<< Atgal
NIKOLAJ GOGOL Keturi laiškai įvairiems Iš rusų k. vertė PRANAS VASILIAUSKAS 1 Jūs be reikalo piktinatės dėl nesantūraus kai
kurių išpuolių prieš Mirusias sielas tono. Tai turi ir gerąją pusę. Kai kada
reikia turėti ant tavęs įširdusių. Kas pakerėtas grožybių, tas nemato trūkumų ir
atleidžia viską; bet kas įširdęs, tas pasistengs atkapstyti mumyse visą šlamštą
ir parodyti jį viešumoje taip ryškiai, jog, norom nenorom, jį pamatysi. Teisybę taip
retai tenka girdėti, kad jau už vieną jos kruopelę galima atleisti bet kokį
įžeidžiamą balsą, kuriuo ji būtų pasakoma. Bulgarino,
Senkovskio ir Polevojaus1 kritikavimuose yra daug teisybės,
pradedant netgi duotu man patarimu pasimokyti pirma rusų kalbos, o jau
paskui rašyti2. Iš tikrųjų, jeigu aš būčiau
neskubėjęs rankraščio spausdinti ir palaikęs kokius metus, aš vėliau būčiau
pamatęs ir pats, kad tokiu netvarkingu pavidalu jam niekaip nebuvo galima rodytis
pasauliui. Pačios epigramos ir šaipymaisi iš manęs buvo man reikalingi, nepaisant to,
kad išsyk labai nepatiko širdžiai. O, kaip mums reikalingi nuolatiniai akibrokštai, ir
tas įžeidžiamas tonas, ir tos kandžios, kiaurai persmelkiančios patyčios! Mūsų
sielos dugne tūno tiek visokiausios tuščios, niekingos savimylos, skrupulingo,
šlykštaus garbės troškimo, kad mus kas minutę reikia badyti, kapoti, kulti visais
įmanomais įnagiais, ir mes privalome kas minutę dėkoti mus baudžiančiai rankai. 1843 2 Aš nujaučiau, kad iškreiptai bus suprasti visi lyriniai nukrypimai poemoje. Jie tokie neaiškūs, taip silpnai siejasi su dalykais, praplaukiančiais pro skaitytojų akis, taip nesiderina su viso kūrinio pobūdžiu ir sumanymu, kad lygiai suklaidino tiek priešininkus, tiek ir užtarėjus. Visos vietos, kur tik aš miglotai beprasižiojau apie rašytoją, buvo pritaikytos man; aš raudonavau net dėl jų išaiškinimo mano naudai. Taip man ir reikia! Jokiu būdu nederėjo išleisti kūrinio, kuris, nors sukirptas buvo neblogai, tačiau susiūtas bet kaip stambiais dygsniais, panašiai kaip suknelė, siuvėjo atnešta tik prisimatuoti. Stebiuosi tik tuo, kad meno ir kūrybos teorijos požiūriu buvo mažai padaryta priekaištų. Tam sutrukdė ir mano kritikų piktas nusiteikimas, ir neįpratimas gilintis į kūrinio sandarą. Derėjo parodyti, kurios dalys, palyginti su kitomis, siaubingai ištęstos, kur rašytojas neištikimas pats sau, nukrypęs nuo savo vieną kartą pasirinkto stiliaus. Niekas net nepastebėjo, kad antra knygos pusė apdorota prasčiau nei pirmoji, kad joje daug praleidimų, kad pagrindinės ir svarbios aplinkybės sutrauktos ir sutrumpintos, mažareikšmės ir šalutinės išplėtotos, kad ne tiek įsivyrauja viso kūrinio vidinė dvasia, kiek krinta į akis dalių margumas ir jo sudurstymas. Žodžiu, užsipuldinėti daugeliu atvejų buvo galima nepalyginti dalykiškiau, išbarti mane žymiai daugiau, negu bara dabar, ir išbarti pelnytai. Bet svarbu ne tai. Svarbu lyrinis nukrypimas, kurį labiausiai užsipuolė žurnalistai, atradę jame išpuikimo, savigyros ir pasipūtimo požymių, iki šiol neregėtų pas jokį kitą rašytoją. Turiu galvoje tą vietą paskutiniame skyriuje, kada rašytojas, pavaizdavęs Čičikovo išvažiavimą iš miesto, kuriam laikui palikęs savo herojų vieškelyje, atsistoja pats į jo vietą ir, priblokštas aplinkumos monotoniškos nuobodybės, nejaukios mūsų erdvių tuštybės ir liūdnos dainos, aidinčios visoje rusų žemėje nuo jūrų iki jūrų, kreipiasi lyriniu atsišaukimu į Rusiją, prašydamas jos pačios paaiškinti nesuprantamą jausmą, jį apėmusį, tai yra: kam ir kodėl jam rodosi, kad tarytum visa, kas tik joje yra, nuo gyvų būtybių iki besielių daiktų, įbedė į jį savo akis ir kažko laukia iš jo. Šie žodžiai buvo suprasti kaip pasipūtimas ir iki šiol neregėtas negirdėtas pagyrūniškumas, bet juk jie nėra nei viena, nei kita. Tai tiesiog pakrika tikro jausmo išraiška. Man ir ligi šiol taip atrodo. Aš iki dabar negaliu pakelti tų gūdžių, gildančių garsų mūsų dainos, plūstančios po visas bekraštes Rusijos erdves. Šie garsai raizgosi apie mano širdį, ir aš netgi stebiuosi, kodėl kiekvienas nejaučia savyje to paties. Kas, žiūrėdamas į šias tuščias, iki šiol neapgyvendintas ir nejaukias erdves, nepajunta liūdesio, kam graudulinguose mūsų dainų garsuose nepasigirsta liguistas priekaištas sau pačiam būtent sau pačiam, tas arba iki galo atliko savo pareigą, arba jo siela nerusiška. Išsiaiškinkime, kaip yra iš tikrųjų. Jau beveik pusantro šimto metų prabėgo nuo to laiko, kai valdovas Petras I prakrapštė mums akis europietiško švietimo krapštikliu, įdavė mums į rankas visas priemones ir padargus veiklai, bet iki šiol išlieka tokios pat tuščios, liūdnos ir negyvenamos mūsų erdvės, taip pat nejauku ir nesvetinga visa, kas mus supa, tarsi mes iki šiol dar ne savo namuose, ne po savo gimtuoju stogu, bet sustoję kažin kur nejaukiai ant važiuojamo kelio, ir dvelkia į mus Rusija ne džiaugsmingomis, broliškomis sutiktuvėmis, bet kažkokia šalta, užpustyta pašto stotimi, kur matyti vien viskam abejingas stoties prižiūrėtojas su kietaširdžiu atsakymu: Nėr arklių! Kodėl taip? Kas kaltas? Mes ar valdžia? Bet valdžia visą laiką dirbo nepailstamai. Tai liudija ištisi tomai potvarkių, įstatymų aktų ir nuostatų, daugybė pristatytų namų, daugybė išleistų knygų, daugybė pristeigtų visokiausio pobūdžio įstaigų: mokymo, gailestingumo, labdarybės ir, žodžiu, netgi tokių, kokių nepristeigia jokių kitų valstybių valdžios. Iš viršaus pasigirsta klausimai, atsakymai iš apačios. Iš viršaus pasigirsdavo kartais tokie klausimai, kurie liudija apie riteriškai kilniadvasiškus ketinimus daugelio valdovų, veikusių netgi savo nenaudai. O kaip buvo į visa tai atsakyta iš apačios? Svarbu juk pritaikymas, sugebėjimas taip pasinaudoti tam tikra mintimi, kad ji būtų priimta ir apsigyventų mumyse. Įstatymas, kad ir kaip jis būtų apgalvotas ir nubrėžtas, yra ne daugiau kaip blanko lapas, jeigu iš apačios nebus tokio pat nuoširdaus noro pritaikyti jį tikrovėje tokiu požiūriu, kokiu reikia ir kokiu pridera, ir kokį gali permanyti tik tas, kurį nušvietė dieviškas, o ne žmoniškas teisingumo supratimas. Be šito viskas pavirs blogiu. To įrodymas visi mūsų apsukrūs sukčiai ir kyšininkai, kurie moka apeiti bet kurį įstatymą, kuriems naujas įstatymas yra tiktai naujas pasipelnymas, nauja priemonė kuo labiau sujaukti bet kurį reikalų vykdymą, mesti naują rąstgalį žmogui po kojomis! Žodžiu visur, kur tik atsisuku, matu, kad kaltas vartotojas, vadinasi, toks pat kaip aš: arba kaltas dėl to, kad paskubėjo, trokšdamas kuo greičiau sulaukti šlovės ir nugriebti ordinuką; arba kaltas dėl to, kad, pernelyg užsidegęs, movė į priekį norėdamas pagal rusų paprotį parodyti savo pasiaukojimą; iš įkarščio neatsiklausęs proto, neįsigilinęs į patį reikalą, ima jį kaip žinovas vartalioti; ir paskui staiga taip pat pagal rusų paprotį atlyžo išvydęs nesėkmę; arba gi kaltas galiausiai dėl to, kad dėl kokių nors užgautų tuščių ambicijų viską metė ir tą vietą, kurioje, rodos, pradėjo taip kilniai triūsti, užleido pirmam pasitaikiusiam sukčiui tegul paplėšia žmones. Žodžiu, retas iš mūsų turi tiek meilės gėriui, kad ryžtųsi paaukoti dėl jo ir garbės troškimą, ir savimeilę, ir visokiais niekniekiais lengvai suerzinamą savąjį egoizmą ir duotų sau nuolatinį įžadą tarnauti savo kraštui, o ne sau, kas minutę prisimenant, kad užėmei vietą dėl kitų laimės, o ne dėl savo. Priešingai, pastaruoju metu tarytum netgi tyčia rusų žmogus stengėsi visų akivaizdoje parodyti savo opumą ir savo dirglios savimeilės smulkumą. Nežinau, ar daug tarp mūsų tokių, kurie padarė viską, ką privalėjo padaryti, ir kurie gali atvirai visam pasauliui pasakyti, kad Rusija jiems nieko negali prikišti, kad nežvelgia į juos priekaištaujamai nė vienas jos negyvenamų erdvių besielis daiktas, kad visi jais patenkinti ir nieko iš jų nebelaukia. Žinau tik tai, kad aš girdėjau sau priekaištą. Girdžiu jį ir dabar. Ir manąja rašytojo veikla, kad ir kokia ji menka, būtų galima kai ką padaryti su žymiai svaresne nauda. Kas iš to, kad mano širdyje visada buvo gyvas gėrio troškimas ir kad vien tik dėl jo aš ir ėmiausi plunksnos? Kaip jį įgyvendinau? Na kad ir šis mano kūrinys, kuris dabar išėjo ir kurio pavadinimas Mirusios sielos, ar sukėlė jis tą įspūdį, kokį būtų turėjęs sukelti, jeigu tik būtų buvęs kaip reikiant parašytas? Savo paties minčių, paprastų, nesurizgusių minčių, nesugebėjau perteikti ir pats daviau dingstį išaiškinti jas iškreiptai ir greičiau žalingai negu naudingai. Kas kaltas? Nejaugi turiu sakyti, kad mane skubino bičiulių prašymai ar grožio mėgėjų, besigardžiuojančių tuščiais, greit nutilstančiais skambaliavimais, nekantrūs įgeidžiai? Nejaugi turiu sakyti, kad mane prispaudė aplinkybės, ir, norėdamas užsidirbti būtinų pragyvenimui pinigų, buvau priverstas skubintis per anksti išleisti savo knygą? Ne, kas ryžosi savo darbą atlikti sąžiningai, to negali palaužti jokios aplinkybės, tas išties ranką išmaldai, jeigu jau taip reikės, tas neatsižvelgs į jokius trumpalaikius priekaištus, juo labiau į tuščius visuomenės gero tono reikalavimus. Kas dėl tuščių visuomenės gero tono reikalavimų gadina reikalą, būtiną savai žemei, tas jos nemyli. Aš pajutau paniekos vertą savo charakterio silpnumą, savo niekšingą silpnadvasiškumą, savosios meilės bejėgiškumą, todėl ir pats išgirdau skausmingą priekaištą dėl viso to, kas vyksta Rusijoje. Bet aukščiausioji jėga mane pakylėjo: nusižengimų nėra nepataisomų, ir tos pačios negyvenamos erdvės, atnešusios liūdesį į mano sielą, mane sužavėjo begaliniu savo erdvių erdvumu, plačia dirva veiklai. Iš sielos buvo ištartas šis kreipimasis į Rusiją: Kaip neturėti tau didžiavyrių, kai yra tiek vietos jiems reikštis! Taip buvo pasakyta ne dėl gražumo ar pagyrų: aš tai jaučiau; aš tai jaučiu ir dabar. Rusijoje dabar kiekviename žingsnyje galima pasidaryti didžiavyriu. Bet kurios pareigos ir bet kuri tarnyba reikalauja didvyriškumo. Kiekvienas iš mūsų yra tiek suteršęs šventovę savo pareigų ir tarnybos (bet kuri tarnyba šventa), jog reikia didvyriško jėgų įtempimo, kad jas vėl išaukštintume. Aš regiu tą didžiulę dirvą reiškimuisi, kuris jokiai kitai tautai neįmanomas ir vien tik rusų tautai įmanomas, todėl kad tik ji regi tokias erdves ir tik jos sielai pažįstamas didvyriškumas, štai kodėl man išsprūdo tas šūksmas, kurį suprato kaip mano pagyrūniškumą ir išpuikimą! 1843 3 Ir norisi tau tokiam žmogaus žinovui ir
išmanytojui uždavinėti man tuos pačius tuščius klausimus, kuriuos sugeba
užduoti ir kiti. Pusė jų priklauso nuo to, kas dar laukia ateityje. Kokia gi šitokio
smalsavimo prasmė? Vienas tik paklausimas išmintingas ir vertas tavęs, ir aš
norėčiau, kad jį man užduotų ir kiti, nors nežinau, ar sugebėčiau į jį protingai
atsakyti, būtent: kodėl mano paskutinių kūrinių herojai, ir ypač Mirusių
sielų, būdami toli gražu nepanašūs į tikrų žmonių portretus, turėdami patys
savaime visiškai nepatrauklių savybių, nežinia kodėl artimi sielai, tarsi juos
kuriant būtų dalyvavusi kažkokia sielos būsena? Dar prieš metus man būtų buvę
nesmagu atsakyti į tai netgi tau. O dabar tiesiai pasakysiu viską: mano herojai todėl
artimi sielai, kad jie iš sielos; visi mano paskutiniai kūriniai mano sielos
istorija. O kad geriau visa tai paaiškinčiau, apibūdinsiu tau save kaip rašytoją.
Apie mane daug kalbėjo narstydami kai kurias mano savybes, bet esmės mano neapčiuopė.
Ją jautė vienas tik Puškinas. Jis man visada sakydavo, kad dar nė vienas rašytojas
neturėjo tos dovanos taip ryškiai pavaizduoti gyvenimo niekybę, sugebėti taip stipriai
nusakyti niekingo žmogaus niekybę, kad visa ta smulkmė, kuri prasprūsta pro
akis, tvykstelėtų kaip stambi visų akyse. Štai pagrindinė, vien man būdinga,
mano savybė, kurios tikrai neturi kiti rašytojai. Ji, laikui bėgant, įsikerojo manyje
dar stipriau dėl sąsajų su tam tikra sielos būsena. Bet šito aš nepajėgiau tada
atskleisti net ir Puškinui. 1843 4 Antras Mirusių sielų tomas3 sudegintas todėl, kad taip reikėjo. Neatgims prieš tai nenumiręs4, sako apaštalas. Reikia pirma numirti, kad prisikeltum. Nelengva buvo sudeginti penkerių metų darbą, kuriamą su tokiu liguistu įsitempimu, kur kiekviena eilutė kilo iš sukrėtimo, kur buvo daug to, kas kilo iš brangių man apmąstymų ir rūpėjo mano sielai. Bet viskas buvo sudeginta ir, be to, tą minutę, kai, matydamas priešais save mirtį, labai norėjau palikti po savęs bent ką nors apie mane geriau priminsiančio. Dėkoju Dievui, kad suteikė man jėgų tai padaryti. Kai tik liepsna nusinešė paskutinius mano knygos puslapius, jog turinys staiga atgijo išgrynintu ir šviesiu pavidalu, panašiai kaip feniksas iš laužo, ir aš staiga pamačiau, kaip dar padrika buvo tai, ką aš jau maniau esant gera ir darnu. Antro tomo pasirodymas tuo pavidalu, koks jis buvo, būtų padaręs veikiau žalos negu naudos. Reikia atsižvelgti ne į kokių nors menų ir literatūros mylėtojų troškimus, bet į visus skaitytojus, kuriems ir buvo rašomos Mirusios sielos. Sukūrimas keleto puikių charakterių, parodančių didelį mūsų padermės kilniadvasiškumą, nieko neduos. Tai sukels vien tik tuščią išdidumą ir pagyrūniškumą. Daugelis pas mus jau ir dabar, ypač tarp jaunimo, pernelyg ėmė girtis nepaprastomis rusų dorybėmis ir galvoja visai ne apie tai, kad jas stiprintų ir savyje ugdytų, bet kad visiems parodytų ir pasakytų Europai: Žiūrėkit, vokiečiai: mes geresni už jus! Šis gyrimasis pragaištis viskam. Jis erzina kitus ir kenkia pačiam pagyrūnui. Patį geriausią reikalą galima suteršti, jei tik juo pasigirsi ir pasididžiuosi. O pas mus, dar nepadarę darbo, juo giriasi! Giriasi ateitimi! Ne, mano galva, jau geriau laikinas nusiminimas ir maudulys dėl savęs paties, nei pernelyg didelis pasitikėjimas. Pirmu atveju žmogus pamatys savo niekingumą, niekšingą menkybę ir prisimins nejučia Dievą, pakeliantį ir išvedantį iš menkybės pragarmių; kitu atveju jis pabėgs pats nuo savęs tiesiai į rankas velniui, puikybės tėvui, išpaikinančiam žmogų jo tuščiu puikavimusi savomis dorybėmis. Ne, būna metas, kada visuomenės ar net ištisos kartos kitaip neįmanoma atgręžti į grožį, neparodžius jos dabartinio bjaurumo visos pragarmės; būna metas, kada netgi visiškai nedera kalbėti apie tai, kas kilnu ir gražu, čia pat aiškių aiškiausiai neparodant kelių takelių į tai kiekvienam. Paskutinė aplinkybė antrame Mirusių sielų tome buvo mažai ir silpnai išplėtota, o ji privalėjo būti vos ne pagrindinė; todėl jis ir sudegintas. Nespręskite apie mane ir nedarykite išvadų: jūs klystate, panašiai kaip tie mano bičiuliai, kurie pagal savąjį rašytojo įsivaizdavimą susikūrę iš manęs rašytojo idealą buvo bepradedą iš manęs reikalauti, kad aš jį ir atitikčiau. Sukūrė mane Dievas ir nenuslėpė nuo manęs manosios misijos. Gimęs aš visai ne tam, kad padaryčiau perversmą literatūroje. Mano reikalas paprastesnis ir artimesnis: mano reikalas yra tai, apie ką turi galvoti kiekvienas žmogus, ne vien tik aš. Mano reikalas siela ir gyvenimo esminis reikalas. O todėl ir mano veikimo būdas privalo būti esmingas, ir kurti aš turiu esmingai. Man nėra kur skubėti; tegul skubinasi kiti! Deginu, kai reikia deginti, ir veikiausiai elgiuosi kaip reikia, todėl kad be maldos nesiimu nieko. O jūsų baiminimasis dėl mano silpnos sveikatos, kuri galbūt neleis man parašyti antro tomo, nepagrįstas. Sveikata mano labai silpna, tas tiesa; kartais man būna taip sunku, kad be Dievo aš neištverčiau. Prie jėgų išsekimo dar prisidėjo toks šalčmiriavimas, kad nežinau kaip ir kuo sušilti: reikia judėti, o judėti nėra jėgų. Vos valanda per dieną susidaro darbui, ir ta ne visada žvali. Bet nė kiek nemąžta manoji viltis. Tas, Kuris sielvartu, negalavimais ir kliūtimis pagreitino brandą mano jėgų ir minčių, be kurių aš ir nebūčiau sumanęs savo veikalo, Kuris sukūrė didžiąją jo pusę mano galvoje, Tas duos jėgų užbaigti ir likusią pusę išreikšti popieriuje. Senstu kūnu, bet ne dvasia. Dvasioje, priešingai, viskas stiprėja ir tampa tvirta; atsiras stiprumo ir kūne. Tikiu, kad jei ateis tam skirtas laikas, per kelias savaites įvyks tai, kam skyriau penkerius ligotus metus. 1846 tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |