|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
JŪRATĖ BARANOVA
Lietuvių personalioji eseistika:
tarp žaismės ir fundamentalumo
Kai kurios istorijos ir
kultūros paralelės
Išpažinties privatumas ir
garbingumas
Nuo minimalizmo link
sudėtingumo
Ar personalusis eseistas
egocentrikas?
Ironija ir autoironija
Aš ir kitas
Į viršų
Kai kurios istorijos ir kultūros paralelės
Šiame tekste lietuvių personalioji eseistika
tiriama lyginant ir ieškant paralelių su pasaulyje jau susiklosčiusia personaliosios
eseistikos tradicija. Pasiremsiu antologijos Personaliosios esė
menas; antologija nuo klasikinės epochos iki dabarties sudarytojo amerikiečio
Phillipo Lopate'o (beje, taip pat personaliojo eseisto) įvadu1.
Lyginsiu P. Lopate'o įžvalgas ir ilgos, Michelio Montaigne'io ar net Senekos laikus
siekiančios tradicijos apibendrinimus su tuo, ką per trylika metų (nuo Rolando
Rastausko pirmųjų esė 1993 m. nuorodų) pavyko padaryti personaliesiems eseistams ir
jų tyrinėtojams Lietuvoje. Šiek tiek praplėsiu lietuvių personaliosios eseistikos
sudėtį: iš auksinio penketuko ją paversiu septintuku. Kartu su jau ne
sykį aptartais R. Rastausko, Herkaus Kunčiaus, Sigito Parulskio, Giedros
Radvilavičiūtės ir Alfonso Andriuškevičiaus tekstais nagrinėsiu ir Kęstučio Navako
esė rinkinį Gero gyvenimo kronikos bei Giedrės Kazlauskaitės esė, publikuotas
knygoje Aštuntoji diena.
P. Lopate'as personaliosios
esė žanrą apibūdina panašiai kaip Bilas Rorbachas, teigęs, kad personaliojoje esė
visada kalbama pirmojo asmens vardu ir kad personalioji esė tam tikru požiūriu yra jo
autorius2. P. Lopate'as taip pat nurodo, kad personalioji
esė yra neformaliosios (skirtingai nuo formaliosios, t. y. mokslinės, politinės,
kultūrinės ir t. t.) esė atmaina, kuri sutelkia dėmesį ne tiek į racionalius
išvedžiojimus, kiek į stilių ir rašančiojo asmenybę. Personaliosios
esė tekstu plaukia, anot vaizdingo Elizabeth Hardwick posakio, paties rašančiojo
solisto asmeninis parašas3.
Vieną iš personaliosios esė ypatybių P. Lopate'as
nurodo jos intymumą. Esė autorius tarytum kalba tiesiai skaitytojui į ausį,
patikėdamas jam viską nuo paskalų iki išminties. Pasidalydamas
savo mintimis, prisiminimais, troškimais, skundais ir keistybėmis, personalusis eseistas
užmezga santykį su skaitytoju, dialogą draugystę, galbūt pagrįstą
susitapatinimu, supratimu, pasitikrinimu ir bičiulyste4.
Ar tai reiškia, kad personalieji eseistai yra monologistai, nerandantys su kuo
pasikalbėti ir priverčiantys juos išklausyti skaitytoją? P. Lopate'as taip nemano.
Anot jo, personalieji eseistai kalbasi su savo skaitytojais todėl, kad yra įpratę
diskutuoti patys su savimi. Dialogo forma literatūroje įtvirtinta jau nuo Platono
laikų. Personalioji esė tai tam tikra literatūrinė komunikacija.
P. Lopate'as atskiria personaliąją esė nuo
autobiografijos. Autobiografinių memuarų autorius, jo nuomone, juda linijine kryptimi,
vis giliau panirsta į naratyvą, kaip ir romane neišvengiamai įtraukia psichologinius
ir socialinius įvykių aspektus. Personalioji esė rašoma, kitaip nei autobiografija,
ciklais. Eseistas visuomet pradeda nuo prielaidos, kad skaitytojas su jo tekstu susiduria
pirmą sykį. Todėl eseistas nevengia pasikartojimų. Pridurčiau nuo savęs
personalioji esė gali turėti tam tikro džiazavimo elementų. Prie tos pačios
temos galima nuolat grįžti rašant vis naujas esė ir renkantis skirtingas prieigas.
Šiuo atveju P. Lopate'as pabrėžia būtiną autobiografinių detalių pakartojimą, kad
skaitytojas susigaudytų, apie ką rašoma. Linijiniame pasakojime tokie pakartojimai
trikdytų naratyvinę logiką, o esė žanre jie neišvengiami.
Personaliosios eseistikos žanras, anot P. Lopate'o,
siekia graikų ir romėnų klasikinės kultūros laikus. Ne tik formaliomis, bet ir
personaliosiomis esė jis laiko kai kuriuos Senekos laiškus (Apie triukšmą,
Astma, Scipio vila), Plutarcho tekstą Paguoda jo žmonai. Esė rašymo
tradicijų jis neaptinka afrikiečių ir arabų literatūroje. Arabai aš atverti
gali nebent poezijoje. Tačiau Japonijoje jau X a. personaliąją eseistiką galima
įžvelgti Sei Shonagog dienoraštyje. Kinijoje Tang dinastijos klestėjimo laiku esė
rašymas buvo būtina kariškių egzamino procedūros dalis. Kai kurie jų pasirinkdavo
rašyti literatūrines esė. Šiuolaikinėje kinų literatūroje taip pat esama eseistų
(Lu Hsun). P. Lopate'as ryškiausiu personaliosios eseistikos klasiku nurodo, kaip
įprasta, prancūzų eseistą M. Montaigne'į (15331592). Po M.
Montaigne'o esė žanras iš Prancūzijos persimetė ir suklestėjo Didžiojoje
Britanijoje. Tai gali turėti kažką bendra su anglams įprasta ekscentriškumo
tolerancija ir anglų rašytojams būdingu polinkiu komiškajai ironijai, teigia P.
Lopate'as5.
Esė žanro ryšys su kultūros ar sociumo
ypatybėmis yra neabejotinas, tai rodo ir faktas, kad personalioji esė Lietuvoje
suklestėjo tik nepriklausomybės laikais. Kai kurioms amerikiečių personaliosioms esė
įtakos turėjo Ralpho Waldo Emersono ir Henry Davido Thoreau gamtos meditacijos (W.
Berry, E. Hoagland, A. Dillard). Tačiau didžiulę įtaką šiam žanrui daro ir
laikraščių kultūra. Viena populiari personaliosios esė kryptis išsikristalizavo iš
humoristinių stulpelių laikraščiuose tradicijos (R. Benchley, J. Thurber, D. Parker,
H. L. Mencken, H. H. Broun, F. P. Adams). Kita džentelmeniškai elegantiška, sekanti
Franciso Scotto Fitzgeraldo įvesta džiazo epochos kultūros tradicija atspindėjo
New Yorker stilių (E. B. White, A. J. Liebling, J. Mitchell). Laikraščiai
Partisan review ir Commentary kultivavo energingą ir kovingą esė rašymo
stilių. Pokario metu, prisimena P. Lopate'as, eseistas buvo suvokiamas kaip viešas
intelektualas, galintis pasisakyti apie viską, pradedant politika ir kultūra, baigiant
asmeninio gyvenimo klausimais. Amerikiečių literatūra irgi, pasirodo, turėjo
personaliosios esė aukso amžių (M. McCarthy, E. Wilson, L. Trilling, H.
Rosenberg, R. Warshow, I. Howe, E. Hardwick, A. Kazin, L. Fiedler, J. Baldwin, S. Krim, G.
Vidal). Todėl personaliųjų eseistų atsiradimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ir lyg iš
niekur nieko čia atsiradęs literatūrinis reiškinys. Personalioji eseistika bendra
pasaulio literatūros kryptis bei tendencija.
Į viršų
Išpažinties privatumas ir garbingumas
Kad tarp rašančiojo esė ir skaitytojo įvyktų
dialogas, anot P. Lopate'o, rašantysis turi patraukti skaitytoją savo garbingumu.
Eseistui būtina nuoširdžiai atsiverti savo skaitytojui, pelnyti jo pasitikėjimą.
Tačiau rašytojas tik žmogus. O žmogus, teigia P. Lopate'as, remdamasis
psichoanalizės tiesomis, yra save apgaudinėjantis ir racionalizacijas kuriantis
gyvūnas. Kaip žinoti, kada rašytojas apgaudinėja savo skaitytoją, nes meluoja pats
sau, o kada jis yra atviras ir nuoširdus? Juk tai, ką mes galvojame ir sakome apie save,
gali būti labai tolima tam, kas mes iš tiesų esame. Sigmundas Freudas teigė: mes
apjuosiame save idiosinkratiniais naratyvais, kurie apsaugo mus nuo realybės. Be jų
negalėtume išgyventi. Gal tą patį daro ir personalusis eseistas? Anot P. Lopate'o,
personaliajam eseistui būti nuoširdžiam galima tik skeptiškai vertinant savo paties
garbingumą. Kuo daugiau eseistas savo tekste demaskuoja racionalizacijų, tuo labiau jis
darosi teisingesnis ir nuoširdesnis. Mano požiūriu, svarbi yra P. Lopate'o išskirta
kalbos jungtis kiek įmanoma. Kritikas, pats būdamas eseistu, žino, kad visiškai
atviras, net ir labai norėdamas, negali būti nė vienas eseistas. Tam priešinasi,
pasakytų psichoanalitikai, rašančiojo gynybiniai mechanizmai. Tačiau pastanga būti
atviram reiškia sėkmingo personaliojo esė rašymo sąlygą. Todėl personalieji
eseistai skatina rašantįjį nusiimti kaukes (M. Montaigne, W. Berry), išsklaidyti
iliuzijas (W. Hazlitt). Personalusis eseistas kiek įmanoma privalo apnuoginti savo
sielą. Kad personalioji esė nusisektų ji turi likti šiek tiek pažeidžiama.
Skaitytojai sunkiai priima savimi pasitikinčius ir patenkintus autorius. Paradoksalu,
konstatuoja P. Lopate'as, bet personalusis eseistas turi atverti skaitytojui savo
išdavystes, netikrumą ir nepasitikėjimą savimi.
Personalieji eseistai, teigia P. Lopate'as, dažnai
kuria teksto intrigą, pripažindami savo neišmanymą ar kokį nors fizinį bei psichinį
netobulumą. Kartu jie kuria atvirą problemą ir ima tirti asmenybės ribas. Taip Natalia
Ginzburg prisipažįsta skaitytojui, kad ji negalinti prisiminti garsių aktorių
pavardžių, Charlesas Lambas kad neturįs muzikinės klausos, o Maxas Beerbohmas
aiškinasi savo nesugebėjimą suprasti filosofiją. Lietuvių personalieji eseistai
skverbiasi net giliau, nevengdami kritiškai pažvelgti ir į savo pasakotojų asmens
tapatumo gelmes: Mane apsėdusi vienatvės didybė, vienatvės
megalomanija, vienatvės patologija, ekshibicionizmas, iškrypimas vienatve <...>6, mąsto apie save S. Parulskio esė Geltona padangės
dėžutė pasakotojas. Man jau beveik šešiasdešimt. Be to,
dar turiu stuburo problemą, kuri darosi kaskart svarbesnė (iki šiol svarbiausia
būdavo galvos problema). Todėl esu tikras, kad jau niekados neįlipsiu į aukšto
medžio viršūnę. O kitados
7, medituoja
ties amžiaus užbrėžta riba kūnui A. Andriuškevičiaus esė Niekados, kitados
pasakotojas. Savo asmenybės ypatybes apmąsto ir G. Radvilavičiūtės pasakotoja esė
Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai: Aiškiai žinau, kad emocijos yra mano
priešai. Trukdo užmigti. Bendrauti su žmonėmis dalykiškai arba laikantis etiketo.
Kantriai užsiklijuoti žiemai langus. Nekreipti dėmesio į senutę, sunkiai, su dviem
lazdelėm vis einančią Aušros vartų link. Nekenčianti,
supykusi, gailinti, mylinti esu visiškai pažeidžiama8.
Negaliu skaityti, ir šis jausmas ypač klaikus. Nepaskaitau nė
trijų eilučių nesutelkiu dėmesio. Jūs to negalit suprasti, nes jums taip niekad
nėra atsitikę9, perteikia skaitytojui ištikusią
negalią G. Kazlauskaitės esė pasakotoja. Nerašau romanų, nes esu silpnas ir senas.
To silpnumo neslepiu, skelbia R. Rastausko esė Sakinio kloaka pasakotojas.
Kokia tokių asmeninių atsivėrimų prasmė? P.
Lopate'as tvirtina, kad eseistika kaip žanras remiasi žmonių prigimties bendrumo
prielaida. Jau M. Montaigne'is rašė: Man svarbiau gerai pažinti save, o ne
Ciceroną. Jeigu aš būsiu geras mokinys, tai mano asmeninė patirtis bus pakankama
pasidaryti išmintingam. <...> Kas prisimena savo patirtas ir grėsusias nelaimes,
įvairiausius nuotykius, kurie jį stumdė iš vienos vietos į kitą, tas ne tik rengiasi
naujoms savo gyvenimo permainoms, bet ir mokosi suvokti savo tikrąją būtį. Cezario
gyvenime nerasime pamokomų pavyzdžių daugiau negu mūsų pačių gyvenime. Ir valdovo,
ir valstiečio gyvenimas visada yra žmogaus gyvenimas, kupinas įprastų staigmenų. To niekada nereikia užmiršti10. Iš
tikrųjų, kai eseistas kalba tarsi apie save, jis kalba ne apie save, o apie bet kurį
žmogų galinčią ištikti patirtį. Tai reiškia, kad kai jis
kalba apie save, jis kalba, iki tam tikro laipsnio, apie mus visus11.
Į viršų
Nuo minimalizmo link sudėtingumo
Personalusis eseistas, samprotauja P. Lopate'as,
mėgsta viską, kas smulku. Abrohamas Cowley prisimena Horacijų ir teigia, jog labiausiai
jis mėgstąs smulkius daiktus, mažą linksmą namą, mažą draugų būrį. Lietuvių
personalieji eseistai taip pat labai poetiškai medituoja kasdienybės smulkmenas. Vieną dieną ėmiau žiūrėti į daiktus12,
konstatuoja S. Parulskio esė Daiktai pasakotojas. R. Rastausko esė Mano
trispalvė švelniai aprašoma vilnonė kepuraitė, gulinti ant krėslo tarytum
ištikimas šuo. Pasakotojas nusako skaitytojui jos spalvas, kurios lemtingai atliepia
tautinės vėliavos simbolikai. Sužinome, kokios raidės puikuojasi jos mažyčiame
herbelyje ant kaktos. Pasakotojas nepatingi patyrinėti net ir siūlų, kuriais
išsiuvinėtos raidės, spalvos ji, pasirodo, esanti pilka. K. Navakas esė
Kavinių vienatvė ir Kavinių draugystė medituoja ties kavos puodeliu ir
apmąsto kavos gėrimo ritualo prasmes atsitiktinėje kavinėje. Kita jo esė (Stalo
apologija) skirta baldui, dar kita mansardai (Mansarda be balandžių). Arba
pasakotojas tiesiog su žiūronais tyrinėja kitame name pro langus atsiveriantį pasaulį
(Eagle vision).
Eseistai pastebi ne tik buities daiktus, bet ir
įvairiausius smulkius gyvūnus. G. Kazlauskaitės esė Aš sveikstu skaitome:
Ant palangės radau vabalą. Žalią ir blizgantį. Jis gulėjo it negyvas, bet, kai
paėmiau ant rankos ir papūčiau, prisikėlė iš mirusiųjų. Jis ropojo mano pirštais
ir megztiniu. Nešiojausi po skrybėle ir visiems rodžiau. Vadimas pasakė, jog tai
skarabėjus. Vienoje S. Parulskio esė pasakotojas aprašo pro jo langą įskridusią
vapsvą. Jis nepuola jos vaikyti ar traiškyti, kaip pasielgtų koks nervingas vakarietis,
o stengiasi viską įsižiūrėti. Nusako net vapsvos dydį 7,65 kalibro. Svarsto jos strateginio judėjimo ypatybes. Lygina su vištomis ir
moterimis13.
Personalusis eseistas yra mažos formos meistras.
Personaliąją esė galima būtų interpretuoti ir kaip eilėraštį, parašytą proza.
Neturiu nei visa aprėpiančios grafo Tolstojaus sąmonės, kuri leistų pakilti virš
Lietuvos žemėlapio, nei kombinatorinių Cortazaro alias Karvelis sugebėjimų.
Esu sakinio eilinis. Sakinyje mano laisvė ir mano išsigelbėjimas. Teksto korpuse
mano prapultis. Manoji mūza sakinio bitė. Kokia ji menka,
palyginti su didžiųjų amžiaus provokatorių dinozaurais14,
autoironiškai ir taikliai apibūdina eseistinio žanro ypatybes R. Rastausko esė
Sakinio kloaka pasakotojas. Eseistas visada šiek tiek akiplėšiškas, pripažįsta
P. Lopate'as, ir kaip tik todėl, jog jis suvokia, kad jo tekstai nepatenka į
literatūros rato centrą. Eseistas, kitaip nei romanų autorius, poetas ar dramaturgas
privalo tenkintis prisiimtu antrarūšio piliečio vaidmeniu, teigia E. B.
White'as. Toliau jis pataria ir konstatuoja: Rašytojas, kurio žvilgsnis gludinasi
sekdamas Nobelio premijas ar kitus žemiškuosius triumfus, geriau tegul rašo romanus,
eilėraštį ar pjesę. O kaip eseistui? paklaustume. Eseistas
liks klajoti be tikslo, tenkinsis savo laisvu gyvenimu ir džiaugsis tais malonumais,
kuriuos kažkaip teikia nedisciplinuota egzistencija15.
P. Lopate'o tezė yra tokia: eseistas, pradėjęs nuo
mažo, atranda ir skelbia vis sudėtingesnius ir didingesnius dalykus. Tačiau eseistas
gali ne tik išsipažinti ir tarsi atsiduoti skaitytojų teismui. Kitas jo žingsnis
skelbia štai ką: Aš esu ne tik šio poelgio atlikėjas, aš esu jo tyrinėtojas ir
komentatorius. Kaip tik šis neįsipareigojimas formai ir interpretavimo laisvė
leidžia eseistui kaip žmogiškosios patirties interpretatoriui atskleisti tas
įvairiausias plastines subjektyvybės patirtis, kurios praslystų pro stambesnių
literatūrinių formų rašytojo žvilgsnį.
Į viršų
Ar personalusis eseistas egocentrikas?
Paradoksas tas, kad poetai ar romanų autoriai su
savo pasakotojais gali susitapatinti daug drąsiau. Jų niekas nekaltina egocentrizmu.
Kiekvienoje mano veikėjoje yra dalis manęs, teigia prozininkė Jurga Ivanauskaitė.
Lyrinis herojus išauga iš sapno, viename interviu sako poetas Aidas Marčėnas,
tik nosį įkišęs į vadinamąją realybę, o autorius iš vadinamosios
realybės, tik uodega sapne. O šiaip jau išpažintinėje
poezijoje, kokios esu nemažai prirašęs, jei išpažįsti sąžiningai, jie yra vienas
ir tas pats16. Personalioji esė gali būti
interpretuojama kaip poetinė proza. Tačiau čia paradoksaliai pasikeičia aš
sakymo kritinis vertinimas.
P. Lopate'o nuomone, priprasti prie pirmojo asmens
aš vartojimo ir savo privačių gyvenimo įvykių ar nuomonės atskleidimo nėra
taip paprasta. Ir rašytojas, ir skaitytojas kartais gali pasijusti nejaukiai. Dauguma
žmonių yra išauklėti galvoti, jog nemandagu pernelyg daug kalbėti apie save. Taip pat
nuo pirmojo asmens susilaikoma akademiniuose tekstuose. Personalieji eseistai, rašo P.
Lopate'as, neišvengiamai turi būti pasiruošę atremti kaltinimus tuštybe ar
susitelkimu vien ties savo problemomis. Iš tikrųjų, ar tai nėra pernelyg didelis
susireikšminimas, kai eseistas mano, kad skaitytoją turi sudominti jo maži lyriniai
nukrypimai ir smulkūs aprašinėjimai? Eseistas E. B. White'as pripažįsta, kad kai
kurių skaitytojų kaltinimus dėl personaliųjų eseistų egocentrizmo jis laikąs
teisingais. Visada žinojau, kad iš prigimties esu įsigilinęs
į save ir egoistiškas; tai, kiek aš rašiau apie save, parodo pernelyg didelį dėmesį
mano paties gyvenimui, ir nepakankamą kitų17. XIX a.
anglų rašytojas A. Smithas teigė, kad ne visada kalbėjimas apie save gali būti
įžeidžiantis. Kuklus, teisingas žmogus geriau kalba apie
save, negu apie bet ką kita, ir tokia jo kalba yra naudingiausia jo klausytojams18. A. Smithas įsitikinęs, kad kaip tik šiame
egoizme, šiame nuolatiniame savęs rodyme glūdi eseisto žavesys. Jeigu žmogų
apskritai verta pažinti, jis yra vertas būti pažintas gerai19.
Lietuvių personalieji eseistai taip pat yra
apmąstę savo sukurtų personažų galimo egocentrizmo problemą. Vakar
tėvas pasakė, kad esu įsimylėjusi save. Tai didžiausias įžeidimas, koks tik gali
būti. Tai mirtinas įžeidimas. Skaudus dėl to, jog tai tiesa20,
autoironiškai paskelbia savo įžvalgas G. Kazlauskaitės esė pasakotoja. Aš mėgstu smulkmenas sureikšminti, sutirštinti, įsivaizduoju
esanti pasaulio bamba21, tvirtina G.
Radvilavičiūtės esė Nepakeliama viešumo lengvybė pasakotoja. A.
Andriuškevičius kai kada rašo personaliąsias esė, kai kada formalias. Vienoje jų
apmąsto esė žanro ypatybes. Personalusis eseistas kaip autorius, jo manymu, privalo
turėti tam tikrus duomenis. Bet svarbiausieji, be kurių neverta
net pradėti, yra šie: reikia turėti (auto)biografiją; taip pat literatūrinį
talentą; ir dar pakankamą kiekį ekshibicionistinės drąsos22.
Personaliesiems eseistams nereikia kritikų nuorodų ar atvėrimų. Jie patys suvokia šio
vadinamojo ekshibicionizmo bei egocentrizmo literatūrinę prasmę. Aš galiu sakyti
tik aš, nes kas yra mes jau nebežinau, konstatuoja S. Parulskio esė
pasakotojas. Tarkime, L. Tolstojus buvo romanų, epinio pasakojimo specialistas, N.
Gogolis meistriškai išsitekdavo apysakose, A. Čechovui pakako novelės rėmų. Mes jau
subyrėję į fragmentus. Ką galiu pasakyti apie fragmentus? Tik
tiek, kad aš esu vienas iš tų fragmentų ir tik savo vardu galiu fragmentiškai
fiksuoti savo fragmentiškos sąmonės spjūvius23. Ar
subyrėjęs į fragmentus jaučiasi tik šios personaliosios esė pasakotojas, ar tokią
pat pajautą ir savimonę gali patirti bet kuris, kiek labiau į savianalizę linkęs
šiuolaikinis žmogus? Klausimas retorinis. Šio teksto autorė linkusi rinktis antrąjį
atsakymą. Svarbu, teigia P. Lopate'as, rašant apie save suprasti,
kad vieno žmogaus patirtis yra svarbi tuo, kad gali pasitarnauti nušviesti plačiau
paplitusį žmogaus bruožą ir leidžia skaitytojui pasijausti mažiau vienišam ir
neįprastam24.
Į viršų
Ironija ir autoironija
P. Lopate'as reziumuoja, kad personalusis eseistas
neišvengiamai atsiduria tarp dviejų polių: kuklumo ir egocentrizmo, universalumo ir
ekscentriškumo. Judėti tokia trajektorija jis gali tik apsiginklavęs humoro ir ironijos
gebėjimu. Personalusis eseistas, rašo P. Lopate'as, visada kiek akiplėšiškas. Jis
turi nuolatos šiek tiek šokiruoti ir provokuoti skaitytoją. Gerai parašytos
personaliosios esė pasakojimas nevyksta vienoje plokštumoje. Jis trūkinėja, juda, kaip
teigė A. Andriuškevičius apie G. Radvilavičiūtės kūrybą, kandies judesiais.
Mano galva, personaliojo eseisto kiek ekscentrišką iššūkį skaitytojui atperka jo
gebėjimas autoironiškai nušviesti pamatinius įvykių ar aptariamos problemos aspektus.
Autoironija skiriasi nuo ironijos. Vien tik
ironiškas esė pasakotojas būtų agresyvus. Autoironija tekstui suteikia žaismingumo.
Autorius gali pasijuokti iš viso to, kas vyksta, tik todėl, kad sugeba pasijuokti ir
pats iš savęs. Personaliųjų eseistų sukurti pasakotojai nėra pasaulio
užkariautojai. Netgi judėdami po pasaulį įvairiomis kryptimis jie siūlo skaitytojui
pasižiūrėti į save komišku aspektu. Įsivaizduokite tipą
iš Palangos prie H. H. vartų Montanjoloje25, ragina
skaitytoją R. Rastausko esė Collina d'Oro pasakotojas, turėdamas galvoje, ko
gero, save. Keliautojas keliauja, rašytojas rašo. Kuo daugiau
keliauju, tuo mažiau rašau. Aha, jau žinau: keliauju tam, kad nerašyčiau26, apibendrina savo įžvalgą, tarytum demaskavusią
slaptas intencijas, kitos jo esė (Dėlionė Café Tabac) pasakotojas. Potencialus žudikas kartais prabunda ir manyje, kai stebiu,
pavyzdžiui, nevykusią aktoriaus vaidybą arba blogą smuikininko griežimą27, teigia tas pats R. Rastausko sukurtas herojus esė
Priešais televizorių, bet vargu ar skaitytojas ims vengti autoriaus, tikėdamasis
sulaukti iš jo tokių ar panašių veiksmų. Kadaise rinkai pašto ženklus,
primena sau K. Navako esė Kavinių vienatvė pasakotojas.
Dabar renki savo paistalus, norėdamas, kad jie tave ištirpintų, atitolintų
atsakomybės prievolę28. S. Parulskio esė Smulkioji
teleologija pasakotojas aprašo savo skrydį iš Prahos ir šaiposi iš savęs
prisimindamas, kaip jam pavyko lipant į lėktuvą praleisti pirma savęs simpatišką
čekę ir medituoja: Jeigu jau tokioje situacijoje kai kelnės pilnos siaubo prieš
skrydį dar sugebu būti mandagus, vadinasi, nesu paskutinis šunsnukis šioje
žemėje. Toliau eseistas autoironiškai pašiepia ir savo galimas falocentrines
intencijas. Moterų teises ginančios kritikės S. Parulskį turėtų įtraukti į vyro
ribotumą giliai suvokusių autorių sąrašą. Jis rašo: Ji sėdėjo netoli manęs,
tik kitoje eilėje, ir aš iš pradžių dar mėginau jai rodyti dantis vyras, net ir
menkiausią paslaugą padaręs moteriai, jaučiasi turįs teisę reikalauti iš jos
atlygio, ne, bent jau permiegoti, tačiau šalia jos atsisėdo toks riebus senis,
užimdamas dvi sėdynes iš karto, kad šypsotis taukų maišui
nebebuvo prasmės jos paprasčiausiai nebesimatė29.
Jei ir toliau eisiu piktyn, mąsto apie save G. Radvilavičiūtės esė herojė,
manęs išsigąs net elektrikas. Kai norės švelniai
prisiglausti, trenksiu jį kaip fizinis laidas30. Ką daryti, aš esu davatka. Meldžiuosi lifte, nes kitur neturiu
laiko31, kiek sarkastiškai praneša skaitytojui G.
Kazlauskaitės esė Naujoji davatka pasakotoja.
Į viršų
Aš ir kitas
Lietuvių personaliuosius eseistus jau būtų
galima klasifikuoti, suskirstyti į mokyklas. Tai priklausytų nuo pasirinkto kriterijaus.
Pasirinkus faktiškumo ir literatūrinės vaizduotės santykio kriterijų, vienus autorius
galėtume vadinti grynaisiais esė rašytojais (R. Rastauską, A. Andriuškevičių,
K. Navaką, G. Kazlauskaitę), kitus pusiau eseistais, pusiau prozininkais (S.
Parulskį, H. Kunčių, G. Radvilavičiūtę). Pagal tai, kaip autoriaus patirtis
transformuojama tekste, juos galima skirstyti į modernistus ir postmodernistus.
Postmoderniąją esė rašo tik H. Kunčius, visi likusieji yra modernistai, t. y.
paklūsta patirties autentiškumui. Pagal dėmesį anapusiniam pasauliui vėlgi juos
sąlygiškai galima skirstyti į transcendentalistus (S. Parulskis, A.
Andriuškevičius, G. Kazlauskaitė) ir sekuliarius (R. Rastauskas, H. Kunčius, G.
Radvilavičiūtė, K. Navakas).
Dar vienas eseistų klasifikacijos kriterijus gali
būti pasiūlytas remiantis vokiečių meno teoretiku Richardu Mulleriu-Freienfelsu
(18821949). Jis visus rašytojus suskirstė į du psichologinius tipus: saviraiškos
rašytojus ir rašytojus vaizduotojus. Arba į optimistus ir pesimistus. Klasifikacija
labai sąlygiška, ribota, tačiau taip galima skirstyti ir mūsų personaliuosius
eseistus. R. Rastausko ir K. Navako esė labiau nukreipta į išorinius įvykius, S.
Parulskio, G. Radvilavičiūtės, G. Kazlauskaitės pasakotojai savo patirtis linkę
interpretuoti remdamiesi intensyvia introspekcija. A. Andriuškevičiaus pasakotojas
objektyvumointrospektyvumo požiūriu tarsi kabo tarp abiejų mokyklų. Tačiau
jei pasirinktume dar ir optimizmopesimizmo kriterijų, šis autorius pritaptų prie
vadinamosios Šiaurės Atėnų eseistų komandos (S. Parulskis, G.
Radvilavičiūtė, G. Kazlauskaitė). R. Rastauskas, H. Kunčius ir K. Navakas
išreikštų socialiai optimistinę personaliosios eseistikos tendenciją.
Vis dėlto personaliųjų eseistų skirstymas į
pesimistus bei optimistus yra sąlygiškas. Nepaisant nuotaikų skirtumų, juos visus
jungia jautrumas žmonių tarpusavio santykiams. Pabaigai formuluoju pamatinę šio tyrimo
tezę, oponuojančią teiginiui, kad atviras disponavimas aš vardu stumia
rašantįjį į tekstualinį ekshibicionizmą, egoizmą ar egocentrizmą. Mano požiūriu,
personalusis eseistas yra jautrus subjektyvioms patirtims. Subjektyvumą jis aptinka
pirmiausia savyje, jį geriausiai pažįsta, todėl nuosekliausiai aprašo arba jį patį,
arba per jį atsivėrusią pasaulio patirtį. Tačiau personalusis eseistas paprastai
jautrus ir kito subjektyvumui. Anot amerikiečių postmodernisto ir pragmatisto Richardo
Rorty, jį būtų galima pavadinti stipriu poetu arba liberaliuoju ironiku.
Toks liberalusis ironikas (koks, mano požiūriu, ir yra personalusis eseistas), siekdamas
išvengti Haroldo Bloomo pastebėtos anxiety of inluence, t. y. baimės būti tik
kitų kopija, kuria naują žodyną, kad savo patirtį galėtų aprašyti naujomis
sąvokomis. Bet kaip poetas jis jautrus atsitiktinumui ir kito žmogaus skausmui. R. Rorty
nuomone, liberalus yra tas žmogus, kuris mano, kad žiaurumas yra blogiausia, ką mes
galime padaryti vienas kitam. Tokiu liberalų dvasiniu tėvu R. Rorty laikė Marcelį
Proustą. Netgi Friedrichas Nietzsche, anot jo, būdamas filosofas, pernelyg rūpinosi
tobulybe ir nepakankamai gilinosi į gyvenimo atsitiktinumus, kurių gausu žmogaus
egzistencijoje. Teigčiau, kad lietuvių personalieji eseistai gali
būti laikomi tikraisiais R. Rorty apibūdintos liberaliosios visuomenės rašytojais32.
Personalioji esė yra pusiau proza, pusiau
filosofija, teigė P. Lopate'as. Lietuvių personaliuosius eseistus ir egzistencinės,
ir meditacinės pakraipos jungia rortiškosios, sakytume, dialogo filosofijos
prielaida. Tekste Močiutė su krienais, arba Kas yra
eseistas? jau rašiau apie tai, kaip personalieji eseistai jautriai stebi sunkiai
vargstančius senus žmones33. G. Radvilavičiūtės esė
Nepakeliama viešumo lengvybė pasakotoja, ruošdamasi į prezentaciją, mąsto, kad
pagrindinių jos tekstų veikėjų šiame vakarėlyje nebus. Neįmanoma, kad jie
būtų. Viena veikėja yra Šalčininkų krašto močiutė. Ji kiekvieną savaitgalį,
apsirišusi vilnone skarele, persiuvinėta auksinio siūlo punktyru, prie Halės turgaus
pardavinėja krienus. Kaip kantrus paukštis ji stovi lizdelio, susukto iš krienų,
vidury. Sekmadienio popietę su šypsena veide nueina, kai supranta, kad niekas krienų
neišpirks. Tokių veikėjų daug34.
R. Rastausko knygoje Kitas pasaulis aptikau net dvi tokias senutes. Vieną jų
pasakotojas atsitiktinai sutinka bistro ir ją aprašo esė Nepakeliama žiemos
lengvybė. Senutė nieko neprašo, pasakotojas pats ją prakalbina. Gal jums
padėti? paklausia priėjęs. Senutė judesiu atsako ne. Bet jis neatlyžta.
Kur jūsų namučiai namai? stebisi pats, kodėl tęsia šią apklausą. Kitą
miniatiūrinę senutę, aprašytą esė Paskutiniai tūkstantmečio lapai, R.
Rastausko pasakotojas kaktomuša sutinka prie pat savo namų. Skarelė,
paltas, švarios rankos. Ir taiklus pataikymas! Duodamas bijau žiūrėti į jos
susiraukšlėjusį veido lapą, kuris trumpam nušvinta35.
Toliau pasakotojas mąsto apie tai, kad jo pajėgumas duoti sutampa su bejėgyste ką nors
pakeisti senutės gyvenime, pavyzdžiui, atsukti laiko juostą atgal, kaip kad buvo
sugalvojęs režisierius Derekas Jarmanas. Toliau pasakotojo asociacijos plukdo jį link
įvairiausių pasaulio vietų ir kultūros simbolių.
Eseisto slinktį nuo egocentrizmo prie pagarbos senam
žmogui parodo ir S. Parulskio esė Apsinuodijęs žemės maistu. Pasakotojas
prisimena epizodą, nutikusį banke mokant už butą. Nors jiedu su senuku buvo tik
dviese, šiam būtinai reikėjo glaustytis prie manęs, stumčioti, visokiais būdais
patirti kontaktą, istorija pradedama kiek atsainiai. Senukas riaugėjo, gargaliavo
ir pūtėsi. Tačiau tolesnis pasakotojo sąmonės judesys rodo moralinio jausmo
užgimimą, kai atsigręžiama į kitą svetimą ir bejėgį. Jam vieniša,
supratingai konstatuoja pasakotojas, jis nebegali kitaip, jam baisu senti vienam.
Ar aš jaučiuosi pranašesnis, ir mūsų amžiaus skirtumas man palankus
argumentas? formuluoja klausimą, kuris gali kilti tik brandžiai asmenybei. Ir
atsako: Ne, mes niekuo nesiskiriam. Viešpatie, juk tai, kas mus skiria, tėra tik
pirštų atspaudai, tik niekingas odos gabalėlis, mūsų autentiškumo įrodymas, mūsų
kosminis pasas. S. Parulskis šiuo esė tarytum paneigia R. Rorty, tvirtinusį, jog
Immanuelio Kanto etika neugdo empatijos ar jautrumo kito žmogaus skausmui. Kaip tik
atvirkščiai. Net ir pasakotojas, kiek ironizuodamas, patvirtina, kad gerbia senuką, nes
taip liepia I. Kantas su savo imperatyvais. Jeigu ne Kantas (aš
netgi apsidairiau ar nestovi kur nors banko filialo patalpos kampe jo kilni šmėkla)
negerbčiau. Tik tuo ir skiriuosi nuo tarakono36.
Atjauta silpnesniam ir labiau pažeidžiamam nuolatos
šmėkščioja ir G. Kazlauskaitės tekstuose. Jos pasakotoja, pati sirgdama, yra
dėmesinga kitam žmogui: Moterį gretimoje lovoje ištinka psichozės priepuolis. Aš
mačiau jos sūnų labai gražus berniukas. Kažkokia antgamtinė jėga išmeta mane
iš patalo, ir aš prisėdu ant jos lovos. Glostau rankas. Šneku nesąmones. Prasegu
marškinius, nes ji dūsta. Šneku, kad ji saugi. Kad jai nereikia niekur bėgti. Kad
priepuolis ją ištiko ligoninėje, o ne kur nors troleibuse. Kad
viskas praeis37. Čia aptartų pasakotojų santykis su
žmonėmis pirmiausia yra etinis, atliepiantis I. Kanto ir Emmanuelio Levino moralės
filosofijos prielaidoms.
Tačiau Kitas eseistų tekstuose nebūtinai yra
užuojautos vertas mažutėlis. Eseistas tai primiausia estetas, jo žvilgsnis
platus. Tokį Martinui Buberiui artima dvasia Aš ir Kito susitikimą apmąsto K. Navakas
esė Visai kitas žmogus. Susitikimas su Kitu joje turi daugiau estetinės
reikšmės. Asmenybių bendravimas čia yra lygiavertis, skatinantis pasakotoją gilioms
meditacijoms: Mąstai apie kito gyvenimą, baisu, jog yra gyvenimų su tau nebūdinga
patirtim, su įpročiais, kurių tu niekad nesuprasi. Kito gyvenimas
tarsi apriboja tavąjį, tampantį nebebūtiną, nebe vienintelį, pasislenkantį arčiau
statistikos bei paralelinių biografijų38. Susitikimas su
Kitu ir dialogas su juo pulsuoja kiekvieno personaliojo eseisto tekste kaip viena
stipriausių vertybinių kūrybos intencijų. Personaliajame esė rašantysis sutinka ne
tik savo sukurtą pasakotoją, kažkuo panašų į jį patį, teksto erdvėje jis
nuolatos atsiveria galimybei susitikti Kitą.
Kitas gali būti ir miręs. Mirties tema, šalia
vienatvės, viena iš neišvengiamų personaliojo eseisto meditacinių temų. A.
Andriuškevičiaus tekstuose medituojama ties asmeninės, mano paties mirties
artumu, kartkartėm iškyla ir mirties, kaip savižudybės, šešėlis. Kažin
kada mes su drauge mirsim? Neužilgo ar už ilgo?39
šmėkšteli klausimas G. Radvilavičiūtės pasakotojos sąmonės sraute. S.
Parulskis apmąsto mirtį kaip abstraktų fenomeną kiek ironiškai, karstus
lygina su automobiliais, kuriais važiuosime ir važiuosime amžinybės autostradomis.
R. Rastauskas esė Medžiai žiūri į mus amžinybės ir mirties temą subtiliai
susieja su medžių simbolika.
K. Navakas esė Ugnies
vertikalė užsimena, kad daugelis mūsų tam tikra prasme esame apsikrėtę
mirtimi, nes atmintyje nešiojamės artimųjų mirtį, o sieloje spragą, likusią jiems
pasitraukus40. Nepradingsta mirusieji draugai iš R.
Rastausko pasakotojo prisiminimų: Todėl į klausimą, ar dažnai galvoju apie savo
mirusius draugus (vien pernai iš užrašų knygutės teko išbraukti penkis telefonų
numerius), visada galiu atsakyti ne tiek mąstymo, kiek sniego griūties kontekste: jie
užgriūva mane. Kartais po vieną, kartais visi drauge. Tai košmaras su pliuso
ženklu. Kol buvo gyvi, visada nujausdavau, ką pasakys vienoje ar kitoje situacijoje
vienu ar kitu klausimu. Draugystė yra stabilumo apoteozė visoms vertybėms dūžtant. Ji
nepriklauso nei nuo dorovės, nei nuo politikos, nei nuo ekonomikos. Ji
yra anapus šių sričių. Šiapus ji užsigrūdina, anapus ji patikrinama. Draugystė
remiasi žmogiškojo neišsipildymo bei praradimų, o ne laimės tapatumu41.
S. Parulskio pasakotojas esė Šiaurinė
kronika mintimis atsisveikina su mirusiu tėvu, G. Kazlauskaitės pasakotoja mintyse
kalbasi su mirusia močiute, G. Radvilavičiūtės su mirusia savo motina
(Prabudimai). Mama sako: Nepraskysk. Ne niekieno tu. Nes
aš galvosiu apie tave dar penkerius metus42.
Eseistai abejoja Martino Heideggerio teiginiu, kad
mirštame visados vieni. Pasirodo, ir gyvename ne vieni, ir mirę liekame kitų atminty.
Personalioji eseistika Lietuvoje, ko gero, viena iš socialiausių ir dialogiškiausių
literatūrinio žanro formų. Personaliojoje esė susidaro paradoksalus kūrybinės
įtampos laukas: viena vertus, joje matome intelektualinę žaismę, autoironiją ir
ironiją, išraiškos ir stiliaus lengvumą, kita vertus vertybių fundamentalumą.
Eseistas susitelkia ties subjektyviuoju aš, tačiau tokia jo orientacija vienu metu
atveria ir kito asmens pasaulį kaip svarbių vertybių sritį. Jautrumas sau
nepastebimai tampa jautrumu kitam.
Eseistui nepakanka mokėti gražiai ir
literatūriškai rašyti tekstą. Jis turi pajėgti kažką pasakyti skaitytojui ir kaip
asmenybė pats nuo savęs. Visus personaliuosius eseistus jungia tiesiogiai
neišreiškiama esminių egzistencijos ypatybių (gyvenimo neišsipildymo, jo trapumo,
baigtinumo) nuojauta, išvedanti tekstą anapus literatūrinės kūrybos rėmų. Kaip tik
tai esė rašytojui leidžia išdrįsti prabilti savo vardu ir sukurti tokį pasakojimą,
kuris nepaisant jo fragmentiškumo, atsitiktinumo ir tarsi nereikšmingumo kažką
visgi pasako svarbaus neretam skaitytojui.
1 L o p a
t e P . The Art of the Personal Essay. An Anthology from the Classical Era to
the Present. New York, London, Toronto, Sydney, Auckland: Anchor books, 1994. (Atgal>>>)
2 B a r a
n o v a J . Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo // Metai. 2004.
Nr. 11. P. 116. (Atgal>>>)
3 L o p a
t e P . The Art of the Personal Essay. P. XXIV. (Atgal>>>)
4 Ten pat.
P. XXIII. (Atgal>>>)
5 Ten pat.
P. XLVII. (Atgal>>>)
6 P a r u
l s k i s S . Geltona padangės dėžutė // Miegas ir kitos moterys.
Vilnius: Baltos lankos, 2005. P. 108. (Atgal>>>)
7 A n d r
i u š k e v i č i u s A . Niekados, kitados // Rašymas dūmais.
Vilnius: Apostrofa, 2004. P. 79. (Atgal>>>)
8 R a d v
i l a v i č i ū t ė G . Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai // Suplanuotos
akimirkos. Vilnius: Baltos lankos, 2004. P. 33. (Atgal>>>)
9 K a z l
a u s k a i t ė G . Tema, po kurios jau tylėsiu // www.bernardinai.lt.
Aštuntoji diena. Vilnius: Bernardinai, 2005. P. 203. (Atgal>>>)
10 M o n t
e n i s M . Esė. Vilnius: Mintis, 1983. P. 166. (Atgal>>>)
11 L o p a
t e P . The Art of the Personal Essay. P. XXIII. (Atgal>>>)
12 P a r u
l s k i s S . Daiktai // Miegas ir kitos moterys. P. 119. (Atgal>>>)
13 P a r u
l s k i s S . Dulkėmis ir pelenais // Nuogi drabužiai. Vilnius: Baltos
lankos, 2004. P. 210. (Atgal>>>)
14 R a s t
a u s k a s R . Sakinio kloaka // Kitas pasaulis. Vilnius: Apostrofa,
2005. P. 176177. (Atgal>>>)
15 L o p a
t e P . The Art of the Personal Essay. P. XXXIII. (Atgal>>>)
16 Tarp
sapno ir išminties ženklų. Filosofijos kritikė Jūratė Baranova kalbina poetą Aidą
Marčėną // Metai. 2005. Nr. 11. P.108. (Atgal>>>)
17 L o p a
t e P . The Art of the Personal Essay. P. XXXI. (Atgal>>>)
18 Ten
pat. P. XXXII. (Atgal>>>)
19 Ten
pat. P. XXXII. (Atgal>>>)
20 K a z l
a u s k a i t ė G . Ketvirtoji dalis // www.bernardinai.lt. Aštuntoji diena.
P. 213. (Atgal>>>)
21 R a d v
i l a v i č i ū t ė G . Nepakeliama viešumo lengvybė // Suplanuotos
akimirkos. P. 143. (Atgal>>>)
22 A n d r
i u š k e v i č i u s A . Aprenkime drabužius, arba Recenzija su nuorodomis
// Rašymas dūmais. P. 118. (Atgal>>>)
23 P a r u
l s k i s S . Banginio šonkaulis // Nuogi drabužiai. P. 70. (Atgal>>>)
24 L o p a
t e P . The Art of the Personal Essay. P. XXXII. (Atgal>>>)
25 R a s t
a u s k a s R . Collina d'Oro // Kitas pasaulis. P. 102. (Atgal>>>)
26 R a s t
a u s k a s R . Dėlionė Café Tabac // Kitas pasaulis. P. 469.
(Atgal>>>)
27 R a s t
a u s k a s R . Priešais televizorių // Kitas pasaulis. P. 149. (Atgal>>>)
28 N a v a
k a s K . Kavinių vienatvė // Gero gyvenimo kronikos. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2005. P. 14. (Atgal>>>)
29 P a r u
l s k i s S . Smulkioji teleologija // Miegas ir kitos moterys. P. 65.
(Atgal>>>)
30 R a d v
i l a v i č i ū t ė G . Kas man liks tada, kai nebeliks nieko //
Suplanuotos akimirkos. P. 64. (Atgal>>>)
31 K a z l
a u s k a i t ė G . Naujoji davatka // Aštuntoji diena. P. 173. (Atgal>>>)
32 R o r t
y R . Contingency, Irony, Solidarity. Cambridge: University Press, 1989.
P. 192. (Atgal>>>)
33 B a r a
n o v a J . Močiutė su krienais, arba Kas yra eseistas? // Meditacijos:
tekstai ir vaizdai. Vilnius: Tyto alba, 2005. (Atgal>>>)
34 R a d v
i l a v i č i ū t ė G . Nepakeliama viešumo lengvybė // Suplanuotos
akimirkos. P. 142. (Atgal>>>)
35 R a s t
a u s k a s R . Paskutiniai tūkstantmečio lapai // Kitas pasaulis. P.
431. (Atgal>>>)
36 P a r u
l s k i s S . Apsinuodijęs žemės maistu // Nuogi drabužiai. P. 150.
(Atgal>>>)
37 K a z l
a u s k a i t ė G . Tema, po kurios jau tylėsiu // www.bernardinai.lt.
Aštuntoji diena. P. 204. (Atgal>>>)
38 N a v a
k a s K . Visai kitas žmogus // Gero gyvenimo kronikos. P. 10. (Atgal>>>)
39 R a d v
i l a v i č i ū t ė G . Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros
// Suplanuotos akimirkos. P. 77. (Atgal>>>)
40 N a v a
k a s K . Ugnies vertikalė // Gero gyvenimo kronikos. P. 45. (Atgal>>>)
41 R a s t
a u s k a s R . Trys kryptys // Kitas pasaulis. P. 253. (Atgal>>>)
42 R a d v
i l a v i č i ū t ė G . Prabudimai // Suplanuotos akimirkos. P. 92.
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|