|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
LORETA JAKONYTĖ
Rašytojai viešumoje:
šiandieninės periodikos
įvaizdžiai
Rašytojai be knygų: visuomenės
įžymybės ir gyvenimo ekspertai
Rašytojai su knygomis:
premijų laureatai, debiutantai ir bestselerių autoriai
Stereotipų tinklai: pinigai,
bohema ir mūzos
Paklausti, kaip įsivaizduoja rašytoją,
literatūrinės kūrybos procesą ar šios profesijos specifiką, žmonės vardija
įvairias ypatybes, dėlioja prieštaringus akcentus. Antai net patys kultūrinės veiklos
dalyviai, Lietuvos muziejų darbuotojai, apibūdindami literatus svyruoja tarp vertinimų
elitiniai, profesionalūs, reikalingi, nuskurdę, arba mano, jog
poetai yra emocingesni, mažiau savimi pasitikintys, didesni idealistai ir žymiai
jaunesni nei kiti rašytojai, kurie atrodo ramesni, tvarkingesni, sėkmingesni
menininkai1.
Rašytojo ir literatūros įvaizdį visuomenėje
veikia daugybė veiksnių: kūryba, menininkų elgsena, viešos kalbos, leidėjų reklama,
kritikų atsiliepimai, skaitytojų skoniai, kultūros tradicija ir kt. Svarbus vaidmuo
tenka vadinamajai plačiajai (plataus adresato) žiniasklaidai. Anot literatūros
sociologo Itamaro Even-Zoharo, net ir nekultūrinio profilio periodika yra kultūros
institucija tuo požiūriu, jog palaiko literatūrą kaip sociokultūrinę veiklą,
prisideda formuojant šio lauko normas, įteisina ir populiarina vienus dalykus, kritikuoja ar atmeta kitus2 (pavyzdžiui,
tam tikrą kūrybos sampratą, stilistiką, žanrus, konkrečius autorius ir pan.).
Nagrinėti rašytojų įvaizdžius šioje spaudoje ne
tik smalsu, bet ir aktualu. Periodika užima plačią viešosios erdvės teritoriją ir
yra svarbi jungiamoji grandis tarp literatūros rašymo ir vartojimo sferų. Ji turi
užtektinai galios daryti įtaką rašytojo socialiniam įvaizdžiui, profesijos
reputacijai, visuomenės nuomonei apie meną bei menininkus; pasitelkusi žodinę ar
vaizdinę retoriką ji gali manipuliuoti vertinimo perspektyvomis, siūlyti reiškinius
traktuoti vienokiu, o ne kitokiu būdu3.
Tai teritorija, kurioje vyksta skirtingų kultūros ideologijų varžytuvės (pavyzdžiui,
populiariosios ir aukštosios), rengiamos atviros ar paslėptos reklaminės akcijos,
realizuojamos literatūros viešųjų ryšių kampanijos, įtvirtinamos knygų
mados. Rašytojų pasirodymų spaudoje scenografija ir siužetai yra vienas iš lakmuso
popierėlių, rodančių, kokią vietą visuomenė skiria savo menininkams.
Kokie rašytojų įvaizdžiai egzistuoja poros
pastarųjų metų Lietuvos ne kultūrinėje periodikoje dienraščiuose,
savaitraščiuose, regioniniuose laikraščiuose, moterims skirtuose žurnaluose?
Leidiniai, kuriuose būna skelbiami tekstai apie rašytojus, daugialypiai: nevienodi jų
orientyrai (politika ir ekonomika, laisvalaikio pramogos ar kurios nors srities
specialistų spauda), skirtingi (bent teoriškai tokie turėtų būti) informacijos
pateikimo principai analitiniuose dienraščiuose ir populiariuose žurnaluose. Šįkart
atskirai neanalizuojant vidinių žiniasklaidos skirtumų, norima pamatyti bendrą viešų
diskursų apie rašytojus vaizdą, pasižiūrėti, kiek ši profesija sulaukia dėmesio,
kokios būna spaudos intencijos kalbinti literatus, kurie rašytojų veiklos aspektai
dažniausiai ir labiausiai pabrėžiami, kokios rašinių temos ir problemos vyrauja.
Žinoma, rašytojų pristatymo spaudoje atmosferą kuria ne tik žurnalistai, bet ir
individualios kviečiamų menininkų pozicijos (tarp mėgstamiausių Jurga
Ivanauskaitė, Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė,
Juozas Erlickas, Vytautas V. Landsbergis, esama pokalbių ir su Renata Šerelyte,
Kęstučiu Navaku, Alvydu Šlepiku, Petru Dirgėla, Daiva Čepauskaite, Dovile Zelčiūte
ir kt.). Tačiau šiai analizei svarbu ne tiek konkrečios pavardės, kiek įvaizdžių
paletė, pateikiama žmonėms, skaitantiems įvairią Lietuvos spaudą.
Priešingai kartais pasigirstantiems menininkų
apgailestavimams, jog Lietuvos žiniasklaida visiškai abejinga kultūrai, ignoruoja
šiuolaikinę lietuvių kūrybą, nesuteikia rašytojui tribūnos savo mintims
išreikšti, spaudos leidinių bibliografijos liudija palyginti dažną literatų
rodymąsi periodikoje. Bibliotekų kataloguose ieškant įrašų apie įvairius autorius,
pasirodo gausios nuorodos į leidinius Lietuvos rytas, Lietuvos žinios,
Lietuvos aidas, Respublika, XXI amžius, Veidas, Ekstra,
Kauno diena, Klaipėda, Moteris, Žmonės, Šeimininkė,
Valstiečių laikraštis. Apie lietuvių literatus rašo netgi Cosmopolitan,
Policija, Sveikata ir grožis, Meilės istorijos, Atleisk ir pan.
Dominuoja interviu žanras, taip pat pasitaiko proginių jubiliejinių rašinių bei
vadinamųjų mokslo populiarinimo straipsnių apie ryškias literatūros istorijos
figūras (pavyzdžiui, Antaną Baranauską, Vincą Kudirką, Vincą Mykolaitį-Putiną ir
kt.). Be to, ne vienas rašytojas bendradarbiauja su plačiąja spauda teikdamas jai
įvairaus pobūdžio tekstus nuo politikos komentarų iki satyrų (pavyzdžiui, R.
Šerelytės publicistiniai, eseistiniai rašiniai Lietuvos žiniose, Rimvydo
Stankevičiaus rengiami pokalbiai Respublikoje, nuolatiniai Violetos
Šoblinskaitės, Gasparo Aleksos ir Almos Karosaitės tekstai Šeimininkės
rubrikoje Mozaika, Tomo Staniulio straipsniai Moteryje, Kazio Sajos užrašai
Valstiečių laikraštyje, po kuriais leidinys, beje, prideda prierašą: Pastaba: už rašytojo pareikštas mintis redakcija neatsako4). Tad žodis rašytojas ir šios profesijos žmonės
neabejotinai patenka į plačiąją spaudą, tik vaizdavimo aplinkybės bei pavidalai
galbūt priimtini ne visiems literatūros atstovams.
Į viršų
Rašytojai be knygų: visuomenės
įžymybės ir gyvenimo ekspertai
Pasak rašytojos Margaret Drabble, per
pastaruosius keturis dešimtmečius rašytojai buvo paversti viešais atlikėjais: jie
pasirodo festivaliuose, knygynuose, radijo ir televizijos laidose, mokyklose,
universitetuose ir pan. XIX a. ir XX a. pradžioje didžiumos žinomų ir garbinamų
autorių išvaizda, asmenybės įpročiai ir privatus gyvenimas dažniausiai buvo
privatūs ir mažai pažįstami plačiajai publikai, o dabar daugybė dalykų tapo vieši.
Rašytojai, anot M. Drabble, jaučiasi prarandą savo tapatybę, nebežinantys, kas esą
intelektualai, juokdariai, skaitovai, menininkai ar estrados
artistai5.
Šiandieninė Lietuvos spauda rašytojams dažnai
suteikia visuomenės įžymybės ir įvairių gyvenimo sričių eksperto
vaidmenį. Publikuojama daugybė tekstų (nuo kelių puslapių apimties iki trumputės
replikos paraštėje), kuriuose rašytojai pristatomi be jų knygų paminėjimo ar
apskritai be literatūrinės temos. Auditorijai jie rodomi pirmiausia kaip žmonės su
svariu, garsenybės statusą suteikiančiu simboliniu kapitalu (šis gali būti
sukauptas dėl profesinės sėkmės, populiarumo tarp skaitytojų ar tiesiog gautas su vis
dar sociume išliekančiu palankumu menams), kaip truputį egzotiškos sferos, mažiau
įprasto gyvenimo būdo ar ekstremalios patirties pavyzdžiai. Toks rašytojo
vaizdinys ypač būdingas populiariesiems žurnalams. Štai diskutuojant, ką vyrai mano
apie moteris, nuomonės teiraujamasi ir rašytojo M. Ivaškevičiaus6. Poetas Benediktas Januševičius kviečiamas atsakyti į
klausimą: Ką darytumėte, jei Jūsų žmona susižavėtų turtingas
vyriškis?7 Dalia Jazukevičiūtė pristatoma kaip fatališka moteris, daužanti vyrams širdis ir laužanti likimus8, o Edmundas Malūkas, žurnalo apibūdinimu, pašėlęs
moterų numylėtinis, dalyvauja pokalbyje Jie grįžo pas
buvusias žmonas9. L. S. Černiauskaitė skiltyje
Meilės ekspertizė pasakoja savo išgyvenimus10,
Gintaras Beresnevičius su šypsena atsakinėja į temos Seksas
ir melas klausimus11, o Saulius Šaltenis rubrikoje
Stiliaus metamorfozės inventorizuoja įvairiais savo gyvenimo
periodais vilkėtus drabužius12. Tokiais atvejais spaudai
nerūpi rašytojo kūryba, naujos knygos, domimasi pirmiausia jo privačiu gyvenimu,
požiūriu į savo paties bei kitų žmonių asmeninius santykius. Rašytojai prilyginami
kitoms visuomenės, o tiksliau spaudos iškeliamoms garsenybėms, ir pastatomi
greta sportininkų, aktorių, dainininkų, politikų ar verslininkų.
Pasakodami apie pasirinktus rašytojus, kaip apie
išskirtines asmenybes, periodiniai leidiniai naudojasi populiariajai kultūrai būdingais
įžymybių įvaizdžio konstravimo principais. Rašinių herojai, nepriklausomai
nuo to, ar jie reikšmingų literatūrinių premijų laureatai, ar debiutuojantys
studentai, ar garbaus amžiaus populiarių romanų tiražuotojai, apdovanojami epitetais
garsus, gerai žinomas, pripažintas, populiarus, kultinis
(šis būdvardis ne kartą atsiranda, pavyzdžiui, prie S. Parulskio
pavardės13), ar bent jau vienas garsiausių
(iškiliausių, talentingiausių) dabarties lietuvių rašytojų, kurio romanas yra
viena perkamiausių lietuvių autorių knygų. Nors naudojamais superliatyvais
siekiama skaitytoją įtikinti, kad spaudoje kalbinami iškiliausi žodžio meno meistrai,
realios autorių gradacijos literatūrinės kokybės požiūriu nėra. Rašytojų atrankos
ir vertinimo kriterijai plačiojoje spaudoje yra ne literatūriniai, bet socialiniai,
susiję ne su individualia literatūrine pozicija, bet pirmiausia su populiarumu (tikru ar
žurnalistų išgalvojamu).
Linkstama pateikti sėkmingas menininko karjeros
istorijas, ypač akcentuojant, jog pakviesto autoriaus kūryba puikiai vertinama kolegų
bei pelningai parduodama. Pavyzdžiui, Moters žurnalo skaitytojoms Arnas
Ališauskas pristatomas kaip paklausus ir produktyvus poetas: pirmoji knyga mikliai išgraibstyta, netrukus pasirodys antroji14.
Jei tikėtume populiariąja Lietuvos spauda, susidarytų vaizdas, jog šalies gyventojai
aktyviai domisi literatūra, be galo mėgsta poeziją, pasinaudojant Ramūno
Gerbutavičiaus fraze Prie knygų ir rašytojų įvairiausių kartų
skaitytojų eilės (tiesa, ši tezė Lietuvos ryte buvo
pagrįsta spūstimis knygų mugėje)15.
Ypač laisvalaikio žurnalai paretušuoja rašytojų
likimus, pagražina socialinę padėtį, kasdienybę. Pasak Martino Conboy, eksploatuodami
įžymybes, šie leidiniai pateikia tam tikrus lūkesčių rėmus, kuriuose pasirodo
idealizuotos žmonių gyvenimo versijos, o tikroviškų žmonių
popkultūrai priklausančioje spaudoje nėra16.
Didžiuosiuose moterų žurnaluose tarp ryškiaspalvių reklamos tekstų ir vaizdų
kartkartėmis išnyra puslapio dydžio rašytojų portretinės nuotraukos ir interviu.
Pavyzdžiui, L. S. Černiauskaitė Cosmopolitan skyriaus Žvaigždės
rubrikoje Jauna. Žavi. Veikli pristatoma lakoniška ir žaisminga greitakalbe pagal
tipišką šio leidinio herojų modelį: Graži, protinga, nebijo permainų ir
nenuleidžia rankų net ištikta didelių nemalonumų. Rytą pradeda Tibeto arbata,
lediniu vandeniu ir pratimais pilvo presui stiprinti17.
Kita vertus, nors toks schemiškas visuomenės
įžymybės įvaizdis, paviršutiniškas rašytojo asmens bei kūrybos vaizdavimas
yra įsitvirtinęs plataus adresato spaudoje, vis dėlto jis ne vienintelis. Dalyje
leidinių, net jei rašytojas pristatomas bemaž neminint literatūros ir jo knygų,
nesiknaisiojama po jo privataus gyvenimo kertes, o prašoma pakomentuoti bendresnius
visuomenės procesus, istorinius įvykius arba pasidalyti jų sukeltais asmeniniais
potyriais. Pavyzdžiui, save Lietuvos moterų savaitraščiu tituluojantis leidinys
Šeimininkė teiraujasi gerai žinomų mūsų visuomenėje žmonių, kokią
įtaką jų gyvenimui padarė, ką pakeitė, kokias mintis sukėlė
potvynis Naujajame Orleane18. Arba Naujųjų metų proga
prašoma papasakoti, kuo įsimintini buvo praėjusieji19.
Tokiose situacijose rašytojai funkcionuoja kaip asmenybės, kurių nuomonė vertinama
kaip įdomi ir visuomenei svarbi, kurių kompetencija ir įžvalgomis galima pasitikėti.
Jiems suteikiama moralinė teisė aiškinti gyvenimo reiškinius, nes jie geba giliai
justi pasaulį ir pojūčius išreikšti žodžiu. Geriausiais atvejais tokie bendresnio
pobūdžio tekstai pasiekia dalykišką toną ir intelektualesnį turinį (pavyzdžiui,
ramus ir išmintingas pokalbis su Vanda Juknaite apie žmogiškąją stiprybę Lietuvos
žiniose, skiltyje Žmonės20).
Į viršų
Rašytojai su knygomis: premijų laureatai,
debiutantai
ir bestselerių autoriai
Nepaisant žiniasklaidoje populiarėjančio
literatų, kaip visuomenės įžymybių, vaidmens, pretekstas apie juos rašyti
spaudoje dažniausiai yra knygos. Dienraščiai, savaitraščiai, mėnesiniai žurnalai
daugiausia dėmesio skiria trims rašytojų grupėms: operatyviai reaguoja į literatūros
debiutantus (ypač pristatomus turtingų leidyklų); bendrauja su skirtingos vertės
bestselerių autoriais; skelbia palyginti išsamius straipsnius apie pagrindinių
literatūrinių premijų laureatus bei jų kūrybą. Tiesa, populiariesiems žurnalams,
net ir pabrėžus, kad proga susitikti yra nauja knyga, būdinga dėmesį sutelkti į
asmenį, o ne kūrybą. Pavyzdžiui, spauda pastebėjo išleistą Sonatos Paliulytės
poezijos rinkinį, tačiau rašinių turinį sudarė privačios gyvenimo istorijos
pasakojimas (plg. antraštę: Meilė man teko kaip narkotikas21). Šiuo požiūriu kur kas konstruktyvesni ir labiau
rašytojo literatūrinę veiklą, jo kaip autoriaus reikšmę akcentuoja kultūros priedai
dienraščiuose. Pavyzdys gali būti Lietuvos ryto priedas Mūzų malūnas,
kuriame kalbinami įvairių estetinių pakraipų, generacijų, skirtingo populiarumo ir
kūrybos lygio autoriai, pirmiausia aptariami literatūriniai dalykai, bandoma atskleisti
individualias konkretaus autoriaus kūrybos ypatybes.
Nors Mūzų malūnas taip pat daro ekskursų į
biografijas, privačią asmens sferą, profesionalesnis požiūris į literatūrą ir jos
autorius išryškėja lyginant su kitais Lietuvos ryto puslapiais, kuriuose
rašytojo profesija ir konkretūs tekstai tampa veikiau medžiaga pikantiškoms
istorijoms. Kaip kraštutinį komišką atvejį galima cituoti didžiausiame šalies
dienraštyje atsidūrusį pasakojimą apie moterį iš Lazdijų, pristatytą kaip
rašytoją. Esą jos romanas (net neišleistas, tik atspausdintas kompiuteriu) Lazdijų
mieste ir jo apylinkėse per kelias savaites tapo bestseleriu, keliauja iš
rankų į rankas, bibliotekoje sudaryta laukiančiųjų eilė, tiek jaunimas, tiek
vyresnieji skaito ir naktimis, kad kuo greičiau duotų juo pasimėgauti ir kitiems,
viena moteris dėl to net atsiprašė dienai iš darbo (atitinkamos ir skilčių
antraštės, pavyzdžiui, Knyga graibstyte graibstoma22). Žurnalistė, pasirinkusi straipsnio objektu Kaimo
rašytojų sąjungos narę Zuzaną Urbonaitę, nekalba apie regioninės kultūros ar
meilės romanų žanro specifiką, jai rūpi tik skandalingai išryškinti erotinę
situacijos pusę. Pateikiamas siužetas apie šešiasdešimt aštuonerių metų moterį,
drįsusią sukurpti erotinį romaną su išplėtotomis intymiomis scenomis, kuriuo
drovioji Lazdijų visuomenės dalis baisisi, o kita apimta skaitymo
manijos.
Erotika, kaip tekstų apie rašytojus ir knygas
raktažodis, dažnai eksploatuojama plataus adresato spaudoje. Patys rašytojai, ypač
turintys žurnalistinio darbo patirties, veikiausiai ir jų įvaizdį kuriantys leidėjai,
šį principą naudoja saviems tikslams per tariamai sensacingas privataus gyvenimo
detales siekiama tapti matomu, žinomesniu, perkamesniu ir pan. Ryškus pastarojo meto
pavyzdys laikraščių istorijos ir interviu apie Zitą Čepaitę. Tokio diskurso
centre rašytojo tipas, kuriam priimtina garsinimosi taktika ir sutartis su
žiniasklaida, kai mainais už intymius portreto štrichus susiderama būti dažniau
paminėtam. Anot Z. Čepaitės, kitaip informaciniame triukšme
gali būti neišgirstas23. Norėdama tai įrodyti, autorė
prisipažįsta: Kai viename laikraštyje pasirodė straipsnis,
kuriame papasakojau apie savo intymius išgyvenimus, sulaukiau net penkių televizijų
kvietimų dalyvauti laidose24.
Z. Čepaitės poelgis inspiravo keletą plataus
adresato spaudos diskusijų apie rašytoją viešumoje, kontroversiškas priemones
formuoti savo įvaizdį, kaupti dviprasmiškos vertės simbolinį kapitalą. Antai
savaitraštis Šeimininkė, reaguodamas į Z. Čepaitės viešus išsipasakojimus,
paprašė kultūros žmonių įvertinti, ar egzistuoja etikos
ribos, kurių nevalia peržengti rašytojui siekiant savo kūrinio reklamos?25 Publikacijos autoriai (Ugnė Barauskaitė, Stanislovas
Abromavičius, Algimantas Baltakis, Lolita Varanavičienė ir kt.) nepritarė tokiam
savireklamos būdui ir jį vertino kaip kraštutinį atvejį.
Anot Andrew Wachtel, konkrečioje visuomenėje
egzistuojantį socialinį literatūros bei rašytojų prestižą atskleidžia plačiosios žiniasklaidos požiūris į literatūrines premijas26
ar apie jas praneša televizija, radijas, laikraščiai; ar jos aptariamos pirmuose
puslapiuose, ar nukeliamos į pabaigą. Lietuvos spauda nuo didžiųjų dienraščių iki
regioninių leidinių dėmesingai seka premijų dalybas (todėl premijos, ypač
nacionalinės, yra vienas tiesiausių kelių rimtosios literatūros autoriams
patekti į plataus adresato periodiką) bei ryškiausius literatūrinius renginius.
Svarbiausias premijas Lietuvos nacionalinę, Rašytojų sąjungos, Poezijos pavasario
ir kt. mini didžiuma spaudos. Retkarčiais publikuojami literatūrinių renginių
aprašymai (pavyzdžiui, vakarai Rašytojų klube, Maironio lietuvių literatūros
muziejuje ar Kauno menininkų rūmuose, Lietuvos rašytojų sąjungos konferencijos ir t.
t.). Atpasakojant rašytojų kalbas ar kritikų pranešimus viešumoje atsiranda
profesionalesnis, literatūrinius aspektus įtraukiantis diskursas apie autorius. Tik
stambesniuose leidiniuose šioms žinioms skiriamas didesnis plotas, o mažesniuose,
regioniniuose, naujienos apie rašytojus prišliejamos prie kitų informacijos sričių.
Pavyzdžiui, žinia apie premiją ir buvusius bei naujausią laureatą pateikiama tarp
kitų naujienų rubrikoje Savaitė Lietuvoje ir pasaulyje, kur šalia spausdinamas
tekstas apie skolinimosi procedūrą, informacija žemdirbiams ir istorija
apie krūtų augimą skatinančią liemenėlę27.
Kadangi plačioji žiniasklaida vadovaujasi kitais
kriterijais nei literatūros kritikai, paiso pirmiausia numanomų skaitytojų interesų ar
pasiduoda leidėjų pageidavimams, ji lygia greta ir panašia retorika pristato tiek
nacionalinės premijos laureatus, tiek pramoginės lektūros autorius, literatūros
mėgėjus ar debiutantus. Rašytoju vadina visus, ką nors parašiusius ar išleidusius,
todėl viešumoje literatūros sferai priskiriami ir rašytojo įvaizdžių paletę
papildo knygas publikavę popdainininkai, verslininkai, lakūnai, kaliniai ir t. t. Su
pristatomų vardų įvairove skaitytojai sužino skirtingiausių versijų, kodėl, kaip ir
kam rašytojai rašo. Vaizdiniai svyruoja nuo rašymo kaip verslo ar pramogos iki sunkaus
darbo, gelminių žmogiškos patirties refleksijų, filosofinių būties apmąstymų.
Antai, kaip teigiama Respublikos priede Julius, Rimantas Šavelis rašo pagal
principą perteikti kitiems tai, ką pats patyrė
pasaulyje28; Lietuvos rytas cituoja Stasį
Jonauską: Poezija padeda gyventi. <
> Ji ugdo stoišką
ramybę, ramų santykį su pasauliu29. Priklausomai nuo
bendraujančių asmenybių (klausinėjančio žurnalisto ir atsakinėjančio rašytojo),
plačiojoje spaudoje kartais pasirodo išsamesnių, analitiškesnių, intelektualesnių
tekstų apie rašytoją ir literatūrą. Toks, pvz., R. Stankevičiaus pokalbis su Juozu
Apučiu ir Aidu Marčėnu Respublikoje, kur pašnekovai kalba ne apie laurus, o
apie išbrauktus metus, rašytojo pareigas ir jų pomirtinį
gyvenimą30. Parengti įvairesni klausimai leidžia geriau
atsiskleisti rašytojams, išryškinti dviejų kūrėjų pasaulėžiūros skirtumus,
menininko vietos sociume supratimą.
Tačiau gilesnį, problemiškesnį kūrybos suvokimą
bei sudėtingesnę teksto retoriką kiekybiškai užgožia paviršutiniški rašytojų
viešieji pavidalai. Cosmopolitan, pristatydamas savo veikliąsias autores
žavuoles, rašymą vaizduoja kur kas paprasčiau, kaip lengvą žaismą, pramogą: Kai Justinai baigėsi meilė, ji pradėjo rašyti knygą31. Pagal vyraujančią populiariųjų leidinių
interpretaciją, rašytoju tapti gana paprasta, pripažinimą įgyti galima greitai, o juo
vėliau būti visai smagu. Tereikia įsiklausyti į savo ambicijas (ar tikrai galiu
parašyti knygą?), brūkštelti elektroninį laišką leidyklai, o paskui
linksmintis susitikinėjant su žurnalistais ir skaitytojais. Toks paviršutiniškas
viešas diskursas apie rašytojus pastaruoju metu tampa kone modeliu pristatant
literatūros debiutantus. Antai Respublikos priedas Brigita supažindina su
dar viena jaunąja rašytoja, kuri išleido romaną po grįžimo iš užsienio,
ilgai skatinta tėvų bei kamuota depresijos. Jai rašymas tėra savęs išbandymas,
dar vienas saviraiškos būdas, ir ji nežino, ar susies su
šia veiklos sritimi tolimesnį savo gyvenimą32.
Plačioji spauda mėgsta ieškoti atitikmenų,
sąsajų tarp rašytojo biografijos ir kūrinių, vaizduoti jį kaip turiningos,
išskirtinės, net ekstremalios patirties turintį ir jos nuolat ieškantį žmogų.
Akivaizdžiausias pavyzdys straipsniai apie bestselerių autorių E. Malūką.
Štai Valstiečių laikraštis jam pristatyti pasitelkia frazes nuoga
patirtis, kuitėsi šiukšlyne, siužetų ieško
realybėje33 ir pan. Priduriama, jog rašytoju įmanoma
tapti grynai iš komercinių paskatų (pirmiausia jis į knygų
rašymą žiūrėjo kaip į verslą, kuriam reikia mažiausiai investicijų tik
popieriaus ir pieštuko34).
Regioninė spauda gana akylai stebi savo
kraštiečių karjerą ir, pasitaikius progai (premija, jubiliejus), spausdina straipsnius
ar interviu. Taip pat kalbina tuos, kurie atvyksta į kraštą su paskaita ar nauja knyga.
Pvz., Klaipėda rašo apie Juozą Šikšnelį, Gintarą Grajauską, Romualdą
Lankauską, gyventi atsikėlusį Vytautą P. Bložę, viešintį Sigitą Gedą ir t. t.
Kartu regioniniai laikraščiai nemažai informuoja apie vietinius literatus ir pateikia
jų, kaip gana aktyvios bendruomenės, įvaizdį (šie autoriai pagarbiai kalba apie
literatūrą, siekia pašvęsti jai savo gyvenimus, išreikšti jausmus ir idėjas).
Pavyzdžiui, rašinys pavadinimu Kapitonas tapo rašytoju pasakoja apie buvusį
jūrininką, kurį apsėdo knygų rašymas, ir dabar jis kasdien po šešias
valandas praleidžia prie kompiuterio, kurdamas prozą apie keliones
jūra35.
Bene populiariausia periodikos figūra J.
Ivanauskaitė, atitinkanti abu spaudą dominančius kriterijus ir publikos mėgstama,
populiari, ir Nacionalinės premijos laureatė. Ji labai dažnai kalbinama, plačiai
domimasi kiekviena nauja knyga. Išsamiuose pokalbiuose žurnalistai konstruoja
drąsios moters, netradicinės maištaujančios asmenybės, neriančios į
egzistencijos ir kūrybos gelmes, lietuviams atveriančios
tolimus kraštus, reputaciją36. Pati rašytoja savo
atsakymuose gana proporcingai subalansuoja asmeninio gyvenimo plotmę ir mintis apie
literatūrą. Iš vieno į kitą interviu pasikartojantys jos teiginiai apie kūrybos
procesą, skirtingą prozos ir poezijos rašymą (proza šachtininko darbas.
Keliesi 8 valandą ir visą dieną rašai, eilėraštis tarsi
nukrinta iš dangaus, o tu jį užrašai, ir viskas37),
spėtina, daro poveikį įsivaizduojamam rašytojo portretui skaitytojų sąmonėje,
galbūt veikia skaitytojų lūkesčius ir pasirinkimus.
Į viršų
Stereotipų tinklai: pinigai, bohema ir mūzos
Skiriasi spaudos ketinimai, pasirenkami autoriai,
aptariamos temos, tačiau matyti pasikartojantys pokalbių motyvai. Žurnalistų klausimai
atskleidžia visuomenėje populiarius rašytojo įsivaizdavimo dėmenis, gyvybingus
stereotipus. Vienas dažniausiai aptariamų aspektų materialinė rašytojo padėtis,
menininko santykis su pinigais. Įprasta akcentuoti nepriteklius, honorarų menkumą,
ribotas finansines galimybes, pavyzdžiui, juokais sakoma, kad
rašytojas atlyginimą gauna vieną kartą gyvenime, bet labai didelį tai
Nacionalinė premija 40 000 litų38. Rengiant
dienraščio publikaciją apie Nacionalinės premijos laureatę Onę Baliukonę, į
centrą iškelti ne jos literatūriniai nuopelnai, o komplikuoti piniginiai reikalai ir
skurdi buitis (Ar pinigai pakeis poetės gyvenimą39). Periodika formuoja įspūdį, jog rašytojo profesija
paprastai nėra pelninga, autoriai priversti ieškotis kitų tarnybų (būdinga frazė Duoną pelnytis kažkaip reikia40).
Diduma kalbinamų menininkų paremia tokį vaizdinį, jį papildydami teze, jog buitis menininkui tikrai neesminis dalykas. Kartais jis gali
gyventi ir ant stogo41.
Kitas plataus adresato periodikoje gajus stereotipas
yra bohemiška rašytojų gyvensena. Pavyzdžiui, žurnalistai tvirtina, jog kūrėjo gyvenimas neįsivaizduojamas be bohemiškos
prieblandos
42, jog poezija ir
bohema it seserys dvynės43, jog šiandieniniai
lietuvių rašytojai tarsi Jurgio Kunčino novelių menestreliai yra įsipareigojimų
nevaržomi visuomenės bastūnai. Tokia nuomonė išnyra interviu klausimuose: Esate vienas iš nedaugelio jaunų poetų, kurie dirba. Juk
mėgstate būti laisvi
44 Pasitaiko, jog rašytojai
įsivaizduojami ne tik kaip bohemiečiai, bet dar ir smurtautojai. Antai leidinys
džiaugiasi savo pašnekovu, esą sudarančiu išimtį: Smagu
kalbėtis su poetu, kuris nėra atvirai skėlęs moteriai per veidą, kuo galėtų
pasigirti kai kurie jūsų plunksnos broliai45.
Bohemiško įvaizdžio inercija paradoksaliai nedera
su kalbinamų rašytojų tvirtinimais. Šie teigia, jog bohema jiems asmeniškai bei
dabarties literatūrai apskritai yra mažai būdinga, nereikalinga, nepriimtina
(pavyzdžiui, Gyvenimas rašytojų pamėgtoje kavinėje man jau
gerokai išsisėmęs, nebeįdomus, jaučiuosi ten svetimas46),
jog tai labiau praeities literatūrinio gyvenimo ypatybė (Šiandien
mūsų gražioji, smagioji bohema iškrikusi, nebepažiūri taurelės pusėn47). Be to, kartais bohema vertinama kaip gydytina rašytojų
bendruomenės opa. Pavyzdžiui, Vytautas V. Landsbergis, paklaustas apie mėgstamiausią
alkoholinį gėrimą, atsako: Meditacija. Remdamasis savo patirtim, bohemą jis
traktuoja ne kaip žavų menininkų gyvensenos atributą, bet kaip įsisenėjusią ir
spręstiną problemą: Iki to, aišku, reikėjo prisikasti, reikėjo ir kepenis valyti,
nes aš turėjau tą rašytojišką boheminę patirtį, kurią mes daugelis gauname kartu
su kitomis lietuviškos kultūros tradicijomis. Nes jeigu negeri, esi kažkoks idiotas,
nevykėlis ir grafomanas, o jeigu geri baruose, mušiesi, keikiesi, tada esi geras
rašytojas. Tai reikia keisti48.
Panašiai prasilenkia dalies žiniasklaidos ir
rašytojų stilistika kalbant apie menininkus ir kūrybos procesą. Spauda neretai linksta
prie pakylėtos retorikos: vartoja sąvokas tikras rašytojas, įkvėpimas,
žodį mūza rašo didžiąja raide, kūrybiniam darbui nori suteikti egzotikos
atspalvį (Kuo ypatinga Jūsų darbo diena? Gal paisote
kūrybinių ritualų?49). Patetiškų klišių gausu
regioninėje spaudoje ir moterų žurnaluose (pavyzdžiui, kūryba
kaip upė, ji turi tekėti50; poetas
be moters kaip jūreivis be jūros
51), jų
atsiranda ir šalies dienraščiuose. Štai kaip aprašytas Kaimo rašytojų suvažiavimas
Lietuvos aide: Tyliai, slaptingai smuiko serenadai skambant
prie uždegtų simbolinių septynių žvakių šventę atidarė LKRS pirmininkas Kostas
Fedaravičius. Visi gieda himną52.
Rašytojai į pakylėtus klausimus atsakinėja
kur kas kasdieniškiau, mūzas pavadina darbu, pavyzdžiui: Jei kas paskambinęs
paklaustų, ką darau, ar rašyčiau eilėraštį, ar krapštyčiausi prie Dviračio
šou tekstų, ar redaguočiau politiko kalbą, atsakyčiau vienu žodžiu: Dirbu53. Nors paprastai kalbinami
rašytojai nelabai konfliktuoja su žiniasklaidos jiems primetamais interpretaciniais
rėmais, meno ir menininko traktuote, retkarčiais išsprūsta ir atviresni
prieštaravimai jiems taikomiems stereotipams: Nemėgstu
pasakymo, kad poetai nejaučia atsakomybės, yra paplaukę, pavažiavusiais
stogais, geriantys, pasileidę. Mitas54.
Periodikos tekstuose aiški žurnalistų pastanga iš
rašytojų daryti keistuolius, akcentuoti menkiausias detales, kurios išskirtų juos iš
statistinių visuomenės narių. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad rašytojai įtariai
vertina techniką ir net XXI a. mieliau rašo ranka, kad nežiūri televizoriaus, kad
rašytojas gali kurti vilkėdamas ir muitininko uniformą (akcentuoti šią R. Šavelio
biografijos detalę žiniasklaidai nenusibosta jau daug metų) ir pan. Pokalbyje
paminėtos smulkmenos iškeliamos į rašytoją pristatančių straipsnių antraštes,
pvz., R. Šavelio pasakymas, kad kapoti malkas yra jo hobis, tapo straipsnio pavadinimu: Malkos, alus ir dar kartą malkos!55
Antraštės spaudoje atlieka ypač svarbų vaidmenį
reprezentuoja žurnalisto ir leidinio poziciją, rodo, ką labiausiai norima
akcentuoti, kuo tikimasi suintriguoti skaitytoją. Lietuviškos spaudos realijos aiškiai
liudija žurnalistų pasirenkamas pasakojimo strategijas ir rašytojo įvaizdžio rėmus: Knygyne skandalingas rašytojas56,
Geri poetai nebūna geriečiai57,
Suprastas genijus58, Šiaulietiška Marimar istorija: buvusi muzikanto žmona, išbridusi
iš skurdo, tapo rašytoja59, Nelaiminga
meilė virto optine apgaule: devyniolikmetė rašytoja savo knygai pasirinko gyvenimo
žanrą60.
Atskiro tyrimo yra vertas spaudos kuriamas vizualus
diskursas, pavyzdžiui, kokią semantinę informaciją siunčia Mariaus Buroko nuotrauka,
kur jis valiūkiškai pakeltais antakiais ir tariamai iš nuostabos išsižiojęs rankose
laiko iliustruotą Kama Sutrą61.
Arba U. Barauskaitės, po antrojo romano bemaž visur pozuojančios su kūdikiu ant
rankų, nuotraukos, kurias lydi prierašai apie kintantį rašančios moters vaidmenį: Ugnė Barauskaitė sugriovė kadaise vyravusį stereotipą, kad
moteris kūrėja turi rinktis arba kūrybą, arba šeimą62.
Savaip rašytojus visuomenei pristato ne
kultūrinė periodika. Ji formuoja kitokius amplua, pasitelkia literatūrinei spaudai
neįprastą stilistiką, temas ir problemų akcentus, siūlo kitokį literatūros tipų
bei autorių kūrybos vertės supratimą. Dėmesį šiuolaikiniam lietuvių rašytojui
pelno nebūtinai nauja knyga, bet ir jo kaip asmens reputacija, profesijos įvaizdis, o
klasikus gali aktualizuoti ne tik išleistas Raštų tomas, bet ir kadaise turėto
namo restauravimo subtilybės. Populiarioji žiniasklaida domisi menininkų vaikyste,
impulsais rašyti, kūrybos procesu, kasdienybe ir privačiu gyvenimu. Nepriklausomai nuo
pristatymo intencijų, žurnalistams beveik visuomet rūpi ne tik kūrybinė, bet ir
privati rašytojo biografija (būdingas požiūris: Norint
suprasti <
> kūrybą, pirmiausia reikia pažinti patį poetą63).
Apibendrinus periodikoje pasirodančias rašytojo
portreto detales, išeitų prieštaringas įvaizdis: tai žmogus, kuris menkai
apsirūpinęs materialiai, dažnai apie tai užsimena, bet tvirtina pernelyg dėl to
nesijaudinantis; rašo iš įvairių paskatų: saviraiškos poreikio, verslo bei
finansinių interesų, trokšdamas padėti kitiems, norėdamas pasidalyti savo patirtimi;
pasikliauja labiau emocijomis nei racionalumu (pasuko ten, kur
liepia širdis, o ne protas64); priešingai paplitusiems
stereotipams, nėra (nebėra) šėlstantis bohemietis ir kritiškai vertina alkoholio
poveikį kūrybai; dažniausiai sėkmingai suderina profesinį ir šeimos gyvenimą;
kalbėdamas apie kūrybą, vengia pakilių žodžių. Kartu rašytojai (bent tie
profesijos atstovai, kuriuos plačioji spauda atsirenka) yra pristatomi kaip populiari
visuomenės grupė, kurios darbo rezultatai mėgstami, vertinami ir gerai perkami;
žmonėms įdomi jų nuomonė apie Lietuvos ir užsienio politinius, socialinius įvykius,
vyrų ir moterų santykius, meilę, seksą, pasaulines katastrofas.
Viena vertus, literatūriniam gyvenimui naudinga, kad
daug jo dalyvių gana dažnai atsiduria plataus adresato spaudoje. Kita vertus, itin
dažnai periodikoje pasirodančios figūros (romaną parašę kolegos žurnalistai,
debiutantai ar meilės romanų autorės) tik labai fragmentiškai reprezentuoja dabartinę
lietuvių literatūrą, neatliepia jos įvairovės, o jų tekstai ir vieša laikysena
neretai formuoja paviršutinišką literatūros supratimą ir istorinį vaizdą.
Svarstytina, kokią įtaką profesijos ir literatūros socialinei reputacijai, skaitytojų
skoniui daro, pavyzdžiui, tokie jaunos rašytojos pareiškimai: Žinoma,
kadaise skaičiau visokius Dostojevskius, Bachus ir Hemingway, tačiau dabar mano
mylimiausios autorės moterys65.
Siekdamos pritraukti skaitytojų dėmesį,
dienraščių kultūrinės rubrikos perima populiariajai kultūrai būdingus elementus.
Bandant išskelti sensacijų iš autoriaus biografijos ir apeinant kūrinių ypatybes,
akcentuojant ne literatūrinį kūrybingumą ir nuopelnus, bet kokias nors privataus
gyvenimo aplinkybes (pavyzdžiui, ligą, santuoką ar skyrybas, kelionių nuotykius ir t.
t.), visuomenės dėmesio centras perkeliamas nuo kūrinio prie asmens, literatūros
vertės matu tampa ne knygos turinys ir kokybė, o jos autoriaus elgsena ir patirtys.
Viena kertinių literatūros sampratų žodžio, kalbos menas pastarojo meto
plačiojoje spaudoje prisimenama tik atsitiktinai. Tiesa, Šeimininkė dar rašo: Raidė, žodis, sakinys, mintis
Kam, jei ne poetui, rašytojui,
publicistui tai gali būti svarbiausia?66, o Darius
Šimonis, pakviestas apmąstyti susitikimus su lemtingomis
moterimis ir partnerėmis nakčiai67, sugeba įterpti
trumpą, bet įtaigią pastabą: Šešias valandas per dieną
galvoje nešioju ir dėlioju žodžius68.
1 K r u k
a u s k i e n ė E . , K u b l i c k i e n ė L . , M a t u l i o
n i s A . , R a p o p o r t a s S . ,
Š u t i n i e n ė I . Menininkas ir
valstybė: Socialinis psichologinis aspektas. Vilnius:
Eugrimas, 2003. P. 19. (Atgal>>>)
2 E v e n
- Z o h a r I . The Literary System// Polysystem Studies. Poetics Today.
1990. Nr. 11:1. P. 37. (Atgal>>>)
3 Plačiau
apie įvaizdžio kūrimo strategijas ir pasekmes: K a r v o n e n E .
Elämää mielikuvayhteiskunnassa. Imago ja maine
menestystekijöinä myöhäismodernissa maailmassa [Gyvenimas įvaizdžių visuomenėje:
Sėkmingo viešojo įvaizdžio ir reputacijos kūrimas
vėlyvojo modernizmo eroje]. Helsinki: Gaudeamus, 1999. (Atgal>>>)
4 S a j a
K . Iš mano maldaknygių (15) // Valstiečių laikraštis. 2005.
Sausio 11. (Atgal>>>)
5 D r a b
b l e M . Thank you and good night // The Guardian. 2001. Spalio 20.
(Atgal>>>)
6 Š t u i
k i e n ė D . Ką jie mano apie mus // Laima. 2006. Nr. 4. P.
5054. (Atgal>>>)
7 Mano
eksperimentas // Moteris. 2003. Nr. 11. P. 6263. (Atgal>>>)
8 V a z b
u t a i t ė J . Jeigu mylėjai niekada nemirsi [pokalbis su D.
Jazukevičiūte] // Moteris. 2003. Nr. 10. P. 51. (Atgal>>>)
9 M a j o
r o v i e n ė V . Jie grįžo pas buvusias žmonas // Moteris. 2003.
Nr. 5. P. 4142. (Atgal>>>)
10 V a z b
u t a i t ė J . Neištikimybė. Amoralu ar tiesiog madinga? // Moteris.
2004. Nr. 2. P. 7883. (Atgal>>>)
11 V a z b
u t a i t ė J . , A b r o m a i t y t ė V . Seksas ir melas //
Moteris. 2003. Nr. 12. P. 9093. (Atgal>>>)
12 Š a l
t e n i s S . [Stiliaus metamorfozės] // Moteris. 2003. Nr. 2. P.
5255. (Atgal>>>)
13 M a j o
r o v i e n ė V . Draugaukim. Provokuojame rašytoją, Nacionalinės premijos
laureatą Sigitą Parulskį // Moteris. 2005. Nr. 3. P. 37; Romanų autorius nepasitiki superherojais [pokalbis su rašytoju S. Parulskiu
apie romaną Doriforė, užrašė R. Gerbutavičius] //
Lietuvos rytas (Savaitgalis). 2005. Vasario 4. (Atgal>>>)
14 M a j o
r o v i e n ė V . Reveransas mūzai // Moteris. 2004. Nr. 2. P.
24. (Atgal>>>)
15 G e r b
u t a v i č i u s R . Prie knygų ir rašytojų įvairiausių kartų
skaitytojų eilės // Lietuvos rytas (Mūzų malūnas). 2005. Vasario 15.
(Atgal>>>)
16 C o n b
o y M . Press and Popular Culture. Sage Publications, 2001. P. 8.
(Atgal>>>)
17 Jauna,
žavi, veikli. Laura Sintija Černiauskaitė // Cosmopolitan. 2003. Nr. 12. P.
3032. (Atgal>>>)
18 Naujojo
Orleano nelaimė [mintimis dalijasi R. Šerelytė, A. Genys] // Šeimininkė. 2005.
Rugsėjo 1420. (Atgal>>>)
19 Šeimininkė.
2005. Sausio 5. Į klausimus atsako O. Baliukonė, D. Čepauskaitė, S. Parulskis.
(Atgal>>>)
20 Stiprybės
galima pasisemti iš laikinumo [pokalbis su VPU dėstytoja, rašytoja V. Juknaite,
užrašė R. Pakalkienė]. Lietuvos žinios. 2005. Balandžio 9. (Atgal>>>)
21 M a j o
r o v i e n ė V . Meilė man teko kaip narkotikas // Moteris. 2006.
Nr. 2. P. 22. (Atgal>>>)
22 J a n k
a u s k i e n ė A . Erotinę audrą sukėlusi rašytoja piršlius veja pro
duris // Lietuvos rytas (Gyvenimo būdas). 2005. Gruodžio 17. (Atgal>>>)
23 V a z b
u t a i t ė V . Žvaigždėdaros sindromas // Moteris. 2006. Nr. 1.
P. 30. (Atgal>>>)
24 Ten
pat. (Atgal>>>)
25 Š e m
e l y t ė R . Tabu rašytojams ir skaitytojams // Šeimininkė. 2005 m.
lapkričio 30 gruodžio 6. (Atgal>>>)
26 W a c h
t e l A . Writers and Society in Eastern Europe, 19892000: The End of the
Golden Age // East European Politics and Societies. Vol. 17. No. 4. P. 612.
(Atgal>>>)
27 Lietuvos
rašytojų sąjungos premija // Elektrėnų kronika. 2006. Sausio 1319.
(Atgal>>>)
28 N o r u
t i e n ė R . Malkos, alus ir dar kartą malkos! // Respublika
(Julius). 2005. Liepos 16. (Atgal>>>)
29 Trys
karaliai poetą dar kartą prikėlė iš primirštųjų // Lietuvos rytas (Mūzų
malūnas) 2005. Sausio 11. (Atgal>>>)
30 Mūsų
metus kažkas išbraukia už mus [pokalbis su Lietuvos nacionalinės premijos laureatais
rašytoju J. Apučiu ir poetu A. Marčėnu, užrašė Rimvydas
Stankevičius] // Respublika (Julius). 2005. Gruodžio 31. (Atgal>>>)
31 Jauna,
žavi, veikli. Justina Stučinskaitė // Cosmopolitan. 2005. Nr. 3. P. 30.
(Atgal>>>)
32 Erotinio
romano autorė studentė // Respublika (Brigita). 2005. Kovo 26.
(Atgal>>>)
33 M i l a
š i u s A . Bestselerių autorius įspūdžių ieškojo ir sąvartyne //
Valstiečių laikraštis. 2005. Sausio 15. (Atgal>>>)
34 Ten
pat. (Atgal>>>)
35 Ž i č
k u v i e n ė A . Kapitonas tapo rašytoju // Klaipėda (Jūra).
2005. Lapkričio 4. (Atgal>>>)
36 J u n e
v i č i e n ė D . Išmokusi budizmo pamoką // Šeimininkė. 2005.
Vasario 917. (Atgal>>>)
37 Ž e m
u l i e n ė L . Romanistei eilėraščiai pabiro lyg iš dangaus // Lietuvos
rytas. 2005. Sausio 7. (Atgal>>>)
38 Mūsų
metus kažkas išbraukia už mus [pokalbis su Lietuvos nacionalinės premijos laureatais
rašytoju J. Apučiu ir poetu A. Marčėnu, užrašė R.
Stankevičius] // Respublika (Julius). 2005. Gruodžio 31. (Atgal>>>)
39 Ar
pinigai pakeis poetės gyvenimą [pokalbis su poete, eseiste, šių metų nacionalinės
premijos laureate O. Baliukone, užrašė A. Jablonskienė] // Respublika. 2005.
Sausio 15. (Atgal>>>)
40 V i t k
ū n a s M . Muitininko uniforma rašytojui netrukdo kurti // Valstiečių
laikraštis (Šeštadienis). 2005. Vasario 5. (Atgal>>>)
41 Ž e m
a i t i e n ė R . Jubiliejinės abėcėlės asociacijos [pokalbis su A.
Karosaite] // Šeimininkė. 2005. Sausio 19. (Atgal>>>)
42 Vedybinio
gyvenimo ekspertas // Moteris. 2005. Nr. 1. P. 35. (Atgal>>>)
43 Apie
pasiduodančių lėtinei savižudybei klaną [V. Kukulą kalbina V. Užusienis] //
Respublika (Julius). 2005. Balandžio 23. (Atgal>>>)
44 M a j o
r o v i e n ė V . Reveransas mūzai // Moteris. 2004. Nr. 2. P.
33. (Atgal>>>)
45 Ten
pat. P. 34. (Atgal>>>)
46 Ten
pat. P. 33. (Atgal>>>)
47 Apie
pasiduodančių lėtinei savižudybei klaną [Valdą Kukulą kalbina Vidmantas Užusienis]
// Respublika (Julius). 2005. Balandžio 23. (Atgal>>>)
48 Aš į
politiką neisiu
: D. Rekašienės interviu su rašytoju, poetu, teatro bei kino
režisieriumi V. V. Landsbergiu // Šeimininkė. 2005. Rugpjūčio 1723.
(Atgal>>>)
49 P u t e
i k i s V . Larso sniego jausmas // Moteris. 2006. Nr. 3. P. 52.
(Atgal>>>)
50 Š i m
u k a u s k a i t ė R . Kūryba kaip upė, ji turi tekėti // Gyvenimas.
2005. Spalio 15. (Atgal>>>)
51 M a j o
r o v i e n ė V . Reveransas mūzai // Moteris. 2004. Nr. 2. P.
34. (Atgal>>>)
52 K i r l
y s J . Lietuvos kaimo rašytojų suvažiavimas Jonavoje // Lietuvos aidas.
2005. Liepos 11. (Atgal>>>)
53 M a j o
r o v i e n ė V . Reveransas mūzai // Moteris. 2004. Nr. 2. P.
33. (Atgal>>>)
54 Ten
pat. P. 34. (Atgal>>>)
55 N o r u
t i e n ė R . Malkos, alus ir dar kartą malkos! // Respublika
(Julius). 2005. Liepos 16. (Atgal>>>)
56 Knygyne
skandalingas rašytojas // Laikinoji sostinė. 2005. Vasario 11. (Atgal>>>)
57 Geri
poetai nebūna geriečiai [pokalbis su A. Pogrebnojumi] // Žmonės. 2006.
Nr. 8 (vasario 23). P. 2830. (Atgal>>>)
58 Suprastas
genijus [pokalbis su Sigitu Geda] // Moteris. 2005. Nr. 5. P. 1824.
(Atgal>>>)
59 Šiaulietiška
Marimar istorija: buvusi muzikanto žmona, išbridusi iš skurdo, tapo rašytoja //
Šiaulių naujienos. 2005. Kovo 4. (Atgal>>>)
60 Nelaiminga
meilė virto optine apgaule: devyniolikmetė rašytoja savo knygai pasirinko gyvenimo
žanrą // Kauno diena. 2005. Sausio 14. (Atgal>>>)
61 V a z b
u t a i t ė J . Marius Burokas, poetas, vertėjas // Moteris. 2005.
Nr. 2. P. 89. (Atgal>>>)
62 K n i e
ž a i t ė M . Romanas Dešimt: Parašytas moters, skaitomas vyrų //
Respublika. 2005. Kovo 10. (Atgal>>>)
63 Š e m
e l y t ė R . Dabrišius yra reiškinys // Šeimininkė. 2005.
Lapkričio 30gruodžio 6. (Atgal>>>)
64 M i l a
š i u s A . Bestselerių autorius įspūdžių ieškojo ir sąvartyne //
Valstiečių laikraštis. 2005. Sausio 15. (Atgal>>>)
65 Rašytoja
myluoja savo knygas kaip vaikus [pokalbis su rašytoja U. Barauskaite apie naująjį
romaną Dešimt, užrašė R. Gerbutavičius] // Lietuvos rytas (Savaitgalis). 2005. Balandžio 1. (Atgal>>>)
66 Ž e m
a i t i e n ė R . Jubiliejinės abėcėlės asociacijos [pokalbis su A.
Karosaite] // Šeimininkė. 2005. Sausio 19. (Atgal>>>)
67 M a j o
r o v i e n ė V . Kartais būdavau šlykštus // Moteris. 2004. Nr.
4. P. 46. (Atgal>>>)
68 Ten
pat. P. 50. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|