Totalinis už(si)miršimas, arba,
       Džulijanai, ar kaip tu ten…

       Totalinis užsimiršimas, totalinis trūkis. Su praeitim ir dabartim – santykiai šleivoti. Žmonių santykiai, mano santykiai, – nebesusivaikau. Žinoma, keičiasi kartos, bet man ta naujoji dar, rodos, tebėra suprantama. Tiesiog ta pati maniškė, tik mažiau patyrusi. Ji ganėtinai energinga, tad neabejotinai patirs. Jaunimo kultūra, vienaip ar kitaip vertinant, yra atpažįstama ir aprašoma. Na jei jau nekalbėsime apie stebuklingas jaunimo galias įvaldyti šitą pasiutusią mechaniką, kompiuterį ar išgauti iš mobiliojo viską, kas parašyta jo receptūroje...
       Daug dažniau keistumo pojūtį varo amžininkų savybės. Ypač viena – tai užmarštis, totali, santykio su praeitimi praradimas.
       Iš kur „Klausimėlio“ žmonės? Pabodęs, bet įkyrus ir slegiantis klausimas. Kas tokie Daukantas ir Žemaitė? Juos dar kai kas atsimena iš banknotų, bet Žemaitės likimas nekoks, mat vieno lito popierinis banknotas jau išnykęs iš apyvartos, taip nepasisekė ir J. Jablonskiui su penkličiu. O mažesnio kalibro asmenybės, kaip Aleksandras Makedonietis ar Augustinas Valdemaras, nuplūduriavusios kažin kur Letos bangelėmis. Ar Hado, ar Tartaro link, neįžiūriu, bet tiksliai užduotu kursu – tuo neabejoju.
       Mano patirtyje išniro irgi keistas atsitikimas – pojauniai ekspertai, humanitarai, rašė atsiliepimą apie J. Šliavo, persitvarkymo apyaušryje mirusio žinomo kraštotyrininko, studiją; recenzijoje papriekaištauta autoriui, kad jis nesiremia tais ir anais autoriais, ta ar kita knyga, – tik bėda, žmogus pasimirė daug anksčiau nei ta ar kita knyga pasirodė, o prie tų pasirodžiusiųjų pasirodymo jo paties darbai kartais buvo prisidėję. Ekspertai ekspertuoja, bet jie jau nebe iš šio pasaulio. Jie nebežino, jie nebeatmena, o gal net ir nežinojo, kada J. Šliavas, Žeimelio didysis metraštininkas, mirė, ir prikaišiojo 1970 m. pusiau pogrindžio sąlygomis rašytiems darbams diletantizmą. Anuo metu tai buvo drąsūs, pavojingi darbai.
       Žmonės, kurie neatsimena? Pagrindinis jaunosios kartos bruožas – atminties stoka. Tuo jie artimi ir daliai manosios kartos. Tai daliai, kuri išliko mažiausiai traumuota, t. y. ne tiems, kurie žlugo, ir ne tiems, kurie prasimušė. Vidutiniams. Tiems, kuriems dabar sunkiausia išgyventi. Bet ir jaunimo, ir senimo atmintį suryja emocijos, ir emocijas dar pameni, o mokyklinės programos knygos ar rašytojai išdulkėję. Matyt, paklausus, iš kur tie „Klausimėlio“ žmonės, reikia atsakyti – iš prarastos atminties kartos. Jie yra naujieji. Tikrieji lietuviai, kurių atmintis tapusi atrankinė. Tai, kas neduoda tiesioginės naudos, užmirštama – pirmojo žmogaus Mėnulyje pavardė ar „kas buvo Donelaitis?“, ar... Žmonės nebeatsimena, nes jiems to nereikia, jie atsimena dviejų trijų dienų senumo įvykius. Priešpaskutines klausytas žinias, jei jų klausė. Iš paskos – rūkas.
       Bet juk tai žvėries buvimas.
       Dabar parašysiu antiglobalistinę maldelę kokio puslapio, štai ji: informacija jaunimą, ir ne vien ji, pasiekia per pinigų pasaulį, ir per juos gaminantį pramogų konglomeratą, ypač per TV, tai jokia paslaptis. Seniai mus naujoviškai švęsti moko didieji prekybos centrai ir alaus darybos koncernai. Tas naujas šventes jie pateikia kaip tradiciškas, beje, taip ir reikalauja reklamos ir viešųjų ryšių dėsniai. Kyla įarimas, kad, tarkime, Jonines poilsio diena paskelbti daugiau rūpėjo prekybininkams nei valstybininkams. Žmogus išmokomas, apmokomas, kaip jis turi švęsti, o iš tiesų – kur jis turi išleisti pinigus tradicinei šventei ir koks turi būti jo pirkinių krepšelis. Nebėra jėgos, kuri neštų tradiciją kažkaip kitaip. O prekybos centruose, nesunku pastebėti, visada šventė: viena pasibaigia, kitos imama džiugiai laukti, ir vėl nuolaidos, ir vėl akcijos, ir vėl – galbūt jau laikas „išlaisvint Vėlines“? Nors ir Vėlinės yra pirkimo metas, ir dar koks. Temą tęsiant reikia tarti, jog kaimas su retom išimtim – tradicijų kapinės. Nors anksčiau kaip tik ant jo viskas ir laikėsi. Miestuose tradicijų „nešėjo“ vaidmenį perėmė komercinės struktūros ir viešųjų ryšių technologai. Yra etninės kultūros centrai, yra ir viena kita kaimo bendruomenė dar pajėgi suorganizuoti savą krašto ar miestelio, ar kaimo viziją su naujomis ar atgaivintomis šventėmis. Tai tam tikrų vilčių, nedrąsių, gal ir teiktų. Vilčių, kad parapinis patriotizmas gali bent jau kartais permušti masinę pinigų srauto pagamintą kultūros atmainą, bet dabar net su parapiniu patriotizmu toli nenuvažiuosi. Reikia paramos, iš verslo ar biurokratijos, o tokia parama pančioja ar įpareigoja. Arba tenka žaisti, dvasiai ir Mamonai atiduodant duoklę tuo pačiu metu. Bet tas žaidimas ypatingas, lošėjas visada prakiša. Ir be to, su kuo iš savos kultūrinės-mentalinės terpės žaisti drauge?
       Ir šiaip daugoka problemų su ta dvasia. Mokyklose – valstybiniai patriotiniai minėjimai vos ne pagal geriausius sovietinių montažų Spalio metinėms pavyzdžius, o jei kokia naujovė ir atsiranda, tai ji įmontuojama drauge su Čili pica ar kokia kita panašia organizacija. Iš tokių montavimų nelabai kas išeina. Kaip ir iš mokyklos, kuri tampa laikina cype, priglaudžiančia vaikus, kurių kaip ir nėra kur kišti, kol dar dirbt nemoka; kad gatvėmis nesišlaistytų. Mokykla visais laikais turėjo areštinės bruožų, mūsiškėje jie neišnykę. Mokykla su savo testais kaip atsiskaitymo forma gamina labai keistą asmenybę. Tokią, kuri šiais laikais turi žinoti, kad iš keturių atsakymų vienas teisingas. Kodėl ir kaip – nesvarbu, svarbu greitai paspausti tinkamą mygtuką. Juk absurdas, kai, tarkime, humanitarinių disciplinų testuose įrašomi keli variantai, kurie galėtų būti iš tikro paskelbti teisingais, lygiai kaip ir „tikrasis“. Kartais iš tų testų sunku spręsti, kodėl tas atsakymas yra teisingas, o kiti, jam artimi, – ne. Juk jeigu žmogaus mąstymas ne plytos formos, jis visada gali pasakyti, kad kiekvienas įvykis ar procesas, ar nagrinėjamas autorius niekada netilps į vieną „teisingą“ atsakymą. Ir kas iš tos testų sistemos, jei ji neišmoko net faktų, o nuo laisvų interpretacijų baidyte baido. Nežinau. Bet tai žmogaus-automato gamyba. Ne vien mokykloje, bet ir aukštosiose prie šito artėjama. O testas – tai būdas pašalinti žmogų iš dvasinių ir visuomeninių vertybių sistemos. Žmogus vertinamas pagal mašinos ar kompiuterio reikalavimus, kompiuteriui paralelinių atsakymų negali būti, negali būti komentarų, interpretacijų. O nėra interpretacijų, nėra ir laisvės. Ir laisvo žmogaus. Nelaisvas žmogus nesmalsus, be plataus akiračio. Nelaisvas žmogus nori būti „teisingas“. O teisingas žmogus – tai žmogus, tinkamas vartojimui ir perpratęs taisykles, teisingas žmogus – tai cinikas, kuris žino, kad galima nepaisyti kitų vertybių, kitų vertinimų, kitų žinojimo būdų. Jis toks ir gaminamas – nuo testo mokykloje iki reklamos gatvėse ar televizoriuje – jam kemšamas teisingo gyvenimo, ir todėl gražaus, sotaus, modelis.
       Ir dar gerai, jei tik tiek. Vartotojiška visuomenė iš tiesų yra tingi, ko iš jos ir norima, bet Lietuvoje vis dar galioja kitos, alkanos ir įsiutusios, vartotojiškos visuomenės dėsnis: matai – griebk, nematai – dairykis.
       Maldelę baigiau.
       O pabaigai irgi pasilaikiau šį tą.
       Tikras faktas iš šiuolaikinio kaimo. Aštuoniasdešimtmetė senutė paliko savo ožką ir vištas, uždarė bakūžės langines, išmetė velniop raktą ir per sniegus keliolika kilometrų nuklampojo tekėti. Mat jai prisiminė pirmoji meilė ir ji, gavusi kažkokias išmokas už tremtis ir žemę, pėdino su polietileno maišeliu pinigų, pakeliui sušalusią mano giminės pagirdė arbata, mėgino stabdyti, bet kur tau, senutė, apimta vėjavaikiško rimtumo, paskutinio azarto pliūpsnio, su dvidešimt aštuoniais tūkstančiais litų maišelyje skubėjo pas savo pirmąją meilę, penkiasdešimt metų nematytą, irgi maždaug tokios pačios jaunystės; nusibeldė ji ten. Jos meilė ją priėmė, iškvietė greitąją, ją išvežė į prieglaudą; maišelis paslaptingai dingo, o tasai meilė kažkaip įsigijo kombainą ir nusipirko dar kelis hektarus.
       Žinoma, tai romantikei buvo pasimaišę, bet ji pati tikriausiai labai rimtai žiūrėjo į šį reikalą – juk ėjo pirštis su maišu pinigų. Ji irgi norėjo pasinaudoti kapitalizmo grimasomis, gal ir serialų buvo prisižiūrėjusi vienišais vakarais su katėmis sėdėdama ant girgždančios brežnevinės sofos.
       Ak, Džulijanai, ar kaip tu ten...

GINTARAS BERESNEVIČIUS      

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt