|
<< Atgal
Šiais metais leidžiama Elenos
Mezginaitės kūrybos rinktinė Mano senas drauge, kurioje ne tik
eilėraščiai, bet ir dienoraščiai, interviu ir kt.
VALDAS KUKULAS
Elenos Mezginaitės poetinis
išsipildymas
Kitąkart talentas, kūrybinės galimybės gali būti
užkoduotos pačiame žmogaus, kūrėjo charakteryje, ir tai, kad kūrybos psichologijos
specialistai iki šiol nesutaria, kas ką lemia charakteris polinkį kūrybai ar pats
talentas savo prigimtimi iškreipia, sulaužo žmogaus charakterį,
temperamentą, mažai mus guodžia. Turbūt optimaliausia, kai pats kūrėjas
nekreipia jokio dėmesio nei į savo charakterį, nei į savo visuomeninę laikyseną, ir
tuomet visai nesvarbu, kaip tas charakteris, temperamentas komentuojamas kitų. Tai
formuluodamas, pirmiausia galvoje turėjau Eleną Mezginaitę: išskyrus gal tik
paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį, ji buvo pernelyg panirusi į save, į savo
išgyvenimus ir vidinius konfliktus, kad dar turėtų laiko gilintis, kaip ji atrodo
kitiems ir ką kiti apie ją mano. Tiesiog ji buvo ji, pati sau visiškai pakankama.
Įdomiausia, kad toks charakteris neįpareigoja, nereikalauja vaidinti poeto
ir rašytojo, o dar įdomiau pats atpalaiduoja vidines talento galias, raiškos
galimybes... Vidinės talento galios yra suveržtos kaip spyruoklė, o išoriškai
žmogus atrodo kaip elementarus bohemos atstovas ar dar elementaresnis tarnautojas. Ir
retas pagalvoja, kad šitas menininko atsainumas, demonstratyvus neįsipareigojimas niekam
ir yra didysis vidinis įsipareigojimas sau ir savo kūrybiniam imperatyvui. Kaip tik tai
lemia dažnus kūrėjų paklydimus, nuopuolius ir savižudybes. Galima iškart paklausti,
o kuo čia dėta E. Mezginaitė? Štai kuo: jos laikysena dažnai priminė Mariną
Cvetajevą. Iš miesto į miestą ją vaikė ne kas kita, o meilės istorijos; kad ir apie
ką, net pokario komjaunuolius, ji būtų rašiusi, iš tikrųjų rašė apie save;
bandymai reflektuoti kitų kūrybą jos raštuose tuoj pat virsdavo naujais
eilėraščiais proza. Dar vienas argumentas: net skubiai perbėgę akimis per visus
keturis rinkinius nustebsite, kiek čia geltonos spalvos ir kaip agresyviai ji gožia
visas kitas spalvas. Kartais atrodo, kad ta spalva vartojama, varijuojama visai ne laiku
ir ne vietoj. Tulžis, slopinamas blogumas (fizinis) ir pasišlykštėjimas. Ir geltonas
prieš akis nuolat budinčios mirties kvadratas... O atrodė, kad Elena kaip reta linksma,
komunikabili, draugiška. Išties tokia buvo ar norėjo tokia būti?
Formaliai E. Mezginaitės biografija nėra nei
spalvinga, nei įdomi. Gimė 1941 m. spalio 31 d. Rokiškio rajone, Petriškių kaime.
(Kaip dabar matau po daugybės metų Eleną basą Rokiškio centre. Klausiu: ką čia
veiki? Atsako: čia mano tėviškė, bet į svečius nekviečia, nors jau buvome įpratę
susitikę laiką praleisti drauge. Turėjau po mirties perskaityti jos dienoraščius, kad
suprasčiau, iš kur jos kūryboje atsirado tas valingai tramdomas, slopinamas tragizmas;
ir ta visuotinė meilė, kurios nevalia tiesiai išsakyti, išrėkti.) Baigusi Rokiškio
(tuomet E. Tiškaus) vidurinę mokyklą, įsidarbino rajono laikraščio redakcijoje.
Neilgtrukus buvo priversta persikelti gyventi į Kupiškį ir įsidarbinti vėlgi
vietiniame rajono laikraštyje. Deja, sėkminga žurnalistinė karjera ir čia tęsėsi
neilgai: septintojo dešimtmečio vidury ji jau panevėžietė, ir tokia išliko iki
paskutinio atodūsio. Jei įdomu, Panevėžio darboviečių geografija: Tėvynė,
Panevėžio tiesa, Panevėžio rytas, dar vienas solidus Panevėžio žurnalas
Laiko balsas, nesuspėjęs net savo pavadinimo į atmintį įmušti vien
todėl, kad solidus... Tarp Kupiškio ir Panevėžio vis pritingint baigta
žurnalistika Vilniaus universitete. Svajota studijuoti dar ką nors, tarkim,
miškininkystę... Iš Kupiškio, pagavus meilės depresijai, veržtasi į plėšinius,
ir, regis, net dokumentai buvo sutvarkyti... Bet, kaip visada, impulso nulemti polėkiai
nutupdydavo vietoje. Tame pačiame Panevėžyje buvo viliojama iš vienos redakcijos
į kitą, bet visada likdavo vietoje. Dėl žmonių, su kuriais dirbo. Prieraišumas,
ištikimybė draugystei nekintanti Elenos charakterio dominantė. Tiesa, sunkiau
suprasti, kodėl neišvažiavo į Vilnių, kai buvo kviečiama dirbti Komjaunimo
tiesoje, juolab kad tuo metu jos santykiai su Panevėžiu kaip miestu toli gražu
nepriminė paskutinių metų šilumos... Bet E. Mezginaitė vis dėlto liko
panevėžietė, ir visas jos vidinis gyvenimas vystėsi, komplikavosi ir lyginosi kaip tik
čia.
Kodėl taip įsakmiai akcentuoju sausus, nieko
nesakančius E. Mezginaitės biografijos faktus? Man regis, nesupratę jos tyliosios
vidinės dramos, mes liksime kurti jos kūrybai kaip ir iki šiol. Paradoksalu, bet jos
kartos poetai dar buvo autobiografiški, nors ir gerokai metaforizavęsi, lyginant
su 1930-ųjų kartos kūrėjais; E. Mezginaitės kūryboje biografiniai faktai (be retų
išimčių) absoliučiai neatsispindi, ir tai kelia nuostabą: ką taip valingai tramdo
valingas ritmas ir valinga intonacija? Tie, kurie su Elena dirbo arba tarėsi dirbą,
turbūt net neįtarė, apie ką ir kaip jų bendrabarbė ar bendražygė rašo. O ji
nerašė apie juos (aišku, išskyrus dienoraščius). Antra mįslė: jei poetas nėra
autobiografiškas, jei jis nelinkęs eilėraščiu apsinuoginti, vadinasi, jis turi būti
visuomeniškas, socialus, kritiškas... O čia nėra nei to, nei ano. Nors visko
padraikyta skeveldromis, skutais, fragmentais... Bet jokio kaltinamojo nuosprendžio
remdamasis jokiu eilėraščiu jokiame teisme poetei neperskaitysi. Tokios ir taip
griežtai saugomos savo vidinės kūrybos autonomijos seniai nesu pajutęs, ypač
galvodamas apie jos kartos kūrėjų knygas, kūrybos visumą. Net tokia menka detalė
išsiskyrusi su mylimu vyriškiu, dienoraštyje ji pagrasina: perrašysiu visus savo
juoduosius eilėraščius, kad tavęs ten neliktų nė ženklo. Ir išties
eilėraščių variantų, didesnių ar mažesnių korektyvų begalės, bet atspėti,
kur kas pajuodinta, o kur kas pabalinta, neįmanoma. Kalbama savitu, itin
santūriu balsu, poetika grindžiama netikėčiausiomis vaizdų ir intonacijų
sandūromis, sankabomis, nors paaiškėja, kad eilėraščių adresatai keičiasi.
Keičiasi ir svarbiausi nuotaikų registrai: Man reikia, kad manęs kas nors pasigestų
ir lauktų, kad kažkam aš būčiau reikalingesnė už viską už namus ir mielą
vietovę, už visus draugus ir visus darbus. Atleisk man, jeigu aš reikalauju daugiau,
negu man priklauso, bet aš negaliu gyventi be laimės (1965 m. kovo 19 d.
dienoraščio įrašas). Ir staiga: Šiuo metu tik viena aiškiai žinau nenoriu
gyventi. Nenoriu gyventi šitoj prakeiktoj žemėj, kur visi be išimties niekšai ir tik
labai nedaug nesigina esą niekšai (1966 rugsėjo 29 d. dienoraščio įrašas). O dar
taip neseniai džiaugtasi: visi mano, kad aš laiminga, kad man viskas labai gerai sekasi,
bet aš kitaip negaliu... Aš turiu būti laiminga, nors niekas nežino, kiek tai
kainuoja... O kaina paprasta savigynos eilėraščiai, parašyti atsainiai, kartais
net ironiška tonacija... Susitarkime kalbame apie E. Mezginaitę iki pirmosios
knygos, kai ji gyveno Sūpuoklėse (jos eilėraščio pavadinimas): Buvo pora
žygių, kad tave užkariaut[ume] mūsų literatų būreliui, kalbėjo vakar
Šukys. Žodžiai, paglostantys savimeilę. Aišku, aš ateisiu į tą būrelį, bet
siūlytis nenoriu (1965 m. liepos 1 d. įrašas). Ir po poros savaičių: Ateina
toks jausmas, lyg esi beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo. Nebežinai, ko tau reikia.
Nebežinai, kur tavo vieta. Man dažnai pavydi mano bendraamžės to, kad aš visuomet
patenkinta gyvenimu, savim, žinau, ko noriu, kad laiminga. Be abejo, aš laiminga. Kam
tada gyventi, jei nebūti laimingu... O štai dabar galvoju kaip mokinukė ar geru
keliu nuėjau? <...> Mano norai prašoka mano valią. O aš pati nepasiekiu savo
galimybių. Žodžiu, dar nesu tuo, kuo galiu būti (1965 m. liepos 19 d. įrašas).
Šitas sūpynių judesys įsidėmėtinas, nes tų pačių sūpynių virvių randais jis
vis giliau rėšis ir į kūrybą. Bet tai bus vėliau.
Iki pat mirties Eleną vadinau M. Cvetajeva (ir,
regis, tai jai patiko) ir tik po mirties, skaitydamas jos dienoraščius, sužinojau, kad
neklydau: Elena mylėjo, ir labai daug, bet niekada nebuvo laisvabūdė, lengvabūdė. Jei
jau mylėjo, tai rimtai. Iki atbulinės pavaros. Iškart prisiminiau J. Grušo
nuostabą, kai šis pirmąkart perskaitė S. Nėries dienoraščius: gerai pažinojau,
turėjom romaną, bet kad ji gyventų tokį intensyvų vidinį gyvenimą... Kaip iš akies
trauktas apibūdinimas Elenos portretui: išties ji mėgdavo nesiskaityti su viešąja
opinija, kartu miesto gatvėmis vidury baltos dienos vaikščiodavome basi (užrašas ant
pirmos knygelės:
kad per Kupiškį ir per gyvenimą eitum basom kojom), šiurpą
keldavo savo pomėgiu vaikščioti tiltų turėklais (dienorašty užfiksuota, kaip vienos
tokios kelionės metu ji, prilaikoma draugo, virto ne į upę, o ant šaligatvio, ir kaip
ji supyko, kad atsidūrė ligoninėje, o ne namie...). Ir staiga proveržiai, kurių
neįskaitysi net kūryboje: Kažkokia baisi ramybė mano eilėraščiuose. Jie visuomet
aiškiau už mane, anksčiau už mane išsakydavo mano mintis ir tiesą. Aš kartais
nenorėdavau matyti tos tiesos, ramindavau save, bet teisūs būdavo tik jie (1966 m.
spalio 7 d. įrašas). Gal taip pamažu artėjame prie vietos, kur užkastas dar vienas E.
Mezginaitės poezijos atpažinimo raktas: ramybės, susitaikymo baimė? Ir drauge savo
temperamento baimė, baimė atsiverti, apie save pasakyti per daug? Žinojimas, kad
vidinis, net sąlygiškiausias konformizmas kūrybai yra pražūtingas, ir jutimas aš
noriu žmonėms būti sava? O daugelį metų svėrė mielosios Elenos, o ne
bjaurios Panevėžio poetės vaizdinys. Tokiu atveju ištarmė būtų labai
paprasta: iki pat Šalto ginklo Elena kaip žmogus, kaip save formuojanti ir
valingai tramdanti asmenybė savyje visąlaik daugiau ar mažiau tramdė Eleną poetę.
Poetei pražūtingas imperatyvas: turiu būti laisva, linksma, visų mylima, bet kad
niekas nežinotų, kas išties slypi manyje. O ten verda vulkanai, kurie kartais
prasiveržia eilėraščiais. Bet eilėraščiai taip pat neturi būti savęs išdavystės
forma. Taip formuojasi savita E. Mezginaitės poetika, bet nesiformuoja kūrybos kaip
visumos vaizdinys. Visi pastebi, kad jos eilėraštis savitas, sugestyvus, bet taip pat
visi nujaučia, kad štai su vidine dramaturgija kažkas ne taip... Įtampos styga kažkur
staiga zvimbdama nutrūksta... Ir atrodo, kad pati poetė šitai jaučia, vis laukia savo
valandos. Dienoraščiuose ji niekada nesididžiuoja, kad vienur ar kitur paskelbtas jos
eilėraštis, tik kartais nusistebi: pamanyk, P. Čiplys gavo iš Pergalės
korektūras, o aš tuose jo žodžių brūzgynuose nieko nematau. Bet užtat kaip ji
didžiuojasi savo kiemo paaugliais, su kuriais naktį ėjo vogti obuolių, kad šie ją
vadina vardu. Vyresnę, dargi laikraščio korespondentę, o vardu... Pripažinimo,
savumo tema eina per visus dienoraščių sąsiuvinius, bet visur vien kalbant
apie žmogiškus santykius. Niekada apie kūrybą. Ji norėjo būti mylima, pripažinta
bendradarbių, draugų bei draugių, ir visada klaikiausiai išgyvendavo bet kokį
nepasitikėjimo pareiškimą, tegu ir netiesioginį. Ir neįtikėtinai skaudžiai ir
ilgai kentėdavo dėl mylimo žmogaus išdavystės (jei kada nors bus galima paskelbti
visus E. Mezginaitės dienoraščius, mūsų poezija pasipildys pačiu gražiausiu
eilėraščiu proza lietuvių poezijoje, prilygstančiu R. Tagorei; deja, tai prakeiksmas,
o adresato artimieji dar gyvi). Nes pati mylėjo. Ir mylėjo visada rimtai, be jokių
išskaičiavimų. Bet įdomu: jokių konkretybių jos meilės eilėraščiuose niekas
neišskaitys. Tik čia jau atvirkštinis procesas: realybę maskavo jau susiformavusi
poetika, o ne realybė norėjo slėptis už neįžvelgiamų poetikos šydų. Reikia daug
žinoti apie E. Mezginaitę, kad suprastum, ką jos kūryboje reiškia nuolat
pasikartojantys laužai, rūkas, šernai ir briedžiai, pagaliau antros knygos pavadinimas
Skardis.
Įdomiausia, kad E. Mezginaitė, būdama ne tik iš
prigimties, bet ir visa kūrybine biografija aukštaitė, niekaip nelaikytina
aukštaitiškojo lyrizmo atstove (nors Skardžio redaktorius A. A. Jonynas
anotacijoje turbūt iš inercijos ją taip ir pavadino). Ji nepriklauso nei BiržųPasvalio
poetinei linijai (E. Matuzevičius, J. Strielkūnas, M. Karčiauskas ir kt.), nei rytų
aukštaičių lyrinei tradicijai (A. Vienažindys, P. Širvys, A. Miškinis, J. Šiožinys
ir kt.). Jos mokytojai yra du: A. Maldonis (dzūkas) ir V. Šimkus (žemaitis). Vėliau
knygoje Provincijos tango atsiranda dar vienas akivaizdus autoritetas M.
Martinaitis, bet šįkart jau pernelyg juntamas, matomas, kad padėtų, o ne kenktų. Dar
XX a. rusų poezijos grandai, kurių kūrybos vertę šiandien patys rusai gerokai
revizuoja (bet apie konjunktūros agresyvumą ir jos sprendimų laikinumą jau
šnekėjome). Pavardės iš dienoraščių pirmiausia K. Paustovskis, jo šešiatomė
Gyvenimo knyga, J. Jevtušenka (pati gėdisi, kad skaitydama šį poetą verkia),
visa rusų klasika (apskritai toks įspūdis, kad jaunystėje E. Mezginaitė skaitė
mažai, pripuolamai, nes reikėjo gyventi, ir gyventi ne šiaip sau, o intensyviai).
Prisišliejimas prie kurios nors aukštaitiškosios tradicijos Elenai būtų tikrai
padėjęs, ji tikrai nebūtų buvusi tokia vieniša mūsų poezijos pustomuose
laukuose, tačiau tai, ką ji perėmė savo charakteriu iš bendrųjų
aukštaitiškųjų, sėliškųjų klodų, jai, regis, gerokai pakenkė. Bent jau sumažino
poetinės kūrybos apimtis. Pirmiausia žurnalistinio darbo samprata: aš rašau geras
apybraižas (šių dienų akimis žiūrint, tiesą sakant, iš tų apybraižų rinktinei
nebuvo ką ir pasiūlyti), ir žmonės man atsiveria todėl, kad ir aš jiems atsiveriu
(iki tokio absurdo: išsikalba su prieš dvi dienas nuteistu vaikinu ir beveik įsimyli).
Iškalbėta tiesa niekada nebebus kūrybos tiesa, tai viena, o antra, publicistinis
diskursas vis dėlto, kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, veikė poetinį mąstymą,
ir kaip tik jo poveikiu aiškinčiau vis didesnį ir didesnį virvelinių
eilėraščių įsigalėjimą jos kūryboje. Antras bruožas aukštaitiškojo
temperamento veržlumas, kurio provincijoje šeštajame septintajame dešimtmetyje turbūt
kitaip nerealizuosi, kaip tik įsijungdamas į komjaunuolišką veiklą. Bent jau
Panevėžyje Elena į komjaunimo darbus metėsi visa galva: jai patiko, kad pro langą
mažybine vardo forma kreipiasi sekretorius, jai patiko važiuoti į reidus ir
ekspedicijas, bet, žinoma, labiausiai patiko, kad į jos nuomonę atsižvelgiama. Su
entuziazmu imasi pokariu sušaudytų komjaunuolių temos. Kol paaiškėja, kad į Maskvą,
į reikšmingą konferenciją, važiuoja vis dėlto ne ji, o kita veikėja... Niekuo prie
anų kapų paieškų neprisidėjusi... Viskas yra taip, kaip yra dabar, ir tuo įdomiau,
bet vis dėlto... Šiandien sunku suvokti, su kokiu tikėjimu ir pasitikėjimu Elena
bendravo su rajono komjaunimo komiteto aktyvistais, su kokiu entuziazmu ji važiavo į
visokius susirinkimus, konferencijas (kaip dabar matau: jauna poetė su jaunu komjaunimo
instruktoriumi po laukus gaudo kažkokius chuliganėlius, paskui veža juos į miliciją
ir rašo protokolus; juokas, ir tiek, o tuo metu Elenai tai atrodė vos ne žygdarbis),
nors neilgtrukus ji labai blaiviai, racionaliai įvertins ir partinių funkcionierių
veiklą, ir žiniasklaidos galimybes bei ribotumus. Kita vertus, neatmestinas ir
amžinasis E. Mezginaitės gyvenimo meilės argumentas: tiek gindama diplominį, tiek
rašydama pareiškimą stoti į partiją ji mintyse nuolat tarėsi su savo jaunystės
didžiąja meile. Su kuriuo o tu siaube ir man teko nemažai metų kartu dirbti:
tai nebuvo nei liaudies gynėjas, nei komunistas, nei talentingas žurnalistas, bet Elena
visu tuo tikėjo... Meilė, regis, daugelį metų jai buvo svarbiausias ir vienintelis
argumentas, sprendžiant visus klausimus, visas problemas. Idėjiniai įsitikinimai, darbo
principai keitėsi (nepamirškime, kad E. Mezginaitė buvo ne tik poetė, bet ir labai
aštraus, labai savarankiško proto žmogus), o santykiai su žmonėmis iki mirties tokie
ir išliko: maksimalistiniai ir skaidrūs. Kaip suderinti šias sąvokas, kurios lyg ir
neigia viena kitą? E. Mezginaitės jau nebepaklausi... Tiesa, norėdami galime tarti ir
taip: kai kuriuos Elenos sprendimus lėmė ne konkretūs žmonės, ne konkrečios vidinės
ar išorinės užduotys, o neišeikvotas aukštaitiškas temperamentas ir neišnaudoti
meilės resursai. Ne vien savo vyrui, vaikams, mylimiems draugams. Visiems, kuriais ji
pasitikėjo. Regis, kad daug neišeikvotos meilės ji nusinešė ir į kapus... Paminėjau
meilė draugams, ir čia pat turiu tikslinti: draugų ji neturėjo daug. Nes
paprasčiausiai daug jų negalėjo turėti: įsivaizduokite, jei jūs su ja
susipažįstate, esate ilgai ir tyliai tikrinamas. Pirmiausia, ar esate protingas žmogus
(tai svarbiausia), antra, ar doras (tai irgi svarbiausia), trečia, apie ką su jumis
galima šnekėtis (tai irgi svarbiausia). Ir pagaliau: ar būsite vienadienis pašnekovas,
ar viso gyvenimo draugas (prašau nemaišyti draugo ir draugų, apie kuriuos rašomi
dienoraščiai). Išvada: komunikabiliausia iš visų mano pažintų poečių savo esme ar
tik nebus buvusi pati vienišiausia? Aš visa sudėta iš kelių ir žmonių.
Normaliausias būvis ruoštis kelionei ar išlipti iš autobuso, išsinešant
miestelių dulkių kvapą (1966 m. rugpjūčio 4 d. įrašas), sako mums E.
Mezginaitė, ir šįkart atleiskime net profesionalei semantikos, stilistikos riktus.
Įsiklausykime į pačią mintį.
Dėl taip, o ne kitaip susiklosčiusio savo
kūrybinio likimo Elena iš dangaus turėtų grūmoti ne beveidžiam, bevardžiam savosios
lemties Dievui, o jau daug kartų minėtai ir nesunkiai įvardijamai literatūrinei
konjunktūrai. 1972-ieji buvo paskutinieji metai, kai galėjo pasirodyti tokie poetai kaip
T. Venclova, J. Juškaitis; po metų buvo išbarstytas jau surinktas V. Bložės rinkinys,
kiek anksčiau iš pirmųjų knygų serijos išmestas A. Kalanavičius (dėl kurio dabar
alpsta net švedai) ir pakeistas šiandien nieko nesakančiu A. Alioniu. Nuostolių būtų
galima vardyti begales, bet partija klausė ne poetinės kalbos saviraidos reikalavimų, o
grėsmių savo egzistencijai: vėl reikia užgniaužti eilinę revoliuciją socialistinio
lagerio valstybėje, vėl ultimatumai iš imperialistinių Vakarų, o čia dar Kaune
susidegina šizofrenikas R. Kalanta ir į gatves pasipila jaunimo minios...
Cenzūros vožtuvas nusileidžia, ir didžiausias E. Mezginaitės poezijos autoritetas
iškilmingai palieka leidyklos vyr. redaktoriaus postą (tik nereikia manyti, kad A.
Maldonis ir apie pirmąją E. Mezginaitės knygą būtų atsiliepęs taip pat, kaip
atsiliepia dabar apie visą jos kūrybą; aš pats peržiūrėjau savo anų metų
skaitymus: pirmojoje Elenos knygoje radau pasižymėtus vos penkis eilėraščius, ir
įdomiausia, kad anuometinio piemens nuomonė nepakito iki šiol). Prasideda unifikavimas.
Ir tik dabar, matant kad ir pirmąjį E. Mezginaitės pirmosios knygos rankraštį,
daugmaž ima aiškėti, kas ir kaip buvo daryta (šį rankraštį kaip visumą būtina bet
kokia kaina išsaugoti; nuo šių eilėraščių priklausė visas tolimesnis E.
Mezginaitės kūrybinis likimas, ir neatmestina galimybė, jog pirmoji E. Mezginaitės
knyga apskritai kada nors pakartotina autentišku pavidalu): braukta viskas, kas kvepia
paradoksu, disonansu, vaizdo ar garsiažodžio sandūrų, sankabų kibirkštimis,
kas eilutėje dėl netikėtų vaizdo prasmių gali sukurti dviprasmybę, o ką jau
kalbėti apie liūdesio, ilgesio, nevilties motyvus ar bent jau jų užuominas, ir viskas
keista susiužetintu, suminiatiūrintu vaizdeliu, šiandienos terminais
kalbant, poetine miniatiūra. Pusiau poetine, pusiau prozine. Todėl E. Mezginaitė
pirmojoje knygoje per jėgą buvo padaryta gera dainų tekstų autore, bet netikusia poete
(nes be paslapties, taigi ir be gelmės). Dabar jau matome, kad E. Mezginaitę traukė
tegu ir sušvelnėjusi, suminkštėjusi, bet vis dėlto vencloviškoji poetika (nors
be pastarojo turinio), tačiau knygoje liko niekieno poetika parašyti eilėraščiai.
Taip nutiko visiems to laiko debiutantams. S. Jonauskas, dabar leisdamas savo rinktinę,
į ją nebeįtraukia beveik jokio savo eilėraščio iš pirmosios knygos. S.
Bucevičienė, anuomet išmušta iš vėžių, dabar leidžia vis prieštaringesnės
poetikos knygas, ir jos rinktinių pagrindą sudaro tai, ko mes, andai pripratę prie jos
pirmųjų knygų gėlyniukų ir žolyniukų, nelaikėme net jai artimu
stiliumi. O D. Saukaitytė, kurią anuomet visą išdainavo V. Kernagis (E. Mezginaitės
pirmosios knygos geriausius eilėraščius taip pat daug kas išdainavo), išvis ilgainiui
nutilo.
Todėl turbūt neverta stebėtis, kad poetės
Skardis (1982) tarsi pakibo ore. Visi, kurie buvo šį tą iš Elenos kūrybos
skaitę periodikoje, sulaukė jos poetikos patvirtinimo ir įtvirtinimo: skubrus
kalbėjimas, kaip reta aiškiai akcentuotas jambinis ir chorėjinis ritmas, o jei pats
ritmas nepakelia kalbėjimo įsakmumo, įtikinėjančio ir kategoriškai nurodinėjančio
tono, jis sustiprinamas cezūra arba net eilėraščio grafika (kuri visada išliks
problemiškiausiu E. Mezginaitės poetikos klausimu). Bet pasaulėjauta išlieka
skaidri, labai žmogiška ir ieškanti žmogiškumo (maždaug kaip aptartuose
dienoraščių fragmentuose, bent jau pirmuosiuose citatų balsuose): Su
žmonėm, kurie gyvena, su žmonėm, kurie nakvoja / ant baltų ramių pagalvių ar prie
bėgančio vandens, / nakčiai laužą prigesinę, lengvą mintį pasikloję / ir
sulaukę, kol ties veidu begalybė pasilenks. Čia ne pro šalį ir ekskursas į
šalį: pavartykite bet kurią S. Bucevičienės rinktinę, ir sutiksite daugybę to
paties ritminio, metrinio, net rimavimo principo eilėraščių. Toks tarsi bendras visos
kartos eilėraščio piešinys. Kas su šio tipo eilėraščiais ateina iš ano laiko iki
mūsų dienų? E. Mezginaitė nebeatsakys. Bet užtat pakartos savo jau cituotus
dienoraščio nuogąstavimus: O baugina mane užsitęsus ramybė / kaip nesprogęs
(kažin, kiek ilgai?) sviedinys. / Išeini, pareini ir pasiimi knygą, / bet jauti, kaip
alsuoja uždusus ramybė / ir jau kvepia pavojum taikus kambarys. Šie nuogąstavimai
ją atves į savo kūrybos viršūnę Šaltą ginklą, o kol kas ji dar rami,
dar taikiai reflektuoja visas savo netektis ir visus savo susigraužimus (dar ne
savigraužą): Ten, kur mes sėdėjom, dilgėlės užaugo, / ir nuseko upė,
nuskandinus draugą. Polkos ritmas? Bet kiek čia dar elegijos, romanso, tango ritmikos
atšvaitų, ir tai yra didžiausia šios knygos mįslė. Prieštaringas pasaulis
įforminamas neprieštaringiausiomis, vos ne estradinėmis formomis, o romansinius,
sentimentalius motyvus lydi toli gražu ne tiesmukas, prieštaringas paradoksas. Šioje
sandūroje iškyla M. Cvetajevos, B. Pasternako punktyras, nors, atrodytų, kur galėtum
surasti prieštaringesnes natūras už anuodu poetus ir E. Mezginaitę? Tad kas vis dėlto
poetinėje kūryboje ima viršų pasaulėjauta, pasaulėvoka ar pati poetika, pati
poetinė kalba? Poetikos formalistai atsakytų: forma, raiška, ir, galvodami apie E.
Mezginaitę, turėtume jiems pritarti. Juolab kad visa vėlesne kūryba pati E.
Mezginaitė būtų anų teoretikų pusėje.
Nepaisant kai kurių abejonių, Skardis E.
Mezginaitės kūryboje buvo didysis jos gyvenimo ir kūrybos lūžis. Čia galutinai
atpažinome jos poetiką ir estetiką, nors dar nelabai suvokėme, kas vyks vėliau su jos
pasaulėjauta. Iš šios knygos į poetės kūrybinį aktyvą galėtume atrinkti jau ne
penkis, o gal net trisdešimt penkis eilėraščius. Kai kuriuos iš jų tokius,
kokių poetė niekada jau nebepakartos. Turiu galvoje tuomet prasiveržusį formos
žaižaravimą, garsažodžio ir minties žaismės dermę ir skaitytojo suglumimą:
kaip čia gražu, bet apie ką? Mažam kalne ir mažam kalne / saulė tekės, o gal ir
ne, / saulė tekės, lyg būtų jau/ miręs kažkas, ko aš bijau. Tai jau didžiosios
poezijos žaidimai. Arba žaismėje ištirpstanti didžiausia išmintis, kuri
ištiesinta, tiesiog pasakyta būtų gal net banali, o dabar švyti: Vėjo
naktį, šiaurės vėjo naktį / laiko mus tamsa ir atmintis. / Laiko mus tiesa
tarytum dagtį / žiburio ar sprogmenų. Mirtis // dar toli ir jau toli gimimas...
Jei ne paskutinė E. Mezginaitės knyga Šaltas
ginklas (1999), sunkiausia būtų kalbėti apie rinkinį Provincijos tango
(1989): čia dar aiškesni tango, romanso, fokstroto, baladės motyvai, ir savaime tai
neatrodytų nei ydinga, nei juokinga, bet dievaži atrodo neskoninga, kai tango ritmu
išsakomos pačiam kūrėjui likimiškos frazės: Tikėk poetų meilės amžinybe. /
Ugnies galia ir nuopuoliu tikėk. / Tikėk, kad didis tas, kuris ne didis, / o pilkas ir
gilus. Kuriam vis tiek, // ar iš toli užmatomas jo ūgis, / ar nepamiršo viešpats jo
lemties. Čia gerokai pasipildo poetinių mokyklų, įtakų repertuaras, ir šitaip jau
aptarta nenuosekli E. Mezginaitės poetinė saviraida tarsi dar kartą išsišakoja
(Mano kartos italas, Neuždrausk man važiuot į Ispaniją, Dukteriai
raudoname vežimėlyje ties laidojimo rūmais ir pan.). Kertasi net vidinės poetinės,
moralinės maksimos: tarkim, eilutės Rašyk iš nevilties ir įsiūčio, / rašyk,
pakenkdamas kitiems, atrodo, būtų labiau tikę Skardžiui, o ne Provincijos
tango. Bet nelauktai paaiškėja, kad po šiais išoriniais rinkinio bruožais,
žaisminga jų bravūra veriasi daug gilesni klodai; visa įvaizdžių sistema, visa
intonacijų ir ritmų skalė rengiama esminiam, radikaliam kokybiniam pokyčiui, šuoliui.
Suprantama, pačiai autorei to nei įtariant, nei racionaliai reflektuojant, kaip ir
visada būna kūrybos psichologijoje. Iš esmės keičiasi E. Mezginaitės eilėraščio
peizažas ir sielos gamtovaizdis, kuris galutinai išsipildys ir įsitvirtins jau
Šaltame ginkle. Vanduo čia nebėra tas, kuris nuslūgo, nuskandinęs draugą, ir
dabar raminamai čiurlena po kojų. Dabar: Tikėk, kad sunkiai ir teisingai ūžia /
tiktai vanduo, kai ruošias išsitiest // švininėm juostom šuoliui į bedugnę, /
kuri praris, sumurdys ir iškels / jau lengvą šiukšlių putą. Arba: Vandenys,
nustoję jūron veržtis, / gręžiasi ir kyla. Žemė dingsta, // o paskui iškyla baltas
kalnas, / kvepiantis alyvom ir golgotom. Ir miškai jau nebėra tie jeseniniškai
geltoni tėviškės beržynai. Dabar: Tai aš ėjau, tavęs dar nežinodama, / bet
mindama kreivas mirties raukšles, / lig tų miškų, kaip dykuma vienodų, / kurių
pakraštyje tave atkas. Keičiasi viskas, prie ko mes buvome įpratę jaukioje,
globiančioje ir globojančioje E. Mezginaitės kūryboje, todėl atsiranda nesutaikomos,
neišsprendžiamos antinomijos ašne aš, tune tu, gyvenimasnegyvenimas, buvaunebuvau,
esunesu...
Elenos Mezginaitės kūrybą prieš akis turime jau
kaip visumą, kaip baigtinį dydį. Poetui tai visada didelis išsipildymas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|