VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ

 
       Kai mes buvome vilkai

 
       R o m a n a s

       Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 8–9

 
       Pajutau, kad dabar gali pasikartoti kažkas panašaus, tik smarkiau, nenuspėjamiau. Jis jau buvo garsus rašytojas, puikus rašytojas. Iš tikrųjų jis buvo didelis žmogus. O didelių žmonių – didelė laimė, didelė neviltis ir didelis protestas.
       Bet mano vaikiškos paguodos Dievo buvimu Bronius nesuprato.
       – Nekalbėk man apie tai... Jei tikrai žinočiau, kad Jis yra – nebegalėčiau gyventi. Reikėtų iš naujo gimti, reikėtų pradėti viską iš naujo, o tai neįmanoma. Turėčiau sunaikinti viską, ką parašiau, ir rašyti kitaip. Viskas, apie ką rašiau, turėtų vykti Jo šviesoje, amžinybėje ir begalybėje... Negąsdink manęs...
       – Nereikėtų, – purčiau galvą, – ta gyvenimo tėkmė, apie kurią tu rašai, jau savaime yra amžinybės dalis. Tu liudiji visų mūsų gyvenimus, likimus, mažytį mums skirtą laiko tarpsnį ir mūsų tikėjimą tuo gyvenimu, kuris prasidėjo ne 1917-aisiais nuo Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos, o tuo, kuris yra bepradis ir begalinis.
       – Nekalbėk taip. Bepradis ir begalinis... Nekalbėk... Žinodamas, kad Jis yra, aš viską turėčiau perdaryti kitaip, ir man tai būtų per sunku. Aš jau nebepajėgčiau...
       Bronius buvo gryniausia sąžinė. Jis buvo maksimalistų maksimalistas. Jis buvo egzistencinis krikščionis. Jam turėjo kas nors padėti išleisti antrą romano tomą.
       Netrukus pasitaikė proga...
       Mažas autobusiukas, prisigrūdęs rašytojų, kratėsi apdulkėjusiais keliais prie kažkokio ežero, kur buvo įsikūrusi kūrybinė žurnalistų stovykla. Sekretorius, parašęs blogą recenziją apie jo knygą, – grupės vadovas. Mes jį patyliukais vadindavome Raudonuoju pavojum, nors jo vardas buvo Petras. Jis buvo gana demokratiškas ir visada galėjai vadinti ne draugu Petru, o tiesiog Petru. Tačiau Raudonasis pavojus patiko mums patiems – tai buvo mūsų pozicija... Kartu važiavo ir garbingas intelektualas – Jonas Mikelis Elijas – taurus rašytojas, saugumo sekamas ir nespausdinamas. Tačiau jo pasaulinės klasikos žinojimas, išmintis ir kultūra, prancūzų kalbos mokėjimas darė jį neprieinamą proletkulto rašeivoms. Aš papasakojau šiam garbiam žmogui apie Broniaus sunkumus...
       Nepasitikėti Jonu Mikeliu Elijum buvo neįmanoma – tarp rašytojų sklandė legendos apie tai, kad jis, dirbdamas Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, perskaitydavo viską, ką atsiųsdavo net baisiausias grafomanas.
       – Niekada negali žinoti... Bet kurioje kaugėje rašliavos visada gali atsirasti keliasdešimt puslapių tikro meno, – lėtai ir rimtai į pašaipas atsakydavo Jonas Mikelis Elijas.
       Jis buvo „atradęs“ ir Bronių.
       Raudonasis pavojus girdėjo mano ir Mikelio pokalbį, tačiau jis nebuvo blogas žmogus, tik šiek tiek per daug partinis. Gal net ne iš įsitikinimo, o tiesiog iš stropumo...
       Broniaus romanas pajudėjo.
       Raudonasis pavojus pasikvietė jį pokalbio, o paskui leidyklai parašė kitą recenziją...
       – Matai, dabar tie tipai iš saugumo nebeturės „arkliuko“, – įtikinėjau Bronių. – Ką jie dabar tau padarys?
       – Ar žinai, kodėl sako „rukopisi ne goriat“? – žiūrėdamas į lubas tarsi su savimi kalbėjo bičiulis. – Manau, kad parašytas žodis yra baisiai stiprus ir prirašytas popierius – ilgaamžis. Jį apsaugo parašyto žodžio jėga. – Dabar nespausdins – ateis laikas... Čia tik kelių dešimčių metų klausimas.
       – Jėzau, kaip tu taip tiki?.. Kaipgi galėtų tai atsitikti? – aš net negalėjau ištarti balsu, ką norėjau pasakyti.
       – Beprotybė pati save sunaikina. Nežinau, kaip tai įvyks, tačiau kitaip būti negali. Jie susinaikins... Negalima paklusti bepročiams. Mes turime dirbti savo darbą. O kas, jei ne knygos, paliudys, kad mes gyvenome tuo prakeiktu metu? Tiktai knygos. Todėl mes turime rašyti taip, kaip mąstome. Mes turime paliudyti savo mąstymo grožį, kurį paveldėjome. Žmogus yra toks, koks jo mąstymas. O visa mūsų tauta mąsto gražiai. Pažiūrėk, mes net keiksmažodžių savų neturime, kas bjauriausia ir šlykščiausia – jų atnešta...
       Aš pradėjau žiūrėti į rozetes, į lempą, ir Bronius pagavo žvilgsnį.
       – Manai, jie ir čia tavęs klauso? Baik...
       Tačiau nutilome. Vėl klausėmės Okudžavos:
       Kogda mne ne vmoč' peresilit' bedu, kogda podstupaet očajan'e, ja v sinij troleibus sažus' na chodu, v poslednij, slučainyj...
       Poslednij troleibus, po ulicam mči, verši po bul'varam kružen'e, čtob vsech podobrat' poterpevšich v noči krušen'e, krušen'e...
       Tačiau žodis krušen'e pradėjo spinduliuoti savo prasmę, kurią abu jutome liūdname Arbato poeto balse.
       Išleisdama bičiulį apsikabinau ir prisiglaudžiau.
       Pajutau, kad Bronius įtemptas kaip styga. Supratau, kad jis nenusiramino. Jis jautė, kad saugumas jo taip paprastai nepaliks. Bronius savo vyrišku protu suprato, kad dabar jį „spaus“.

       Jis buvo teisus.
       Kartą anksti ryte, vos tekant saulei, išėjau su kuprine iš namų į geležinkelio stotį.
       – Benedikta... Benedikta, palauk, – išgirdau pažįstamą balsą.
       Bronius, apsirengęs tamsiu su dryželiais kostiumu, pasirišęs kaklaraištį, ėjo tiesiai į mane per skverą, peršoko vaikų išmindžiotus, nugeibusius gėlių krūmelius.
       – Benedikta... Jau prasidėjo... Norėjau susitikti su tavimi, – prabilo be užuolankų.
       Jo veidas buvo baltas, apie akis – ratilai, prisidegant cigaretę virpėjo degtuko liepsnelę pridengiantys sulenkti pirštai. Bronius rūkė giliai įtraukdamas dūmą.
       – Broniau, kur eini taip anksti?..
       – Man nuolatos skambina. Reikalauja, kad susitikčiau. Jie mane terorizuoja, – paaiškino jis. – Tu važiuoji kur nors? – Jo balse pajutau išgąstį.
       – Taip... Pas tėvus... Bet aš vakare grįšiu – tu kaip nors prasilaikyk, pralauk... Ką nors sugalvosim. Tu kaip nors ištempk... – prašiau bičiulio, – ištempk kaip nors...
       – Žinai, namie nemiegojau, kad nereikėtų kalbėtis su tuo... Genutei nenoriu sakyti – ji labai išsigąstų... Apsivilkau kostiumą ir pasakiau, kad važiuosiu į literatūros vakarą... Bet vaikas kažką supranta. Išeinant įsikibo į ranką ir žiūri į akis... Vaikai kažką supranta, ar ne?
       – Broniau, tu būtinai pralauk. Stotyje ar kur nors... O aš grįšiu ir nueisiu pas Raudonąjį pavojų. Jis vis tiek mūsiškis... Gal jis pažįsta ką nors iš ten...
       – Manau... Tas tipas buvo Vido laidotuvėse. Su ūsiukais, neaukštas, pliktelėjęs... Atsimenu, su mėlyna „papke“ po pažasčia... Donėla jo pavardė.
       Man prieš akis iškilo tas tipas... Utėlės spalvos nupiepusiais plaukeliais, kuriuos beveik klijavo prie strazdanoto pakaušio, kad užmaskuotų savo šlykštalų pilną makaulę. Brrrr... – mintyse nusipurčiau.
       – Tas?.. Atsimenu... Broniau, kaip nors pralauk, kur nors. Arba važiuojam kartu, – kilo išganinga mintis.
       – Neee, nežinau... Pasijusiu bjaurus pats sau – bėgu, bijau, slepiuosi... Žeminantis jausmas. Baisiai niekingai jaučiuosi. Palydėsiu tave...
       Paėjom kelis žingsnius tylėdami.
       – V krajnem slučaje nad etim domom my vsegda možem podniat' belyj flag, – netikėtai pasakė bičiulis tarsi pačiam sau.
       – Ką tu turi galvoje? – paklausiau kažko nesuprasdama.
       – Nieko, aš tiesiog prisiminiau... Kai gulėjau „vasaroj“, su manim palatoje buvo vienas toks, kuris vis bėgdavo iš čia per šiaurines sienas. Gintaras Pigaga. Gerus eilėraščius rašė... Jį smarkiai atkalė. Tai jam vis rodydavosi, kad yra apsuptyje ir laukia pastiprinimo. Jis mėgo tokį rusišką posakį: v krajnem slučaje nad etim domom my vsegda možem podniat' belyj flag. Jis nusižudė. Kai jį, apdengę balta paklode, nešė per kiemą į morgą, supratau, ką jis visą laiką turėjo galvoje.
       Broniaus balsas buvo kupinas nerimo, keistai virpėjo. Tarsi jo viduje pleventų skersvėjis, kuris visą laiką plaiksto, kas žmoguje tyriausia ir švelniausia.
       Sustojau, pasistiebiau ir pabučiavau jam į skruostą. Beveik tylėdami nuvažiavome į stotį. Stotyje jis nuėjo į vaistinę ir nusipirko kažkokių raminamųjų vaistų, kurių pavadinimą dar atsiminė nuo „vasaros“ laikų.
       – Neramu tau? – paklausiau, bet ir pati jutau nerimą, ko gero, ne mažesnį už jo. – Nepersistenk...
       – Neee, aš tik bijau, kad... Žinai, kai prasideda ta depresija... Sunku. Šlykščiausia, kad pirmadienį dešimtą ryto turiu būti pas juos. Neduoda pasirinkimo...
       – Jau? Tiek toli nueita?
       Buvau apstulbusi. Supratau, kad Broniui – ne juokai. Net didžiausi drąsuoliai, gavę pakvietimą į „rūmus“, subliūkšdavo... Gal tik Dringėla atrado netradicinę išeitį. Prispaustas ateiti į konspiracinį butą susitikt su saugumiečiais, nuo pat ryto pradėjo kelionę per kavines, kur už baro visada sukiodavosi vienas kitas šnipas, ir nusižiūrėtai aukai dažnai įpildavo gramelį, nes turėdavo tam skirtų lėšų. O tada pradėdavo nuo politinių anekdotų... Išgėręs rašytojas visada būdavo geras laimikis, todėl stengdavosi jo nepaleisti, kol neprisirinks medžiagos „donosui“.
       – Ne, ilgiau negaliu, vyrai, dvyliktą valandą turiu susitikti su saugumo darbuotojais viename tokiame bute, – rimtu veidu aiškinosi Dringėla prie baro sėdintiems šnipams ir garsiai pasakojo, kur tas butas yra.
       Kol užeidinėjo į kiekvieną kavinę iš eilės ir prie baro vis pasiaiškindavo, kodėl negali daugiau išgėrinėti, atėjo dvylikta.
       Veltui svyruojantis romanistas spaudė konspiracinio buto durų mygtuką – jam niekas neatidarė. Daugiau jo nebeverbavo, tačiau ką kalba rašytnamio kavinėje „laistydamas“ naują romaną, klausydavosi visuomet. Tai būdavo matoma iš to, kad tarp pagėrusių, svyruojančių ir gagenančių rašytojų sėdėdavo vienas ar pora nepasigeriančių „literatūros mylėtojų“, arba „bohemiškų žurnalistų“...
       – Baisiai šlykštus tipas. Pasakiau, kad išvažiuosiu, kad manęs nebus namie. Bet spaudžia žiauriai, grasina. Sadistas... Jis šiandien skambins, kad sužinotų, ar aš ateisiu, ar ne... Matai – neleidžia sąžiningai rašyti, jie gudrūs... – žiūrėdamas į žemę kalbėjo Bronius.
       Jo veide tvyrojo neviltis.
       Bronius liko stoty. Jis stovėjo perone šventiškas, šviesi barzda darė jį aristokratišką, netarybinį... Kai jis žvelgė savo mėlynom akim pavymui, o aš, persisvėrusi per atidarytą traukinio langą, jam mojavau, jo nerimo neįžvelgiau, tik atrodė labai liūdnas
       Supratau, kad turiu kuo greičiau grįžti į Vilnių.
       Kai kitą dieną grįžau, buvo jau sutemę. Telefoną pasidėjau prie pagalvės, tačiau miegas neėmė. Buvo labai neramu. Norėjau važiuoti į Žvėryną, bet bijojau būti neteisingai suprasta Genutės. Kalbėjausi su juo. Vėl buvome Kultūros ministerijos mokslinio metodinio skyriaus redaktoriai... Vėl per pietų pertrauką eidavome gerti kavos į mažytę kavinukę priešais Rusų dramos teatrą. Jis vėl jausdavosi nepatogiai, kai mokėdavau už jį, ir vėl stengdavosi kompensuoti mano išlaidas per šventes arba po algos – ateidavo ir išsivesdavo į miestą ir globodavo kaip sesutę, atvažiavusią iš kaimo. Visos bažnyčios buvo mūsų aplankytos, visose aukščiausiose kalvose buvo stovėta ir žvelgta žemyn žvilgsniais, kupinais meilės tam miestui ir visiems kada nors jame gyvenusiems. Vaikščiojome su juo senojo universiteto kiemais, skaitėme sienoje iškaltas visų rektorių pavardes, o paskui, apsiavę baltas permatomas pačiūžas, skriejome Neries vandeniu kaip ledu ir negrimzdome. Supratome, kad tai mūsų būtis. Ji laiko mus ir leidžia džiaugtis laisve. Ji teikia mums neįtikėtinos laisvės – skrieti virš pavojaus vandenų ir neskęsti. Ties Vingio parku už Neries posūkio staiga pasigirdo moters klyksmas. Klyksmas sklido nuo kranto, ir balsas buvo Genutės. Akimirksniu pamačiau, kaip vanduo apie Bronių tapo purpurinis, o jo ranka tučtuojau išslydo iš manosios, ir supratau, kad nieko, kas dabar iš jo liko – kraujo purpuro, plintančio ir nykstančio vandenyje, – aš niekada nebesurinksiu, nebesusemsiu. Supratau, kad Bronius dabar išsklis ir nuplauks... Pasijutau vandenyje iki kaklo. Jokių pačiūžų nebebuvo, vanduo nebelaikė, o aš sunkiai judėjau kranto link ir, kabindamasi už jo, iššliaužiau pilnomis rankomis vandens žolių ir dumblių... Riksmo nebesigirdėjo. Vos aušo, ir praradimo jausmas surakino mane taip, kad susiliejau su krantu ir tapau niekam nebeatpažįstama. Teigiamo buvo tik tiek, kad saugumiečiai dabar manęs niekada nebeatras, nes esu jaučiantis ir regintis krantas. Buvau pasislėpusi gamtoje su baisiu skausmo pojūčiu.
       Pabudau to jausmo surakinta. Negalėjau pajudėti. Tik labai pamažu pavyko pajudinti pirštus, paskui rankas, kojas...
       Su aušra prasidėjo skambučiai. Visi ieškojo Broniaus pas mane arba tikėjosi, kad žinau, kur jis gali būti.
       Pajutau baisią kaltę.
       Įtikinėjau save, kad atsiras – dabar ne žiema, – jis tebeeina kur nors pagelžkele arba Šventosios pakrante link savo namų, link tėviškės, link atsiminimų, kuriems paskirtas jo romanas. Sustok, Broniau, atrask telefono būdelę ir paskambink man... Sustok, Broniau, nebeik, atsigręžk, nebetolk nuo mūsų... Eik pas žmones, pas žmones... Eik pas žmones. Ten tavęs nebemedžios, nes jie, tie baisuokliai, bijo viešumo. Jie medžioja ir persekioja patyliais... Galų gale ne visi žmonės yra saugumiečiai, ne visi, tikrai ne visi purvinais batais pritrypia tavo baltą sielos kambarį, kur tu rašai romanus apie priešaušrio vieškelius ir mus, einančius tais vieškeliais tolyn...
       Įtikinėjau save, bet jaučiau, kad atsakymo nėra – aš klystu, jis yra kitur, toli, jis, ko gero, negirdi manęs. Jis skausmo debesyje, juodai kruviname skausmo ir nevilties debesyje. To debesies nematau – tik jo atspindį Neries vandenyje prie Žvėryno vingio...
       Vakarop išėjau ten. Iki Žvėryno bėgte bėgau, o perėjusi tiltą pradėjau sėlinti. Mano akys žiūrėjo į žemę ir pradėjo rodytis, kad matau Broniaus pėdsakus. Juos mačiau ne akimis – kažkaip kitaip. Žinojau, kad iki upės jis irgi bėgo, bet pamatęs jos juodai spindintį paviršių sustojo ir, kažkodėl svyruodamas, ilgai žiūrėjo į jį. Nusėlinau pakrante toliau. Sušlapęs ir suglamžytas „Primos“ pakelis kalbėjo apie bičiulį. Atsisėdau ant šlapios žolės ir paėmiau pakelį į rankas. Mane užtvindė... Mane apsupo, apėmė, užtvindė ir paskandino skausmas. Jis nebuvo mano, bet dėl to jutau jį dar stipriau. Jeigu jis būtų buvęs mano, aš būčiau jį išgyvenusi, bet jis nebuvo mano. Jis galėjo būti tik jo. Man neleidžia gyventi... Jie man nebeleidžia gyventi... Jie iš manęs atima viską – moterį išsigandusiom akim, berniuką, tylų ir daug suprantantį, atima rudenėjantį Žvėryną, atima saulėlydžius virš upės, atima nuostabų Vilniaus senamiestį, universiteto kiemus, didingą biblioteką, Aušros Vartus, Verbų sekmadienius ir Kaziuko muges... Atima knygas – visas mano knygas, kurias galėčiau parašyti... Atima žmones, kurie mane skaitytų, atima tėvynę, likimus, kurie būtų tose knygose... Ir pajutau, kad jam taip pat skaudu, jog atima ir mane – plunksnos seserį poetę, kuriai kartą viduržiemį prie senos vaistinės su lange besipuikuojančia balta keramine gulbe įteikė raudoną tulpę. Buvau tada be pirštinių, rankos buvo beveik tulpės raudonumo, ir jis gailėjosi, kad taip pat neturi pirštinių ir negali jų man paskolinti...
       Jausmas buvo toks stiprus, kad susmigo į krūtinę kaip kokios šakės, prisiminimus jaučiau fiziškai. Niekada anksčiau to nebuvau patyrus ir pagalvojau, kad su tokiu nepakeliamu jausmu belieka tik leistis žemyn, į sraunią srovę, kurioje atsispindi dangus, debesys, žvaigždės – visa, kas lig šiol mums buvo aukštųjų idealų metaforos.
       Jo nerado ilgokai.

       Broniau, broliuk mano... Socialistinio realizmo pagraužtas paparti... Ką tu iškentėjai tą lemtingą dieną... Kokiomis gatvėmis, skersgatviais, kiemais vaikščiojai pakėlęs akis į rudenėjantį dangų... Žinau, kokie užburiamai gražūs tau buvo bažnyčių bokštai, plaukiantys rudenišku kamuolinių debesų pilnu dangumi... Kokie nepakartojamai spalvingi gatvės grindinių akmenys atrodydavo ankstyvais sekmadienių rytais, kai eidavai vienas per tuščią miestą rūkydamas „Primą“ ir gerdamas į save bundančio miesto paslaptis, dar nespėjusias išnykti nuo rytinių langų, senovinių kiemų vartų, iš šešėliuotų namų arkų, nuo raudonų irstančių čerpių stogų... Kur tu pasukai nuo prišiukšlintos stoties, kur pritūpusios mūro pasienyje juodbruvos spalvingai apsirengusios čigonės tiesiog perone maitina krūtimi savo kūdikius, kur iš didžiosios tėvynės atvykusios senos tranzitinės moterys su šlepetėmis ir flaneliniais chalatais laukiamajame miega sugriuvusios tiesiog ant savo didžiulių maišų, kurie tuoj išvažiuos ne tik į Maskvą, bet ir daug toliau?.. Kur tu pasukai, kur ėjai ir ką galvojai? Kokių namų šešėliai lietė tave? Žinau, kad senamiestyje kalbėdamas su poetu Skripkele buvai susijaudinęs, išsiblaškęs ir čia pat, gatvėje, iš kišenės ištraukęs vaistų buteliuką nurijai vieną tabletę. Žinau, kad kalbėjotės ir atsisveikindamas, matyt, užsimiršęs, vėl iš kišenės išsitraukei raminamųjų ir vėl nurijai tabletę...
       Tabletės nenuramino tavęs, tavo nerimas buvo realybės sampratoje. Vaikščiojai visą dieną, paskui pradėjai skambinti man, nors žinojai, kad neatsakysiu. Džiūvo burna, bet eiti į kavinę nenorėjai – už kiekvieno baro sėdėjo žmonių medžiotojai, šunys, skalikai, kurie be jokio gailesčio veja plėšydami tavo likimą, kol užveja negyvai. Eiti namo negalėjai – dar nebuvo pasibaigusi darbo diena ir jis, tas saugumo žmogelis, be abejo, telefonu tikrino, ar tu namie, ar ne. Jie mokėjo daugybę psichologinio teroro būdų. Taip darydami jie jautėsi visagaliais, nes nuo jų maniakiško išradingumo priklausė mūsų ir mūsų knygų likimai.
       Diena jau slinko vakarop, o tu tikėjaisi dar porą valandų pratraukti Jaunimo sode ant suoliuko. Buvo vėsu. Prie tavęs prisėdo raiša prostitutė:
       – Vy ne zdešnij? Iz daleka priechali?
       – Aš vietinis ir man nieko nereikia, – pažvelgdamas jai į akis atsakei.
       Jai nueinant prisiminei, kad turi vaistų nuo nerimo, ir išgėrei tabletę.
       Netikėtai pamatei pro šalį svyruojantį Viktorą – kurso draugą, rašantį apsakymus. Jis irgi tave pamatė. Apsidžiaugei, kad būsi ne vienas, ir nuėjai su juo į Rotondą, mat jis pakvietė išgerti alaus. Jam reikėjo su kuo nors šnekėtis, bet tu beveik negirdėjai, ką jis šneka, – tau reikėjo su kuo nors tylėti. Artėjo vakaras, naktis, o rytoj... Rytoj dešimtą valandą viskas bus baigta. Tu neateisi į tą prakeiktą konspiracinį butą prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tu niekada nebešnekėsi nė su vienu iš jų. Niekada niekas nebeišleis tavo knygų. Tu būsi išmestas iš darbo, o gal vėl uždarytas į „vasarą“. Išėjęs iš ten tu niekur negalėsi įsidarbinti. Paskui tave šliauš „psicho“ šleifas. Genutė gal irgi bus atleista iš redakcijos... Visko bus tiek, kad tu neįsivaizduoji, kaip su tuo susitvarkysi. Bet jų neprisileisi. Kaip neprisileisi – nežinojai. Kaip užsitversi nuo jų – nežinojai. Gal tiesiog, kai sustabdys tave gatvėje, čiupsi už gerklės ir trenksi į mūro sieną. Kad sutreškėtų nuplikusi kaukolė ir niekam nebekenksminga makaulė ant pečių nusvirtų. Tikriausiai bus taip. Jie to iš tavęs nelaukia, bet – patys kalti. Jie neturi teisės valdyti tavo gyvenimo, lankstyti jo kaip popieriuko, deformuoti, kaip jiems į galvą užeina. Tikriausiai bus taip, bet tas tipas pats sau pasirinko tokį galą...
       Viktoras kalbėjo apie savo apsakymą, kurį rašys, būtinai parašys... Tu susijaudinai nuo savo minčių. Ištraukei iš kišenės buteliuką ir išgėrei tabletę. Keista, tie vaistai nė kiek neramino...
       Sutemo, ir sloguojanti paraudusia nosimi bufetininkė ėmė uždarinėti barą.
       Neprisiminei, kaip ir kada atsisveikinai su Viktoru, – susivokei, kad Lenino prospektu jau eini į Žvėryną.
       Matei save kaip knygos herojų: „...jis ištiesė ranką ir pastūmė žalius medinius vartelius... einant pro vijokliais apaugusį namą, garsiai sugirgždėjo senas medis, kuriame taip mėgo sėdėti jo vaikas... senos numindžiotos koridoriaus grindų lentos girgždėjo jam einant... koridorius buvo pilnas troškinamo maisto kvapų – čia gyveno kelios šeimos... jis pastūmė duris ir jos girgždėdamos atsidarė... didelės berniuko akys įsmigo į jo veidą – vaikas norėjo suprasti atsakymus į visus savo klausimus...“ Jis pajuto, kad kiekvienu savo judesiu rašo naują knygą. Kiekvienu judesiu, kiekvienu žingsniu, kiekvienu žodžiu. Bet žodžių turėjo būti labai nedaug.
       – Jau grįžai? – paklausė Genutė, traukdama iš po pagalvės kuklų maistą.
       – Ne, aš nevalgysiu. Būtinai turiu užmigti. Rytoj galva turi būti labai blaivi, – pasakė jis ir su visu kostiumu aukštielninkas atsigulė ant lovos.
       Genutė pažvelgė į berniuką ir pastūmė dubenį arčiau jo. Berniukas, vis žvilgčiodamas į tėvą, ėmė valgyti.
       Staiga tėvas pašoko ir atsisėdęs ant lovos susiėmė už galvos.
       – Kas tau? – atsigręžė Genutė.
       – Negaliu užmigti. Užsnūdau, bet pažadino kažkoks siaubas... Ateik... Duok ranką.
       Jis, laikydamas jos ranką savojoje, atsigulė. Netrukus jo kvėpavimas pasidarė lygus, akys neramiai ėmė judėti po vokais, ir žmona atsargiai ištraukė savo ranką.
       Jis vėl pašoko ir išplėstom akim ėmė aplinkui dairytis.
       – Kam tu taip padarei?
       – Ką padariau? – nesuprato žmona.
       – Kam tu taip padarei? Tau reikėjo pasaugoti mane, kol užmigsiu, – jo balsas buvo pilnas kančios, pasikeitęs. – Dabar netrukdykit man... – jis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė buteliuką. – Paduok vandens...
       Jis užmigo greitai, net suknarkė porą kartų. Genutei nerimas lyg ir atlėgo. Bet staiga jis vėl pašoko. Jo akys lakstė, tarsi nepažintų savo namų.
       Žmona pajuto vidinį virpulį. Vaikas taip pat buvo išsigandęs – visame kambaryje tvyrojo kažkoks siaubas, kuris buvo nukreiptas prieš tėvą ir vyrą. Prieš Bronių, kuris buvo šių namų kamienas, stogas, stalas ir viskas, kas teikia jiems tokį nestabilų stabilumą...
       – Man reikia į Vasaros gatvę, – ryžtingai jis ištarė, – jeigu aš neišsimiegosiu, rytoj būsiu niekam tikęs... Rytoj mano galva turi būti blaivi.
       – Ką tu čia šneki, aš nesuprantu, – sumišusi Genutė pasiruošė sustabdyti vyro kliedesius, – kodėl rytoj? Nusirenk kaip žmogus, eik į vaiko kambarį ir atsigulk.
       – Man reikia į Vasaros gatvę... Kitaip neužmigsiu, – Bronių krėtė drebulys.
       – Kuo dėta Vasaros gatvė? Jei negali užmigti, pasivaikščiok...
       Bronius išėjo. Pasivaikščiojimas irgi buvo naujo romano dalis. Viskas buvo naujas romanas. Žmogus, greitai einantis per sutemusį miestą link Sporto rūmų, ant cementinių rūmų laiptų rūkantis „Primą“, pontoniniu tiltu grįžtantis į Gedimino aikštę ir Lenino prospektu skubantis namo. Be palto, be striukės. Tamsoje. Pučiant rudeniškam vėjui. Žmogus ne vaikščiojo – jis ėjo labai greitai. Jis skubėjo, buvo suspaustas kaip spyruoklė, ir ta įtampa nešė jį kaip kareivį, kuris seniai pasibaigus karui kasdien rikiuotės žingsniu nužygiuoja dvidešimt kilometrų. Jis žygiavo savo naują knygą... Jis nutolo nuo savęs paties. Jis pamatė savo herojų ir visas jo gyvenimo aplinkybes iš šono. Tai buvo šalta, stipru, negailestinga – iki pat nusvirusios makaulės, kurią jis laikė savo gniaužtuose ir daužė į sieną. Bet viskas jam buvo suprantama ir pagrįsta vidine logika: kartais blogis įsivaizduoja esąs toks visagalis, kad sustabdyti jį gali tik sunaikindamas. Tas, kuris greitu žingsniu ėjo per Žvėryno tiltą, galėjo tai padaryti. Jam reikėjo tik būti blaiviam ir išsimiegojusiam.
       Kai grįžo, namuose jo jau laukė Rimas ir Skripkelė – seni draugai, kursiokai rašytojai, ir jis suprato, kad Genutė juos pasikvietė bijodama būti su juo. Jam pagailo jos, bet dabar galvoti apie gailestį neturėjo kada. Nauji žmonės namuose truputėlį trukdė jo kūrinio herojui – jis turėjo susikaupti.
       Bronius pasisveikino, kažką sumurmėjo apie nuovargį ir pridūrė, kad rytoj jo galva turi būti labai blaivi.
       – Tavo galva ir taip per daug blaivi, gal geriau nusigertum kokį kartą – paėmėm „bonką“... – „bonka“ Skripkelei išspręsdavo visus buitinius ir egzistencinius nepatogumus.
       – Negersiu... Rytoj turiu valdyti padėtį. Išgersiu tabletę ir pasistengsiu užmigti, – ištarė Bronius ir nuėjo į vaiko kambarį.
       – Viskas gerai, nieko bloga aš nematau, – nuramino Genutę Skripkelė, – jis pavargęs, ir tiek.
       – Ir aš ne... – pasakė Rimas, – išmiegos, ir viskas praeis...
       – Jis neužmiega, – prislopino balsą Genutė. – Jis pašoksta... Kažkoks keistas, jam kažkas darosi... Aš išsigandau.
       – Duok vaistų išgerti. Ar migdomųjų neturi? – dairėsi Skripkelė lentynoje, kur stovėjo pora buteliukų. – Ne juokai taip dirbti... Tūkstantis puslapių per kelis mėnesius... Stogas gali nuvažiuoti...
       Bet Bronius netrukus vėl pasirodė tarpduryje...
       Atvažiavo Birutė. Genutė pasikvietė ir ją, nes ji buvo žmona geriausio Broniaus draugo – vaikystės ir studijų universitete draugo Antano, kuris nusižudė iššokęs iš devinto aukšto.
       Bronius vaikščiojo po kambarį, balsu svarstė, kaip jam užmigti.
       – Birute, atsigręžk, ar nematai, kas stovi tau už nugaros? – staiga pradėjęs šypsotis į Birutę kreipėsi Bronius.
       Visiems pasidarė šiek tiek nejauku – visi suprato, kad jis kalbasi su čia esančiu savo mirusiu draugu.
       – Broniau, gal nuvažiuokim pas daktarą, – paėmė jį už rankos Birutė.
       – Žinai, gal... – nedrąsiai pritarė jau ir Skripkelė su Rimu, – gal geriau tegu suleidžia kokių nors vaistų...
       Tačiau dabar prieštaravo Antanas, kurį matė tik jis. Bronius nuliūdo.
       – Tu nelinki man gero... Visada jutai kažkokią slaptą pagiežą man... Bet dabar, kai žinai, kad rytoj mano galva turi būti blaivi... Aš turiu juos apsaugoti, – mostelėjo galva į Genutę su berniuku, – turiu juos ir save apsaugoti. Tau gi viskas aišku. Ne? Tai tu irgi su jais? Tu jiems dirbi? Seniai? Eik tada velniop...
       Kieme supypsėjo mašina ir žibintai apšvietė langą. Bronius išbėgo pro duris ir įlipo į greitosios pagalbos mašiną. Birutė su Rimu įšoko įkandin. Genutė užmigdė vaiką. Oras kambaryje buvo pilnas kažko nepažįstamo ir grėsmingo. Skripkelė išvirė sau ir Genutei kavos. Jie sėdėdami priešais vienas kitą tylėjo. Broniaus pokalbis su Antanu... Jame buvo kažkas, kas netilpo į tarybinę tikrovę, o šioji laikė apribojusi ir juos, ir Žvėryną, ir Vilnių, ir visą juos supantį pasaulį.
       – Ar jis dažnai taip? – po kurio laiko paklausė Skripkelė.
       – Ne... Bet aš kažką jaučiu... Aš bijau dėl jo, – vaikiškai liūdnu balsu ištarė Genutė. – Man atrodo, kad jo iš ten neišleis...
       Bet nepraėjo nė valandos, kai koridoriuje pasigirdo žingsniai.
       Bronius jaunutei budinčiai gydytojai papasakojo, kad jam būtinai reikia užmigti ir išsimiegoti, nes rytoj jo galva turi būti itin blaivi, bet jam nesiseka užmigti...
       Jis ištraukė iš kišenės vaistus ir parodė, ką gėrė.
       – Ne, čia ne migdomieji, – papurtė galvą gydytoja. – Čia raminamieji. Jie neblogi, tik neperdozuokite. Miegui mes suleisime jums stipresnių, ir jei nenorite per naktį pas mus pasilikti, galite važiuoti namo. Tik iš karto gulkitės...
       Bronius jai atrodė tvarkingas ir mandagus – tikras inteligentas. Rašytojas kitoks ir negali būti. Gydytoja palinkėjo jam kūrybinės sėkmės, o Birutė su Rimu apsidžiaugė, kad taip lengvai surasta išeitis.
       Netrukus Bronius miegojo, net knarkė. Vyrai ištuštino butelį.
       – Neišeikit, nepalikit mūsų... Bijau, kad jis vėl pašoks... – patyliukais paprašė Genutė, ir jie stūmė laiką – tyliai kalbėjosi, gėrė kavą... Birutė buvo susikaupusi ir santūri – jai atrodė, kad atvyko čia į pasimatymą su savo vyru, kuris ir pasistengė, kad šis pasimatymas įvyktų. Visiems atrodė, kad, be jų, kambary dar kažkas yra.
       Naktis artėjo prie pabaigos. Genutė buvo pavargusi, išblyškusi, bičiuliai pakaitom žiovavo, visi norėjo miego. Bronius atrodė kaip pakirstas. Tik judėjo rankų pirštai ir krūpčiojo pečiai.
       Genutė tyliai visiems iškvietė taksi ir padėkojo.
       Kai juos palydėjusi grįžo į kambarį, Bronius stovėjo priešais indaują ir ginčijosi su Antanu.
       – Ji tyra – tu supranti? – įrodinėjo jam Bronius. – Tu palikai tyrą žmogų. Prisipažink, kad tą padaryti tave privertė sąžinė – tu jiems dirbai? Ne? Tada tu dėl jų tai padarei? Kad nereikėtų parsiduoti? Tu nuo jų pabėgai tiesiai iš devinto aukšto? Irgi ne? Dėl manęs? Kad manęs neliestų? Tuomet aš tau skolingas?
       Bronius įsikarščiavo... Genutę jis šiurkščiai ir nepažįstamai atstūmė.
       – Leiskit man išeiti, – ištarė grasinamai. – Matote? Ten ugnis iš dangaus, – mostelėjo į ant spintelės stovinčią kažkokio flamandų dailininko peizažo reprodukcją, kurioje pro kamuolinių debesų properšą ant medžių, kalvų, tolumoje baltuojančios bažnyčios, ant ramiai atrajojančių žalmargių gyvulių krito ryškus šviesos pluoštas...
       – Ji visus jus sunaikins. Ateis laikas, ir ta ugnis visus sudegins. Visus... Ir tave taip pat, – bedė jis pirštu į tuštumą.
       Bronius žengė durų link, ir Genutė skėsdama rankas puolė prie jo. Akimirksniu jis nuo stalo pasičiupo peilį:
       – Kas tu tokia? Jie tau liepė mane sekti?..
       – Na ir eik... Na ir eik... Eik, kur nori... – prisėdusi ant lovos kūkčiojo be garso Genutė. – Beprotis kažkoks... Tikriausiai prisigėrei tame vakare... Eik, kur nori...
       Kai po valandėlės ji išėjo į kiemą, paskui į gatvę, Broniaus niekur nebesimatė. Ji įsmeigė akis į žibintus, pritvirtintus ant medinių stulpų...
       Auštant ji jau vaikščiojo paupiu, – ją čia labai traukė. Ji irgi pamatė numestą „Primos“ pakelį, atsisėdo prie jo ir klausėsi, ar neišgirs ateinančio vyro žingsnių. Ji sėdėjo, kol išaušo, ir niekur nebenorėjo eiti. Gyvenimas su Broniumi bėgo pro jos akis kaip upė, ir jai buvo gera... Tik rūpestis berniuku, kuris jau seniai turėjo būti pabudęs, parvedė namo.
       Nuo pat ryto pradėjo skambinti draugai. Daugelis žmonių jau ieškojo Broniaus, kai dešimtą valandą pasigirdo skambutis:
       – Būkite maloni, pakvieskite man draugą Bronių, – balsas buvo be jokių sentimentų ir be draugiškumo gaidelių.
       – Nėra jo, jis išėjęs...
       – Atleiskite, ar seniai jis išėjo? – pasiteiravo balsas.
       Genutė jam viską papasakojo, neklausdama, kas jos vyro teiraujasi.
       Balsas kažką neaiškiai sumurmėjo ir pasigirdo telefono signalai...
       Tai „draugas Donėla“, nesulaukęs savo aukos, ieškojo Broniaus...

       Paskutiniai gyvą Bronių matė du ankstyvi žvejai, meškerioję Neries upėje.
       Vienas matė, kaip kažkoks žmogus sėdėdamas ant upės kranto rūkė... Jis buvo vienais baltiniais, visas šlapias, tik sausas švarkas gulėjo šalia. Paskui jis apsivilko švarką ir svyruodamas nuėjo paupiu tolyn.
       Kitas meškeriotojas už upės vingio, priešais parką, matė, kaip šlapias vyras vargais negalais kibdamasis už rudeninės žolės kuokštų išrėpliojo į krantą ir parkrito ant žemės.
       Broniui nusiskandinti nepavyko. Jį gyvybės instinktas išplukdydavo į krantą, kai tik plaučiuose pritrūkdavo oro. Gyvenimo patirtis jį siekė išgelbėti – jis buvo puikus plaukikas nuo pat vaikystės, pralėkusios ant Šventosios upės kranto.
       Tačiau pokalbis su Antanu kažką pakeitė jo naujame romane. Bronius įbrido į sraunią upės srovę, smeigė peiliu sau į miego arteriją ir nuplaukė pasroviui...
       Grįžau iš draugo laidotuvių.
       Parėjau su kitu Viešpaties vabalu – Algiu, raišu poetu, baisiu girtuokliu, bet talentingu ir nepiktybišku.
       Atsisėdau savo raudonam kambary ant kušetės ir atsirėmiau į sieną. Algis išsitraukė degtinės butelį ir gėrė, gergždžiančiu balsu deklamuodamas eilėraščius. Kasdieną mano brolių vis mažiau, ir alkana vienatvė mano duona... Kas metai į mane ratu, arčiau klastingų vėliavų liepsna raudonas, – aš jūsų balsas, jūsų antras vardas, vaikų jūs baimė naktį pas duris... Tai buvo garsus jo eilėraštis apie vilkų medžioklę, už kurį saugumiečiai leido jam nusigerti, bet uždraudė išleisti knygą. Tą „garsųjį“ žinojo tik artimiausi draugai. Jis gėrė ir deklamavo, kol užmigo.
       Trapus ir skaidrus dūžtančios taurės garsas suskambo ore, aukštai prie knygų lentynos...
       Snaudžiantis girtuoklis poetas išsigandęs pašoko:
       – Mergaite!.. Kas čia? Girdėjau! Garbės žodis!.. Nejaugi?! – kai išgerdavo, jo sakiniai būdavo iš vieno, daugiausia iš dviejų žodžių.
       – Ačiū, bičiuli... Supratau... – nuvilnijo per širdį šilta, švelni mintis, – tu amžinai liksi čia...

       Tačiau Broniaus nebebuvo.
       Nežinia iš kur, tačiau žinojau, kad taip jis pabėgo nuo to, kas jam buvo dar baisiau negu gyvenimas saugumo pavėsyje. Staiga supratau, mane tiesiog apšvietė žinojimas... Vido nespausdino irgi dėl to, jog jis nesutiko jiems dirbti. Jis niekur negalėjo pabėgti – tik pro langą. Tas skrydis buvo paskutinė jo laisvė.
       Pasijutau visiškai pamesta, vieniša, nesaugi. Man bet kada galėjo prasidėti panašūs dalykai. Ėmiau galvoti – ką daryčiau aš? Ne, aš negalėčiau nusižudyti. Man liktų tik važiuoti į kaimą ir melžti kolchozo karves. Kito darbo vargiai ar gautų rašytoja, atsisakiusi bendradarbiauti su saugumu.
       Žinoma, kad sąžinei būtų ramiau, visada galėjai apsimesti, jog, sutikdamas su jais bendradarbiauti, juos pergudrausi, nesuteiksi jiems to, ką jie nori žinoti, neišdavinėsi draugų...
       Tačiau tai būtų tik saviapgaulė. Ta sistema gudri ir galinga, ji turi paruošusi visokių nuodų savo neištikimiesiems. Jos nepergudrausi – ji tave pergudraus. Neik su velniu obuoliauti... Kad neisiu – žinojau, tam mane paruošė draugų mirtys. Bet kas bus ateity – neįsivaizdavau.
       Šiurpas per kūną ėjo pagalvojus, kas mums darosi... Kas įsimetė į mūsų sielas, kas tas bjaurus šienautojas, kuris pjauna mus, jaunus ir talentingus, žinojau. Tai nebuvo protestas prieš kokius nors suvaržymus, tai buvo mumyse gyvenanti depresija arba garsiai kalbanti mūsų teisė būti tuo, kuo esame. Mes jau nebesipriešinome. Matyt, mes tiesiog nebegalėjome toliau taip gyventi – mes išeidavome akimirksniu, nors ir priešinomės dvigubam, trigubam gyvenimui. Gal mes jautėmės uždaryti? Įkalinti? Gimę nelaisvi, negalintys iškišti nosies, kur plėtojasi mintis? Gal jau viso to buvo per daug? Patyliais prisistatęs saugumietis būdavo paskutinis lašas, po kurio laisvę reikšdavo skrydis iš kažkelinto aukšto ar laisva atspindinti dangų upės srovė.
       Per daug baisu buvo nuolat apie tai galvoti. Supratau, kad, praradusi Bronių, amžinai galiu jo gedėti, liūdėti, amžinai jausti jį tebesantį. Amžinai galiu draugauti su juo, kalbėtis, samprotauti apie literatūrą ir gyvenimą taip pat, kaip tai būdavo iki šiol, kai jis sėdėdavo krėsle prie rašomojo stalo... Tačiau to nesuprastų niekas. Liktų beprotnamis, amžinos Vasaros gatvė – tik ten galima legaliai užsidaryti su mirusiais draugais ir diskutuoti visais klausimais, kokie tik ateina į galvą. Ten tokių yra daugiau. V krajnem slučaje nad etim domom my vsegda možem podniat' belyj flag... Bet aš troškau legalaus gyvenimo ir legalaus minčių srauto. O išvados, kurios ryškėjo savaime, reikalavo būti išsakytos su skausmu, ašaromis, su kančia, kurią pažadino bičiulių netektis.
       Pasijutau esanti ties protui pavojinga riba.
       Reikėjo gelbėtis.

       Vieną dieną suskambėjo telefonas. Atsiliepiau.
       Tačiau skambintojas atsakyti man neskubėjo.
       – Alio, prašau kalbėti, – supykau, ir tai kažkas turėjo pajusti kitame laido gale.
       – Laba diena, – išgirdau toli žemą vyrišką balsą.
       – Laba diena...
       – Benedikta, tai – Gunaras…
       – ….
       Nesumojau, ką sakyti.
       – Skambinu iš Kijevo. Aš komandiruotėje. Iki šeštadienio. Bet atlikau viską, ką buvau susiplanavęs, ir dabar esu laisvas.
       – Atlikote, ką susiplanavęs, – kartojau nesuprasdama, ką visa tai reiškia ir kaip turėčiau įvertinti tai, kad jis atliko viską, ką buvo susiplanavęs.
       Bet tai, kad skambino jis, latvis, man kažką sakė, tik viskas buvo taip netikėta…
       – Taip. Aš jau pabaigiau savo darbą ir esu iki šeštadienio laisvas.
       Supratau… Viską supratau… Ietin mani tinte zivs, zilaja vakara… Telefoną jis susirado pats. Jis siūlėsi. Jis laukė, ką pasakysiu aš. Mane trenkė žaibas.
       – Tai skriskite į Vilnių! – sušukau.
       Man tai buvo netikėta! Tai buvo džiaugsminga! Ir tai reiškiau atvirai. Netikėta ir džiaugsminga... Ne su kiekvienu gi vyru pamatai meškeriojančią senutę elgetą… Išgirstas jo balsas žadėjo kažko labai daug, aš jutau, žadėjo, bet nenorėjau spėlioti ko… Buvau jau kiek aprimusi. Su atmintim nutraukiau ryšius. Draugų netektis ir romanas atėmė daug jėgų ir tarsi pasendino. Jaučiausi vyresnė negu buvau... Daugiau verkti dėl to, ką išvysiu pro langą, nebesiruošiau.
       – O jūs pasitiksite mane? – paklausė jis kažkaip labai rimtai, taip, kad iš karto atrodė panašu į tvirtą susitarimą.
       – Jau važiuoju į oro uostą! – energingai ir optimistiškai šūktelėjau.
       – Ne, – nusijuokė jis, – nevažiuokite, aš jums pranešiu, kada lėktuvas atskrenda.
       – Ne, nereikia, – kategoriškai uždraudžiau, – aš važiuoju ir vaikščiosiu ten, gersiu kavą, žiūrėsiu, kaip atskrenda ir išskrenda lėktuvai, – lauksiu jūsų, kiek reikės. Man patinka laukti.
       – Jūs norite laukti? Tai gali trukti labai ilgai.
       – Aš noriu laukti ilgai… – visiškai netikėtai sau atsakiau į šią aiškią potekstę.
       – Tada aš noriu atskristi tuojau pat, – pasakė jis ir padėjo ragelį.
       Kai pamačiau jį, išlipantį iš lėktuvo trapu, jaučiausi taip, tarsi šimtąjį kartą jį sutikčiau. Jis atėjo į laukiamąjį, ir mes iš karto apsikabinome. Supratau, kad visos preliudijos mūsų jau buvo atskirai išgyventos. Norėjau būti tik tuo, kuo esu. Ir kad jis leistų tokia būti.
       Ėjome namo saulei ritantis vėjuotu, pilnu tamsių ir apšviestų debesų, rudens dangumi. Saulė buvo tamsiai raudona, kaip vynas taurėje. Medžiai skvere prie mano namo jau buvo beveik be lapų. Seni kamienai – įmirkę nuo drėgmės. Mes ėjome ir abu jautėme, kad viskas vyksta taip, kaip turi būti, kaip visada turėtų būti, – jis turi eiti štai tuo keliu namo, aš turiu jį pamatyti štai pro šitą langą…
       Mes įėjome į kambarį, aš pakabinau jo lietpaltį, padėjau portfelį, o jį pasodinau į krėslą prie savo darbo stalo ir nuėjau atnešti arbatos.
       Kai grįžau nešina padėklu, jis sėdėjo atsilošęs, atsipalaidavęs ir užsimerkęs. Pripyliau puodelį arbatos ir priėjau prie jo. Jis neatsimerkė. Aš pritūpiau priešais ir ištiesiau padėklą.
       – Prašau, – tyliai pasakiau.
       Jis atsimerkė, paėmė arbatos puodelį iš mano rankų ir padėjo ant stalo. Pabandė apkabinti mane, tupinčią ant grindų, tačiau tikriausiai buvo nepatogu, tad jis priklaupė priešais, abiem rankom apkabindamas galvą priglaudė mane prie krūtinės – taip kartais apkabina vaikus – ir pernelyg ilgai nepaleido.
       Supratau, kad taip jis šiek tiek pasakė man apie save. Nežinojau apie jį nieko, bet jis bandė man kažką pranešti… Džiaugiaus, kad tas vakaras, pasakojimas apie paslaptingų vilkų gyvenimą ir tas rytmetis ant kalno vidury miškų tekant saulei, kai mes susitikome pirmą kartą, liko nepamirštas. Dabar tai buvo akivaizdu. Ir tai buvo visiškai kitkas, negu tai, ką patyriau šią vasarą ir rudenį.
       Ir prasidėjo tarp mūsų tai, kas kažkur, gal kitame gyvenime, gal kitoje realybėje, jau seniai buvo prasidėję, nes čia nebuvo pradžios. Vyko tik tęsinys…
       Nemiegojome visą naktį…
       Gulėjome, snaudėme, glostėme ir glamonėjome vienas kitą, bučiavomės kaip pamišę ir švelniai švelniai, tarsi išlydėdami vienas kitą į amžinybę. Kalbėjome mažai, o žodžiai buvo tokie reikšmingi, kad juos visus atsimenu…
       Paryčiui, saulei tekant, mes sėdėjome apsisiautę vienu pledu, gėrėme vyną iš vienos taurės ir rūkėme vieną cigaretę.
       – Sakyk man, – staiga atsisuko į mane ir įsmeigė žvilgsnį man į akis, – sakyk man tiesą: ar tau labai sunku?
       – Man? – nesuvokiau aš. – Žinoma, bus labai sunku, nes tu išvažiuosi, ir aš nebežinosiu, ką be tavęs darysiu. Man tavęs reikia. Tu esi mano išsigelbėjimas iš socialistinio realizmo, iš naujų laidotuvių nuojautos, iš gyvenimo be perspektyvos, iš nuolatinio laviravimo... Iš nereikalingumo jausmo.
       Jis susijaudino. Atrodė, tarsi akys pakeitė spalvą, bet gal man pasivaideno.
       – Atleisk, aš nežinau, kaip tavęs paklausti, na aš noriu, kad tu pasakytum tiesą, – ar aš labai tave skriaudžiu?..
       – Tu – mane? – nesupratau aš. – Aš laiminga, aš myliu tave, – kliedėjau ir buvau iš tikro laiminga, kad galiu kliedėti.
       Pamačiau jo nepasitikėjimą. Jis manimi netikėjo.
       – Kas tau? – klausiau. – Pasakyk – kas tau? Aš tau kartoju: esu laiminga su tavim. Čia ir dabar! Viskas! Nenoriu galvoti, kas bus, kai tavęs nebus.
       Jis priglaudė mane prie krūtinės ir atsigulėme. Girdėjau plakant jo širdį. Stipriai, ritmingai. Viena ranka laikiau jį apsikabinusi ir galvojau apie jo kūną – koks tvirtas, raumeningas. Tai buvo gyvenimą pažįstantis ir nieko nebijantis kūnas. Anksčiau aš nepažinojau tokio kūno. Iš jo sklido pasitikėjimo ir saugumo jausmas.
       – Benedikta, sakyk man tiesą, prižadėk man sakyti tiesą… – išgirdau.
       – Žinoma, mylimasis… Žinoma… Klausk manęs, ir aš tau sakysiu tik tiesą. Tebūnie šis rytas atvirumo rytas… Klausk manęs… – man patiko sakyti žodį „mylimasis“. Kaip filmuose ar romanuose. Ir supratau, kad be to žodžio neįmanoma apsieiti. – Klausk.
       Bet jis neklausė, tik glostė mane susimąstęs, o galiausiai ištarė:
       – Tu tokia… Na tu tokia, kad aš nemoku tavęs paklausti, aš nežinau, kaip tavęs paklausti…
       – Aš tau padėsiu, – sukuždėjau, – tu nori sužinoti tai, ką nori visi žinoti – ar daug vyrų turėjau prieš tave… Na buvo… Nesakysiu, kad vienas. Aš buvau ištekėjusi, paskui išsiskyriau. Žinoma, buvo …
       – Ne, aš ne to noriu klausti. Tai tavo buvęs gyvenimas, ir niekas jo nebepakeis, net tu pati. Aš ne to noriu klausti... Bet dabar… Na aš nežinau kaip...
       – Kas, kas tau kelia rūpestį? – glostydama jo krūtinę tyliai šnabždėjau.
       – Nežinau, – jis atsiduso, – gal tu tokia, kad ne viską esi patyrusi ir nežinai, kuo tave skriaudžiu…
       Aš supratau… Jis negalėjo padaryti to, ko laukia visos moterys, – jis negalėjo dovanoti moteriai laimės, kuri mediciniškai vadinama orgazmu… Jis buvo...
       Bet man, garbės žodis, ne tai buvo svarbiausia.
       Aš jį mylėjau visai kitaip.
       Aš jį mylėjau oda, akimis. Mylėjau oru, kuris virpėjo tarp mūsų. Aš jį mylėjau viskuo ir visaip. Tai ne mažesnė laimė. Svaiginamas pojūtis...
       Bet aš turėjau jį nuraminti.
       – Aš, mielasis, supratau … Tu apie orgazmą, ar ne? – prikišusi lūpas prie jo ausies paklausiau. – Žinoma, kad esu tai patyrusi, ir ne kartą... Ir puikiai tai patiriu... Tačiau patikėk, aš tai patyriau su vyrais, kurie nė iš tolo neprilygsta tau. Tai, ką patiriu su tavimi, niekada nenorėčiau į nieką pakeisti. Aš tada nebuvau nei laisva, nei tokia kokia esu, nei jaučiau pasitikėjimą, nei man buvo saugu. Aš buvau suvaržyta, jaudinausi, man buvo kažko gėda ir nepatogu...
       Pradėjau pasakoti, kas jis man yra. Kalbėjau ir pati svaigau nuo žodžių. Supratau, kad man visai nesvarbu, kad mane mylėtų, – tikriausiai man svarbiausia pačiai mylėti. Jis buvo tas, kurį galėjau mylėti, kurį troškau mylėti, kuris atėjo ir pasidavė man – toks, koks yra.
       Aš kalbėjau, o jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į lubas, ir supratau, kad čia tik paviršius. Giluma lieka neišmatuota, neatverta ir nežinia, ar ji kada nors bus atverta. Nieko apie jį nežinojau. Bet kad ir ką būčiau sužinojusi – man nebūtų buvę svarbu.
       Aš jam kalbėjau ir kalbėjau, kalbėjau ir kalbėjau, ir mano kalbėjimas buvo panašus į pasaką ar į eilėraštį, į muziką ar į užkalbėjimą, o jis klausėsi spausdamas tvirta ranka mane prie savęs, po mano ausim plakė jo širdis ir jaučiau, kaip mes tampame vis artimesni ir artimesni, ir artimesni, tokie artimi, kad beveik esame vienas kūnas.
       Paskui mes užmigome, pabudome, maudėmės ir muilavome vienas kitą spalvotomis putomis, paskui kepėmės kepsnį, paskui vaikščiojome po miestą kaip įsimylėjėliai ir abu vienas kitą pagaudavome bežiūrinčius į parduotuvių virtinas, kaip vienas šalia kito atrodome. Ir aš galvojau: kodėl, kai tai daro vaikai, yra gražu, o kai suaugę – paleistuviška? Todėl, kad suaugę žmonės supranta, ko jie laukia po to. Todėl, kad dažniausiai tai būna nelegalu. Nelegali meilė kaip nelegali spauda, tik ją persekioja ne instancijos, o patys žmonės. Jie nori būti legalūs…
       Vakare uždegėme žvakes, gėrėme vyną, vėl naktis savo švelniomis kojomis vaikščiojo mūsų pojūčių viršūnėmis ir vėl jis klausė manęs, ar man labai sunku, kai jis mane skriaudžia, ir aš tikrai nesupratau, kaip jis gali mane nuskriausti taip švelniai mylėdamas ir rūpindamasis manimi. Jis man pasakė:
       – Nežinau, gal tu angelas...
       – Kodėl? – šypsojausi aš. – Todėl, kad kvaištu nuo tavo artumo?..
       – Kaip tu gali su manimi būti laiminga… Juk matai, kad negaliu tau visko duoti…
       – Tu man duodi daugiau negu viską, – atsakiau aš, – taip kūnas pripranta prie kūno, siela prie sielos… Mūsų nematomosios pusės dabar atsiskiria nuo mūsų ir vaikščioja debesimis. Jos mokosi. Tamsiai mėlyna žuvis atplaukia per dangų ir paleidžia rašalą, kad mes nematytume vienas kito, o išmoktume jausti… Mes mokomės. Ar tu jauti, kiek mes išmokome per tas kelias valandas? Juk mes nenorėtume būti kažkokiais automatais, jau ir taip kiekvieną dieną jais esame, bet naktys… Jos turi būti kitokios… Čia mes turime būti tikri… Tikrieji mes... Ietin mani tinte zivs zilaja vakara… Ietin ietin tinte zivs zilaja vakara…
       – O tikrieji mes – juk ne vien kūnai. Tiesą sakant, tikrieji mes – tai visai ne kūnai, – kalbėjau, – tikrieji mes – neregimosios mūsų pusės. Kai mes liečiamės jomis – liečiamės amžinybe ir begalybe...
       – Visa, ką tu kalbi, yra nuostabu... Tikiu viskuo, ką sakai, tikiu, kad esi angelas, – sakė jis man žemu vyrišku balsu, – amžinai esu tavo, bijau, kad nepaliktum manęs be savęs...
       Ir tą akimirką aš tylomis prižadėjau. Sau. Niekada jo nepalikti, neatsisakyti, nepamiršti, nepasitraukti nuo jo. Kad neįvyktų, kaip įvyko mano brangiam bičiuliui, – įlipau į traukinį, palikau jį vieną stoty ir niekada gyvo nebepamačiau...
       Antra diena praėjo kaip ir vakarykštė – kvaištant vienam nuo kito. Ir vėl atėjo naktis, ir viskas kartojosi.
       Man buvo gera, bet jaučiau, kad jis kenčia. Norėjau sužinoti, – juk viskas turi savas priežastis, tačiau klausti nesiryžau. Norėjau padėti jam. Ne dėl savęs, o dėl jo paties… Ir pradėjau galvoti, kad turiu padaryti kažką, apie ką esu girdėjusi, tačiau niekada nebuvau išbandžiusi… Ir bijojau jį įžeisti, – juk jis galėjo suprasti, kad man būtinai reikia to, ko nori visos moterys iš svetimo vyro. Savąjį kiekviena priima savaip, bet iš svetimo nori būtinai ir to… Meilės beveik niekas nesupranta be dviejų epidermio lopinėlių trinties. Man tai nebuvo būtina. Mano širdis ir visa mano esybė jautė, kad jis mane myli, ir man to pakako. Svarbiausia buvo meilė, ir aš ją turėjau jausti tiek iš akustinių, tiek iš regimųjų signalų. Visi žodžiai, kuriuos jis man pasakė, neatrodė nei tušti, nei banalūs. Pajutau, kad susidūriau su savitu ir visiškai savarankišku žmogumi ir kad mūsų likimai susipynė, o kas bus toliau – neįsivaizdavau.
       Išvažiuoti jis pasirinko paskutinį autobusą.
       Buvo beveik pasiruošęs išeiti, bet staiga numetė portfelį, atsiklaupė ant kelių, apkabino ir įsikniaubė į mano kojas virš kelių. Jis bučiavo mano kojas, šlaunis, pilvą, drabužį, kurį vilkėjau. Supratau, juste jutau, kad visa aš, kiekvienas mano kūno lopinėlis jam yra vienodai brangus, kažkoks… kažkoks ypatingai brangus. Tai jutau, kitaip negalėčiau paaiškinti. Jis bučiavo mane desperatiškai, tarsi su įsiūčiu, jėga, protestu, nesusitaikymu ir nepaklusimu… Tai buvo stipriausia, ką kada nors gyvenime esu patyrusi. Ašaros ritosi skruostais, nes jutau, kad tokia yra to vyro kalba ir kad dabar jis man kalba viską apie save. Ir kai aš atsiklaupiau prieš jį ir apkabinau galvą, pajutau, kad jo veidas irgi šlapias.
       Kai išėjome, jis buvo toks, kokį pirmą kartą pamačiau. Santūrus, vyriškas, ir supratau, kad jo kūnas – uždaryta dėžutė, nematai, kas viduje. Dėžutė uždaryta, o raktas – pas mane? Ne, rakto aš neturėjau. Ir nesiekiau turėti.
       Palydėjau jį į autobusų stotį, apsikabinome ir taip stovėjome, kol sulipo visi keleiviai. Kai jis atsitraukė nuo manęs ir paskutinis įlipo, pajutau, kad su juo išvažiuoja mano jausmai, mano protas, mano kūrybiniai gabumai, mano idėjos – mano naktys, rytai, saulėlydžiai, kuriuos matydavau pro langą, mano laisvalaikis, mano šventės, mano įgūdžiai, pomėgiai, visa mano patirtis ir skaudžiausios mano netektys… Be jo pasijutau nieko nebemokanti, nebegalinti, nebesugebanti ir nieko šiame pasaulyje nebeturinti. Buvau lyg ką tik gimusi. Ir tą vėjuotą vakarą autobusų stotyje, pro šalį vaikščiojant čigonėms, vėjui nešiojant popiergalius ir jam, mano mylimam vyrui, žvelgiant į mane pro autobuso langą, supratau, kad aš be šio vyro esu niekas, nes niekuo nenoriu be jo būti.
       Vairuotojas išlipo ir pradėjo knebinėtis bagažo skyriuje. Stovėjau ir žiūrėjau sau po kojomis. Ir jis išlipo, stovėjo šalia.
       – Eik… Maldauju… Prašau tavęs, nebestovėk taip… – išgirdau jo žemą, labai labai gerą balsą Jį buvo persmelkęs liūdesys ir rūpestis manimi.
       Aš žiūrėjau sau po kojomis ir bijojau, kad nepravirkčiau, todėl nieko nesakiau.
       – Maldauju tavęs, Benedikta… Nestovėk daugiau taip. Apsigręžk ir eik. Kai matau tave taip stovinčią, man atrodo, kad palieku vaiką, kuris nieko pasaulyje neturi. Aš negalėsiu išvažiuoti, jei tu būsi čia… O aš privalau važiuoti.
       – Važiuok, – tyliai pasakiau ir apsisukusi nuėjau.

       Prasidėjo mano gyvenimas, kokio nesu net sapnavusi.
       Socialistinis realizmas ir dėl jo kilusios problemos kažkur nuplaukė, mano draugai, išėję į neregimybę, buvo atskirti nuo manęs tikro realaus pojūčio. Laimė aplankė mane, ir žinojau, kad ilgam. Kiekvieną rytą pusę devynių suskambėdavo telefonas ir aš bėgdavau atsiliepti. Ir visada išgirsdavau jo latvišką:
       – Labryt…
       Kiekvieną rytą jis sveikindavo mane su prasidedančia diena ir kalbėdavo man tokius dalykus, nuo kurių visą dieną svaigdavo galva, šiurpdavo kūnas, o aš jo ilgėjausi nuo pat išvažiavimo.
       Aš jam sakydavau, kad myliu jį, kad laukiu jo, kad trokštu su juo visko, ką tik įmanoma patirti, o labiausiai to, ko dar nežinau. Aš jam sakydavau, kad jis pilnas paslapčių, kad jo balsas panašus į švyturio šviesą, kuri per rūką skverbiasi tolyn, kad tebejaučiu jo rankas ant savo kūno, kad… kad… kad…
       Beveik viskas, ką kalbėjau šiaip jau būtų didžiausios banalybės, tačiau jausmas, kurį išgyvenome abu, žodžiams suteikdavo tikros prasmės. Aš kliedėdavau iš laimės ir skubėdavau jam atsilyginti už pastovumą, už tai, kad kiekvieną rytą pusę devynių išgirstu jo balsą. Už tai, kad aš žinau, jog taip būna. Aš įsivaizdavau esanti vienintelė Tarybų Sąjungoje moteris, kuriai vyras skambina iš kitos respublikos kiekvieną rytą pusę devynių. Kokios mes, tarybinės moterys, vargšės…
       Bet tada aš jaučiausi pagarbinta tarp moterų. Tarp visų – ir tarybinių, ir ne…
       Apie Bronių niekada nebegalvojau, bet visada jaučiau, kad jis patenkintas tuo, jog aš myliu.
       Mano vyriškis man skambindavo rytais, o dar porą trejetą kartų per savaitę – ir vakarais. Ir tie vakariniai skambučiai būdavo panašūs į sapnus, nes lauke brėkšdavo, pro langą plūsdavo sutemos, oras tapdavo tirštas ir melsvas, priešais esančiame name nušvisdavo langai, o vyro balsas, žemas, švelnus ir pastovus kaip pasaulis, kalbėdavo man, kad jis mane mylės iki mirties.
       – Benedikta, atsimink, – kad ir kas nutiktų, – aš tave mylėsiu iki mirties.
       – Nemylėk manęs taip, – dejuodavau aš, – aš nebegaliu dirbti, nebegaliu rašyti, nebegaliu versti, – aš galvoju tik apie tave.
       – Tu gali rašyti, tu gali dirbti, tu gali versti, tu gali kurti ką tik nori, tu gali rašyti knygas, kokių neparašys nė garsiausi pasaulio rašytojai, nes tu esi tokia vienintelė, tavo širdis pilna meilės ir tu rašysi apie tai, kad skaitytų tie, kurie jos neturi. Tu esi kaip gamta, tu esi arčiausiai gamtos, tavo totemas yra vilkas, o vilkė iš visų gyvūnų labiausiai panaši į moterį… Tu esi gamta ir tas, kuris sukūrė dangų, žemę, medžius, vandenis, gyvūnus ir žmones, perduoda tau savo jėgą, – argi tu nesupratai, kokius didelius jo įgaliojimus turi? Tu nemoki meluoti, tu nedarai nieko, kas būtų gėdinga, o tai, kas kitam gėdinga, tau atrodo šventa, – kalbėjo jis.
       – Iš kur tu žinai, kokia aš esu, jeigu mane tik du kartus matei? – klausdavau aš.
       – Man užteko su tavim pabūti dešimt minučių... Mane prie tavęs traukė tai, kas nematoma. Pajutau, kad niekada daugiau tavęs nebesutiksiu – turiu prieiti ir ką nors pasakyti, paklausti, klausytis, nes prarasiu neatradęs. Tavyje labai daug gamtos. O gamta – amžinai nekalta, amžina gyvybė, amžinas optimizmas ir amžina kūryba. Atsimink, Benedikta, kad ir kas atsitiktų, aš tave mylėsiu iki mirties.
       – Bet kodėl tu taip kalbi, kas mums gali atsitikti? – klausdavau aš. – Negąsdink ir nežadėk man nieko bloga. Aš tave myliu ir noriu, kad taip būtų amžinai.
       – Tu esi gyva gamta, bet materijos pasaulis yra sustingusi, nebesivystanti ir nebekurianti gamta, o tokie žmonės kaip tu – jos priešai. Jis puola ir naikina juos arba prisijaukina. Ir tu nežinai, kaip gudriai jis gali tave prisijaukinti.
       – Ar tai – blogai? – klausdavau.
       – Tau tai neišeitų į gerą…
       – O kodėl?
       – Todėl, kad tu per daug išsiskiri iš kitų…
       – Negi? – gudraudavau aš.
       – Labai išsiskiri…

       Aš troškau, kad jis dažniau atvažiuotų.
       O jis neskubėjo. Jis man sakydavo, kad nežino, kada tai bus, nes jis nepriklauso vien sau.
       Vieną popietę buvau pakviesta dalyvauti renginyje, kuris turėjo baigtis šauniu banketu. Tai tikriausiai buvo jaunųjų rašytojų metinis kūrybos aptarimas Rašytojų sąjungos salėje sustūmus stalus, o gal – net „Dainavos“ restorane. Aš ruošiausi. Gana tūnoti namuose. Yra taip, kaip yra. Reikia gyventi! Reikia gyventi, reikia gyventi, reikia gyventi!..
       Suskambėjo telefonas.
       – Alio, – ištariau paskubom.
       – Čia – jūs?..
       Vyriškas balsas aiškiai „kabino“.
       – Aš. Su kuo kalbu?
       – Su kuo kalbate?.. Jums įdomu, su kuo kalbate?..
       – Ne man įdomu, o jums, jei skambinate. Prašau prisistatyti.
       – O, kokia jūs pikta… Neatrodė…
       Vištgaidis kažkoks… Padėjau ragelį.
       Tačiau telefonas dar kartą suskambėjo.
       – Nebūkite tokia pikta, – iš karto pradėjo tipas, – esu jūsų gerbėjas ir noriu paklausti, ar dalyvausite šiandien renginyje? Matot, aš irgi esu pakviestas kaip bandantis rašyti poeziją… Galbūt kada nors išleisiu… Moku mintinai jūsų dvi knygutes. Ar galėčiau kelias minutes pasikalbėti su jumis?
       – Tikėkitės, – atsakiau ir padėjau ragelį.
       Būdama duše išgirdau tarpmiestinį skambutį ir iššokau iš vonios kambario šlaputėlė, susisupus tik į rankšluostį. Ragelyje išgirdau Gunaro balsą, kažkokį keistą, sujaudintą. Beje, jis tokiu metu neskambindavo.
       – Tu kažkur ruošiesi? – paklausė jis.
       – Ruošiuosi, o iš kur tu žinai?
       – Varnos pasakė…
       Aš jam papasakojau, kur ruošiuosi eiti. Ką tik buvo išėjusi mano prozos knyga, kurią iš karto pamėgo skaitytojai, jie atpažino savo sumautą, bet gražų gyvenimą. „Nezapretiš' čeloveku žit' krasivo…“ – kartą išgirdau vienos medicinos daktarės žodžius, kurie man tapo reikšmingi. Iš tikrųjų neįmanoma uždrausti gyventi gražiai bet kokiom sąlygom, kam svarbu grožis, gali jį kurti. Jį kurdavo net išvežti į Sibirą žmonės. Aš norėjau išgirsti, ką tame susirinkime apie mano knygą kalbės. Juk visi, kurie ėjome tuo pačiu keliu, neturėjome nieko, tik kūrybą. Visi sunkiai mynė savo taką, nieko kito nemokėjo, tik mokėsi rašyti, kai kurie neturėjo darbo, kai kurie buvo išmėtyti iš Universiteto, ir kasdienis arbatos gėrimas Rašytojų sąjungos kavinėje užsikandant duona, už kurią nereikėjo mokėti ir kuri gulėjo lėkštelėse ant staliukų, valandų valandas kalbant daugiausia apie savo kūrybą, sudarė daugelio iš mūsų didesnę dalį egzistencijos. Aš jam pasakojau… Bet staiga šovė į galvą paklausti:
       – Gunarai, o gal tu norėtum, kad aš neičiau?
       – Nesąmonė… Kaip aš galėčiau?.. Tu turi gyventi savo gyvenimą. Tu turi pati rasti sprendimus, atsakymus į klausimus ir turi elgtis taip, tarsi manęs nebūtų…
       – Bet tu esi! – sušukau. – Ką tu čia dabar man kalbi? Tu esi, ir aš niekada nebegyvensiu taip, tarsi tavęs nebūtų!
       – Tu turi išmokti taip gyventi. Pirmiausia dėl to, kad aš už tave gerokai vyresnis. Antra, kad visiškai neaišku, kada ir kas gali mums atsitikti…
       – Mums atsitikti? – man nepatiko ta gaidelė. – Kur suki? Sakyk man viską, girdi?
       – Juk tu supranti, kad aš ne visiškai priklausau sau, todėl tau negaliu visko pažadėti …
       – Nepriklausai sau, kol pakankamai aiškiai nežinai, kas tau visų svarbiausia, – baikim tą temą… Nejaudink manęs, negąsdink ir nepadaryk, kad man būtų liūdna.
       – Na gerai, neliūdėk, – jis draugiškai pradėjo mane raminti, – atsimink, kad aš tave mylėsiu iki mirties. Kad ir kas atsitiktų. O labiausiai – tuos vandens lašelius, kurie tau ant kaklo… Ir šlapią plaukų sruogą įstrižai antakio…
       – O Viešpatie! Iš kur žinai? – netekau žado.
       – Ir tą oranžinį rankšluostį, kurį laikai suspaudusi ties krūtine…
       – Gunarai…
       – Viskas. Bėk. Bučiuoju…
       Aš atsisėdau ant lovos. Mane krėtė virpulys. Skruostais sruvo ašaros, o širdis buvo perpildyta jausmų. Tai, kad jis kažkokiu būdu „pamatė“ mane, sukėlė audrą. Pajutau, tarsi jis žiūrėtų į mane ir nenuleistų akių. Persėdau į krėslą ir ėmiau su juo kalbėtis. Pasakojau, kaip baisiai jo laukiu, kaip myliu jį, kaip man jo reikia, kaip man saugu su juo… Ir maldavau, kad jis atvažiuotų. Elgiausi kaip kliedintis vaikas, ir tai galėjo atrodyti baisiausia banalybė, jei ne diagnozė. Pati tai supratau, tačiau nebesuvaldžiau jausmų. Aš jo nebijojau, aš nieko neslėpiau nuo jo, ir tai tapo pavojinga, nes nebevaldoma. Pajutau, kad išsprūdau iš savo pačios kontrolės.
       Telefonas vėl suskambėjo.
       – Alio, – pakėliau ragelį žinodama, kad skambina jis.
       Kelias sekundes jis tylėjo, o paskui visiškai pasikeitusiu balsu paklausė:
       – Tu neišėjai?
       – Taip… Tu matai mane šlapią po dušo, tu žinai, kad aš susisupusi į oranžinį rankšluostį, – kur aš po to begaliu eiti? Kas man begali atstoti tą telepatiją!.. – išrėkiau aš ir padėjau ragelį.
       Ir nugrimzdau kažkur, kur plaukė vaizdai, keisdami vienas kitą, keitėsi amžiai, epochos, mačiau save ir jį skirtingais drabužiais, skirtingomis, visada dramatiškomis, visada ribinėmis aplinkybėmis, ir visada vienas kitą mylinčius. Kai kažkas paskambino durų skambučiu, kambaryje jau plaukiojo prieblanda ir aš tebebuvau apsisiautusi tik plačiu oranžiniu rankšluosčiu, kurį kadaise nusipirkau iš vienos jūreivio žmonos, kai jos vyras parplaukė iš užsienio, – tokių mūsų parduotuvėse nebūdavo…
       Durų skambutis grąžino mane į realybę.
       Atidariau duris, ir įėjo jis, nešinas dideliu glėbiu baltų stambiažiedžių gėlių ir nemažu krepšiu bandelių, kurios jau buvo, tiesa, padžiūvusios, bet tą vakarą išgelbėjo nuo maisto ruošimo. Mes buvome vienas kito ir mūsų sielos plaukiojo sutemoje, muzikos garsuose, kuriuos mums dovanojo paprastas magnetofonas, paskui jos, apsnigtos ir laimingos, skraidė už lango degant daugiaaukščių langams ir skvero takelių žibintams, po to, kai aš pasakojau jam savo dienines vizijas, jos nunėrė kažkur į praeitį, vėl grįžo atgal, ir aš, bijodama, kad jis vėl nepradėtų klausinėti, ar labai mane skriaudžia, jam į ausį sušnabždėjau:
       – Gunarai, ar aš tavęs neįžeisiu, jeigu…
       – Tu – manęs? Juokinga tu… Kaip tu galėtum mane įžeisti?
       – Na aš norėjau paklausti, ar neįžeisiu tavo autonomijos, jeigu elgsiuosi su tavimi taip, kaip norėčiau… Jeigu aš pabandyčiau tai daryti, nežinau, ar pasisektų… Bet aš labai to noriu… Prašau tavęs…
       Ir aš pakilusi pasiėmiau knygą. Tai buvo Izidės raudos. Aš skaičiau jam tolimos karalienės raudas, kol ji ieškojo po pasaulį išmėtyto sukapoto vyro Ozyrio kūno. Jutau, kad mano balsas sklinda iš manęs be pastangų, tarsi karalienė kalbėtų už mane, ir mačiau, kaip jo skruostais ritasi ašaros.
       Ir aš bučiavau jį visą iki kojų, ir mylėjau jo plačias, kaulėtas pėdas, jo kojų pirštus kampuotais sąnariais, jo čiurnas, jo raumeningas, sausokas subrendusio vyro blauzdas, lūpomis liečiau jų odą ir kilau aukštyn… Ir… neišdrįsau padaryti to, apie ką buvau tik girdėjusi, bet kas galbūt būtų išsprendęs jo problemą. Aš troškau… Aš norėjau ir jaučiau, kad turiu tai padaryti, ir, man atrodo, kad būčiau net mokėjusi, tačiau mano lūpos nesiryžo – aš išsigandau, kad mano nepatirtis bus visai ne taip įvertinta ir aš jį įžeisiu. Meilė kaip ir magiškasis realizmas, apie kurį kalbėjo Saulius Tomas, – tuo ir magiška, kad jos išmoksti iš jos pačios, tačiau prietarai – Didysis inkvizitorius, kuris...
       Bet man atrodo, kad mums vis tiek pavyko… Taip, kaip niekam daugiau niekada nepavyks.
       Man tikrai atrodo, kad mums pavyko… Izidės raudos, tų paprastų, bet neįprastų žodžių, kurių net neįsivaizduoji moters lūpose, jėga persmelkė mus. Jis verkė bučiuodamas mane taip pat, kaip aš jį. Mes virpėjome apsikabinę vienas kitą. Aplink mus ėmė virpėti, banguoti erdvė, ir mes bangavome kartu su ja. Visa, kas sudarė mus, išsklido iš mūsų pro odą, akis, rankas... Mes virtome šviesos ir palaimos bangomis, mūsų tapo daug – mes pripildėme kambarį ir išsiveržėme pro sienas į erdvę, tik mūsų kūnai, praradę mus, lengvi tarsi pergamentas, apsikabinę tvyrojo prieblandoje. Ir nežinia, kiek laiko buvome erdve, šviesa, amžinybe ir begalybe ten, kur nebuvo nieko iš šio gyvenimo, kurį, apraizgęs kaip didžiulis voras, laikė socialistinis realizmas.
       – Kaip tu taip padarei? – išgirdau jo tylų balsą prie ausies.
       Sugrįžau atgal. Švito.
       Jo akys skverbėsi į mane. Jos buvo nustebusios. Jose buvo meilė ir užsispyrimas – suvokti, kas įvyko. Jis manė, kad aš žinau kažkokią paslaptį.
       Aš papurčiau galvą.
       – Ne aš… Izidė… – ištariau.
       Ir padėjau galvą jam ant krūtinės, kur stipriai ir ritmingai plakė širdis.

       Kiekvieną rytą švelni paežerė, kur stovėjo kūrybinio jaunimo stovyklos palapinės, buvo apgaubta alkoholio tvaiko. Kartu su rūku, kylančiu iš šiltos ir drėgnos žemės, „zverobojaus“ (taip vadinosi pigiausia degtinė vietinėje kaimo parduotuvėje) garai sklido iš palapinių, nuo laužavietės, iš daugybės kūnų, kartu su prikimusiais, praradusiais savo lankstumą garsais – iš kolegų burnų... Tekanti saulė apšviesdavo dar teberusenantį laužą, keistų jaunų žmonių porą, pievos migloje šokančią pagal jiems vieniems girdimą melodiją. Subrendę nuogi vyrai dainuodami arijas iš operų traukdavo maudytis į ežerą ir išgąsdindavo jaunutę smuikininkę – muzikos mokyklos auklėtinę, kuri jau gerą valandą stovėdavo įsibridusi iki čiurnų į vandenį tarp nendrių ir grodama „gaudydavo“ katarsį.
       Supratau, kodėl visi laukia tų stovyklų, prisimena jas tarsi laisvės oazę, kur dvi savaites gali protestuoti, prakaituoti, daryti beveik ką nori, – tik svarbu, kad klausytumeisi paskaitų, kurias skaito lektoriai iš TSKP Centro Komiteto, dar svarbiau, kad tie lektoriai arba ideologinio skyriaus vadai, inspektuojantys kūrybinio jaunimo idėjinį parengimą, neužkluptų stovyklautojų „nebūdinga tarybiniam menininkui“ poza. Bet to išvengti būdavo sunku.
       Saulius Tomas naktis praleisdavo su juodosios keramikos „žvaigžde“ – abu tik Ievos ir Adomo kostiumais. Ne, jų miegančių niekas neužklupdavo, nes jie nemiegodavo. Didžiulėje kareiviškoje palapinėje-angare jie be jokio siūlo ant kūno kurdavo gyvas žinomų paveikslų reprodukcijas: „pusryčius žolėje“, „apsinuoginusią machą“ ir daug kitų, kuriuos gerai žinojo dailininkė ir savo žiniomis lavino jauną garsų rašytoją. Po vienos iš „pamokų“ kaip tik ilgas Sauliaus Tomo kojas, kyšančias iš po nedidelės eglutės, ir pastebėjo pro šalį einantis Draugas Sigizmundas – Saulių Tomą tos pamokos tiek išvargino, kad jis nusprendė relaksuotis išgerdamas „zverobojaus“.
       – O čia kas? Iš kokios sekcijos? – sustojo Draugas Sigizmundas.
       – Iš rašytojų, – klusniai atraportavo šalia einantis „mūsiškis“ rašytojas iš antro RS aukšto.
       – Gal jis galėtų persikelti kitur, kad tokio pavyzdžio nematytų kiti draugai? – šį kartą Draugas Sigizmundas buvo labai tolerantiškas.
       – Matote, jis šiek tiek pavargęs... – skubėjo aiškinti funkcionierius iš RS, – sunku būtų jį dabar kaip nors perkelti į kokią nors mažiau apšviestą vietą...
       Draugas Sigizmundas pastovėjo prie plačiai pražergtų Sauliaus Tomo kojų ir užsiėmė nosį – nemalonus buvo „zverobojaus“ kvapas.
       – ...mažiau apšviestą vietą... – niurnėjo Draugas Sigizmundas. – Taigi – į mažiau apšviestą vietą... Tokius reikėtų – į neapšviestą vietą... Kokioms penkiolikai parų...
       Žinoma, pademonstravęs tokią „nebūdingą tarybiniam menininkui pozą“, galėjai knygų nebeišleisti ir dešimtmetį. Šį kartą taip neatsitiko. Pavojus praslinko laimingai...
       Stovykloje beveik kiekvienas vakaras buvo skiriamas kuriai nors kūrybinei sąjungai – rašytojų, dailininkų, kompozitorių, kino menininkų ir kt. Tai reiškė, kad tą vakarą savo meninę programą parengs ir parodys tos sąjungos nariai. Žinoma, atvykus Partijos ideologinio skyriaus vadams, programa būdavo skiriama jiems, juk jie – meno, mokslo ir apskritai mūsų gyvenimo vadovai (tuo jie buvo tvirtai įsitikinę).
       Draugas Sigizmundas buvo ypač pavojingas. Visi atsiminė, kaip Rubas – astrofizikas, atsidūręs poezijos avangarde, kartą „pavargęs“ ir basas grįždamas namo pro paminklą tarybiniam karvedžiui Černiachovskiui, kuris „išvadavo“ Vilnių, krito į akis einančiam per aikštę Draugui Sigizmundui. Jį ištiko šokas. Kaip galima leisti, kad šiais laikais rašytojas eitų basas per miestą? Ne per kokį Pasvalį ar Plungę, o per Vilnių, kur daug užsieniečių vaikšto Lenino prospektu!.. Tai – provokacija! Kad kapitalistinis užsienis rašytų apie mūsų tikrovę kaip apie buržuazinę praeitį! Esą jauni žmonės Tarybų Lietuvoje neturi batų…
       Kliuvo visiems poetams. Universiteto profesoriai, daktarai – visi tarsi didinamuoju stiklu tyrinėjo mūsų poeziją ir rašė šlykščias, banalias recenzijas. Mūsų stovykloje Draugas Sigizmundas perskaitė paskaitą, įsirašė ją į šalia padėtą magnetofoną. Kai tik jo kalba pakrypdavo apie užsienio imperialistus, jis pakeldavo balsą ir beveik rėkdavo: „...o tie šuneliai užsienyje tegul loja kiek nori! Mūsų tarybinės tikrovės jie neapjuodins! Mūsų menas, mokslas, darbo žmonių gyvenimas – akivaizdus įrodymas, kad tik Komunistų partija teisingai vadovauja visoms mūsų gyvenimo kryptims“.
       Po paskaitos visos kūrybinės sąjungos parengė po meninį numerį Draugui Sigizmundui palinksminti. Balerinos šoko kažkokį nupeštų vištelių šokį, o ant žolės susėdęs „jaunimas“ rėkaliojo Almos sukurtus šūkius: „Tegyvuoja, tegyvuoja menas su pakelta koja!“ – tai neužkliuvo Draugui Sigizmundui, nes tarybiniai šūkiai, prasidedantys žodžiu „tegyvuoja“, buvo būdingi visoms tarybinėms demonstracijoms. „Ženk gyvenimo keliu – su pakeltu rodikliu!“ Tai irgi buvo gerai, nes laikraščiuose nuolat buvo rašoma apie pakeltus žemės ūkio ir pramonės rodiklius.
       Kūrybinis jaunimas siautėjo, o Draugas Sigizmundas sėdėjo kalbėdamasis su drauge iš rajono partijos komiteto ir, ko gero, nelabai suprato, ką tie šūkiai iš tiesų reiškia.
       – Na, matau, kad ir man laikas! – sušuko žinomas talentingas aktorius Girdonis. Panosėj nupiešti ūsiukai ir ant galvos užtėkštas meksikietiškas sombreras darė jį beveik neatpažįstamą. Aktorius pasičiupo gitarą ir, plonomis kojomis aistringai apsižergęs instrumentą, išstypčiojo į žalią pievelę tarp sėdinčio kūrybinio jaunimo ir stalo, už kurio sėdėjo draugai iš partijos. Sušvilpė taip, kaip, jo manymu, meksikiečiai švilpia savo žirgams, ilgesingai suklykė, pasuko vieną ranką ore, tarsi mestų lasą...
       Visi sužiuro.
       – Meksikiečių liaudies daina „Kukurukuku“, – pranešė žaviai besišypsanti poetė Alma, o Girdonis, žaibiškai nusimovęs kelnes ir likęs tik su stringais, ėmė keistai ropoti veja – dviem kojomis ir viena ranka, nes antrąja brązgino beveik žeme besivelkančios gitaros stygas. Nuo kūrybinio jaunimo būrio atsiskyrė trys vyrukai: vienas nešinas gitara, antras – smuiku, trečias – saksofonu, taip buvo sudarytas Girdoniui reikalingas muzikinis fonas.
       Trijomis ropojęs aktorius sustojo netoli Draugo Sigizmundo.
       Vyrukas jau grojo meksikietišką melodiją, operos solistai, sėdintys tarp kūrybinio jaunimo, niūniavo „Kukurukuku“, – tai irgi buvo tik muzikinis fonas. Girdonis staiga suvaidino baisiai išsigandusį, atsigręžė į Draugą Sigizmundą, sekundę tylėjo, ir, susiėmęs už galvos, tarsi ji plyštų pusiau nuo to, ką pamatė, su visomis meksikietiškomis vingrybėmis uždainavo:
       – Kukurukuku kompaaaaaaanija! Kukurukuku kompaaaaaaaanija!!!
       Pantomimos judesiais sėdintiesiems ant žolės jis rodė, kokia baisi kompanija už jo nugaros – Draugas Sigizmundas, jo vietinė partinė draugė ir nomenklatūrininkai iš rašytnamio matė tik beveik nuogą, stringų juostele tepridengtą aktoriaus užpakalį, kyšantį iš po didžiulio margo, pusę nugaros uždengiančio sombrero. Tai ir buvo pasirodymo „vinis“ – parodyti tiems... iš partijos – užpakalį!..
       Švelniame vakaro ore pasklido pavojaus kvapas.
       – Tegyvuoja tautų draugystė! – pradėjo šaukti kūrybinis jaunimas. – Mums broliai visos tautos! Visi už vieną – vienas už visus! Visų šalių proletarai, vienykitės!
       Šūkiai buvo tarybiniai, stringais pridengtas užpakalis tik kelias akimirkas žvelgė į Draugą Sigizmundą, o jo savininkas, čiupęs gitarą, pabrėžtinai energingai užtraukė: „...juodas jis, kaip anglis ant pakaušio skrybelis – amiiiigo meksikaaano…“, nes draugas Sigizmundas visada vaikščiodavo su skrybėle.
       Tą pačią akimirką pasigirdo garsus skardinis „pokšt“. Visi metėsi prie raudonų žigulių, kurie įsirėžė į cementinį elektros stulpą – vienintelį šioje gražioje vietovėje.
       Pavėlavęs kūrybiškai atsinaujinti, „aklai“ atvažiavo kompozitorius Bražinskas. Ant kapoto buvo prisitvirtinęs didžiulį plakatą su užrašu: „Mergos – AMBA SEX“.
       Netrukus Alma Draugui Sigizmundui eiliuotai aiškino: „Šičia – jei neatpažins kas – kompozitorius Bražinskas. Manė, nieks jo nesuseks, užsirašė – AMBA SEX“.
       Kitą – paguodos eilėraštį – paskyrė poetei Benediktai, „kuri šioje kūrybinėje stovykloje nesugebėjo atskleisti savo individualybės“. Tai buvau aš.
       – Trys kambariai, ir jokio vyro, – nors aš labai vėlai gulu, bet sklinda kvapas nuo kefyro labiau negu nuo svaigalų… Ahhh… Kad dar gyvenime pajusčiau, jog moteris jauna esu, ateik Strielkūnai arba Guščiau, nes man vienai – labai baisu…
       Draugas Sigizmundas, rytojaus paskaitai skaityti palikęs lektorių Draugą Juršėną, išvažiavo liūdnai linguodamas galvą...
       – Jaunime, jaunime, kol kas jūsų geriausias menas – žemiau juostos.
       Juršėnas nebuvo toks bukas ir neužrašinėjo, kas dalyvauja jo paskaitoje, o kas ne. Ir, anot Almos, „lingavo dobilai, čežėjo šienas, kai skaitė paskaitas Juršėnas“.
       Vakarais degė laužai, beveik nekalbantis jaučio sprandu humoristas, nepakentęs prisėdusios kino režisierės ugningų pastangų, nubrido į ežerą taip ir neištaręs nė žodžio, o prie kino mėgėjų palapinės jaunas berniukas, įsikibęs į palapinės kuolą, graudžiai verkė ir pavymui nueinančiam barzdotam draugui šaukė:
       – Sugrįžk, aš myliu tave... Aš nieko daugiau taip... nieko nemylėsiu...
       Garbanotas, barzda apžėlęs taip, kad matėsi tik pupelės formos nosytė, nedidukas kino bičas ropštėsi ant podiumo, greitomis padaryto iš dviejų porų kryžmai sukaltų pagalių ir netoliese esančios tuščios daržinės durų. Jau vyko grožio konkursas, ir mažutėlis akiniuotas gėjus negalėjo praleisti progos išeiti ant podiumo kaip grožio karalienė. Jis iš dailininkių skarelių buvo susiraišiojęs šonuose prasiskiriantį sijoną, šis nežinia kokiu būdu laikėsi ant pilvuko. Apačioje kažkas skambino lėkštėmis ir samčiais – jie atstojo būgnelius, saksofonas virpino rytietišką melodiją, o pupelės nosytės savininkas, palikęs girtą nebepaeinantį draugą, šoko pilvo šokį kaip įsijautusi mažutė moteris. Saulius Tomas, kuris vėl buvo „nulūžęs“, nuo tos virpančios muzikos ir triukšmo pabudo. Jis tučtuojau suprato: gėjus naudojasi podiumu, kad išreikštų savo vidinį aš, o gal ir prisistatytų tiems, kurie jo dar nepažįsta.
       Na jau ne! Saulius Tomas šito leisti negalėjo. Jo reakcija į moterų ignoruotoją buvo efektinga. Jis, sagstydamasis intymiąsias kelnių sagutes, atsistojo, kaip sulėtintame kino filme dideliais žingsniais priėjo prie podiumo. Kai ant jo užlipo, kelnės jau buvo nusmauktos.
       – Paduokit man tą kurvą! – riktelėjo Saulius Tomas ir puolė prie pilvą demonstruojančio berniuko.
       Suprasdami, kad Sauliaus Tomo protestas labiau nenuspėjamas negu kino bičo šokis, kelios rankos nedelsiant įsikibo į Sauliaus Tomo kojas.
       – Duo-kit man tą kur-vą, – Saulius Tomas skiemenimis spaudė žodžius.
       Akiniuotas berniukas buvo nutrauktas nuo podiumo, o Saulius Tomas toliau protestavo.
       – Na žinote... – nejaukiai šypsodamasis kosčiojo draugas Juršėnas, – kai kurių kūrybinių eksperimentų man gal ir nereikėtų matyti...
       Ir vėl lingavo dobilai, čežėjo šienas, vėl skaitė paskaitą Juršėnas, kažkas žvejojo, kažkas gėrė, kažkas lakstė nuo vieno trumpo sijonėlio prie kito...
       Gyvenome ir linksminomės kaip mokėjome. Ir socialistinis realizmas negalėjo uždrausti linksmai gyventi ir tyčiotis iš varžtų ir apribojimų. Jeigu dar turėsime galvoje, ką daugelis iš mūsų kūrė, – tai buvo „tylioji rezistencija“.
       Bet vieną vakarą...
       Iš tolo per visą stovyklą aidėjo duslūs smūgiai.
       Gintaras – poetas „iš Dievo malonės“ – labai nepoetiškai tvatino kažkokį tipą, kuris, apsimetęs inžinieriumi, vis žvejodavo prie pat stovyklos ir iš netoliese pastatyto raudono žigulio vis traukdavo menininkams po kokį egzotišką butelį.
       Kojos pačios nešė link oranžinės vokiškos to žvejo palapinės, kur jau šurmuliavo daug žmonių. Mačiau, kaip du vyrai bandė atplėšti nuo pargriauto „inžinieriaus“ Gintarą. Jis kaip užhipnotizuotas talžė nelaimingą „poezijos mylėtoją“, ir kai juos pagaliau išskyrė, kruvinas vyrukas liko tysoti ištryptoje žolėje.
       Komjaunimo Centro komiteto „berniukas“, kuris ir buvo visos stovyklos vadas, iškvietė greitąją, o kol ji važiavo, vyrai atsikvošėjusį Gintarą įgrūdo į Operos teatro solisto mašiną ir išvežė į Vilnių. Ten buvo visų chuliganų rašytojų stogas – gydytoja psichiatrė, kurios barzdotas sūnus taip pat rašė eilėraščius. Ji visada paguldydavo į savo skyrių poetą, kuris turėdavo laikinų sunkumų dėl teisėtvarkos pažeidimų... Gintaro išsigelbėjimas nuo teismo ir galbūt nuo kalėjimo dabar buvo ten.
       – Kurva ufonautas man už pautų negraibys! – kriokė į mašiną grūdamas raudonais akių baltymais, kruvinomis rankomis, paklaikusiu žvilgsniu poetas. – Kurva ufonautas manęs per subinę neverbuos!..
       Gintaras kažkaip išsiaiškino, su kuo geria iš nematyto butelio. O ufonautais savo poezijoje jis buvo pakrikštijęs saugumiečius, taip suvedinėjo su jais sąskaitas – patirdamas didelį kūrybinį džiaugsmą ir mažiausiai rizikuodamas patekti į jų „skraidančią lėkštę“.
       Atvažiavusi greitoji nejudantį pritvatintą vyruką išvežė į ligoninę. Atvykusiems milicininkams visi liudijo, kad tas vyrukas nežinia iš kur pasirodė, nuolatos gėrė ir apskritai buvo įtartinas.
       – Niekas nesuprato, ko tam tipui čia reikia. Juk čia ir nepažvejosi – argi tokioje žmonių maišalynėje kas žvejoja? Tikrai kažkoks keistas tipas, – aiškino milicininkui eidami palei ežerą vyrai.
       – Tai ne tipas, chebra, tai – saugumo majoras, – pasakė milicininkas vienam smuikininkui į ausį, – užsirovė bernas kaip reikiant... Darykit dabar ką nors... Ir kas jam užėjo? Ar jis kuo neserga?
       – Serga, serga! Jis gydosi...
       – Na čia gali būti lengvinanti aplinkybė, – samprotavo milicininkas... – Jeigu majoras išgyvens, jeigu jo neužmušė...

       Grįžusi iš stovyklos prisimindavau sėdėjimą prie laužo iki paryčių. Aplinkui baigiančius sudegti storus rąstus šokinėdavo ugninės salamandros ir grauždavo juos mėlynais dantimis... Į dangų šuorais kildavo spiečiai mažyčių kibirkščių, už nugaros grodavo, šokdavo, dainuodavo, šlepsėdavo žingsniai, girdėdavosi kuždesiai... Basas pėdas glausdavau prie karštos žemės tol, kol neišlaikiusi karščio turėdavau pasitraukti tolyn nuo ugnies. Laužui blėstant ir švintant rytiniam dangaus pakraščiui slinkdavau artyn prie rusenančių žarijų. Viskas buvo reikšminga – ir įkaitusi žemė po kojų padais, ir tamsioje erdvėje išnykstantys švieselių spiečiai, ir lietuviškos dainos, atplaukusios iš mūsų būties gilumos, prie krūvos rąstų, ant kurių sėdėdavo keli jauni žmonės, niekaip kitaip nepajėgiantys pasakyti, ką jaučia šiam gyvenimui, tik dainos žodžiais: „...kam tu, motinėle, mane auginaaaiii, kodėl mažutėlio nenuskandinaaaiii? Būčiau pavirtęs aš lydekėliu, būčiau nevargęs sunkių vargelių...“
       Kartą už nugaros pasigirdo tylūs žingsniai, ir ant suoliuko, ant kurio aš priešais laužą sėdėjau, išdygo Saulius Tomas.
       Jis apkabino mane.
       – Na kaip tu laikais? – nusišypsojo taip, kaip tik jis vienas mokėjo. Saulius Tomas buvo skeptikas, o skeptikų šypsenos visada atrodo graudžios.
       – Kenčiu, Sauliau. Labai myliu vieną žmogų. Ir nebežinau, kaip toliau gyventi.
       – Tai miegok su juo, – patarė jis. – Negi esi prietaringa ir pripažįsti tik santuokinę meilę?.. Miegok – vienintelis kelias.
       – Negaliu… Jo čia nėra, – atsidusau.
       – Tai palauk, grįši ir atrasi...
       – Tu nesupratai – jo nėra...
       – Kaip – nėra? O kur jis yra? Kalėjime? – netikėtai nusijuokė jis, matyt, įsivaizdavęs mane bemylinčią kokį galvažudį ar mušeiką, ar vagį…
       – Jis negyvena čia, jis gyvena kitur…
       Saulius Tomas nuoširdžiai susirūpino.
       – Tai blogiau, – balsu mąstė bičiulis, – tai blogiau… Girdėjau, kad yra kažkokie pratimai, mankšta ar kas… Gal vitaminų gerk… Man taip nėra buvę… Ką manai daryti?
       – Ką aš darysiu... Nelaimė. Lauksiu, kol kas nors pasikeis. Meilė – visada nelaimė.
       – Beprote, – apkabino per pečius bičiulis, – tavo nelaimė – Didžioji Spalio socialistinė revoliucija, o ne meilė...
       Iš tikrųjų jis pataikė į dešimtuką. Bet revoliucijos padarinių mano meilė pakeisti negalėjo, kaip ir revoliucija – meilės...

       Dar po poros dienų gerąją gydytoją pasiekė ligoninės vyriausiojo gydytojo nurodymas – perkelti Gintarą į sunkių ligonių skyrių.
       Jis buvo vilkte nuvilktas, nes, žinodamas, kas jo laukia, geruoju nėjo. Stambūs vyrukai „sanitarai“ atkalė jį tarsi prityrę, profesionalūs kaulų laužytojai, ir Gintaras gulėjo beveik lygiai toks pat, kaip ir jo primuštas saugumietis. Kad Gintaras dar kada nors rašys eilėraščius, mes būtume patikėję, jeigu tai būtų pranešęs tik pats Dievas.
       O Saulius Tomas tą pačią dieną nusprendė keisti savo gyvenimą. Nusprendė vesti merginą, su kuria santykiai buvo nenusakomi. Tai buvo sumaišyto ir suplakto kraujo Toma. Ji buvo ekstravagantiška, labai graži, dažnai vaikščiodavo apsirengusi trumpu žaliai languotu sijonu, kojas apsitempusi ryškiai raudonomis kojinėmis. Glotniai sušukuoti juodi plaukai, migdolinės akys, ryškios kaip nupieštos lūpos ir nelietuviška nosis kalbėjo apie genetines paslaptis. Toma „suvystė“ genialų rašytoją. Buvo visiškai aišku, kad situaciją valdo ji.
       Ir Saulius Tomas, vieną vakarą be ceremonijų įžengęs į mano butą, pradėjo siautėti:
       – Moterys yra kekšės!.. Visos moterys!..
       Supratau...
       Po valandėlės tęsė:
       – Moterys neturi proto! Jos – kažkas tarp katės ir karpio… Na tarp katės ir žuvies...
       Aš kaičiau arbatą, atnešiau puodelius, o bičiulis, nesulaukęs savo nuomonės įvertinimo, tęsė:
       – Moterys yra katės ir žuvies mišinys. Ar įsivaizduoji baisesnį mišinį? Ne? Plėšri, gudri ir šalta bejausmė būtybė… Ji tyko pati savęs…
       Aš nesiginčijau. Mačiau, kad jo siela subraižyta ilgais lakuotais nagais.
       – Moteris neturi sielos, – ištarė jis, – kai tik aš pagalvojau apie sielą…
       – Ar karbonado valgysi? – paklausiau.
       – Kokio karbonado? Tu neturi prieskonių...
       – Tu jų turi, – pasakiau žinodama, kad jis yra gurmanas ir renka viso pasaulio prieskonius.
       Saulius Tomas išvažiavo prieskonių, o tuo metu kažkas paskambino į duris... Jas atidariusi, pakibau Gunarui ant kaklo.
       Karbonadus valgėme trise. Jie buvo aštrūs, ypatingai kvapnūs... Gunaras pirmą kartą pamatė žmogų iš mano aplinkos.
       – Aš aiškinau Benediktai, kad moterys neturi nei proto, nei sielos, bet ji paklausė, ar aš valgysiu karbonadą. Važiuodamas prieskonių supratau: matyt, tie grūdeliai moteris veikia…
       – Jus tikriausiai įskaudino moteris, – Gunaras draugiškai šypsojosi, – bet jei jūs ieškosite moters veiksmuose to, kas vadinama logika, tikrai nerasite. Mums logika padeda daryti optimalius sprendimus. Jos nusprendžia iš karto, intuityviai ir pataiko į dešimtuką. Jei sutiksite logišką moterį, bėkite nuo jos, nes ji jūsų gyvenimą nebepataisomai sugadins … Logiška moteris – tai tarybinė moteris, toks fenomenas, kuriame maža to, kas moterį daro moterimi. Turiu galvoje jos egzistencinę paskirtį. Tarybinė moteris – tai suluošinta moteris, kuri gyvenime priversta iš visų jėgų stengtis būti panaši į vyrą… Jei sutikote moterį, dėl kurios kenčiate, pasiduokite jai…
       – Ką jūs skelbiate? Naują tikėjimą ar religiją? Pasiduoti moteriai… Gal parsiduoti? – maivėsi Saulius Tomas, bet mačiau, kad ta idėja jam patiko. Tai buvo tai, ko jis neleido sau suformuluoti, bet labai norėjo.
       – Jūs gi jaučiate, kad mūsų gyvenimas suvaržytas… Pasiduoti mylimai moteriai, pasitikėti ja… Na pagaliau tarnauti mylimai moteriai – vienas didžiausių vyro malonumų. Kam atimti iš savęs tokį svarbų dalyką?.. – retoriškai klausė Gunaras.
       Kai karbonadai buvo suvalgyti ir vynas išgertas, Saulius Tomas atsistojo.
       – Einu pasiduoti, – tarė jis, ir tai buvo panašu į juodąjį humorą… Išeidamas pro duris Saulius, įsikibęs staktos, stabtelėjo.
       – Tau – viskas gerai, – priglaudė mane. – Jus gaubia kažkokia karma …
       Ir nužirgliojo ilgom kojom laiptais žemyn, matyt, pasiduoti savo gražuolei Tomai, kuri, anot jo, neturėjo nei širdies, nei proto, bet turėjo kažką nenusakomo, kas atsveria neturimus dalykus…
       Kai grįžau, jau buvo sutemę, šviesa kambaryje užgesinta, pro langą toli danguje matėsi šviečiantys gaisai virš horizonto, – toje pusėje, iš kur Gunaras atvažiavo. Jo rankos apglėbė mane. Apačioje – skvere – žaliavo medžiai. Gazonuose kvepėjo gėlės. Vasara, visagalė ir stipri, tvirkino jausmus. Jos kūnas žioravo vakaro gaisais ir rytmečio žaromis, jos aistra išsiliedavo viską plaunančia liūtimi, kuri užtvindo gatves. Ilgėdamasi ji užsidegdavo mėlyna liepsna, ji, pasislėpusi tarp tamsžalės lapijos po raudoniu žioruojančiu dangumi, liepsnodavo sutemose. Mėlyna vasaros ugnis uždegė ir mus, ir mūsų kūnai liepsnojo besimainančia mėlyna ugnimi, ir joks žodis nebegalėjo būti ištartas, nes kalbėjo jėga, kuri yra anapus žodžių. Šie kaip pelenai krito ant mūsų lūpų, o mes bučiniais juos rinkome... Ir tai buvo viskas. Čia ir dabar… Mes žinojome, kad gyvename. Ir nieko nebebijojome. Mes troškome pateisinti save vienas prieš kitą, prieš degančią vasarą, mano laukimą ir prieš tą nepaprastą dangaus šviesą. Ir jis veržėsi į mane neregimąja savo esybės dalimi, aš jo laukiau, o neregimybėje pasiteisina viskas, kas tikra. Ir tai, kas mumyse buvo neregima, veikė mus, regimus ir reginčius, girdinčius, mylimus ir mylinčius, ir mes buvome laimingi. Aš neleidau jam bijoti. Vasaros naktis šnarėjo mūsų jutimų viršūnėmis. Ji gyveno mumyse. Ji žaidė ir šėlo mumyse. Vyko didysis sublimacijos stebuklas, vyko mūsų jausmų alchemija, kūnai nebeegzistavo – buvo tik tai, ką mes jautėme... Ir mes abu pateisinome vasarą su visa jos laukine, išdykusia, nesutramdoma ir nenuspėjama galybe. Ir abu pajutome, kad ir mes esame jėga ir pilnatvė, o socialistinis realizmas su jo nubraižytais takeliais jausmams ir likimams tapo bejėgis ir menkas – kaip iškamša, kurią nuneš aistringos vasaros liūtis, kai mes išsiskirsime. Mus supantis pasaulis nebeturėjo reikšmės, mes matėme kitą pasaulį ir buvome jo dalis.
       Jam išeinant raudojau apkabinusi jo kojas.
       – Nedaryk taip, mano meile, nes aš nebegalėsiu išeiti, – prašė jis. Jo skruostai buvo šlapi, o lūpos sūrios.
       Ir aš leidau jam išeiti.
       Kai jis uždarė duris, pasijutau kaip išdeginta dykvietė.
       Ir sugrįžo į mane žodžiai, bet nebebuvo kam jų sakyti.
       Jie perpildė mane, aš, nešiojama jų jėgos, blaškiausi po kambarius.
       Jutau, kad mano kūnas – per silpnas indas mano jausmams ir aš galiu sudužti nuo bet kokio priešiškos realybės prisilietimo.
       Užsidariau ir niekur nėjau. Neatsakinėjau į telefono skambučius.
       Sėdėjau krėsle ir kalbėjau žodžius, kurie sprogdino mane iš vidaus. Arba rašiau juos į sąsiuvinį. Tikriausiai tai buvo beprotės kliedesiai, nes tam, ką rašiau, buvo reikalinga net kita sintaksė.
       Ir aš ją kūriau. Tame sąsiuvinyje.
       Kai tik pakildavau nuo jo, turėdavau kalbėti. Ir tai, ką aš kalbėjau, niekada nebus užrašyta, niekas kitas to niekada nebekalbės.
       Kol kalbėjau arba rašiau, man buvo ramu, tačiau kai tik nustodavau, žodžiai tapdavo baisia kančia ir, prasikankinusi kelias paras, pajutau, kad tai tapo nebepakeliama.
       Aš norėjau meilės, vien tik meilės, be skausmo ir kančios. O gal tik norėjau jį turėti? Ietin mani tinte zivs zilaja vakara… Aš norėjau būti naujas žmogus, sena manyje tegul lieka tik meilė.
       Kartą naktį sėdėjau balkone ir žiūrėjau į aitriai medumi ir dar kažin kuo svaigiu kvepiantį, baltais smulkiais žiedais apsipylusį krūmą. Jis ir dar daug kažkokių plačialapių gėlių augo čia pat, po mano balkonu. Pajutau, kad mano pėdos trokšta žemės, jos troško šlapios rasotos žolės... atrodė – jeigu dabar neišeisiu į lauką ir neprisiliesiu prie žemės, kažkas manyje amžiams sudegs. Bijojau, kad gali sudegti ir mano mąstymas, protas, psichika. Visiškai savęs nebevaldžiau. Tik kūnas veržėsi prisiliesti prie amžino, visa sugeriančio žemės kūno.
       Basa, vien naktiniais marškiniais išėjau į laiptinę. Laiptai buvo vėsūs, tačiau man nepatiko, nes buvo negyvi ir šalti. Išėjau į kiemą ir, nušokusi nuo pėsčiųjų takelio, pasukau į skverą. Aplinkinių namų langai buvo tamsūs, tik vieno buto devintame aukšte atverti langai švytėjo.
       Aš praėjau pro žibintą ir pasukau link žydinčio krūmo.
       Mano pėdos lietė rasotą žolę ir iš karto pajutau gydantį ir raminamą jos poveikį.
       Užlindau už krūmo, aukštielninka atsiguliau ant žemės. Iš viršaus į mane žvelgė visi devyni namo aukštai, bet tai buvo tik namas… Toliau erdvė ir neapsakomai, neapsakomai toli – dangus ir žvaigždės. Vasara ėjo į pabaigą, žvaigždės ryškėjo. O gal paprasčiausiai į jas niekada taip gerai neįsižiūrėjau.
       Aitriai kvepėjo krūmas. Nusimečiau naktinius ir išsitiesiau kaip žuvis šlapioje rasotoje žolėje. Jei žemės gravitacija nebeveiktų manęs, imčiau kristi aukštyn, nukrisčiau aukštyn – tokią nuostabią naktį pilna meilės širdim, pilnu meilės kūnu… Ir niekas nežinotų, kur aš dingau. Tokia mirtimi būčiau mirusi pirmoji iš milijardų, gyvenusių šiame visatos plotelyje.
       Pajutau skausmą, tarsi žemė iš manęs blogį trauktų, ir tas skausmas man buvo reikalingas. Skausmas buvo tai, ko aš norėjau, ko norėjo mano kūnas. Hej… Atradau, ko troškau. Imk, imk, imk iš manęs tai, kas man gelia, kas mane daro nelaisvą, kas man trukdo, kas sukelia mano kančią…
       – Imk, imk, imk iš mano proto, sąmonės, iš mano kaulų čiulpų, iš nervų, iš raumenų, imk iš mano širdies, kuri nežinau, kas yra – materija ar kaip Dievas visiškai nepažįstama substancija, imk iš mano kepenų, inkstų, skrandžio, imk iš mano vidurių, kojų, rankų, imk iš mano regėjimo ir klausos, imk imk imk į savo stebuklingus vidurius, į patį centrą ir tegul tavo didieji gelmių malūnai sumala, didieji gelmių rateliai suverpia, tegul didžiosios tavo staklės išaudžia iš mano nelaisvės kažką nepaprastai gražaus ir lengvo – net dejavau iš malonumo ir atrodė, kad mano kūnas sudarytas iš ertmių, kurių nepažįsta kūno anatomijos mokslas, nes jaučiau, kaip žemė traukia kažką iš tų ertmių ir sugeria gilyn, ten, kur nieko nepažįstu…
       Visai nebejaučiau kūno. Buvau tik kažkoks judėjimas, virpėjimas, lėkimas. Buvau lengva kaip burė – panorėjus eiti nebereikėjo nė kojų. Vos vos aušo. Apsirengiau, įkvėpiau žydinčio krūmo aromato.
       Grįžau į kambarį. Iš lentynos išsitraukiau pirmą pasitaikiusią knygą. Atsiverčiau…
       Ten buvo Izidės užkalbėjimai Oziriui, kad jis, sukapotas Seto, atsigautų, kai ji surinko jo kūno dalis, išmėtytas visame pasaulyje.
       Užsimerkiau ir supratau, kad ši moterų moteris, karalienių karalienė, šiuos žodžius tarė raudodama.
       Pajutau, kad ji yra netoli manęs.

       Kitą vakarą netikėtai įvyko nesuvokiamas dalykas.
       Gunaras kalbėjo su manimi telefonu – ir staiga pajutau vakuumą. Ten, kažkur ten, už membranos, tvyrojo atviras kosmosas, tyla, ir ta tyla buvo neaprėpiama. Ji pulsavo galybe.
       Saugumas, sumečiau aš, jie vakarais neturi ką veikti, todėl klausosi pokalbių... Žinoma, tie pokalbiai gali kokius nors karininkus labai sudominti, kadangi jie tikrai negirdi ir nesako savo moterims to, ką kalbame mes.
       Tačiau staiga skambutis vėl suskambėjo ir aš vėl išgirdau jo balsą.
       – Tai Eterio dievas mus įspėja… Arba jo pavydas toks didelis, kad nebegali pakęsti mūsų žodžių ir jis mus išjungia, – pasakiau aš Gunarui. – Eterio dievu mes vadindavome saugumo tarnybą.
       – Kas? Eterio dievas?… Aaa, tai Eterio dievas, – suprato jis, – nebijok, mano meile. Jis nieko negali padaryti tam, ko negali sučiupti. O jausmų jis negali sučiupti – jie nepasiduoda cenzūrai. Tu nieko nebijok. Jeigu bus nejauku, persikelk pas mane į krėslą kambario kampe ir mes šnekėsimės. Tu šukuosiesi plaukus, paskui, apsisupusi oranžiniu rankšluosčiu, vaikščiosi prietemoje, o ant tavo kaklo blizgės vandens lašiukai. Tai bus mano paslaptis.
       – O ką aš veiksiu, kai tu nueisi miegoti? Tu savo paslapčiai liepsi čiuožti namo?
       – Mano meile, kai tu atsirandi mano kambary...
       Ir staiga pajutau, kad su manimi vėl kalba ūkas, tuštuma, tolis, vakuumas…
       Pokalbis vėl buvo išjungtas.
       Vėl iš ten, iš tos tuštumos, alsavo galybė.
       Ne, aš jos nebijojau. Ji nekėlė baimės, bet pajutau jėgą, kuriai negalėjau pasipriešinti, – aš nenorėjau sutikti, nesutikau, kad kažkas taip įsibrautų tarp mūsų ir mus atskirtų. Aš šokau priešintis.
       Žinojau, kur dirbo viena gera moteris, telefonistė. Kadaise ji man užrašė telefono numerį ir pasakė:
       – Jeigu kas – ar telefonas išsijungtų, ar kas išjungtų, – jūs suprantat, apie ką kalbu? Paskambinkit, mes patyliukais sutvarkysim…
       Ta galybė išprovokavo mane pakilti į kovą.
       Skubiai nuėjau pas kaimynę Violetą į viršutinį aukštą.
       Paskambinau į tą „autosalę“, kaip ji vadino savo darbą, ir išdėsčiau prašymą. Ir tą pačią akimirką vėl pajutau... tuštumą. Su manimi žaidė tuštumos galybė. Ji mane sekė, matė, kur esu ir ką darau.
       – Benedikta... – išgirdau Violetos balsą.
       Violeta lyg sustingusi stovėjo greta ir jau kuris laikas šnekėjo apie kažkokią nelaimę, apie nudegimus...
       Ką jį kalbėjo, man nerūpėjo, pasakojau jai apie telefoninę tuštumą, apie eterį, kuris per dešimt minučių tris kartus sutrukdė man kalbėtis su mylimu vyru.
       – Benedikta, norėjau jūsų paklausti, gal pažįstate kokį nors labai gerą nudegimų specialistą, mūsų šeimoj nelaimė… – vėl išgirdau.
       – Nelaimė? – aš tebegalvojau apie galingąją tuštuma.
       Violeta kalbėjo, jos didelės šviesiai rudos akys drėko, o aš lyg pro rūką pradėjau matyti... Ir staiga pamačiau! Mano galvoje, kur žinojau esant du smegenų pusrutulius, kažkas rodė filmą, kurio kadrai lėkė dideliu greičiu, tačiau jų logiką gerai supratau: maža mergaitė gulėjo kažkokiame kambaryje ant žemės ir laikė rankoje pliką elektros laidą… Srovė tekėjo jos kūneliu... Į kambarį įėjo moteris... Violetos motina! Ji sudejavo pratisa seno žmogaus dejone... Mergaitę kažkas kėlė nuo grindų, ištraukė iš sugniaužtos rankytės laidą... Paskui mačiau mergytę verkiančią. Paskui pamačiau jos ranką...
       Violetai nebereikėjo nieko pasakoti. Mažytei Violetos dukterėčiai prasidėjo gangrena… Rankos išgelbėti neįmanoma – rytoj amputuoja plaštaką!..
       Nieku gyvu nesutikau, kažin kas manyje nieku gyvu nesutiko, kad mergytė prarastų ranką. Ietin mani tinte zivs zilaja vakara!.. Ietin mani, ietin, ieetin, ieeeetin mani zilaja vakara!..
       Netrukus komandavau kaip saugumo kapitonas, bet keisčiausia, kad visi klausė mano komandų.
       Aš neprisimenu, nei kaip atrodė mergaitė, nei kaip – jos motina. Nei kaip jos staiga atsirado kambaryje.
       Tačiau prisimenu mažytę ranką, vaikišką delniuką su apdegusiais, pajuodavusiais, vietomis pūliuojančiais raumenimis, pro kuriuos švietė kažkas gelsva, ir tai buvo, kaip vėliau supratau, trapūs, maži rankytės kauliukai... Ranka buvo sutinusi beveik iki alkūnės, atrodė daug didesnė negu antroji... O aukštyn nuo plaštakos ėjo tamsūs, bjaurūs ir baisiai negeri mėlynai raudoni liežuviai.
       Atsisėdau priešais mergaitę, kurią ant kelių laikė močiutė, ir žiūrėjau į tą delniuką. Aiškiai pamačiau, kur yra liga. Ji triumfavo tarsi visagalė, buvo irimo, puvimo ir mirties motina. Ietin mani tinte zivs, ietin mani, – mane apėmė polėkis, aš įgijau sparnus, aš buvau galingesnė už tą rupūžę, požemių karalienę, aš plevenau virš jos, mano akys žaizdą ardė į molekules, aš ją permačiau, aš ją permačiau... Ir ji išsigando.
       Ak, tu išsigandai?.. . Ietin mani tinte zivs!.. Ietin mani, ietin mani ieeetin maniii tinte zivs zilajaaa vakaraaa!.. Kiekvienas vagis turi būti nubaustas, o tu – didžiausia iš vagių – nori šios moters laimės, grožio, sveikatos, gyvybės! Tau nepasiseks, o baisiausia iš baisiausiųjų. Aš tau šito neleisiu! Palaimintas būki, didysis Vakuume, kuris, jei nebūtum norėjęs, aš nebūčiau patyrusi tavęs ir nebūčiau atsiradusi štai prie šitos nuostabios mergaitės…
       Palaimintas būki tas, kuris atveda. Palaimintas būki tas, kuris viską gali, nes tu tikrai esi Dievas, ir aš žinau, kad dabar tu laikai mane savo amžinomis rankomis, ir aš esu teptukas, kuris, nuvalydamas puvėsius, piešia gražų jaunos mergaitės delniuką.
       Mano rankos ėmė liepsnoti, į kairę atsargiai paėmiau rankytę ir laikiau ją delniuku į viršų, o dešiniąja vedžiojau virš jos ir valiau ją. Mano dešinioji tapo didelė kaip verpstė, ji buvo apaugusi auksine vilna, o iš pirštų galų pulsuodami blykčiojo tai spindinčio baltumo, tai melsvi, tai violetiniai, tai auksiniai spinduliai.
       Ne, niekas jų nematė, bet aš juos jaučiau, aš juos tarsi mačiau. Aš buvau pilna jėgos ir tais spinduliais kaip ilgomis adatomis skverbiausi į delniuko žaizdą, į kaulą, aš ten ieškojau gyvybės ir atradusi traukiau ją į paviršių. Ir ji kilo ir laikėsi, nes liepiau laikytis.
       Aš išdeginau ten puvimo, irimo motiną, ir ji rūko kibirkščiuodama.
       Aš ištraukiau išlaisvintą gyvybę, delno audiniai atsigavo, žaizdos pakraščiai iškilo, pasidarė dideli ir raudoni, o visa žaizda apsidengė plėvele.
       Ietin mani tinte zivs! Taip tau ir reikia, prakeiktoji, kuri ateini, kad mus patikrintum ir išbandytum, kad pažiūrėtum, kokio stiprumo mūsų tikėjimas amžinąja, neirstančia ir neišnykstančia gyvybe, kurią nuo seno tikintieji vadina amžinuoju gyvenimu, bet nesupranta, kas tai yra. Tai yra Didžioji Galybė, kurioje nieko nėra iš mūsų pasaulio, todėl mums atrodo, kad tai – tuštuma. Mūsų akys nepritaikytos jai matyti. Ten yra Galia, kuri išmintinga, ir aš paklūstu tau, o Didžioji Galybe, kuriai rūpi ne tik mažos nekaltos mergaitės delniukas, bet ir kiekvienas jos atomas.
       Kai baigiau savo iškilmingąjį aktą, pamačiau, kaip ant kilimo prie mano kojų ir ant sofos šalia Indrutės gulėjo užmigę Violetos vaikai. Močiutė snaudė atsirėmusi į pagalves, o prie durų susiglaudę į būrelį stovėjo Violeta ir jos artimieji – mergaitės tėvai. Jų akys buvo sustingusios, blizgėjo. Mergaitė ramiai miegojo.
       Aš pakilau ir atrodė, kad per šią valandą užaugau iki lubų. Išėjau žinodama, kad susitikau su Dievu. Pakėliau telefono ragelį ir norėjau išgirsti Didžiąją tuštumą, tačiau ten pypsėjo signalas, ir man rodėsi, kad jis geranoriškai šaiposi iš manęs.
       Atsiguliau ir užmigau. Gunaro mano mintyse nebuvo. Aš buvau rami, žinojau, kad jis yra toli ir mane myli. To pakako. Užmigau ir labai giliai miegojau.
       Rytą vėl sėdėjau prieš mergytę ir mačiau, kad piktų mėlynai raudonų liežuvių, kylančių nuo delno į viršų, buvo likę tik pėdsakai. Žaizdos kraštai buvo iškilūs, rausvi, tiktai plėvelė buvo nusitrynusi ir delno vidurys šlapo.
       Atsigėriau arbatos, kurią atnešė Violeta, ir vėl sustingau virš delniuko. Jau žinojau, ką darau. Aš buvau Motina Gamta, jis, visa ko Sutvėrėjas mano pastangomis kūrė gražų, sveiką mergaitės delną. Dariau tą patį, ką ir vakar, bet visiškai kitaip. Aš supratau, kad Amžinoji gyvastis ir sveikata, ir meilė, ir gėris, ir grožis yra pasiruošę ateiti iš savo pirminio šaltinio į šį nuostabų vaiką, ir aš kviečiau ateiti. Buvau ta, kuri stovi prie slenksčio ir sveikina Atėjusįjį. Buvau sveikintoja… O didysis, amžinasis gyvybės, sveikatos, meilės, gėrio, grožio, išminties, tiesos ir vilties šaltini!.. Vardijau mintyse visas aukščiausias vertybes, ir idealų vardai rikiavosi prieš mane kaip rašmenys knygos lapuose, ir reikėjo juos tik perskaityti. Pajutau, kaip nematomas svoris spaudžia mano galvą ir sprandą, veržia kaktą tarp antakių… Atrodė, kažin kokiu būdu sugebėjau atverti ertmę, kuri yra viršugalvyje, ir kvėpavau tuo, kas sruvo į mane. Aš įkvėpdavau iki širdies, susikaupdavau, apibrėždavau norą ir jį iškvėpdavau per rankas. Rankos pulsavo auksine vilna, kuri draikėsi apie pirštus, aš valiau žaizdą jos neprisiliesdama ir liepiau odai aptraukti išdegusią vietą. Ta auksinė vilna prikibdavo prie odos ir tempė ją ten, kur jos trūko.
       Skambėjo telefonai, durų skambutis... Pamačiau šalia stovinčią moterį, apsirengusią baltu chalatu.
       Aš, mintimis stumdama ją iš kambario, dariau savo darbą.
       – Išeik, išeik, moteriške, netrukdyk mums dirbti, ar nematai, kad rankos pjauti nebereikia. O Didysis, kuris laikai mane kaip teptuką griuvėsiams nuvalyti, apšviesk tą moterį, kad ji nesutrukdytų Tau, taip pat ir man.
       Dar po dviejų dienų Indrės delniukas buvo baltas, jį dengė graži rausva odelė. Tik randukai liudijo, kad ranka buvo nukentėjusi…
       Ta diena, ko gero, buvo laimingiausia mano gyvenime.
       Turėjau viską pasakyti jam, Gunarui, bet telefonu apie tai kalbėti negalėjau.
       Ir vieną vakarą, kai jis paskambino, ir mes vėl kalbėjomės plaukiant pro langą į kambarį mėlynoms sutemoms, aš pajutau, kad nebegaliu su juo šnekėti taip, kaip kalbėdavomės iki šiol. Aš jau buvau kitokia, o jis to dar nežinojo. Pajutau, kad mūsų bendravimas nebelygus. Jis turėjo žinoti, kas man atsitiko. Juk jis pats visą laiką tvirtino, kad galiu viską, ko noriu… Ir aš nebegalėjau laukti nė vienos valandos.
       Išlipau iš autobuso mažame pasienio miestelyje ir pamačiau jo mašiną.
       Buvo naktis. Švietė apdulkėjęs žibintas, autobusų stotis nebedirbo, atdaras buvo tik langelis nusipirkti bilietui į pravažiuojantį autobusą.
       Jis neatrodė supykęs ar nepatenkintas. Jis vežė mane namo, pakeliui sustodamas girdė karšta kvepiančia arbata iš termoso, vadino išdykusia, o kai parvažiavome pas mane, atnešiau dvi didžiules senovines kaimietiškas pagalves, sumečiau jas į lovos kampą, sugriuvome ant jų pusiau sėdomis ir pradėjau pasakoti. Apie visagalį Vakuumą, kurį išgirdau telefono ragelyje, apie begalinį eterį ir jo paslaptingą alsavimą, kurį, įsiterpusį į mano ir Gunaro pokalbį, tada taip netikėtai pajutau.

       Jis, gaudydamas kiekvieną žodį, klausėsi, o kai baigiau, pamačiau, kad jis žiūri ne į mane, o visiškai į kitą žmogų. Jis žiūrėjo prisimerkęs, tylėdamas, o aš mačiau, kaip jo mintys jį patį stulbina …
       – Benedikta, – galiausiai prašneko, – ar tu suvoki, ką visa tai reiškia?
       – Žinoma, – atsakiau tuojau pat, – aišku, suvokiu. – Aš susitikau Dievą. Jis buvo labai arti manęs. Jis – tai viskas, kas aplinkui mus. Tik jis prisitaiko prie mūsų ne tam, kad mus prisijaukintų, o tik tam, kad… Na… kad mus gelbėdamas išreikštų save … Jis – Gerasis, – pasakiau taip, kaip tuo metu jaučiau.
       – Benedikta, tai, ką tu pasakoji, labai rimta. Tau bus labai sunku... Ar įsivaizduoji, kas atsitiktų, jei visa tai papasakotum kokiame nors interviu. Ar įsivaizduoji?
       – Žinoma. Mane uždarytų į psichiatrinę... – ryžtingai atsakiau jau suvokdama, kad viskas, kas įvyko iki Didžiojo Vakuumo, – nykstamai mažos smulkmenos. Net socialistinis realizmas.
       – Tobulėti šia kryptimi mūsų gyvenime tėra tik vienas būdas – saugoti paslaptį ir niekada ypatingųjų savybių nepanaudoti savanaudiškiems tikslams – na, pavyzdžiui, kad ir pinigams užsidirbti. Bet jei tu tai darysi dažnai, jie vis tiek sužinos.
       – Ką tu turi galvoje sakydamas „mūsų gyvenime“? Tu manai, kad tai dar gali tęstis ir po mirties? Tu irgi tiki, kad žmogus nemiršta?
       – Ne, Benedikta, – labai atsargiai kalbėjo Gunaras, – aš turiu galvoje gyvenimą čia.
       – Tu turi galvoje Tarybų Sąjungą?
       – Taip, – atsakė jis. – Žinok, jeigu apie tai paplistų gandas, tave tuojau pakviestų gydyti kokį partijos sekretorių, o jei tau nepavyktų arba tu atsisakytum, visada gali tapti potencialia tavo paminėtos ligoninės paciente. Ši tavo savybė visada gali būti nukreipta prieš tave. Pavyzdžiui, vieną dieną gali prisistatyti vyrukas iš vienos įstaigos ir paprašyti, kad būtum informatore…
       – Aš? Informatorė? Sekti poetus? Na to tai jau nebus!
       – O jei tektų rinktis – beprotnamis ar darbas jiems? – Gunaras buvo pakvaišusiai negailestingas.
       – To niekada nebus, – nukirtau, – aš niekur nevaikštau, aš tik rašau ir myliu tave. Aš jiems nereikalinga.
       – Tu jiems labai paranki. Tu išsiskyrusi, gyveni viena, pas tave gali rinktis kolegos, draugai, gali atsinešti vyno… Tau tereikia sudaryti sąlygas ir klausytis, ką jie šneka… Patikėk, mano kur kas didesnė patirtis...
       – Gunarai, pirma, aš apie tai niekam nekalbėsiu, o antra, jei taip atsitiks, – tu mane išgelbėsi. Persikelsi pas mane ir gyvensime čia abu.
       Jis palingavo galvą ir atsiduso...
       – Tu neįsivaizduoji, kas būtų, jeigu aš, neišsiskyręs, atsikraustyčiau pas tave… Tu neįsivaizduoji, kokia jėga Aina pradėtų tave triuškinti pasitelkusi jūsų partijos Centro komitetą…
       – Aš nepartinė...
       – Tuo labiau. Juk visa Rašytojų sąjunga – partinė ir visų žurnalų ir leidyklų vadovybė – partinė. Nespausdintų nė vienos tavo knygos, nė vienos publikacijos… Apie tave būtų paskleista nuomonė, kad esi amorali… Bet kuris partinis, tave pamatęs, pereitų į kitą gatvės pusę. Tau liktų tik išvažiuoti į kaimą, bet ir to tikriausiai tau neleistų...
       – Klausyk, koks šio pokalbio tikslas? Kur tu suki? Aš tau papasakojau apie ypatingą įvykį, o tu mane gąsdini? – nebesupratau aš.
       – Turi žinoti, kad niekam apie tai negali girtis. Iš nieko niekada už tai negali paimti atlyginimo… Kad nebūtų pagrindo tave apkaltinti.
       – Aš ir neimčiau. Man nereikia! – sušukau. – Negi tu manai – aš galvojau apie pinigus? Aš tau sakiau, ta tyla buvo gyva… Pajutau to Vakuumo begalinę jėgą. Ji turi ryšį su tavim. Tai – stebuklas! Juk aš galiu tikėti tuo, ką pati jaučiau?
       Bet jo balsas tapo geležinis:
       – Gamta, per kurią Kūrėjas įgyvendina savo sumanymus, negali dirbti už rublius ar kitokią valiutą. Ji savo darbininkui kitaip atsilygina. Ji paprasčiausiai jo niekada neapleidžia. Ir galiausiai, jeigu nesusižavės kokių nors skauduliukų ar pūlinukų gydymu, jis pradės regėti neregimybės ženklus ir juos galės aiškinti… Ir tai turės nepalyginamai didesnę reikšmę, negu uždėti fizinę ranką kam nors ant fizinio pilvo ir padaryti, kad tam pilvui būtų geriau…
       – Tu manai – nupjauti kūdikiui ranką… Mergaitei… Tu manai – tai nieko?.. Nesvarbu?
       – Svarbu. Bet manau, kad Motina Gamta taip tave moko… Tai įvyko todėl, kad tu sužinotum apie save… Kad žinotum kaip… Ir kad įmanoma viskas, jei tai darysi vien iš begalinės meilės… O jei liks tik tikslas…

       Buvau kupina išminties ir neapibrėžiamo pasiryžimo…
       Mes kalbėjomės iki pat aušros.
       Jis nebekartojo man, kad aš galiu viską, kad esu gamtos raktas. Jis kalbėjo labai aiškiai:
       – Tu esi baltė. Tu esi baltė – įsisąmonink tai visiems laikams. Tegul tai įeina į tavo kraują, į tavo smegenis, į tavo kaulų čiulpus, kur gimsta raudonieji kraujo kūneliai – narsūs kariai optimistai. Tu esi baltė.
       Aš stulbau.
       – Tu esi baltė! Esi gryna, tikra, nesumaišyta baltė! Ar tu žinai, kodėl mes – baltai? Todėl, kad mes – švarūs. Mes – tvirti. Mumyse yra teisybės. Baltai – tie, kurie yra šviesūs. Balta spalva yra sugėrusi visas spalvas. Baltai savyje turi viską, kas tik yra arba gali būti. Viską, ką žmonija patiria, baltai paverčia šviesa. Žmonių patirtis baltams tarnauja šviesai įskelti. Baltieji! Tai – apie dvasią, supranti? Apie gyvenimo filosofiją. Tai visos mūsų egzistencijos paskirtis. Tavo galia eina iš kartos į kartą. Tu prisipildei stichijų – saulės, žemės, dangaus, vandens, vėjo... Ir tu niekam to neatidavei, neišbarstei... Vieną dieną stichijos ima veikti, tu tampi jų raktu. Todėl turi visada būti savimi. Tu nepriklausai vien sau – tu mūsų visų. Tavo galia turi įgyti pagreitį. Tu turi šauti ten, kur tavęs niekas nepasieks. Tavo šūvis – tavo kūryba. Tu turi valdyti aplinkybes iš ten, iš kūrybos erdvės, tada tavo žodis turės įsikūnijimo galią. Kai valdysi aplinkybes iš kūrybos aukštumų, galėsi viską. Ten sekliai tavęs nepasieks. Tačiau – atsimink – būsi tarnaitė tų galių, kurios tavimi patikėjo ir pasirinko.
       O siaube! Aš stulbau, nes jis kalbėjo tai, ką mes vis žinojome, – mano tėvas, mano motina, mano senelis ir senelė, ir jų protėviai. Mes visi žinojome, kad esame nepaprasti, o aš tą supratau nuo pirmos dienos, kai tik susivokiau, kad esu. Žinojau, kad mes esame kitokie ir daug kuo skiriamės nuo daugelio kitų. Kuo skiriamės, dar nežinojau, bet aš tuo jau didžiavausi.
       Dabar Gunaras mane įvardijo – vienaprasmiškai. Aš esu baltė.
       Toliau jis kalbėjo man ketureiliais ir penkiaeiliais, kurie latviškai vadinami dainomis. Ir ten mirgėjo pasaulis, kur žmogus ir stichijos kalbasi kaip vieno tėvo vaikai, o tas vienas tėvas yra Dievas.
       Šis vienas vakaras tarsi pūką nuo delno nupūtė visą neaiškumą ir prieštaringumą, kurį mano būties suvokime paliko ateistinis auklėjimas.
       Gunaras mokė, kaip išvengti pavojų, kaip gyventi ir slapčiomis tvirtėti. Aš žinojau, kad jis teisus.
       Ir pajutau: jis nebebuvo vien mano mylimasis, o buvo ir brolis, daugiau negu brolis. Mes buvome du baltai. Nelaisvėje. Du baltai – tai ne vien vyras ir moteris, kurie myli vienas kitą. Tai – du baltai, kurie turi išlikti. Kurie iš sumautos purvinos, šlykščios, kruvinos, apvemtos realybės turi išgauti baltą spalvą ir tą alchemijos mokslą perduoti kitiems. Jie turi būti ir indas, ir tiglis, ir supertemperatūra, ir slėgis, ir įtampa, ir žinojimas, ir rizika, ir – jeigu nepasiseks – sprogimas, sunaikinantis juos pačius. Tie baltai – tai mes.
       – Pajutau, tarsi tu toltum nuo manęs, – pasakiau, – ir beveik gailiuosi, kad išprovokavau tave su manim susitikti.
       – Ne, mano meile, – paėmė jis man už rankos ir švelniai glostė pirštus, – ne, tu netolsti. Aš tiesiog žinau, kad turiu būti visiškai atviras su tavimi ir mano gyvenime nebeturi būti jokios dviprasmybės. Man liūdna, kad negaliu su tavimi toks būti. Aš negaliu išsiskirti, – jis prašneko nutylima tema. – Žmona pasistengė, kad mūsų duktė būtų priimta į Tarptautinių santykių institutą. Užsienyje, Vokietijoje… O tu žinai, kaip „stengiamasi“.
       – Žinau, per partijos CK, per tarnybas, per...
       – Taip. Per...
       – Na ir kas? Nesupratau tragedijos.
       – Mūsų šeima turi būti nepriekaištinga.
       – Kai duktė sukurs savo šeimą, ji ir bus nepriekaištinga.
       – Ne, tėvų šeima turi būti nepriekaištinga. Duktė išleidžiama, kad atstovautų tarybiniam jaunimui. Tai yra fasadinė akcija. Jie studentus atrenka pagal savo kriterijus. Aš nesu patikimas. Mano dukters motina „stengiasi“... Savo ryšiais atstoja ir mane, ir save. Aš tau gi pasakojau, kad mano tėvai… Na kad juos išvedė ir niekas jų daugiau nebematė… Jei aš išsiskirsiu ir manęs nebedengs „nepriekaištinga“ Ainos biografija, aš jau nebebūsiu jos vyras, o būsiu jų išsirinktos dukters tėvas su dėme. Duktė turės viešai pasmerkti mane, išsižadėti manęs… Juk žinai, kaip tai daroma. Aš nenoriu, kad dėl manęs ji prarastų galimybes, kurių čia niekada neturės... Nors, aš įtariu, ji padarytų, ką jai lieptų... Ir dėl to – dar labiau nenoriu... Nenoriu, kad jie laimėtų.
       Klausiausi tylėdama. Didelė mano mylimo vyro drama atvėrė savo kraštelį...
       – Ar suprasi mane? – klausė jis. – Nenoriu, kad jai tektų rinktis. Nesuteiksiu progos jai net svarstyti...
       – Žinau, kaip tai daroma... Lietuvoj kažkas panašiai atsitiko vienam žymiam dirigentui. Bet jis niekaip nesutiko atsižadėti tėvo, kuris buvo pasitraukęs į Ameriką.
       – Žinomas dirigentas – tai viena... O čia mergaitė... Jai protelis maišomas nuo mažens. Nenoriu, kad duktė turėtų rinktis – mane ar savo profesiją. Ne dėl manęs, o dėl jos… Nenorėčiau jai sudaryti sąlygų išsižadėti tėvo.
       – Bet kodėl tu manai, kad duktė tavęs išsižadėtų? Kodėl tu manai, kad ji pasirinktų tą mokslą Vokietijoje, o ne savo tėvą.
       Jis tylėjo.
       – Kodėl?
       – Todėl, kad aš žinau. Ji prisirišus prie motinos. Klauso jos.
       Staiga man prieš akis iškilo jų žvilgantis butas ir jo kambarys prie durų... Kaip kultūringo vairuotojo kambarys, kuriame jis laukia nurodymų, kur važiuoti ir ką parvežti.
       – Mielasis, aš viską supratau, – pasakiau. – Nereikalingi man jokie antspaudai pase, aš niekam nepasakosiu, kaip atradau tą pulsuojančią irimo, puvimo karalienę ir kaip ją išvariau spinduliais, kurie pulsavo iš pirštų kaip švytruojančios blizgančios šakės. Aš tyliai gyvensiu, mylėsiu tave ir rašysiu… Viskas. Tu esi nuoširdus, ir aš suprantu tavo motyvus. Nekalbėkim daugiau. Tu man pasakei – aš supratau. Viskas.
       – Ačiū, – tepasakė ir išėjo pro duris.
       Ir kol jis skriejo žiguliuku į Rygą, aš gulėjau padėjusi galvą, kur jis ką tik sėdėjo, ir kvėpavau kažkuo, kas jo buvo palikta…

       Žiguliukas važiavo saugiu greičiu, o jame sėdintis vyras, nors ir reikėjo į darbą nueiti kuo anksčiau, skubėti nenorėjo. Jam atrodė: kol jis sėdi mašinoje, kol neperkirto Lietuvos ir Latvijos sienos, yra ramybės lauke, kurį sugeba skleisti ta jauna moteris. Iš kur tas ramybės laukas? – galvojo jis ir suprato, kad tokia ramybe spinduliuoja moters pasitikėjimas juo. Kaip ji juo pasitiki! Baltė, didžiuodamasis nusišypsojo jis. Tikra baltė. Pilna gamtos ir žinojimo. Visai nepanaši į jokią kitą moterį, – ji tiesiog viską apie jį žino. Beveik nieko nežinodama – žino, kad juo gali pasitikėti ir jis ją mylės, kad ir kas atsitiktų.
       Kad ir kas atsitiktų... Ši mintis, tarsi ištikima sesuo, jį persergėjo... Kad ir kas atsitiktų... Jo gyvenime gali visko atsitikti, nes jau tiek daug yra atsitikę... Ir viskas – beveik nepriklausomai nuo jo. Į ką kadaise jį įvėlė jo chemijos mokytoja, pakviesdama pasimokyti sunkiųjų chemijos uždavinių sprendimo. Ji atėmė iš jo gyvenimą. Be ceremonijų – užsimanė ir atėmė, nes ji taip nusprendė... O nuspręsti galėjo tik teisingai, kadangi turėjo didelę galią – su ja kartu visada būdavo draugas Zeltinis. Jie kažkur išvažiuodavo... Vakarais... Ji grįždavo rytą... Iš burnos sklisdavo degtinės kvapas. Jos naktinėjimai visuomet sutapdavo su žmonių vežimais į Sibirą. Jis dabar nebeabejoja, kad ji žinojo, jog jo tėvai bus vežami, tą dieną sąmoningai pasikvietė pas save. Žinoma, jis galėjo ją laikyt savo išgelbėtoja, jeigu ne... Jis jautė, kad tikslas buvo ne vien išgelbėti. Dalis tikslo slėpėsi mažyčiame tarnaitės kambarėlyje, languota lovatiese uždengtoje lovoje. Jis galėjo laikyti ją savo išgelbėtoja, tačiau nelaikė. Ji pasinaudojo juo. Ir naudojosi, kol buvo jai reikalingas. Reikalingas...
       Ji studijavo Leningrade, aukštojoje partinėje mokykloje, ir grįždavo kartą per mėnesį.
       Jis gyveno jos bute.
       Kartą ji pasakė, kad yra nėščia ir kad dabar jiems reikia „susirašyti“.
       Jis nuėjo su ja į metrikacijos biurą ir „susirašė“ visiškai gerai suprasdamas, kad praranda savo tikrąsias vestuves su savo tikrąja moterimi, kurios jis gal niekada nebesutiks... Suprato, kad praranda kažką, ko žmogus niekaip negali prarasti, tačiau pasitraukti nuo jos, kai ji jau laukiasi kūdikio... Kūdikio jis dar gali neprarasti, ir nepraras. Be to, kada nors jis susitiks su tėvais... Jis viską papasakos, išklos jiems savo vienatvę, vaikišką liūdesį, ilgesį – kaip prieš Viešpatį Dievą – ir bus suprastas. Kada nors jis pataisys savo gyvenimą – reikia tik sulaukti žinios iš tėvų, surasti, kur jie, pradėti susirašinėti, palaikyti vieniems kitus... Jis nustebins tėvus, kad bus baigęs Žemės ūkio akademiją... Kad bus apsigynęs mokslinį darbą... O dėl Ainos... Jis pasišnekės su jais... Ir jie patars jam, kaip gyventi toliau...
       Grįždami po „susirašymo“ jie užėjo į restoraną. Tai buvo pirmas kartas, kai jis peržengė restorano slenkstį. Jie sėdėjo tiktai dviese – liudytojais buvę draugas Zeltinis ir „draugė iš komjaunimo“ nuėjo pietauti atskirai. Taip norėjo draugas Zeltinis, nes jam, atrodo, patiko ta „draugė iš komjaunimo“.
       Aina užsakė ikrų, butelį vyno, vengriško guliašo. Pinigų ji turėjo, nes iš savo mokslo įstaigos gaudavo gerą stipendiją.
       Jis išgėrė vyno ir panorėjo sužinoti, kas jai – draugas Zeltinis, gal giminaitis?
       – Giminaitis? Kas kas – giminaitis? Cha cha cha... Na ir juokingas tu... – pralinksmėjo Aina, kuri jau buvo jo žmona.
       Jis žiūrėjo į ją nesuprasdamas, kas čia juokingo. Ji pagavo jo žvilgsnį.
       – Ne. Jis man ne giminaitis, – atsakė surimtėjusi. – Ir tu geriau nesistenk sužinoti, kas tie žmonės, su kuriais aš bendrauju... Ir kokie mūsų ryšiai... Patikėk, tau taip bus geriau. Tiesiog aš buvau įtraukta – supranti?.. Ir pamačiau, kad tai visai neblogai. Nesigailiu, kad aš su jais. Jie daug gali – supranti?..
       Jis nesuprato.
       Tik užsiminė Ainai, kad nori sužinoti, kur yra jo tėvai, – nė vienas iš giminių nesulaukė jokio laiško.
       Aina pažadėjo pasiteirauti draugo Zeltinio, kuris „gali sužinoti viską“.
       – Tačiau jei tu ir sužinosi, kur jie yra, aš prašysiu, kad tu savo vardu nerašytum jiems laiškų, – tiesiog taip geriau dėl reputacijos, supranti?
       Ir šį kartą jis nesuprato.
       – Aš negalėsiu rašyti tėvams? – jo klausimas pasakė viską. Jis niekada neišduos tėvų, jis visada liks jų sūnus.
       Ji sekundę pamąstė, paskui pasiėmė butelį vyno ir pamokė jį, kaip reikia įpilti į taurę...
       – Aš moku, – vyriškai pasakė jis, – aš viską moku. Tiesiog maniau, kad tu pati nori tai daryti. Tu daug ką darai, ką galėčiau padaryti aš...
       – Tu dar mažas, – atsiduso ji, – tau dar tik dvidešimt pirmi... Aš – dvidešimt septynerių. Tu negali padaryti daug ko, ką galiu aš. O dėl tėvų... Jeigu mes juos surasim, tu turėsi savo laišką, pasirašytą kitu vardu, įdėti į giminių laišką. Bet pasakysiu tau atvirai – reikia būti pasiruošus viskam. Vargiai, vargiai... – ji žiūrėjo į jį ir nedrįso toliau kalbėti.
       Šiandien jis beveik supranta, ką ji turėjo galvoje.
       Jis niekada nepamiršo šio pokalbio restorane. Atsimena kiekvieną žodį ir dabar jam atrodo viskas aišku. Bet tuomet... Tuomet jis tiesiog nebuvo matęs tokių žmonių ir neįsivaizdavo, kad žmogus – moteris – gali būti toks šaltas ir apskaičiuojantis.
       – Tačiau aš turiu ir gerų naujienų, – pasakė ji lyg sutrikusi, kad negali atvirai pasakyti, ką žino. – Kadangi susirašėme, mums duoda naują dviejų kambarių butą ir aš tau paruošiau dovanų... – ramino jį kaip vaiką.
       – Dovanų? – nustebo jis ir pajuto, kaip aštrus nujautimo dūris smigo į širdį. – Kokių dovanų?
       – Pamatysi. Pamatysi tą dieną, kai įsikelsime į naują butą. Padavėjau!
       Atsiskaičiusi naujomis kupiūromis, ji atsikėlė nuo stalo, nusipurtė sijoną, ir jie išėjo.
       – Skaniai pavalgei? – pažvelgė į jį kaip į vaiką, kai jis drabužinėje paėmė jos paltą. – Tu iš tikrųjų viską moki...

       Kai jie gavo orderį ir nuėjo apžiūrėti naujo buto, ji pasakė, kad iš senų daiktų jie beveik nieko neims ir jokių baldų nepirks. Ir kad jam visai nereikia rūpintis perkraustymu – ateis vyrukai iš komjaunimo ir viską sutvarkys.
       – Kaip ne kaip – aš jų biuro narė... Juk jie gali padėti nėštumo metu?.. Tau – paskaitos. Nepraleidinėk. Man reikia, kad mano vyras daug pasiektų. O kai pareisi – rasi ir dovanas.
       Jis prisimena, kaip kitą dieną po paskaitų lipo laiptais į naujus savo namus. Kuo labiau artėjo, tuo labiau jį kaustė jaudulys. Jis sustojo laiptinėje prie durų ir dėl vidinio drebulio negalėjo peržengti slenksčio. Nežinojo, kas atsitiko, tačiau gerklėje įstrigęs kamuolys smaugė taip, kad akyse ėmė rinktis ašaros. Durys netikėtai atsidarė ir išėjo du vyrukai, nešini kažkokiomis dėžėmis, popieriais, vienas jų rankose turėjo pjūklelį.
       Jis įžengė vidun ir sustojo.
       Ji stovėjo prie lango ir žiūrėdama į jį išdidžiai šypsojosi.
       – Na?– paklausė jo ir daugiau nieko nesakė.
       Jis, perlietas jaudulio, dairėsi ir nesuprato, kur atsidūrė.
       Nesuprato, kur atsidūrė. Prieš akis plaukė kažkas daugiau nei kambarys, nei daiktai... Tas austriškas pianinas... Su dviem žvakidėm... Su dviem bronziniais lotosais, kurie laikydavo žvakes, kai...
       Jis akimirksniu atsidūrė laiptinėje.
       – Palauk! Kur tu? Aš tau viską papasakosiu!..
       Jis dusdamas nuo smaugiančio jausmo lėkė laiptais žemyn.
       – Palauk! Draugas Zeltinis išsaugojo – aš prašiau!.. Viskas dėl tavęs!..

       Jis parėjo vėlai vakare. Pėsčias grįžo iš ankstesnių savo namų, virš įėjimo į juos raudonas plakatas baltomis raidėmis skelbė: „Sel'sovet. Vybornyj punkt Nr. 23“.
       Parėjo, atidarė duris ir prisiglaudė prie staktos – nežinojo, kur sėstis. Visi daiktai, pradedant pianinu, prie kurio sėdėdavo jo tėvas su motina ir keturiomis rankomis skambindavo, buvo iš jo gimtųjų namų. Ąžuolinis stalas su šešiomis kėdėmis, komoda, gėlių stalelis, knygų spinta... Pro duris – o Viešpatie! – matėsi plati aukštu galvūgaliu, prašmatniomis raitytomis neaukštomis kojelėmis jo tėvų lova...
       – Kas davė? Iš kur paėmei? Iš kur visa tai gavai? – pamatęs ją sutrikusią, be jai būdingo pasitikėjimo, paklausė jis. – Iš kur gavai, klausiu?
       – Draugas Zeltinis, – ėmė aiškinti ji. – Aš paprašiau jo, kad išlaikytų tau, aš norėjau juos tau išsaugoti... Ten vis tiek – įkūrė apylinkę. Visi išvežtųjų daiktai juk yra rekvizuojami ir pereina valstybės nuosavybėn... Aš susitariau... Vietoj vestuvinės dovanos...
       – Draugas Zeltinis vežė mano tėvus? – jo balsas buvo šaltas ir pavojingas, kaip kirvis.
       – Ne... Ne, tu negalvok... Draugas Zeltinis nieko nevežė...
       – Kaip jis mane ištraukė iš vagono? Kas jam suteikė tokius įgaliojimus? – jam buvo tas pats, kas paskui jam atsitiks, – jis norėjo žinoti.
       – Jam nereikia jokių įgaliojimų... Jis nieko nevežė. Jis – aukščiau visų, supranti?
       – Tu jau tada buvai paprašiusi, kad daiktų neištampytų? Sakyk tiesą, nes aš tave... Tu viską žinojai? Gal tu įdavei, paprašei, kad tėvus išvežtų, o mane paliktų?
       – Nusiramink... Nusiramink, – Aina jį apkabino. – Nusiramink... Matai, koks tu. O aš nežinojau, kad taip greitai užsidegi...
       – Sakyk...
       – Taip, man pranešė, kad turi vežti jūsų ir dar kelias šeimas. Klausė charakteristikos... Aš pasakiau, kad tu labai geras mokinys, kad parašei pareiškimą į komjaunimą, kad esi reikalingas mokyklai... Paskui, kai tavęs ieškojau... Paprašiau draugo Zeltinio, kad tave surastų ir kartu... Kad tuos baldus... išsaugotų. Maniau, kad tu įvertinsi, ką dėl tavęs padariau...
       Jis nebegirdėjo, ką ji šneka.
       – Liaukis... Aš – nėščia, – jau piktai tarė Aina. – Kokią tu turi teisę mane gąsdinti? – įsižeidusi nuėjo į virtuvę ir užkaitė arbatos.
       Arbatinukas irgi buvo jų – ant trijų kojelių, pasidabruotas, išraižytas ornamentais, kurių jis neužmirš visą gyvenimą...
       Jis suprato, kad nieko tai moteriai nepadarys, neatkeršys, nepakeis jos, galiausiai – niekada jos nepažins. Jam atrodė, kad tėvas panašiu atveju elgtųsi ramiai, bet būtų budrus. Nebeleistų naudotis savimi kaip daiktu, kurį nelabai sąžiningu būdu nugvelbė katastrofos valandą.
       Dabar svarbiausia sužinoti, kaip ir kur išvežė jo tėvus. Tada jis nuvažiuos pas juos. Ten dirbs, gyvens, ir jam tas pats, kas nutiks Ainai.
       Jis nusirengė, nusiprausė ir atsigulė tėvų dvigulėje...
       Ką jis jautė!..
       Jis tapo mažiukas ir graudus. Pajuto, tarsi kadaise sekmadienio rytą, tėvą – iš vienos pusės, o motiną – iš kitos. Jį lingavo, nešiojo, siūbavo... Jis plaukė... Ir plaukė pro jį garsai, žodžių nuotrupos, sekmadienio rytmečių kvapai, motinos, tėvo rankų mostai, siluetai kieme, ant slenksčio tarpdury... O tuo pat metu jo širdis gniaužėsi, gniaužėsi į akmenuką ir nuo to gniaužimosi ji galėjo plyšti.
       Ir jis suprato, kad dabar ir tie daiktai, ir tas skausmas liks su juo visam laikui. Daiktai, brangūs tėvų namų daiktai jį apsaugos nuo viso pasaulio blogio, o skausmas nuolatos laikys surakintą ir grasins perplėšti širdį. Tarp jo ir tų daiktų užsimezgęs amžinas ryšys, begalinė paslaptis, ir jis daugiau niekada nebebus vienas, nes sunaikintas, sugriautas jo tėvų, senelių ir prosenelių gyvenimas, įsigėręs į daiktus, apgaubė ir saugojo jį.
       Ne, Ainai jis neatleido. Įtarė, kad jos „nuopelnas“, jog jo tėvai dabar nežinia kur ir nežinia ką kenčia, labai didelis. Tačiau jai nebesakė nė vieno žodžio. Nebandė aiškintis, žinojo, kad niekada nebeišsiaiškins.
       Kai po vidurnakčio ji patyliukais įslinko į lovą ir pabandė jį apsikabinti, jis nustūmė jos ranką nuo savo juosmens. Jam buvo visiškai aišku, kad daugiau niekada nebenorės tos moters, kuri nešioja jo kūdikį.
       Ir nebenorėjo.
       Vėliau – nebegalėjo norėti.
       Dar vėliau – norėjo nebenorėti jokios moters, bent jau – kol susitiks su savo tėvais.
       Nors rašė į visas galimas instancijas – visur, kur per Ainą patardavo draugas Zeltinis ir kur pats sumąstydavo kreiptis, tačiau atsakymo negavo.
       Atsakymo nebuvo...
       Aina pagimdė dukterį. Duktė nebuvo į jį panaši. Ir nebuvo į Ainą panaši.
       Jis mylėjo mergaitę, nes jam atrodė, jog ta nelaiminga, norėjusi gimti siela papuolė visai ne ten, kur jos lauktų harmoningas, pilnas gėrio, grožio ir ramybės gyvenimas. Jam atrodė, kad jis yra vienintelis, kuris supranta jos mažytę sielą, besislepiančią aikštingose, iš motinos paveldėtose manierose ir tvirtame būde.
       Kai jis vėl atsigulė išvežtų tėvų lovoje, Aina, viską apskaičiuojanti jo žmona, visiems laikams neteko vyro.
       Jos šėlsmą, ašaras, isteriją, jo nugaros daužymą kumščiais naktimis ir klyksmą „prakeiktas stuobry!“ jis iškentėdavo skaudžiai su tuo susitaikęs.
       Metai ėjo... „Prakeiktą stuobrį“ pakeitė „prakeiktas impotentas“, paskui atsirado dar „...ir velnias mane nešė už tavęs. Būčiau ištekėjusi už kito – turėčiau dabar vyrą...“
       Geriausiu atveju jis atsakydavo, kad ji visada visais klausimais gali pasitarti su draugu Zeltiniu.
       – Iš jo naudos – kaip iš tavęs, – kartą atsikirto Aina. – Tik jis ne toks akmeninis kaip tu.
       – Negi ir draugo Zeltinio nauda jau išnaudota?..

       Vyriškis sustabdė automobilį ir išlipęs užsirūkė. Jo rankos drebėjo. Tik dabar, kai atsirado ši moteris, Benedikta, ruonių sesuo ir Gydančios Galios motina, baltė... Tik dabar jis ryžtasi leistis į kelionę atgal... Atsiminimais... Pojūčiais... Plikinančiu ir tvilkančiu skausmu aplietais metų laiptais – atgal.
       Tegu. Jis savo gyvenimo šeimininkas. Per daug kainavo šis gyvenimas, kad niekada nepažvelgtum į jį – o koks gi jis buvo?..
       Dabar svarbiausia, kad Benedikta jį suprastų ir kad jis nesuteiktų preteksto savo dukrai nežmoniškai apsispręsti: dėl ateities, šiek tiek įkomponuojamos į socialistinio realizmo rėmą, atsižadėti tėvo.

       Aš vėl gyvenau – rašydama kažką, ko niekad neišspausdinsiu, versdama kažkokią rusišką apysaką į lietuvių kalbą, kad užsidirbčiau pragyvenimui, skaitydama, kas man įdomu, laukdama jo telefono skambučių ir kalbėdamasi su savo mėlynu storu kietais viršeliais sąsiuviniu, kuris man retkarčiais atstodavo mylimą vyrą.
       Socialistinis realizmas siautėjo, bet pro mane vis kažkaip praskriedavo.
       Ne pro visus…
       Kartą eidama namo iš Rašytojų sąjungos sutikau poetę, kuri buvo apkeliavusi beveik visą pasaulį su TSRS rašytojų sąjungos grupėmis. Ji buvo pusiau žydaitė, profesoriaus duktė – karo metais augo slepiama tai lagamine, tai spintoje, kad vokiečiai nesurastų ir nesunaikintų. Nukentėję žydai labai palaikydavo savus, o tokiomis sąlygomis išlikusi poetė, aišku, buvo nepriekaištingos biografijos ir tiko tarybinių rašytojų reprezentacijai.
       Ji ėjo žiūrėdama sau po kojomis, ir man reikėjo paploti jai per petį, kad pakeltų galvą.
       – Benedikta, nebegaliu daugiau!.. Jie atmetė mano miuziklą vaikams... – nebetilpo savyje viena žinomiausių vaikų poetė.
       – Kas atmetė? Tavo miuziklą? Juk viską, kas skirta vaikams, Kultūros ministerija palaiko, remia ir finansuoja.
       – Debilai atmetė... – neviltis žvelgė iš jos judėjiško veido. – Debilai, supranti? Viena idiotė atsistojo ir sako: „Draugai, reikia būti labai budriems, nes klerikalinė propaganda ir buržuazinė ideologija labai užmaskuotai skverbiasi į mūsų literatūrą. Štai mes turime miuziklą apie paukščių karalystę. Jau ir muzika jam parašyta... Bet, pagalvokime, draugai... Kur vyksta veiksmas? Danguje! Kaip ten skraido veikėjai? Su sparnais! Jei veikėjai su sparnais ir veiksmas vyksta danguje – gal tai užmaskuoti angelai arba dvasios? O kas tada paukščių karalius, kuris atstovauja teisybei ir jėgai? Gal tai – Dievas?.. Siūlyčiau kol kas nefinansuoti šio kūrinio, o pateikti papildomiems ekspertams, kad išreikštų savo nuomonę raštu“. Sakyk, Benedikta, kam jie atsakingi? Čiagi grynas pavydas...
       – Ne, Vileta, tai ne pavydas.
       – Kas? Idėjinė silpnaprotystė? Kam jie atsakingi?
       – Žmogui iš didžiosios B, – patikinau ją.
       – Kam? Iš didžiosios B? Kas tai būtų? – nustėrusi ir tarsi nieko nesuprasdama Vileta dairėsi aplinkui. Ji bijojo išsiduoti, kad supranta.
       – Štai ten, – parodžiau jai plakatą ant Mokslų akademijos sienos, – matai? Tas žmogus su didžiuliais antakiais... Jis ir yra tas iš didžiosios B.
       – Bet tengi Brežnevas... Aaaa!.. – staiga sušuko garsi vaikų poetė. – Supratau...
       – Jis viską mato, viską girdi ir labai gerai išmano literatūrą. Jis už savo romaną gaus didžiausią literatūrinį apdovanojimą ir niekas nesugebės tam sutrukdyti, nes jis – pats geriausias rašytojas visoje Tarybų Sąjungoje, – pasakiau jai beveik į ausį, nes abejojau, ar ji taip pat netarnauja saugumui. – Ir jis nerašo apie paukščius. Jis rašo tik socialistinio realizmo metodu, apie suartą ir suniokotą stepę, kuri dabar jau iščiulpta kaip šimtą šuniukų atsivedusi kalė. Mokykis, Vileta... Jis gaus aukščiausią apdovanojimą, o tu – tik kelionę į Peru...
       Gyvenimo beprasmybė atrodė beveik kaip menas. Jutau, kad kai kurie žmonės – šitos sumautos sistemos varžteliai, sraigteliai, sriegutės ir vinutės – savo socialistiniu idiotizmu pasiekia beveik aukščiausią meninį lygį. Tik į tokį gyvenimą negalima žiūrėti kaip į gyvenimą. Reikia žiūrėti kaip į buvimą grotesko kūrinyje. Absurdas irgi turi savo grožį, kaip ir banalybė. Ir jei nenori, kad tavo grožio atpažinimo mechanizmai perdegtų arba atrofuotųsi, turi ieškoti jo kasdien, visur aplink save, turi surasti tą grožį ir atpažinti jo nuodą. Jei tą nuodingą grožį priimsi kaip tikrą – apsinuodysi, kaip ta kultūros ministerijos idiotė, kuri suparalyžiavo Viletos miuziklą. Turi išrasti nuodingo grožio atmainą. Tai beveik kaip vaistažolių rinkimas. Tu ieškosi nuodo, dėl to neapsinuodysi – liksi sveika.
       Taip besamprotaujant mane pasivijo Saulius Tomas ir jam papasakojau apie Dievą paukščių karalių miuzikle.
       – Klausyk, ką jauti dabar? – netikėtai paklausė bičiulis.
       – Nesupratau...
       – Na ką tu jauti dabar?
       Apsidairiau. Stovėjome ant Vilnelės tilto. Apačioje tekėjo labai gražus, žalias, bet baisiai dvokiantis vanduo. Laikraščiai dar tik pradėjo rašyti, kad „gimtajam miestui reikalingi valymo įrengimai“.
       – Smirda, – pasakiau, – baisiai smirda.
       – Tai taip visur. Čia visur taip. Ir čia niekada nebus kitaip.
       Ir jo žodžiuose buvo kažkas tokio... Kažkas, kas prilygo pasiryžimui pasivertus kokia nors žuvėdra perskristi geležinę uždangą...
       – Klausyk, ar tik tu nesiruoši į kokią Jugoslaviją?
       – Kodėl į Jugoslaviją? Iš kur tokios idėjos?
       – Man pasirodė, kad ten atsidūręs tu pakrante su trumpikėmis nė kiek nesijaudindamas paėjėtum kiek tolėliau... Link kokios Italijos...
       – Italija – ne ta pakrantė, kuri gali išgelbėti ateivį iš mūsų planetos... O čiau, – pasakė bičiulis ir nuėjo. Jis jau buvo vedęs gražuolę Tomą ir jo laisvas laikas priklausė jai.
       Netrukus Saulius Tomas pabėgo!
       Mano bičiulis pabėgo!
       Sapnavau, kaip per kažkokį juodą, bet permatomą kaminą jis nėrė į kitą realybę. Rėkiau, kad jis greičiau sugrįžtų į save, nes jam grėsė kažkoks ypatingas pavojus, tiesiog išnykimas. Supratau, jog jį nori užmigdyti ir parsivežti atgal. Saugumiečiai! Laikykis, bičiuli! Laikykis iš visų jėgų! Jei nebebus už ko – laikykis už šiaudo, voratinklio, balto Žirmūnų tilto prisiminimo. Už saulėlydžių, kuriuos galima kolekcionuoti tuščioje konservų dėžutėje... Laikykis už jų ir ištverk.
       O pabėgo jis klasikiniu būdu: išvažiavo su Toma į Vokietiją, paliko ją miegančią viešbutyje ir anksti ryte prisistatė į Amerikos ambasadą, kur pasiprašė politinio prieglobsčio...
       Laikraščiai išprotėjo – kiekvienas rašė apie Saulių Tomą, kuris niekada neturėjo vadinamojo tėvynės jausmo, nejautė nacionalinių šaknų, o tie, kurių nacionalinės šaknys per daug matomos, buvo vadinami pavojingais nacionalistais ir dar pikčiau – ekstremistais.
       Rašytojų sąjungoje įvyko atviras partinis susirinkimas, kur buvome pakviesti ir visi nepartiniai, ir kažkas turėjo viešai pasmerkti Saulių Tomą. Atvykusi iš Maskvos aukšto pokario metų saugumiečio sesuo, kuri dirbo TSRS rašytojų sąjungoje vertimų iš lietuvių į užsienio kalbas konsultante, kavinėje gerdama kavą su Vileta pasakė:
       – A ja ego priderživala – čujala, čto ne naš...
       Karve tu karve, sena netalentinga karve, jeigu tu nebūtum trukdžiusi jo kūrinių versti, gal jam ne taip būtų „smirdėję“. Virš mūsų Vilnelės – ir tavo dvokas tvyro, kalbėjau mintimis draugei Belai iš Maskvos.
       Supratau, dabar visi jo draugai bus sekami, taip pat ir aš.
       Gunaras mano gyvenime kažką numatė ir laiku mane perspėjo – stengiausi laikytis atsargiai, ir tai nebuvo sunku. Nebenorėjau niekur eiti. Draugo netektis pribloškė. Tiksliau – pribloškė jo drąsa. Prisiminiau Bronių, Vidą, Antaną ir keletą kitų, kurie ryžosi paskutiniam šuoliui nuo stogo, į upę ar kur kitur... O šis – kaip olimpietis! Šuolis su kartimi – ir jiems lieka tik kartis. Kaip Džonatanas Livingstonas. Čia gyvendamas, žirgliodamas savo ilgomis kojomis, dar mokykloje nusiskusdamas plikai galvą (net ir tai buvo draudžiama tarybiniam moksleiviui), rengdamasis senu, nudėvėtu ilgu odiniu paltu, rūkydamas pypkę, dėstydamas filosofiją Dailės akademijoje, kur tave priėmė jiems, matyt, praradus budrumą ar tavo patėvio Kazimiero Patiekos užtarimu – visą laiką mokeisi skraidyti... Girdėtą „v krajnem slučaje – nad etim domom my vsegda možem podniat' belyj flag“ išverčiau į „v krajnem slučaje etot dom i ego zabory vsegda možno pereletet'…“
       Netikėtai į mano gyvenimą pradėjo belstis dar vienas vyriškis, su kuriuo nebuvau pažįstama. Tas pats gerbėjas, kuris po Broniaus mirties paskambindavo tik retkarčiais, dabar skambino beveik kasdien ir mintinai deklamavo mano eilėraščius. Jam reikėjo susitikimo. Susitikimo – ir nieko daugiau. Jis norėjo man dovanoti gėlių, jis norėjo kalbėtis su manimi, jis norėjo... Galas žino, ko jis norėjo.
       – Klausykit, o moteriškų kelnaičių ar jūs nekolekcionuojate? – kartą supykusi paklausiau.
       – Jūs kandi, žinojau... Bet dėl to dar labiau mane žavite... – kliedėjo grafomanas.
       Ir pasislėpti nuo jo niekur nebuvo galima.
       O gal jis ir ne grafomanas...
       Gunaro įspėjimai mane saugojo, todėl kartą tam tipeliui pasakiau, kad parašysiu policijai pareiškimą dėl telefoninio chuliganizmo. Pajutau, kad esu beveik kontroliuojama kažkokio neaiškaus žmogėno, – jis žinojo, kur turiu būti, kokiame vakare dalyvauti... Ir manęs ten neradęs vis skambindavo.
       Tačiau vieną vakarą...
       Vieną vakarą kalbant telefonu su Gunaru ragelyje kažkas vos vos trakštelėjo, ir aš išgirdau rusišką balsą...
       – Poslušajte, mne žalko vas, – kalbėjo vyriškas balsas, ir aš pagalvojau, kad įsiterpė svetimas pokalbis – taip dažnai būna šalyse, kur klausomi asmeninių pokalbių.
       – Alio, alio, kto tut prisoedinilsia? – paklausiau.
       – Net net, ja eto vam govoriu, – atsiliepė vyriškis, – mne prosto žalko vas…
       – Alio… Čto? Menia? Žalko? – nesusigaudžiau, kas vyksta eteryje.
       – Da. Mne vas žalko. Vy stol'ko vremeni tratite na kakuju to jerundu. O čiom vy razgovarivajte? Net ni smysla, ni serjoznovo povoda… Stol'ko vremeni…
       Aš supratau – jis privalėjo klausytis mano pokalbių... Vargšas!..
       – Prošu vas… – vos nepravirkau dėl nutraukto pokalbio, – prošu vas… Ja ponimaju, čto vy dolžny stol'ko vremeni tratit', gde net ni kakoj vam nužnoj informacii… No ostav'te eto vremia mne, očen' vas prašu… Mne eto očen' važno… Nam važno. Chotia vam eto kažetsia jerundoj… – prašiau jo iš visos širdies…
       – On uplyviot ot vas į vy budete žalet'. On ženu imeet…
       – Net… Ja nebudu žalet', esli vy nebudete mešat' nam…
       – Budete, zapomnite mojo slovo. Devuška, on že brosit vas...
       Kažkas ragelyje trakštelėjo ir buvau vėl sujungta su Gunaru, kuris jau ruošėsi man perskambinti, kad atsisveikintų.
       – Tu buvai teisus, kad esu įdomi… – virpėdama ištariau – niekada nebuvo tekę kalbėtis su saugumiečiu.
       – Apie ką tu? – nesuprato Gunaras.
       – Tu teisus. Aš kai kam paranki. Ir manimi jau domisi…
       Minutę tylėjom.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt