TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
MŪSŲ PUBLIKACIJA

 
       R e n é  G u é n o n a s   (1886-1951) – prancūzų filosofas, vienas negailestingiausių moderniosios Vakarų visuomenės kritikų. Studijavo matematiką, filosofiją, Rytų religijas ir filosofijas. Nuo 1904 m. įsikūręs Paryžiuje, pasineria į anuomet suklestėjusių įvairių ezoterinių, gnostinių ir okultistinių sąjūdžių veiklą. 1912 m. tapo musulmonu: buvo įšventintas į sufijus Abd al-Wahid Yahya (Vienatinio esančiojo tarno) vardu. Nuo 1930 m. iki mirties gyveno Egipte.
       Rašyti pradėjo po Pirmojo pasaulinio karo. Iš svarbesnių filosofinių veikalų paminėtini „Bendras induizmo doktrinų įvadas“ („Introduction générale à l'étude des doctrines hindoues“, 1921), „Rytai ir Vakarai“ („Orient et Occident“, 1924), „Žmogus ir jo tapsmas pagal Vedantą“ („L'homme et son devenir selon le Vedanta“, 1925), „Dante's ezoterizmas“ („L'ésoterisme de Dante“, 1925), „Šiuolaikinio pasaulio krizė“ („La crise du monde moderne“, 1927), „Dvasinė viešpatystė ir laikinoji valdžia“ („Autorité Spirituelle et Pouvoir Temporel“, 1929), „Kryžiaus simbolika“ („Le symbolisme de la croix“, 1931), „Kiekybės viešpatavimas ir laiko ženklai“ („La Le règne de la quantité et les signes des temps“, 1945). Savo veikaluose siekė pristatyti tradicinę doktriną ir be kompromisų priešinosi visoms šiuolaikinės mąstysenos apraiškoms. Laikydamas šiuolaikinę Vakarų civilizaciją pagedimu, metafizinę tradiciją aiškino kaip lemiamą kultūros veiksnį ir civilizacijos istorijos pažinimo priemonę. Vėlesnė Vakarų civilizacijos raida patvirtino daugelį jo pranašiškų sociologinių ir kultūrologinių ištarų, nors vieno dalyko nenumatė ir pats įžvalgusis R. Guénonas – Rytų civilizacijos taip pat ims sukti Vakarų keliu, užsikrėsdamos „amerikietiškąja svajone“ ir užmiršdamos savo tradicinę istoriją bei kultūrą.
       Skaitytojams pateikiame fragmentą iš R. Guénono knygos „Šiuolaikinio pasaulio krizė“.

VERTĖJAS      

       RENÉ GUÉNON

 
       Rytų ir Vakarų priešprieša

       Iš prancūzų k. vertė LINAS RYBELIS

 
       Vienas iš išskirtinių nūdienos pasaulio bruožų yra gilus lūžis tarp Rytų ir Vakarų; ir nors mes jau esame patyrinėję šią problemą konkrečiau1, vis dėlto būtina prie jos grįžti, kad patikslintume tam tikrus aspektus ir išsklaidytume kai kuriuos nesusipratimus. Tiesą pasakius, visąlaik gyvavo daugybė įvairių civilizacijų, kurių kiekviena vystėsi savitai, nelygu kokios buvo tautos ar rasės raidos ypatybės; tačiau skirtybė dar nėra priešybė, ir itin skirtingų formų civilizacijos gali būti lygiavertės, jei grindžiamos tais pačiais pamatiniais principais, kurių išorines apraiškas lemia tik skirtingos aplinkybės. Šitai pasakytina apie visas civilizacijas, kurias galime vadinti normaliomis arba tradicinėmis; tarp jų nėra jokios esminės prieštaros, o visi nukrypimai, – jeigu jų yra, – tik paviršiniai ir neesminiai. Kita vertus, jokio viršesnio principo nepripažįstanti, vien principų neigimu paremta civilizacija savaime pašalina bet kokią galimybę suprasti kitas civilizacijas, nes tikrai gilus ir veiksmingas savitarpio supratimas gaunamas tik iš aukščiau, t. y. iš to veiksnio, kurio šiai nenormaliai ir iškrypusiai civilizacijai stinga. Tad nūdienos pasaulyje turime visas civilizacijas, išsaugojusias ištikimybę tradicinei mąstysenai, o tokios yra Rytų civilizacijos, ir tikrai antitradicinę civilizaciją, kokia yra šiuolaikinė Vakarų civilizacija.
       Vis dėlto esama net tokių, kurie apskritai neigia žmonijos skirstymą į Rytus ir Vakarus, kaip neturintį jokio realaus pagrindo; tačiau, bent jau šiuo metu atrodo, kad tuo nėra rimtai abejojama. Pirmiausia visi sutinka su tuo faktu, kad egzistuoja ta pati Europai ir Amerikai būdinga Vakarų civilizacija, nesvarbu, kaip ji būtų vertinama. Rytuose padėtis aiškesnė, nes čia iš tikrųjų yra išlikusios ne viena, o kelios Rytų civilizacijos; tačiau skirtingumą ir net prieštarą tarp Rytų ir Vakarų ganėtinai patvirtina tai, kad šios (Rytų) civilizacijos išsaugojo tuos pačius bendrus bruožus, kuriuos pavadinome tradicine civilizacija ir kuriuos prarado Vakarų civilizacija. Kaip tik taip ir yra, nes visos Rytų civilizacijos yra tradicionalistinės, o norėdamas jas geriau apibrėžti, prisiminkime įprastinį, mūsų anksčiau priimtą jų padalijimą, kuris kai kuriais bruožais yra tikslus, nors, gilinantis į detales, galbūt ir atrodo pernelyg supaprastintas: Tolimiesiems Rytams daugiausia atstovauja Kinijos civilizacija, Viduriniams Rytams – Indijos civilizacija, Artimiesiems Rytams – Islamo civilizacija. Čia reikia pridurti, jog pastarąją daugeliu atžvilgių derėtų vertinti kaip pusiaukelę tarp Rytų ir Vakarų, mat ji turi daug tokių pat, kaip ir Vakarų civilizacija, ypatumų, siekiančių viduramžius; tačiau, kalbant apie jos sąveiką su šiuolaikiniais Vakarais, būtina pripažinti, kad ji, kaip tikrosios Rytų civilizacijos, su kuriomis šis bruožas ją sieja, yra visiška Vakarų priešprieša.
       Štai šį momentą svarbu paryškinti: kol Vakaruose gyvavo tradicinės civilizacijos, nebuvo jokio pagrindo Rytų ir Vakarų priešpriešai; ji įgyja prasmę, jei tik kalbama apie šiuolaikinius Vakarus, nes ši priešprieša yra veikiau dviejų mentalitetų, o ne dviejų daugmaž aiškiai apibrėžtų geografinių regionų priešprieša. Atskirais istoriniais laikotarpiais, iš kurių mums artimiausi yra viduramžiai, Vakarų mąstysenos svarbiausios savybės buvo kur kas giminingesnės nūnai išlikusios Rytų, o ne nūdienos laikų civilizacijos mąstysenos savybėms; anuometinė Vakarų civilizacija buvo lyginta su Rytų civilizacijomis, lygiai kaip jos dabar lyginamos tarpusavyje. Paskutinių šimtmečių didžiulis pokytis yra kur kas rimtesnis už visas nukrypimus, kurie pirma pasireikšdavo dekadanso tarpsniais, nes jis iš pagrindų pakeitė žmogaus veiklos kryptį. Ir ši permaina kilo tik iš Vakarų. Tad kalbėdami apie nūdienos pasaulį mes turime omenyje vakarietišką mąstyseną, išreiškiančią šiuolaikinę sampratą; kadangi Rytuose vis dar egzistuoja kitokia mąstysena, atsižvelgdami į dabartines sąlygas, mes galime ją vadinti rytietiška. Apskritai šios dvi sąvokos išreiškia vien faktinę padėtį, ir jei paaiškėtų, kad viena šių mąstysenų yra tikrai vakarietiška, nes ji neseniai pradėjo gyvuoti, mes tenorėtume nurodyti Rytams ir Vakarams bendrą antrosios šaltinį, kurio pradžią, tiesą pasakius, reikia susieti su pačios žmonijos pradžia, nes tai mąstysena, kurią galima apibūdinti kaip normalią, ko gero, įkvėpusią daugmaž visas mums žinomas civilizacijas, išskyrus vieną – šiuolaikinę Vakarų civilizaciją.
       Kai kurie žmonės, nė nepasivarginę įsigilinti į mūsų knygas, manosi galį mums prikišti, esą mes teigiame, kad visos tradicinės doktrinos kilo iš Rytų ir kad net antikos laikais Vakarai visąlaik perimdavo tradicijas iš Rytų; nieko panašaus mes nesame rašę ir net nepiršę tokios nuomonės, nes suprantame, jog tai – netiesa. Iš tikrųjų tradiciniai duomenys aiškiai prieštarauja panašaus pobūdžio teiginiui: visur akivaizdžiai patvirtinama, kad pirmapradė dabartinio ciklo tradicija atsirado hiperborėjų2 regionuose; vėliau skirtingais periodais atplūsdavo keletas jos srautų, ir vienas svarbiausių, bent jau iš tų, kurių pėdsakų lig šiol aptinkama, neabejotinai sklido iš Vakarų Rytų link. Visgi tai gan tolimi laikai, vadinami „priešistoriniais“, ir jie nelabai siejasi su mūsų tema. Tad pirmiausia galime teigti, kad jau nuo seno pirmapradės tradicijos židinys yra Rytai, iš kur kilo nūnai atrandamos įvairios šios doktrinos formos; be to, dabartiniu metu tikroji tradicijos dvasia ir visa, kas su ja susiję, be Rytų atstovų, daugiau neturi kitų autentiškų atstovų.
       Kad užbaigtume šiuos samprotavimus, mums taip pat dera paaiškinti, tegu ir glaustai, tam tikras „Vakarų tradicijos“ atgaivinimo idėjas, kurias į dienos šviesą kelia įvairūs šiuolaikinės visuomenės sluoksniai; šios idėjos pirmiausia svarbios todėl, jog parodo, kad esama protų, kurių netenkina šiuolaikinis nihilizmas, kurie jaučia poreikį to, ko negali pasiūlyti mūsų laikas, kurie nujaučia, kad vienintelis būdas nūdienos krizei įveikti – atsigręžti į vienokią ar kitokią tradiciją. Deja, „tradicionalizmas“ ne tas pat, kas tikroji tradicinė dvasia: jis tegali būti ir dažniausiai tėra tik polinkis, daugmaž miglotas, gilesnio pažinimo nesiekiantis troškimas, kuris, dabartiniais mūsų dvasinio sąmyšio laikais, paprastai skelbia fantastines ir menamas koncepcijas, neturinčias jokio rimto pagrindo. „Tradicionalizmui“ pagrįsti nesurandama autentiškesnės tradicijos, todėl išmąstomos niekad neegzistavusios pseudotradicijos, taip pat neturinčios principų, kuriais jį būtų galima pakeisti; visa tai parodo visišką nūdienos pasaulio sumaištį ir, nesvarbu, kokie būtų autorių ketinimai, jų mėginimai baigiasi tik tuo, kad dar labiau supainioja nestabilią padėtį. Iš šių koncepcijų mes primindami paminėsime tik tariamąją „Vakarų tradiciją“, kai kurių okultistų sukurptą iš mišrių, tarpusavy nederančių elementų ir sumanytą pirmiausia kaip prieštarą, konkuruojančią su nemažiau menama teosofų „Rytų tradicija“; mes daug kalbėjome apie šiuos dalykus kitur, ir dabar verčiau iškart pereikime prie kelių kitų, regis, vertesnių dėmesio, teorijų apžvalgos, nes jos bent jau rodo siekį remtis iš tikrųjų egzistuojančiomis tradicijomis.
       Mes ką tik paminėjome tradicinę srovę iš Vakarų regionų; senovės autorių pasakojimai apie Atlantidą rodo jos kilmę; kai po paskutinio didžiojo kataklizmo praeityje šis žemynas dingo, atrodo, neabejotina, kad jo tradicijos liekanas perėmė įvairūs kiti regionai arba kad jos susimaišė su kitomis jau egzistuojančiomis tradicijomis, daugiausia su didžiosios hiperborėjų tradicijos atšakomis. Visai galimas daiktas, kad keltų mokymas yra vienas iš šio susiliejimo rezultatų. Mes toli gražu nesirengiame to ginčyti, bet gerai pagalvokime apie šitai: „atlantiškąja“ vadinamoji kultūra išnykusi jau tūkstantmečius metų kartu su ja pagimdžiusia civilizacija ir žlugo tik dėl klystkelio, kurį tam tikrais atžvilgiais galima lyginti su nūdienos mūsų matomu klystkeliu, bet neišleidžiant iš akių vieno esminio skirtumo – anuometinė žmonija dar nebuvo įžengusi į Kalijugos (Kaliyuga3) amžių; taip pat toji kultūra priklausė tik antrajam mūsų ciklo periodui, ir būtų didžiulė klaida mėginti ją tapatinti su pirmaprade tradicija, iš kurios kilusios visos kitos ir kuri vienintelė lieka nuo pradžios iki pabaigos. Mes neketiname čia pateikti visos mūsų teiginius pagrindžiančios medžiagos; pasitenkinsime tik išvada, jog nūnai neįmanoma atgaivinti „atlantiškosios“ tradicijos ar net daugmaž tiesiogiai prisilytėti prie jos; be to, tokie mėginimai primena daugiau fantazijas negu tikrovę. Nemažiau tikra, jog gali būti įdomu patyrinėti vėlesnėse tradicijose sutinkamų elementų kilmę, jei tik imsimės visų atsargumo priemonių nuo kai kurių iliuzijų apsisaugoti; bet šitie tyrinėjimai negali baigtis tradicijos, nepritaikytos nūdienos pasaulio sąlygoms, atgaivinimu.
       Esama ir kitų srovių, norinčių save sieti su „keltizmu“, ir kadangi jos primena ne taip nuo mūsų nutolusį dalyką, gali pasirodyti, jog tai, ką jos siūlo, yra ne taip netikroviška; bet, kita vertus, kur jos šiandien rastų gryną ir pakankamai vitališką „keltizmo“ formą, kuria būtų galima pasiremti? Kalbame visai ne apie archeologines ar paprasčiausiai „literatūrines“ rekonstrukcijas, kurių jau kelios pasirodė. Kalbama visai ne apie tai. Teisybė, kad atpažįstami ir tebenaudojami „keltizmo“ elementai mus pasiekė per įvairius tarpininkus, tačiau jie dar toli gražu nėra vientisa tradicija; be to, keista, kad ši tradicija tose šalyse, kuriose ji kadaise gyvavo, yra labiau užmiršta nei daugelio toms šalims iš esmės svetimų civilizacijų tradicijos. Ar tai nėra gera dingstis susimąstyti ypač tiems, kurie dar nėra visiškai pasidavę išankstinėms nuostatoms? Maža to, mes galime sakyti, kad tokiais atvejais, kai tenka analizuoti išnykusių likusius civilizacijų pėdsakus, nėra įmanoma jų suprasti, nepalyginus su analogiškais dar gyvų tradicijų elementais; tai tinka ir patiems viduramžiams, kuriuose galima įžvelgti daugybę dalykų, netekusių prasmės šiuolaikiniams Vakarams. Tik palaikant ryšį su tebegyvuojančiomis tradicijomis galima atgaivinti tai, kas dar išsaugojo bent lašelį gyvasties; ir čia, kaip jau mes ne kartą esame nurodę, didžiulę paslaugą Vakarams gali padaryti Rytai. Mes neneigiame, kad šiokia tokia „keltiška dvasia“ išliko ir dar gali įvairiomis formomis pasireikšti, tačiau kai mums teigiama, esą išliko nepakitę dvasiniai druidiškos tradicijos centrai, mes laukiame, kad mums pateiktų įrodymų, o kol kas mums tai atrodo labai abejotina, gal apskritai neįtikinama.
       Tikra yra tai, kad krikščionybė viduramžiais sugėrė gyvybingiausius keltiškus elementus; šiuo atžvilgiu „Šventojo Gralio“ legenda su visais jos atributais yra ypač įtikinamas ir reikšmingas pavyzdys. Mūsų manymu, jei Vakarų tradicija būtų atkurta, ji būtinai reikštųsi religine forma pačia siauriausia to žodžio prasme, o ja galėtų būti tik krikščionybė, nes, viena vertus, visos kitos formos yra pernelyg svetimos Vakarų mentalitetui, o antra, tik krikščionybėje, tiksliau – katalikybėje, išliko tradicinės dvasios rudimentų. Kiekvienas šį faktą ignoruojantis „tradicionalistinis“ mėginimas neišvengiamai pasmerktas žlugti, nes yra nepagrįstas; juk aišku, kad statyti reikia tik ant tvirto pagrindo, o kai nutrūksta tęstinumas, kiekviena rekonstrukcija yra dirbtinė ir negyvybinga. Jei kas prieštarautų, kad mūsų laikais pati krikščionybė ir jos gili prasmė nėra suprantamos, atsakytume, kad ji bent savo forma išsaugojo visa, ko reikia minėtam pagrindui. Realiausias ir vienintelis bandymas, kuris nesudužtų tiesiogiai susidūręs su nenugalimomis kliūtimis, atkurti ką nors panašaus į tai, kas egzistavo viduramžiais, ir pritaikyti dabarties aplinkybėms; kad būtų atkurta visa, kas Vakaruose prarasta, derėtų pritaikyti išlikusias tradicijas, kaip mes jau nurodėme, o pritaikymo darbą užbaigti galėtų tik glaudžiai sutelktas intelektualinis elitas. Visa tai jau esame sakę anksčiau, tačiau neprošal dar kartą tai pabrėžti, nes šiuo metu laisvai kursuoja pernelyg daug padrikų svajų ir dar todėl, kad dera įsisąmoninti, kad jei elitas, pagal apibrėžimą turįs būti anapus visų formų, galės užtikrintai sugerti Rytų tradicijas, vis dėlto jos net ir po nenumatytų transformacijų niekada negalės tapti savomis daugumai vakariečių, kuriems jos nėra skirtos. Jei Vakarų elitas sugebės susiformuoti, tai dėl mūsų jau minėtos priežasties jam prireiks tikro Rytų mokymo pažinimo, kad galėtų atlikti savo vaidmenį, bet tiems, kuriems reikės tik nuskinti jų darbo vaisius ir kurių bus labai daug, nereikės žinoti šių dalykų, o tų doktrinų daroma įtaka neabejotinai, ir bet kuriuo atveju jiems visiškai nesuvokiamais būdais, visgi bus tokia pat reali ir veiksminga. Mes visąlaik tik ir kalbėjome apie tai, bet tikėjome turį pakartoti čia kuo aiškiau, nes jei ir niekada nebūsime daugumos iki galo suprasti, tai bent galime tikėtis, kad mums nepriskirs veiklos motyvų, su kuriais mes neturime nieko bendra.
       Bet kadangi mums labiausiai rūpi dabartinė padėtis, visas prognozes palikime ateičiai nuošalyje, nes pirmiausia mes turime rūpintis tik esama padėtimi ir trumpam grįžkime prie mūsų stebimų „Vakarų tradicijos“ atgaivinimo idėjų. Užteks vienos pastabos, parodančios, kad su šitomis idėjomis, jei galima taip išsireikšti, „ne viskas tvarkoje“: mat jos kone visad nuspalvintos didesnio ar mažesnio priešiškumo Rytams. Reikia pridurti, jog tokia dvasia nėra svetima ir krikščionybe besiremiantiems žmonėms: bet kokia kaina jie mėgina aptikti realiai neegzistuojančius prieštaravimus; pasigirsta net tokių absurdiškų nuomonių, kad jei krikščionybės ir Rytų doktrinose mes matome tas pačias idėjas ir, be to, išreikštas bemaž vienoda forma, vis tiek jų prasmė abiem atvejais yra ne ta pati ar net priešinga. Žmonės, išsakantys panašius teiginius, parodo, jog kad ir kokie būtų jų reikalavimai, jų tradicinių doktrinų supratimas nelabai pasistūmėjo į priekį, nes jie neįžvelgė vidinės vienovės, slypinčios už visų išorinių formų įvairovės. Tokie žmonės atkakliai nenori pripažinti tapatumo net ten, kur jis tiesiog akivaizdus. Todėl ir krikščionybę jie suvokia tik paviršutiniškai, o jų supratimas neatitinka tikrosios tradicinės doktrinos sampratos, kuri, būdama tobula sinteze, galioja visoms galimoms sritims; jiems trūksta pamatinio principo, ir todėl juos labiau paveikusi šiuolaikinė mąstysena nei mano patys, nors kaip tik tokiai mąstysenai jie ir siekia pasipriešinti; todėl jų lūpose žodis „tradicija“ įgyja kitą prasmę, negu tą, kurią jai suteikiame mes.
       Mūsų laikais, paženklintais proto sumaišties, žodis „tradicija“ dažnai vartojamas netiksliai, visokiems niekams, pavyzdžiui, paprastai nereikšmingiems ir neseniai atsiradusiems papročiams apibūdinti. Mes taip pat kitur pažymėjome, kad panašiai piktnaudžiaujama ir žodžiu „religija“. Derėtų nepasikliauti kalbos nukrypimais, nes jie atspindi atitinkamų idėjų išsigimimą; taip atsitinka todėl, kad dažnai save tituluojantis „tradicionalistu“ gerai nesuvokia tikrosios žodžio „tradicija“ prasmės. Savo ruožtu mes griežtai atsisakome suteikti šią prasmę viskam, kas priklauso vien žmogiškajai sferai; čia pravartu atkreipti dėmesį dabar, kai nuolat vartojami tokie išsireiškimai, kaip, pavyzdžiui, „tradicinė filosofija“. Filosofija, būdama tuo, kuo yra, neturi jokios teisės vadintis „tradicija“, nes yra susijusi vien su racionaliu lygmeniu, ir tai galioja net tuomet, jeigu ji ir neneigia už šio lygmens plytinčios realybės. Filosofija tėra žmoniškųjų individų be kokio nors antžmogiško apreiškimo ar įkvėpimo mąstysenos produktas, vadinasi, ji yra vien pasaulietinė (profane). Be to, nepaisant tam tikros kategorijos žmonių puoselėjamų iliuzijų, neužtenka „knyginio“ mokslo nukreipti teisinga linkme epochai ar rasei būdingą mentalitetą; tam reikia visai kito dalyko, o ne filosofinės spekuliacijos, kuri net palankiausiomis sąlygomis yra iš prigimties visiškai išorinis ir perdėm verbalinis, o ne realus reiškinys. Prarastąją tradiciją galima atkurti ir atgaivinti tik išlaikant ryšį su gyvosios tradicijos dvasia, o nūnai, kaip jau esame sakę, ši dvasia gyvuoja tik Rytuose; vis dėlto svarbu, kad Vakaruose bent apsireiškė siekis grįžti prie tradicinės pasaulėžiūros, nors tai tėra tik siekis, ir nieko daugiau. Kai kurių antimodernistinių sąjūdžių reakcijos, dar ne iki galo susiformavusios, tik sustiprina šį mūsų įsitikinimą; nors jie yra puikus neigimo ir kriticizmo pavyzdys, tačiau jiems dar toli ligi tikrojo intelektualumo, nes juos riboja pernelyg siauras mentalitetas. Vis dėlto tai liudija tam tikrą proto būklę, kurios dar visai neseniai nebūtų pavykę rasti nė žymės, ir bent parodo, kad jei ne visus vakariečius tenkina vien materialinė moderniosios civilizacijos raida, tai jie galbūt dar nevisiškai praradę išsigelbėjimo viltį.
       Kad ir kaip ten būtų, jei Vakarai vienaip ar kitaip sugrįžtų prie savo tradicijos, kartu būtų išspręsta ir visai išnyktų jų priešprieša Rytams, nes jos šaknys tėra vakarietiškas iškrypimas, t. y. – tradicinės ir antitradicinės pasaulėžiūrų priešprieša. Taigi, priešingai nei mano tie, kuriuos minėjome anksčiau, grįžimas prie tradicijos galėtų būti savitarpio supratimas (entente) su Rytais, kuris iškart įmanomas tarp visų analogiškus ar vienodus elementus turinčių civilizacijų. Pridursim, jog panašus savitarpio supratimas galimas tik remiantis šiais bendrais principais, kurie paklotų tam būtiną pamatą. Tikras tradicinis požiūris visad ir visur yra iš esmės toks pats, ir nesvarbu, kokią formą įgautų; skirtingos formos, nulemtos skirtingų mąstysenų ir skirtingų laiko bei vietos aplinkybių, tėra tos pačios tiesos apraiškos. Bet šią vidinę vienovę, slypinčią po įvairovės regimybe, gali įsisąmoninti tik tas, kuris įstengia pažvelgti grynojo intelekto požiūriu. Be to, kaip tik intelekto plotmėje glūdi tie principai, iš kurių paprastai išplaukia visa kita arba kaip pasekmės, arba kaip jų daugiau ar mažiau nutolę pritaikymo būdai. Todėl jei norima tikrai gilaus tarpusavio supratimo, pirmiausia reikia susitarti dėl šių kertinių principų, nes jie yra svarbiausi, o juos deramai supratus, visa kita išsispręs savaime. Reikia pažymėti, kad šis principų pažinimas ir yra pažinimas par excellence, metafizinis pažinimas tikrąja to žodžio prasme; jis, kaip ir patys principai, yra universalus, taigi visiškai nepriklauso nuo individualių nuostatų, kurios, priešingai, ima reikštis tik pradėjus jas taikyti; ši intelekto sfera yra vienintelė, kuriai nereikia pritaikyti skirtingų mentalitetų. Kita vertus, joje atlikus būtiną darbą, tereikia tik plėtoti rezultatus, ir susitarimo bus pasiekta visose kitose srityse, nes, kaip jau esame sakę, kaip tik nuo šio lygmens tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso visa kita; priešingai, kurios nors srities susitarimas visuomet bus netvirtas ir nepatikimas, jeigu nebus paisoma principų, ir primins veikiau diplomatinę sutartį, o ne tikrą savitarpio supratimą. Štai kodėl mes darsyk pabrėžiame, kad tikrasis supratimas atsiranda tik iš viršaus, o ne iš apačios, ir tai derėtų suvokti dvejopai: reikia pradėti nuo aukščiausio lygio, t. y. nuo principų, ir pamažu leistis iki įvairių žemesnių lygių, griežtai laikantis hierarchinės subordinacijos; savo prigimtimi tai yra išrinktųjų intelektualų triūsas tikriausia ir tobuliausia žodžio prasme: tai – išskirtinai intelektualaus elito darbas, nors, mūsų galva, kitokio elito apskritai nėra, o visi išoriniai socialiniai skirtumai, mūsų požiūriu, yra visiškai nesvarbūs.
       Šie samprotavimai turėtų parodyti, kiek daug stinga šiuolaikinei Vakarų civilizacijai, kad ji būtų normali ir visavertė ir kad galėtų realiai susitarti ne tik su Rytų civilizacijomis, bet ir su savimi; iš tiesų abu klausimai yra taip glaudžiai susiję, kad iš esmės jie yra vienintelis klausimas, o kodėl taip yra, mes esame paaiškinę anksčiau. Dabar išsamiau atskleisime esmę antitradicinės pasaulėžiūros, kuri iš tikrųjų yra modernistinė ir kurios pasekmes, negailestingą logiką galime įžvelgti nūdienos įvykiuose; bet prieš tai būtina išsakyti dar vieną pamąstymą. Vis dėlto būti „antimodernistu“ nereiškia būti „antivakariečiu“; priešingai, tai siekis dėti visas pastangas, kad išgelbėtume Vakarus nuo savo paties pragaišties; kita vertus, savo tradicijai ištikimas rytietis negali galvoti kitaip negu mes patys; juk akivaizdu, kad kur kas mažiau yra Vakarų priešininkų apskritai – toks priešiškumas būtų tikrai beprasmis nei su šiuolaikine civilizacija siejamų Vakarų priešininkų. Kai kas nūnai kalba apie „Vakarų gynybą“, ir tai išties keista, nes, pamatysime vėliau, kaip tik Vakarai grasina įtraukti visą žmoniją į savo chaotiškos veiklos sūkurį. Keista ir visiškai nepateisinama, kad jie su kai kuriomis išlygomis mano, kad ši gynyba turi būti nukreipta prieš Rytus, nors tikrieji Rytai nė neketina ką nors pulti ar dominuoti, jie tesiekia išsaugoti savo nepriklausomybę bei ramybę, o tai, visi sutiks, yra teisinga ir pagrįsta. Iš tiesų Vakarams būtina gintis, tačiau tik nuo savęs ir savo tendencijų, kurios, jei bus plėtojamos iki galo, neišvengiamai nuves juos į visišką žlugimą ir destrukciją. Štai todėl būtina reikalauti „Vakarų reformos“, o jei tokia reforma bus tuo, kuo privalo būti, t. y. tikru tradicijos atkūrimu, tai natūralu, kad tuomet bus galima susikalbėti su Rytais. Mes patys prašome prisidėti, kiek jėgos leidžia, prie šios reformos ir tarpusavio supratimo – be abejo, jei dar liko laiko ir jei galima pasiekti rezultatą, kol neįvyko galutinė katastrofa, į kurią sparčiai rieda dabartinė civilizacija. Tačiau net jei šios katastrofos išvengti jau per vėlu, vis dėlto pastangos nenueitų perniek, nes padėtų bent iš anksto pasiruošti „atrankai“, apie kurią esame kalbėję pačioje pradžioje, ir išsaugoti elementus, kurie, pergyvenę šiuolaikinio pasaulio žūtį, taptų ateities pasaulio užuomazgomis.

       Versta iš:
       Guénon R. LA CRISE DU MONDE MODERNE. Paris: Gallimard, 2002

 
       1 R. Guénonas turi omenyje savo knygą „Rytai ir Vakarai“. (Čia ir toliau – vert. past.) (Atgal>>>)
       2 Hiperborėjai – pasak senovės graikų, mitinė tauta, gyvenusi pačioje Šiaurėje, Apolono tarnai, žyniai ir numylėtiniai. (Atgal>>>)
       3 Šičia dera paaiškinti indų chronologinį skaičiavimą. Vientisas didysis kosminis ciklas senovės Indijoje buvo vadinamas kalpa. Jo trukmė – 4 320 000 000 žemės metų. Šį ciklą sudaro 14 periodų (Manvantaras), o pastarieji skyla į 71 Didįjį tarpsnį (Chaturyuga), kurių kiekvienas savo ruožtu dalijasi dar į 4 laiko periodus, arba jugas (yuga): Satjajuga (aukso amžius – 1 728 000 metų), Tretajuga (sidabro amžius – 1 296 000 metų), Dvaparajuga (vario amžius – 864 000 metų) ir Kalijuga (geležies amžius – 432 000 metų) – tamsos ir blogio laikotarpis, apimantis ir mūsų laikus. Eilinį kiekvienos naujos jugos trukmės sumažėjimą atitinka žmogaus gyvenimo trukmės sumažėjimas ir kartu papročių ir intelektinis smukimas. Žmonija, anot šios teorijos, dabar gyvena 5 100 Kalijugos metais, kai pasaulyje klesti blogis ir neteisingumas. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt