|
<< Atgal
Kūrybos žaidimas ir džiaugsmas
Literatūrologė Audinga
PELURITYTĖ kalbasi su prozininke ir
dramaturge Laura Sintija
ČERNIAUSKAITE
Audinga Peluritytė. Pokalbį pradėsiu
Mariaus Ivaškevičiaus mintimi, kuri įrašyta knygos Liučė čiuožia viršelyje:
šios knygos autorė tai būsima pirmo ryškumo žvaigždė, kuriai nereikės ieškoti
savo skaitytojo, skaitytojai ją susiras patys. Iš tikrųjų Lauros Sintijos
Černiauskaitės tekstai ne vienadienė literatūra. Visgi jie lengvai skaitomi
(žvilgsnis čiuožia puslapiais), įtraukia į problemų ratą, magnetizuoja. Kaip
susiradai literatūrą, kada gimei kaip kūrėja ir pasakei sau: Noriu būti
rašytoja?
Laura Sintija Černiauskaitė. Kai kažkokia
jėga mane išmetė į šitą pasaulį, ji nenurodė, ką turėčiau jame nuveikti. Mano
tėvai į Vilnių atvažiavo iš skirtingų Lietuvos kampelių, čia studijavo, susitiko,
įsimylėjo, ir šitaip atsiradome mudvi su sese. Esu tas pasiklydęs miesto vaikas, kuris
nuolat ilgisi gamtos.
Rašyti pradėjau vaikystėje, mėgindama išlieti
įgimtą nerimą, ir paaiškėjo, kad rašymas tam tinka. Per moksleivių atostogas
atvykdavau pas močiutes arba tetą su dviem storais sąsiuviniais: į vieną rašydavau
išgalvotas istorijas, o kitas būdavo atsarginis. Suaugę stebėdavosi, kodėl vaikas,
užuot bėgęs į kiemą, užsidaro ir kažką rašinėja. Savo užrašų ilgai niekam
nerodžiau, baisiai pykdavau, jei suaugę smalsaudavo ar kaulydavo paskaityti. Tų
istorijų dar ir nelaikiau literatūros kūriniais. Svarbesnis buvo pats rašymo procesas.
Kiek atsimenu, persikeldavau į kitą tikrovę, ir ten jaučiausi laisvesnė, saugesnė,
ne tokia susikausčiusi ir suvaržyta, be to, ten buvau padėties šeimininkė. Iš esmės
toks rašymo akstinas jeigu jį apskritai įmanoma kaip nors apčiuopti ir paaiškinti
išliko nepakitęs. Taip pat ir kūrimo mechanizmas. Rašydama aš gyvenu.
A. P. Esu ne kartą girdėjusi solidžių
kalbininkų nuomonę, kad rašytojams, gimusiems ir augusiems Vilniuje, stinga įgimto
kalbos jausmo, kad jiems sunku prisijaukinti kalbą. Ar turėjai kada rūpesčių
dėl kalbos, ar sunku buvo ją prisijaukinti? Skaitant tavo tekstus kalba atrodo
paklusnus kūrybos įrankis, lengvai tau pasiduodanti materija, bet ar tikrai taip yra?
Daugelis šiuolaikinių tavo kartos rašytojų neretai prasitaria apie tą problemišką
santykį su kalba. Tai pasakytina apie M. Ivaškevičiaus, Renatos Šerelytės ir kitų
autorių pirmąsias knygas. Žinome, kad gyvas kalbos jausmas pirma tikros
literatūros sąlyga, o naujausioje lietuvių literatūroje kūrėjų santykis su kalba
dažnai darosi labai komplikuotas, nenuspėjamas. Kartais toks menininko ir kalbos
santykis atveria originalius estetinius, filosofinius klausimus. Ryškus pavyzdys yra M.
Ivaškevičiaus Istorija nuo debesies: atrodo, kad autorius susiduria su kalba kaip
su kažkokiu nuostabiu fenomenu ir intuityviai gaudo jos vidinę, slaptą logiką. Kartais
pradedi nebesuprasti kur vyrauja logika, kur atsitiktinumas, o kur tikri
estetiniai sprendimai. Ar prozininkė L. S. Černiauskaitė pasiduoda kalbiniam
atsitiktinumui, žodžio žaismei, ar priešingai tramdo ir varžo save? Kaip
pasiekiamas tas čiuožimo kalba efektas?
L. S. Č. Mano santykis su kalba taip pat gana
konfliktiškas, ypač rašant juodraštį. Stengiuosi, kad prieš tekstui patenkant į
viešumą to konfliktiškumo nesijustų nesinaudoju juo kaip kokių nors prasmių
kūrimo priemone. Todėl tikrai malonu girdėti, kad skaitytojai mano tekstu kartais gali
ir ,,čiuožti. Nes pats rašymo procesas, deja, į čiuožimą nė iš tolo
nepanašus. Greičiau tai yra klupinėjimas. Dažnai pasijuntu bejėgė, kai mėginu
išrašyti viduje susikaupusį išgyvenimų gniutulą, kai neberandu tam išrašymui
tinkamos žodinės raiškos. Tada kyla įspūdis, kad kalba man darosi svetima, kad
klaidžioju kažkur šalia ir niekaip nepatenku į jos lauką. Tai sukelia kankinančias
nepasitenkinimo savimi būsenas. Mano literatūrinė kalba formavosi iš knygų, beje,
daugiausia iš verstinių. Jokiomis tarmėmis apskritai nešneku, vienintelis mano
sąlytis su jomis grynai teoriškas, atsiradęs per dialektologijos paskaitas Vilniaus
universitete. Sutinku, kad tai riboja, sintetina kūrybinę kalbą. Tačiau literatūra
yra kažkas daugiau nei vien tik kalba ar žodžiai. Ir tas intuityviai pritraukiamas kažkas
daugiau spontaniškai įsismelkia į kalbą, apsigyvena žodinėse formose. Ypač tai
aišku dabar. O rašant pirmąją knygelę santykis su kalba, žinoma, buvo daug
lengvabūdiškesnis. Kaip vaiko santykis su žaislu: žaislas yra įdomus, tu jo dar
nebijai, gali visaip juo manipuliuoti. Tas intuityvus, laisvas žaidimas kalbine medžiaga
turi ir pliusų, ir minusų. Didžiausias jo privalumas yra tai, kad neribojamas
išankstinių nuostatų bei literatūrinių konvencijų gali netyčia parašyti kokį
nenuglaistytą jaunatvišką šedevrą, kurio galbūt ir pats neįvertini, nei žinai,
ką su juo daryti, nei jautiesi visateisiu jo autoriumi.
A. P. Per susitikimą su Vilniaus universiteto
studentais Vanda Juknaitė tvirtino, kad kone visi į lietuvių filologiją stojantys
studentai, bent jau jos kartos ir jos kurso, planavo būti rašytojais. Ir rašė.
Kviesdavosi ją į savo kambarėlį ir skaitydavo savo kūrybą kaip didžiausią
paslaptį. Kurso draugų daug, ir V. Juknaitė mintyse kartodavo: Ačiū Dievui, aš
nerašau, ačiū Dievui, aš nerašau, aš nebūsiu rašytoja! O jie buvo įsitikinę:
Mes būsime rašytojai! Tačiau dabar tų rašytojų kaip ir nėra. Kai kurie jų
ėmėsi vertimų, kiti tapo redaktoriais, leidėjais, kritikais kaip Valentinas
Sventickas, o V. Juknaitė iš viso kurso liko vienintelė tikra rašytoja. Knygoje
Išsiduosi. Balsu (2002) galima rasti jos samprotavimų apie kūrybą: kas yra menas
ir kas ne. Anot V. Juknaitės, menas yra būtina tiesa, stiprus poreikis kažką
pasakyti, ko nebegalima ištylėti. Kol gali tylėti tylėk, bet jeigu tylėti
nebegalima, tada prasideda tiesos sakymas, kuris ir yra menas. O menas kaip žaidimo forma
yra lyg ir antrarūšė kūrybinė veikla. Kokią meno formuluotę ar koncepciją esi
pasirinkusi tu ar tai troškimas išsakyti tiesą, savo jėgų patikrinimas, ar tai
malonumas ir estetinis žaidimas? Ar tiesos sakymas ir žaidimas yra nesuderinami kūrybos
keliai?
L. S. Č. V. Juknaitė yra tiesos sakytoja,
tiesos išrėkėja. Tos gyvenimiškos, skaudančios tiesos, kuri svarbi visų pirma
jai pačiai, taip pat ir kitiems žmonėms, net asocialiems vaikams, kuriems rašytoja
aukojasi. Knygoje Išsiduosi. Balsu niekas neišlaužta iš piršto, ten viskas
ištraukta iš tikro gyvenimo, išskaudėta ir suspausta iki tokios įtampos, kad tekstas
net spengia. V. Juknaitė atsako už kiekvieną savo žodį, jos kelias yra sąmoningos
rašytojos kelias. Pagaliau čia prisideda ir autoriaus brandos veiksnys. To dar negaliu
pasakyti apie save. Save kaip rašytoją imu suvokti tiktai dabar. Dažnai pirminis
rašymo impulsas tiesiog pagauna kaip gūsis, staiga nei iš šio, nei iš to pasilieja
tekstas tik spėk rašyti. O paskui visa tai ilgai skaitau ir bandau išsiaiškinti,
apie ką čia visa tai ir kodėl... Tie pirminiai ,,išsiliejimai išsirutulioja iki
kūrinio, ir tik rašymo procese man ima aiškėti, ką noriu pasakyti, nors, tiesą
sakant, dažnai net pabaigusi kūrinį nesuvokiu, ką jis šneka, ir tik oda bėgiojantys
šiurpuliukai signalizuoja, jog visame tame ,,kažkas yra. Kūrybiniai impulsai
sužadina kažkokius gaivalus, o pats kūrybinis procesas yra tarytum jų sutramdymas,
suvaldymas.
A. P. Fotografai, dailininkai labai paprastai
pareiškia: Aš esu dailininkas, nors būna, jog tas dailininkas tik vieną kitą
akciją ar instaliaciją yra padaręs. Bet jis aiškiai žino, kas jis yra, kuo užsiima,
kokia jo profesija. Save menininkais drąsiai vadina daugybė Lietuvoje grojančių,
dainuojančių, Eurovizijoje debiutuojančių žmonių. Savo pomėgio jie nė kiek
nesidrovi net tada, kai jiems ne per geriausiai sekasi. O rašytojo profesija yra labai
neapibrėžta, dar neaiškesnė poeto. Atrodo, jei žmogus pasako esu
rašytojas, tai jis lyg giriasi. Šiandien visi yra raštingi, labai daug kas galėtų
save vadinti rašytoju ar rašytoja. Ar jums rašytoja būti yra garbinga, ar esate
linkusi slėptis po lapais?
L. S. Č. Garbinga? Idėjiškai galbūt.
Bet kai manęs konkrečiai paklausia, ką gyvenime veikiu, liežuvis neapsiverčia
prisipažinti, jog esu rašytoja. Atrodo, niekas nepatikės kaip tokia blondinė,
amžina studentė, išsiskirianti spalvotomis kojinėmis ir šokčiojančia eisena,
žodžiu, nerimta būtybė gali parašyti ką nors vertinga? Tad kukliai sušnibždu, kad
,,studijuoju lietuvių filologiją , ir tai atrodo panašiau į tiesą. Bet
pastaruosius metus verčiu save rėžti tiesą į akis ir, kuo giliau nustūmusi
kompleksus, drąsiai smalsuoliams išrėžiu: rašytoja. Tik meluočiau teigdama, kad šis
žodis man suteikia vertės ar saugumo. Greičiau yra atvirkščiai.
A. P. Savaitraštyje Nemunas skaitėme
Rimvydo Stankevičiaus samprotavimus apie kūrybos drąsą: drąsą būti savimi, išeiti
į šviesą, kalbėti ir žinoti, kad iš tikrųjų turi ką pasakyti. Nes, kaip rašo R.
Stankevičius, galima visą gyvenimą likti su mintim, kad nieko daugiau už Maironį, už
visus tuos senelius ir nepasakysi. Ar tu save specialiai drąsini, ar priešingai
tramdai, kad ko nors nepasakytum per daug? Štai dažnai tenka girdėti, kad Jurga
Ivanauskaitė yra labai drąsi rašytoja. Ar rašytojo drąsa yra kažkoks iššūkis, ar
natūrali kuriančiojo būsena?
L. S. Č. Galiu atsakyti tik apie save man
atvirumas ir gyvenime, ir kūryboje yra natūrali būsena. Gyvenime to mokiausi ilgai ir
skausmingai, gal ir tebesimokau. O kūryboje... Kai verdi kūrybos procese, generuoji
veikėjus, jų konfliktų ir susitikimų laukus, nėra laiko galvoti apie savo drąsą.
Paskui ateina kitas, išėjimo į viešumą etapas publikavimas. Nors jau rašydama
imu jausti, kiek ir kaip galima atsiverti, kad būtų rašoma literatūra, o ne
dienoraštinio tipo išpažintis. Jei tikrai kuri, o ne verkšleni ir ne išlieji
emocijas, tai savo kūrybą gali nešti ir į viešumą. Tik jau pasirodžius publikacijai
dažnai susigriebiu, kad yra dar ir atsakomoji skaitytojų reakcija, o ji gali būti
nepalanki ar net priešiška, todėl turiu būti pasiruošusi pačiam blogiausiam.
Kritikos visada bijojau, mane lengva sugniuždyti, priverst suabejoti savimi, bet, visa
laimė, ir atsitiesiu greitai. Kritikos kol kas sulaukiu švelnios, draugiškos, nors
sumaištį kartais sukelia ir toks geranoriškumas. Be to, esu linkusi pasinaudoti
protingais patarimais ir padepresavusi rašau sau toliau.
A. P. Man patiko Laimanto Jonušio mintys, kad
rašytojai, kurie rašo dėl ko nors ar kam nors, jaučiasi reikalingi. Iš tikrųjų jie
reikalingi tik tam tikram laikotarpiui, tam tikrai situacijai, atitinka tam tikras
ideologijas, todėl negali patirti rašymo kaip malonumo; rašytojo išbandymas prasideda
tik tuomet, kai jis ima rašyti taip, kad patiktų pats sau. Antai Vladimiras Nabokovas
rašė taip, kad jam pačiam būtų įdomu, tada jo tekstas tapo įdomus ir kitiems.
Lakštingala, kuri negali nečiulbėti, pirmiausia negalėti nečiulbėti sau, o ne
kitiems. Romantinės bei tautinės ideologijos lietuvių rašytojas yra nuolat nukreiptas
į kitus, jo čiulbėjimas suvokiamas kaip kūrybinė pareiga, o ne kaip
negalėjimas nerašyti. Nors iš tikrųjų pareiškimas aš negaliu nerašyti skamba
keistokai, lyg kokia asmeninė pretenzija.
L. S. Č. Pritariu L. Jonušiui. Tik gal nėra
blogai būti reikalingam vienam laikotarpiui, būti visuomeniškam, kažkaip apčiuopiamai
naudingam (suprantu ir tą slaptą, garbėtroškos padiktuotą norą įsirašyti į
klasikus). Gal rašytojas, kuris jaučiasi reikalingas čia ir dabar, kaip idėjinis
lyderis, išgyvena intensyvesnį, pilnavertiškesnį gyvenimą? Neužsidaro vien savo
kūryboje? O po mirties, atvirai kalbant, mums bus nei šilta, nei šalta, ar
studentės prakaituos studijuodamos mūsų šedevrus. Manau, kad būti trumpalaikiu
autoriumi nėra jokia gėda, tik svarbu neapgaudinėti savęs. Apie save galiu pasakyti
tiek, kad apskritai apie tai negalvoju, nepriklausau intelektualams, visuomenininkams,
neužsibrėžiu grandiozinių idėjinių programų, tiesiog paklūstu minėtiems kūrybos
gaivalams. Ar man įdomu būti tokiai? Nuo savęs nepabėgsi, ir tokios savęs aš
nesirinkau. Bet principas ,,rašyti, kad patiktum sau man intuityviai labiau
pažįstamas. Gal tik pakoreguočiau: rašau, kad ištverčiau save. Kad pailsėčiau nuo
savęs, pagyvenčiau kažkokį lygiagretų gyvenimą. Įdomumo kategorija čia
netinka.
A. P. Esu girdėjusi gandus, kad tavo apysaka
Penkiolikmetė iš knygos Liučė čiuožia yra parašyta kaip tik
penkiolikmetės autorės. Ar anksčiau tuo metu, kai ta apysaka buvo tik parašyta
neužteko drąsos jos publikuoti? Juk ta penkiolikmetė stebina ir savivoka, ir drąsiais
poelgiais. Kiek čia kūrybos drąsos, o kiek patirties?
L. S. Č. Pirma, to 1992-aisiais mašinėle
atbelsto, paaugliškai egzaltuoto, subjektyvaus ir vietomis tiesiog juokingo
kūrinėlio publikuoti dar jokiais būdais nebuvo galima. Net ir kūriniu jį vadinti
galima tik sąlygiškai. Teisi buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima
Mackevičienė, kuri, perskaičiusi tuometinę ,,Penkiolikmetę, korektiškai
patylėjo. Jos įvertinimas buvo suprastas teisingai ir, be abejonės, skausmingai. Todėl
Penkiolikmetės tekstas nugulė į stalčių ir išniro iš jo dugno tik
1999-aisiais, kai atsitiktinai jį aptikau tvarkydama senus popierius. Tada pagalvojau,
kad gerokai jį pataisius, o tiksliau kone perrašius, šis kūrinys gali rasti
savo skaitytoją. Žinojau ir buvau tam pasiruošusi, jog apysakos heroję tapatins su
manimi, bet priėmiau tai kaip savotišką intrigą. Iš tikrųjų apysakoje aprašytas
mergaitės gyvenimas labai skiriasi nuo mano tuometinio, greičiausiai susikūriau jį
kaip paralelinį, kokį pati norėčiau išbandyti, bet niekada nebūčiau drįsusi.
Tikiu, kad skaitant Penkiolikmetę gali susidaryti autobiografiškumo įspūdis, ir
tai man kažkodėl net truputį patinka bene čia pasireiškia koks koketavimas su
skaitytoju?..
A. P. Bet šioje apysakoje aiški ne tik
penkiolikmetės, bet ir brandesnio žmogaus patirtis, kuri į penkiolikmetės laikotarpį
jau leidžia žvelgti iš tam tikros distancijos.
L. S. Č. Distancija atsirado jau taisant
kūrinį. Iš pradžių jos nebuvo, ir tai, matyt, buvo rimčiausias apysakos trūkumas.
Iš tikrųjų Penkiolikmetė nėra man būdingas, tipiškas kūrinys, todėl ne itin
mėgstu, kai mano kūrybą pristato kaip tik nuo šios apysakos.
A. P. Ar rašai dienoraštį?
L. S. Č. Dabar jau ne. Rašiau beveik dešimt
metų, nuo 1993-iųjų, šiemet prieš Kalėdas pusę tų sąsiuvinių išmečiau
panorau jų atsikratyti kaip nereikalingo balasto. Dabar nejaučiu jokio poreikio
dienoraščiui, turbūt nustojau būti sau tiek įdomi... Bet kokius kilusius impulsus,
apmąstymus, idėjas kreipiu į kūrybą.
A. P. Donaldas Kajokas nustebino
prisipažindamas, kad kiekvieną rytą porą valandų rašo dienoraštį, o jo esė yra
dienoraščių santrauka, lyg ir svarbesnių minčių koncentracija. Tai truputį keista,
regis, tikras rašytojas gali save visiškai realizuoti ir be dienoraščio, ypač
toks kūrėjas kaip D. Kajokas. Arba Alfonsas Nyka-Niliūnas šiandien jo
dienoraščiai skaitomi gal net godžiau nei lyrika, o juk juose nieko lengvo, bent jau
nieko lengviau paskaitomo nei jo poezija.
L. S. Č. Neatsakau sau į klausimą kodėl,
bet esė žanro kažkodėl nevertinu nemėgstu jo nei skaityt, nei pati rašau. Gal
todėl, kad generuodamas apmąstymus, pastebėjimus esi per daug arti savęs. Gyvendama ir
taip nuo savęs pavargstu, kad dar dauginti save šitokiu būdu man, atvirai tariant,
koktu. Man rašymas yra savotiška išnykimo forma, lyg nirvana. Gal D. Kajokas nirvaną
pasiekia kitaip, medituodamas savo esė? Kitas dalykas: ne sykį mėginau sutelkti save
kasdienos užrašams, tokioms literatūrinėms pratyboms formai palaikyti, kad
išsiugdyčiau tam tikrą rašymo įgūdžių mechanizmą, kuris juodo nesirašymo
dienom padėtų lengviau nusigauti iki kūrybinio proceso. Štai, pavyzdžiui,
nutveri gatvėje kokią nereikšmingą detalę įskilusią šaligatvio plytą,
garsą, frazę, ant prekystalio trumpam sustingstančias kažkieno rankas bet ką,
parsineši tai namo ir brūkšteli kelių eilučių eskizą. Arba, tarkim, po šito
pokalbio imu ir aprašau dėstytojos Audingos portretą. Sudėliotą iš kelių sakinių
ir nebūtinai atitinkantį jos, kaip realaus asmens, esmę. Šiuo požiūriu dienoraštis
ar užrašai padeda neapkiausti, stimuliuoja vaizduotę ir ugdo rašymo įgūdžius.
A. P. Kokią įtaką tavo literatūrinei
kūrybai daro studijos universitete? Teorija padeda rašymo praktikai, ar yra kaip nors
kitaip?
L. S. Č. Studijos universitete tiesiogiai
kūrybai įtakos nedaro. Bet čia gaunu nemažai žinių, ir kas ypač svarbu tik
įstojus į universitetą man ėmė atsiverti lietuvių literatūros klasika tokia, kokia
ji, tikiuosi, ir yra. Čia išmokau skaityti lietuvių klasikus be išankstinės
egzaltacijos (būdingos mokyklų pedagogams), be patriotinio užsiangažavimo,
išgrynintu, nauju žvilgsniu, kuriuo ir tegalima pagauti teksto unikalumą. Staiga man
pasidarė įdomu. Ėmiau suvokti Žemaitę ar Salomėją Nėrį kaip realiai gyvenusius
asmenis, su savo rūpesčiais ir paslaptimis. Iki tol šios kūrėjos man egzistavo kaip
erzinančios, nieko bendro su manimi ir tikrove neturinčios figūros, pakylėtos ant
kažkokio neegzistuojančio pjedestalo. O kur dar visas būrys autorių, apie kuriuos
vidurinėje nė negirdėjau Pulgis Andriušis, Birutė Pūkelevičiūtė, Dalia
Urnevičiūtė... Negana to ir save ėmiau suvokti kaip literatūros dalyvę,
pratęsėją. Ir dar, tiesiog anekdotinė situacija, vos tik imuosi rašyti kursinį
darbą, vaizduotė tiek suaktyvėja, kad viską metu ir nukreipiu ją į kūrybą. Taigi
esu neuoli, amžinai vėluojanti atsiskaityti studentė.
A. P. O koks jausmas, kai tavo parašytą
kūrinį pastato teatre, žiūri žiūrovai, aptarinėja kritikai?
L. S. Č. Visiška ekstazė.
A. P. Ekstazė?
L. S. Č. Daugiau ir neturėčiau ko pridurti.
Jeigu šnekame apie jausmą, įspūdį. Tai būtų galima palyginti su jausmu motinos,
kuri, užauginusi savo vaiką, stebi gražiausias jo gyvenimo akimirkas kai vaiko
laimė jau priklauso ne nuo mamos, o nuo kitų. Ką tokiu atveju išgyvena motina? Nerimą
šito jausmo motinos neatsikratys turbūt niekada. Nerimą, kad jos vaikas būtų
laimingas, mylimas, kad jam pasisektų, kad žmonės jam būtų geri. Jos vaikas jau
subrendęs ir stipriai skiriasi nuo to mažiuko, kuris tapendavo įsikibęs į jos ranką,
bet visgi jis yra ta pati, iš jos išplaukusi gyvybė. Ir motinos džiaugsmas, kad vaikas
išaugo, kad ėmė pats gyventi pasaulyje, yra begalinis. Šitaip esu į gyvenimą
paleidusi ,,Kumeliuką ir Liučę. Su kitomis pjesėmis buvo truputį lengviau...
Ypač man artimas pasirodė prieš metus matytas Liučės pastatymas Maskvoje.
A. P. Santykis su žodžiu rusų teatro mene
yra kitoks nei lietuvių, tai svarbu turėti omeny.
L. S. Č. Jis tikrai kitoks. Matyt, čia lemia
ir aktorinės mokyklos. Mažai ką žinau apie tuos jaunus rusų aktorius, bet mane
maloniai nustebino, kaip organiškai jie elgėsi su poetiniu tekstu, kaip laisvai ir
nuoširdžiai jame gyveno: be patoso, be riksmo tokie tyliai tragiški. Kaip tik
tokius ir matau savo personažus. O lietuvį, kuris linkęs tragedijas išgyventi viduje
ir neranda joms plastinės raiškos išskyrus atvejus, kai negatyvių emocijų
perviršius išliejamas destruktyviai, riksmu ar smurtu, Liučės poetika
trikdo. Tada, kad nenukryptum į nemalonų sentimentalumą, turi ironizuoti. Sutinku ir su
tokiu požiūriu. Kuo įvairesnės interpretacijos, tuo erdviau išsiskleidžia teksto
daugiasluoksniškumas.
A. P. O kaip Jus susiranda režisieriai? Jūs
kaip nors su jais bendradarbiaujate, bendraujate, ar jie tiesiog išsirenka jūsų pjesę?
Keliai į teatrą būna skirtingi.
L. S. Č. Mano pradžia konkursai. Laimi
jame tavo veikalą pastato. Kiti tave jau vėliau susiranda, šitaip ir
susipažįstame. Tačiau tie kontaktai ir išlieka darbiniai, jie ne tiek familiarūs, kad
paskui jau galėtum užsikarti režisieriui ant sprando kaip jo draugas, linkęs
įsižeisti, jei tavo kūrinio nepasirenka. Kiek pastebėjau, tokių familiarių santykių
kratosi abi pusės. Tiesą sakant, dramaturgija man yra daugiau žaidimas, nežinia, ar
jį tęsiu. Parašytos septynios pjesės, kam įdomu, tegu stato. Norėčiau labiau
subręsti kaip prozininkė, ką tik baigiau pirmąjį romaną, kuris žiemos pabaigoje
turėtų pasirodyti knygynuose. O gyvenime teko nemažai blaškytis ir žaisti
po vidurinės mokyklos buvau įstojusi į Muzikos akademiją studijuoti televizijos
režisūrą. Man pačiai tai buvo staigmena. Antroji staigmena, tik nemaloni, ištiko
netrukus, kai suvokiau, jog įstojau visai ne ten, kur buvo mano vieta. Prastūmiau metus,
bet Akademijoje gautos žinios pravertė vėliau, rašant pjeses.
A. P. Kaip pasirenki kūrybos žanrą?
Supratau, jog drama tau lyg koks tarpinis žanras. Nuo jos eini prie apysakos, apsakymo. O
eilėraščiai?
L. S. Č. Eilėraščius pradėjau rašyt
prieš porą metų. Gal aplenkim tą temą.
A. P. Gerai, apie eilėraščius ne. Apie
prozą. Kas pirmas pasibeldžia: personažas, idėja ar siužetas? Iš kur jie atsiranda?
Ar iš kažkokių neapibrėžtų, vaizduotės perdirbtų patirčių, kaip Ernesto
Hemingway'aus kūryboje, ar tiesiai iš gyvenimo traukiami vaidmenys, kaip Stendhalio, o
gal jie susirandami laikraščių skyreliuose, kriminalinėse kronikose? Ar jautiesi
atsakinga už savo herojų likimą ir ar tokia atsakomybė turi prasmės? Pavyzdžiui,
vienų autorių kūryboje herojai žūsta, kiti autoriai juos puoselėja, veda iš knygos
į knygą, lydi globiančiu žvilgsniu. Galbūt taip į kūrybą perkeliamas asmeniškas
požiūris į pasaulį, į save, į gyvybę? Ar nėra taip, kad suicidinius polinkius
turintys rašytojai nepasižymi harmoninga pasaulio jausena? O kaip su savo prozos bei
dramų personažais elgiasi L. S. Černiauskaitė? Ar juos myli, ar suvokia kaip gyvus, ar
tai tik šešėliai, autorės sumaniai tampomos už virvučių popierinės lėlės, kurias
bet kada galima nublokšti už scenos, į gyvenimo užkulisius?
L. S. Č. Personažai į kūrybą ateina
patys. Ateina iš mano pačios gelmių, kurių iki galo nepažįstu, nes nepasiekiu.
Manęs dažnai klausia, ar kuriant personažus praverčia konkretūs prototipai, ir visada
atsakau ne. Bet iš tiesų tos psichologinės struktūros, kurios apsireiškia
sąmonės lauke kaip būsimų kūrinių personažai ir reikalauja būt išrašytos, yra
sudėliotos iš daugybės tikrovėje pažintų žmonių, patirtų situacijų, konfliktų,
taip pat jos kyla ir iš manęs pačios. Noriu tik pasakyti, jog nevaldau jų kūrimo sąmoningai
jos išsirutulioja savaime, užgimsta kažkokiose pasąmonės prieblandose. O toliau
ir paprasta, ir sudėtinga. Nes toji apsireiškusi psichologinė struktūra, kuri
kartais išryškėja pamažu, lyg koks negatyvas, o kartais užgriūva kaip užbaigtas,
kvėpuojantis elementas, atsineša su savimi konfliktą ir dažnai prisikviečia kitus
veikėjus, kurie taip pat prisistato su savo problemomis. Tas kiekvieno veikėjo
atsineštas konfliktas pareikalauja tam tikrų santykių, o santykiai erdvės,
aplinkybių. Šitaip atsiranda fabula, šitaip audžiamas kūrinys. Taigi išeitų, jog
personažai jau viską atsineša su savimi. Svarbiausia kaip galima tiksliau juos
pajusti, užčiuopti, o tam būtina užleisti jiems savo sąmonėje kaip galima daugiau
skaidrios (išlaisvintos nuo manęs pačios) erdvės, kad jie ten laisvai gyventų ir
leistųsi išrašomi. Toks darbas reikalauja didelės koncentracijos ir savotiško savęs
išsižadėjimo, ne visada lengva pasiekti tą skaidrumo ir nusiasmeninimo būseną,
kai jau galima be trikdžių retransliuoti personažus, dirbtinai jų nestumdant,
neverčiant jų gyventi prieš savo prigimtį. Kartais nutinka ir taip, kad nustoju
įsiklausyti į tuos personažus ir imu juos prievartauti taip nutiko ir rašant
minėtą romaną. Jaučiau, kad laužiu personažus pasielgti ne taip, kaip reikalautų
jų psichinė sandara, o jie, žinoma, priešinasi. Rezultatas silpna kūrinio
pabaiga. Dėkui Dievui, kad spėjau jį laiku pasiimti iš leidyklos ir perrašyti.
Su personažu turi būti ypač sąžiningas, priimti
jį kaip savarankišką struktūrą, be išankstinių nuostatų, ir neturėti jam jokių
pretenzijų. Tam tikru požiūriu tai panašu į meilę savo vaikams jie skriaudžia
vieni kitus, o tu turi išlikti objektyvus, nemylėti vieno kurio labiau už kitą. Tai,
ką čia mėginu perteikti, yra siekiamybė tokias pozicijas išlaikyti pavyksta toli
gražu ne visada. Prieš įsijaučiant į rašymo procesą turi kiekvieną kartą
susitraukti iki minimalaus taškelio, o tai reiškia pasitraukti nuo savo asmeninių
problemų ir požiūrių. Egocentriškai sąmonei tai skausmingas trenažas. Bet man,
kaip asmenybei, tai ir išsigelbėjimas jei nerašyčiau, turbūt išprotėčiau nuo
susireikšminimo, išcentruotos sąmonės aktyvumo ir vaizduotės pertekliaus. Rašymas
man suteikia kryptingumo, konstruktyvumo, neleidžia per ilgai koncentruotis į save.
Todėl kai manęs klausia, kuo gyvenime užsiimčiau, jei nerašyčiau tikrai nerandu
ką atsakyti, nes rašymas man ir psichoterapija, ir apsivalymas, ir ryšio su kosmosu
palaikymas.
A. P. Savo patirtimi tu iliustruoji tai, ką
Jurijus Lotmanas yra formulavęs teoriškai ir abstrakčiai: literatūros kūrinio
veikėjas, įkūnijantis veiksmą, judėjimą, dinamiką, įkūnija ir kūrinio siužetą,
kuris savo ruožtu keičia, įveikia kūrinyje vaizduojamojo pasaulio schemą, praplečia,
transformuoja jo ribas. Siužetas, anot J. Lotmano, suteikia galimybę atsiskleisti
personažų charakteriams, paaiškina pasaulio sanklodą, struktūrą. Iš tikrųjų
charakteris yra tarsi genetinis prozos kūrinio branduolys, kuriam išsiskleidus
paaiškėja svarbios žmogaus ir pasaulio sambūvio tiesos, atsiskleidžia motyvai,
rezultatai, priežastingumai. Gerame literatūros kūrinyje paaiškinama žmogiškoji
patirtis. Abstrakčiai svarstant, to tarsi ir pakanka, bet kiekviename konkrečiame prozos
kūrinyje ši patirtis atsiskleidžia kitaip nurodo seno pasaulio ribas ir projektuoja
naują patirties horizontą.
L. S. Č. Gerai, kad yra teoretikai, tokie
kaip J. Lotmanas, kurie paaiškina ir tarytum patvirtina šių kūrybos procesų realumą.
Rašydama visas teorijas stengiuosi pamiršti, nustumti į šalį, kad jos netrukdytų.
Paskui, tarkim, šlifuojant ir struktūrinant tekstą, kai kas iš tų teorinių žinių
praverčia. Tas antrinis, racionalus prisėdimas prie teksto yra sunkiausias. Kaip tik
tada išmoksti save disciplinuot, kartais tenka save kaip ožką už pavadžio kasryt
atvest ir pasodint prie kompiuterio, nors galva tuščia, ir apskritai nieko galvoti
nesinori. Tada įteiginėju sau, kad privalau rašyti bet ką, nebūtinai tęsti pradėtą
kūrinį tiesiog pralaužti ledus. Jei galva medinė, rašau: ,,Medis medis, mano
galvoje pūva medis, kelios tonos trūnijančių kelmų, norėčiau juos išsiimti, gal
kartu išsitraukčiau ir dėdės Charmso rutulį. Šitaip pamažu įsivažiuoji,
pašalini visą tą medieną ir grįžti prie kūrinio. Nes jeigu vien sėdėčiau
ir laukčiau palankaus vėjo rašymui, tai tikrai sutrūnyčiau.
A. P. Ar kaip nors sieji save su savo karta?
Ar jautiesi esanti kartos žmogumi? Kaip atpažįsti ir kaip pasirenki kūrybos
autoritetus? Susidaro įspūdis, kad jaunoji prozininkų karta neidentifikuoja,
neatpažįsta savęs kaip kartos. Tarp poetų visada jaučiamas stipresnis solidarumas,
virstantis tai meilės ženklais (kaip aš myliu Sigitą Parulskį, kaip aš myliu
Aidą Marčėną, o aš Donaldą Kajoką, Antaną A. Jonyną, Daivą Čepauskaitę),
tai netikėtomis diskusijomis tarp oponentų (Vaidotas Daunys S. Parulskis). Lietuvių
literatūroje nuo Maironio laikų literatūros epicentru yra poetas tai jis tautą
buria, tai šauklį ar žynį įkūnija, tai autsaiderio pozicijas gina. Poetas iki šiol
kuria literatūrinio gyvenimo bendruomenę (bent iki pastarojo dešimtmečio), jis
įkūnija mentalinį branduolį, aplink kurį klostosi įvairios nuomonės ir pozicijos. O
prozininkai yra tarsi kokie vienišiai, gyvena sau po vieną, yra visiškai atskiri. Ypač
jaunieji prozininkai.
L. S. Č. Mes nebeturime jokio mus
suburiančio idėjinio motyvo, gal todėl sunkiai suvokiame save kaip kartą. Tai už mus
padarys kiti, atėję po mūsų, ir tik iš būtinybės įvardyti mus kaip reiškinį. Mes
patys nekvaršiname sau dėl to galvos. Juk kartą vienija ne tik laikas, bet ir tam tikri
politiniai visuomeniniai procesai. Iš tikrųjų mano kartos menininkai labiau linkę
laikytis po vieną, nesivelti į jokius sambūrius nebent prie vieno stalo alaus
bokalui Trečiame brolyje. Žinant netolimą istorinę praeitį, tokia padėtis yra
natūrali mano kartos žmonės dar spėjo paragauti tarybinės prievartos, paskanduoti
su pionieriais ir pažygiuoti priverstinėse Žaibo rikiuotėse. Mes su genais
paveldėjome tėvų įtampą ir maištavimą prieš santvarką. Tik mūsų maištas
kitokio pobūdžio mes tebejaučiame pasibodėjimą bet kokiu kolektyviniu
veiksmu, bet kokia idėjine egzaltacija. Tai laikina padėtis. Tikiu, kad kartos po
mūsų jau bus laisvos nuo šito geno.
A. P. Ar su savo kartos kūrėjais kaip nors
bendrauji? Ar jauti, pavyzdžiui, kad M. Ivaškevičius savo dramos struktūromis būtų
kažkiek artimas tau? Nors, žinoma, jis yra kitoks.
L. S. Č. Jis yra visiškai kitoks. Ir
kūrinių struktūra, ir stilistika, ir sąmoningai postmodernia laikysena. Aš,
priešingai, linkstu į klasikinį saiką, klasikines vertybes ir formas, tik man ne
visada tai pavyksta.
A. P. Šiuolaikinio žmogaus ir šiuolaikinio
pasaulio santykio problema: ar tarp jų įmanoma darna? Ar įmanomas nuoseklus klasikinis
tekstas, galintis tai pranešti? Pavyzdžiui, V. Juknaitė sako, kad savo apysakai
Stiklo šalis suteikė tokią struktūrą, kuri atitinka šiuolaikinio žmogaus
fragmentuotą sąmonę. Kad šiuolaikinis žmogus lyg ir negali rašyti klasikinio
kūrinio, nors pati V. Juknaitė yra parašiusi ir Šermenis, išties klasikinį
romaną apie postmodernią, absurdišką epochą. Bet, kita vertus, mes atsisukame į
kokį Antaną A. Jonyną arba į Aidą Marčėną ir matome, kad jie puikiausiai rašo
sonetus. Vadinasi, klasikinė struktūra tinka ir fragmentuotai sąmonei. Tai ar įmanomas
tas nuoseklus klasikinis tekstas, ar dabar tinkamiausia tiktai fragmentuota citatų
literatūra? Aplinkui mus viskas yra taip susiskaidę, suskilę. Apie kokį nors
vientisumą kalba tik vienas kitas kūrėjas D. Kajokas, Marcelijus Martinaitis, dar
A. Marčėnas, R. Stankevičius. Ar literatūra turi teigti harmoningą pasaulio visumą,
darną bent kaip galimybę? Ar literatūra turi turėti kokį nors tikslą,
siekiamybę ir intenciją? Pavyzdžiui, V. Daunys sakė, kad būtinai turi turėti. Ir ar
ta intencija turėtų būti harmoninga, ar atvirkščiai neharmoninga? Ar Pablo
Picasso Gernika yra harmoningas paveikslas, ar ne? Ar kūrėjas turi būti prieš
ką nors įsipareigojęs prieš tikrovę, kūrėją, Dievą?
L. S. Č. Šiuolaikinis žmogus mažai kuo
skiriasi nuo antikinio. Iš esmės. Postmodernumas yra tik forma, jis
nedeklaruoja jokių vertybių. Tai būdas pakrikusiai, kaip mėgstama pabrėžti,
šiuolaikinei sąmonei išreikšti ir apsivalyti. Sužaisti susinaikinimą, vakuumą,
pragarą. Bet kiekvienas iš mūsų, kad ir kokiomis postmoderniomis formomis varijuotų,
esybės gelmėse yra užkoduotas siekti harmonijos. Be šito kodo mūsų sąmonė tuoj pat
subyrėtų, ir vadinamoji postmodernumo dvasia išsipildytų iki galo. Tačiau taip
neįvyksta. Pažiūrėkime į pačius jauniausius mūsų poetus, kad ir Luką
Miknevičių. Jo autoritetai yra tie patys D. Kajokas, A. Marčėnas, R. Stankevičius.
Jaunimas intuityviai grįžta prie pozityvių, konstruktyvių kūrybos formų.
Postmodernumas, manding, yra hermetiškas, savitikslis, laikinas reiškinys. Jis išseks.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|