<< Atgal
Dvitaškio poezijos gimimas Kęstutis Navakas. ATSPĖTOS FLEITOS. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 82 p. Dvitaškis, kaip koks firminis Kęstučio Navako
poezijos ženklas, jau įsigėrė į jo eilutes, strofas, eilėvaizdį ir tapo kone gerą
gyvenimą žyminčia poetine etikete. ,,Mes gėrėm žodynų degtinę / ir pagirios
būdavo sunkios, kadais parašytame eilėraštyje ieškočiau dvitaškio poezijos
kilmės. Tos ,,pagirios išties nepraėjo be pėdsako. K. Navako žodžiai nušlifuoti,
ritminiai eilučių krūviai subalansuoti, eiliakalystės menas artimas H. Radausko
juvelyrikai. Turbūt nemažai tų pagirių ir būta, siekiant verbalinės nirvanos ar bent
jau galuojantis visus poetus ištinkančia žodžiavimosi liga. Iš čia, manykime, ir
dvitaškis, originali ritmo skirtis. Tie dvitaškiai sakinio pradžioje atrodo tarsi
pasityčiojimas iš natūralias emocijas niveliuojančių emotikonų, vadinamųjų
,,smailų (šypsenų) sutartinėje interneto ir mobiliųjų telefonų kalboje.
Grafeminiai K. Navako eilėraščių žmogeliukai nesišypso, jie kalba. Vietoj
amerikietiškosios kultūros stereotipo iš lūpų jiems byra raidės ir sakiniai. Tai
dvitaškio poezija, įkvėptai besiaiškinanti ne tik santykius tarp daiktų, jausmų ir
žodžių, bet ir vieną kitą egzistencinį santykėlį ar konfliktus tarp skirtingų
,,ars poeticų.
Skliaustais (antrinė esatis ar jo galimybė) apkabintos veidrodinės žodžių formos skamba kaip dialogiško kalbėjimo, kurį rodo ir pavadinimo kreipinys, siekiamybė ir įgyvendinimas. Nuolankumas, išpažįstamas kaip išsiugdyta rašančiojo savybė (piemens metafora yra užuomina į pastoralinį veiklos pobūdį), gano upę Herakleito įprasmintą laiko slinktį. Eilėraštis neretai sukelia kalbėjimosi su skaitytoju įspūdį, nors, atrodytų, tai paties kalbančiojo kreipimasis į save; invokacijoms dažnai vartojamos įvardžio ,,tu formos:
Jeigu recenziją būčiau pavadinus ,,atspėtomis formomis ir rašyčiau norėdama atsekti poetinę K. Navako mokyklą, turbūt kalbėčiau apie prakilnias, beveik graudinančias H. Radausko ,,Kaštanas pradeda žydėt tonacijas ar kitų dendiškųjų estetų panašumus. Vis dėlto reikia pripažinti, jog K. Navakas kuria savitą poezijos mistiką ir metafiziką, tvirtai remdamasis lietuvių literatūros tradicija ir išmokęs virtuoziškai sustyguoti kalbos melodingumą. Asindetonas (o ir mažosios raidės), kuris turbūt tapo neišvengiamu kone kiekvieno šiandien rašančiojo garbės reikalu, padeda paversti eilėraščio ,,tvėrybą (ne tik autoriui, bet ir suvokėjui) stiklo karoliukų žaidimu, liūliuojančia ritmo ir rimo galia įsukdamas tas emocijas, kurias pažadina ir gera muzika; net kai esama su eilėraščio visuma lyg ir nederančios ironijos ar nepamatuoto sarkazmo, jie inkorporuojami taip, lyg būtų organiškai išaugę iš apgaulingai nostalgiškos lyrikos:
Kičinių atvirukų ir kitų šmaikščių
mažmožių mėgėja W. Szymborska panašiu principu konstruoja savosios poetikos
paradoksą: buitines, netgi juokingas detales derina su egzistenciniu rūpesčiu ar rimtu
atsidusimu. K. Navako eilėraštis įprastinėje lietuvių eilėdaroje kaip
sudėtingesnė šokio figūra (sukos atvirukuos tušinukuos; bitės ardės
bevertis), turinti barokinio pastišo. Ryškios spalvos semantiškai galėtų
būti siejamos ir su paaštrėjusiais pojūčiais, ir su pigia, kičine, papūgiška
išorybės pasiūla o galbūt šitos abi prasmės netgi susintetinamos. Sprendžiu iš
to, kad atrakcionams, jei neklystu, prilyginamas eilių rašymas: ,,kad netroškot šito
parko bet jį jums vis tiek išrinko / juk čionai garsiau nei girdis bei ryškiau negu
matai (p. 14). Poezija yra koncentruotai išreikštas tikrovės patyrimas, dažnai
lydimas tragikomiškos jausenos, kuri atsiranda į vieną sulydant aukštuosius ir
žemuosius pojūčius, sublimuojamus tekste. Iš čia rašančiajam kyla ir tylos
(tuštumos?) reikalingumas, atpalaiduojantis nuo kūrybinės sinergetikos įtampos (,,tik
tarpai tarp žodžių / apsaugantys kiek nuo pasaulio, p. 15). Secesija ir yra tas
vidinis pasitraukimas į save, vienatvės būtinumo įdaiktinimas. Žodinė K. Navako
tapyba (,,parafrazė, p. 24) kartais pereina į kinematografinį būties poetizavimą
(,,kvietimas, p. 39) ir rodo gero skonio kultūrinių paralelių pajautas.
Sonetuose, kurie pagal K. Navako versiją turėtų būti lyg kažkoks naujai atrastas
klasikinio eilučių rikiavimo ir verlibro viduriukas, esama gan lakoniško trieiliavimo,
artimo dar ir rytietiškai manierai. Vieną radau, kur turbūt rašoma apie epigonus:
,,tuščiaviduriai / lyg drabužiai iš spintų // pabėriau jiems saują / spalvotų
skiautelių: renka / parsinešę klijuoja ant lapų // vėliau jau ir patys / eidavo link
manęs su // blyksnio baltumo popierium // : nuo jo šviesos akli (,,šeštas, p.
61). Cikle ,,iš nežinomo poeto dienoraščio kartojasi popieriaus baltumo motyvas,
koduojantis, kaip spėju, ne tik rašto, bet ir apvalančios, nuskaistinančios tylos
patirtį: ,,kažkas mane dar skaito: kažkas kvėpuoja mano miazmom: kažkam patinka
keisti / man tie žmonės: nuo puslapio šviesos balti // turbūt jie serga kaip ir aš
(p. 77). Nemažai dėmesio skirta komiškai skausmingo santykio tarp neabejotinai
išskirtinio savęs ir tarpusavyje prieš jį susivienijusių kitų
nustatymui, apibūdinimui ir ištyrimui: ,,aš pilnas stalčių kiekviename po tetą ar
pusbrolį. po kaimynę su vazonėliu klykiančių krokų. geriau gyvenčiau ant bėgių ir
per mane važiuotų nepažįstami (p. 73).
Galima būtų sakyti miniatiūrinis K.
Navako manifestas, sutrauktas ligi kelių sakinių. Tariamai atsainus ,,rašau. ką man
veikti iš tikrųjų yra rašymo judesio orumą liudijantis apsimetimas. Minimali,
asketiška daiktinė erdvė, žaismingas ir nepretenzingas santykis su ja, nebanalus tylos
ir amžinybės troškimas. Švytintys akmenys ir neįjungtas televizorius girdimai
nebylios plastmasės ir negirdimai bylios uolienos derinys, neautentiško ir gryno būvio
samplaika. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |