Valentinas Sventickas. APIE JUSTINĄ MARCINKEVIČIŲ. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
Kalendorius jau atskaičiavo daugiau nei metus be Justino Marcinkevičiaus. Aprimo poeto netekties sužadintos aistros, kuomet nemėgstantys Just. Marcinkevičiaus kaltino jo gerbėjus noru beatifikuoti mirusį poetą, o šie teigė, kad oponentai nemyli ne tik Just. Marcinkevičiaus, bet ir Lietuvos, todėl, esą, tyčiojasi iš visko, kas doram lietuviui turėtų būti šventa. Šios gana ryškios nuomonių poliarizacijos metu (o ir šiaip laidotuvių fonas nėra palankus objektyvesniam svarstymui apie išėjusiojo gyvenimą bei darbus) Valentinas Sventickas, tuojau po poeto laidotuvių ėmęsis rašyti apie Just. Marcinkevičių knygą, pasirodė besąs drąsus žmogus. Jis, be abejo, – poeto gerbėjas, bet, manyčiau, kad vis dėlto ne beatifikatorius, nors rašo labai suinteresuotai, kaip Just. Marcinkevičiaus, žmogaus ir poeto, advokatas, nebijantis aiškiai, kartais ironiškai ir aštriai pasakyti savo nuomonę. Just. Marcinkevičius ir V. Sventickas gyveno toje pačioje namo Mildos gatvėje laiptinėje, taigi knygoje nemažai kaimyniško ir dalykinio bendravimo epizodų, kurie, aišku, tik didina jos išliekamąją vertę.
Knygos struktūra beveik pabrėžtinai laisva. tarkim, „Pratarmę“ randame tik dvidešimt penktame knygos puslapyje, iki jos perskaitę ir autoriaus kalbą prie Just. Marcinkevičiaus kapo, ir memuarų, ir diskusinį tekstelį. Knygoje spausdinamos ir kelios gražiai į atskirus puslapius išskirtos citatos iš Albert’o Camus „Užrašų knygelių“, Vytauto Landsbergio straipsnio apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Milorado Pavičiaus „Chazarų žodyno“. Jos įdėmesniam skaitytojui praplečia teksto prasmių lauką, kartais gal kiek paryškina autoriaus intencijas.
Dailininko Romo Oranto valia jau ant priekinio viršelio V. Sventickas pasiaiškina dėl nelabai konkretaus knygos pavadinimo: „antraštė, jeigu ryškinčiau aštrųjį kampą, galėtų būti kita – „Apie taburetę virš galvos.“ „Taburetė virš galvos“ – tai autobiografiniai Just. Marcinkevičiaus užrašai, atsiradę po 1991 m. televizijos laidos „Krantas“, kurioje poetas buvo apkaltintas, neva savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ parašęs KGB užsakymu. Kaip tik apie šį gyvenimo siužetą kalbantys V. Sventicko knygos skyriai yra patys problemiškiausi. Todėl, rašant apie knygą, juos apeiti būtų negarbinga. Man juose įdomiausia (šiuo atveju tai nederantis žodis) paties Just. Marcinkevičiaus drama. Kalbėdamas ir apie ją, V. Sventickas minėtą istoriją vertina kaip „politinio romano siužetą“ ir pateikia tokią jo santrauką:
„Didelių permainų metas N valstybėje.
Štai įtakingas, gabus, dalykiškas veikėjas X. Štai aukštas valdžios pareigūnas Y, įsitikinęs, jog valstybė laimės, jeigu jis gaus dar aukštesnį sostą. X jam pašnabžda, kad tauta tame soste labiau įsivaizduoja populiarųjį Z. Abu sutaria, jog pastarąjį nesunku sukompromituoti“ (p. 70).
Niekada nemaniau, kad Just. Marcinkevičius galėtų būti renkamas šalies prezidentu, bet, ko gero, kritiko pasiūlytas (o jis gana įtikinamai aprašė kelis veikiančiuosius asmenis, jų kompleksus, bendrąjį to meto pasišvaistymo kompromatu foną) siužetas įmanomas, juk mūsų politinė realybė ne taip jau retai prasilenkia su blaiviu protu. Kaip tik ši istorija labai stipriai paveikė paskutiniuosius du poeto gyvenimo dešimtmečius. Tačiau drama prasidėjo kur kas anksčiau nei V. Sventicko minimas politinis detektyvas – dar tada, kai Just. Marcinkevičiui, jo paties žodžiais tariant, teko „patirti, ką reiškia administravimas ir partinis vadovavimas literatūrai“ (p. 63). 1960 m. pabaigoje ar 1961 m. pradžioje jis, tada dirbęs Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoju ir komisijos darbui su jaunaisiais rašytojais pirmininku, buvo iškviestas į kompartijos Centro komitetą, kur turėjo susipažinti su neoficialaus jaunimo būrelio byla. Kai kurias į tą bylą pakliuvusios medžiagos detales būrelio nariai ir jų draugai vėliau atpažino Just. Marcinkevičiaus „Pušies...“ puslapiuose. Bijau, kad pirmasis dramos veiksmas buvo sudėtingesnis, nei rašo recenzuojamos knygos autorius: gali būti ir taip, kad toji medžiaga su nelabai sovietinio jaunimo užrašais Just. Marcinkevičiaus rankose užsibuvo ilgiau, o ne buvo tik pavartyta kažkuriame kabinete CK, kaip rašoma knygoje. Tačiau ne taip jau svarbu, ar tos atpažįstamos detalės pateko į knygą dėl menininko sąmonės imlumo, kaip rašo V. Sventickas, ar dėl to, kad byla sklaidyta ilgai, galbūt netgi svarstant, ką su ta medžiaga daryti ar kaip išsisukti (Marcelijus Martinaitis yra pasakojęs, kad buvę reikalaujama, jog Just. Marcinkevičius toje byloje figūruojančius jaunuolius viešai pasmerktų (1)etiniu požiūriu pasinaudoti „iš ten“ gauta medžiaga yra negerai, ko V. Sventickas, advokataudamas „Pušies...“ autoriui, nepasako.
Tačiau kaip KGB užsakymą apysaką vertinti sunku: šiuo atveju tikrai sutikčiau su kritiko argumentais (p. 64). Jos neįmanoma perskaityti kaip kokius nors realius žmones apšmeižiančio ar įduodančio kūrinio. Naivoka modernistinio jaunimo persiauklėjimo ir sutapimo su liaudimi siužetinė linija atitinka bendrąją Just. Marcinkevičiaus kūrybinės ideologijos tendenciją. M. Martinaitis yra teigęs, kad skaitė tą apysaką „kaip tam laikui modernų, neįprastu stiliumi parašytą kūrinį“, mano kartos mokiniams jos veikėjai atrodė pozityvūs ir simpatiški. Taigi, net jei ir tartume, kad tai užsakymas, jis atliktas priešingai, nei užsakiusieji tikėjosi.
Paties Just. Marcinkevičiaus charakteris ne herojinis, bet dramatinis. Jo likimas, bent jau kiek jis siejamas su apkalbama istorija, man šiek tiek primena jo sukurto Mažvydo likimą: jaunystės nuodėmės, tada gal atrodžiusios nedidelės, pasiveja brandžiame amžiuje, o nuveikti tegul ir dideli darbai nuo dvasinių kančių neapsaugo. Pati ankstyvoji Just. Marcinkevičiaus pradžia įvairiopa, joje buvo ne tik ta V. Sventicko minima poemėlė apie miško brolius, bet ir, tarkim, drama apie kolūkių, kuriais pats autorius netikėjo, pradžią. Apie ją autoironiškai pasakojama „Dienoraštyje be datų“. Primenu tą gimnazistišką dramą ne kaip įkaltį prieš poetą („aniuolai tik danguj“, – konstatuoja V. Sventickas), bet vien todėl, kad pasakyčiau, jog būta visko, ką tokiais laikais, kokie buvo Lietuvoje po karo, gali padaryti dar jaunas ir naivus, bet ambicingas, savarankiškai iš vargo į mokslus bandantis prasimušti žmogus.
Tačiau Just. Marcinkevičiaus kūryboje tikrai nėra teisuolio komplekso, kuris būdingas kai kuriems jo kritikams, ir tai man atrodo svarbiau nei parodomosios atgailos akcijos, kurių buvo reikalauta ir iš jo, ir iš kitų jo kartos žmonių Nepriklausomybės pradžioje. Kai jo poezijos lyrinis subjektas pasižiūri į save, mato ir silpną, ir klystantį, ir kenčiantį žmogų. Kaip tik toks poetas yra ir ilgoje citatoje iš „Taburetės...“ (p. 60): suvokęs, kad gyvenimas baigiasi, kad jame būta visko, kad jau nieko tame gyvenime nebepakeisi, nebepataisysi, nebeišbrauksi. Kritiko komentaras: „Šioje pastraipoje Justinas Marcinkevičius užgęsta. Toks, koks buvo iki ją parašė, – čia užgęsta. Lieka kitas, kitoks“ (p. 61). V. Sventickas to nepabrėžia, bet knygoje nejučia ryškėja vienas iš to „kitokio“ Just. Marcinkevičiaus bruožų – sustiprėjęs savisaugos instinktas, noras nebeužkliūti kritikams (neįkyrus knygos leitmotyvas – įvairiomis progomis atsisakant ką nors daryti, poeto varijuojama frazė „vėl sakys, kad...“). Kritikas įtikinamai argumentuoja (p. 65–66), kodėl poeto reakcija į viešus kaltinimus tokia aštri: tuo metu jis buvo populiarumo viršūnėje, niekada tokių smūgių nebuvo gavęs; užsipuolime nebuvo įrodymų, bet buvo daug manipuliavimo faktais. Reakciją lėmė ir jautrios, linkusios į rezignaciją poeto asmenybės bruožai.
Be šios, problemiškiausios, temos, kuri gvildenama išsamiausiai, V. Sventicko knygoje yra ir daug kitų. Viena iš jų – poemos „Kraujas ir pelenai“ istorija. Ne herojus, o tik jaunas poetas, norintis, kad jo darbas būtų išspausdintas, nulėmė savo mylimiausios poemos likimą. „Kraujo ir pelenų“ rankraštį, 1959 m. įteiktą leidyklai, pareikalauta taisyti: „sustiprinti pasipriešinimo vokiškajam okupantui ir jo talkininkams temą, praplėsti kovos vaizdus ir pan.“ (p. 104). Ruošdamasis perleisti poemą 2007 m., Just. Marcinkevičius pašalino po to svarstymo įrašytus epizodus, kai ką ir šiaip meistro ranka pataisė ir mirtingo bei nuodėmingo žmogaus, o ne herojaus balsu pasiaiškino: „tai, ką išbraukiau, atsirado po rankraščio aptarimo. Žinoma, kad paklusau – man garbės nedaro. Bet labai norėjau poemą išleisti“ (p. 115). V. Sventickas, papasakojęs apie kūrinio parašymo ir išleidimo aplinkybes, 2007 m. teksto pakeitimus sąžiningai suregistruoja, sklaidydamas „Kraujo ir pelenų“ egzemplioriaus, kuriame poetas taisė, puslapius.
Tokio beveik sauso metraštininko vaidmens knygoje V. Sventickas imsis ne kartą. Savaime aišku, jis puikiai supranta, jog kalba apie literatūros klasiką, todėl smulkiai aprašo, kaip atrodo poeto darbo kambarys, knygų lentynos, rašomasis stalas, kas kuriam jo stalčiuje padėta. Žmogui mirus, jo gyvenimo erdvė neišvengiamai kinta, ir kritikas viską dokumentuoja būsimiems tyrinėtojams ar tiesiog smalsesniems skaitytojams. Patikslinamos ir biografijos detalės: artimųjų vardai ir gyvenimo datos, apdovanojimai, kiti panašūs dalykai.
Remdamasis savo paties mokykliniais ir studentiškais rašiniais (kokių vis dėlto neįtikėtinai tvarkingų ir viską išsaugojančių žmonių esama!), V. Sventickas atskleidžia, kaip Just. Marcinkevičiaus poeziją suvokė sovietinėje Lietuvoje augęs jaunuolis. Perspausdinami ir jau garbaus literatūros kritiko V. Sventicko ankstesniais metais parašyti tekstai, recenzijos apie Just. Marcinkevičių. Girdėjau visokių šio žingsnio vertinimų, bet jis visai atitinka tai, ką perskaitome knygos viršelyje – „Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių“.
Ar V. Sventickas, būdamas aiškus Just. Marcinkevičiaus šalininkas, mato ne tik stipriuosius, bet ir silpnuosius Just. Marcinkevičiaus kūrybos bruožus? Mato, nors, žinoma, jie nėra akcentuojami, juk rašytojai svarbūs ne dėl kūrybinių nesėkmių. Atidžiai perskaitę visą knygą, prisirinktume ir poeto kūrybos minusų, pavyzdžiui, „Justino Marcinkevičiaus kūrybos problemiškoji ypatybė yra prašmatni retorika, puikiai ištobulinta, kažin kaip susijusi su senų lietuviškų dainų puošybos elementais. Keletą dešimtmečių ji tikrai mažai kam galėjo kliūti, pasigėrėjimas šiuo būdu išsakomomis reikšmėmis buvo stipresnis už galimas abejones. Tačiau poetas buvo prisirišęs prie jos ilgiau, negu ji tesėjo veikti“ (p. 164); „Tekstų gausa irgi kelia vertybinių klausimų“ (p. 165). Kritikas pastebi ir sentimentalumo, ir šiems laikams nebederančių deklaracijų, ir dar daug ko kito. Tačiau vis dėlto kartais susidaro įspūdis, kad V. Sventickas rašo taip, tarsi literatūros kūrinio recepcija būtų labai pastovus dydis. Bent jau aš nepajutau, kad kritiko požiūris į Just. Marcinkevičiaus kūrybą (kalbu ne apie mokyklinius rašinius) būtų bent kiek pasikoregavęs dėl esminių ir politinės santvarkos, ir bendrosios kultūros situacijos pasikeitimų, ir galų gale – dėl paties kritiko vidinės raidos. Tarkim, asmeniškai man stipriai nubluko draminė trilogija, o kai kas iš poeto lyrikos tik išryškėjo. Recenzuojamoje knygoje jokie pasikeitę vertinimai nefiksuojami ar beveik nefiksuojami. Tiesa, yra hipotezė, kuriai pritarčiau: kai Just. Marcinkevičiaus gyventa epocha nutols ir visos tų laikų socialinės sankirtos pasidarys nebeaktualios, „tada galbūt liks tik visiems laikotarpiams ir visiems visų laikų žmonėms reikalinga poezija“ (p. 40). Aišku, tai hiperbolė, nes nebūna taip, kad poezijos reikėtų visiems, tačiau sutinku, kad būtent poeto lyrika turi daugiausia ilgo gyvenimo vilčių. Šiandien V. Sventickas džentelmeniškai gina Just. Marcinkevičių nuo bet kokių skeptiškesnių požiūrių, bet rimtesnių kritikų ar šiandieninių „dekonstruktorių“ (o jų esama) jis nemato ir nenori matyti, tiesiog atsiriboja nuo jų tarsi užsidėdamas kaukę: esu laisvas kritikas, turiu savo nuomonę, man visai nebūtina žinoti, ką kalba akademikai, o tuo labiau – su jais diskutuoti.
Jis reikalauja: vertinkim žmogų ir jo kūrybą istoriškai. Persakant savais žodžiais daugybę citatų ir argumentų, išeitų maždaug taip: sovietmetis buvo bjaurus, bet ir tada žmonės gyveno; ne tik atvirų sistemos priešų, bet ir daugelio sovietinėje Lietuvoje pagal galimybes dirbusių žmonių pastangomis buvo atkurta Nepriklausomybė. Esmingiausias visų V. Sventicko vertinimų išeities taškas ir būtų toks: dera atsižvelgti į realias ano laiko sąlygas ir įvertinti, ką pozityvaus poetas yra nuveikęs lietuvių kultūrai, o ne skaičiuoti jo padarytus kompromisus. Jo nuveikti darbai – ne tik parašytos knygos. Ir V. Sventickas kalba ne tik apie kūrybą, bet ir apie įvairią kultūrinę, literatūrologinę, pilietinę Just. Marcinkevičiaus veiklą. Be kita ko, jis prisipažįsta norėjęs parašyti straipsnį apie poeto literatūrologinius tekstus, darbą redakcinėse komisijose (šis kultūrai reikšmingas veiklos baras literatūros istorikų kol kas beveik netyrinėtas), tačiau dabar apsiribojama knygos skyriumi „Palikimo akademija“.
Vertindamas visuomenės nuotaikas, šiek tiek ironizuodamas, bet vis dėlto psichologiškai tiksliai V. Sventickas konstatuoja: „Kultūros bendruomenėje atsirado keista žmonių grupė: tie, kurie gėdijasi, kad žavėjosi Justinu Marcinkevičiumi“ (p. 175). Manau, kad laikas viską sustatys į vietas. Džiaugiuosi, kad V. Sventickas, kitaip nei kai kurie jo kolegos, nevartoja žodžio „genijus“, kai šioje knygoje rašo apie Sigitą Gedą (yra skyrius „Geda ir Marcinkevičius“). Berods ir žodžius „tautos sąžinė“, turėdamas galvoje Just. Marcinkevičių, jis tik pacituoja kaip egzistuojančią nuomonę (p. 171), bet pats apsieina be tokios egzaltuotos retorikos. Advokatavimo ir bandymų surasti pateisinimą bet kokiam Just. Marcinkevičiaus poelgiui, aišku, galėjo būti ir mažiau, poeto figūra lietuvių literatūros istorijoje nuo to nesumenkėtų, nebent jo paveikslas įgautų daugiau dramatiškų bruožų.
Labai asmeniška V. Sventicko knyga skatina asmeninius atsiminimus. Gal tik vieną kartą ilgai ir įjungusi diktofoną kalbėjausi su Just. Marcinkevičiumi, 2009 m. lapkričio 5 d. Dabar, perklausant įrašą, smilktelėjo frazės: „Kažkaip greitai viskas praėjo... Aš turiu galvoje ne režimą, vienokį ar kitokį, turinį ar formas... Laikas praėjo.“ Balse tarsi girdėti V. Sventicko minima graudoka „beveik šypsena“. „Laikas“, aišku, čia – „gyvenimo“ sinonimas.
__________________________________________
(1) Žr.: Martinaitis M. ...uždaro mąstymo sindromas stūmė Tomą iš Lietuvos // Mitaitė D. Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai. – Vilnius: LLTI, 2002. – P. 169–178.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)