|
<< Atgal
LAURA AUKSUTYTĖ
Liudas Gira ir jo „Italia Nuova“
„Italia Nuova“: rašymo
priežastys ir prielaidos
Menas menui ar kūryba ideologijai?
L. Giros poema meniniu požiūriu
Keletas žodžių apie „Akademiko“
ideologiją
Neįmanoma kalbėti apie pirmosios XX a. pusės
Lietuvos kultūrinį gyvenimą, spaudą ar literatūrą apeinant Liudo Giros fenomeną –
ryškią, netgi ekscentrišką asmenybę, literatūrologams ir kitiems tyrinėtojams
pateikiančią jei ne mįslių, tai bent jau akibrokštų. Ir vis dėlto šiandien apie L.
Girą beveik nekalbama. Tarpukariu buvęs vienas produktyviausių lietuvių poetų,
publicistų, literatūros kritikų ir recenzentų, vertęs, sudarinėjęs ir redagavęs
įvairius literatūros rinkinius, antologijas bei žurnalus, nuolatos ėjęs vienokias ar
kitokias aukštas pareigas aktyvus visuomenės veikėjas neišvengiamai minimas
kontekstuose, kai kalbama apie kitų asmenybių veiklą, kūrybą1, anuometinę spaudą, tačiau pats išsamesnių tyrinėjimų
vis dar laukia. Ir šiandien tebegalioja dar 1974 m. Kosto Doveikos teiginys jo
monografijos apie L. Girą pratarmėje: „Įvairiapusė ir
spalvinga L. Giros asmenybė, daugiašakė jo veikla, savita kūryba nusipelno išsamių
tyrinėjimų. Tačiau ligi šiol stambesnio masto mokslinių darbų apie jį dar nėra
pasirodę“2.
Tokius vertinimus greičiausiai skatina vis dar
gajūs sovietiniai mitai ir apskritai bet kokio reiškinio, siejamo su sovietine
praeitimi, fobija. Juk pagaliau ir vienintelėje L. Girai skirtoje minėtoje monografijoje
bei Valentino Gustainio atsiminimuose3
šis rašytojas vaizduojamas kaip nuoširdus, nors ir ne iš karto atradęs „teisingą“
kelią, komunistas. Atrodo, kad tik nedaugelis, galinčių susipažinti su gausia L. Giros
archyvine medžiaga, žino, kokios iš tiesų efemeriškos buvo šio žmogaus ideologinės
pažiūros. Tebelieka mįsle, kaip, keičiantis valdžioms, L. Gira sugebėdavo prie jų
ne tik pritapti, bet ir eiti aukštas valstybines pareigas. Sunku nuspręsti, kuo būtų
galima kaltinti šį žmogų – ideologiniu naivumu, patiklumu ar prisitaikėliškumu?
Pagaliau čia ir neketinama teisti rašytojo, kuris, kaip pasirodė V. Gustainiui, ateitį
„atspėjo savo poetinės i n t u i c i j o s
vizijomis, jei taip iš anksto net savo laikrodį sugebėjo suderinti su Maskvos laiku“4. Šio rašiniu tikimasi sugriauti dar vieną sovietinį mitą,
primenant kai kuriuos sovietmečiu neviešintus L. Giros kūrybos momentus.
Į viršų
„Italia Nuova“: rašymo priežastys ir
prielaidos
1935 m. lapkričio 1-ąją „Akademike“
pasirodė L. Giros poemos „Italia Nuova“, liaupsinančios
fašistinę Italiją, fragmentas5. Prierašas prie kūrinio
skelbia, kad poema jau „skaityta Ž. Ū. Akademijos korp. „Jaunoji Lietuva“
surengtame vakare“. Kūrinys vienaip ar kitaip jau minėtas
dviejose knygose6, tačiau norėtųsi tokį L. Giros
kūrybinės biografijos faktą aptarti kiek plačiau.
Nors Lietuvoje buvo publikuota tik viena poemos
dalis, archyvuose išliko septynios daugiau ar mažiau sutvarkytos „Italia Nuova“
giesmės. Teiginys „Akademike“, jog spausdinama aštunta poemos giesmė, greičiausiai
yra klaidingas, nes paties L. Giros mašinraštiniame ir ranka taisinėtame kūrinio
variante ta pati dalis pažymėta kaip septintoji7.
Tarp rankraščių galima aptikti ir keletą aštuntos dalies pirmųjų strofų, tačiau ši dalis nebaigta ir visiškai nesutvarkyta8.
L. Giros užmojis parašyti fašistinei Italijai poemą liko iki galo neįgyvendintas.
Pasak Eugenijaus Škliaro, ją turėjo sudaryti net keturiolika
giesmių9. Taigi autoriaus užmojų būta nemenkų.
Dar įdomesnis turėjo būti pats kūrinio rašymo
procesas, kurį, deja, dabar galima tik įsivaizduoti. Atrodo, kad, dar rašant poemą,
ją iš karto imasi versti artimas L. Giros bičiulis E. Škliaras. Lietuvių literatūros
ir tautosakos instituto (LLTI) archyve yra išlikęs pirmų dviejų „Italia Nuova“
dalių E. Škliaro vertimas, kuris įdėtas greta mašinraštinio varianto ir redaguotas
paties L. Giros ranka. E. Škliaras ne tik išvertė dvi pirmąsias poemos dalis, bet ir
nuo 1920 m. gruodžio dirbdamas „Сегодня“ korespondentu, greičiausiai labai
pagelbėjo L. Girai platinti vertimus Rygos rusakalbėje spaudoje. Todėl nebaigtos poemos
fragmentai beveik tuo pačiu metu pasirodo ne tik lietuvių („Akademikas“, 1935 m.
lapkričio 1 d.), bet ir užsienio spaudoje. Vertimai (tiesa, kiek kitokie, nei likusieji
archyve) išspausdinami: 1935 m. gruodžio 29 d. – „Сегодня“
(pirma poemos dalis)10; 1936 m. vasario
1 d. – „Для Вас“ (antra giesme)11. Tai rodo
bičiulių norą, jog su dar tik rašoma poema kuo greičiau susipažintų visa rusakalbė
Europa, nes to meto „Сегодня“ buvo platinama ne tik Rytu Europos šalyse, bet
ir Paryžiuje.
Atrodo, kad tikslas buvo pasiektas. Jau 1936 m.
sausio mėnesį paties L. Giros redaguojamose „Literatūros naujienose“ pasirodo
niekieno nepasirašytos dvi žinutės. Pirmoje – „Rygos „Siegodnia“ apie L. Giros
poemą“ – Lietuvos skaitytojams pranešama, kad Latvijoje išspausdinta dar rašomos
poemos pirma dalis. Tiek pati L. Giros poema, tiek E. Škliaro vertimas įvertinti
palankiai. Antroje žinutėje – „Italų spauda apie L. Giros poemą“ – pranešama,
kad „Italijos dienraščiai „Il Popolo di Roma“ (š. m. I. 2) ir Milano „Il Popolo
d'Italia“ paskelbė žinias apie L. Giros rašomą poemą „L'
Italia Nuova“12.
Nežinia, kodėl šis dviejų žymių Lietuvos
tarpukario veikėjų darbas sustojo. L. Gira dėl kažkokių priežasčių arba taip ir
nebaigė rašyti dar septynių numatytų „Italia Nuova“ dalių, arba nusprendė poemą
sutrumpinti, o E. Škliaras nevertė likusių penkių jau parašytų giesmių (arba apie
tai neišliko duomenų). Taip pat galima tik spėlioti, kodėl Lietuvoje buvo
išspausdinta tik septinta poemos dalis, o kitos taip ir liko nepaskelbtos, kodėl
užsienio spaudoj pasirodė daugiau „Italia Nuova“ fragmentų nei autoriaus tėvynėje
(gal tai priklausė nuo honorarų dydžio?).
Įdomu būtų išsiaiškinti ir šio kūrinio rašymo
motyvus bei tikslus. Jį skaitant peršasi dvi išvados. Pirmiausia susidaro įspūdis,
kad odę fašistinei Italijai ir jos kultūros, meno, ideologijos garsenybėms galėtų
rašyti tik Italiją įsimylėjęs, šventai jos idealais įsitikinęs profašistinių
pažiūrų žmogus. Nors niekada iki tol nebuvęs Italijoje, rašytojas, regis, buvo gerai
susipažinęs jei ne su pačia šalies kultūra, tai bent jau su geografija, politiniais
idealais. Poemoje tiesiog žerte žeriamos istorijoje vietą išsikovojusių italų
pavardės, paminėta daug Italijos miestų. Pvz.:
Kada audringas ėmė skelbti Mazzini
Italų žemių vieningumą – kas gi
Tikėt galėjo, kad jisai tėvynei
Naujos galybės branduolį jau mezgė?!Suskaldytą
tiek šimtmečių juk valdė –
Italiją kas, rodėsi, tik nori.
Bet štai Savoja pagimdė Garibaldį,
Kad atėjūnam tartų jis: va touri,
Milano, Geneva, Venecia ir Brescia...
Visa Italija aukų kraujais garuoja,
Ir amžių estafetėj poetų kartos neš jau,
Kaip „Ave“ amžinybei, vardus tų jos herojų. |
Skaitant šias eilutes gali atrodyti, jog,
būdamas nacionalistas, L. Gira netgi įžvelgė paralelių tarp Lietuvos ir Italijos
istorinės praeities („Suskaldytą tiek šimtmečių juk valdė – / Italiją kas,
rodėsi, tik nori“.). Juk fašistinės idėjos pirmiausia ir apeliavo į tautinius
jausmus – tad gal iš čia ta lietuvių poeto meilė Benito Mussolinio Naujajai
Italijai?
Antroji prielaida galėtų būti, kad Italija
rašytojui kelia simpatijas kaip jo senelės gimtinė. Tai poemoje ne kartą pabrėžiama:
Da pasakojo man ji vakarais, prieš miegą,
Ką matė ji kadaise Neapoly ir Ryme –
Bet ypač iškalbingai pasakoti mėgo
Apie tą miestą gražų, kur augo ji ir gimė |
Arba:
Na, bet užtenka jau ir tai žinoti man,
Kad artimiausia būtum po gimto miesto namo,
Po Vilniaus – Genova, kurios sapnu gyveno
Lig pat mirties senoji mano motinaTad
džiūgauk, Genova, jei stengi sužavėti
Tu sūnus taip visus ir dukras savo,
Kaip ją, kuri, pražilus jau, didžiavos
Po daugel metų tuo, kad jiji – genovietė! |
Rašydamas tokio pobūdžio poemą L. Gira
pasinaudoja painia savo kilmės istorija (kurią jis pats taip sunarpliojo, jog iki šių
dienų nėra visiškai aišku, kas buvo jo tėvai ir seneliai). Rašytojo sūnus Vytautas
Sirijos Gira teigė, kad jo seneliai iš tiesų turėjo ryšį su Italija: „Mano senelė, tėvo motina, kalbėjo su juo itališkai: 1863 metų
sukilėlio, emigravusio į Italiją, duktė, tėvo motina buvo gimusi Genujoj. Kadaise tai
buvo aristokratiška šeima“13. Sunku šiuos faktus
patikrinti, bet L. Gira juos tiesiogiai įpina į poemą:
Taip laisvės ilgesį tiktai mirtis pasotino
Ir jo, kadai į Genovą atklydusio tremtinio,
Ten radusio sau uostą paskutinį,
Senelio mano, tėvo mano motinos. |
Visgi šis primityvus asmeniškumas ir
patosas vietomis skamba dirbtinai ir retkarčiais panašėja veikiau į farsą nei į
tikrais išgyvenimais pagrįstą kūrinį. Bet kokius poemos „Italia Nuova“
atsiradimą galinčius gaubti mitus geriausiai išsklaido L. Giros amžininkai. V.
Gustainis savo atsiminimuose pasakoja: „Apie 1935/37 metus Kaune Italijos diplomatinis
atstovas Lietuvai pasiuntinys Giovanni Amadori oficialiai paskelbė, kad Italijos
vyriausybė yra numačiusi išmokėti gerą piniginę p r e m i j ą
(sumos tiksliai jau nepamenu) tam Lietuvos rašytojui ar poetui, kuris parašys geriausią
veikalą apie naująją f a š i s t i n ę
Italiją. Nežinau, kas tuo skelbimu susidomėjo, kas iš ano meto rašytojų bent
pagalvojo, kaip tą premiją laimėti? Tačiau Liudas Gira tai
tikrai ta galima fašistinės Italijos vyriausybės premija susidomėjo“14.
Žinant L. Giros asmenybę, toks faktas veikiau
viską paaiškina, nei nustebina – rašytojas nuolatos jautė piniginius nepriteklius,
būdavo įklimpęs į skolas. V. Gustainis jo padėtį apibūdino kaip „d e s p e r a c i j ą ,
vedančią į katastrofą“15.
Į viršų
Menas menui ar kūryba ideologijai? L. Giros
poema meniniu požiūriu
Kaip šiandien turėtų būti vertinama L. Giros
„Italia Nuova“ lietuvių literatūros kontekste? Kokia jos vieta lietuvių
literatūros istorijoje? Norint atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia reikėtų kiek
galima atsiriboti nuo išankstinių ideologinių nusistatymų ir pažvelgti į poemą
meniniu požiūriu.
Pirmas dalykas, krintantis į akis skaitant visas „Italia
Nuova“ giesmes, yra tai, kad poetiniu požiūriu kūrinio dalys yra nelygiavertės.
Visais atžvilgiais stipresnės yra pirmos keturios poemos dalys, o kitos tolydžio eina
vis prastyn. Tai galima pateisinti kūrinio nebaigtumu. Mašinraščio variante penktoji
poemos dalis, kuri skirta labiau Lietuvai nei Italijai, dar yra gausiai redaguota ranka.
Tad galima manyti, jog jei L. Gira būtų turėjęs daugiau laiko, neskubėjęs ir tęsęs
darbą, šiandien „Italia Nuova“ tekstas būtų kiek kitoks.
Vertinant formaliuoju požiūriu, matyti, kad
kurdamas tekstą L. Gira stengėsi išlaikyti vieningą kūrinio struktūrą.
Kiekvieną iš septynių „Italia Nuova“ giesmių sudaro dvylika strofų. Be to,
kiekvienos dalies paskutinės dvi strofos rimavimo būdu skiriasi nuo pirmųjų
dešimties: poemoje vyraujantį kryžminį rimavimo būdą kiekvienos giesmės pabaigoje
pakeičia gaubiamasis. Čia išimtimi tampa tik antroji teksto dalis, kurios paskutinė
strofa surimuota ne gaubiamuoju, bet gretutiniu būdu.
Kūrinyje vyrauja moteriškas rimas, kuris poemai
suteikia ne tik vientisumo, bet kartu ir monotonijos įspūdį. Pirmos keturios „Italia
Nuova“ dalys su keliomis išimtimis yra iš tiesų skambios, daugiau ar mažiau
paklūstančios eilėdaros reikalavimams. Nereikėtų pamiršti, kad L. Gira apie
eilėdarą yra parašęs teorinį veikalą. Autorius moka nustebinti parinkdamas
nebanalų, dažnai netgi netikėtą rimą. Neretai ypač originalūs itališkų,
dažniausiai tikrinių, ir lietuviškų žodžių sąskambiai, pavyzdžiui:
Ne dėl senosios Romos majestoto,
Ne dėl jos pretorų, tribūnų ir augūrų
Širdy su džiugesiu legendą jos atkūriau
Ir bus Italija nū mano apdainuota. |
Arba:
Taurusis Numa, laimingasis Sulla,
Kurs nugalėto gėdos niekados nėr kėlęs;
Paskui – skersai Europą visą gula
Didingas Kajaus Julijaus šešėlis... |
Taip pat:
Ligšioliai negimė da antras Buonarrati,
Statytojų karūną Bramantei kas nuginčys?!
Gelmes minties ir meno suporuoti
Kas kitas taip pajėgs, kaip didysai Da Vinci?! |
Tačiau ką tik paminėtieji eiliavimo
technikos pliusai virsta trūkumais, kai autoriui nepavyksta atrasti gražaus sąskambio
tarptautiniams ar italų kalbos tikriniams žodžiams. Apskritai pernelyg gausus garsių
Italijos vietų, miestų, pavardžių ar net lotyniškų bei itališkų posakių
vartojimas vietomis apsunkina tekstą, neretai pakvimpantį grafomanija. Aiškiausiai šie
trūkumai išryškėja trijose paskutinėse poemos dalyse, ypač septintojoje, kuri
meniniu požiūriu atrodo silpniausia. Pavyzdžiui:
Ne stebuklus narsos gal Garibaldi darė,
Belfiorės kankiniai, Milano barikados?
Ar ne didinga statula iš vario
Ryžtingasai karalius Spada? |
Skaitant tokį tekstą norėtųsi diskutuoti
ir dėl jo žanro. Nors pats L. Gira „Italia Nuova“ pavadino poema, iš tiesų ji
rašoma pasitelkiant odės stilistiką.
Kita vertus, „Italia Nuova“ skaitymas reikalauja
ir skaitytojo kompetencijos – bent jau elementarios nuovokos apie italų kalbą: pvz.,
žinant, jog Brescia turėtų būti tariama kaip breša, paaiškėja, kad
rimas breša – neš jau, yra pakankamai skambus. Bet net italų kalbos
mokėjimas ne visuomet gelbsti poemos kokybę. Neretai dėl rimo L. Gira aukoja žodžio
kirtį, taip pat kai kada gana nemotyvuotai trumpina žodžius:
Mes stebimės didžių romėnų žygiais
Ir Renesanso įstabingais burtais,
Bet kas su didybe dienų tų susilygins,
Kada nauja, trečioji Roma kurta?! |
Šioje strofoje skaitytojas yra priverstas
net du žodžius (didybe ir kurta) kirčiuoti netaisyklingai. Arba kitas
pavyzdys, kur visiškai nemotyvuotai trumpinamas žodis akyse:
Tavęs, Italija, nesu aš niekad matęs,
Ir nežinau, kada ar bematysiu –
O rimai man nū veržte veržias patys,
Ir kaip gyva esi tu man akys'! |
Idealistiškai piešdamas Italijos vaizdą,
be gražių įvaizdžių, poemos kalbinį lygmenį L. Gira puošia įvairiais
archaizmais (pvz., vygė, apžlibęs, varsos), kurie tekstui teikia
savitą koloritą, ypač tais atvejais, kada kalbama apie Lietuvos praeitį. Šen bei ten
pasitaiko ir tarmybių (sesuva, žiūro) – jų netikėtas skambesys
šiandieninį skaitytoją priverčia stabtelti.
Tačiau įdomiausias yra idėjinis „Italia Nuova“
lygmuo. Jau ne kartą iš visumos išskirtose pirmose keturiose poemos dalyse L. Gira,
atrodo, bando sukurti Italijos, kaip Eldorado šalies, įvaizdį. Pats prisipažindamas,
kad niekada nėra ten buvęs („Tavęs, Italija, nesu aš niekad matęs, / Ir nežinau,
kada ar bematysiu...“), kūrinyje autorius iš matytų paveikslų („Aš juos vien iš
paveikslų tepažįstu“), skaitytų knygų, motinos pasakojimų tarsi mozaiką dėlioja
savo svajonių šalies vaizdą. Ir jei ne fašizmui skirtos strofos, pirmąsias kelias „Italia
Nuova“ dalis galėtume palaikyti vos ne peizažinės lyrikos pavyzdžiu. Reikia
pripažinti, kad tokių deklaratyvių fašistinės Italijos propagandai skirtų intarpų
poemoje tėra vienas kitas, bet kaip sąmoningai dėliojami autoriaus akcentai jie labai
ryškūs. Tai ypač pasakytina apie septintą poemos dalį, kuri visais atžvilgiais yra
silpniausia. Joje ne tik daugelyje vietų šlubuoja eilėdara, bet taip pat daugiausia
deklaratyvumo, propagandos. Kodėl kaip tik ši giesmė buvo išspausdinta „Akademike“,
aptarsime vėliau.
Trumpam sugrįžkime į poemos pirmąją pusę, kur
L. Gira ne tik aukština Italiją, bet ir bando išvesti paralelių tarp šios legendinės
pietų šalies ir Lietuvos. Reikia pripažinti, kad meniniu požiūriu tai skamba netgi
originaliai:
Jum vilkė dyvina savu pienu maitino
Pirmuosius karalius didingai Romos garbei.
Mum pranašingame sapne didžiajam Gediminui
Išstaugė vilkas apreiškimą svarbų. |
Kita vertus, anafora, kuri ne kartą
panaudojama konstruojant tekstą, L. Gira išgauna literatūrinės pasakos stilistiką:
Ji pasakojo apie narsų Garibaldį,
Apie vaikystės draugą, mažąjį Giovanni.
Kaip buvo svetimieji Italiją suskaldę,
Apie kovas Piemonto pasakojo man ji.Apie
Bandiera's brolius, kurie sukilt mėginę,
Mirtim sava nupelnė tarp italų šlovę;
Ir apie lygintoją svieto Rinaldo Rinaldini,
Iš pasakos įžengusį tikrovėn. |
Atrodo, kad L. Gira bando lietuvių
literatūroje sukurti mitologizuotą Italijos įvaizdį: svajonių šalį su vynuogių
alėjom, kurios didybę nuo Romos laikų, nuo Cezario ir Kaligulos tęsia Garibaldis,
kurioje gyveno Dante ir Petrarca, kurioje daug meno („Ten menui viskas, viskas ten iš
meno“), gražių miestų, narsių didvyrių. Ir visgi negalima nepaminėti, kad beveik
visas šis Italijos – kaip kultūros šalies – vaizdas kuriamas per neiginį, į
pirmą vietą iškeliant gražiausią legendą – fašizmą:
Ne grožis Adrijos krantų tai ir Po
slėnio,
Kurį dainuot, nematęs, aš nemoku –
Skambiais akordais posmus tuos man vienija,
Ir kraują kaitina, kaip ūžaująs Scirocco.Ne svaigūs žvilgsniai gražiųjų lombardiečių
(Mūs sesių akys ir svaiginti moka)
Liepsnom geismų nenumalšintų šviečia
Savęsp viliodami, kaip tą drugelį žvakė –
Ne Tavo žemėm nū nei jūromis aš
grožėjuos
– Aš juos vien iš paveikslų tepažįstu, –
Dėl kita ko gėriuos tavim, šalie fašistų –
Nuo Trento, Fiumes ligi Eritėjos! |
Net atsiribojus nuo ideologinių aspektų,
vertinant „Italia Nuova“ reikia pripažinti, kad meniniu požiūriu kūrinys nėra
stiprus. Finansiškai suinteresuotam L. Girai svarbiausia buvo įgyvendinti
deklaratyviąją, netgi propagandinę poemos pusę, tad meninei raiškai tobulinti
pritrūko dėmesio. Aišku, kad L. Giros kalbos prieš literatūros utilitarizavimą ir
pasiryžimas kurti meną menui, deklaruotas 1913–1914 m. „Vaivorykštėje“, 1935 m.
jau neturėjo reikšmės.
Į viršų
Keletas žodžių apie „Akademiko“
ideologiją
Be jau minėtų dviejų
žinučių „Literatūros naujienose“16, „Italia Nuova“
pasirodymas to meto lietuvių spaudoje nesulaukė atgarsių. Atrodo, kad savo nuomonę
turėję L. Giros kolegos ją pasilaikė sau. Atsiminimuose galima aptikti vienareikšmį
V. Gustainio požiūrį į tokią situaciją: „Pagalvojęs, kad šį kartą jį vilioja
ne fašizmas iš esmės, o paskelbtos p r e m i j o s
miražas, prisiminiau, <...> kiekvienas mokslininkas, menininkas ir
laikraštininkas, kuris vaikosi pinigo, pavirsta niekšeliu – skarmalium. Pamaniau, kad pinigo perspektyva laužo poetą“17.
Kita vertus, poemos specifiškumas skatina pasidomėti ir „Akademiko“ ideologinėmis
bei politinėmis pažiūromis, juolab kad jame buvo išspausdinta deklaratyviausia ir
meniniu požiūriu silpniausia L. Giros kūrinio dalis. Žinoma, šiandien vargu ar
įmanoma atsakyti į klausimą, ar septintą giesmę iš visos pateiktos poemos pasirinko
tuometinis „Akademiko“ redaktorius Mykolas Jasėnas, ar ją redakcijai pasiūlė pats
autorius, tačiau jau pats tokio kūrinio išspausdinimo faktas leidžia įtarti, kad „Akademikas“
buvo profašistinių pažiūrų.
1933 m. programiniame straipsnyje skelbęs, kad „reguliariai kas dvi savaiti lankydamas skaitytoją nenugalimu
ryžtumu kels tautinės kultūros idėją, kviesdamas į idėjinės kūrybos kovą alei
vieną lietuvį“18, 1935 m. „Akademikas“ jau buvo
susiformavęs kaip aiškiai profašistinis žurnalas. Jo sumanytoja ir leidėja
korporacija Neo-Lithuanus kovos už tautiškumą pavyzdžiu laikė B. Mussolinio Italiją.
Toks požiūris į autoritarinį režimą nekenkė ir tuo metu Lietuvą valdžiusiems
tautininkams, regis, labai palaikiusiems tiek pačius neolituanus19, tiek jų studentišką iniciatyvą kurti savo žurnalą.
Tame pačiame pirmajame numeryje sveikindamas naujai įsikūrusį žurnalą tuometinis
prezidentas Antanas Smetona rašė: „Studentui teks susidurti su visuomenės ir
politikos gyvenimu. Reikia, vadinasi, ir čia pasiruošti. Bet kaip? Ne iš brošiūrų,
ne iš įvairių lapelių, o iš rimtų raštų semtis teoretinių žinių. Kas yra
kapitalizmas, socializmas, komunizmas, anarchizmas, nacionalizmas, fašizmas ir kiti
izmai, galima ką-ne-ką nugirsti ir iš profesorių, bet galima
pasiskaityti ir gausingoje mokslininkų literatūroje“20.
Atrodo, kad žurnalo leidėjai ne tik patys
nusprendžia išsiaiškinti, bet ir kitiems parodyti, kas tokie yra tie izmai, ir
„Akademike“ tiesiog pilte pasipila įvairių straipsnių, skirtų fašizmo ir
komunizmo palyginimams (jie, žinoma, visuomet atskleidžia fašizmo privalumus), B.
Mussolinio raštų ištraukų ir jų aiškinimo ar tiesiog įspūdžių iš kelionių po
Italiją aprašymų.
Iš tiesų dėsninga, kad jauni Lietuvos
nacionalistai pasirenka kaip tik profašistinę ideologiją. Dar ne taip seniai iš
carinės Rusijos gniaužtų ištrūkusiai ir savo nacionalinę tapatybę tebekuriančiai
Lietuvai imperialistinės kaimynės komunizmo idėjos asocijavosi su tautiškumo
sunaikinimu. O fašistinė ideologija priešingai – rėmėsi tautiškumo sąvoka.
Reikėtų pažymėti, kad „Akademikas“ skyrė Italijos ir Vokietijos fašizmo
atmainas, pavyzdžiu iškeldamas B. Mussolinio kuriamą Italiją ir griežtai
kritikuodamas rasistinius hitlerininkų užmojus. Štai keletas teiginių iš vieno
aktyviausių „Akademiko“ bendradarbių Zenono Blyno, dar pasirašinėjusio Vetusio
slapyvardžiu, straipsnio, kur Lietuva pristatoma pasauliui ir kuris esą buvo
išspausdintas prancūziškame „Il Secolo Fascista“ ir perspausdintas „Akademike“:
„Mes [lietuviai] neigiame komunistinę doktriną, kuri nuvestų pasaulį į sugriuvimą.
Mes užginčijame dar labiau rasistinei Vokietijai teisę kalbėti apie jos kultūrinę
dominaciją Baltijoje. <...> Mes giname mūsų žemę prieš rasistinius
ekspansionizmo numatymus; mes giname Europą nuo Vokietijos padidėjimo pavojaus, kuri,
nugalėjusi Lietuvą, išplėstų savo valdymą Pabaltyje ir sukurtų sau ekspansijos
galimybę į Rusiją. Mūsų kova yra kova už Europos sąjungą
prieš germanų ekspansijonistines užgaidas, prieš griaunančią antiromėnišką
dvasią“21.
Po skaudžių istorijos pamokų šis studentiškas
idealizmas ir užmojai ginti Rusiją ir visą Pabaltijį nuo hitlerinės Vokietijos atrodo
graudžiai. Tačiau tokiame kontekste visiškai kitaip atrodo ir L. Giros „Italia Nuova“,
– ne tik giedojusi odę fašistinei Italijai, bet ir ieškojusi joje atramos
lietuviškam tautiškumui, bandžiusi skaitytojų sąmonėje sužadinti pasididžiavimą
buvusia savo šalies galybe:
Tauta, kuriai aš priklausau, senovėj
Taip pat garsėjo taurumu ir žygiais;
Bet ir šiandieną laisvei gint ir šlovei
Į kovą stot nevengtų ir nelygią.Ir
gynėm mes ne vien tą savo laisvę –
Mes – pirmas pylimas kultūros vakarės:
Savais kardais, krūtinėmis kadaise
Ardas mongolų nuo Europos varėm. |
Šioje vietoje taip ir lieka L. Giros
atminimą persekiojantis klausimas: ar pats rašytojas buvo naivuolis, šventai
įtikėdavęs, o paskui taip pat greitai nusivildavęs vis naujomis jį pasiekdavusiomis
idėjomis, ar naivi buvo jį supanti aplinka, su pasigardžiavimu prarydavusi kiekvieną
šio visuomenės veikėjo metamorfozę? Atrodo, kad tokie klausimai visai netrikdė paties
poeto, kuris su tokiu pat užsidegimu, kaip 1935 m. rašydamas „Italia Nuova“, 1937 m.
jau darbavosi sudarinėdamas visą „Literatūros Naujienų“ numerį, skirtą SSSR
dvidešimtmečiui, jos mokslui, literatūrai, kinematografijai, vaizduojamiesiems menams
ir muzikai aptarti, redakcijos vardu teigdamas, kad „dabar turime
progą susipažinti su mūsų draugingo ir taikingo kaimyno kultūrinio gyvenimo barais“22. O tame pačiame laikraštyje nepasirašyto straipsnio „Nėra
to blogumo, kuris neišeitų į gera: Akademikas“ apie fašistus“ autorius jau
džiaugėsi, kad Sandro Voltos paskvilis apie Lietuvą ir lietuvį atnešė ir šiokios
tokios naudos: „Tasai fašistinio laikraštininko
straipsniapalaikis geriau už dešimtį aštrių antifašistinių straipsnių pakirto
itališkojo fašizmo kulto šaknis lietuvių visuomenėje“23.
1 L a v r
i n e c P . Tarp trijų savivokos kraštinių: Eugenijaus Škliaro tapatumo
konfigūracija // Darbai ir dienos. – 2003. – Nr. 34. – P. 191–211. (Atgal>>>)
2 D o v e
i k a K . Liudas Gira. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 5. (Atgal>>>)
3 G u s t
a i n i s V . Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. – Kaunas: Spindulys, 1991.
(Atgal>>>)
4 Ten pat.
– P. 202. (Atgal>>>)
5 G i r a
L . Poemos „Italija Nuova“ VIII giesmė // Akademikas. – 1935. –
Lapkričio 1. – Nr. 16–17 (52–53). – P. 364. (Atgal>>>)
6 D o v e
i k a K . Liudas Gira. – P. 29. G u s t a i n i s V . Nuo Griškabūdžio
iki Paryžiaus. – P. 196–202. (Atgal>>>)
7 Lietuvių
literatūros ir tautosakos instituto Rankraščių skyrius (toliau – LLTI RS). – F.13–102.
(Atgal>>>)
8 LLTI RS.
– F.13–103. (Atgal>>>)
9 Г и р
а Л . Italia Nuova. Поэма / Перевод с литовского Е.
Шкляра // Сегодня. – 1935. – № 358. – 29 декабря.
Perspausdinta: http://www.russianresources.lt/archive/Shkliar/
Shkliar_15.html. Už vertingą nurodymą, kad rusiškų Rygos dienraščių
publikacijos yra pateikiamos internete, dėkoju Kristinai Sakalavičiūtei. (Atgal>>>)
10 Ten
pat. (Atgal>>>)
11 Г и
р а Л . Italia Nuova. Поэма / Перевод с литовского
Е. Шкляра. Песнь вторая // Для Вас. – 1936. – № 5 (111). –
1 февраля. – С. 15. Perspausdinta: http://www.russianresources.lt/
archive/Shkliar/Shkliar_16.html (Atgal>>>)
12 Literatūros
naujienos. – 1936. – Sausio 15. – Nr. 1–2 (39–40). – P. 7. (Atgal>>>)
13 Tarybų
Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1967. – P. 312. Cit. iš: D o v e i k a K
. Liudas Gira. – P. 9. (Atgal>>>)
14 G u s t
a i n i s V . Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. – P. 198. (Atgal>>>)
15 Ten
pat. – P. 197. (Atgal>>>)
16 Literatūros
naujienos. – 1936. – Sausio 15. – Nr. 1–2 (39–40). – P. 7. (Atgal>>>)
17 G u s t
a i n i s V . Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. – P. 199. (Atgal>>>)
18 Ką
duos Akademikas? // Akademikas. – 1933. – Sausio 20. – Nr.1 (priešlapis). (Atgal>>>)
19 „Akademike“
gausu A. Smetonos ir kitų aukštų to meto pareigūnų Neo-Lithuanus korporacijai skirtų
pasveikinimų įvairių sukakčių proga. (Atgal>>>)
20 S m e t
o n a A . Savo žodžiu // Akademikas. – 1933. – Sausio 20. – Nr. 1. –
P. 1. (Atgal>>>)
21 B l y n
a s Z . Romos avangardas // Akademikas. – 1935. – Birželio 1. – Nr. 10
(46). – P. 249. (Atgal>>>)
22 SSSR 20
metų // Literatūros naujienos. – 1937. – Nr. 11–12 (66–67). – P. 1. (Atgal>>>)
23 Nėra
to blogumo, kuris neišeitų į gera: Akademikas“ apie fašistus // Literatūros
naujienos. – 1937. – Nr. 8 (63). – P. 7. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|