VINCAS LAURYNAITIS

 
       Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija

       1919. IX. 1–1922. XI. 1

 
       Mokytojai
       Pramogos
       Ateitininkai

 
       Jau pusšimtis su viršum metų praslinko nuo to laiko, kai lankiau tą mokyklą. Mėginu prisiminti tuos jaunystės metus, kai gyvybe pulsavo gyvenimas, kai kupinas lūkesčių troškau šviesios ateities. Tačiau sulaukus žilo plauko ir atminčiai susilpnėjus, daug kas išblėso. Priešais save tematau griuvenas, kaip archeologas kapstausi jose, norėdamas iš jų atstatyti tą praeitį.
       Primintinas mano kelias į tą mokyklą. 1918 m. gruodžio pabaigoje, išlaikęs Marijampolėje egzaminus į II klasę ir joje pasimokęs pusmetį, buvau perkeltas į III klasę. Joje pasimokęs vėl tik pusmetį ir sužinojęs, kad Naumiestyje nuo 1919 m. pradžios steigiama progimnazija, išlaikiau čia egzaminus į IV klasę. Dėl mažo mokinių skaičiaus ta klasė nebuvo atidaryta. Tad, atsiėmęs išlaikytų egzaminų pažymėjimą ir nenorėdamas grįžti į Marijampolės III klasę, gyvenau tėviškėje.
       1919 m. rugsėjį su tuo pažymėjimu įstojau į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos IV klasę ir čia mokiausi iki 1922 m. lapkričio mėn.
       Man, atvykusiam iš kaimo, to meto Vilkaviškis atrodė didmiestis. Miesto centre dominavo keturkampė aikštė, grįsta stambiais akmenimis, kuria ratams važiuojant bildėjo. Tiesios gatvės, cementiniai šaligatviai, dviaukščiai mūriniai namai, pro kuriuos sklido elektros šviesa, priminė man kultūros ir šviesos židinį.
       Tėvas mane apgyvendino našlės Juraitienės bute drauge su bendraklasiu Antanu Vasiliausku¹ ir su Albinu Kilikevičiumi², besimokančiu III klasėje.
       1919. IX. 1 atvykau į mokyklą. Mūsų vyriausiajai klasei paskirta nedidukė, bet pati jaukiausia kampinė saulėta patalpa. Man vasaros metu gerokai žagre ir dalgiu tėviškėje padirbėjusiam, klasės sienos švytėjo, pro langus plieskė saulės spinduliai, išsirikiavę suolai tarytum kvietė – prašom.
       Mokyklos varpelis paskelbė mokslo pradžią. Į klasę pirmas įėjo simpatiškas, su besišypsančiais ūseliais direktorius Stepas Vaitkevičius³, mus pasveikino ir linkėjo, kad mes, vyriausios klasės mokiniai, būtume visiems mokiniams pavyzdžiu ir mokyklos garbe. Bendraklasiai didžiavosi ir galėjo prisiekti mokyklos neapvilsią.
       Marijampolėje mokęsis berniukų klasėje, o dabar patekęs į mišrią, drauge su mergaitėmis, pajutau šilimą ir jaukumą. Jos buvo susėdusios kraštinėje suolų eilėje ir į jų pusę mano žvilgsnis krypo. Jų buvo septynios. Visų pirma paminėtina kukli, nedidukė, apskritukė, būsimoji poezijos lakštingala Salomėja Bačinskaitė. Jos draugė išstypus į aukštį, labai rimto veido Uršulė Jasulaitytė⁴. Abi sėdėjo pirmame suole, tarsi pasiryžusios visoms draugėms skinti kelią. Antrame suole patogiai įsitaisiusi žydėjo gražiosios lyties pažiba, Vilkaviškio gydytojo dukra Kazė Kudirkaitė; šalia jos kiurksojo nepatrauklaus veido, lyg nustelbta pakelės gėlė M[arcelė] Unguraitytė⁵. Trečiame suole sėdėjo dručkė storomis kasomis, šypsojosi kaip svočia mano žemietė Antanina Jasaitytė, o šalia jos – liesutė, su pašiauštu plaukų kuodu ir kaip jaunamartė bailiai dairėsi [Elena] Povilaitytė. Paskutiniame suole lyg pamiškėje pasimetusi raudo ir jaudinosi [Marija] Tumosaitė.
       Į IV klasę, be manęs, susirinko 13 berniukų. Pirmiausia prisimintini du klasės žymūnai: Pijus Glovackas (tuo metu vadinamas Glavecku), kairiųjų pažiūrų mokinių vadas⁶, ir Antanas Vasiliauskas, ateitininkų šulas. Abu savo aukštu ūgiu, inteligentiška išvaizda ir išsilavinimu klasėje dominavo. Pirmame suole sėdėjo judrus kaip gyvsidabris Stasys Miščikas⁷ ir karštuolis Stasys Matulevičius. Nors buvo mažiausi, bet klasėje didžiausi „kertukai“. Paniuręs, kaip Kainas nepatenkintas Juozas Šlekys⁸ ir dabita, pakeltais sparnais Andrius Koniuchovas⁹. Trečiame suole įsitaisė du kontrastai: energingas, niekam nenusileidžiąs Stasys Kudirka¹⁰ ir lėtabūdis, lėtakalbis Stasys Balsys¹¹. Už jų stiebėsi du debiutantai: su pensnė Petras Strimaitis¹² ir su balta apykakle, kregždute parišta, Jonas Unguraitis¹³. Dar paminėtini bespalvis Pečiulis¹⁴, irzlys Kizlaitis¹⁵ ir ištįsėlis, keturkampiško veido Alfonsas Kulvinskas¹⁶.
       Vėlesniais mokslo metais iš kitų mokyklų įstojo į mano klasę daugiau berniukų.

Į viršų

       M o k y t o j a i

       Atsiminimų autoriai daugiau ar mažiau atsimena savo mokytojus. Tie mokytojai, kurie dalyką dėstė įdomiai, bendravo su mokiniais, davė naudingų patarimų, ugdė jų savarankiškumą, atskleidė jų glūdintį talentą, visada minimi su meile ir pagarba. Būna ir tokių mokytojų, kurie iš atminties išblanksta taip, kad net užmirštamos jų pavardės.
       Geriausiai savo mokytoją galima pažinti bendraujant dalykiniuose būreliuose, susirinkimuose, išvykose ir kituose užklasiniuose renginiuose. Tokių progų Vilkaviškio gimnazijoje beveik nebūdavo. Mokinys su mokytoju čia tiesiogiai susidurdavo tik pamokų metu. Todėl jo asmenybė daugiau ar mažiau išryškėdavo tik pedagoginiu atžvilgiu.
       STEPAS VAITKEVIČIUS, direktorius, dėstęs matematiką, fiziką, chemiją, kosmografiją, na ir ėjęs gimnastikos mokytojo pareigas. Darbo turėjo per akis. Dėstė svarbius dalykus. Nors jis neieškojo metodinių naujovių, bet savo dalykus dėstė aiškiai, suprantamai. Negirdėjau ir kitų mokinių nusiskundimų. Mėginu apibūdinti vieną kitą jo pamoką, iš kurių išryškėja kaip mokytojas ir žmogus.
       Šių dienų vidurinė mokykla be sporto neįsivaizduojama. Mokiniai serga sporto aistra, ne vienas mokslą laiko antraeiliu dalyku, mokytojai gerus sportininkus proteguoja ir laiko mokyklos garbe. Šiandien kiekvienoje mokykloje išsijuosę darbuojasi vienas ar du mokytojai sportininkai, specialiai aukštųjų mokyklų paruošti.
       Nieko panašaus Vilkaviškio gimnazijoje nebuvo. Čia mokiniai neturėjo sviedinio, slidžių, sporto aikštės. Vis dėlto savaitiniame pamokų tvarkaraštyje buvo įrašyta viena pamoka „fiziniam lavinimui“. Tą „kultūrą“ teko dėstyti pačiam direktoriui. Jis mankštindavo tik berniukus, mergaitės tuo metu rankdarbius siuvinėdavo. Čia niekas neįsivaizdavo, kad mergaitės ilgais sijonais ir katalikinėje mokykloje sportuotų.
       Šeimenos ir Vilkaujos upelių santakoje, prie pat mokyklos, buvo nuokalni ir nutreplenta pievutė, kurios pakraščiais kerojo dilgėlynai ir varnalėšos. Joje atlikdavome tą mankštą. Mes tos pamokos laukdavome, nes tai būdavo tikro poilsio valandėlė. Nereikėdavo vien kelnaitėmis ir marškinėliais prakaituoti. Jeigu būtų reikėję taip pasirodyti vyrams, kai kuriems įkopusiems į trečiąjį dešimtmetį, tai būtų drovu mergaičių akivaizdoje. Tad sportavome su pilna apranga.
       Paskambinus jau mes aikštelėje laukdavome savo trenerio. Jam nebuvo reikalo skubėti, lėtute prie mūs prisiartindavo ir ramiai paprašydavo eilute išsirikiuoti. Buvo jis reiklus, vis reikalaudavo rikiuotis pagal ūgį – priekyje didieji, gale atsidurdavo mažieji. Su manimi būdavo vargo, kol pagaliau įterpdavo maždaug į eilės vidurį. Eilė tapdavo panaši į geometrinę liniją, kaip nulieta.
       Po šio netrumpo, bet reiklaus pasiruošimo poromis sustoję ir gavę komandą – žengte marš, koja į koją pasivaikščiodavome ratu. Jo viduryje stovėdamas direktorius skaičiuodavo – viens, du. Niekad, regis, netekdavo visiems pabėgėti, nes mes juk nebuvome išprotėję.
       Pažygiavę be priekaištų, vėl sustoję eilute, laukdavome tolimesnių numerių. Direktorius pasitempdavo, rankas į šonus įremdavo, tai vieną, tai antrą koją kilsteldavo, į šalis pasikraipydavo, kiekvieną judesį aritmetikos skaičiais užakcentuodamas. Mums tekdavo tą nelengvą užduotį atlikti ir savo sustabarėjusius liemenis pramankštinti.
       Daug būdavo įdomiau, kai gaudavome progos savo individualius gabumus parodyti. Direktorius iš kišenės išsitraukdavo specialiai mums pritaikytą virvutę. Ją dviem mokiniams ištiesus ir pakėlus, kitiems tekdavo „per virvutę“ šokti. Mes reikalaudavome, kad direktorius parodytų, kaip per ją šokti. Tačiau jis tik delnu nuo savo ūselių nubraukdavo šypseną. Mes šokdavome ir nėrėmės iš kailio. Direktorius po kiekvieno šuolio siuvėjo metru pamatuodavo aukštį ir pranešdavo rezultatus. Aukščiausiai iššokdavo Juozas Šlekys, mergaičių vadinamas „Kainu“.
       Ta sporto valandėlė baigdavosi šokimu į tolį. Tas pats metras taip pat fiksuodavo pasiekimus. Stebėdavomės S. Miščiku ir S. Matulevičiumi, tais mažais gaidukais, sukertančiais ilgakiškius. Smagiausią juoką sukeldavo ilgis Kulvinskas, kuris po kiekvieno šuolio griūdavo, nosimi žemę paardavo ir kartais paragaudavo dulkių.
       Klasės žymūnai P. Glovackas ir A. Vasiliauskas, bijodami tokios kompromitacijos, liovėsi lankę tokias pamokas. Direktorius nė karto nekėlė jiems pastabos.
       S. Vaitkevičius, kaip minėjau, dėstė tiksliuosius mokslus. Mokyklose jie būdavo laikomi sunkiausi ir svarbiausi, dėl kurių ne vienam tekdavo su mokykla atsisveikinti. Gerai atsimindamas Marijampolės aritmetikos mokytoją Radušį, vadinamą tironu, siautėjusį kuolais ir dvejetais, ir čia dėl to būgštavau.
       Nieko panašaus čia nebuvo, niekas iš tų dalykų negaudavo pataisų. S. Vaitkevičius tuos dalykus gerai mokėjo, dėstydavo suprantamai, algebros formules, geometrines figūras švariai braižė. Tik metodiniu atžvilgiu būdavo tas trūkumas, kad, mokiniams nespėjus užrašyti, greitai nuo lentos viską nutrindavo. Tad reikėdavo atidžiai klausyti ir greitai užsirašyti.
       Tik S. Bačinskaitei tie dalykai būdavo sunkiausi ir nuobodžiausi. S. Vaitkevičius lentoje braižo formules, o ji, nors parėmus ranka veidą, nuo jų nenuleidžia akių, bet mato įdomesnį pasaulį.
       Fiziką dėstydamas jis pasinaudodavo pavaizdumo priemonėmis. Ypač jis kėlė elektros šlovę. Į klasę atsinešdavo elektros mašiną, akumuliatorių, vielų. Būsimasis „inžinierius“ Kulvinskas, lyg pakilęs į septintąjį dangų, sukdavo mašinos ratą ir vielomis paleisdavo elektros srovę. Tos srovės veiklą leisdavo patikrinti mokiniams. Atsargūs mokiniai pirštus tik kyšteldavo prie vielų ir atšokdavo.
       Atsimenu S. Bačinskaitę, panorusią tą jausmą patirti. Ši tyli ir abejinga klasėje mergytė, srovės purtoma, džiūgavo, šokinėjo, jos akys spinduliavo, lyg būtų vidiniai, hermetiškai uždari jos jausmai išsiveržę aikštėn. Jos vidinis jausmų pasaulis buvo impulsyvus, tik reikėdavo progų jiems pasireikšti.
       Apskritai kalbant, S. Vaitkevičius buvo geraširdis, taktiškas, neužgaulus, jausdavo pasitenkinimą, kai mokinys gerai atsakinėdavo.
       Savo politinių pažiūrų mokiniams neatskleisdavo. J. Juraitis¹⁷, nuo 1923 m. buvęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, savo atsiminimuose pažymi, kad jis, baigęs Varšuvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, kun. V. Vaičiulio¹⁸ rekomendacija buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas, nors jo „socialdemokratinės nuotaikos niekam nebuvusios paslaptis“.
       Reikia pasakyti, kad jis aukštąjį mokslą baigė ne Varšuvoje, o Peterburge. Mokykloje mokiniams viešų paskaitų bei pranešimų ideologiniais klausimais nėra skaitęs ir savo socialdemokratinių pažiūrų nėra atskleidęs. Vis dėlto neabejojamai buvo liberalas. Su „Žiburio“ draugija palaikė tik oficialius, su gimnazija susijusius ryšius. Bažnyčios mokinių pamaldų metu nelankė. Mokyklos ateitininkus ir kairesniųjų pažiūrų mokinius vienodai traktavo. Kapelionas Dailidė¹⁹ kairesniuosius mokinius iš sakyklos smerkė ir keikė, mokytojų posėdžiuose kildavo griežtesni idėjinio auklėjimo klausimai, tačiau direktorius, nepaisydamas tų priekaištų, mokinius vertino tik pagal jų mokslą.
       Vienas faktas ryškiai apibūdina direktorių. 1922 m. balandžio pabaigoje komjaunuolis P. Glovackas Vilkaviškio žvalgybos buvo suimtas ir apie dvi savaites kalinamas. Mokytojų posėdyje klerikalas Dailidė priekaištavo direktoriui dėl tokio idėjinio abejingumo ir reikalavo P. Glovacką iš mokyklos pašalinti. Tik direktoriaus pastangomis jam tebuvo sumažintas elgesio pažymys.
       Mokiniai sužiuro į mokyklon grįžusį P. Glovacką. Jo bendraminčiai abejingai, kiti pašaipiai sutiko. Tik gražuolė Kazė Kudirkaitė, kuriai politika rūpėjo kaip pernykštis sniegas, palaikė jį kaip įdomų kavalierių, teikėsi klasėje pakalbinti, ir S. Bačinskaitė, giliai tikinti ateitininkė, pamačiusi jį, smalsiai sujudo. Matyt, jai tas bedievis atrodė kaip pasakiškas karaliūnas, galįs išvaduoti užburtą karalaitę, tai rodo, kad joje slypėjo aštrūs prieštaravimai, kad gyvenimo pilkybėje troško šviesių, didingų asmenybių. Tokia pasaulėjauta pateisina ir jos kelią į „Trečią frontą“.
       Direktorius susierzinęs įėjo į klasę ir viešai pranešė apie elgesio sumažinimą. Klasėje nepaprasta tyla. P. Glovackas nežinia kokia dingstimi paklausė, už ką. Direktorius, matyt, prisiminęs posėdžio nemalonumus, išraudo, susinervino ir šūktelėjo: „Už ką… už ką… pačiam turėtų būti geriausiai žinoma!“ Jis visų akivaizdoje nepasmerkė kaltinamojo pažiūrų ir pradėjo dėstyti savo dalyką.
       Man nesuprantama, kodėl šis padorus asmuo tarybiniais metais buvo išvežtas į Sibirą ir tenai žuvęs.
       ŠAKELĖ PUIŠYS, inspektorius, įdomiausias iš visų mokytojų. Jis mokykloje pasirodė man besimokant V klasėje. Niekas nežinojo jo kilmės, kokiu keliu atsidūrė į Vilkaviškį nei jo mokslo. Sklido kalbos, kad jis tėra mokęsis kunigų seminarijoje. J. Juraitis jį apibūdina kaip judrų, greitą, visur spėjantį, apsikrovusį visuomeniniu darbu, žymiausią ateitininkų globėją.
       Mokiniai jusdavo, kad į pamokas ateina nepasiruošęs, tad jam visada išeidavo tik „maždaug“, bet kadangi nieko nepjaudavo ir silpną mokėjimą geraširdiškai praleisdavo, nors klasė pasišaipydavo, vis dėlto jį mėgo. Visokiomis progomis jo prašydavo tarti žodį. O iškalbingumo jam netrūkdavo.
       Š. Puišys dėstė lotynų kalbą ir istoriją. Kitose mokyklose lotynų kalba būdavo kietas riešutas. Taisyklių kalimas, ekstemporalių rašymas mokiniams užimdavo daugiausia laiko. Čia nebūdavo vargo. Š. Puišio metodas buvo paprastas. Pirmiausia lotynišką tekstą pats išversdavo. Tas vertimas jam sekėsi sunkokai. Jis dėdavosi lotynų kalbą gerai mokąs, tik skųsdavosi lietuviškų žodžių pakaitalais. Todėl tie vertimai būdavo nesuprantami. Jis pats tai jusdavo ir žiūrėdavo į mokinius lyg pagalbos laukdamas. Jam dažniausiai patalkininkaudavo S. Kudirka ir S. Matulevičius. Kaip jie sakinį išversdavo, su tuo mokytojas sutikdavo – „to maždaug taip“. Mes lotyniškame tekste tuos lietuviškus vertimus pieštukais užsirašydavome. Iššaukti atsakinėti, žinoma, nesunkiai „išversdavome“. Gramatine analize mūsų nevargindavo.
       Istorijos pamokos buvo žymiai įdomesnės. Savo iškalbingumu ir emociniu pakilimu mokiniams imponuodavo. Jo istorija tesiribojo kunigaikščių istorija. Nors mokiniai įtarė jį esant lenkiškos edukacijos, tačiau Lietuvos kunigaikščius apibūdindavo patriotiška šviesa. Tik jie laimėdavo visas kovas, tik jie, kaip genijai, sukūrė plačią ir galingą valstybę: Gediminas įkūrė Vilnių, Algirdas kardu daužė Kremliaus vartus, Vytautas savo žirgą pasigirdė Juodojoje jūrėje. Ypač aukštino karalių Mindaugą ir jo krikštą.
       Tas mokslas mokiniams nebuvo sunkus, nes nereikalavo istorinių faktų, datų, feodalinės visuomenės socialinių santykių bei tuometinės santvarkos apibūdinimų. Žinodami, kad nebus mokytojo pertraukiami, mokiniai galėjo pasakoti viską, nors nebuvo jokio ryšio su duotąja tema.
       Primintinas vienas Salomėjos Bačinskaitės pamokos atsakinėjimas. Jai teko papasakoti apie kunigaikštį Mindaugą. Būdama nepaprastai jautri mergytė, atsistojusi prieš klasę iš pradžių raudo, jaudinosi ir kažką mikčiojo. Supratęs jos keblią dvasinę būseną, mokytojas paskatinančiai pasistengė ją įvesti į vėžes. Pasirodė, kad Salomėja buvo skaičiusi S. Daukanto „Būdą“, kuris savo romantika buvo ją sužavėjęs. Pagaliau ji susikaupė, atsitiesė, su poetiniu įkvėpimu ir pasigėrėjimu ėmė piešti tuos laikus, kai ošę ąžuolai, kai nebuvę nei prabangių palocių, nei susmegusių į žemę bakūžių, visi gyvenę gamtos prieglobstyje, kai bajorai su meškų kailiais ir jaučių ragais drauge su liaudimi susėdę pakarčiui gėrę midų ir klausėsi vaidilų dainų apie Lietuvos didvyrius. Su pasigėrėjimu klausėsi ir Šakelė Puišys, nuolat kresteldamas galvą ir pritardamas – „to maždaug taip“.
       Jau VI klasėje ėmė ryškėti Salomėjos poetinis talentas. Mokytojas daugiau ar mažiau puoselėjo būsimosios poetės polinkį į romantiką.
       Šakelė Puišys – vienintelis mokytojas, kuris pamokų metu leisdavo mokiniams kelti klausimus. P. Glovackas, turįs istorinių žinių, klausydamas tokio praeities idealizavimo, neištvėręs priminė mokytojui, kad didžių kunigaikščių laikais buvusi feodalinė santvarka. Š. Puišys pritariamai linktelėjo galvą.
       – Dvarininkai ir kunigai, – kalbėjo P. Glovackas, – valdė dvarus.
       Ateitininkai sužiuro į P. Glovacką, Š. Puišys pritarė – „to maždaug taip“.
       – Jie valdė dvarus, o baudžiauninkai liejo prakaitą. Man nesuprantama, kaip jie, drauge susėdę, galėjo gerti midų iš vieno rago?
       Ateitininkams ir mokytojui buvo akibrokštas. Į tai teks mokytojui atsakyti:
       – To žinoma… buvo visokių dvarininkų ir visokių baudžiauninkų…
       Š. Puišys nemėgo kritikos, nesugebėjo ginčytis. Jam buvo daug maloniau nusileisti, sutikti.
       KUDIRKA, Vilkaviškio gydytojas, nuo 1920 m., man besimokant V klasėje, „higienos“ mokytojas. Išėjęs aukštąjį medicinos mokslą, turįs nemažą gydytojo praktiką, savo dalyką gerai išmanė. Jis Vilkaviškio gimnazijoje buvo vienintelis mokytojas, kuris kiekvienai pamokai atsinešdavo planą ar trumpą konspektą. Tokiu būdu rimtai pasiruošęs, į tą planą retai žvilgteldamas, planingai ir suprantamai išdėstydavo temą.
       Jam rūpėjo supažindinti mokinius su žmogaus anatomija – su kaulais, audiniais, su organų funkcijomis ir su sveikatos poreikiais.
       Dėstomą dalyką Kudirka paryškindavo pavaizdumo priemonėmis. Įsiminė žmogaus kaulų skeletas, pirmą kartą matytas ir sukėlęs klasėje nepaprastą įspūdį.
       Susėdę ir rimtai nusiteikę jo laukdavome. Štai palengva veriasi durys, mokytojo nesimato, bet pirmiausia pro pravertas duris kiša galvą rūstybė išsekusių akių kiaurymėmis, išsišiepusiais dantimis. Kiek pakraipiusi galvą ir įsitikinusi, kad pateko, kur reikia, parodė krūtinės groblus, kur kadaise plakė širdis. Pagaliau už mokytojo atsitiesė visas žmogaus stotas su maskatuojančiomis kojomis, tarsi rodydamos nemirštamą žmogaus gyvybę. Pritvirtintas prie stovo, atsistojo prieš klasę. Atsistojęs tarytum tarė: „Na ką, jūs dulkės“.
       Salomėja Bačinskaitė garsiai aiktelėjo, siaubingomis akimis pažvelgė į mus, ant suolo sukniubo, jos pečiai trūkčiojo. Ką tada ji jautė, mąstė? Greičiausiai jai priminė giltinę, atnešusią mirtį, visiems lūkesčiams galą.
       Kudirka, kaip gydytojas, matęs visokių ligonių apalpimų, visai nekreipdamas į ją dėmesio, aiškino kaulų sandarą. Kaip gydytojas viską aiškindavo nesivaržydamas. Iškėlė klausimą, ar čia vyriškio, ar moters skeletas. Niekas nežinojo. Paaiškino, kad tai esąs moters skeletas, nes gimdymo dėlei jos klubikauliai skėstesni.
       Aiškindamas plaučių, kepenų, tulžies, širdies funkcijas, vaizdingumo dėlei sau į tas vietas pirštu pabaksnodavo. Paaiškino, kad kvėpuojant moters krūtinė kilsčioja, o vyro – pilvas. Duodavo naudingų patarimų. Paaiškino, kaip dėl netinkamo maisto sutrinka skrandis ir kaip jis ištuštinamas. Mums parodė du suglaustus pirštus, juos sugrūdo į savo burną, pasilenkė, pasirąžė ir pavaizdavo, kaip skrandis ištuštinamas.
       Pamačiusi tą procesą, S. Bačinskaitė taip pasipriklino, kad palindo po suolu ir išsitraukė nosinę… Visa tai mes klausydavome su dėmesiu, tik Salomėjai, romantiškai mergytei, tokia fiziologija rodėsi pliku natūralumu.
       Kudirka buvo Darvino mokslo šalininkas: visada pabrėždavo evoliucijos procesą ir žmogaus išsivystymą iš žemesniųjų gyvių. Tai įrodydavo konkrečiais pavyzdžiais. Kartą atsinešė į klasę žmogaus ir arklio skeletų kojas. Analizuodamas abiejų kojų kaulus, įrodė jų giminingumą, nes esąs abiejų kojų kaulų skaičius vienodas, tik jų forma dėl evoliucijos skirtingai išsivystė.
       Kudirkos kaip liberalo pažiūros visiems buvo aiškios. Mokytojaudamas klerikalinėje mokykloje, savo mokslu griovė visas kapelionų koncepcijas. Su „Žiburio“ draugijos vadovybe jokių santykių neturėdavo, bažnyčios nelankydavo, pavojaus netekti mokytojo vietos nejausdavo, nes buvo miesto gydytojas, kurio tarnyba buvo užtikrinta.
       MARIJA RAKUTYTĖ – prancūzų ir vokiečių kalbų mokytoja. Ji gyveno klebonijos name, prieš pat bažnyčią, kur viešpatavo pralotas Dabrila, žmonių vadinamas džiakonu arba prabaščium²⁰. Tai buvo senų pažiūrų klerikalas, šykštuolis ir plėšikas už visokius parapijiečių aptarnavimus. Savo giminaitę M. Rakutytę apgyvendino klebonijos II aukšte, ir praloto akivaizdoje ji jautėsi kaip vienuolė. Visiems krito į akis jos išbertas spuogučiais veidas. Mokinys Jonas Runkevičius, mėgstąs ciniškai pasišaipyti, teigė, kad kiekvienos uždarytos vienuolės esą tokie akivaizdūs veido požymiai.
       Ji buvo studijavus tas kalbas vienoje Šveicarijos vienuolių mokykloje. Atrodė, prancūzų kalbą geriau mokėjusi už vokiečių. Tų kalbų dėstymo metodas buvo paprastas – jai terūpėjo išmokyti skaityti, versti ir atpasakoti. Neatsimenu, kad būtų mokiusi gramatikos, tarties taisyklių, analizavusi sakinius, įtraukusi mokinius į pokalbius. Ir ji pati tomis kalbomis nieko plačiau nepapasakodavo, tik pamoką atsakinėjant paklausdavo, pataisydavo. Apie prancūzų ir vokiečių literatūros ir kalbos klasikus nė žodžiu neužsimindavo – užteko mokyklinio vadovėlio. Mokiniai buvo įsitikinę, kad ji tas kalbas moka.
       Tačiau tas mokinių įsitikinimas susvyravo, kai atvykęs vizitatorius profesorius Račkauskas²¹, atėjęs į prancūzų kalbos pamoką, ėmė taip smarkiai taisyti mokinių tartį ir patį skaitymą, kad atrodė jie nieko doro nemoką. Tuo metu vargšelė mokytoja ir balo, ir raudo.
       Betgi mokiniai ir ja nesiskundė. Mokytoja niekad balso nekeldavo, retai dvejetą įsukdavo, tai ko mokiniams benorėti. Tų kalbų mažokai mokydavosi ir jų mokėjimo reikalą mažai vertino. Niekas kiek aukštesniu tų kalbų mokėjimo lygiu nepasižymėjo, gal išskyrus S. Matulevičių iš prancūzų kalbos ir S. Miščiką, kuris su žydukais bendraudamas buvo pramokęs žydiškai kalbėti ir su žydišku akcentu vokiškai laisvokai kalbėdavo. Ir S. Bačinskaitė, vėliau tobulai tas kalbas išmokusi, vos vos išsiirdavo. Jos ir atestate tų dalykų ketvertai, žinoma, ir patempti.
       M. Rakutytės sesuo, gyvenusi taip pat klebonijoje, buvo mokytojų tarybos sekretore, buhaltere ir knygyno vedėja. Mokiniai su ja susitikdavo tik tada, kai nueidavo knygų pasikeisti. Ji man yra palikusi prastesnį įspūdį negu jos sesuo. Visų pirma ji mokinius sutikdavo grubokai, pati, matyt, nieko neskaitydama, jokios knygos turinio neapibūdindavo, nepakonsultuodavo. Turi katalogą, rinkis, ką nori.
       Vis dėlto norisi pažymėti vieną jos gerą bruožą: žiūrėdavo, kad grąžinama knyga būtų švari. Kai aš nunešiau knygą tik su užlenktu lapo kampučiu, ji rūsčiai mane išbarė už tokį knygos negerbimą.
       DAILIDĖ – nuo pat 1919 m. pradžios dėstė lietuvių kalbą, literatūrą ir ėjo kapeliono pareigas. Rimtas, sauso veido, įtartinomis akimis stengdavosi mūsų mintis atspėti. Ilga sutana, siekusi batų kulnis, slėpė pasaulietines kelnes. Tačiau nebuvo apsiblausęs teologas, o gana aktyvus veikėjas. Jo pastangomis suorganizuota gausi ateitininkų organizacija, kurios ganytoju tapo. Tikrindavo, ar visi mokiniai lanko bažnyčią. Būtinai reikėdavo visiems lankyti ne tik pamaldas, bet ir atlikti išpažintį, ypač velykinę. Tam kontroliuoti įvedė sunumeruotas korteles, kurias išpažinties einantiems reikėdavo įteikti nuodėmklausiui. Todėl pažangesnių pažiūrų mokiniams reikėdavo sukti galvas, kaip be išpažinties įteikti tas korteles. S. Miščikas pasamdė miesto berniūkštį vietoj savęs, P. Glovackas ragino saviškius boikotuoti tą išpažintį, nes esą ir Konstitucija garantuojanti sąžinės laisvę.
       Kapelionui buvo žinomi kairesnių pažiūrų mokiniai, kiekviena proga juos smerkdavo. Savo pamoksluose juos vadindavo žalčiais, kurie veda doruosius iš tiesaus kelio. Įrodinėdavo, kad žodį „bažnyčia“ rašiniuose visada dera rašyti didžiąja raide. Dėstydamas literatūrą, vis pabrėždavo, kad visą tautos kultūrą yra atnešę kunigai, lyg be jų lietuviai nebūtų turėję nei prozos, nei poezijos. Literatūrą dėstė vadovėliškai, jokios kritikos neminėdavo. Kritika buvo pavojingas dalykas, geriausia pasitikėti autoritetais. Pakakdavo žinoti tiek, kiek jis pasakodavo. Žinių vertinimai nebūdavo objektyvūs. Kairiųjų pažiūrų mokiniai buvo patenkinti sužinoję, kad Dailidė iškeliamas į Marijampolės mergaičių gimnaziją.
       Vertinant jo veiklą gimnazijoje, galima pasakyti, kad jis geriau tinkamas bažnyčiai negu mokyklai. Pagaliau ir buvo paskirtas Kudirkos Naumiesčio klebonu. Ten jis mirė, ten kapuose jam pastatytas marmurinis antkapis.
       ASTRAUSKAS²² – vietoje kun. Dailidės nuo 1920 m. pradžios, man besimokant V klasėje, ėmė dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip pat ėjo kapeliono pareigas. Tai buvo priešinga kun. Dailidei asmenybė. Dailidė buvo rūstokas, intelektualinės galvosenos, retai benusišypsąs mokytojas. Astrauskas, pirmą kartą į mūsų klasę įėjęs, jaudindamasis mums prisistatė ir šiltai šypsojosi. Jo sutana senoka, gerokai aptrinta, krūtinė žibėjo, lyg būtų taukuota, apykaklė, kurios praskiepas užpakalyje slypėjo, tarytum bylojo, kad tik dėl kažkokio nesusipratimo tapo dvasininku. Ši demokratiška išvaizda ir laikysena kėlė palankų įspūdį.
       Kaip kapelionas privalėjo bažnyčioje moksleiviams sakyti pamokslus. Regis, jų nemėgo, tam kviesdavosi pašaliečius kunigus. Savo pamoksluose politinių ideologinių minčių nekeldavo, kairesniųjų mokinių neplūsdavo, pamokose visus mokinius vienodai traktuodavo, net P. Glovacko rašinius pagirdavo.
       Jo dalykinis išsilavinimas taip pat silpnas. Dėstė literatūrą primityviai. Ypač tam trukdė menkas iškalbingumas. Neturėjo jokių metodikos žinių. Tenkinosi tik programiniais autorių kūriniais, pakakdavo kūrinio turinį žinoti, bet gilesnės meninės analizės nebūdavo. Į pamokas nėra atsinešęs kritikos straipsnių, kurie būtų pagilinę kūrinio vertinimą. Nė žodžiu nėra užsiminęs apie to meto literatūrinį judėjimą, ideologines sroves, nes, matyt, ir pats to nėra sekęs. Literatūrą dėstė atsietai nuo politinių visuomeninių įvykių.
       Tačiau nors nebuvo gilesnis literatūros analitikas, vis dėlto jis juto kūrinio grožį. Jeigu žodžiais ir nesugebėdavo to atskleisti, tai savo vidiniu pasigėrėjimu, savo šypsena pratino mokinius tą grožį pastebėti ir neretai pastebėdavo mokinių rašiniuose. Paėmęs rašinį S. Miščiko, sugebėjusio, žinoma, be plano per vieną pamoką prirašyti pusę sąsiuvinio, parodydavo rūgščią miną: „Nepraustaburniškas rašinys. Jeigu būtų išbraukęs tris ketvirtadalius, būtų geriau“. Paėmęs B. Stankevičiaus²³, vieno iš simpatiškiausių ateitininkų, didelio rūkoriaus, sąsiuvinį, piktindavosi: „Va ko rašiny esama – degėsių ir pelenų. Su papirosu dantyse grožio nesukursi“. Pelenus nupūtęs, grąžino sąsiuvinį. Negirdavo ir mano rašinių: „Laurynaitis galėtų geriau rašyti“, ir susukdavo man trejetus. Ir teisingai, nes mano rašiniuose būdavo daug rašybos bei skyrybos klaidų, o tų taisyklių neišaiškindavo.
       Ypač atmintinas S. Bačinskaitės rašinys, regis, tema „Maironio lyrika“:
       – Štai rašinukas, striukas, bet kokios gražios mintys, koks paprastumas, švelnumas. Paklausykit.
       Ir pats visą rašinį klasei perskaitė. Nors tas skaitymas buvo be emocinės išraiškos, tačiau visi su pasigėrėjimu išklausė. S. Bačinskaitė išgirdusi, kad jos rašinys bus skaitomas, pradžioje išsigandusi suole susigūžė, vėliau, pajutusi klasėje tylą ir draugų gėrėjimąsi, atsitiesė, akys užsiplieskė, lyg po visų abejojimų pamačiusi savo paskirties kelią. Astrauskas intuityviai juto grožį.
       Jis, nors ir kunigas, turėjo tą silpnybę, kad nepajėgdavo atsispirti gražiosios lyties pagundai. Mūsų klasės merginos jau buvo pasiekusios tokio amžiaus lygį, kai visos kūno dalys veržte veržėsi aikštėn iš po plačių suknelių. O prieš jų skruostuose žaidžiančias duobutes argi buvo galima atsilaikyti? Ypač gražuolė Kazė Kudirkaitė, juntanti tą mokytojo silpnybę, taip vargšelį užkerėdavo, kad jis pakildavo nuo kėdės, tėmydavo į kažkokį tolį, užkišdavo už apykaklės pirštą, jį patampydavo, lyg pajutęs oro trūkumą. Po to atitokęs delnu paplodavo krūtinę.
       Tas rojaus obuolys ir jį patį nubaudė kaip Adomą. Jo kaimynystėje gyveno batsiuvio žmona Plečkaitienė, nieko sau bobaitė. Gyvendama su apyseniu vyru, ji panoro kaip šienpiovys rudens metu išeiti į lanką pasišienauti šviežio atolo. Pateko ir mūsų mokytojas į šį tinklą. Užsimezgė romanas. Ylos maiše nepaslėpsi, sužinojo miestas ir mokiniai. Tiesa, jis nebuvo ištremtas į Kretingos vienuolyną atgailai, tik iškeltas į Prienų „Žiburio“ gimnaziją mokytoju.
       Galima pasakyti, kad mokytojai nenukrypstamai dėstydavo tik tai, kas nurodyta programose, kas pasakyta vadovėliuose. Neieškojo naujesnių metodinių kelių dalykams paįvairinti, pagilinti. Visi ėjo sena praminta vaga. Tačiau kaip žmonės beveik visi buvo neblogi, be blogos valios ir mokiniams atlaidūs. Tarp mokytojų ir mokinių nekildavo konfliktų gal ir dėl to, kad jų santykiai buvo visiškai atitrūkę. Pertraukų metu mokytojai savo kambaryje poilsiaudavo, o mokiniai daugiausia klasėse lindėdavo. Koridorius buvo tiek ankštas, kad mums, penktaklasiams, nebuvo garbinga su pirmokais trintis. Regis, čia niekas ir nedežūruodavo, nes nebuvo vietos įsibėgėti ir nutrūkti sprandą. Nebuvo mados, kad mokiniai kokiais nors klausimais kreiptųsi į mokytojus. Nepažangiaisiais mokiniais mokytojai nesirūpino, užklasiniu metu tokiems konsultacijų neteikdavo, laikėsi tos nuomonės – kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Mokytojai nesistengė pažinti mokinių buities sąlygų, į jų butus niekad neatsilankydavo. Regis, ir mokinių komiteto nebuvo, į mokytojų posėdžius mokinių tėvai nesilankydavo.
       Viešų paskaitų mokiniams beveik nebūdavo. Mokyklos nuobodoką gyvenimą paįvairindavo Švietimo ministerijos vizitatoriai, kurie kartą į metus atvykdavo. Jie lankydavo pamokas ir jų vertinimų mokiniai nežinodavo. Vizitatoriai skaitydavo mokiniams paskaitas. 1920 m. buvo atvykęs V. Bičiūnas²⁴, kurio paskaita buvo klerikalinio turinio. Jis kėlė į padanges krikščionių demokratų vyriausybės švietimo nuopelnus, rūpinimąsi jaunimo auklėjimu.
       Ypač gerą įspūdį paliko kun. Šmulkštys²⁵. Jį prisimenu iš Marijampolės gimnazijos laikų. Tai buvo reiklus, griežtas ir geras lietuvių kalbos mokytojas. Jis mane paragino rašyti dienoraštį. Vilkaviškyje jis skaitė paskaitą apie žmogaus inteligenciją: kaip dera pasisveikinti, švariai rengtis, nors alkūnės būtų su lopu, kaip laikytis prie svečių stalo, nevaikščioti pasišiaušusiam, kas rytą praustis, kad nebūtum žebras kaip paršelis, kad nebūtų kaklas panašus į demarkacijos liniją. Jo vykusiais sąmojais, vaizdingais palyginimais ilgai mokykloje buvo gėrimasi.
       Literatūros, kalbos, kraštotyros, gamtos ir kitokių lavinimosi būrelių mokykloje nebuvo, nes niekas tokios minties nekėlė. Užteko mokėti vadovėlinę medžiagą. Savarankiškumas, kritiška mąstysena nebuvo ugdoma.
       Vargas buvo ir su lektūra. Vilkaviškio mieste nebuvo nei viešosios bibliotekos, nei skaityklos, iš kur būtų galima parsinešti į namus knygą ar vietoje paskaityti. Matyt, nei miesto savivaldybė, nei vietos švietimo inspekcija to opaus klausimo nekėlė. Bibliotekos nebuvimas rodo ir miesto inteligentijos badmetį.
       Vienintelė gimnazijos bibliotekėlė. Ją komplektuodavo Vilkaviškio „Žiburio“ draugijos skyrius. Ši klerikalinė organizacija, be programinių dalykų, labiausiai ją aprūpindavo Šv. Kazimiero draugijos ir kitais menkaverčiais leidiniais. Mokykloje taip pat nebuvo kampelio, kur būtų galima periodinę spaudą paskaityti.
       Kartą, katalogą bevartydamas, radau knygą įdomiu pavadinimu – Posteri E. „Po priedanga šventenybės“. Istoriška apysaka. Vertė K. I., Odesa, 1905. Čia vaizduojami renesanso laikų kunigai, popiežiai, kurie prisidengę religine priedanga ištvirkavo, veidmainiavo, žudėsi. Perskaitęs nustebau, kaip į šį kunigijos tvarkomą knygyną galėjo patekti tokia erezija. Knygą tuojau perdaviau paskaityti saviškiams. P. Glovackas man patarė su ja supažindinti ir ateitininkus. Supratęs S. Bačinskaitės poetinius gabumus, jis patarė pirmiausia jai įteikti. Paskaičiusi knygos antraštę, ji baugiai į mane pažiūrėjo, bet sutiko paskaityti. Kokį įspūdį jai paliko knyga, nežinau. Jos jau man negrąžino ir iš knygyno buvo išimta.
       Ir mokykla, ir aplinka labai maža kuo prisidėjo prie asmenybių išugdymo. Kai kurie mano klasės mokiniai ateityje tapo geri specialistai, kultūros ir visuomeninio darbo įžymybės, bet jie iškilo tik dėl savo gabumų.

Į viršų

       P r a m o g o s

       Šiuo metu moksleiviams daugiausia pramogų teikia miesto inteligentija. Vilkaviškyje buvo nemaža tarnautojų inteligentų, bet jie savo kultūrine veikla niekuo nepasižymėjo. Mieste nebuvo sporto organizacijų, saviveiklininkų, vaidinimų, koncertų, parodų. Todėl ir nebuvo progų su jais pabendrauti. Jie pasižymėdavo tik šokiais. Vilkaviškio kareivinėse buvo įsikūręs kavalerijos pulkas, kurio karininkai buvo visų merginų pažiba. Miesto salėje griausmingai grodavo pulko orkestras, šokėjų trenksmas, tačiau mokiniai tik iš tolo galėdavo pasigėrėti.
       Tik retkarčiais mokyklos klasėje moksleiviai pašokdavo. Mokykla neturėjo savo kapelos, tad kviesdavo mane, kad savo smuiku kokią polkutę pagročiau. Mokytojai kokių nors kultūringesnių pramogų suruošti neprasimanydavo. Mokykla net savo organizuoto choro neturėjo. Tik pačios mokinės, išmokusios liaudies dainų, taip sudainuodavo, kad mums sukeldavo pasigėrėjimą ir kažkokį ilgesį.
       Mokiniai savo iniciatyva suruošdavo mokykloje vaidinimų. Jie pasirinkdavo pjesę, pasiskirstydavo roles, patys būdavo režisieriais, grimoriais. Mano išlikusiame dienoraščio lapelyje rašoma, kad mokiniai kino salėje 1920 m. sausio 18 d. suvaidino pjesę „Užburti turtai“. Čia pažymima, kad publika ypač buvo „užganėdinta“ monologais ir eilėraščių deklamacijomis.
       Tiems viešiems renginiams daugiausia iniciatyvos parodydavo P. Glovackas. Jam rūpėdavo ne tik pajuokinti žiūrovus, bet ir paleisti kokią nors politinę žiežirbą. Po vienos suvaidintos pjesės, kurios aktoriumi buvo patsai P. Glovackas, iškirto staigmeną. Susirinkusiems mokiniams, mokytojams ir kai kuriems aukštiems valdžios pareigūnams jis su užsidegimu padeklamavo V. Kudirkos eilėraštį „Ne tas yra didis, prieš ką milijonai, prispausti retežiais, žemyn galvas lenkia“. Pasigirdo mokinių plojimai, bet klerikalams ir miesto ponams pasirodė grėsmingas maištas.
       Sekmadieniais, jei neišvykdavome į tėviškes, pasigėrėdavome apylinkės gamta. Vilkaviškio aplinka skurdi – lygumos, arimai, bulvienojai. Susirasdavome įdomesnių vietų. Plentas iki Osijos alksnyno, ežero pakrantės, plentas iki Šeimenos tilto – mūsų mėgstami maršrutai.
       Prisimenu vieną įdomią 1920 m. pavasarį surengtą išvyką prie Osijos alksnyno. Ta vieta, matyt, pasirinkta dėl to, kad čia buvo aukštas kapčius ir platus dirvonas pasilakstyti. Nors čia nebuvo saviveiklininkų pasirodymo, sviedinio, vis dėlto buvo labai linksma. Pamėginome palenktyniauti. Buvau įsitikinęs, kad diržą reikia stipriai suveržti. Toks būdas mane tiek sukompromitavo, kad visiems matant prie finišo kritau žemėn.
       Gamtoje išryškėja simpatijos. Pirmą kartą pamačiau Salomėją, nenuleidžiančią akių nuo Stasio Balsio. Tas klasėje buvęs toks rimtas, rodėsi, kad jam mergytės nė motais, bet čia nors būgštaudamas vis prie jos gretinosi.
       Pagaliau atėjo užkandžiavimo metas. Žemesniųjų klasių mokiniai išsivyniojo iš popierių užkandžius ir atskirai dorojo. Mes, penktaklasiai, susėdome ratu, išdėstėme ant žolės savo gėrybes ir parodėme savo kolektyvinį sąmoningumą.
       Man teko atsisėsti šalia Balsio. Už jo, kur buvus nebuvus, įsitaisė Salomėja. Jei klasėje sėdėdavo susigūžus, šiuo metu ji žėrėjo laime. Prisiskynus dobilų lapų, pienių puokštelę vis klausinėjo Balsį, ką reiškia ketvirtas dobilo lapas, kaip burdavo merginos iš pienės vainikėlio laimę. Balsys, dėdamasis nieko neišmanąs, prašydavo ją pačią paaiškinti.
       Man pavyko sučiupti didelį žalią žiogą. Tas stengėsi iš mano pirštų išvaduoti savo ilgas kojas. Salomėja pasipiktino, pavadino mane tironu, kuriam kankynės malonumą teikia.
       Lemtingu atsitikimu ant Salomėjos suknelės nutūpė dievo karvytė. Atrodė, ji po kelionės buvo nuilsusi ir ramiai glūdėjo. Nudžiugo Salomėja. Atsargiai smilga ją nužėrė ant savo delno. Ji ir čia nekrutėjo.
       – Sušalusi vargšelė, – ir savo kvapu ėmė ją šildyti.
       Ir tikrai, ji pataisė savo sparnelius ir sujudo. Salomėja džiūgavo:
       – Stasy, žiūrėk, ji kopia pirštu aukštyn ir tik aukštyn! Į saulę!
       Pagaliau, pasiekusi piršto galiuką, išskėtė savo sparnelius ir nuskrido. Savo džiaugsmingomis akimis Salomėja ją palydėjo. Supratau, ji sugebės apdainuoti gamtos grožį.
       Pasistiprinę užkandžiais, nuėjome prie to dirvono įžymybės, prie kapčiaus, matyt, supilto dar baudžiavos laikais. Ant jo sulipome ir nusifotografavome. Toje nuotraukoje (ją tebeturiu) matyti ir Salomėja. Ji kapčiaus viršūnėje. Tai lyg simbolizuoja, kad ji ateityje pakils aukščiau už mus visus.
       Mano mokslo metais nebuvo organizuojamos ekskursijos į Kauno teatrą, į rašytojų gyvenimo bei kitas istorines vietoves. Prisimintina vienintelė ekskursija, suorganizuota mokytojų pastangomis 1922 m. birželio pabaigoje į Klaipėdą ir į Palangą, kurioje ir man teko dalyvauti. Aš, V klasės mokinys, privačiai mokydamas lietuvių kalbos žydukus, užsidirbau ostmarkių tai kelionei. Ekskursijos vadovė mokytoja M. Rakutytė, 40 su viršum vyresnių klasių mokinių. Įsidėję užkandžių anksti rytą pėsti nužygiavome į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Traukinio vagonai nebuvo bendri, o padalinti atskiromis kupė, su atskiromis durimis, kur galėdavo susėsti maždaug po dešimt asmenų. Būtų buvę daug linksmiau su mergaitėmis važiuoti, bet Rakutytė pagundoms išvengti susodino atskirai. Tokia „Žiburio“ moralė. Aš su J. Šlekiu buvome neperskiriami dvynukai.
       Įspūdžiai buvo nepaprasti. Gėrėjausi pro langą praskrendančiais miškais, miestais, valstiečių sodybomis. Lietuva man pasirodė tokia miela, plati ir puošni, kad dėl jos darbuotis verta. Traukiniui stabtelėjus stotyse, iššokdavome į peronus. Dotnuvos, Radviliškio, Šiaulių stotys atrodė didingos. Stočių viršininkai raudonomis kepurėmis mus sutikdavo ir išleisdavo kaip šveicoriai bajorus. Vieni keleiviai virsdavo iš vagonų, kiti į juos kabindavosi. Gyvenimo tempas nepaprastas.
       Už Šiaulių stoties pro Telšius į Kretingą tuo metu tiesioginio geležinkelio nebuvo, tad teko kirsti Latvijos kampą. Prieš įvažiuojant į „svetimą“ valstybę, vagono duris iš lauko pusės užrakino, lyg prisibijodami, kad mes nepabėgtume. Kai tik įvažiavome į Latviją, mūsų paskutinis vagonas nuriedėjo nuo bėgių. Atrodė, įvyko žemės drebėjimas, ėmėme šokinėti kaip pakvaišę. Traukinį greitai sustabdė. Atskubėjo latviai geležinkeliečiai, mus išleido, ir be vizų įkėlėme kojas į kaimyninę žemę. Reikėjo vagoną užkelti ant bėgių. Mes, berniukai, latviams patalkininkavome. Latvijos apylinkės taip pat gražios. Laikydami latvius savo giminaičiais apgailestavome, kodėl nesame atkūrę vienos valstybės.
       Pagaliau pasiekėme Kretingą. Čia teko geroką valandą palūkėti. Mat pokario metais Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pavestas prancūzams administruoti, kol jo likimas ateityje bus išspręstas. Todėl šioje muitinėje teko ekskursijai leidimą išrūpinti. Visiems malonų įspūdį paliko stoties viršininkas. Jis mus pakalbino, paaiškino, kad Klaipėdos kraštas nuo seniausių laikų lietuviškas, ragino mus važiuojant lietuviškas dainas dainuoti ir visiems skelbti, kad čia – mūsų tėvų žemė.
       Tik pavakare pasiekėme Klaipėdą. Kol buvo surasta nakvynei būstinė, sukinėjomės stotyje. Girdėjosi tik vokiečių kalba. Pirmą kartą pamatėme restoraną su kelneriais. Prie staliukų susėdę gerai įmitę ponai iš aukštų bokalų gurkšnojo alų. Čia pamatėme ir porą prancūzų karininkų. Apsivilkęs nurudusį ploščių jaučiausi tikras varguolis.
       Pagaliau buvome nuvesti į sportininkų patalpas, esančias prie Dangės upės. Pirmą kartą pamatėme aikštėje sporto renginius: skersinį, kopėčias, lygiagretes. Keletas vokietukų vartėsi ir stebino mus savo akrobatika. Sporto salės pasieniuose radome išvykusių sportininkų šiaudų migius. Pavargę ėmėme ruoštis nakvynei – berniukai viename pasienyje, mergaitės kitame. Nors čia nebuvo nei čiužinių, nei antklodžių, tačiau mūsų berneliai buvo patenkinti, nes bent iš tolo galės pasigėrėti miegančiomis mergytėmis.
       S. Balsys ir S. Bačinskaitė sėdėjo ant palangės, matyt, pasiryžę visą naktužę šnekučiuotis. Visi nustebo, kai Rakutytė pranešė, kad berniukai perkeliami į kitą patalpą. Mūsų kuklioji Bačinskaitė apstulbo, nušoko nuo palangės ir garsiai ėmė aiškinti, kad su moksladraugiais drauge keliavę, o dabar… Rakutytė argumentų neklausė, ragino skubėti.
       Klaipėdos neteko apžiūrėti, nes iš pat ryto rengėmės į Palangą. Pirmąkart pamatėme autobusus. Susigrūdome į porą autobusų, vykome į Birutės gimtinę. Ši kelionė buvo pati maloniausia. Jūros ir pušynų kvapas sklido pro langus. Šviesios Palangos vilos, tiesios švarutėlės gatvės, liepų alėjos, rožynai, kokių neįsivaizdavome.
       Autobusai sustojo prie bažnyčios, kuri kaip kokia karalaitė stiebėsi. Čia nusifotografavome. Tą nuotrauką tebeturiu.
       Rakutytė priminė, kad visų pirma reikėtų susirūpinti nakvyne.
       – Prie jūros, – ragino Bačinskaitė. Visi tam pritarė. Žygiuojame Basanavičiaus gatve. Priekyje Balsys ir Bačinskaitė. Duslus ir grėsmingas ūžesys sklido. Bačinskaitė vis stabteli ir pasiklauso:
       – Juk tai kažkoks milžinas alsuoja.
       Priekyje – kopų kalnas, krūmokšniai, o viršuj – žydras dangus. Brendame smėliu į kopų kalną, lyg tyčiomis supiltą, kad po visų pastangų galėtume išvysti įspūdingesnį vaizdą.
       Pagaliau išnyra iš kalno rūsčiai riaumojąs, apsiputojęs milžinas. Pakilusi ties horizontu jo ketera atrodė pasiryžusi užgriūti kopas. Nustebimo apimta ar pabūgusi, Salomėja įsikimba į savo draugo parankę.
       Palangos tiltas kaip magnetas traukia į save. Tik čia išaiškėja to milžino galia. Bangos, sutikusios polių kliūtis, su tokiu įniršiu tvoja, kad purslai pasiekia tilto grindis.
       – Dantį griežia milžinas, – kalbinu Bačinskaitę.
       – Griežia, – pritarė ji. – Jūrą vaizdavausi ramią, skaidrią. Tikėjausi jos dugne pamatyti šviečiančius Jūratės gintarėlius.
       Pasigėrėję bangomis, pajūriu žingsniuojame Birutės kalno link. Pasiekusios jūros dugną, įniršusios bangos pakniopstomis verčiasi, lūžta, apilsusios rimsta ir tik lėkštomis lėkštomis bangelėmis čiūžtelėja ir palaižo paplūdimį. Jūra tampa miela. Saugodamiesi čiužinėjančių bangelių, kapstomės sąnašose, ieškome gintaro. Radusi gintaro kruopelytę, delne jį laikydama, Salomėja džiūgavo:
       – Tai Jūratės ašarėlė!
       Ją, matyt, ir savo eilėraščiuose apdainavo.
       Įspūdingas, romantikos apgaubtas Birutės kalnas. Jo pušys, audrų nugairintomis ir palinkusiomis viršūnėmis, pagarbiai mini liaudies pamėgtą Birutę. Salomėja prie koplytėlės padeklamavo Valiūno baladę.
       Grįžęs namo, kai kuriuos šios ekskursijos įspūdžius esu pasižymėjęs savo dienoraštyje. Juo pasinaudojau ir rašydamas šiuos atsiminimus.
       Mokiniai ilgėjosi ir kitokių pramogų. 1920 m. Lietuvoje siautėjo plėšikai, banditai. Jie vogė iš kaminų lašinius, iš tvartų – arklius. Naktimis apsiginklavę įsiverždavo į valstiečių namus, reikalaudavo pinigų. Sklido žinios apie jų žiaurius kankinimus ir žudynes. Vyriausybei teko imtis griežtų priemonių tokiai netvarkai pašalinti.
       Vieną dieną mes, mokiniai, klasėje sužinojome, kad karo lauko teismas teisia banditus. Įsigeidėme juos pamatyti ir pabėgti iš pamokų. S. Bačinskaitė, klasėje buvusi pati ramiausia mergytė, dabar tapo pati karščiausia mokyklos drausmės laužytoja ir pirmoji spruko pro duris. Mes taip pat išskubėjome.
       Teismas vyko mūrinio namo salėje, prie Marijampolės plento, kur vykdavo pasilinksminimai. Visi sugarmėjome į salę. Pakilioje scenos vietoje už stalo sėdėjo trejetas karininkų teisėjų, jų dešinėje – karininkas prokuroras, kairėje – trys banditai, už kurių pečių stovėjo ginkluoti kareiviai. Ant stalo – didžiulis kryžius, kuris simbolizavo ne atgailą, bet mirtį. Salės priekyje ant suolų sėdėjo užverktomis akimis nužudytojo našlė ir liudytojai. Teismas buvo viešas, todėl salėje buvo gausu smalsuolių.
       Teismo pradžios nematėme. Kalbėjo paskutiniai liudytojai. Vienas liudytojų, nužudytojo kaimynas, šiurpo apimtas, pasakojo, kaip rytą radęs kraujo klane lavoną, prie jo parpuolusią našlę ir išsigandusius mažus vaikus. Netoliese manęs sėdinti Salomėja, sujaudinta našlės ašarų ir liudytojo šiurpaus pasakojimo, garsiai sušuko: „Kaip baisu!“, ir pravirko taip, kad net teisėjai į ją sužiuro.
       Įspūdis nepaprastas – ašaros, prokuroro šaltas, suakmenėjęs veidas, prasikaltėlių beviltiški žvilgsniai. Prokuroras, patriotiškai pradėjęs kalbą apie lietuvių tautos sunkų kelią į nepriklausomybę, apie pastangas sukurti gražų gyvenimą, ėmė piktai dėstyti, kad tarp savųjų lietuvių randasi tokių išgamų, kurie pasitenkinimą randa kraujuose. Žinoma, jo visos kalbos neprisimenu, bet įsidėmėtinai pakeltu balsu kalbą baigė, kad žmogžudžiams vienintelis ir teisėtas atpildas – sušaudyti, ir grėsmingai pirštu parodė nusikaltėlius.
       Laukėme teismo sprendimo. Šūktelėjus sekretoriui „Stot!“, regis, pirmieji sustojo teisiamieji. Teismo pirmininkas perskaitė trumpą sprendimą, kurio paskutiniai žodžiai – sušaudyti.
       Teismo finalas nepaprastas. Trys nuteistieji stovėjo mirties akivaizdoje. Visus klausytojus pritrenkė šiurpi, graudi našlės rauda. Vienas nuteistųjų suklupo, rankas ištiesė prieš teisėjus ir maldavo: „Ponuliai, pasigailėkite, pasižadu…“ Tos grupės vadas, užkietėjęs banditas, abejingai iš kišenės išsitraukė papirosą.
       Salomėja buvo tiek sujaudinta, kad išbėgo iš salės. Visa tai rodo nepaprastą Salomėjos jautrumą.

Į viršų

       A t e i t i n i n k a i

       Nors mokykloje nebuvo dalykinio lavinimosi, sporto mėgėjų, saviveiklininkų būrelių, bet ideologinės organizacijos veikė.
       Narių atžvilgiu gausingiausia ateitininkų organizacija. Ją išugdė politinės sąlygos. Visų pirma gimnazija buvo prižiūrima klerikalinės „Žiburio“ draugijos. Tos draugijos Vilkaviškio skyriui vadovavo kun. Vaičiulis, kurio rūpesčiu buvo įsteigta vietos gimnazija. Tai draugijai rūpėjo diegti jaunimui religinę pasaulėžiūrą ir išsiugdyti savus inteligentijos kadrus.
       Tuo metu valstybiniame gyvenime viešpataujanti partija buvo krikščionys demokratai su savo satelitu „Darbo federacija“. Ji privačias klerikalines mokyklas protegavo, aprūpindavo kapelionais, kurie ir būdavo tikrieji moksleivijos dvasiniai vadovai.
       Gimnazijos kapeliono Dailidės pastangomis nuo pat 1919 mokslo metų pradžios buvo įsteigta ateitininkų organizacija, į kurią suviliojo daugumą mokinių.
       Kadangi tai organizacijai nepriklausiau, jos susirinkimuose ir kituose jų renginiuose nedalyvavau, todėl jų veiklą sunku vertinti.
       Geriau pažinau tik savo klasės ateitininkus, kurie ir visai mokyklos Ateitininkų organizacijai vadovavo arba bent turėjo vadovauti. Beveik visi mano klasės ateitininkai amžiaus atžvilgiu buvo subrendę. Jie leido laikraštuką „Ateities žiedai“. Jame politinio ir ideologinio turinio straipsnelių beveik nebūdavo, vyravo beletristiniai apsakymėliai bei eilėraščiai. Laikraštukas buvo platinamas tik tarp saviškių, o pažangesnieji mokiniai retai jį matydavo.
       Ta gausinga organizacija mokyklos gyvenime nėra pasižymėjusi. Aš neatsimenu, kad jie mokykloje būtų suruošę moksleiviams viešus susirinkimus, skaitę pranešimus, vedę diskusijas su kairesniųjų pažiūrų moksleiviais. Nebuvo suorganizavę dalykinio lavinimosi, saviveiklininkų būrelių. Teatriniai vaidinimai, regis, būdavo rengiami tik kairesniųjų mokinių iniciatyva.
       Užmokyklinės veiklos jie taip pat nerodė. Mieste veikė Pavasarininkų, Šaulių organizacijos, ir negirdėjau, kad ateitininkai būtų bent kokių pranešimų skaitę, ar kokius kultūrinius renginius rėmę. Vykdavo mieste partijų susirinkimai, karšti ginčai ypač Seimo rinkimų metu, jie iš klasės neišeidavo.
       Mano mokslo metais vyko kovos su bermontininkais, su lenkais, Lietuvos valstybės kūrimas, atrodė, kad jie tais politiniais klausimais nesidomėjo, klasėje nekėlė jokių diskusijų. Niekad nemačiau, kad jie būtų atsinešę į klasę dienraščius „Lietuva“ ar „Lietuvos žinios“ ir jų žinias komentavę. Buvo atsiję nuo gyvenimo.
       Ypač buvo pasyvios mergaitės. Atrodė, ir pati nešiosena jų individualybę žlugdė. Juodos, plačios, ilgos, į maišus panašios suknelės priminė vienuolių drabužius. Tos pačios spalvos pelerinos, siekiančios juosmenį, buvo tam, kad paslėptų priekines pagundas. Tai buvo tokia mergaitėms nustatyta uniforma, matyt, atsiradusi viduramžiais. Vis dėlto iš tų pasyvių mokinių ateityje išaugo gerų specialisčių ir net įžymybių.
       Pirmiausia prisimintina Salomėja Bačinskaitė, kurią savo „Atsiminimuose“ ne vienoj vietoj esu apibūdinęs. Jai besimokant IV ir V klasėse niekas netikėjo, kad ta kukli, tyli, savyje užsidariusi, visą laiką suole sėdinti, savo apskritą veiduką ranka parėmusi, vidutiniška mokinė taip ateityje iškils ir taps lyrikos lakštingala.
       Ją išugdė ne mokykla, ne miesto kultūrinė aplinka. Jos talentas savaime brendo. Mokykloje buvo ateitininkė. Tumosaitė tvirtina ją buvus net eucharistininke. Asketiškas savęs tobulinimas religine dvasia jai tuo metu buvo būdingas. Tokią pažiūrą stiprino religinė literatūra, kurios mokyklos bibliotekoje netrūko.
       Ji dvasinio grožio ieškojo ne tik savyje, bet ir kituose žmonėse, nepaisant jų politinių pažiūrų. Į niekinamus kapeliono aušrininkus ji pažvelgdavo palankiai.
       Tuo metu buvo madingi mokinių poezijos albumėliai, į kuriuos draugai įrašydavo savo poetinius bandymus, linkėjimus, sentimentus. 1921 m. į mano albumėlį Salomėja įrašė lyrinį peizažinį dviejų posmų eilėraštuką, o į P. Glovacko albumėlį – keturių posmelių eilėraštį apie idealų siekimą.
       1921 m. mokykloje ėmė aiškėti ne tik jos poetinis, bet ir meninis talentas. Ar kalendoriuje, ar laikraštyje buvo priminta Aligjerio Dantės, mirusio 1321 m. rugsėjo 14 d., 600 metų mirties sukaktis. Retas iš mūsų bent kiek turėjo žinių apie šio genijaus kūrybą. Nė vienas mokytojas nebuvo mūsų painformavęs apie tą sukaktį, ir niekas neruošė minėjimo mokykloje. Ta sukaktis būtų praėjusi negirdomis, jei ne Salomėja.
       Kaip tik tą pačią sukakties dieną į klasę įėjo Salomėja ir jos draugė Uršulė Jasulaitytė. Pastaroji iškėlė daug žadantį popieriaus ritinį. Visi, smalsumo apimti, ją apspito. Ji, būdama lėto būdo, galbūt dar norėdama pakelti efektą, lėtai ėmė atraišioti siūlą ir išvyniojo paveikslą. Tai Dantės portretas, italų menininko kopija, bet nepaprasta. Poeto didingas pasitikėjimas, aštrus žvilgsnis, veide įkomponuotas tamsus dryžis rodė, kad ši asmenybė patyrė gyvenime nemaža kančių. Visi sužavėti šaukė: autorius, autorius! Jasulaitytė pažvelgė į Salomėją, žiūrinčią pro langą. Ją privertė atsigręžti. Jos putlūs skruostai buvo įkaitę, akys spindėjo padėka, sujaudinta klausėsi pagyrų. Ateitininkai savą talentą sveikino, ji patenkinta klausėsi pirmųjų savo talento garbintojų, aiškino, kad vaizdavosi poetą kilnesnį.
       Nutarta portretą iškabinti klasėje. Sužinoję mokytojai atėjo pasižiūrėti. Portretas ir juos stebino, o galbūt ir priminė jų abejingumą kultūrai.
       Kitą dieną susirinkę į klasę portreto jau neradome – jis vėl atsidūrė autorės žinion. Salomėja buvo tiek kukli, kad ta garbė ją per daug jaudino.
       Uršulė Jasulaitytė, artimiausia S. Bačinskaitės draugė, viename bute gyvenusi, viename suole sėdėjusi, rimčiausia klasės mokinė, retai nusišypsanti, rytmetinę maldą atkalbėjusi, plačiu mostu persižegnodavo. Jos aukštą ūgį paryškindavo Salomėja, buvusi jai tik sulig pečiais. Mokiniai jas vadindavo Patu ir Patašonu. Baigusi gimnaziją, ji pasirinko pačią tinkamiausią mokytojos profesiją. Apie savo draugę parašė šiltus atsiminimus.

 
       ¹ Antanas Vasys-Vasiliauskas (1902–1974) – istorikas, studijavo Vytauto Didžiojo ir Vienos u-tuose, dėstė Vilniaus u-te, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, vėliau atvyko į JAV, profesorius, visuomenininkas. Mirė Filadelfijoje. (Atgal>>>)
       ² Albinas Kilikevičius (1904–po 1976) – revoliucionierius, A. Smetonos laikais kalėjo, pokario metais dirbo žurnalo „Mūsų sodai“ redakcijoje. (Atgal>>>)
       ³ Stepas Vaitkevičius (1886–1941) vėliau dirbo Alytaus gimnazijos direktoriumi, mokytojavo Linkuvoje, 1941 m. birželį išvežtas į Sibirą ir gruodžio 30 d. mirė Rešotų lageryje, Krasnojarsko krašte. (Atgal>>>)
       ⁴ Uršulė Jasulaitytė – mokytoja, 1956 m. gyveno Utenoje. (Atgal>>>)
       ⁵ Marcelė Unguraitytė-Stamburevičienė 1957 m. buvo Kauno klinikų darbuotoja. (Atgal>>>)
       ⁶ Pijus Glovackas (1902–1941) – Vilkaviškio komjaunimo vadas, pirmuoju sovietmečiu – Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius ir Valstybinio plano komisijos prie LTSR Ministrų tarybos pirmininkas. Oficialiai rašoma: „Žuvo per nelaimingą atsitikimą, traukdamasis iš Lietuvos pirmomis D. Tėvynės karo dienomis“ („Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, t. 1, Vilnius, 1966, p. 581). V. Laurynaitis patikslina: „1941 m. birželio mėn. dienomis išgirdęs, kad gyventojai nakties metu suimami ir pakraunami į gyvulinius vagonus, jis turėjo drąsos paskambinti saugumo viršininkui ir pareikalauti: „Nie medlenno prekratit' eto bezobrazije“. <…> paslaptingomis aplinkybėmis buvo kelyje nušautas ir Daugpilio kapų patvoryje palaidotas“ (Atsiminimų rankraštis, l. 114–115). (Atgal>>>)
       ⁷ V. Laurynaitis taip jį charakterizuoja: „Vilkaviškio siuvėjo sūnus. <…> dalyvavo 1905 m. revoliuciniame judėjime. VI klasėje pasiskaitęs Z. Angariečio „Istoriją“, <…> rašomajame darbe apie Maironį, <…> ir patį poetą, ir savo tiesioginį mokytoją kun. J. Juraitį išvadino liaudies mulkintojais, <…> pašalintas iš gimnazijos. Vis dėlto <…> Kaune pavyko baigti gimnaziją. Pamatęs, kad Lietuvoje nepavyks pasižymėti, vedė žydaitę Marijampolskaitę, išsidangino į Argentiną <…>. Griebėsi žurnalistikos. Tam turėjo gabumų. Gana vykusi jo apybraiža „Raudona lempa Argentinoje“, išspausdinta „Lietuvos žiniose“. <…> Duoną pelnė matracų dirbtuvėje. Kilo mintis keliauti <…>. Įsitaisė asilą ir ryžos leistis į Argentinos, Brazilijos džiungles. Kaip tolimesnis to tarzano gyvenimas susiklostė, nežinau“ (ten pat, l. 75, 118–120). (Atgal>>>)
       ⁸ Juozas Šlekys (1903–1943), V. Laurynaičio žodžiais, „kilęs iš Pūstapėdžių km. Vilkaviškio apsk., ūkininko sūnus. Jo tėvas buvo girtuoklis ir tamsuolis. Neturėdamas šilumos tėviškėje, Juozas ieškojo draugystės ir Pijų [Glovacką] laikė idealu. <…> Kai aš gyvenau su Juozu ir Albinu Šlekiais viename kambaryje, kelis kartus buvo daromos kratos. Nors beveik visada čia būdavo komunistinės spaudos, tačiau nė karto jos nerado. <…> Juozas <…>, nepakęsdamas slogios atmosferos <…>, išstojo iš VII klasės <…>. Po to tik 1925 m. Marijampolėje baigė gimnaziją. Trejus metus <…> Kaune drauge su manim ir broliu Albinu <…> bohemiškai gyveno <…>, be pietų, misdamas silkute, nesiliovė mitingavęs. Po 1926 m. perversmo pabėgo į kaimą. Pamilęs merginą ir ją vedęs <…>. Tada įstojo į Mokytojų sąjungą, gavo pradžios mokyklos mokytojo vietelę… Tik už tai, kad įsirašė į tautininkų organizaciją, <…> apšauktas renegatu, su žmona ir vaikais ištremtas į Sibirą <…>“ (ten pat, l. 75, 101, 107). Mirė 1943 m. Altajaus krašte, žmona Galina su dviem sūnumis ir dviem dukromis 1960 m. sugrįžo į Lietuvą. (Atgal>>>)
       ⁹ Andrius Koniuchovas (1904–?) – moksleivis. V. Laurynaitis taip jį apibūdina: „Vilkaviškio restoranininko sūnus. Jo tėvas rusas, motina – vokiečių tautybės. Į tą restoraną rinkdavosi karininkai ir miesto inteligentai. Tokia šeimos aplinka formavo jo charakterį – mėgo švariai rengtis, rodė inteligentiškas manieras, laidė nugirstus sąmojus, liberališko turinio anekdotus“ (ten pat, l. 78–79). 1923 m. redagavo gimnazijos kairiųjų moksleivių šapirografuotą laikraštėlį „Žodis“. Tų pačių metų gegužės pradžioje pašalintas iš gimnazijos, „kaip daugiausia prisidėjęs prie viešo teršimo kun. Starkaus, kurstymo kitų mokinių <…>“ (A l e k n a  V.  Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. – Kn. 1. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 55). Tolimesnis likimas – nežinomas. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Stasys Kudirka (1905–1976) – žymus chirurgas, Lietuvos TSR nusipelnęs gydytojas, palaidotas Alytuje. (Atgal>>>)
       ¹¹ Stasys Balsys studijavo Lietuvos u-te mediciną, dirbo „Ateities“ redakcijoje, mokytojavo Kybartų „Žiburio“ aukštesnėje komercijos mokykloje. (Atgal>>>)
       ¹² Petras Strimaitis (1901–1973) – gydytojas, baigė mediciną Vytauto Didžiojo u-te, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, vėliau persikėlė į JAV, mirė Čikagoje. (Atgal>>>)
       ¹³ Jonas Unguraitis (apie 1905–1985) studijavo Lietuvos u-te, literatas ir žurnalistas, vienas iš S. Nėries gerbėjų, sovietiniais metais dirbo buhalteriu-ekonomistu Alytuje. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Šaltiniuose minimas Jonas Plečkaitis (1904–?) studijavo Lietuvos u-te, tapo teisininku. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Juozas Kizlaitis studijavo Lietuvos u-te, tapo inžinierium. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Alfonsas Kulvinskas studijavo Vienoje, tapo elektriku. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Juozas Juraitis (1890–1962) – kunigas, dirbo sielovados darbą Širvintose, Nemunaityje, mirė Žiežmariuose, parašė atsiminimų apie S. Nėrį. (Atgal>>>)
       ¹⁸ Vincentas Vaičiulis (1891–1960) – kunigas, vėliau Aukštadvario ir Jiezno klebonas, pokario metais išvežtas į Sibirą, iš kurio grįžęs netrukus mirė Alytuje. (Atgal>>>)
       ¹⁹ Antanas Dailidė (1888–1949) – Vilkaviškio vyskupijos kapitulos kanauninkas, kunigų seminarijos vicerektorius, Kudirkos Naumiesčio klebonas. (Atgal>>>)
       ²⁰ Matas Dabrila (1846–1935) – prelatas, nuo 1890 m. Vilkaviškio klebonas, šios vyskupijos generalinis vikaras. (Atgal>>>)
       ²¹ Merkelis Račkauskas (1885–1968) – profesorius, klasikinės literatūros tyrinėtojas, vertėjas. (Atgal>>>)
       ²² Antanas Astrauskas (1875–po 1945) – kunigas, vėliau Prienų gimnazijos kapelionas ir Rudaminos (Suvalkijoje) klebonas. (Atgal>>>)
       ²³ Šaltiniuose minimas Bonifacas Stankevičius studijavo Lietuvos u-te, tapo mokytoju, mirė po 1976 m. (Atgal>>>)
       ²⁴ Vytautas Bičiūnas (1893–1942) – kritikas, dramaturgas, prozininkas, 1941 m. išvežtas žuvo Rusijoje. (Atgal>>>)
       ²⁵ Antanas Šmulkštys-Paparonis (1886–1951) – kunigas, poetas, publicistas. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt