TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ

 
Metinės
Šis laikas
Balandžių slėnis
Jausmai
Vyrai ir moterys

Į viršų

Metinės

Praėjo metai, švęskime.
Pripildyk tuščią taurę nesamo vyno.
Nieko nėra.
Ką atsinešėm bendro čia ateidami,
Pasitraukė tolyn – kažko išsigando.
Nieko nėra – švaru.
Tarsi laukčiau šiaurės pašvaistės atjojant.
Vienoj pusėj vartų lelija, kitoj – rūta…
Jaučiu – pasitrauksime tuoj į tautosaką ir laistysim
Nulaužtus senovinių darželių žiogrius
Atminties bičių pienu.
Pajutau, kad moku dainuoti kaip vėtra.
Pajutau, kad suprantu vėjo bildesį kaminuos
Ir galiu nuraminti drebančius židinių pelenus.
Nori? – išversiu tau santūrią, senovišką
Inteligentiškos senatvės kalbą.
Ja kalba tyla, akmenys prie jūros, fiordai skandinavų
                                                                literatūroje arba
Išprotėjusios pamirštos senutės
Beprotnamių vaikų skyriuose.

Tu nuolatos gauni jos laiškus, bet nemoki skaityti tylos.
Nori? – nuraminsiu tave, –
Inteligentiška senatvė visai nesiskundžia, ji beveik tas pats, kas būtis.
Ji – išsilavinusi, ji apsimeta kuo tik nori – netgi įdomia moterimi,
                                                                                  klasika,
Geru skoniu ar seno vyno tauriu aromatu.
Ji rūko, flirtuoja, šypsosi, bet jos neapgausi –
Ji žino pati, kas yra.
Ji tvirta ir apsisprendusi tokia būti lig pabaigos.
Ji jokių priekaištų niekada nedarys.
Jau metai praėjo…
Pajutau, kad galiu dainuoti kaip vėtra.
Arba žvilgsniu skaityti jaunų poetų mintis.
Visas. Nuo gimimo.

Kvailystės tiek daug, ji dusina jauną talentą, bet –
Kiekvienam savas kelias…
Matau, kaip virpa spalio šviesa ant lapais nukloto grindinio,
Ir šviesa mane mato taip pat…
Nežinau, kada beregėsiu šviesiai salotinį
Pavasario liepose pumpuruojantį nuodą,
Pilną gyvybės ir ateities, kurioje būsim neatpažįstami patys sau.
Ir tai bus visa.
Ir visada – nieko daugiau nebebus šioj būty skirta mums.

Į viršų

Šis laikas

Šis laikas prasideda kaip muzika, kaip apeigų šokis…
Šis laikas – derliaus laikas, ir pavasaris kvepia obuoliais,
O pokalbiai prie laužo – vyšniomis…

Atverti aruodai, ir yra kas žvelgia į juos su pasigėrėjimu.
Kažkas didžiuojasi mumis, – matai?– mums iškilmingai ploja…
Aš didžiuojuosi tavo klėtimis, tu didžiuokis, kad man tas triūsas brangus, –
Gyventi labiau nei įmanoma. Pažinti daugiau nei parodoma apskritai…
Didžiuokimės, kad sustojome ten, kur svarbiausia.
Kad galiu kalbėtis ženklais, kuriuos supranti.

Visi žodžiai prisirpę.
Ir lūpose – vyšnių skonis, kai juos ištarsiu.
Visi žodžiai vyno spalvos, vakarais – už horizonto kažkas vėl kūrena laužą.
Degantys nuodėguliai žėruoja paskubomis mestame žvilgsnyje,
Pralekiantis vėjas gali sukelti gaisrą arba užgesinti tai, ką slėpėm.
Vėl kvepia jūržolėm, rūkoma žuvimi ir nebūtim.

Nueinanti moteris sustoja, atsigręžia atgal ir žvelgia –
Naujas laikas jai atrodo lyg laivas,
Kuris netikėtai pasuko į pažįstamą prieplauką pro senovinį molą.
Kad išvežtų iš čia laimingus – su vyšnių skoniu ant lūpų,
Su išgerta imbiero spalvos vienatvės arbata,
Su nuostabos atodūsiu – koks gražus saulėlydis…
Aruodai atverti.
Jie pilni, ir tviska ištylėta, sukaupta, neišbarstyta meile…

Atlikta…

Į viršų

Balandžių slėnis

I

Esu purplelis Balandžių slėnyje.
Esu basa murzina mergaitė pilku rūbeliu iki žemės,
Vaikščiojanti keliuku per slėnį – esu alkana.

Akys žiūri aukštai į uolas, kur urvuose gyvena purpleliai,
Man reikia prisijaukinti save ir pagauti užmetus tinkliuką.
Man reikia nešti save į prekyvietę ir parduoti už pinigėlį.

Paplotėlio kąsnis suteiks man jėgų ir išgelbės gyvybę,
Kai būsiu aukojama ant neturtingųjų aukuro
Didžio ir Amžino Dievo garbei.

Moterų-purplelių populiacija niekada neišnyks –
Galėsiu tęsti užaugusi vargšų giminę.

Kiek nekaltų avinėlių bus išgelbėta,
Kai, neišgalėdami jų nusipirkti,
Aukos mane – mažą ir pigią.

Esu purplelis Balandžių slėnyje, – esu
Basa mergaitė pilku rūbeliu iki žemės...

II

Ėjo pro šalį toksai vienas...
Baltu austu rūbu, su sandalais. Iš toli...
Nuo Nazareto link Genezareto.

Mačiau, kaip jis vaikščiojo pakrantėje –
Jį sekiojo iš pradžių keli, paskui – daugelis...

Jis kalbėjo jiems kažką.
Po to pasiuntė juos į visas puses
Ir pats vienas grįžo atgal.

Po to vėl ėjo pro šalį. Apiplėšytas toks...
„Savam krašte pranašu nebūsi“, – kartojo praeidamas.
Sustojo ir sakė, –
„Gaudyk gaudyk, mergaite, savo purplelius...
Parduok prekyvietėje, kad vargšai turėtų ką aukoti...“

Ir purplelis įskrido į mano tinkliuką, ir gailiai dairėsi,
Ir jo širdis daužėsi.
Priglaudžiau jį prie savęs ir buvau soti.

Buvau vieniša, kaip ir jis.

III

Kur tu, kurs ėjai per Balandžių slėnį,
Kur purplelis, kurį atsiuntei į mano tinkliuką?
Esu mergaitė maža ir basa,
Kuriai pasakei porą žodžių...

Kur tu esi? Pasakytum gal, kaip užaugti...
Vaikštau su purpleliu prie širdies keliuku pro uolas
Nuo Nazareto iki Genezareto...

Nebeini pro Balandžių slėnį,
Ir pakrantėj tavęs nematau.
Tik matau, kaip žvejai traukia tuščius tinklus,
Pakilus ant pakrantės kalvos, prisiglaudus prie žemės,
Kalno pamokslo klausaus...

Žolė užsirašė visus Kalno pamokslus,
Kad moterys-purpleliai nakvotų naktį žolėj,
Kad jų patalas būtų tyras,

Kad atmintis neišblėstų,
Kaip piemenų laužas iš plynioje surinkto
Kupranugarių mėšlo

Apie tą, kuris ėjo keliu
Nuo Nazareto į Genezaretą,
Apie tuos,
Kurie aukojo jas – mažas ir pigias.

Į viršų

Jausmai

Kaip svaigsta pirštai,
Trokšdami paliesti lūpas,

Kokie neišauklėti jausmai
Gyvena galūnėse.

Į viršų

Vyrai ir moterys

Jūsų kalba, mūsų – žodžiai,
Jūsų muzika, mūsų – garsai,
Jūsų paveikslai – mūsų spalvos,
Jūsų vargonai – mūsų pirštai,
Jūsų papirusai – mūsų rašmenys,
Jūsų akmenys – mūsų runos,
Jūsų begalybė – mūsų milimetrai,
Jūsų tūkstantmečiai – mūsų akimirkos.
Jūsų uraganai, viesulai, škvalai, jūsų – traukos kryptis.
Mūsų – gimdymas.

Jūsų atradimai – mūsų gimdymas.
Jūsų šlovė – mūsų gimdymas,
Jūsų kova, mūsų – gimdymas.

Neatiduosime jo.
Jūsų pasaulis, mūsų – gimdymas.
Niekada neatiduosime.
Niekam, – mūsų gimdymas.

Jūsų namai, miestai, keliai, idėjos,
Jūsų sėkmės ir nesėkmės,
Jūsų istorija, filosofija, matematika ir visokie paranormalūs reiškiniai.
Mūsų – gimdymas.

Mūsų gimdymas.
Mūsų – gimdymas.
Mūsų – gimdymas.

Jūs kuriate civilizciją – mes gimdome,
Jūs griaunate civilizaciją – mes gimdome.
Jūs ginčijatės, ar yra Dievas – mes gimdome.
Jūs paneigiate Dievišką pasaulio kilmę – mes gimdome.
Jūs vėl įrodote Dievą – mes gimdome.

Jūsų – tiesos ieškojimas, mūsų – gimdymo varpai.

Gimdymasgimdymasgimdymasgim-dy-mas...gim-dy-mas.......
Gim-dy-mas! Gim-dy-mas! Gim-dy-mas! Gimdymas!....
Gmdmgmdmgmdmgmdmgmdmgmdmgmdmgmdmgmdm.....

Mūsų – gimdymas.

Ar suprantate, kas esate?
Mūsų – gimdymas.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt