|
<< Atgal
PETRAS VENCLOVAS
Tarp novelės ir esė
Gabrielė Klimaitė. LIŪDNAS MALONUMAS. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 110 p.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, tęsdama
kadaise Vagos pradėtą Pirmosios knygos leidimo tradiciją, nuo 1994 m.
kasmet parengia po vieną debiutinį prozos ir poezijos leidinį. Šių metų konkursą
laimėjo Gabrielė Klimaitė, tad jos novelių ir esė rinkinys Liūdnas malonumas
turėtų geriausiai atspindėti jaunųjų literatų požiūrių ir ieškojimų tendencijas
bei kryptis. Jau pats knygos pavadinimas liudija nuomonių ir polinkių prieštarą,
nelinijinį autorės mintijimą, mėginimą suvokti jausmų ir tikrovės įvairovę.
Reikia iš karto pasakyti, kad G. Klimaitės požiūriai ir vertinimai iš esmės
grindžiami blaiviu protu bei ironija, tad jaunosios prozininkės kūryba, regis,
ryžtingai suka intelektualiosios prozos link.
Manau, kad daugelis prisimename įspūdingą S. Parulskio savosios kartos apibūdinimą
romane Trys sekundės dangaus. Nemažiau įžvalgiai, negailestingai ironiškai ir
taikliai apie savąją generaciją kalba ir G. Klimaitė apsakyme Sugrįžę
draugai. Įdomu palyginti šių autorių požiūrius: S. Parulskiui tai tiesiog
nesubrendusi, bailių ir prisitaikėlių tėvų išauginta karta, neišsipildžiusi,
neįvykusi karta, su idioto tuštuma akyse žvelgianti į jūrą ir nematanti joje
nieko, ji labiausiai rusinta, mulkinta, ateizmu maitinta, neturinti nei idealų, nei
savo filosofijos, niekuo netikinti ir nemokanti džiaugtis; G. Klimaitės draugai klajoja
po pasaulį, Anglijoje dirba statybose, Amerikoje mėsos kombinatuose arba
elektrikais, retkarčiais nušoka nuo proto, grįžę į Lietuvą prašvilpia
babkes džinui, viskiui, sijonams ir pagirioms, jiems draugystė kaip ir
tėvynė, nėra nei vieta, nei laiko taškas, jie nespekuliuoja atvirumu, prie nieko
per daug neprisiriša, pamiršta vietoves ir vardus, jie tapatinasi su logotropu,
mizantropo su filantropu pagimdyta trečiąja būtybe, neutraliu mielu mokslininku, nei
mylinčiu, nei nekenčiančiu žmonių, tačiau juos išmanančiu ir aistringai
tiriančiu, jie nesidalija paskutiniais marškiniais, nededikuoja vienas kitam
eilėraščių, neprisiekinėja, naktimis nešneka telefonu apie meną, nesibučiuoja
girti, pinigus tik skolina, tačiau puikiai vienas kitą įkvepia ginčydamiesi dėl
naftos kainų, saldžiarūgštės vištienos ar erotinių paradoksų. Mes
diskretiškos epochos ekspertai, sako G. Klimaitė, mes neniekinam pagalbos ar
užuojautos, <...> mums buitis netrukdo savęs realizuoti, meilė neprašo aukoti
kūno, tiesa fantazijos, pramogos ramybės. <
> Mes jokie sielų dvyniai
ar mafijos šeimos, mūsų duetai nėra darnūs, mes konkuruojame neperdozuodami protingo
pykčio (p. 41). Jeigu šiame kontekste prisiminsime Renatą Šerelytę, kurios
generaciją įsivaizduojame daugmaž per vidurį tarp S. Parulskio ir G. Klimaitės
kartų, jeigu pasakysime, kad ši prozininkė gana dažnai vaizduoja savo pionierišką ir
komjaunuolišką paauglystę, vadinasi, gręžiojasi į sovietinę tikrovę, tai galėsime
tvirtinti, kad Liūdno malonumo autorės dvasiniai ir socialiniai orientyrai yra
smarkiai pasikeitę: jos neslegia praeitis, ji nebejaučia ideologinio šleifo, jos
nebekankina neišsipildymo ar gniuždymo pojūtis, tačiau ji tiesiogiai susiduria su
naujausiomis, galbūt daugeliui pasaulio tautų moderniems žmonėms būdingomis
problemomis migracija ir blaškymusi po įvairius žemynus, dvasinių ryšių
trūkinėjimu, santykių formalėjimu, abejingumo vieno kitam ir pragmatizmo įsivyravimu.
G. Klimaitės kūryba pasižymi plačiu diapazonu: jaunoji prozininkė geba parašyti
beveik realistinį apsakymą, su spalvingais personažais, autentiška aplinka,
grakščiais dialogais (Filmas), jai paklūsta ir modernistinė novelė, su
potekste, užuominomis, nutylėjimais, mįslingais charakteriais (Diena), arba
beveik studijinis, egzistencializmo filosofija grįstas kūrinys apie žmonių
susvetimėjimą, uždarumą, atitolimą nuo tikrovės, nusivylimą ir beprasmybę
(Pasaulio stebuklas). Kaip ir daugelis jaunųjų pastarojo laikotarpio prozininkų,
G. Klimaitė bando save ir postmodernistiniais tekstais (Šuo, Balkanai ir
nesibaigiančios istorijos, Trolicus Vilnensis, Milijon alych mord,
Neims). Nuo čia tik vienas žingsnis iki esė, kurios sudaro beveik pusę knygos.
Jos gana gyvybingos, subalansuotos, nepasiduodančios tuščiam daugiažodžiavimui, su
novelistiniais intarpais, parašytos ekspresyviu stiliumi. Mano manymu, G. Klimaitė
pasirinko teisingą kelią, nes lietuvių autoriams, rašantiems tik esė, galiausiai kyla
išsisėmimo ir pasikartojimo pavojus, jų autobiografinė dvasinių ir fiziologinių
pojūčių saviraiška ima seklėti, praranda šviežumo ir aštrumo įspūdį.
Viena iš originaliausių esė yra Trolicus Vilnensis. Čia autorei troleibusas yra
viso miesto, jo gyvenimo, žmonių santykių, jų susiskirstymo, ypatingų požymių,
keistuoliškumo, laikinumo simbolis. Stebint troleibuso aplinką ir ją siejant su
pamatytais pro langą vaizdais bei asmeninio gyvenimo prisiminimais, atskleidžiamas,
pasak autorės, to keisto darinio miesto tikrasis įvaizdis. Įstringa ironiškas
Gabrielės požiūris į naują Lietuvos miestų atributiką naująjį dekalogą
skelbiančius reklaminius skydus: kalbėkite, turėkite daugiau, reikalaukite, laimėkite,
mylėkite. Dar kartą gana vykusiai primenamas didelio miesto bedvasiškumas, paradiškumo
ir apsimestinio entuziazmo paradoksas: Žmogui, kuris mano esąs niekam nereikalingas,
neįdomus ir netikęs, reklama neleidžia išnykti, kooptuoja nusivylėlį degradantą į
entuziastingą visuomenę. <...> Tereikia įsivaizduoti savižudį, kuris kažką
suvokia perskaitęs Tai dar ne viskas! Užuot tylėjęs ir žudęsis, jis atgyja
pajutęs artimą ryšį, prabyla į pasaulį, o iš jo istorijos uždirba krūva
žurnalistų (p. 32). Kitoje esė Milijon alych mord autorė dar ir taip
apibūdina bei išreiškia savo požiūrį į miestą: Myliu šitą miestą kaip
savamokslis daktaras savo vienintelį pacientą. Kaip koją, jei ją amputuotų, kaip
pieninius dantis, sužeistas panages, rytinį drebulį ir mėšlungį vidury nakties.
<...> Kėlimo kranų raizgalynė, tuberkuliozės purslai ir kretinai gatvių
kampuose. <...> Mano miestas yra mėsainis. Jis tinka stingti ledui, lankytis
princesėms, sklerotikams pasiklysti ir bankams steigti, lūšnoms kiužti ir vėliavoms
kabinti (p. 5253).
Galima drąsiai teigti, kad G. Klimaitė yra miesto rašytoja. Kaimas jos kūryboje
egzistuoja tik kaip epizodiški vaikystės ir paauglystės prisiminimai, nebeturintys
didesnės įtakos, beveik nieko nebelemiantys. Autorę, regis, nuo pat mažens supa
kultūrinė aplinka, inteligentų buitis, protingos knygos. Gal todėl gyvenimiškoji
jaunosios prozininkės patirtis yra gana solidi, o kai ji vaizduoja žmonių santykius ir
peripetijas, jaučiame gyvenimų autentiškumą. Tačiau Gabrielė geba ir persikūnyti:
jos personažai vyrai apsakymuose Diena ir Pasaulio stebuklas yra meniškai
įtikimi, juos kuriant išvengta jauniems autoriams būdingo knygiškumo ir prisiskaitymo.
Kaip ir dauguma eseistų, G. Klimaitė savo esė grindžia nuosavų mintijimų,
įspūdžių ir potyrių sampynomis, dažniausiai nesprausdama jų į griežtus rėmus,
pernelyg nesureikšmindama, retkarčiais pažaisdama jų prieštaringumu ir nelogiškumu,
tačiau kūrinėlio pabaigoje beveik visada surenka atskiras gijas, išryškina jų
prasmes ir suformuluoja pagrindinę koncepciją, nesuteikdama skaitytojui progos
pasvarstyti, ar tai nebuvo tik rašymas dėl rašymo. O juk šio neapibrėžto žanro
autoriams visaip nutinka! Tarkim, esė Kapas ir aš autorė iš pradžių pateikia
miesto (Kaliningrado) aplinką, prisipažįsta esanti paauglė, nepritampanti nei prie
suaugusių, nei prie giminaičių vaikų, tad nusprendžia paklajoti viena ir atsiduria
prie Immanuelio Kanto kapo; toliau gana įdomus paauglės požiūris į mirusį filosofą,
apie kurį ji, rodos, nemažai žino: Pilkas antkapis, tvorelė su nusvirusiomis
sunkiomis grandinėmis ir nelabai aiškus užrašas. Viduje tikriausiai ir moralinis
imperatyvas. Jis, kuris praleido didžiąją gyvenimo dalį stačias ir tiesus,
vaikštinėdamas po parkus, arba sėdėdavo prie stalo pilna grynojo proto galva, dabar
guli gulsčias lyg baslys po žeme, ir net jo antkapis truputį atsilošęs, gal
prigultų, šeimininkui leidus (p. 83). Toks pamąstymas nejučiom virsta suaugusio,
tačiau dar jauno žmogaus ironiškais pasvarstymais apie anų laikų filosofo ir šių
dienų visuomenės santykius: Ką tu sakytum, sugrįžęs iš anapus? Galėtum, be
abejo, į klausimus atsakinėti meilu arba dalyvauti videokonferencijoje, kurią
stebėtų visas pasaulis: Immanuel Kant: live on show (p. 85). Vėliau vėl
grįžtama į paauglystę ir buitinę aplinką, į nuoseklaus pasakojimo vagą, tačiau
kai kurie autorės pastebėjimai ir impresijos liudija apie gilesnį egzistencinių
problemų palytėjimą. Įvairių pasakojimo planų kaitaliojimas, praeities ir dabarties
pynimas, apibendrintas pasvarstymų ir pojūčių fiksavimas tarsi aktyvina skaitytoją,
reikalauja iš jo adekvataus susikaupimo ir mąstymo, žadina jo vaizduotę.
Žinoma, ne viskas taip sklandu ir lygu profesionalumo dar tik siekiančios autorės
kūryboje. Norint būtų galima prikibti kad ir prie stilistikos: kodėl nepageidauti
brandesnio, solidesnio sakinio, sutelkiančio daugiau minties ir jausmo įtampos bei
informacijos? Juk visai neblogai būtų turėti dar vieną savito, ryškaus,
išsiskiriančio stiliaus prozininkę, argi ne? Tačiau šįkart norėjosi aptarti, ką
jaunoji autorė geba, kas jos pirmojoje prozos knygoje vertingiausia, įdomiausia,
estetiškai patraukliausia. Vis dėlto manyčiau, kad šiemet debiutuojanti G. Klimaitė
savo tekstų meniškumu, naujovių paieškomis ir vaizduotės potencijomis gali drąsiai
lygintis su anksčiau LRS leidyklos Pirmosios knygos serijoje išleistų prozos
rinkinių įsidėmėtiniausiais autoriais: L. S. Černiauskaite, A. Jakučiūnu, G.
Kazlauskaite.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|