo Karolinos ir, kai iškratė visus pinigėlius, kuriuos šis turėjo piniginėje, neskaičiuojant žiedų, grandinėlių, meilės suvenyrų, kurių tokiam populiariam jaunuoliui tikrai netrūko, plėšikų vadeiva mandagiai atkreipė jo dėmesį, kad būrio vyrų, priverstų laikytis nuošaliai nuo žmonių gyvenamų vietų, baltiniai jau seniai neskalbti. Jaunojo dabitos marškiniai išskleidžiami, su pasigėrėjimu apžiūrimi, ir kapitonas, taręs: „Tarp vyrų viskas leidžiama“³, įsimeta kelerius į kuprinę, paskui nusitraukia pajuodusius skarmalus, kuriuos dėvėjo mažiausiai šešias savaites, ir džiūgaudamas apsivelka pačiais dailiausiais batistiniais savo belaisvio marškiniais. Visi kiti plėšikai padarė tą patį, nelaimėlis keliauninkas tiesiog akies mirksniu prarado visą savo garderobą⁴ ir paliko su krūva skudurų, kurių nebūtų drįsęs paliesti nė savo lazdos galeliu. Jam teko iškęsti dar ir banditų pajuokas. Kapitonas rimtai pašaipiu tonu, kokį andalūziečiai moka taip gerai nutaisyti, prieš jį paleisdamas pasakė: niekada nepamiršiąs jam ką tik padarytos paslaugos, būtinai grąžinsiąs marškinius, kuriuos anas jam taip maloniai paskolino, o paliktuosius atsiimsiąs, kai tik turėsiąs garbės vėl su juo susitikti.

– Tačiau, – pridūrė jis, – nepamirškite atiduoti šių ponų baltinių išskalbti. Mes juos atsiimsime jums grįžus į Madridą.

Jaunuolis, man papasakojęs šią vagystę, kurios auka tapo, prisipažino, kad verčiau būtų atleidęs plėšikams už pagrobtus marškinius negu už piktas pašaipas.

Ispanijos vyriausybė ne vieną kartą rimtai ėmėsi išvalyti vieškelius nuo vagių, kurie nuo neatmenamų laikų laisvai jais klajoja. Jos pastangos niekada nedavė lemiamų rezultatų. Sutriuškinus vieną gaują, iš karto atsiranda kita. Kartais kokiam generolui, padėjus daugybę pastangų, pavyksta išgyvendinti plėšikus iš savo gubernijos, bet tada jie užplūsta kaimynines provincijas.

Kalnų pridaigstytas šalies paviršius be nutiestų kelių gerokai apsunkina visišką plėšikų išnaikinimą. Ispanijoje, kaip ir Vandėjoje⁵, yra daug nuošalių ūkių, aldeas, įsikūrusių bent už kelių mylių nuo didesnės gyvenvietės. Visuose ūkiuose, kaimeliuose įkurdinus garnizonus, banditai būtų iš karto priversti pasiduoti teisingumui, kitaip jie mirtų badu; bet iš kur gauti tiek pinigų, pakankamai kareivių?

Akivaizdu, aldeas savininkai suinteresuoti palaikyti gerus ryšius su plėšikais, kurių kerštas būna baisus. Kita vertus, šie, apsirūpinantys maistu iš valstiečių, juos globoja, gerai atsilygina už reikalingus daiktus, o kartais netgi pasidalija su jais grobiu. Dar reikia pridurti, kad plėšiko amatas paprastai nelaikomas negarbingu. Daugelio žmonių akyse, plėšikauti vieškeliuose – reiškia būti opozicijoje , tai yra priešintis tironiškiems įstatymams. Todėl vyras, teturintis vieną šautuvą, jaučiasi gana drąsus, kad mestų iššūkį vyriausybei, jis – didvyris, kurį kiti vyrai gerbia, o moterys žavisi. Kaip šaunu, išties, sušukti tarsi sename romanse:

A todos los desafio,

Pues à nadie tengo miedo!⁶

Paprastai plėšikas iš pradžių imasi kontrabandos. Muitinės tarnautojai trukdo jo prekybai. Devyniems iš dešimties gyventojų tai yra baisi neteisybė, kad persekiojamas didžiausias kaimo šaunuolis⁷, kuris pigiai pasiūlo cigarų, geres nių už parduodamus oficialiai, atgabena moterims šilkų, angliškų prekių ir visus gandus iš dešimties mylių aplinkui. Kai muitininkas nušauna arba atima kontrabandininko arklį, jis sužlugdomas; tada jam tenka keršyti, jis išeina pas plėšikus. Pasiteiravus, kaip gyvena tas gražus vaikinas, sutiktas prieš keletą mėnesių ir buvęs kaimo merginų numylėtiniu, viena moteris atsako:

– Deja, jis buvo priverstas pasitraukti į kalnus. Tai ne jo kaltė, to vargšo vaikino! Jis toks mielas! Tesaugo jį Dievas!

Paprasti žmonės suverčia valdžiai visą atsakomybę už banditų sukeltus neramumus. Vien tik valdžia, sako žmonės, įstumia į neviltį vargšus vyrus, kurie tenori ramiai gyventi ir verstis savo amatu.

Pavyzdinis ispanų plėšikas, vieškelių didvyrio prototipas, Robin Hudas⁸, mūsų laikų Rokas Ginaras⁹ – tai garsusis Chosė Marija, pramintas el Tempranito, Rytmetiniu. Apie šį vyrą kuo plačiausiai kalbama nuo Madrido iki Sevilijos ir nuo Sevilijos – iki Malagos. Gražus, narsus, galantiškas, kiek tik plėšikas įstengia: toks yra Chosė Marija. Jeigu sustabdo diližaną, išlaipinamoms moterims paduoda ranką ir patogiai jas pasodina pavėsyje, nes kaip tik dieną jis atlieka daugumą savo žygdarbių. Niekada jokio keiksmo, jokio šiurkštaus žodžio, priešingai – beveik pagarbus elgesys ir įgimtas mandagumas, kurio niekada nepamiršta. Maudamas žiedą nuo damos rankos sako: „Ak, ponia, tokiai gražiai rankai papuošalai nereikalingi.“ Ir, traukdamas žiedą nuo piršto, pabučiuoja ranką taip, tarsi bučinys jam turėtų daugiau vertės negu žiedas, anot vienos ispanės damos žodžių¹⁰. Jis pasisavindavo žiedą tarsi nejučiomis, bet jo pabučiavimas, atvirkščiai, užrukdavo ilgai. Man patvirtino, jog jis visada palieka užtektinai pinigų keleiviams, kad šie pasiektų artimiausią miestą, ir visada išpildo žmogaus prašymą neatimti papuošalo, kuris yra brangus atminimas.

Man atvaizdavo Chosė Mariją kaip aukšto ūgio jauną vyrą, tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimties metų, gerai sudėtą, atviro ir linksmo veido, baltais lyg perlai dantimis ir nepaprastai išraiškingomis akimis. Paprastai jis dėvi labai puošnų majo¹¹ kostiumą. Jo baltiniai visada spindi baltumu, o rankos padarytų garbę elegantiškam paryžiečiui ar londoniečiui.

Tėra kokie penkeri ar šešeri metai, kaip jis plėšikauja. Tėvai buvo jam numatę kunigystę¹², ir Grenados universitete jis studijavo teologiją; tačiau, kaip matysime toliau, jo pašaukimas nebuvo labai stiprus, nes naktį jis įlindo į panelės iš geros šeimos kambarį... Sakoma, meilė pateisina daugelį dalykų, bet čia kalba ma apie smurtą, sužeistą tarną, aš taip niekada neišsiaiškinau iki galo šios istorijos. Tėvas sukėlė didelį triukšmą, ir teismo byla buvo užvesta. Chosė Marija buvo priverstas sprukti ir pasitraukti į Gibraltarą. Ten, kadangi jam trūko pinigų, sudarė sandėrį su vienu pirkliu anglu dėl stambios uždraustų kontrabandinių prekių partijos įvežimo. Jį įskundė vienas žmogus, kuriam buvo prasitaręs apie šį sumanymą. Muitininkai sužinojo, kuriuo keliu važiuos, ir surengė jam pasalą. Visi mulai, kuriuos varė, buvo sučiupti, bet jis juos atidavė tik po įnirtingos kovos, per kurią užmušė arba sužeidė kelis muitininkus¹³. Nuo to karto jam neliko kito būdo, kaip tik imti išpirką iš keleivių.

Iki šiol jį nuolat lydėjo sėkmė. Už jo galvą paskirta premija, jo išvaizdos aprašymai iškabinti ant visų miestų vartų su pažadu sumokėti aštuonis tūkstančius realų tam, net ir jo bendrininkui, kuris jį pristatys gyvą ar mirusį¹⁴. Vis dėlto Chosė Marija nebaudžiamai tęsia savo pavojingą amatą, ir jo teritorija driekiasi nuo Portugalijos pasienio iki Mursijos karalystės. Jo gauja nėra gausi, bet sudaryta iš vyrų, kurių ištikimybė ir ryžtas išbandyti nuo seno. Kartą, jodamas kokio tuzino pasirinktų vyrų priekyje, Gazino ventoje¹⁵ užklupo septyniasdešimt karaliaus savanorių, pasiųstų jo gaudyti, ir visus nuginklavo. Paskui visi matė jį, lėtai grįžtantį į kalnus, pirma savęs besivarantį du mulus, apkrautus septyniomis dešimtimis muškietų, kurias gabenosi kaip trofėjų.

Apie jo sugebėjimą šaudyti pasakojami stebuklai. Jodamas risčia, jis už penkiasdešimties žingsnių pataiko į alyvmedžio kamieną. Kita istorija atskleidžia ir jo vikrumą, ir didžiadvasiškumą.

Toks kapitonas Kastras, drąsus ir veiklus karininkas, anot kalbų, besivaikantis plėšikus ir dėl asmeninio keršto troškulio, ir kad įvykdytų karinę pareigą, išgirdo iš vieno šnipo, kad tokią ir tokią dieną Chosė Marija lankysis nuošalioje aldea, kur turėjo meilužę. Nurodytą dieną Kastras užsėdo ant arklio ir, nenorėdamas sukelti įtarimų dideliu pasiimtų vyrų skaičiumi, išjojo tik su keturiais lankininkais. Nors ir kokių atsargumo priemonių ėmėsi, nuslėpdamas savo žygį, jam nepavyko taip apsisukti, kad Chosė Marija nesužinotų. Tuo metu, kai Kastras, perėjęs gilų tarpeklį, įjojo į slėnį, kur buvo jo priešo meilužės aldea, dvylika raitelių staiga išniro jam iš šono, ir daug arčiau prie tarpeklio negu kapitonas, kuriam tai buvo vienintelė atsitraukimo galimybė. Lankininkai manė jau esą pražuvę. Nuo plėšikų būrio atsiskyrė risčia ant bėro žirgo jojantis raitelis ir staiga sustojo už šimto žingsnių nuo Kastro. „Chosė Marija taip nesučiumpamas, – suriko jis. – Kapitone Kastrai, ką aš jums padariau, kad siekiate mane atiduoti teisingumui? Aš galėčiau jus užmušti, bet drąsūs žmonės pasidarė reti, todėl aš jums dovanoju gyvybę. Štai atminimas, kuris jus išmokys manęs vengti. Į jūsų kepurę!“

Tardamas šiuos žodžius, jis nusitaikė ir vienu šūviu pervėrė aukštos kapitono kepurės viršų. Išsyk apsuko žirgą ir dingo kartu su savo vyrais.

Štai dar vienas jo mandagumo pavyzdys.

Viename Anducharo apylinkių ūkyje buvo švenčiamos vestuvės. Jaunavedžius jau pasveikino jų draugai, ir visi buvo besėdą už stalo po dideliu figmedžiu prie namų durų; visi buvo linksmai nusiteikę, o žydinčių jazminų ir apelsinmedžių žiedų kvapsniai maloniai maišėsi su tirštesniais aromatais iš daugybės garuojančių valgių, nuo kurių linko stalas. Staiga pasirodė raitelis, išniręs iš giraitės per pistoleto šūvį nuo namų. Nepažįstamasis lengvai nušoko ant žemės, pakėlęs ranką pasveikino svečius ir nuvedė savo žirgą į arklidę. Niekas nebuvo laukiamas, bet Ispanijoje kiekvienas praeivis mielai priimamas dalyvauti šventinėje puotoje. Beje, nepažįstamojo drabužiai rodė jį esant svarbų žmogų. Jaunikis tuojau pat nuėjo pakviesti jo pietų.

Kol visi patyliukais svarstė, kas tas nepažįstamasis, Anducharo notaras, dalyvaujantis vestuvėse, išblyško kaip lavonas. Jis bandė pasikelti nuo kėdės, ant kurios sėdėjo šalia jaunosios, bet jam linko keliai, ir jis nepajėgė atsistoti ant kojų. Vienas svečias, jau seniai įtariamas kaip užsiimantis kontrabanda, priėjo prie jaunosios:

– Tai Chosė Marija, – tarė jis, – arba aš labai klystu, arba jis čia atėjo atnešdamas nelaimę (para hacer una muerte¹⁶). Jis pyksta ant notaro. Bet ką daryti? Padėti jam pasprukti?

– Neįmanoma, Chosė Marija jį tuoj sučiups.

– Sulaikyti banditą?

– Bet jo gauja yra, be abejo, netoliese, be to, prie diržo jis turi pistoletus, o savo durklo niekad nepaleidžia iš rankų.

– Bet, ponas notare, ką gi jūs jam padarėte?

– Ak, visiškai nieko!

Kažkas tyliai sumurmėjo, kad prieš du mėnesius notaras buvo nurodęs savo ūkininkui: jeigu užėjęs Chosė Marija paprašytų atsigerti, šis turėtų į jo vyno taurę įberti aršeniko.

Taip visi kalbėjosi, dar nepradėję valgydi oljos¹⁷, kai pasirodė jaunojo lydimas atvykėlis. Abejonių nebeliko: tai buvo Chosė Marija. Praeidamas jis metė baisų žvilgsnį į notarą, kuris pradėjo drebėti tarsi ištiktas karštinės, paskui Chosė Marija grakščiai pasveikino jaunąją ir paprašė leidimo pašokti jos vestuvėse. Ji tikrai neketino jam atsakyti arba parodyti nepasitenkinimo. Chosė Marija tuojau paėmė kamštinę kėdę, pastūmė ją prie stalo ir įsitaisė šalia jaunosios, tarp jos ir notaro, kuris, atrodo, galėjo nualpti bet kurią minutę.

Pradėjo valgyti. Chosė Marija buvo kupinas dėmesio ir patarnavimų savo kaimynei. Kai patiekė rinktinį vyną, jaunoji, pakėlusi Montiljos vyno taurę (kuris, mano nuomone, geresnis už cheresą), palietė ją lūpomis ir tada pasiūlė plėšikui. Toks mandagumas parodomas prie stalo žmonėms, kurie gerbiami. Tai vadinama una fineza. Nelaimei, šis paprotys nyksta iš geros draugijos, čia, kaip ir kitur, besistengiančios atsikratyti visų tautinių papročių.

Chosė Marija paėmė taurę, karštai padėkojo ir pareiškė jaunajai, kad prašo ją laikyti savo tarnu, ir jis su džiaugsmu padarysiąs viską, ką ji teiktųsi jam įsakyti.

Tada ji visa drebėdama nedrąsiai pasilenkė prie baisiojo kaimyno ausies:

– Suteikite man malonę, – paprašė ji.

– Tūkstantį! – suriko Chosė Marija.

– Pamirškite, aš meldžiu jus, blogus ketinimus, su kuriais galbūt čia atėjote. Pažadėkite, kad iš meilės man jūs dovanosite savo priešams, ir per mano vestuves nekils skandalas.

– Notare, – tarė Chosė Marija, atsisukdamas į drebantį teisininką, – padėkokite poniai; jeigu ne ji, aš būčiau jus nužudęs dar jums nė nesuvirškinus šitų pietų. Nebedrebėkite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.

Ir, pripylęs jam taurę vyno, pasakė su piktoka šypsena:

– Nagi, notare, į mano sveikatą; tai puikus vynas, ir jis neužnuodytas.

Vargšas notaras vos galėjo nuryti gurkšnį.

– Ei, bičiuliai, – sušuko banditas, – linksminkimės (vaya de broma)! Tegyvuoja jaunoji!

Ir vikriai pašokęs nubėgo atsinešti gitaros bei pradėjo improvizuoti posmą jaunavedžių garbei.

Trumpai tariant, per tuos pietus ir prasidėjusius šokius jis pasirodė toks malonus, kad moterys su ašaromis akyse galvojo, jog toks žavingas jaunuolis gal vieną dieną baigs savo gyvenimą kartuvėse. Jis šoko, dainavo, jo visur buvo pilna. Apie vidurnaktį kokių dvylikos metų mergaitė¹⁸, menkai teprisidengusi prastais skarmalais, pribėgo prie Chosė Marijos ir jam šnipštelėjo keletą žodžių čigonų šnekta. Chosė Marija krūptelėjo: jis nubėgo į arklidę ir tuoj pat grįžo vesdamas savo eiklų žirgą. Paskui priėjo prie jaunosios, rankoje laikydamas pavadį:

– Sudie, – ištarė jis, – mano širdies kūdiki (hija de mi ama), aš niekada nepamiršiu akimirkų, kurias praleidau greta jūsų. Tai pačios laimingiausios, kokių aš neturėjau jau daugelį metų. Būkite tokia gera ir priimkite šį niekutį iš bastūno, kuris norėtų turėti lobį ir jums įteikti.

Taip sakydamas jai ištiesė gražų žiedą.

– Chosė Marija, – sušuko jaunoji, – kol šiuose namuose bus duonos, pusė jos priklausys jums.

Plėšikas paspaudė ranką visiems svečiams, taip pat – ir notarui, išbučiavo visas moteris, paskui vikriai liuoktelėjo į balną ir grįžo į kalnus. Tiktai tada notaras lengviau atsikvėpė. Po pusvalandžio atšuoliavo kareivių būrys, bet niekas nebuvo matęs žmogaus, kurio jie ieškojo.

Ispanai, kurie atmintinai moka romansus apie dvylika perų¹⁹, apdainuoja Reno de Montobano²⁰ žygdarbius, neišvengiamai turi itin domėtis vienu herojumi, kuris tokiame proziškame amžiuje kaip mūsiškis atgaivina riteriškas senovės narsuolių dorybes. Dar vienas motyvas prisideda prie Chosė Marijos populiarumo augimo. Jis nepaprastai dosnus. Jam nieko nereiškia gauti pinigų, ir jis lengvai juos išdalija nelaimingiesiems. Sakoma, kiekvienas į jį kreipęsis vargšas visada gauna didelę auką.

Toks mulų varovas man pasakojo, kaip praradęs mulą – vienintelį savo turtą, buvo pasirengęs stačia galva pulti į Gvadalkivirą, kai kažkoks nepažįstamasis jo žmonai perdavė dėžutę su šešiomis uncijomis aukso. Mulų varovas neabejojo, kad tai Chosė Marijos dovana: kartą jam, kai ant kulnų mynė besivejantys kareiviai, jis buvo nurodęs brastą.

Aš užbaigsiu šį ilgą laišką dar vienu mano herojaus labdarybės atveju.

Vienas neturtingas prekeivis iš Kampiljo de Arenas apylinkių gabeno į miestą acto krovinį. Laikantis vietinio papročio, actas buvo supiltas į ožkenos maišus, o vežimą traukė liesas, nušiuręs asilas, pusgyvis iš bado. Siaurame take nepažįstamas vyras, sprendžiant iš drabužių – medžiotojas, sustabdė acto vežėją ir, apžiūrėjęs asilą, prapliupo juokais.

– Kokį gaišeną tu čia turi, drauguži? – šūktelėjo jis. – Ar dabar – karnavalo metas, kad šitaip jį varai?

Ir juokai nesiliovė.

– Pone, – liūdnai atsiliepė skaudžiai užgautas vežėjas, – kad ir koks bjaurus šis gyvulys, jis man dar uždirba duoną. Juk aš neturtingas ir neturiu pinigų nusipirkti kitam.

– Nejaugi? – sušuko linksmuolis, – tai šitas šlykštus asilas tau neleidžia numirti iš bado? Bet jis nudvės nepraėjus nė savaitei.

– Imk, – tęsė jis, tiesdamas prekeiviui sunkų kapšą, – senasis Erera turi parduoti dailų mulą, už jį prašo tūkstančio penkių šimtų realų: štai jie. Šiandien pat nusipirk tą mulą, ne vėliau, ir nesiderėk. Jeigu rytoj kelyje aš tave sutiksiu su šituo siaubingu asilu, tai – prisiekiu savo, Chosė Marijos, vardu – aš jus abu nusviesiu į prarają.

Asilo savininkas, likęs vienas su kapšu rankoje, manė, kad sapnuoja. Ten buvo lygiai tūkstantis penki šimtai realų. Jis žinojo, ką reiškia Chosė Marijos priesaika, todėl pasiskubino iškeisti realus į puikų mulą.

Kitą naktį Erera buvo staiga pažadintas. Du vyrai su durklu nukreipė jam į veidą blausų žibintą.

– Atiduok pinigus! Nagi, greičiau!

– Ak, mano gerieji ponai, aš namie neturiu nė ketvirtuko.

– Meluoji. Vakar pardavei mulą už tūkstantį penkis šimtus realų vienam žmogui iš Kampiljo.

Jų argumentai buvo tokie neatremiami, kad tūkstantis penki šimtai realų netrukus buvo atiduoti, arba, jei norite, grąžinti.

P. S. Chosė Marija mirė jau prieš keletą metų. 1833 metais karalius Ferdinandas priesaikos jaunajai karalienei Izabelei proga suteikė visuotinę amnestiją, kuria garsusis plėšikas mielai pasinaudojo. Vyriausybė jam net paskyrė dviejų realų per dieną išlaikymą, kad tik gyventų ramiai. Kadangi tokia suma buvo nepakankama žmogui, įgijusiam daug elegantiškų įpročių, jis buvo priverstas priimti postą, kurį jam pasiūlė diližanų administracija. Jis tapo escopetero , ginkluotu palydovu, ir apsiėmė saugoti karietas, kurias anksčiau taip dažnai ištuštindavo. Kurį laiką viskas klojosi gerai: senieji bendrai jo bijojo arba jį aplenkdavo. Bet vieną dieną keli ryžtingesni banditai sustabdė Sevilijos diližaną, nors juo važiavo ir Chosė Marija. Nuo karietos viršaus jis kreipėsi į plėšikus; įtaka, kurią turėjo ankstesniems bendrininkams, buvo tokia didelė, kad jie atrodė nusiteikę pasitraukti be nieko pikto, kai banditų vadas, žinomas Čigono ( El Gitano ) vardu, pirma buvęs Chosė Marijos leitenantas, iš arti šovė į jį ir užmušė vietoje.

1842 m.

5 Vandėja (Vendée) – senovinė provincija Prancūzijos Vakaruose, palei Atlanto vandenyną; dabartinis departamentas (vert. past.).

6 „Aš juos visus kviečiu į kovą, Nes nieko nebijau!“ (leid. past.).