|
<< Atgal
STANISLOVAS JUKNEVIČIUS
Savižudybė kaip dezintegracija:
laiptai į pragarą
Savižudybė kaip
dezintegracija
Ontologinė dezintegracija ir
jos padariniai Vakarų kultūrai
Biologinė dezintegracija ir jos
padariniai Vakarų kultūrai
Socialinės dezintegracijos
ypatybės
Psichologinis skausmas ir jo
priežastys
Gyvenimo prasmės neradimo
skausmas
Pseudoradimo skausmas
Praradimo skausmas
Metafizinė kančia
Laiptai į pragarą
Pavienės mirtys visuomenę ir žiniasklaidos
priemones mažai domina. Apie autokatastrofas dažniausiai pranešama tik tais atvejais,
jei jose žūva bent keletas žmonių. Aukos karinių konfliktų zonose – įprastas
dalykas, bet jei kokioje nors operacijoje žūva kelios dešimtys civilių gyventojų –
pasaulis tuoj pat suklūsta. Žiniasklaida visada informuoja apie geležinkelio ar
aviakatastrofas, nes jose aukų skaičius siekia šimtus. Kai 2004 m. pabaigoje
Pietryčių Azijoje nuo cunamio žuvo apie tris šimtus tūkstančių žmonių, tai buvo
įvardyta kaip amžiaus katastrofa. Apytikriais duomenimis, pasaulyje kasmet nusižudo
apie milijoną žmonių – daugiau negu žūsta karuose, lėktuvų ir geležinkelių
katastrofose, per stichines nelaimes kartu paėmus. Bet į šį faktą – išskyrus tuos
atvejus, kai nusižudo kokia nors žinoma asmenybė ar kai įvykdoma grupinė
savižudybė, reaguojama be ypatingų emocijų, kasdieniškai ir ramiai: ką čia
padarysi, toks jau gyvenimas...
Lietuva jau antrą dešimtmetį savižudybėmis
pirmauja pasaulyje. Sveikatos apsaugos specialistų nuomone, padėtis, kai savižudybių
rodiklis (skaičius šimtui tūkstančių gyventojų) viršija 20, laikoma kritine.
Panašią išvadą padarė savižudybių prevencijos programą Estijoje kūrę švedų ir
estų mokslininkai. Anot jų, savižudybių rodiklis susideda iš dviejų pagrindinių
dalių: bazinės, susiklosčiusios istoriškai, ir kintančios, kuriai įtaką daro
politinės, socialinės, ekonominės sąlygos. Pagal juos bazinis
skaičius Estijai yra 20 – 24 savižudybės 100 000 gyventojų1.
Lietuvoje, pradedant 1993 m., savižudybių rodiklis dvigubai viršija ir kritinę ribą,
ir Estijos bazinį skaičių. 1995 m. jis buvo 45,6, 2000 m. – 44,1, 2004 m. – 40,2.
Pažvelgus į pasaulio
savižudybių žemėlapį2 pirmiausia krinta į akis tai, jog
Vakarų civilizacijai priskiriamų ar jos įtakoje esančių šalių gyventojai žudosi
žymiai dažniau negu kitur, o Vakaruose pirmauja postkomunistinės valstybės. Skirtumai
tarp įvairių to paties regiono valstybių dideli, o tarp skirtingų regionų valstybių
skiriasi dešimtimis ar net šimtais kartų. Lietuvoje žudomasi keturis kartus daugiau
negu Olandijoje, dešimt kartų daugiau negu Brazilijoje ir apie keturis šimtus kartų
daugiau negu Jordanijoje. Todėl pagrindinės savižudybių tyrimų srityje iškylančios
problemos gali būti suformuluotos taip: kodėl Vakarų šalių gyventojų dažniau
žudosi negu kitų regionų? Kodėl Vakarų regionuose taip skiriasi savižudybių
rodikliai? Kas lemia ar bent jau daro įtaką atskirų individų savižudybėms?
Aiškinant savižudybių – kaip ir bet kokio kito
sudėtingo reiškinio – priežastis, išvados priklauso nuo priežasties sampratos, nuo
to, kokios priežastys laikomos pagrindinėmis, kokios – šalutinėmis, kokią
priežasčių hierarchiją susidaro vienas ar kitas tyrinėtojas. Pailiustruosime tai
pavyzdžiu iš kitos srities.
Tarkim, kokioje nors gamykloje staiga padaugėjo
nelaimingų atsitikimų ir šią problemą nutarta apsvarstyti visuotiniame susirinkime.
Pirmas kalbėjęs brigadininkas dėl visko kaltina darbininkų aplaidumą: kažkas
netyčia prisilietė prie apnuogintų elektros laidų, kažkas blogai sutvirtino vėliau
įgriuvusį sandėlio stogą, kažkas nepastebėjo kieme iškastos duobės ir pan. Antras
kalbėjęs cecho viršininkas teigia, jog svarbiausia padažnėjusių nelaimingų
atsitikimų priežastis – nepakankamas administracijos dėmesys saugumo technikai. Kaip
pavyzdį jis pamini faktą, jog neseniai gamykloje buvo panaikintas saugumo technikos
inžinieriaus etatas. Gamyklos vyriausiasis finansininkas aiškina, jog administracija
buvo priversta panaikinti saugumo technikos inžinieriaus etatą, nes gamyklai
katastrofiškai trūksta pinigų. Ketvirtas kalbėjęs direktorius teigia, kad dėl
padėties, kurioje atsidūrė gamykla, kalčiausia korumpuota vyriausybė, savo
proteguojamoms gamykloms sudaranti išskirtines sąlygas kitų gamyklų sąskaita.
Paskutinio kalbėjusio politologo nuomone, pagrindinės korupcijos šalyje priežastys –
žemas tautos sąmoningumo lygis ir niekaip nesibaigianti politinių klanų kova. Kurią
iš šių priežasčių turėtume laikyti pagrindine? Kur galima sustoti šioje
priežasčių–pasekmių grandinėje?
Panaši padėtis ir savižudybių tyrimo srityje.
Gerai žinoma, kad Šri Lankoje savižudžiai dažniausiai nuodijasi, o JAV –
nusišauna. Be to, JAV gyventojų namuose, kur laikomi ginklai, nusišaunama tris kartus
dažniau nei ten, kur ginklų nėra. Remdamiesi šiais faktais, kai kurie mokslininkai
svarbia savižudybių prevencijos priemone laiko priėjimo prie savižudybei naudojamų
priemonių ribojimą. Ir iš tiesų, jei kokia nors su tėvais susipykusi mergaitė Šri
Lankoje savo namų prieangyje nebūtų radusi maišo su pesticidais, o pagirių kankinamas
ir jau kelerius metus minčių apie savižudybę persekiojamas Amerikos bedarbis
nelaikytų stalčiuje revolverio – jie būtų galėję gyventi. Tačiau niekas
negarantuoja, kad jie nenusižudytų vėliau. Žymus prancūzų sociologas E. Durkheimas
pagrindine savižudybių priežastimi laikė socialinę dezintegraciją. Psichologinės
krypties atstovų nuomone, nemažą įtaką savižudybėms turi asmenybės charakteris,
temperamentas, emocinis stabilumas. Anot E. Schneidmano, „savižudybę
iš esmės lemia psichologinis skausmas. Pirminis didelio psichologinio skausmo šaltinis
yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai“3. Fiziologinės
krypties šalininkai psichinius sutrikimus, o neretai iš jų išplaukiančias
savižudybes sieja su fiziologiniais pokyčiais smegenyse, konkrečiai, serotonino stoka.
Nesunku suvokti, jog fiziologinės priežastys šioje
priežasčių grandinėje stovi šiek tiek atokiau. Daugelis mokslininkų linkę ginčyti
fiziologinio faktoriaus reikšmę savižudybėms. Kiek, pavyzdžiui, fiziologiniai
smegenų pokyčiai turėjo įtakos savižudybių padvigubėjimui daugelyje
postkomunistinių valstybių 1990–1995 m.? Be to, šioje srityje ne visai aiški
priežasties–pasekmės seka: ar fiziologiniai pokyčiai smegenyse sukelia depresiją,
kuri paskatina savižudybes, ar priešingai – fiziologinius pokyčius sukelia depresija?
Dėl socialinių ir psichologinių savižudybės priežasčių svarbos paprastai
neabejojama, mokslininkai diskutuoja tik dėl jų reikšmės konkrečiais atvejais ir
konkrečiose šalyse.
Į viršų
Savižudybė kaip dezintegracija
Mano nuomone, pagrindine daugumą savižudybių
aprėpiančia ir paaiškinančia sąvoka gali būti dezintegracija, tik suvokiama platesne
nei E. Durkheimo vartojama reikšme. Sąlyginai galima išskirti keturias dezintegracijos
rūšis ar pakopas: ontologinę, biologinę, socialinę ir psichologinę. Ontologinė
dezintegracija – žmogaus nutolimas nuo Dievo, biologinė – nuo gamtos, socialinė –
nuo kitų žmonių, psichologinė – ego nutolimas nuo gyvenimą teigiančių ar
palaikančių kolektyvinių kompleksų. Savižudybė – kraštutinė dezintegracijos
forma. Tai, jei taip galima pasakyti, savanoriškas kūno išėmimas iš apyvartos.
Be dezintegracijos svarbų vaidmenį savižudybėms
turi reiškinys, kurį galima pavadinti pseudointegracija. Kaip teigė dar Herakleitas,
viskas gamtoje susiję, ir viskas anksčiau ar vėliau pereina į savo priešybę. Mūsų
nagrinėjamų problemų kontekste tai reiškia, kad kuo didesnė individo dezintegracija,
tuo didesnis jo integracijos poreikis. Negalėdamas integruotis realiame gyvenime,
potencialus savižudis integruojasi nerealiame, vaizduotės sukurtame pasaulyje.
Pavyzdžiui, niekieno nemylimas paauglys gali kurti savižudybės planus,
įsivaizduodamas, kaip po mirties visi jo gailėsis, mylės jį ir priekaištaus sau dėl
savo netinkamo elgesio. Kai kurie paaugliai šias idėjas realizuoja gyvenime. Todėl
savižudybę neretai galima interpretuoti kaip pseudointegraciją, realių problemų
sprendimą iliuzinėmis priemonėmis.
Egzistuoja dezintegracijos rūšis, kurią sąlyginai
galima pavadinti fizine dezintegracija. Tai žmogaus atskyrimas nuo normalių gyvenimo
sąlygų dėl jo fizinės negalios ar ekstremalių sąlygų. Kai kurie žmonės nusižudo
todėl, kad yra izoliuoti nuo visuomenės dėl ligos arba nepakelia nežmoniškų gyvenimo
sąlygų, tarkim, koncentracijos stovykloje. Šios dezintegracijos formos nuodugniau
nenagrinėsime – pirmiausia todėl, kad pakeisti tokias sąlygas – ne mokslininkų
valioje. Antra, dėl fizinės dezintegracijos tik tada žudomasi, jeigu ją papildo kitos
– dažniausiai psichologinės dezintegracijos formos. Teisingos, gyvenimą teigiančios
psichologinės orientacijos žmogus neretai išgyvena ir sunkiomis, iš pirmo žvilgsnio
nepakeliamomis sąlygomis.
Dauguma religiniais ir moraliniais motyvais grindžiamų
savižudybių gali būti interpretuojamos kaip fizinės dezintegracijos ar
pseudointegracijos pasekmė. Kai kurie pirmųjų mūsų eros amžių krikščionys
nusižudydavo todėl, kad norėdavo išvengti pažeminimų ir kančių. Indų moterys,
priešingai, susidegindavo, norėdamos kuo greičiau susijungti su mylimuoju.
Pseudointegracijai priskirtinos ir ritualinės japonų savižudybės – sepuku.
Šiuo atveju samurajai integruodavosi su patvaresnėmis už kūną dvasinėmis vertybėmis
– šlove, garbe, ištikimybe.
Šiame straipsnyje bandysime pagrįsti hipotezę, jog
pagrindinė palyginti didelio savižudybių skaičiaus Vakaruose priežastis –
ontologinė ir biologinė dezintegracija. Skirtumus tarp įvairių Vakarų regiono
valstybių lemia socialinės dezintegracijos laipsnis. Sustiprėjusi socialinė
dezintegracija ir yra pagrindinė labai išaugusio savižudybių skaičiaus ir Lietuvoje,
ir kitose postkomunistinėse valstybėse priežastis. Konkrečius savižudybės motyvus
lemia psichologinės dezintegracijos laipsniai ir rūšys.
Į viršų
Ontologinė dezintegracija ir jos padariniai
Vakarų kultūrai
Ryšys tarp savižudybių ir religingumo niekam
nekelia abejonių. Šis ryšys ne toks aiškus Vakarų valstybėse, bet tik todėl, kad
jose religingumas daugiau deklaruojamas, o ne realizuojamas. Islamo kraštuose, kur
religija tikrai turi didelę reikšmę žmonių gyvenime, savižudybių skaičius yra
minimalus.
Kartais manoma, jog religingi žmonės rečiau
žudosi todėl, kad visos pasaulio religijos draudžia žudytis. Iš tiesų paklusnumo
Dievo įsakymams ar pomirtinio atpildo baimė gali vaidinti tam tikrą vaidmenį kai
kurių tikinčiųjų gyvenime, bet tik antraeilį. Religingas žmogus nesižudo ne todėl,
kad bijo patekti į pragarą, o todėl, kad jam net nekyla mintis apie savižudybę. Net
gyvendamas visiškai vienas, jis nėra vienišas – paprasčiausiai todėl, kad jo
pasaulio horizontai žymiai platesni negu apčiuopiama daiktiška aplinka. Jokie
kentėjimai, jokios netektys tikinčiajam nėra beprasmės – viskas jam yra didingo, gal
ir ne visada suprantamo, bet be jokių abejonių žmogui palankaus dieviškojo plano
dalis. Tikėjimui nykstant religinis pasaulėvaizdis pradeda blankti ir griūti. Darniame
pasaulio vaizde atsiranda spragų, kasdieniški rūpesčiai ir darbai vis labiau praranda
prasmę ir reikšmę. Sekuliarizacija – didėjančio beprasmybės lauko atsivėrimas.
Kitas svarbus religinės pasaulėjautos bruožas –
pagarba, užuojauta, meilė visoms gyvoms būtybėms, ir pirmiausia – žmogui. Asmenys,
patiriantys kitų žmonių meilę, nesižudo. Silpnėjant religijos vaidmeniui, silpnėja
ir gyvenimą teigiančių, jį skatinančių, palaikančių jausmų reikšmė.
Sekuliarizacija ne tik atplėšia žmogų nuo
gyvenimą teigiančios pasaulėžiūros bei pasaulėjautos, bet ir formuoja savižudiškas
nuostatas. Pagrindinė iš jų – nevisavertiškumo suvokimas. Silpstant meilei vis
didesnę reikšmę žmonių santykiams įgyja noras pasižymėti, išsiskirti, būti
pranašesniam už kitus. Mylintis siekia tarnauti, nemylintis – pirmauti. Pirmauti
siekiama visose srityse: moksle, mene, politikoje, ekonomikoje. Bene ryškiausiai tai
išreikšta žinomame buvusio JAV prezidento J. Kenedžio tėvo pamokyme savo vaikams: kad
ir kur būtumėte, būkite tik pirmi.
Pirmavimu ir konkurencija paremta visuomenė
neišvengiamai gimdo nevykėlius. Jei koks nors žmogus kokioje nors srityje iš anksto
apriboja savo siekius – pavyzdžiui, nutaria, kad politikoje nesieks prezidento posto, o
pasitenkins partijos sekretoriaus vieta nedideliame provincijos miestelyje – jį visi
laikys ribotu, nedaug ką gyvenime tepasiekusiu žmogumi. Bet iš tų, kam svarbios
politinės aukštumos, tikslą tepasiekia vienetai, geriausiu atveju – dešimtys,
paprasčiausiai todėl, kad kuo aukštesni postai, tuo jų mažiau. Likusieji pasmerkti
būti nevykėliais. Ir tai pasakytina apie visas teorinės bei praktinės veiklos sritis.
Žmonės į nesėkmes reaguoja skirtingai. Vieni su
jomis susitaiko, kiti – nusižudo. Nesėkmės – viena iš pagrindinių savižudybių
Vakaruose priežasčių. Įspūdinga tokio reiškinio iliustracija literatūroje – A.
Kronino romano „Kepurininko pilis“ herojės Nesės Brondi likimas.
F. Nietzsche klydo teigdamas, jog krikščionybės
įtakoje susiformavusi Vakarų moralė – vergų moralė. Iš tiesų Vakarų
moralė kaip tik buvo ir yra stipriųjų, ar – anot F. Nietzsche's termino – ponų
moralė. Fašizmas ją tik logiškai pratęsė ir užbaigė. Silpnųjų ar, fašizmo
požiūriu, nepilnaverčių žmonių naikinimo taktika liberaliems Vakarams yra per
drąsi. Jų pozicija šiuo klausimu nuosaikesnė: silpnųjų žudyti nereikia – jie ir
patys išsižudys. Tai Vakaruose sėkmingai ir vyksta. Žudosi neatlaikę visuomenės,
kuri remiasi pirmavimu, konkurencija, išskirtinumu, žaidimo taisyklių. Bet šių
taisyklių keisti niekas nesirengia. Stipriausiems, kurių rankose ir yra visi politinės
bei ekonominės valdžios svertai, – tai paranku. Jie įrodė savo pranašumą. Jie – šio
pasaulio kunigaikščiai. O silpnieji tegul susitaiko su savo padėtimi, tegul geria
vaistus arba žudosi.
Į viršų
Biologinė dezintegracija ir jos padariniai
Vakarų kultūrai
Ir mokslinėje, ir grožinėje literatūroje yra
nemažai pavyzdžių, kad žmonės nusižudo jausdami tam tikrą mirties potraukį ir
negalėdami jam atsispirti. Koks galėtų būti šio potraukio šaltinis? Viename iš
šiai problemai skirtų darbų S. Freudas rašo: „Remdamiesi teoriniais, biologijos
patvirtintais samprotavimais, iškelsime hipotezę apie „mirties potraukį“, kurio
uždavinys yra visų gyvų organizmų sugrąžinimas į negyvą būseną, kai erosas, vis
plačiau aprėpdamas į dalis suskaldytą gyvybės substanciją, siekia padaryti gyvenimą
sudėtingesnį ir tuo pat metu, be abejo, jį išsaugoti. Abu potraukiai yra radikaliai
konservatyvūs, kadangi abiem siekiama atkurti pusiausvyrą, kurią pažeidė gyvybės
atsiradimas. Taip, šiuo požiūriu gyvybės atsiradimas yra jos
pratęsimo priežastis, bet tuo pat metu ir mirties potraukio priežastis, o pats
gyvenimas – šių abiejų potraukių kova ir kompromisas“4.
Aišku, jog ši hipotezė ne be trūkumų. Pirmiausia
labai rizikinga mirties potraukį priskirti visiems gyviems organizmams. Nesureikšminant
keleto tam tikroms spekuliacijoms galimybes teikiančių atvejų (pavyzdžiui, tikros ar
tariamos banginių savižudybės), gyvoje gamtoje nerasime tai patvirtinančių faktų.
Priešingai, viskas gamtoje liudija erosą – veržlų, neretai besaikį gyvybės
plėtimąsi. Antra, mes neturime jokio pagrindo manyti, kad šis potraukis yra įgimtas ir
žmonių giminei. Visose tradicinėse kultūrose – indų, japonų, graikų –
savižudybės buvo racionaliai pagrįstos ir labai sunkiai leidžiasi interpretuojamos
kaip mirties potraukio išraiška. Vieni pirmųjų apie mirties potraukį (tiksliau,
mirties šauksmą) prabilo poetai-romantikai, vėliau jis tapo vienu iš Vakarų meno
leitmotyvų ir iš meno palaipsniui perėjo į psichiatriją. Todėl visiškai pagrįsta
manyti, kad žmonių giminei nėra įgimtas mirties potraukis, jis atsirado Vakaruose tam
tikrame raidos etape ir yra ne biologinės žmogaus evoliucijos, o civilizacijos
padarinys.
Vienas iš pagrindinių Vakarų civilizacijos
bruožų – vis didėjanti priešprieša tarp žmogaus ir gamtos. Mokslo bei technikos
pasiekimų apsvaigintas žmogus nutolo nuo gamtos, pasijuto jei ne pasaulio, tai bent
gamtos viešpačiu. Mintis, kad viskas turi tarnauti žmogui, jo poreikiams, interesams,
įgeidžiams tenkinti, tapo savaime suprantama ir natūrali. Tačiau tai – klaidinga
nuostata. Nori žmogus to ar nenori, patinka jam tai ar nepatinka, bet jis yra ne gamtos
viešpats, o jos dalis, ir žmogui gamta taiko tuos pačius dėsnius kaip ir kitoms
biologinėms rūšims.
Mano manymu, biologinė savižudybių plitimo
Vakaruose priežastis – gamtos atsakas į nežabotą Vakarų žmogaus ekspansiją ir
dėl jos iškilusią grėsmę kitoms biologinėms rūšims. Čia remiuosi prielaida, jog
biologinės savireguliacijos dėsnis, nuo pat gyvybės atsiradimo žemėje pradžios
sudaręs gamtos evoliucijos pagrindą, galioja ir žmonijai. Vakarų žmogus labai
pažeidė gamtos balansą – kai kurios gyvūnų rūšys išnyko, daug jų – ties
išnykimo riba, žmogus kontroliuoja didžiąją dalį gyvūnijos, laukinės gamtos
sąlygos nuolat blogėja ir t. t. Būtų visiškai natūralu, jei gamta, stengdamasi
atkurti pusiausvyrą, vis didesnę savo kūrybinės energijos dalį skirtų žmogaus
pretenzijoms apriboti. Ir būtų keista, jei ji elgtųsi kitaip.
Tradiciškai gamta pernelyg besiplečiančiai
rūšiai apriboti taiko du metodus: natūralų priešą ir ligas. Natūralių priešų
žmogus dėl išsivysčiusios civilizacijos neturi. Ligomis gamta siekia dviejų tikslų:
mažinti gimstamumą ir naikinti jau gimusius individus. Gamta sėkmingai susidoroja su
abiem šiais uždaviniais: demografinis balansas faktiškai visose Vakarų šalyse yra
neigiamas, todėl – net nesiimant jokių papildomų priemonių – Vakarų kultūros
pagrindą sudaranti baltoji rasė per keletą šimtmečių išnyks savaime. Tačiau mokslo
ir technikos pažanga per daug sparti ir jos keliama grėsmė aplinkai per daug didelė,
todėl gamta imasi papildomų priemonių. Viena jų – savižudiškų minčių,
ketinimų, nuostatų, to, kas dažniausiai įvardijama kaip mirties potraukis, formavimas.
Todėl žmogaus nutolimas nuo Dievo savižudybes daro
galimomis, o jo priešiškumas gamtai – būtinomis. Pagal šią logiką daugiausia
žudytis turėtų labiausiai sekuliarizuotų ir gamtą niokojančių tautų atstovai,
tačiau praktiškai taip nėra. Bet gamta turi ir savo logiką. Ji puola ne stipriausius,
o silpniausius kokios nors rūšies atstovus. Liūtas niekada nepuola buivolų bandos
vado, o taikosi į silpniausius jos narius. Taigi, jei biologinis faktorius savižudybės
atveju yra svarbus ir jei gamta žmonijai taiko tuos pačius rūšių reguliavimo
principus, savižudybės turėtų būti ypač paplitusios tarp silpniausių, labiausiai
izoliuotų tautų.
Į viršų
Socialinės dezintegracijos ypatybės
Tautinė tapatybė – kultūrinių, socialinių,
ekonominių, lingvistinių bruožų visuma, tai, kas skiria vieną tautą nuo kitos, daro
ją nepakartojama ir savita. Kylant tautos kultūrai, atsirandant naujoms žmonių
santykių formoms, stiprėja ir tautinė tapatybė. Tačiau gyvenime neretai pasitaiko ir
priešingas reiškinys, kai tauta ne tik nekuria naujų, bet praranda ir buvusius
tautinės tapatybės bruožus. Dažniausiai tai vyksta nepalankiai susidėjus
istorinėms-politinėms aplinkybėms. Kai carinė Rusija uždraudė lietuvišką spaudą,
susilpnėjo ir lietuvių tapatybės formavimosi bei sklaidos galimybės. Neretai tapatybė
nyksta ir dėl gyventojų abejingumo ar abuojumo, kai neugdoma ir nepuoselėjama savita
kultūra, papročiai, tradicijos. Apie kai kurias tautas galima pasakyti tik tiek, kad jos
gyvena tam tikroje teritorijoje ir kalba tam tikra kalba.
Kiekvienai tautai, o kartu ir jos tapatybei,
gresiantys pavojai gali būti suskirstyti į keturias grupes. Pirmas pavojus – tai
politinės, taip pat ir kultūrinės nepriklausomybės praradimas dėl karinės
galingesnių valstybių intervencijos. Antras pavojus – tradicinės istoriškai
susiklosčiusios tapatybės praradimas dėl taikios – ekonominės ar/ir kultūrinės –
invazijos. Trečias pavojus – sutarimo dėl pagrindinių tautos raidos perspektyvų
praradimas, politinis tautos susiskaldymas, peraugantis į pilietinį karą. Ir pagaliau
ketvirtas pavojus – tapatybės erozija dėl bendruomenės narių santykių
dezintegracijos.
Svarbiausia savižudybių dinamikos XX a. Vakaruose
priežastis – grėsmė kai kurių tautų nepriklausomybei dėl nepalankiai
susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą savižudybių
mastais pirmavo austrai, estai, vengrai ir čekoslovakai. Visos šios tautos turėjo, o
kai kurios ir tebeturi, rimtų tautinės tapatybės problemų. Žlugus galingiausiai
Europoje Austro–Vengrijos monarchijai, Austrija tapo nedidele valstybėle, patiriančia,
be kita ko, visus ekonominius, socialinius, moralinius pralaimėto karo padarinius.
Tačiau austrai greitai atrado save naujoje Europoje ir pasitraukė iš savižudybių
lyderių sąrašo. Vengrai po daugiau kaip tris šimtmečius trukusios kovos 1919 m.
iškovojo nepriklausomybę, bet 1945 m. vėl ją prarado. Estijos nepriklausomybė taip
pat ne kartą buvo ginčijama. Čekoslovakija – 1919 m. atsiradęs naujadaras,
nespėjęs suvokti nei savo tapatybės, nei istorinių perspektyvų. Šio naujadaro
nepatvarumą parodė ir 1993 m. įvykęs šalies skilimas.
XX a. pabaigoje savižudybėmis pirmavo Lietuva,
Rusija, Baltarusija ir Latvija. Kai kam netikėtas Lietuvos lyderiavimas turėtų būti
visiškai suprantamas: per paskutinius du šimtmečius Lietuva buvo nepriklausoma tik apie
trisdešimt metų. Panaši situacija yra ir Latvijoje. O baltarusiai apie savarankiškos
valstybės sukūrimą net ir svajoti nedrįso. Šios tautos išlikimas iki pat XX a.
pabaigos buvo labai problemiškas. Ir turbūt jokia tauta XX a. nepatyrė tiek
išbandymų, kiek rusai. Stiprią, netgi išskirtinę šimtmečiais susiklosčiusią rusų
tapatybę visiškai sunaikino 1917 m. perversmas.
Už nepriklausomybę kovojusių tautų savižudybių
dinamikai būdingas bruožas, kurį galima pavadinti vėlavimo efektu: daugiausia žmonių
žudosi ne tada, kai tauta dar kovoja už nepriklausomybę, o po nepriklausomybės
paskelbimo. Tai pasakytina apie beveik visas XX a. nepriklausomybę iškovojusias tautas:
Vengriją, Suomiją, Baltijos valstybes, Islandiją. Šis reiškinys aiškintinas bent
dviem priežasčių grupėm. Iš vienos pusės, kova už nepriklausomybę – kad ir kokia
ji būtų dramatiška ir kupina praradimų, – yra svarbus tautą vienijantis ir kartu
jos tapatumą formuojantis veiksnys. Tačiau, kovai pasibaigus, šis veiksnys išnyksta,
ir tauta patiria savotišką egzistencinį vakuumą. Seni tikslai pasiekti, nauji dar
nesuformuoti. Atitinkamai padidėja savižudybių rizika ir jų padaugėja. Antra vertus,
nepriklausomybę iškovojusių tautų gyvenime daug reiškia staigus socialinių
ekonominių sąlygų pasikeitimas, įprastų gyvenimo normų, vertybių kaita ir iš to
išplaukiantis pakrikimas, netikrumas dėl ateities. Tačiau suabsoliutinti šio veiksnio
taip pat nevertėtų. Nors iš esmės visos postkomunistinės valstybės pergyveno ar
pergyvena virsmo iš socialistinės į kapitalistinę sistemą sunkumus, savižudybių
dinamika jose labai skirtinga. Taip, postkomunistinėje Lenkijoje ar Bulgarijoje
savižudybių skaičius padidėjo nežymiai, o Čekijoje, Slovakijoje, Kaukazo valstybėse
– sumažėjo.
Antras savižudybėms įtaką darantis svarbus
veiksnys – tradicinės tapatybės praradimas dėl taikios – ekonominės, kultūrinės
– kitų valstybių invazijos. Šis veiksnys lemia savižudybių raidą Japonijoje.
Japonai visada pasižymėjo stipria tautine tapatybe, kurios vienas svarbiausių bruožų
buvo dvasinių vertybių pirmenybė prieš materialines. Pralaimėjimas Antrajame
pasauliniame kare ir po jo prasidėjusi sparti globalizacija privertė japonus suabejoti
šios nuostatos teisingumu ir tikslingumu. Tačiau kitaip nei dauguma islamiškų
valstybių, kurios iš karto ir nedviprasmiškai atsiribojo nuo vakarietiškų vertybių
ir gyvenimo būdo, japonai priėmė Vakarų jiems metamą iššūkį, panoro įrodyti, kad
ir vadinamosios materialinės kultūros srityje jie ne tik nenusileidžia Vakarams, bet
gal juos net ir pranoksta. Toks staigus vertybių perorientavimas tragiškai atsiliepė
šios tautos tapatybei. Nors savižudybių skaičius Japonijoje nėra didžiausias
pasaulyje, tačiau augimo tempai – vieni iš didžiausių. Vien tik 1995–2000 m.
savižudybių rodiklis joje pašoko nuo 17 iki 24.
Trečias veiksnys, lemiantis tapatybės raidą, –
politinis tautos susiskaldymas, kurio kraštutinė forma – pilietinis karas. Antroje XX
a. pusėje bene ryškiausiai tai pasireiškė Šri Lankoje, kur savižudybių rodiklis,
prasidėjus pilietiniam karui, šoktelėjo nuo 9,9 (1960 m.) iki 35,8 (1985 m).
Ir pagaliau ketvirta tapatybei iškylanti grėsmė
– socialinė piliečių dezintegracija. Tai visuomenės narius saistančių ryšių su
šeima, kolektyvu, įvairiom visuomeninėm grupėm silpnėjimas ir/ar išnykimas.
Socialinė dezintegracija post-komunistinėje erdvėje ir yra pagrindinė palyginti
didelio savižudybių skaičiaus priežastis.
Lietuvoje palyginti didelį savižudybių skaičių
lemia tai, kad joje reiškiasi du iš keturių anksčiau išvardytų veiksnių.
Pirmiausia, Lietuvą ilgą laiką buvo bandoma nustumti nuo pasaulio scenos, padaryti ją
Lenkijos, paskui – Rusijos provincija. Antra, socialinės dezintegracijos rodikliai
Lietuvoje vieni aukščiausių Vakaruose. 2000-aisiais draugai, pažįstami Lietuvoje buvo
labai svarbūs tik 17 proc., o šeima – 66 proc. gyventojų. Tai žemiausi rodikliai
Europoje. Be to, Lietuvoje sparčiausiai formuojasi nuomonė, jog šeima – atgyvenęs
dalykas. Nepasitikima ir socialinėm bei politinėm institucijom. 2000 m. Seimu
pasitikėjo 11 proc., teisine sistema – 19 proc., policija – 29 proc. Lietuvos
gyventojų. Tai irgi žemiausi rodikliai Europoje. Palyginimui
galima pasakyti, kad Estijoje parlamentu pasitikėjo apie 27 proc., Latvijoje – 28
proc., o Norvegijoje ir Islandijoje – per 70 proc. gyventojų. Estijoje policija
pasitikėjo 34 proc., Latvijoje 40 proc., o Suomijoje ir Danijoje – per 90 proc.
gyventojų5.
Socialinė dezintegracija stiprėja ir kitose Vakarų
valstybėse. Roberto D. Putnamo nuomone, socialinė dezintegracija JAV pasiekė iki tol
neregėtą mastą ir tapo rimta nacionaline problema. Plataus
mokslinio atgarsio susilaukusioje knygoje6 jis pateikė
daugybę faktų, kurie patvirtino, jog žmonės vis mažiau domisi politika, rečiau
dalyvauja įvairių institucijų ir organizacijų veikloje, vis mažiau rūpinasi šeima,
bendrauja su kaimynais ir netgi tokį kolektyvinį žaidimą kaip boulingas neretai
žaidžia vieni (iš čia ir knygos pavadinimas – „Bowling Alone“, žaisti boulingą
vienam). Lieka tik konstatuoti, kad Lietuva socialine dezintegracija gerokai pralenkė ir
JAV, ir daugumą kitų Vakarų pasaulio šalių.
Į viršų
Psichologinis skausmas ir jo priežastys
Čia psichologinio skausmo problemą nagrinėsime
remdamiesi kai kuriomis analitinės psichologijos sąvokomis, pirmiausia – ego ir
savasties.
Ego – vaizdinių apie save, savo vietą pasaulyje,
ateitį ir praeitį kompleksas. Savastis – psichinė struktūra, susidedanti ne tik iš
sąmoningų, bet ir iš pasąmonėje glūdinčių elementų. Dvasinė žmogaus branda –
nuolatinės savasties paieškos. Suradusio save žmogaus psichinis gyvenimas palyginti
nekonfliktiškas ir ramus. Nerimas, nepasitenkinimas, neretai į skausmą peraugantis
dvasinis diskomfortas liudija, kad žmogus savęs neatrado, kad jo ego ir savastis
nesutampa.
Kartais būna, kad žmogus atranda save sukūręs
unikalią, tik jam vienam būdingą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Tačiau tai retos
ir dažniausiai tragiškai pasibaigiančios išimtys. Ego jaučiasi saugus tik įsiliejęs
į kokią nors didesnę, galingesnę už jį psichinę struktūrą. Dažniausiai tai
kolektyviniai – religiniai, moraliniai, ideologiniai – kompleksai. Pavyzdžiui, jei
koks nors žmogus visą laiką mąsto, jaučia, elgiasi kaip tikras komunistas, galima
teigti, kad jo ego – žymiai didesnio ir galingesnio komunistinio komplekso dalis. Anot C. G. Jungo, „šiandien visi žino, kad žmonės turi
kompleksus. Ne taip gerai žinoma, bet teoriškai žymiai svarbiau yra tai, kad
kompleksai gali turėti mus“7.
Mūsų požiūriu tiek fizinis, tiek psichologinis
skausmas kyla dėl tos pačios priežasties ir atlieka tą pačią funkciją. Tai –
pavojaus ženklas. Fizinis skausmas reiškia, kad kilo pavojus žmogaus kūnui,
psichologinis – jo ego. Skausmo dydis tiesiai proporcingas kilusiam pavojui. Jei nebus
pašalinta fizinio skausmo priežastis, gali žūti žmogaus kūnas, jei nebus pašalinta
psichologinio skausmo priežastis, gali žūti ego.
Sąlyginai galima išskirti tris dažniausiai
pasitaikančius ego formavimosi ir jo funkcionavimo nesklandumus: nesusiformavęs ego;
klaidingai susiformavęs ego; išsiformavęs ego. Atitinkamai galima kalbėti apie
neradimo skausmą, pseudoradimo skausmą ir praradimo skausmą. Kiekviena iš šių
skausmo rūšių ją patiriančiam žmogui yra svarbiausia ir gali baigtis savižudybe.
Į viršų
Gyvenimo prasmės neradimo skausmas
Kai kurie žmonės patiria dvasinį diskomfortą,
nerimą, skausmą todėl, kad neranda gyvenimo prasmės. L.
Tolstojus „Išpažintyje“ rašo: „Tamsos siaubas buvo per didelis, ir aš norėjau
kuo greičiau, kuo greičiau pasikarti ar nusišauti. Šis jausmas labiausiai ir traukė
mane prie savižudybės“8.
L. Tolstojus nenusižudė – jis atrado Dievą.
Tačiau taip pasiseka toli gražu ne visiems. Štai vienas rusų spaudoje plačiai
komentuotų faktų: 2002 m. Gorkyje nuo devyniaaukščio namo stogo susikibusios rankomis
nušoko dvi merginos. Vienintelis jų poelgio paaiškinimas buvo priešmirtiniame
raštelyje brūkštelėta frazė: viskas įkyrėjo...
Kiekviena kultūra, kiekviena epocha kuria kartais
viena kitą papildančias, kartais prieštaraujančias prasmių sistemas. Dabartinės
Vakarų kultūros ypatybė yra ta, kad atsisakoma ieškoti ne kokios nors konkrečios
prasmės, o apskritai bet kokios prasmės ieškojimo. Beprasmis gyvenimas laikomas ne
nesėkme, o norma. Teoriškai tokią poziciją pagrindžia kai kurios filosofinės
kryptys, o pirmiausia – vadinamasis neteistinis egzistencializmas.
Vienas iš svarbiausių egzistencializmo paradoksų
yra tai, kad jo teoretikai deklaravo beprasmybę, bet nesižudė; sąmoningi ir
nesąmoningi šios filosofijos pasekėjai beprasmybės nedeklaruoja, bet žudosi. A. Camus savižudybei skirto esė pabaigoje rašo, jog „reikia
įsivaizduoti Sizifą laimingą“9. Gal ir reikia, bet tai
labai sunku. Tam, kad beviltiškai amžinybėje įklimpusį Sizifą įsivaizduotume
laimingą, reikia labai drąsios, netgi iškreiptos vaizduotės. Turbūt pats A. Camus
tokią vaizduotę ir turėjo, tačiau dauguma žmonių jos neturi, todėl kai tik
įsitikina, kad jų gyvenimas – beprasmis akmens ridenimas į kalną, nusižudo.
Į viršų
Pseudoradimo skausmas
Dabartinėje Vakarų visuomenėje neretai žudosi
žmonės, iš kurių tokio poelgio, atrodytų, mažiausiai galima tikėtis. Vienas tokių
atvejų aprašytas Einar Mar Godmundsson romane „Visatos angelai“. Šiame kūrinyje
stebina ne pagrindinio herojaus – psichinių problemų turinčio žmogaus, o jo draugo, klestinčio
dantisto, važinėjančio džipu, savižudybė. Apie tokius žmones paprastai sakoma: Ir
ko jam trūko? Gera žmona, gabūs vaikai, puikus, gerai apmokamas darbas... Tokios
savižudybės liudija tai, kad kai kurių žmonių integracija į visuomenę yra tariama,
o jų ego taip ir neatrado savasties.
Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje atvirai
beprasmį gyvenimą deklaruojančių žmonių palyginti nedaug. Beprasmybė –
išrinktųjų religija. Didelės svarbos Vakaruose turi vadinamoji lygių galimybių ar
laisvo pasirinkimo filosofija. Visuomenė prieš individą tarsi pažeria šūsnį
prasmių, vertybių, idealų, iš kurių jis renkasi sau tinkamiausias. Manoma, kad jei
kokio nors žmogaus vertybės ypatingai neprieštarauja kitų žmonių interesams, jos yra
lygiavertės. Tačiau iš tiesų taip nėra. Vienos vertybės tarnauja integracijai, kitos
– dezintegracijai; vienos teigia gyvenimą, kitos – mirtį. Dėl ontologinės,
biologinės ir socialinės dezintegracijos Vakaruose susikūrė iškreipta kultūra,
kurios pagrindiniai bruožai – materialinių gėrybių prioritetas prieš dvasines,
abejingumas, jei ne panieka, gamtai, individo išskirtinumo, originalumo kultas. Jei
dabarties Vakarų kultūra – iškreipta kultūra, tai bet koks integravimasis į ją –
pseudointegravimasis, o socialiai sankcionuotų prasmių radimas – pseudoradimas. Todėl
iš pirmo žvilgsnio keistų, nepaaiškinamų savižudybių tik daugės.
Į viršų
Praradimo skausmas
Tai bene dažniausiai pasitaikanti psichologinio
skausmo rūšis – situacija, kai ego užsipildo kokiu nors turiniu, o paskui staiga to
turinio netenka. Klasikinis tokio reiškinio pavyzdys – jaunojo Verterio likimas.
Neretai nusižudo ir socialinių idealų, tikslų, prasmių netekę žmonės.
Kartais manoma, kad savižudybės dėl praradimo
liudija nusižudžiusiojo jausmų stiprumą. Iš tiesų šis reiškinys liudija
savižudžio dvasinį skurdą. Ego galima užpildyti labai įvairiais lygiaverčiais arba
hierarchizuotais turiniais: meile, visuomenei naudingu darbu, kova, žavėjimusi gamta,
Dievo garbinimu ir pan. Potencialiam savižudžiui visi šie turiniai neprieinami. Jis
susitapatina tik su vienu turiniu, kurio praradimas jam tolygus gyvenimo praradimui. A.
Saint-Exupéry apie tokį atvejį rašė: „Aš pažinojau vieną jauną savižudį. Jau
neprisimenu, kokie ten meilės sielvartai privertė jį šauti, labai gerai nusitaikius,
sau į širdį. Nežinau, kokioje knygoje jis buvo skaitęs, kad prieš tai reikia
apsimauti baltomis pirštinėmis, bet gerai prisimenu, kad, matydamas šį kvailą
paradą, pajutau ne iškilnumą, o niekybę. Vadinasi, už šio švelnaus veidelio šito
žmogaus kiauše buvo visiškai, visiškai tuščia. Buvo tenai
nebent vienintelis vaizdinys – toji kvailutė mergiščia, panaši į daugybę kitų“10.
Svarbus vadinamosios lygių galimybių visuomenės
trūkumas – pažeistas santykis tarp mokymo ir auklėjimo. Tradicinės kultūros
pagrindinį dėmesį skyrė auklėjimui, moralinio-dvasinio asmenybės pagrindo
formavimui. Žinios atliko antraeilį vaidmenį. O dabartinė Vakarų visuomenė net
įvardijama kaip žinių visuomenė. Tačiau mokykloje gaunamos žinios – tik
mažytė ego dalelė. Kryptingai neformuojamas ego užsipildo paprasčiausiais,
lengviausiai prieinamais, bet ir greičiausiai prarandamais turiniais: psichinių
stimuliatorių sukeltais maloniais pojūčiais, populiarios muzikinės grupės garbinimu,
abejotinu prisirišimu ar atsitiktine meile. Bet kurio iš šių turinių praradimas
gresia ir ego praradimu. Tik JAV kasmet nusižudo daugiau nei 4000 paauglių Jei
požiūris į mokymo ir auklėjimo santykį Vakaruose nesikeis, ši tendencija taip pat
tik stiprės.
Į viršų
Metafizinė kančia
Egzistuoja skausmo, tiksliau, kančios rūšis,
kurios neįmanoma paaiškinti nei ego formavimosi nesklandumais, nei nepatenkintais
poreikiais, nei kokiais nors kitais biografijos faktais. Taip yra todėl, kad kai kuriais
atvejais kančios priežastys glūdi už asmeninio patyrimo ribų.
Pasaulyje gerai žinoma prancūzų rašytojo M.
Druono knygų serija „Prakeiktieji karaliai“. Kiekvienoje jų primenamas Prancūzijos
karaliaus Pilypo Gražiojo prakeikimas, kurį jam metė Tamplierių ordino generolas
Jacques'as de Moles, įtartinomis aplinkybėmis nuteistas ir sudegintas XIII a. Nesvarbu,
buvo ar nebuvo Pilypas prakeiktas iš tikrųjų ir ar tragiški jo palikuonių likimai yra
šio prakeikimo padarinys, svarbu, kad mūsų teisingumo sampratą atitinka iš realių
istorinių įvykių interpretacijos paimtas principas. Jo esmė tokia: jei kokio nors
žmogaus nuodėmės labai didelės, jos gali kristi ne tik ant jo, bet ir ant jo vaikų ar
tolimesnių palikuonių. Krikščionybėje šį principą parodo gerai žinomi Kristaus
žodžiai: „Štai kodėl Dievo išmintis yra pasakiusi: „Aš siųsiu pas juos
pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, kad iš šios kartos būtų
pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio sutvėrimo, pradedant Abelio
krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp altoriaus ir šventyklos. Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos“11.
Čia Kristus kalba jau net ne apie šeimos ar
giminės, o apie tautos atsakomybę. Vienas žinomesnių tokios atsakomybės pavyzdžių
– vokiečių kančios Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dėl Sąjungininkų aviacijos
bombardavimų. Nėra jokios abejonės, kad bombarduojant žuvo, kentėjo, buvo suluošinti
ir taikūs, galbūt nacizmo idėjoms net nepritariantys gyventojai. Tačiau negalima būti
nekaltam, jei kalta visa tauta. Todėl galima kalbėti tik apie skirtingas kaltės
sąvokas ir skirtingus kaltės laipsnius, kaip tai ir daro K. Jaspersas savo veikale „Kaltės
klausimas“.
Dar platesnis moralinės kaltės subjektas –
žmonija. Tarkim, jog koks nors žmogus įkvėpė radioaktyvių dulkių ir susirgo
vėžiu. Šiuo atveju gali būti nekaltas nei jis, nei šeima, nei tauta – galbūt
radioaktyviąsias dulkes atnešė vėjas iš tolimos ir šiam žmogui net nežinomos
šalies. Tačiau jis yra žmonijos – suskaldžiusios atomą, taigi sukūrusios galimybę
atsirasti radioaktyviosioms dulkėms, dalis ir kaip žmonijos narys atsako už kitų
žmonių jam pritariant ar nepritariant, smerkiant ar pateisinant, žinant ar nežinant
atliktus veiksmus. K. Jaspersas šią kaltės rūšį pavadino metafizine kalte. Anot jo, „tarp žmonių, kaip žmonių, esama solidarumo, kuris
kiekvieną daro atsakingą už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas, ypač už
nusikaltimus, daromus jam matant ir žinant“12.
Metafizinės kančios teorijos pagrindas –
moralinio determinizmo principas. Viskas gamtoje, visuomenėje, psichikoje susieta, viskas
turi priežastį ir pasekmę, ir šią priežasčių–pasekmių grandinę valdo
moraliniai dėsniai. Moralinio priežastingumo tikslas – teisingumo atkūrimas. Šis
atkūrimas vyksta ne tik fiziniame, bet ir metafiziniame pasaulyje, ir moralinės
atsakomybės subjektais yra ne tik atskiri individai, bet ir jų grupės. Tai reiškia,
kad žmogus gali kentėti ne tik už savo, bet ir kitų žmonių – šeimos, tautos,
žmonijos – nuodėmes. Jei egzistuoja metafizinė kaltė, egzistuoja ir metafizinė
kančia.
Metafizinės kančios šaltinis – kolektyvinė
pasąmonė. Kolektyvinėje pasąmonėje kaupiasi visi kada nors žmonių padaryti blogi
darbai, nusižengimai, nuodėmės. Teisingumas reikalauja, kad už visus juos būtų
atkentėta. Tačiau dažniausiai kenčia ne nusidėjėliai, o jautriausieji – tie,
kurių sąmonės ir pasąmonės riba labai trapi, tie, kurie sugeba jausti ne tik savo,
bet ir kitų žmonių kančią. Kaip tik per juos objektyvuojasi, anot K. Jasperso, visos
pasaulio neteisybės ir skriaudos. Kadangi nusidedančiųjų visada daugiau negu
atperkančiųjų, metafizinės kančios išvengti praktiškai neįmanoma. Tačiau ši
kančios rūšis palyginti retai baigiasi savižudybe. Galbūt taip yra todėl, kad Dievas
žmogui siunčia tik tokią kančią, kokią jis gali ištverti.
Dabartinėje Vakarų kultūroje metafizinė kaltė
yra pagrindinė giluminė psichologinio skausmo priežastis. Dėl pažeisto balanso tarp
kaltės–atsakomybės ar, platesniu požiūriu, sąmonės–pasąmonės atsiranda
nerimas, neurozės, ego formavimosi sunkumai, nepatenkinti poreikiai, pseudoporeikių
gausa ir pan. Kol kas pagrindinė psichologinio skausmo atžvilgiu taikoma priemonė –
jo slopinimas. Šiam skausmui malšinti vartojami vis efektyvesni, stipresni vaistai, vis
įvairesnės, rafinuotesnės piliulės. Tačiau tai negali tęstis iki begalybės. Kaip teigia E. Wurtzel, „kažkas negerai tokiam pasauly, kur visos
tos piliulės cirkuliuoja ir sklando ore lyg plintantis virusas, blogos naujienos ar
bjaurūs gandai“13. Kadangi pirminis skausmo šaltinis –
kolektyvinė pasąmonė, užslopinus vieno žmogaus skausmą, jis prasiveržia per kitą.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apie 27 proc. suaugusių europiečių
kasmet kreipiasi į gydytojus dėl nervų ligų ir psichinių problemų. Vien tik
depresija pasaulyje (daugiausia išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse) serga per
120 milijonų žmonių, ir ligonių vis daugėja. 1990 m. labiausiai paplitusių ligų
sąraše depresija buvo ketvirtoje vietoje, dabar prognozuojama, kad 2020 m. ji bus jau
antroje (po širdies ir kraujagyslių susirgimų). Dėl tokios situacijos žmonijai
atsiveria dvi galimybės: arba, nuolat gausėjant raminamuosius vaistus vartojančių
žmonių ir vis didėjant šių vaistų efektyvumui žmonija degraduos iki gyvūnijos, o
vėliau – ir iki augmenijos lygmens, arba besikaupianti pasąmonėje kančia išsiverš,
kils psichinės epidemijos, kurios sunaikins didžiąją žmonijos dalį; likusi dalis
arba sunyks, arba transformuosis į naują – jei ne biologinę, tai bent moralinę,
atsakingiau į gyvenimą žiūrinčią rūšį. Ir tai ne fantastikos, ne tolimos miglotos
ateities, o aktualiausia nūdienos problema. C. G. Jungas rašo: „Šiuo
metu situacija tokia grėsminga, jog kyla įtarimas, kad Kūrėjas planuoja naują
gyvybės srautą, kuris pakeis dabar egzistuojančią žmonių rasę“14.
Tai buvo parašyta prieš šešiasdešimt metų. Nuo to laiko moralinė-dvasinė Vakarų
būklė tik blogėjo.
Į viršų
Laiptai į pragarą
Vienas pagrindinių skirtumų tarp religinės ir
ateistinės pasaulėžiūros glūdi požiūryje į žmogaus esmę. Ateizmas traktuoja
žmogų kaip duotybę, religija – kaip galimybę. Religijos niekada nedomino klausimas,
kas yra žmogus. Tiksliau – atsakymas į jį visada buvo gerai žinomas: žmogus yra
puolusi, į malonumus linkusi būtybė. Svarbiausias klausimas, į kurį atsakymo ieškojo
visi religiniai mąstytojai, – kuo žmogus gali būti. Pico della Mirandola dar XV a.
žmogaus dvasinių galimybių amplitudę apibūdino taip: „O, koks didelis Dievo Tėvo
dosnumas, kokia didelė ir nuostabi žmogaus laimė! Jam leista turėti tai, ko pageidaus,
ir tapti tuo, kuo panorės. Žvėrys, gimdami iš motinos įsčių, gauna tai, ką turės,
kaip sako Lucilijus. Aukščiausios dvasios arba iškart, arba truputį vėliau tampa tuo,
kuo išlieka per amžius. Tuo tarpu gimstančiam žmogui Tėvas davė visokios rūšies
sėklų ir visokios gyvybės užuomazgų. Tos, kurias jis puoselės, išaugs ir subrandins
jame savo vaisius. Jei puoselės augalines, taps augalu, jei
juslines – gyvuliu, jei racionalias – taps dangiška būtybe, jei intelektines –
taps angelu ir Dievo sūnumi“15.
Biologinė žmogaus evoliucija jau seniai baigėsi,
todėl išoriškai žmogus–augalas nuo žmogaus–angelo skiriasi labai mažai. Užtat
dvasinių skirtumų amplitudė milžiniška. Iš vienos pusės – tai ramybė,
džiaugsmas, gyvenimo pilnatvė, iš kitos – tuštuma, neviltis, beprasmybė. Kaip teigia poetas, „nėra čia nieko. Laikas ir skylė“16. Atskirus likimus dar galima palopyti. O ką daryti, jei
ištisos kartos gyvenimas – skylė laike?
Augalinė egzistencija – ne blogiausia, kas laukia
dvasiškai degraduojančio žmogaus. Už fizinės erdvės slypi metafizinė, ir žmogaus
vietą šioje erdvėje taip pat lemia jo šiame gyvenime atlikti veiksmai, patirti
jausmai, puoselėti idealai. Kaip rašė J. Böhme, „kas atsiveria
sieloje – dangus ar pragaras – ten tai ir lieka“17.
Koks gi pragaras turi atsiverti žmogaus sieloje, kad jis pasirinktų ne šviesą, tiesą,
gyvenimą, o – tamsą, nebūtį, mirtį?
Visos dvasinio gyvenimo pakopos glaudžiai susietos.
Laiptai į pragarą prasideda danguje. Ant aukščiausios šių laiptų pakopos stovi
religingas, savo vienybę su šeima, tauta, žmonija, gamta, Dievu suvokiantis žmogus.
Nusigręžus nuo Dievo, pagrindiniu integracijos objektu tampa gamta. Tačiau jei žmogus
– ne tik gamtos, bet ir Dievo kūrinys, net geriausiai į gamtą integruota, bet
nereliginga asmenybė gali patirti tam tikrą egzistencinį vakuumą ir bent jau
teoriškai atranda galimybę nusižudyti. Atsiskyrus nuo Dievo ir gamtos, pagrindine
žmones siejančia gija tampa socialiniai ryšiai. Jie suriša geografiškai artimus
žmones į politines, socialines, etnines grupes, kurios nuolat kovoja dėl įtakos
sferų. Ten, kur vyksta kova, atsiranda ir pralaimėjusių. Dalis tautų istorijos eigoje
išnyko, dalis – ties išnykimo riba. Nykstančių tautų atstovams tikimybė žudytis
žymiai didesnė, nes jiems reali dar vienos dezintegracijos formos – atsiskyrimo nuo
žmonijos – grėsmė. Prasidėjus sparčiai Vakarų visuomenės modernizacijai,
stiprėja kiti socialinės dezintegracijos aspektai. Kuo daugiau žmogaus energijos atima
kova už būvį, tuo mažiau jos lieka draugams, pažįstamiems, šeimai. Socialinė
dezintegracija savižudybes skatina dvejopai: dalis žmonių palūžta konkurencinėje
kovoje, dalis savęs joje taip ir neatranda. Antruoju atveju ypač išryškėja
psichologinės dezintegracijos svarba. Žmogaus ego jaučiasi saugus tik tada, kai jį
gaubia kokie nors didesni psichinės energijos telkiniai – kolektyviniai kompleksai.
Dabartinėje individualizmą skatinančioje visuomenėje dalis kolektyvinių kompleksų
išnyko, dalis tiek susmulkėjo, jog žmogaus gyvenimo realiai paveikti negali.
Atitinkamai daugėja psichinių susirgimų. Kad suvoktume jų mastą, užtenka
įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei vieną dieną staiga būtų uždarytos visos
neuro-psichiatrinės gydyklos, o iš vaistinių dingtų visi psichikos veiklą
reguliuojantys preparatai. Vakarų civilizacija žlugtų jei ne per kelis mėnesius, tai
per metus. Sveiki žmonės nepajėgtų suvaldyti ligonių sukurtos civilizacijos.
Remiantis anksčiau pateiktais samprotavimais,
pagrindinis dėmesys savižudybių prevencijoje turėtų būti skiriamas dvasinėms
vertybėms ugdyti, gyvenimą teigiančiai pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai formuoti;
paskui – socialinei integracijai stiprinti, dar vėliau – psichologiniam švietimui ir
galiausiai – medicininėms psichikos reguliavimo priemonėms. Praktikoje viskas vyksta
atvirkščiai. Daugiausia dėmesio skiriama ligoniams – žmonėms, kurių psichologinė
dezintegracija jau pasiekė skausmo pakopą. Bendroje sveikatos profilaktikoje tam tikrą
vietą užima ir psichinių susirgimų prevencija, tačiau aišku, kad psichologinė
integracija be socialinės negali būti sėkminga. Jei nėra darnos visuomenėje, nebus
jos ir sieloje. Apie ontologinę ar biologinę integraciją Vakarų visuomenėje neverta
nė kalbėti. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra nemažai įvairių integracijos
aspektų svarbą ir savitarpio ryšį suvokiančių žmonių. D.
Pūras rašo: „Ką reiškia, kai sakome, kad savižudybės – tai visuomenės sveikatos
problema? Tai reiškia, kad gydyti reikia ne tik ir ne tiek pavienius žmones, turinčius
ligos požymių. Gydyti reikia visuomenę“18. Tačiau iki
realių pokyčių šioje srityje dar labai toli.
1 Negalima
pamiršti, kad Estija jau prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje srityje buvo viena iš
Europos lyderių; 1930 m. savižudybių rodiklis joje buvo apie
30, o Lietuvoje – tik 9. Žr.: G a i l i e n ė D . Savižudybių
prevencijos Lietuvoje gairės // Savižudybių prevencijos idėjos
/ Sudarytoja D. Gailienė. – Vilnius: Tyto alba, 2001. – P. 13. (Atgal>>>)
2 Žr.:
www.who.int.mental_health/prevention/suicide/suicideprevent/en; straipsnyje pateikiami
įvairių šalių savižudybių rodikliai taip pat paimti iš šio Pasaulinės sveikatos
organizacijos tinklalapio. (Atgal>>>)
3 S c h n
e i d m a n E . S . Savižudžio sąmonė. – Vilnius: ALK, 2002. –
P. 27. (Atgal>>>)
4 Ф р е
й д З . Я и Оно. Хрестоматия по истории
психологии. – Москва: МГУ, 1980. – C. 203–204. (Atgal>>>)
5 Žr.:
Besivienijanti Europa: vertybinis aspektas / Sudarytojas S. Juknevičius. – Vilnius:
Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003. (Atgal>>>)
6 P u t n
a m R . D . Bowling Alone: The Collapse and Revival of American
Community. – New York: Simon and Schuster, 2000. (Atgal>>>)
7 Ю н г
К . Г . Синхронистичность. – Москва:
Рефл-бук, 1997. – C. 127. (Atgal>>>)
8 Т о л
с т о й Л . Собрание сочинений в 22 томах. – Т.
16. – Москва: Художественная литература, 1983. – C. 121.
(Atgal>>>)
9 C a m u
s A . Sizifo mitas. – Vilnius: Baltos lankos, 1990. – P. 100. (Atgal>>>)
10 A n t u
a n d e S e n t E g z i u p e r i . Žemė žmonių planeta. –
Vilnius: Vyturys, 1992. – P. 101–102. (Atgal>>>)
11 Lk 11,
40–42. (Atgal>>>)
12 J a s p
e r s a s K . Kaltės klausimas // Gėrio kontūrai. – Vilnius: Mintis,
1989. – P. 262. (Atgal>>>)
13 W u r t
z e l E . Prozaco karta. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 324. (Atgal>>>)
14 Ю н
г К . Г . О природе психе. – Москва: Рефл-бук,
Ваклер, 2002. – C. 69. (Atgal>>>)
15 M i r a
n d o l a G . P . d e l l a . Kalba apie žmogaus orumą //
Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. – T. I. – Vilnius: Mintis, 1984. –
P. 124. (Atgal>>>)
16 P a r u
l s k i s S . Skylės. Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl. /
Sudarytoja J. Baranova. – Vilnius: Alma littera, 1999. – P. 114. (Atgal>>>)
17 Б е
м е Я . Christosophia, или путь к Христу. – СПб: A–CAD,
1994. – C. 107. (Atgal>>>)
18 P ū r
a s D . Savižudybė – visuomenės sveikatos problema Lietuvoje //
Savižudybių prevencijos idėjos // Sudarytoja D. Gailienė. – Vilnius: Tyto alba,
2001. – P. 31–32. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|