GEDIMINAS MIKELAITIS

       Fiodoras Dostojevskis
       Šatrijos Raganos akiratyje

 
       Fiodoro Dostojevskio pasaulėvoka pagal Nikolajų Berdiajevą
       Šatrijos Raganos teodicėja ir blogio įveika

 
       Atrodo, sunku rasti kokių nors pagrįstų sąsajų tarp Šatrijos Raganos ir Fiodoro Dostojevskio: skirtingi laikotarpiai, nesulyginamas kūrybos mastas, tarptautinis svoris ir susidomėjimas. Tiesa, savo kūrybos pradžioje Marija Pečkauskaitė gyvai domėjosi rusų literatūra. Dar Užventyje ji žavėjosi rusų dailininkės ir memuaristės Marijos Baškircevos tuo metu populiariu „Dienoraščiu“; mokslininkės ir rašytojos Sofijos Kovalevskajos „Vaikystės atsiminimais“. Ją ypač traukė Vsevolodo Garšino ir Semiono Nadsono kūriniai. Pastarojo neviltis, būties trapumas, laimės iliuzoriškumas, blogio prigimtinio, idealaus grožio motyvai artimi M. Pečkauskaitei. 1900 m. jos išversta S. Nadsono „Ne pasaka“ taikliai atspindi anuometinį rašytojos jaustą aplinkos slogumą ir kartu gyvos dvasios troškimą: „Man neskaudu, kad gyvenimas pamelavo; jis pamelavo visiems, kurie jo pažadams tikėjo! Tegu jis būna kaip ir pirma – tamsus ir užtroškęs, kad tik tolumoje neužgestų idealo žiburys“¹.
       Neteisybės suvokimo ir kovos prieš ją mintis iš V. Garšino apsakymo „Signalas“ atrodo perkelta į M. Pečkauskaitės apsakymą „Pasitaikė proga“. Vienišas geležinkelio sargas Semionas Ivanovas, radęs išardytus bėgius ir žinodamas, kad netrukus turi pasirodyti traukinys, persipjauna venas ir iškelia kruviną vėliavą, kurią mašinistas pamato ir taip išvengia traukinio katastrofos. M. Pečkauskaitės kūrinyje paprasta Gėlaičių miestelio mergaitė Onelė Skirsgėlaitė, matydama karo baisumus bei beprasmybę, yra kupina ryžto pasiaukoti, kad tik pasibaigtų žmonių žiaurumas. Iškėlusi baltą skarelę ji sulaiko kavalerijos eskadroną, bet ją pačią perveria kulka².
       Pati Šatrijos Ragana tik keliuose laiškuose glaustai užsimena apie F. Dostojevskio kūrybą. „Kaip tik skaičiau dabar Merežkovskio „Толстой и Достоевский“³ (Juozui Tumui, 1920. VI. 24). „Turiu dabar puikią knygą rusų filosofo Berdiajevo „Миросозерцание Достоевского“. Norėčiau, kad Tamsta ją perskaitytumei. <...> Yra ten labai gilių minčių. Klausyk Tamsta, ką jis sako tuo klausimu, dėl kurio visados netikėliai sakosi negalį tikėti. „Dievas kaip tik ir yra, kad pasaulyje yra blogis ir kančia. Blogio egzistavimas yra Dievo būties įrodymas. Jeigu pasaulis būtų geras, tai Dievas būtų nereikalingas, pasaulis jau būtų Dievas. Dievas yra, nes yra blogis. Vadinasi, Dievas yra dėl to, kad yra laisvė. Ar pasaulio ir istorijos proceso prasmė nėra Dievo troškimas sutikti laisvą žmogaus meilę kaip atsaką?“ Kaip būtų malonu paskaityti tą knygą su Tamsta!“⁴ (Janinai Tumėnienei, 1929. V. 20). „Taigi rusiškai reiktų būtinai paskaityti Solovjovo raštus – ypač „Оправдание добра“. Labai gilus rašytojas yra Dostojevskis – tik jo kūrinius tegali suprasti žmogus visai subrendęs ir giliai žiūrįs. Iš naujų rusų filosofų gražiai rašo Berdiajev, Karsavin, Frank“⁵ (mokytojai Veronikai Butrimaitei, 1929. V. 28).
       Tai kelios Šatrijos Raganos pastabos, siekiančios giliąsias F. Dostojevskio ir N. Berdiajevo mintis. Kaip tik trečiąjį XX a. dešimtmetį Lietuvoje Vydūno dėka pradėta plačiau aptarinėti F. Dostojevskio kūrinius⁶, atkreipiamas dėmesys į svarbius jo kūrybos aspektus: kančios vaizdavimą ir humanistinį patosą. 1922 m. atskiru leidiniu išėjo pirmasis šio rusų rašytojo vertimas lietuvių kalba – ištrauka „Didysis inkvizitorius“ (vertė Augustinas Janulaitis) iš romano „Broliai Karamazovai“. Dauguma Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu rašiusiųjų apie Dostojevskį (išskirtini Antano Maceinos, Prano Mantvydo, Motiejaus Miškinio straipsniai⁷) pabrėžia vieną jo kūrybos dominančių – asmenybės laisvės problemą. Taip pat keltas jo herojų pasiaukojimas, altruizmas; didybės bei menkystės derinys kūrinių kompozicijoje, psichologinės analizės meistriškumas, meninio metodo novatoriškumas; rašyta apie anuomet aktualią prievartos ir laisvo apsisprendimo dilemą, tikslų modernaus žmogaus sielos vaizdą, maištą prieš neteisingą pasaulio sanklodą, nepaprastą sielos dinamizmą, žmonių veržimąsi Dievop. P. Mantvydas, tarsi antrindamas N. Berdiajevui, nusako Didžiojo Inkvizitoriaus „išganomąją programą: 1) pripažinti veikiamąją bei įtikinamąją „duonos“ galią plačiosioms masėms; 2) veikti stebuklais, paslaptimis, autoritetu; 3) griebtis žemiškosios jėgos“⁸. Atpirkimas esą išlaisvina iš gyvenimo problemų ir taip pasiekiamas žemiškasis rojus, t. y. išsivaduojama iš bet kokio tragizmo, kovos, dvejojimo, moralinių kančių (pvz., Stavrogino sapnas apie dykinėjimą užsienyje romane „Demonai“; Vorošilovo pranašavimai romane „Jaunuolis“). Bet tas žemiškasis rojus pasiekiamas tik prievarta ir apgaule, kitaip tariant, paniekinant patį žmogų⁹.
       Lietuvių kritikoje būta bandymų ieškoti temų, charakterių, situacijų, problemų analogijų tarp F. Dostojevskio ir lietuvių rašytojų kūrinių. Julijono Lindės-Dobilo „Blūde“ Kostas Korsakas įžvelgė dostojevskišką asmenybės ir masės santykį, herojaus sąmonės tėkmę. Daugiausia panašumų su rusų rašytojo kūryba pastebėta Juozo Grušo prozoje ir dramaturgijoje. Tai donkichotizmas kaip žmogiškas pasiaukojimas dėl idealo, charakterių prieštaringumas ir keistumas, herojų alternatyvaus pasirinkimo galimybės, sąžinės teismo, moralinio nusikaltimo bei bausmės klausimai, kontrastinga komizmo ir tragizmo sandūra, instinktų protrūkiai¹⁰.

Į viršų

       Fiodoro Dostojevskio pasaulėvoka pagal Nikolajų Berdiajevą

       Esama daugybės F. Dostojevskio kūrybos tyrinėjimų. Jis laikomas vienu skaitomiausių pasaulio rašytojų. Apie jį XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje veikalus rašė žymūs rusų mąstytojai: Vladimiras Solovjovas, Dmitrijus Merežkovskis, Levas Šestovas, Viačeslavas Ivanovas, Nikolajus Loskis ir kt.
       Šiuolaikiniai tyrinėjimai apie šį rusų rašytoją yra įgiję dvi tendencijas: jis laikomas vienu savičiausių rusų mąstytojų, lyginamas su Sųrenu Kierkegaardu, Friedrichu Nietzsche arba jis pripažįstamas vienu ryškiausių krikščionybės reiškėjų rusų literatūroje¹¹ (pirmiausia – kaip Kristaus paveikslo teigėjas ir įkūnytojas). Tradicinė grožio tema bei jo neišreiškiamumas siejamas su pagrindiniu F. Dostojevskio leitmotyvu – Kristumi, kaip vienintele ir konkrečia realybe. Kristų jis manė esant žmonijos grožio idealo įsikūnijimu ir laikėsi minties, kad Kristus kaip grožis išgelbės pasaulį, kai pasaulis taps sukrikščionintas. Teologines F. Dostojevskio idėjas tiksliai atskleidžia jo 1870 m. užrašas: „Daugelis galvoja, kad užtenka tikėti Kristaus morale, jog būtum krikščionis. Pasaulį išgelbės ne Kristaus moralė, ne jo mokymas, o kaip tik tikėjimas, kad Žodis tapo kūnu <…>. Reikia tikėti, kad tai galutinis žmogaus idealas, įsikūnijęs Dievas. Tik taip tikėdami pasiekiame sudievinimo <…>. Atsiminkite, jog žmogaus prigimčiai reikia sudievinimo. Dorovė ir tikėjimas – viena, dorovė išplaukia iš tikėjimo“¹². Kristaus ir grožio sąveikos principas perkeliamas į moralės sferą. Toks grožis išvaduoja iš dvilypumo ir organiškai jungiasi su gėriu bei tiesa. Atsakymas į klausimą, ar „grožis išgelbės pasaulį“, dabar įgyja ne abstraktų teorinį pobūdį, o tampa susijęs su Kristaus asmenybės prigimtimi. Jei iš tikrųjų grožis, kaip minėta, išgelbės pasaulį, tai tik turint omenyje sąlygą, kad Kristus yra ne idėja, bet įsikūnijęs Dievas. Priešingu atveju jis vėl bus laikomas arba sentimentaliu dorovės idealu, arba dogma.
       Vienas paradoksalus tokio grožio simbolis pateikiamas F. Dostojevskio romane „Idiotas“: tai Hanso Holbeino Jaunesniojo paveikslo „Miręs Kristus“ aprašymas. F. Dostojevskiui šis kūrinys paliko didžiulį įspūdį: „Išvydęs šį paveikslą kai kas gali prarasti tikėjimą!“ Paveikslo paradoksalumas yra tas, kad jame Kristus netenka savo grožio. Jis pavaizduotas „ką tik nuimtas nuo kryžiaus. Man rodosi, tapytojai paprastai labai mėgsta vaizduoti Kristų, ir prie kryžiaus, ir nuimtą nuo kryžiaus, vis dar su nepaprasto grožio atspalviu veide; tą grožį jie stengiasi palikti jam net per pačias baisiausias kančias. O Rogožino paveiksle apie grožį nėra nė kalbos; tai tikriausias žmogaus lavonas, – žmogaus, kuris be galo daug iškentėjo, dar prieš numirdamas ant kryžiaus, kuris buvo žaizdotas, kankinamas, sargybos mušamas, žmonių mušamas <…>. Užtat veido nepasigailėta nė kiek; čia tikra gamta, ir iš tikrųjų toks ir turi būti lavonas, kad ir koks būtų žmogus, ištvėręs tokias kančias. <…> Čia nejučiomis ateina mintis, kad jeigu jau tokia baisi mirtis ir tokie tvirti gamtos dėsniai, tai kaipgi juos galima nugalėti?“¹³ Tad F. Dostojevskio pavaizduotas subjaurotas Kristus tampa tikėjimo pergale ir simboliu to grožio, kuris išgelbės pasaulį. Kas mirė ant kryžiaus, tas buvo visiškas žmogus, nė kiek nepaneigęs gamtos dėsnių¹⁴. Akivaizdu, jog išgelbėjimas neiškreipė žmogaus prigimties, o buvo laisvas sutikimas numirti už kitus žmones. Grožis, kuris išgelbės pasaulį, neneigia žmogaus kančių ir gyvenimo dramatizmo. Taigi F. Dostojevskis mąsto kaip menininkas, nors jo kūryba taip pat sutelkta į dvasios filosofijos klausimus: antropologiją, istorijos filosofiją, etiką, religijos filosofiją¹⁵.
       Šatrijos Raganos laiške minėtas N. Berdiajevas maždaug trečiajame dešimtmetyje parašė du darbus apie F. Dostojevskį: „Apreiškimas apie žmogų Dostojevskio kūryboje“ (1918) ir „Dostojevskio pasaulėjauta“ (1923). Pats N. Berdiajevas sakė dar jaunystėje gavęs F. Dostojevskio skiepą. Jis sukrėtęs dvasią labiau negu koks nors kitas rašytojas ar mąstytojas. Pirmas susitikimas su Kristumi filosofui buvęs susitikimas su Kristumi iš legendos apie Didįjį inkvizitorių. Šatrijos Raganos minėtas N. Berdiajevo veikalas – vienas ryškiausių darbų apie šį rašytoją. Ir tarp gausybės N. Berdiajevo knygų ši išsiskiria ypatingu intelektualiniu patosu, minties aistra, giliomis įžvalgomis, vaizdingais palyginimais. Visų pirma F. Dostojevskis filosofui – didis antropologas, eksperimentuojantis su žmogaus prigimtimi ir kuriantis žmogaus metafiziką. Jo kūriniai sunkiai įspraudžiami į meninės kūrybos kanonus, o dažnai jų ir neatitinkantys. Pavyzdžiui, romano fabula atrodo netikroviška, veikėjai nerealūs, kalba vienoda, dažnai vulgaria kalba, beveik nevaizduojama buitis ar gamta. Herojai tarsi nieko neveikia – tik vaikšto vienas pas kitą, kalbasi tarpusavyje, įsitraukia į tragišką žmogiškų likimų bedugnę. Iš tikrųjų įvairūs F. Dostojevskio kūrinių veikėjai – tai jis pats. Svarbiausia tema – tai žmogus ir jo likimas¹⁶.
       Rašytojas skverbiasi į paslaptingas žmogaus prigimties gelmes, ekstatiniu, sūkuriniu atskleidimo metodu kuria sūkurinę antropologiją. „Visa Dostojevskio kūryba yra sūkurinė antropologija“¹⁷. Jo kūriniuose veiksmas sukasi apie vieną pagrindinę asmenybę, susidaro labai dinamiškas, antinomiškas aistringų žmogiškų santykių sūkurys, kurio amplitudė – nuo Dievo iki velnio. Šios kūrybos šerdį gali pažinti tik tie, kas yra įsitraukę į sūkurinę ugninę atmosferą. N. Berdiajevas taip glaustai nusako rašytojui būdingą žmogaus atskleidimo situaciją: „Jis vaizduoja išleistą į laisvę žmogų, kuriam negalioja įstatymai, kuris iškritęs iš kosminės tvarkos ir, tirdamas jo likimą laisvėje, atveria tragiškus jo laisvės kelio rezultatus“¹⁸. N. Berdiajevo „etinis maksimalizmas“, taikytas ir F. Dostojevskio kūrybai, kelia abejones dėl gėrio neproblemiškumo. Filosofas suabejoja paties gėrio gerumu: ar gėris iš tikrųjų yra gėris, o ne blogis? Sutvirtindamas etines nuostatas teologiniu-antropologiniu pagrindu, N. Berdiajevas pirmiausia imasi teodicėjos problemos. Jis atmeta tradicinį požiūrį, pagal kurį blogis atsiranda dėl žmogaus piktnaudžiavimo Dievo dovanota laisve. Jokia teodicėja negalima, jei būtų remiamasi gimtosios nuodėmės kaip piktnaudžiavimu laisve dogma. Vienintelis Dievo pateisinimo argumentas gali būti tik „nesukurtos laisvės“ idėja: laisvė nedeterminuota jokios būties, iš pradžių įsišaknijusi nieke, iš kurio Dievas sukūrė pasaulį. N. Berdiajevo teigimu, mitas apie gimtąją nuodėmę liudija apie Kūrėjo bejėgiškumą užkirsti kelią blogiui. Bet kaip tik tas „bejėgiškumas“, netobulumas ir yra kūrybos šaltinis. Žmogaus pašaukimas iškyla kaip kūrybos etika. Ji yra realus gėrio ir blogio dualizmo įveikimas¹⁹.
       Kitas filosofo pabrėžtas bendriausias F. Dostojevskio kūrybos ypatumas – vyraujantis idėjų vaidmuo. Nepaprastai dinamiška rašytojo idėjinė dialektika sukuria organišką tikrovę ir sukelia ugninį idėjų sūkurį. F. Dostojevskio idėjos – ne būties pirmavaizdžiai, ne normos, o būties likimai, pirminiai žmogaus energijos srautai. Jie atpažįstami ne tik menine, bet ir filosofine intuicija. Mąstęs kraštutinėmis antinomijomis F. Dostojevskis buvo didis minties menininkas, gebėjęs paveikti ne tik minties logika, bet ir logikos aistra. Raskolnikovas, Kirilovas, Verchovenskis, Ivanas Karamazovas įkūnija kokią nors idėją. Rašytojo minčių dialektika apsvaigina, tačiau nepalieka herojų pragaištingos prigimties bedugnėje. Kartu visus jo veikėjus kankina Dievo klausimas. F. Dostojevskis rašė: „Pagrindinis klausimas, sąmoningai ar nesąmoningai kankinęs mane visą gyvenimą – Dievo buvimas“. Jo aistrų ir kančių šaltinis – ne kūno pasaulis, gimimas ir mirtis, o dvasinis gyvenimas, Dievo išpažinimas ar neigimas. Rašytojo herojai atskleidžia, kaip abstrakčios mintys gali būti aistringos, kaip jausmai ir valia liudija metafizines prielaidas ir išvadas. Jo veikėjai giliai jaučia, nes giliai mąsto; be galo kenčia, nes giliai suvokia; drįsta trokšti, nes drįsta mąstyti. Priešingai nei F. Nietzsche, F. Dostojevskis išlieka žmogaus advokatas; vesdamas jį kankinančiu (kartais net pernelyg sunkiu) laisvės keliu, rašytojas atveria Kristų žmogaus gelmėse. Todėl N. Berdiajevas jį laiko naujo, krikščioniškojo humanizmo įkvėpėju.
       Filosofo teigimu, F. Dostojevskio laisvės kelias suka į savivalę, kuri gimdo nusikaltimą, sukeliantį kančią. Fizinė kančia, vedanti myriop, atsiranda dėl gimtosios nuodėmės. Bet dvasinės kančios kylančios iš asmenybės gelmių, iš laisvės sąlygomis prisiimtos atsakomybės. Blogis susijęs su kančia ir turi atvesti į atpirkimą. Rašytojas tiki atnaujinančia kančios galia. „Jam gyvenimas yra kaltės atpirkimas per kančią“²⁰. Blogis sunaikina laisvę ir tampa jos priešingybe. Atpirkimas sugrąžina žmogui laisvę. Visuose savo romanuose F. Dostojevskis veda herojus trejopu dvasinio proceso keliu: per laisvę, blogį ir atpirkimą. Zosima ir Alioša pavaizduoti kaip žmonės, patyrę blogį bei pasiekę aukščiausią laisvės būklę. N. Berdiajevo teigimu, pagal F. Dostojevskio kūrinius neįmanoma sudurstyti evoliucinės blogio teorijos. Blogio jis nelaikė gėrio vystymosi etapu. Blogis turįs sudegti pragaro ugnyje. Kas eina blogio keliu, kas priima blogio patirtį ir mano, kad blogis praturtina dvasinį pasaulį, tas krenta dar žemiau. Tik blogio demaskavimas, jo „iškentėjimas“ gali pakelti žmogų į dorinį aukštį²¹. Kančia kaip laisvės išbandymo žaizdras atsirandanti ir dėl žmogaus uždarumo, užsisklendimo, dvasinių ryšių su Dievu susiaurėjimo ar praradimo. Filosofo žodžiais, F. Dostojevskis „Didžiojo inkvizitoriaus“ legendoje genialiai pavaizdavo Kristaus ir Antikristo akistatą. Didysis inkvizitorius priekaištauja Kristui, kad šis iškėlęs žmonėms pernelyg aukštą idealą, todėl žmonės neranda laimės ir patiria kančias. Žmonių žemiškajai laimei reikia duona nuraminti sąžinę, t. y. atimti iš jų pasirinkimo laisvę. Stebuklu ir žemiška karalyste Inkvizitorius nori nuramdyti žmogaus vidinį nerimą. Todėl žmogaus dvasios laisvė nesuderinama su laime. Krikščionybė dėl to ir nepadarė žmonių laimingais, kad išsaugotų dvasios laisvę ir iš laisvo žmogaus laukia Kristaus pažadų vykdymo. Tad Golgotos paslaptis ir sudaro krikščioniškosios laisvės esmę.
       Kaip F. Dostojevskis išsprendžia blogio įveikimo ir Dievo buvimo įrodymo problemą, rodo nihilistų, Dievo neigėjų, pirmiausia Kirilovo, paveikslai. Pasirinkęs savivalę, jis nežino laisvės ribų, jį apsėda idėja, kuri pavergia, atima laisvę ir sunaikina. Kirilovas sako: „Dabar žmogus myli gyvenimą todėl, kad myli skausmą ir baimę. Ir taip buvo padaryta. Dabar gyvenama skausmo ir baimės kaina, ir čia visa apgaulė. Dabar žmogus dar ne tas žmogus. Bus naujas žmogus, laimingas ir išdidus. Kam bus vis tiek, gyventi ar negyventi, tas bus naujas žmogus. Kas nugalės skausmą ir baimę, tas pats bus Dievas. O to Dievo nebus. <…> Dievas yra mirties baimės skausmas. Kas nugalės skausmą ir baimę, tas pats taps Dievas. <…> Kas nusižudys tik dėl to, kad norės užmušti baimę, tas iškart taps Dievas“²². „Aš trejus metus ieškojau savo dievybės atributo ir suradau. Mano dievybės atributas – Savivalė! Tai viskas, kuo aš galiu, iškilus svarbiajam klausimui, parodyti savo nepaklusnumą ir savo naująją baisią laisvę. Ji iš tiesų labai baisi. Aš žudausi norėdamas parodyti nepaklusnumą ir savo naująją baisią laisvę“²³.
       F. Dostojevskis Dievo buvimą įrodinėja visų pirma per žmogaus dvasios laisvę. Kas neigia Dievą ir dvasios laisvę, tas stengiasi pasaulį paversti racionaliu mechanizmu, priverstine harmonija. Apskritai N. Berdiajevas teigia, kad rašytojui laisvė yra ir antropodicėja, ir teodicėja – tiek žmogaus, tiek Dievo pateisinimas. Tad ir jo romanai – žmogaus laisvės išbandymo tragedijos. Čia žmogus maištaudamas trokšta laisvės ir kartu ieško jos galutinės ribos. F. Dostojevskio kūriniuose reflektuojamos abi laisvės: pirminė – leidžianti pasirinkti gėrį ar blogį – ir galutinė – gyvenimo pagal tiesą ir gėrį įgyvendinimo laisvė. Tiesa padaro žmogų laisvą, bet jis turi laisvai priimti tiesą. Rusų rašytojas leidžia savo herojams priimti tiesą, kuri juos galutinai išlaisvintų. Tai tragiškas kelias – per tamsą, bedugnę, susidvejinimą. N. Berdiajevo tvirtinimu, F. Dostojevskis atvėręs naują laisvės pakopą, pagilinęs krikščioniškąją laisvės sampratą. Žmogus išsineria iš išorinės krikščioniškųjų įsakymų formos, iš aukščiau nuleidžiamos transcendentinės sąmonės ir savarankiškai pagal savo patirtį ieško tiesos. Bet laisvė virsta vergija arba savivale, jei jos ieškant nematoma nieko aukščiau už žmogų. Toks išsilaisvinimas sunaikina patį asmenį. Raskolnikovo laisvė, peržengianti prigimties ribas, tampa niekinga ir bejėgė; Stavrogino laisvė virsta visiška negalia ir abejingumu. Kirilovo, panūdusio tapti žmogiadieviu, – baisia žūtimi. Kirilovas savivalę suvokia kaip šventą pareigą. Pažabojęs aistras ir potroškius, jis atrodo esąs tobulas. Tačiau ir pats tyriausias žmogus, kurio laisvė bergždžia, neatranda galutinės tiesos, o juo labiau tas, kuris, peržengdamas laisvės ribas, neigia Dievą, nors pats juo dedasi. Toks žmogus vis tiek pasmerktas žūti.
       F. Dostojevskis blogį laiko ne tomistine būties stoka, o realia istorine jėga, neišvengiama laisvės išbandymo dalimi, laisve per klaidą ir nuodėmę atrasti tiesą. Blogis jam nepaaiškinamas be laisvės. Rašytojas ne tik tikėjo velnio egzistavimu, tačiau rėmėsi žmogišku psichologiniu patyrimu. Jis žinojo Apšvietos filosofų, neigusių velnio buvimą, poziciją. Kai Voltaire'ras kadaise juokėsi iš velnio uodegos ir ragų, buvo paneigti tik liaudies prietarai. F. Dostojevskis ne tik didis antropologas, bet ir savotiškas kriminalistas, bandantis išpainioti gyvenime įsišaknijusius blogio slėpinius. Reikia iš tikro suprasti, kaip rašytojas aiškino blogio problemos ištakas: „Laisvės kelias pereina į savivalę, savivalė veda į blogį, blogis – į nusikaltimą“²⁴. Jis atskleidžia ontologinius nusikaltimo padarinius. Laisvė, pavirtusi savivale, veda į blogį, blogis – į nusikaltimą, nusikaltimas neišvengiamai sulaukia bausmės. Bet tai tarsi žąslai žmogiškajai prigimčiai. Vis dėlto F. Dostojevskis žvelgia ne iš įstatymų perspektyvos, o daug giliau. Jis perėmė krikščionybės tikėjimą velnio egzistavimu, nors pastarojo supratimas Dostojevskio kūriniuose yra skirtingas. Tai ne alegorija, o asmeninis velnias, kartu su Dievu nuolat lydintis žmogų: „Keistas ir baisus demonas prikibo prie jo galutinai ir jau nebenorėjo daugiau jo palikti“; demonas kužda „baisias nuojautas ir piktas mintis“²⁵. Rašytojas parodė, kad žmogaus demoniškumas susijęs su jo susidvejinimu, ir šią mintį atspindi smukę, suskilę personažai. Socialiai susidvejinusiųjų pasąmonės sfera tokia suaižėjusi, kad siela, atsiskyrusi nuo Dievo ir kitų žmonių, nenori suprasti kitų būtybių. Jų egzistavimas suskilusiajam tampa ne tik abejotinas, bet ir nesvarbus, t. y. bevertis jo Aš atžvilgiu²⁶. Be vertybių ir idealų gyvenimiškoji energija senka. Taip formuojasi herojaus savižudiška nuostata, kai jam „viskas vienoda“. Velnias ir yra į sąmonės paviršių išniręs suskilęs žmogaus alter ego.

Į viršų

       Šatrijos Raganos teodicėja ir blogio įveika

       Ar Šatrijos Ragana yra palikusi panašių kaip F. Dostojevskio minčių apie ontologinius blogio ir Dievo buvimo įrodymus? Pirmiausia randame žinomąjį jos klausimą – kodėl, warum. Nuo „Kodėl tavęs čia nėra?“ ir klausimo apie mirtį („Tegul man kas atsako, kodėl taip yra!“ – „Iš daktaro pasakojimų“) iki sielos klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. „Sename dvare“ klausiama: kodėl žmoguje yra nuolatinis amžinybės ilgesys? Kodėl žmogus yra toks nepastovus ir kodėl yra mirtis? „Kodėl Dievuliui reikia to, kas taip skaudu?“ „Kas iš gėrio, tiesos, jei viso to galas – puvėsiai, niekas, nebūvis?“ „Iš kur manyje, pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas?“²⁷
       Šatrijos Raganos kūryboje nedaug taip išsamiai N. Berdiajevo svarstytų klausimų apie laisvę ar apie metafizines jos prielaidas. Jų buvimą liudija augantis Mamatės „amžinas maištas“ ištrūkti iš kasdienybės pančių ir visą gyvenimą tarnauti kokiai nors idėjai, Levanardos pasipriešinimas savo pono savivalei, kai šis jį bandė mušti ir pažeisti Dievo įsakymą. Mamatės lūpomis rašytoja teigė nekenčianti despotizmo ir baisiausiu žodžiu laikė žodį „vergas“, primindama apaštalo Pauliaus mintį: „Jūs brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais“ (1 Kor 7, 23).
       Tai, kuo Šatrijos Raganą domina N. Berdiajevo nupieštas reljefiškas F. Dostojevskio kūrybos vaizdas, – žmogaus metafizika ir ontologinė dinamika, asmens nukreiptumas Dievop. Tą linkmę atspindi ir dvasingieji (Alioša Karamazovas, Zosima), ir nihilistai (Ivanas Karamazovas, Kirilovas). Nihilistų ieškojimo įtampa ir tragiškumas kyla dėl aistringų pastangų protu, racionaliai užmegzti ryšį su Dievu. Ir N. Berdiajevo mintis apie F. Dostojevskio herojų tikėjimo prieštaras, ir Šatrijos Raganos nuostata dėl Dievo atradimo žmogaus gyvenime yra panašios. Kelias Dievop pirmiausia grindžiamas ne racionaliu protavimu, o tikėjimu. Rašytoja ne kartą pabrėžia: „Jeigu tikime, kad yra Dievas...“, „aš esu giliai tikinti“²⁸. Blogis kaip buvimo beprasmybė ir nedorybių virtinė kaip tik prasideda nuo netikėjimo; tai liudija Kirilovo teiginys: „Jeigu nėra Dievo, tai aš Dievas <…>. Aš turiu nusišauti, kadangi mano savivalės viršūnė – nužudyti save pačiam sau <…>. Aš turiu netikėjimą parodyti. Aš neturiu idėjos, aukštesnės už tą, kad Dievo nėra“. „Stavroginas taip pat jeigu tiki, kad netiki, tai netiki, kad tiki. O jeigu netiki, kad netiki, tai jis netiki.“ Tarp Šatrijos Raganos romantiškų, melancholiškų, idealistinių prozos veikėjų šmėkščioja materialistinėms nuostatoms, prigimtiniam įstatymui vergaujantys žmonės. Pavyzdžiui, „visus savo tinginyste piktinanti“, apsileidusi ir su kitais vyrais nevengianti santykių Domeikienė, bandanti sužavėti išoriniu grožiu, nejaučia niekam jokių priedermių, nes niekuo netiki. Demaskuojamas Ciocios parodomasis pamaldumas ir poteriavimas: ji nemėgsta bažnyčios, giesmės blogai veikia jos nervus, nedalyvauja laidotuvėse; „ji labai nemėgsta viso ko, kas primena mirtį, nori būti visados jauna ir amžinai gyventi“²⁹. Rašytoja tvirtina, kad netikint Dievą grožį užtemdo nedoras elgesys. Matome ir Šatrijos Raganos atskleistą tikėjimo ir nedorybės akistatą, sunkumą tikinčiojo akimis pamatytą klystkelį pripažinti kaip realų faktą. Netyčia išvystas Boleslovo ir Domeikienės susitikimas sukelia jausmą, sukrečiantį ir tikėjimą gėrio realumu – „rodos man, kad palytėjau šlykščių šlykščiausią varlę – ir vis tebejaučiu ant pirštų tą palytėjimą. Kaip sunku, pažinus žmones, neniekinti jų! Reikia nuolat mąstyti apie savo silpnybes ir apie tai, kaip jos būtų pasireiškusios, esant kitokioms sąlygoms, ir jei nepasireiškia, tai kaip maža čia mūsų pačių nuopelno“³⁰.
       Šatrijos Ragana nesileidžia į netikėjimo ir nihilizmo paieškas, bet beprasmybės bergždumo ribas nubrėžia gana akivaizdžiai ir vadina tai „atvirkščiu tikėjimu“. „Kas iš to rojaus, jei pati ryt poryt ištikšiu kaip muilo burbulas <…>. Kadangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų, jog dvasia egzistuoja be kūno, tai tikime ją žūvant drauge su ja <…>. Kad aš netikėčiau, jog tai tiktai momentas, niekados nesutikčiau taip merdėti kas valandą per ilgus metus, taip tekina bėgti į niekybę, bet tuojau nutraukčiau to beprasmio gyvenimo siūlą“³¹. Šatrijos Ragana nuo jaunystės aiškiai suvokė tikėjimo praradimo pavojų ir būtinybę skleisti krikščionybę, vykdyti evangelizavimo misiją. „Išgirdus apie partiją lietuvių, norinčių platinti tikėjimą be Dievo, liūdna man buvo, ir dažnai gailiai guosdavaus dėl tos priežasties. O jis, būdamas XIX amžiaus pabaigos jaunikaitis, niekais laiko viską, ko negali savo pirštais pačiupinėti. Mane tarsi kas durte duria, girdint tokias nesąmones apie tai, ką laikau šventa, apmauda ima, kad žmogus nesupranta tokios aiškios, rodos, tiesos“³². Tikėjimas Šatrijos Raganai yra žmonių sąmoningumo šaltinis ir kartu švenčiausias jausmas. Įsitikinimais pagrįstus jausmus ji pasiryžusi ginti visomis jėgomis. Praradus tikėjimą į Dievą, neįmanoma tikėti žmogumi ir pačiu savimi.
       Kitas N. Berdiajevo išryškintas F. Dostojevskio kūrybos bruožas ir Šatrijos Raganos kūriniuose pasirodantis tipologinis atitikmuo – nemirtingumo ilgesys, tikėjimas kita būtimi bei amžinojo gyvenimo, apokaliptinės perspektyvos vaizdavimas. „Legendoje apie Didįjį Inkvizitorių“ jaučiamas nebylus Kristaus buvimas, puolusio žmogaus gelmėse pulsuojanti prisikėlimo nuojauta (Zosimos raginimas mylėti visus, taip pat ir nuodėmingą žmogų). Ir Mamatės Kristaus regėjimas per sapną išsiskiria begaline dvasios laisve ir vienintelės galios – meilės valdžios pajūčiu. Kristus čia pavaizduotas kaip gyvojo grožio įsikūnijimas: jis stovi smaragdinėje, gėlių išmargintoje pievoje; jo audeklas nežemiškas, o jo grožiui, nušviestam vidinės saulės, nėra žodžių išreikšti; Kristus žmogaus akivaizdoje kuria stebuklingas permainas – švelniai paglostyti drugiai akimirksniu virsta paukšteliais, kurie giedodami lekia aukštyn ir žėri lyg „brangieji akmenys“. Įstabus Kristaus grožis teikia nežemiškos palaimos tikrumą, ir atsiskleidžia laimės išgyvenimas, įgyjamas „nuo Viešpaties delno“. Matome ne iš karto pastebimą estetinio įspūdžio transformaciją: Kristaus akivaizdžiau nemotyvuotas išorinis grožis virsta vidine, iš esmės religine, malonės kupina gyvenimo būsena. Šatrijos Raganai ilgesio vaizdavimo gylis nulemia kūrinio meninę vertę. Abiejų rašytojų veikėjų dramatizmo variklis – troškimas išsinerti iš materijos varžtų, išlaisvinti sielą kaip plaštakę, išskristi kaip drugiui iš lėliukės. F. Dostojevskis ir Šatrijos Ragana yra iš tų nedaugelio rašytojų, kurie anapusinį pasaulį vaizduoja kaip dvasinę tikrovę – per sapną, fikciją, viziją. F. Dostojevskis rašo apie teokratinę sanklodą, grindžiamą grožiu ir harmonija. Mūsų rašytoja tvirtina dvasios dalykų sferoje nemėgstanti žodžio „ligi mirties“, nes gyvenimas anapus esantis tiek pat realus kaip čionai. Dieviškosios sielos ypatybės, per meilę, tikėjimą ir dorybes užsimezgusios čia, ten pasireiškia dar intensyviau: čia pumpuras, ten žiedas. Šatrijos Ragana anapusybės sodus aprašo kaip laimės pojūčių pilnatvę, išsiliejančią muzika, poezija, grožiu. „Kad ir geriausi viso pasaulio artistai susirinkę imtų groti įvairiausiais instrumentais, ir tai jų muzika nebūtų tokia puikia, kaip anoji Dievo soduose. O sielos vaikščioja, tų stebuklingų melodijų klausydamos, sutinka savo mylimuosius, anksčiau mirusius, ir laukia tų, kurie dar pasiliko žemėje“. Sapnu tampa praeitis, o tikrovė tėra tik dabartis. Tad žemėje viskas – sapnas, o „amžinojo užmigimo valanda – tai pabudimo valanda“.
       Abiem rašytojams erdvė, kur žemė ir dangus susijungia dar šiapusiniame gyvenime, yra grožio akimirkos. F. Dostojevskis teigė, kad „grožis išgelbės pasaulį“, bet grožis jam – kaip ontologinės tobulybės viršūnė – dvilypis, demoniškas. „Grožis yra ne tik baisus (nes neapibrėžiamas), bet ir paslaptingas dalykas. Čia velnias grumiasi su Dievu, o kovos laukas – žmonių širdys.“ Mūsų rašytojos gyvenime ir kūryboje velnias egzistuoja kaip ryšio su Dievu ardytojas, chaoso sėjėjas. „Gyvenimo sūkurys pagrobęs mane stumia ir suka – ir rodos, viskas gerai – laikas greit bėga, nėra kada liūdėti... Bet tai tik rodos; sielos dugne kaip jūrių gelmėse tykoja pasislėpus baisioji hidra. Užtenka kokio mažmožio – tono, spalvos, vieno žodžio – ir jau ji įleidžia savo skaudų gylį į pat širdį...“³³ Rašytoja kratėsi politikos ir partinių visuomenės reikalų, bet nuolat jais domėjosi. 1918–1921 m. ji skaudžiai rašė apie visuomeninių vertybių pamynimą bei niekinimą: tamsiųjų gaivalų kupinos bolševizmo dvasios plitimą, papirkinėjimą, demagogiją, pataikavimą minios instinktams, „nesąžiningumą, nedorumą ir chamiškumą bekraštį ir beribį“³⁴. Nekultūringumas, neišmanymas, aplaidumas lemia žemųjų instinktų siausmą bei chaosą žmogaus ir visuomenės gyvenime. Šatrijos Raganos kūryboje grožis, kaip Dievo nuojauta, kaip absoliuto kibirkštis, sutirpdo sielos piktumą ir bjaurumą. Velnias nustelbia grožį tik tada, kai žmogus leidžia kilti piktiems norams ir pasireikšti nedoriems poelgiams. Dar daugiau, F. Dostojevskiui ir Šatrijos Raganai grožis pranoksta ontologinę pasaulio sanklodą. Kristus kaip įsikūnijęs grožis yra viena dažniausių meno estetinio paveikumo šaltinių F. Dostojevskio kūryboje. „Aš viską sudėjau į tikėjimo simbolį. Tas simbolis labai paprastas, štai jis: tikėti, kad nieko nėra gražesnio, gilesnio, simpatiškesnio, protingesnio, vyriškesnio, tobulesnio negu Kristus. Maža to, jei kas man nori įrodyti, kad tiesa ne Kristuje ir iš tikrųjų taip būtų, kad tiesa ne Kristuje, aš labiau norėčiau pasilikti su Kristumi negu su tiesa“³⁵. F. Dostojevskio įsitikinimu, Kristus jungia estetinį, etinį ir ontologinį pradus.
       Šatrijos Raganos kūriniams būdinga amžinojo gyvenimo tikslingumo samprata, Dievo buvimo tikslo įrodinėjimas savitas taip pat ir F. Dostojevskio kūryboje. Lietuvių rašytoja nuolat primena Dievo apvaizdos lemiamus įvykius, gerąją gyvenimo audeklo pusę, pasirodysiančią kitame pasaulyje, to audeklo rašto tikslumą, prasmę ir grožį. Apvaizdos tikslingumas pagrįstas tuo, kad nemirtingai žmogaus sielai būtų geriau ir ji atrastų visišką laimę. Mūsų rašytoja teigia, jog „kiekvienam žmogui yra paskirta pasaulyje kokia nors vieta. Kiekvienas turime gyvendami atlikti kokią nors misiją, kokį nors uždavinį – ir jei nuo jo išsisukame, tai mūsų gyvenimas yra bevertis. Jei norime gerai įvykdyti tą misiją, turime nuolat tyrinėti, kam esame pasaulyje ir ką mums reika daryti, kaip įsigyti vis daugiau išminties ir gerumo, kokių pareigų atneša mums kiekviena gyvenimo valanda ir kokiais darbais turtiname savo metus. Ar mokomės laiminti, ne keikti, ne silpninti sielas, kurios susiduria su mumis? Turime daryti viską, kas šią valandą mums galima ir prieinama, turime leisti iš savo sielos kuo daugiau spindulių į visas puses“³⁶.
       Čia priartėjame prie reiškinio, kuris leidžia paaiškinti blogio įveikimo problemą ir F. Dostojevskio, ir Šatrijos Raganos kūryboje. Tai tikėjimo praktika, tikėjimo arba netikėjimo leitmotyvas. Tai kartu tam tikra pasaulėžiūrinė nuostata: pasitikėjimas Dievo valia arba ontologinė savivalė, maištavimas prieš ją. F. Dostojevskis įspūdingiau piešia tokio savęs sudievinimo, savavališkos elgsenos pasekmes, kai kuriamas žmogiadievis, bet žūsta žmogus. Šatrijos Ragana pagrindiniu religingo žmogaus bruožu laiko atsidavimą Dievo valiai. Baimės, kančios, mirties ir visa apimančios atsakomybės akivaizdoje savo rūpestį ir negalią ji perduoda į tikslingai veikiančio Dievo rankas. „Mano nuomone, vyriausioji religingo žmogaus žymė yra sutikimas su Dievo valia. Jei yra Dievas, tai jis viską veda ir veda taip, kaip mūsų amžinajai sielai geriau. Mes, akli, kvaili, to nesuprantam, bet kada nors pamatysim. Žinai Tamsta, tai didžiausia laimė tarti iš pat širdies dugno – Dievo valia teesie visados. Man pirmiau buvo irgi sunku, bet dabar visados taip sakau ir visiškai atsiduodu į Dievo rankas“³⁷ (iš laiško J. Tumėnienei, 1924. XII. 20). Jeigu tikima, kad žmogaus gyvenimas eina pagal Apvaizdos paskirtą planą ir nubrėžtą tikslą, tai nėra nepakeliamos nelaimės, ligos ar skausmo. Apvaizdos tikslo įsisąmoninimas Šatrijos Raganai leidžia paklusti Dievo valiai, priimti šiapusinio pasaulio tvarką kaip praeinančią, dužlią šešėlių materiją ir matyti prasmę amžinojoje tikrovėje. Žmogus, į viską žiūrintis amžinybės žvilgsniu, negali pasiduoti skausmui ir pulti į neviltį. Iš tokio gyvenimo prasmės įžvelgimo ir pajautimo randasi ir rašytojos pavaizduotiems dievotiems, dvasingiems, balandiškų sielų, liaudiškai kukliems veikėjams būdinga pasitenkinimo gyvenimu pasaulėjauta (Mamatė, Levanarda, Kazelė, Pranciška, Zuzana, Bobutė, Verusia, Lukošius, Urbonienė ir kt.). Jie, nuolat susidurdami su kančia, nepritekliais, skausmu, randa išeitį iš kančios bei vargo beviltiškumo. Savo asmeninius norus jie įstengia palenkti galingesnei Apvaizdos jėgai. Štai senukas Lukošius nesijaučia padaręs sunkių nuodėmių ir nesupranta, kodėl Dievas jį taip spaudžia: neteko dukterų, ūkio. Jis suvokia, jog „kaži kas atėmė iš jo gyvenimą neteisingu būdu“. Bet jis nė kiek nesiskundžia nei žmonėmis, nei Dievu. Šitie varguoliai nusižeminę priima „baudžiančią ranką“. „Jiems gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė <…>, kaip kokia dovana virš programos“³⁸. Antra vertus, jų paveiksluose pastebime Kristaus grožio įspaudą, N. Berdiajevo akcentuotą F. Dostojevskio kūryboje. Jų pasitenkinimas gyvenimu yra ir savo laimės suvokimas. „Pasakysiu tau, kas yra laimės paslaptis, o širdie! Mirk tam, kas turi mirties veidą, merdėjimo aičiojimą, ir nesėk ten, kur kapuose gautumei ieškoti derliaus. Pasakysiu tau, kas yra laimės paslaptis, o širdie! Atgyk tam, kas viršum mirties, viršum skausmo, viršum vylių – tveria amžinai. Ir tegu tavo drebąs inkaras ten krinta, kur yra gelmių ramybė ir tyla“³⁹. Šatrijos Ragana moko atrasti Dievo malonės taką didžiausiose gyvenimo krizėse – tai rodo jos žodžiai, parašyti savo draugei Janinai Tumėnienei (1923), mirus Tumėnų mažamečiui sūnui: „Žmonių kalboje nėra žodžių tokiam skausmui numalšinti – tai tegali padaryti vienas Dievas. Meldžiu jį, kad duotų Tamstoms savo malonės ramiai pasiduoti jo šventai, niekados neklystančiai, visuomet į tikrąją laimę mus vedančiai valiai“⁴⁰. Tai būtų tiksliausias pačios Šatrijos Raganos komentaras jos pačios cituotai N. Berdiajevo minčiai: „Ar pasaulio ir istorijos proceso prasmė nėra Dievo troškimas suteikti laisvą meilę kaip atsaką?“
       Šiame straipsnyje neieškota priežastinių ryšių tarp N. Berdiajevo knygoje aprašytos F. Dostojevskio pasaulėvokos ir Šatrijos Raganos kūrybos. Stengtasi atkreipti dėmesį į abiejų rašytojų analoginius pasaulėžiūros ir estetikos panašumus ir sutapimus, kurie rodo, jog Marija Pečkauskaitė juto bendrą ano meto filosofinės ir religinės minties pulsą, sekė tarptautinį pasaulėžiūros idėjų kontekstą, pati gilino Dievo pažinimą. Ir F. Dostojevskis, ir Šatrijos Ragana panašiai sprendžia teodicėjos problemą: prasminga laisvė per kančią padeda pajusti Dievą. Tikrasis grožis atsiskleidžia per Kristų, o veiklus tikėjimas įveikia blogio problemą. Rusų rašytojas labiau ieško ontologinių Dievo buvimo įrodymų, Šatrijos Ragana – pasitikėjimo Dievo valia.

 
       ¹ M a r i j o s  P e č k a u s k a i t ė s - Š a t r i j o s  R a g a n o s   Raštai. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1939. – P. 252. (Atgal>>>)
       ² K u z m i c k a s  V.  Senojo dvaro paunksnėje. M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 100-osioms gimimo metinėms // Pergalė. – 1977. – Nr. 3. – P. 125–126. (Atgal>>>)
       ³ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 329. (Atgal>>>)
       ⁴ Ten pat. – P. 479–480. (Atgal>>>)
       ⁵ Laiškas iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų. (Atgal>>>)
       ⁶ M a s i o n i e n ė  B .  Literatūrinių ryšių pėdsakais. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 12 (taip pat žr.: Darbymetis. – 1921. – Nr. 4. – P. 26). (Atgal>>>)
       ⁷ M a c e i n a  A .  Masės atbudimas // Židinys, 1939. – Nr. 8–9; M a n t v y d a s   P .  Legenda apie Didįjį Inkvizitorių // Židinys. – 1939. – Nr. 11; M i š k i n i s  M .  Didžiųjų rašytojų siluetai. – Kaunas: Spaudos fondas, 1936. (Atgal>>>)
       ⁸ M a n t v y d a s  P .  Legenda apie Didįjį Inkvizitorių. – P. 489. (Atgal>>>)
       ⁹ Ten pat. – P. 493. (Atgal>>>)
       ¹⁰ M a s i o n i e n ė  B .  Literatūrinių ryšių pėdsakais. – P. 74–85. (Atgal>>>)
       ¹¹ Новые аспекты в изучении Достоевского / Ред. В. Захаров. – Петрозаводск: Изд. Петрозаводского университета, 1994; Евангельский текст в русской литературе  / Ред. В. Захаров. – Петрозаводск: Изд. Петрозаводского университета, 1998. (Atgal>>>)
       ¹² Христианство и русская литература / Отв. ред. В. Котельников. – T. 1. – Санкт-Петербург. – Наука, 1996. – С. 304–305. (Atgal>>>)
       ¹³ D o s t o j e v s k i s  F .  Idiotas. – Vilnius: Margi raštai, 2003. – P. 449–450. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Аста делл А. Красота и спасение в мире Достоевского // Христианство и русская литература / Отв. ред. В. Котельников. – T. 3. – Санкт-Петербург: Наука, 1999. – C. 256–257. (Atgal>>>)
       ¹⁵ З е н ь к о в с к и й  В .  История русской философии. – Ленинград: Прометей, 1991. – C. 220. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Б е р д я е в  Н .  Миросозерцание Достоевского // Б е р д я е в  Н .  Смысл творчества. – Москва: Аст, 2002. – C. 402. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Ten pat. – C. 406. (Atgal>>>)
       ¹⁸ Ten pat. – C. 407. (Atgal>>>)
       ¹⁹ История этических учений / Ред. А. Гусейнов. – Москва: Гардарики, 2003. – C. 868–869. (Atgal>>>)
       ²⁰ Б е р д я е в  Н .  Миросозерцание Достоевского. – C. 439. (Atgal>>>)
       ²¹ Ten pat. – C. 438. (Atgal>>>)
       ²² D o s t o j e v s k i s  F .  Demonai. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 98–99. (Atgal>>>)
       ²³ Ten pat. – P. 519. (Atgal>>>)
       ²⁴ Ten pat. – P. 435. (Atgal>>>)
       ²⁵ D o s t o j e v s k i s  F .  Idiotas. – P. 256–257. (Atgal>>>)
       ²⁶ Л а у т  Р .  Философия Достоевского в систематическом изложении. – Москва: Республика, 1996. – C. 312–313. (Atgal>>>)
       ²⁷ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Sename dvare. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 365. (Atgal>>>)
       ²⁸ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 117, 256. (Atgal>>>)
       ²⁹ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Sename dvare. – P. 373. (Atgal>>>)
       ³⁰ Ten pat. – P. 408. (Atgal>>>)
       ³¹ Ten pat. – P. 362–363. (Atgal>>>)
       ³² Š a t r i j o s  R a g a n a .  Viktutė // Sename dvare. – P. 21. (Atgal>>>)
       ³³ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – P. 303. (Atgal>>>)
       ³⁴ Ten pat. – P. 324. (Atgal>>>)
       ³⁵ Д о с т о е в с к и й  Ф .  Письма. – T. 1. – Москва–Ленинград, 1928. – C. 142. (Atgal>>>)
       ³⁶ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Rimties valandėlė. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1994. – P. 24–25. (Atgal>>>)
       ³⁷ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – P. 378. (Atgal>>>)
       ³⁸ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Sename dvare. – P. 408. (Atgal>>>)
       ³⁹ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Dvi mokytoji // Š a t r i j o s  R a g a n o s   Raštai. – Kaunas, 1928. – P. 201. (Atgal>>>)
       ⁴⁰ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – P. 357–358. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt