|
<< Atgal
VYTAUTAS MARTINKUS
Literatūrologai ateities
vaikai?
Violeta Kelertienė. KITA VERTUS
Vilnius: Baltos lankos, 2006.
310 p.
Parašiau antraštinį sakinį be klaustuko ir tik
paskui jį padėjau. Turėdamas galvoje visus mūsų literatūrologus, tikrai nedrįsčiau
atsisakyti tokio ženklo. Kita vertus, rašiau šią recenziją apie vienos
literatūrologės knygą, tad tik užbaigęs ją ir galėčiau apsispręsti: palikti ar
nubraukti klaustuką antraštėje.
Iš pradžių ne apie tai. Jau įpratom skaityti
svetimom kalbom, bet vis dar laukiam kitomis kalbomis rašančių lietuvių autorių
knygų lietuviškojo leidimo. Kodėl turėtume nelaukti? Juk globalizacijos iššūkių
akivaizdoje tebekovojame už lietuvių kalbos prioritetus, tautinį lituanistikos
identitetą. Už teisę jį tapatinti su lietuvių kalba. Arba už laimę neprastas
knygas skaityti lietuviškai, kai knygynuose vis aukštesnė nelietuviškų
literatūrologinių veikalų stirta.
Štai ir įvyko: ,,Baltos lankos išleido Violetos
Kelertienės ,,Kita vertus.... Ilinojaus universiteto (Čikaga) Lituanistikos katedros
profesorė V. Kelertienė rašo ir skelbia straipsnius ne vien angliškai,
periodinėje spaudoje jos tekstus dažnai skaitome ir lietuvių kalba, tačiau trečdalį
šios knygos straipsnių (arba beveik pusę jos teksto) sudaro vertimai (ačiū
profesionaliai padirbėjusiems vertėjams Daliai Cidzikaitei, Almantui Samalavičiui
ir Rimui Žilinskui). Į vieną daiktą sudėti per du dešimtmečius parašyti,
įvairiomis progomis ir margoje spaudoje išblaškyti straipsniai, dažniausiai apie
lietuvių prozą ir jos kritiką.
Knygą palydi įvadinis Sauliaus Žuko žodis
,,Intriguojanti literatūros kritikos knyga.
Kuo ar kaip ,,intriguojanti?
Leidėjo (matyt, ir semiotiko) akimis, autorės
gebėjimu rašyti mums (lietuviams) ir jiems (visiems kitiems, ne
lietuviams, arba skaitytojams nei apie Lietuvą, nei apie jos literatūrą nedaug arba
beveik nieko neišmanantiems). Dar autorės profesionalumu (pvz., ,,geras pasakojimo
technikų teorijų išmanymas), ,,stambiosiomis knygos temomis feministine
ir postkolonialistine kritika. S. Žukas prisipažįsta: perskaitęs knygą, jis
ėmęs geriau suvokti ne tik V. Kelertienės pastangas kalbėti apie lietuvių
literatūrą iš postkolonializmo teorijos pozicijų, bet ir ,,sąmoningumo dozės
vaidmenį kritikoje (p. 1011). Iškalbingas literatūrologo prisipažinimas, ir jis
tikrai turėtų intriguoti kiekvieną, kuris nesijaučia esąs paskutinė instancija
literatūros kritikų sinode.
Sąmoningumo dozė, žinoma, lemia mąstymo
originalumą, ji apskritai visada nepakartojamai individuali. Tad ir šitos knygos
skaitytojas yra (bus) verčiamas į intrigos (literatūros mąstymo) lygtį įsirašyti
savuosius iksus ir ygrekus. Apie vieną kitą jų toliau ir bus kalbama.
Pirmas (ir gal vienintelis) manasis kaip recenzento
klausimas ar skeptiška mintis: ar jie, tie į knygą atrinkti straipsniai, visi jau ir
lietuviškai pasipuošę, būtini kaimynai? Ką kiekvienam jų suteikia toji
kaimynystė, moksliškai tariant, tos vienos (ir naujos) struktūros matmenys?
Viena (tegu ir lietuvių) kalba vargu ar svarbiausias toks matmuo. Ar ši knyga ir būtų
tas atvejis, kai, perfrazuojant pačią autorę, tegu ,,ne visi yra greimai, ir ne visi
sukuria savo mokyklą, bet esama literatūrologinio teksto rakto, kurį turi tik viena
V. Kelertienė, ir tik ji juo ką nors atrakina, savitai analizuoja, pasiūlo tinkamiausią
analizės metodą?
Knygą sudaro trys skyriai: ,,Feminizmo daigai
lietuvių literatūroje, ,,Apie rašytojų kūrinius ir ,,Literatūros kritikos
klausimais.
Intrigos beieškantis skaitytojas nesunkiai įspės,
kas jo laukia skyriuje apie moterų literatūrą (gal bus girdėjęs, kad knygos autorė
ir Ilona Maziliauskienė jau prieš ketvirtį amžiaus svarstė moters vietą ir vaidmenį
XX a. lietuvių prozoje ir ,,rengė po Nepriklausomybės atkūrimo kilusią jaunesnės
feminisčių kartos bangą Lietuvoje), tačiau lengvai įspėjami dalykai vargu ar tampa
tikrąja intrigos ašimi. Parodžiusi feministinio požiūrio prasmingumą, V.
Kelertienė, mano nuomone, yra paradoksaliai ,,vyriška, t. y. nesuabsoliutina šio
požiūrio vietos ir vaidmens literatūros teorijų kontekstuose. Taigi ,,šviečia,
bet ne ,,degina. Prie Žemaitės ar Šatrijos Raganos glaudžiasi A. Vienuolio
,,paskenduolės fenomenas, tarpsta Bitės Vilimaitės ar Vidmantės Jasukaitytės
ieškojimai, klasikinės feminizmo opozicijos pripažįstamos, bet visada einama
(siekiama) toliau. Prabylama apie feminizmo veidus ir etapus, kurie bent jau neleidžia
šios teorijos nublokšti neomarksizmo ar postmodernizmo vėjams.
Kitose knygos dalyse literatūrologinio mąstymo
intriga stiprėja, minties provokacijos daugėja. Ten esama daug dalykų, kuriuos
skaitytojas pats turi pasirinkti iš atskirų straipsnių, juos lyg siūlus ,,apmesti
ir ,,atausti. (Pripratusiems prie žaidimų klasėmis galima būtų pasiūlyti
pradėti skaityti ne nuo pirmo knygos puslapio, o nuo, tarkim, paskutinio skyriaus
priešpaskutinio straipsnio.) Straipsniai papildo vienas kitą, pradeda provokuoti
pamatines mąstymo apie literatūrą galias.
Štai antrame skyriuje autorė įsikuria tarp jau S.
Žuko nurodytų skirtingų lietuvių literatūros skaitytojų kategorijų: lietuvių ir
nelietuvių. Tačiau abiem grupėms, sakyčiau, tai net naudinga. Šiame skyriuje beveik
nelikę tekstų, kurie skirti tik išeiviams lietuviams (tokiu galėčiau vadinti
tik straipsnį apie M. Katiliškio romaną ,,Miškais ateina ruduo). Skyriaus
diachroniniai poliai: studija ,,Įvadas knygai Come into My Time (skirta
nelietuviams) ir pora straipsnių apie R. Gavelio prozą. Kas primiršo, turėtų
prisiminti, kad Come into My Time yra V. Kelertienės pastangomis į anglų kalbą
išverstų lietuvių novelistikos ir apysakų rinkinys, kurį 1992 m. išleido Ilinojaus
universiteto leidykla. Net po keturiolikos metų neturime įspūdingesnio leidinio,
pristatančio Vakarams mažąją sovietinę lietuvių prozą. R. Gavelio kūrybą
(nenustebkime) lietuvių literatūros tyrinėtojams V. Kelertienė siūlo ,,atrasti ir
tą veiksmą vadina žodžiu be jokių kabučių. Ar bent nutuokiate, ponai iš Lietuvos,
kad pražiopsojote R. Gavelį?
Tiek rinkinys Come into My Time, tiek R.
Gavelio trilogija apie Vilnių nėra naujausioji mūsų proza. Tai iki
Nepriklausomybės ir tuoj po jos atkūrimo parašyti kūriniai. Svarstant apie R. Gavelį,
atsiranda ir jau minėta ,,postkolonijinė literatūros analizė (,,Ričardo Gavelio
postkolonijinis žmogus). Ta pati, kuri Lietuvoje daug kam tebėra neaiški,
nereikalinga. Ne V. Kelertienė sugalvojo šią teoriją, bet ji pasiūlo ja remtis ir
šitaip atranda įdomių, netikėtų dalykų lietuvių literatūroje. Beje, tikrai
skaudžiai provokuojamų klausimų (p. 210211).
Trečias skyrius leidžia aiškiau įsivaizduoti,
kodėl ir kaip literatūros tyrinėtojos ir kritikės žvilgsnis krypsta į R. Gavelio ar
kitų (jos pasirenkamų) autorių kūrybą, kodėl jai šauna į galvą ir jau
neapleidžia mintis apie tebesitęsiančią literatūros kritikos krizę Lietuvoje. Tiesa,
ir čia esama duoklės skaitytojui, kuris negyveno sovietinėje ar postsovietinėje
Lietuvoje: vienas (ankstyvesnis) straipsnis aiškina, kaip nacio įvaizdis literatūroje
tapo naujų meninių ieškojimų galimybe, o kitas (visai neseniai parašytas) kaip
sovietiniais metais atrodė cenzūros apėjimo formos. Tačiau ir tuose nelietuviams
skirtuose svarstymuose atsiveria tai, ko tarsi ir nebuvo (o iš tikrųjų liko
,,išstumta, suspenduota, paslėpta) rašant feminizmo, postkolonializmo ir kitomis
temomis. Labiau aiškėja, kodėl šiandien sunku (ir net beprasmiška) rašyti Lietuvoje
tautinės literatūros istoriją, kas yra atsitikę literatūros teorijoje, kritikoje, ir
t. t.
Recenzentui, pasiūliusiam skaityti šią knygą ,,su
intriga, nederėtų atidengti visų jos autorės ,,kortų, tad tik kai kurias
(reikalingas šios recenzijos intrigai) jis ir ,,tepažymi, kiekvienam palikdamas
laisvę sugrįžti prie tų pačių dalykų.
Pavyzdžiui, straipsnyje ,,Lengvai pučia keturi
vėjai lietuvių literatūrologijoje (jis parašytas prieš dešimtmetį) autorė labai
žaismingai (ne dažname knygos tekste tokios žaismės tiek daug esama) ir analitiškai
kalba apie postsovietinės literatūros analizės bėdas. Teorines ir praktines. O jos ir
šiandien beveik tos pačios. (Nes, matyt, ir šiandien nepučia ,,keturi vėjai
lietuvių literatūros savivokos pasaulyje.) Tačiau tai bėdos mūsų pačių,
Lietuvoje gyvenančių, universitetų literatūros katedrose, institutuose susibūrusių
ir neišsivaikščiojusių, bet tebemąstančių ir teberašančių taip, kad nauja
literatūrologija tebestovi ,,prie slenksčio. Bandymai ,,įsikibti į vieną kurią
,,strategijų (sutikome šiuo terminu pakeisti ,,metodologiją ar
,,metateoriją), be abejonės, nėra tas pat, kaip pasirengimas derinti įvairias
,,strategijas, individualus, bet motyvuotas literatūros metakalbos kūrimas.
Ir... jos vartojimas.
Estetinio daugybingumo, daugiakalbiškumo,
pliuralizmo, reliatyvizmo, postmodernizmo arba kitaip vadinamos situacijos sąlygomis
raktas literatūros kūriniui atrakinti yra panašus jei ne į laivo šturvalą pučiant
visiems keturiems vėjams, tai bent į vaikišką (kelių?.. tūkstančių dalių)
dėlionę, kuri, beje, neturi atitikmens tikrovėje, o tik remiasi mūsų pačių
literatūrine patirtim. Didžiuotis, kad tokios patirties mažoka, kad jos visai nėra,
arba kad joje nėra vietos teoriniams procesams, būtų apmaudi klaida. Skaitydamas ,,Kita
vertus... pripažįsti, kad literatūros mokslas egzistuoja, jis išlieka net tada, kai
jo, atrodo, jau ir nebelieka. Jis tampa efektyviausių ikišiolinių ieškojimų
pėdsakais, jų punktyrais, ateities nuojautomis, drąsa kūrinius savaip vertinti.
V. Kelertienės knyga tai sako ir padeda suprasti, ir
Lietuvoje tai tebėra labai aktualu.
Taigi knyga vykusiai įsiterpia į nedrąsius
lietuvių ginčus apie literatūrologinio mąstymo strategijas. Ir istorinė (pvz.,
,,Literatūros lankų), ir dabartinė (ypač ,,rakinant R. Gavelio tekstus)
literatūros kritikos metakalba V. Kelertienei neatrodo scholastinė ar
neįveikiama problema. Atvirkščiai, pačiai literatūrologei tokios metakalbos
netrūksta. Bent ji visada turi konkretų metodą ir apgina jo vaidmenį. Taiko labai
įvairius literatūros skaitymo patirties modelius. Tokia literatūros samprata prieš
nieką nekeliaklupsčiauja. Ji savarankiška, kiek tik jai įmanoma. Kartais analizei
tinka tik labai vykęs, ,,geras kūrinys, kartais reikalingas (arba bent tinka)
apyprastis ar net visai prastas: praktinei kritikai, rašo autorė, savaip naudingi ir
blogi veikalai (p. 267). Kartais labai tinka senovinis turinio ir formos ,,atitikimo
principas, bet kitu atveju jis gali nutempti prie negyvų literatūros krantų. Kartais
populiarioji (,,bestselerinė) literatūra gali būti analizuojama iš literatūros
pozicijų, nors vis vien išlieka rūpestis, teigia autorė, skirti bestselerius kaip
neliteratūrą nuo būsimos klasikos, kuri neabejotinai yra literatūra. Brėžti ribą
tarp aukštos ir žemos prabos kūrybos. Analizuoti literatūrą, o ne nurodinėti, kokia
ji turi būti.
Dabar jau galėčiau baigti užrašyti šitos
recenzijos pavadinimą. Be jokių išlygų reikia braukti tą mano laikinai paliktąjį
klausiamąjį ženklą, kai skaitome V. Kelertienės ,,Kita vertus... Kol žymiausiuose
pasaulio universitetuose lietuvių greimai vėl sukurs ar įsteigs savas
literatūrologines mokyklas, džiugu sveikinti vienišus literatūros piligrimus,
parvežančius mums sveikos literatūrinės išminties. Ji tikrai iš mūsų ateities.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|