|
<< Atgal
|
EUGENIJUS IGNATAVIČIUS
Dvi moterys,
gerdamos kavą
N o v e l ė |
Jos buvo išrankios: po ilgų ieškojimų apsistojo
nuošalioje senamiesčio kavinukėje Alsa. Viduje keletas kvadratinių staliukų,
žiogakojų krėslų ir vienintelis medinis apskritas stalelis prie lango. Jeigu
šis būdavo užimtas, už plastikinių kerėplų ponios nesėsdavo. Į tuklumą linkusiam
barmenui Vosyliui abi viešnios krito į akį. Pastebėjęs, kad jiedvi užsuka kas antrą
trečiadienį, ant apskrito staliuko padėdavo lentelę Rezervuota. Ne dėl
arbatpinigių: nuo tų moterų kavinėje pasklisdavo rožių, žydinčio sausmedžio ir
migdolų kvapai. Abi elegantiškos, skoningai pasipuošusios. Viena šviesiais,
išpurentais, o kita nulupto juodalksnio spalvos, bangomis ant pečių krintančiais
plaukais. Šviesioji romi, stambėlesnio sudėjimo, kita gražuolė, dailesnio
veiduko, aukšta, liekna it nendrė. Baltaplaukė blyškaus veido. Abi nenusakomo
amžiaus. Jeigu Vosyliui tektų rinktis, nežinotų kurią. Aplink šmirinėjant jam
pasisekė nugirsti vardus: Kornelija, o kita, smulkesnioji, išmintingo veido,
plačiakaktė, aukštyn į dešinę suversta plaukų ševeliūra Sandra. Ją Vosylius
praminė Rude, o pilnesnio kūno Šviese. Jis iš tolo gėrėdavosi jų santūriais
judesiais kaip grakščiai išsineria iš paltų ir skraisčių, drabužius pasveria
ant krėslo atlošo arba pagarbiai kabina ant gembės. Prisėdusios ant žioginių
krėslelių grakščiai užmeta koją ant kojos taip, kad kelius žaibiškai apdengtų
lengvos sijonų ar suknelių klostės. Pastalės šešėlyje matyti tik tobulai nutekinti,
žiburiuojantys aukštakulniai. Nerūko. Užsisakiusios po taurę Marlot vyno ar
Sudano rožių arbatos su pyragėliu, prasėdi valandą, dvi. Kalbasi be perstojo,
pašnabždomis. Kai kada jų veidai būna liūdni, abi tyli ir žvelgia į gatvėje
gelstančio kaštono lapus, o akyse sužiba ašaros. Jas nusišluosčiusios gėlėtom
nosinaitėm, viena kitai paspaudžia rankas, nusišypso ir vėl ūturiuoja. O kitąsyk
linksmos, valiūkiškos, nerūpestingos kvatoklės, ilgais pirštais tiesiog žaidžia
šakutėmis smaigstydamos žuvų pirštelius, švelniai apgaubusios delnais kiloja
arbatos puodelius. Jis tik mano šoferis! Šoferis!.. springdama iš juoko klega
Šviesė.
Barmenui smalsu išgirsti moterų paslaptis. Jis
mėgina dažniau prieiti ir pasiteirauti, ar nenorėtų dar arbatos puodelio, o gal
atnešt ko nors rimtesnio? Uždega žvakelę. Pasiūlo meniu. Jos atsisako. Pamaitina
akvariume žuvytes. Vosyliui pasiseka nugirsti vieną kitą žodelį. Kai taurės vyno
išsenka, Šviesė iš rankinuko išsitraukia mažutį it muilo plytelę mobilųjį
telefoną ir surenka numerį. Po keliolikos minučių gatvelėje priešais kavinės langą
sustoja japoniška Toyota. Abi damos pakyla ir, palikusios arbatpinigių,
atsisveikina.
Nerangus, tuktelėjęs barmenas Vosylius, kadaise
šokęs kordebalete, nežinia kaip įsitaisęs Alsoj, dažnai ketina pulti prie
paltų ir damas aprengti, bet nesuspėja.
Kartą, kai kavinukė buvo pustuštė, jis išsmuko
ant laiptelių parūkyti. Staiga suklūsta girdi ponių kalbas. Mat stalelį nuo jo
ausies skiria tik plona dekoratyvinė siena.
Tu šiandien geriau atrodai, žavisi
Šviesė. Sumažėjo svoris?
Galiu pasidžiaugti: per vasarą tris
kilogramus, džiūgauja Rudė.
Puiku! Viskas į gerą. Paklausei mano patarimo
nepagailėjai babcių.
Geriau neprimink. Toji ciocėnienė
musė cėcė, o ne gydytoja. Ryklys. Ji mane nori pribaigti dabar chemą tvarko.
O kaip laikosi tavo šoferis nereikalauja skyrybų?
Pamėgintų! Niekaip negaliu susitaikyti su
mintimi, kad aš
anksčiau negu uošvienė. Dvidešimt metų vyresnė. Po vestuvių nė
karto neapsilankė. Pagimdžiau ir užauginau jai du anūkus, o lig šiol manęs
nepripažįsta marčia! Aš tyčia gyvensiu viską padarysiu, kad ji anksčiau
Bijok Dievo, nuodėmę darai.
Nieko, paskutinį patepimą gavau
Anąkart
įslenka į palatą jaunas kunigėlis, nedrąsutis, baugštus, maniau, dvasią pakels.
Dvasnelė mikt mikt: ponia, žinokit, su tokia liga kartais ir nepasveikstama. Jeigu
tektų atsidurti t e n , perduokite nuo manęs amžiną atilsį
mamutei linkėjimus! Cha cha, aš gi jos nepažįstu, ten tų mamučių milijonai!
Sako, iš karto pamatysite aš paprašysiu, kad pasitiktų.
Taip ir pasakė?
Davė išrišimą, palaimino, patepė, keliauk,
sako, sesele, namo, namo
Nė velnio, aš į kurortus. Lepinausi porą savaičių.
Po taurę vyno, kas vakarą į šokius. Romanas!
Romanas?! Rimtai? Padūkėlė
Po paskutinio
patepimo?!
Na ir kas romanas geriau už patepimą.
Gražus?
Pienės pūkas, burinėlis. Mano sūnus galėtų
būti. Vakarais nyku. O ten liuks salė, parketas blizga. Muzika iki išnaktų.
Pasipustau, veido griovius užglaistau, žandus pasirausvinu, papurinu peruką ir su
klipatomis į tancplac. O ką aš dar galiu! Deja, sienas ramsto tik
pliktelėję pirdžiai. Šliaužioja kelios poros. Žiū, išnyra aukštas, tiesus,
lieknas angelas be sparnų, ir tiesiai prie manęs. O, kaip mudu plukdėme valsus,
argentinietišką tango. Pasaka. Technikos magistrantas prisvilo kaip žvynas. Nežinau,
ką ir daryt šokdina ir šokdina. Man kvapo pritrūksta. O jis net palydėti
siūlosi. Ką gi, išeinam į parką. Pasliūkinėjam, pasėdinėjam ant suoliukų
susiėmę už pirščiukų. Alma upokšnis. Liamūr! Aš jam pažeriu Aleksandriškio.
Ištirpsta vaikas: į glėbį puola, papuko graibstosi
Oi ne, vyruti, pasodinau į
vietą.
Jūs tokia
neregėta! Taip nuostabiai šokate
ansamblietė!
Aš? Cha cha, balerina Pliseckajos
pusseserė.
Tiki viskuo.
Nuvesčiau į pasaulio kraštą. Aš palydėsiu
jus.
Nėra kur čia pat namai. O miegam kambary po
dvi.
Gaila. Ateikite rytoj į kultūrkę. Aš
pirmąkart šitaip. Mačiau ne sykį praeinančią pro mūsų kontoros langą.
Šitokia mergina ir vaikšto sau viena!
Aš dvidešimt penkeri metai ne mergina,
vaikeliuk. Laikas čiūčia liūlia! Atia!
Kada pusryčiaujat? Už kurio stalo?
Neskaičiavau. Baigiasi kelialapis.
O Dieve! Pratęskite. Padėsiu. Žiemos sezonas
galima
Užteks. Labanakt, sūnaituk. Ačiū. Buvo
smagu.
Paskambinkit, duosiu kortelę. Aš čia
praktikoj. Tik dėl jūsų į diskoteką.
Man jau nieko nereikia.
Bet man
reikia. Surasiu pasaulio krašte.
Nerasite išskrendu greit į mėnulį.
Nejuokaukit.
Labanakt.
Jo akys išsipūtė, burnytė prasižiojo
papkį kišk, kad nepravirktų.
Ir viskas? Argi tai romanas? nusivilia
Sandra.
Susirado valgyklą. Įgriūva nešinas gėle,
mėlynių krepšeliu. Įžūlus tipas. Nežinau, kur akis kišt. Duok adresą
kitaip neišsiskirsim. Aš negaliu be jūsų. O varge, vaikeli, sakau, ar tu žinai,
kiek man metų? Jis netiki. Tu gi vienmetis su mano dukra Ugne. Jūs visos
meluojate. Aš gi sergu nepagydoma liga. Apsimetat visos gražuolės taip dumia
akis. Laimė, mano šoferis atvažiavo diena anksčiau
Tuo metu į kavinę atsliūkina nepelningi
sėdėtojai liaudies teatro artistas ir bepinigis lėtapėdis poeta. Jų tik ir
trūko, širsta Vosylius. Iš anksto žinodamas jų meniu, pritvenkia alaus ir paruošia
pakepintos duonos su česnaku. Vosylius eina prie akvariumo pamaitinti žuvyčių, gal
išgirs moterų pokalbio tęsinį, deja:
kokios spalvos suknelė geriausiai tiktų? O
gal kostiumėlis? spigindama tamsiomis mėlynėmis į draugę teiraujasi Šviesė.
Hmmm, ilga suknia nuobodoka, geriau
kostiumėlis, tas su apvadėliais, rimtesnės spalvos. Svarbu, kad būtų suderinta,
estetiška ir rimta.
O jeigu bajoriškai, kaip Barbora Radvilaitė
bordo spalvos kepuraite su kutu, kokarda, žalsvu šaliu, skraiste ant pečių, daniškais
bačiukais?
Ne, jokiu būdu. Tamsiai žydra arba kaštoninės
spalvos suknia plačiomis klostėmis, balta apykaklaitė, ant kaklo jokių papuošalų,
jokių kryželių ir bekulniai.
Ne ne, bateliai paskutinės mados,
pabrėžiantys kelties išlinkimą.
Tavo reikalas.
Ir tavo. O kaip tu pageidautum?
Bateliai be kulniukų. Tamsūs tonai: juodas
ilgas sijonas, rubino ar melchioro spalvos žvyreliais nusėtas švarkutis, perregimas
violetinis šalikėlis, rankose Aušros Vartų paveiksliukas.
O lūpos? Kokia spalva tiktų? Violetinė ar
gyvastinga aviečių
Šypsotis ar atrodyti rimtai, o gal paniekinamai kelti nosį
į padebesius?
Nesąmonė.
Vis tiek tu aprengsi. Maniškiai nusigąs,
sutriks ir nežinos, ką daryti. Jie minkštainiai. Aš būtinai paliksiu Ugnei tavo
telefono numerį. Tik tavimi pasitikiu. O, jau atšliaužė mudviejų karieta!
Ponios, mandagiai linktelėjusios Vosyliui, ant
lėkštės pažėrusios gausių arbatpinigių, išskuba. Vosyliaus kūną nuo jų kalbų
krečia šiurpas.
Iš laukų ir girių, iš debesuoto dangaus į
miesto gatveles ir skverus pro namų fasadus, tarpuvartes ir arkas smelkiasi ruduo. Veltui
kiekvieną trečiadienį Vosylius ant medinio stalelio prie lango dėlioja lentelę
Rezervuota ponių nė kvapo. Nuo kaštono ant grindinio nuplazda paskutiniai
lapai. Prasiaučia žiema, nužydi kaštonas.
Rudeniop gelstant lapams trečiadienio popietę
tarpdury sušmėžuoja Sandra su aukštu barzdotu vyriškiu už parankės. Laimė,
staliukas prie lango tuščias. Čia mudvi sėdėdavom
nugirsta Vosylius. Abu
rimti ir susikrimtę. Vyriškis užsisako stipresnio gėrimo, salotų ir paprašo
peleninės, o Sandra to paties Marlot vyno ir Sudano rožių arbatos.
Vosylius nesiryžta pasiteirauti: o kur Šviesė? Sandra atrodo labiau pablyškusi ir dar
lieknesnė, bet tai jai tinka, dvasingas veidas įgijo Modiljani pieštų moterų stilių.
Kol Vosylius paruošia užkandį ir gėrimus, jiedu spėja įsikalbėti. Sandra šneka
apygarsiai, nes vyriškis akivaizdžiai apykurtis. Vosylius su padėklu rankose
priartėjęs prie jų išgirsta:
nekaltojo burinėlio būta oho!
Sanatorijoj iškniso adresą ir vėlų vakarą mieste į jos namus įgriuvo su rožių
puokšte. Ar čia gyvena Kornelija? Čia, tarpdury nustebusi pasitiko
Ugnė. Aš būtinai turiu su ja susitikti. O ji tuo metu ligoninėj, ruošiama
devintai operacijai. Įsivaizduoji, ryžosi kepenis pjaustyti, visi gūžčiojo pečiais
gal iš keršto pergyventi uošvę? Dukra, matyt, pasakė, kur mama. Jis išnaktom,
net nepasibeldęs, įsiveržė į palatą septintam aukšte. O ji, ką tik nusipraususi,
taisosi guolį. Visos grožybės nupustytos pašėtra! Vyrukas, amo netekęs, su
rožių kupeta vienutės tarpdury kažką mėmlioja. O ji kad suriks oho, tik ji taip
ir gali: Dink iš mano akių, paršeli, su tuo darželiu, čiuožk namo! Rožių
kupeta nukrito ant grindų linoleumo, o paršelis atatupstas atatupstas, vos
neišgriovęs lašelinės, smuko į koridorių ieškoti lifto
Gaila, pavėluotai gavome žinią.
Labai apmaudu ir liūdna. Netesėjau pažado
neaprengiau. Likimas
O tokį atsisveikinimo vakarą man surengė atsimeni jos
dovanas?..
Kitų metų rudenį į Alsą užsuko tas pats
barzdotas aukštas vyras. Jis vilkėjo tamsia eilute ir lietpalčiu. Prisėdęs už
apskrito medinio stalelio gėrė kavą su brendžiu, be perstojo rūkė delnu glostydamas
greta stovintį tuščią krėslą, skausmingu žvilgsniu įsistebeilijęs į Sandros
plaukų spalvą primenančius kaštono lapus už lango. Žiūrėjo įsitempęs, tarsi
vildamasis, kad dar ateis vėluojantis brangus žmogus.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|