|
<< Atgal
KAI RAŠYTI NEKYLA RANKA
Lietuvių rašytojai pastebimai suseno. Rašytojų
sąjungos suvažiavimas šį kartą vyko labai tvarkingas ir sušukuotas. Jokių
nereikalingų emocijų, incidentų ar trukdžių. Nebuvo ir jokių politinių
pareiškimų, nors suvažiavimas, kaip jau įprasta, vyko prieš savivaldybių rinkimus.
Praėjusį kartą, gal pamenate, rašytojai pabandė priminti būsimiems tautos
valdytojams, kad tarp daugybės deputatų pamėgtų ir vartojamų žodžių indėliai,
teisingumas, pažanga, ekonomika, švietimas ir pan., yra beveik nevartojamas
kultūra.
Priminti priminė, tačiau, kaip arabai sako:
Šunys loja, karavanas eina. Gal todėl šį sykį būsimieji miestų, miestelių ir
rajonų valdytojai buvo palikti ramybėje. Kultūra pas mus rūpi tik kultūrininkams.
Nors ir tai ne visiems. Klaipėdos dienraštyje turime pavaduotoją, kuris mėgsta
cituoti žinomą Gebelso posakį: Kai išgirstu žodį kultūra, noriu griebtis
revolverio. Juokauja, tačiau su potekste. Kam dienraščiui reikia kultūros ar
literatūros, jei tą vietą galima užpildyti reklama? Ir pelno atneš, ir galvos sukti
nereikia. Dar mažiau kultūra rūpi vietos politikams. Ir kažin, ar jiems rūpi
rinkėjai, nes partijų jau atsirado daugiau nei programų. Užtenka paskaityti jų
rinkiminius lozungus, kartojančius vienas kitą: Dirbkime savo kraštui (Lietuvos
centro sąjunga), Dirbk ir klestėk (Smulkaus ir vidutinio verslo partija) arba
Laikas gyventi geriau (Naujoji sąjunga), Už Lietuvą, kurioje gera visiems
(Liberalų ir centro sąjunga), o apie tvarką ir teisingumą kalba liberaldemokratai,
Tautos pažanga ir Tėvynės sąjunga, paskelbusi mįslingą šūkį Laikas keistis.
Dar juokingesnį lozungą, primenantį pionierišką mūsų vaikystę, iškėlė Lietuvos
liberalų sąjūdis Garbės žodis.
Nenuostabu, kad per rinkimus TV dėžė galėjo
ramiai ilsėtis. Nieko naujo nekalbėjo ir radijas. Tie patys veidai spindėjo žurnalų
ir laikraščių puslapiuose. Sielą apėmė nykuma. Net oras Lietuvoje ėmė ir atšalo
iki dvidešimt laipsnių.
Tokią dieną, kai nesirašo ir nuo skaitymo skauda
akys, plunksnos broliai prasimano visokių darbų ir pramogų. Poetas Gintaras brązgina
gitarą Rokfelerių būrelyje, prozininkas Juozas, kaip dėdė Karlas, įsispraudęs tarp
kelių pliauską, drožinėja ką nors gudresnio už Buratiną, vaikų literatūros
klasikas Vytautas mušinėja ping pongą savo namo palėpėje Giedrakalnyje, o žymus
eseistas Kęstutis stebi mus pro naują plastikinį langą ir visa tai užsirašo. O ką
aš? Sugalvojau patikrinti vieną storą aplanką, kurį kaupia mano žmona. Nieko slapto
ir intymaus ten neradau. Pasirodo, jame tilpo mano vaikystės namo byla, jo visa istorija,
kuri man daug daugiau sako nei visi kandidatai į miesto savivaldybę.
Mūsų name po karo buvo įsikūrusi NKVD, paskui
miestelio vaikų darželis, dar vėliau čia gyveno mokyklos direktorių šeimos.
Įdomiausia, kad šį namą pastatęs žmogus, Švėkšnos gimnazijos kapelionas Petras
Lapelis, buvo ne tik dvasiškis ir mokytojas, bet kaip daugelis atsikuriančios Lietuvos
šviesuolių laisvu laiku rašė dramas, poeziją ir pažintines knygas. Tarp žymesnių
jo veikalų paminėtina monografija apie Šventąjį Kazimierą, Kristupą Kolumbą, knyga
apie Jungtines Amerikos Valstijas. Karui baigiantis jis pasitraukė į Vakarus ir pakliuvo
į nacių Lanzendorfo koncentracijos stovyklą, iš kurios išėjo palaužta sveikata.
Laisve džiaugėsi neilgai, 1950 metais mirė Čikagoje.
Storame žmonos aplanke liko vienas iš paskutinių
Petro Lapelio eilėraščių Atsisveikinant.
Kur būsiu rytoj, kas įvyks nežinia.
Paklauski gėlių, kodėl girios taip šlama,
Ką Žvaigždės įrašė likimo plane?
Ar grįšiu į mieląjį tėviškės namą,
Ar liksiu gyvent tik miražo sapne?.. |
Ar kas dabar žino poetą Petrą Lapelį?
Kas jį pamena? Kas skaitė jo knygas? Gudruoliai sako rankraščiai nedega. Abejoju.
Kūrėjas dažniausiai rašo nebūčiai. Galvoju, kad tokių namų ir panašių istorijų
galima surasti kiekviename mažame Lietuvos miestelyje.
R. ČERNIAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|