W a l t e r i s  A b i s h a s  gimė 1931 m. Vienoje, 1940 m. su tėvais emigravo į Šanchajų, nuo 1957 m. gyvena JAV. Išleido romanus „Abėcėlinė Afrika“ („Alphabetical Africa“, 1974), „Užtemimo karštinė“ („Eclipse Fever“, 1993), keletą apsakymų rinkinių, vieną poezijos knygą. Pagarsėjo kaip absurdo ir kalbinių eksperimentų meistras. Apsakymas „Šveicarijos samprata“ (1980) vėliau tapo romano „Kaip tai vokiška“ („How German Is It“, 1981) dalimi. Šis romanas įvertintas PEN/Faulknerio premija.

 
       WALTER ABISH

 
       Šveicarijos samprata

 
       A p s a k y m a s

 
       Iš anglų k. vertė LAIMANTAS JONUŠYS

 
       I

       Puiki vokiška vasara.
       O taip, kuo puikiausia.
       Tikrai gražiausia per pastaruosius trisdešimt trejus metus.
       Trisdešimt trejus? O taip, sutinku.

       Kai 1944 metais mano tėvui Ulrichui fon Hargenau buvo vykdoma mirties bausmė sušaudant, jis ištarė šiuos paskutinius žodžius: Tegyvuoja Vokietija. Bent jau taip sakoma mūsų šeimoje. Jis buvo sušaudytas 1944 metų liepos mėnesį. Kokia gi buvo 1944-ųjų vasara? Aktyvi. Tikrai aktyvi.

       Kalbėti apie orą, rašyti apie orą arba kartoti, ką kiti šia tema pasakę, yra visai arba beveik nepavojinga. Galima drąsiai teigti, kad žmonės, aptarinėjantys orą, greičiausiai tai daro vengdami polemiškesnės temos, kuri galėtų sutrikdyti, suerzinti ar net supykinti ką nors – bet ką, kas nugirs. Aš jau nebevengiu rizikos. Praėjus tik kelioms savaitėms, kaip grįžau iš Paryžiaus, tuščioje gatvėje manęs vos neužmušė geltonos „Porsche“ vairuotojas. Buvo graži vasaros diena, ir aš ketinau pradėti naują knygą iš savo paryžietiškos patirties. Esu įsitikinęs, kad „Porsche“ vairuotojas siekė užmušti mane arba padaryti invalidu visam gyvenimui. Tai neabejotina. Turėjau pasidaryti neveiklus. Tai rašydamas mažai rizikuoju. Vairuotojo nepažinau – jo veidą mačiau tik sekundės dalelę. Veidas buvo gana patrauklus. Vokiškas veidas, kaip ir mano. Ryžtingas ir nirtokas veidas, tokiu gal būtų susižavėjęs Diureris ir jį nutapęs arba nupiešęs. Jums pasisekė, tarė praeivis, padėjęs man atsistoti. Jam atrodė savaime aišku, kad aš kalbu vokiškai. Manau, jam taip pat atrodė savaime aišku, kad tai – atsitiktinė avarija, o man atrodė atvirkščiai.
       Tu tikrai turėtum būti atsargesnis, pasakė mano brolis Helmutas, kai jam prasitariau apie šį atsitikimą. Ir apskritai kodėl tu sumanei grįžti į Viurtenburgą?
       Todėl, kad man įgriso girdėti aplink save tik prancūzų kalbą, atsakiau lengvabūdiškai.
       Na, verčiau per daug nerizikuoti.
       Hargenau giminė negarsėja humoru. Tiesa, čia brolis galėtų pasakyti: Menki juokai, kai tau suknežina galvą.

       II

       Ką sako mano brolis?
       Tau jokiu būdu nereikėjo vesti Paulos.
       Aš dėl jos ėjau iš proto.
       Jeigu tavo tėvas nebūtų tapęs sumautu didvyriu ir nebūtų Hargenau, būtum sėdęs už grotų dešimčiai ar penkiolikai metų. Gal ten tau būtų leidę turėt rašomąją mašinėlę, pridūrė pamąstęs.

       Mano brolis dar neturėjo progos suprojektuoti įkalinimo įstaigos, kaip dabar eufemistiškai sakoma, nors yra suprojektavęs didelę montavimo gamyklą „Druck Electronics“ firmai, oro uostą Miunchene, biblioteką ir administracinį kvartalą Heilbrone, vieną fabriką „Stiupeno“ santechnikos įrangos firmai ir bent pustuzinį daugiabučių namų bei tris ar keturis pastatus įstaigoms, be to, naują policijos būstinę ir paštą Viurtenburge. Jis taip pat suprojektavo namą kaime, kur pats su šeima praleidžia daugelį savaitgalių ir atostogas kiekvieną vasarą. Aš pripažįstu, kad jis darbštesnis už mane. Jis pluša be atvangos, bent ketvirtadalį darbo dienos sugaišdamas prie telefono. Niekad nepasiduoda emocijoms, nepraranda kantrybės. Nusidavė į mano tėvą.

       Kai, praleidęs savaitgalį su broliu ir jo šeima, rengiausi atsisveikinti, jis tarė: mudviem reikia rimčiau pabendrauti. Tikrai reikia susėsti ir viską aptarti. Aš nesiryžau pasakyti jam, kad nebėra ką aptarinėti. Kadaise mudu nesutardavom; dabar tai nelabai svarbu. Net neprisimenu, dėl ko nesutardavom. Galbūt pavydėdavau jam sėkmės, kuri jam atrodė savaime suprantama. Jis jos ir tikėjosi, juk buvo Hargenau. Išsitarė man, kad jeigu mūsų tėvas nebūtų buvęs toks pasipūtęs ir savim pasitikintis aristokratas, gal būtų buvęs geresnis konspiratorius. Gerai, kad jį nors sušaudė, o ne paliko karoti ant mėsinės kablio priešais įvykį fiksuojančią filmavimo grupę.

       Helmutas kiekvieną rytą keliasi pusę septynių. Dešimt po septynių visa šeima jau sėdi prie pusryčių stalo. Niekas niekada nevėluoja. Vaikai įdėmiai stebi mano brolį. Jie laukia iš jo ženklų, kokia nusimato diena. Jis žvilgteli į laikrodį ir sučiaupia lūpas. Iš pat ryto jis turi du svarbius darbinius posėdžius. Viską pasisako Marijai. Ji šviesiaplaukė ir mėlynakė, kaip ir jis. Ji sėdi kitapus stalo tiesiai prieš jį. Informuoja, ką pati ketina veikti per dieną. Svarbi kiekviena smulkmena. Vaikai atidžiai klausosi. Jie savo akimis mato, kaip funkcionuoja suaugusiųjų pasaulis. Tai – realus pasaulis. Jų tėvas pasaulį kasdien papildo kuo nors apčiuopiamu. Kasdien visoj Vokietijoj keletas pastatų išauga dar keliom pėdom ir priartėja prie baigtumo, kuris, taip sakant, subrendo jo smegenyse. Dabar jau visa Hargenau šeima pažįsta savo architektūrinę istoriją kaip penkis pirštus. Jie žino, kaip architektas turi stumti savo darbą meilikaudamas, įrodinėdamas bei ramindamas nepatiklius ir nervingus klientus. Vaikai spokso į mėlynas Helmuto akis ir jaučiasi nuraminti. Angliškas kostiumas šį tą liudija. Be penkiolikos aštuntą jis jau prie savo automobilio vairo. Vaikai juo žavisi. Žavisi ir žmona. Žavisi ir jo sekretorė. Kolegos žavisi nenorom. Žavisi jo braižytojai. Jo klientai ne tik žavisi juo, bet ir stengiasi perimti jo ramų požiūrį į visus iškylančius netikėtumus. Jie mato aukštą, šviesiaplaukį, mėlynakį vyriškį, vilkintį gerai sukirptą anglišką kostiumą, dažniausiai languotą, ir vienspalvį kaklaraištį, kuris keliais pustoniais tamsesnis už marškinius su prisegama apykakle. Jis spaudžia ranką tvirta sausa plaštaka. Niekada neprakaituoja. Netgi televizijoje, kai į jį sutelkta prožektorių šviesa. Visai laisvai jausdamasis jis kreipiasi į televizijos žiūrovus, didžiulę Vokietijos auditoriją, kalbėdamas apie savo mėgstamą dalyką – architektūrą. Apie didingą architektūros istoriją. Graikija, Roma, Bizantija – lėtas architektūros laimėjimų paradas, kurio apogėjus – nauja policijos nuovada Viurtenburge. Dauguma viurtenburgiečių įsijungia televizorių ir klausosi mano brolio, apstulbę nuo jiems pateikiamų lobių, architektūros lobių, esančių jiems pašonėje, genijaus lobių. Helmutas Hargenau, negali jo atpažinti, sako jie, kraipydami galvas.
       O jo brolis Ulrichas?
       Verčiau nekalbėt apie jį. Negali žinot, kas klausosi.

       III

       Ant mano rašomojo stalo maža įrėminta nuotrauka: tėvas savo kabinete. Fone kabo Diurerio piešinys. Tėvo švarko atlape – mažytė svastika. Fotografuota 1941-ųjų vasarą, gerą vasarą Vokietijai. Šalia tėvo nuotraukos yra Paulos, mano buvusios žmonos, nuotrauka, Paulos, kuri ramiai man pranešė, kad kai kurie mūsų draugai į rūsį sukišo porą dėžių su Antrojo pasaulinio karo rankinėmis granatomis. Pasakė taip atsainiai, lyg būtų kalbėjusi apie šampano dėžes. Man beliko žavėtis jos neįtikėtina ramybe ir drąsa. Kaip ir mano tėvas, 1942-aisiais nusiėmęs svastiką, ji tikėjo idealais ir laikinais sprendimais.
       Kodėl dabar, sužinojęs, kur ji yra, nepasistengiau su ja susisiekti?
       Atsakyk.
       Atsakyk tuoj pat.

       IV

       Puiki vasara. Puiki vokiška vasara.
       Pakartok.
       Kartais rodos, kad mano smegenis apsėdo manija kartoti, poreikis išgirsti viską pakartotą, ir dar kartą pakartotą, kad būčiau tikras, jog teiginys neklaidingas ir neiškreiptas. Nejučia imu kartoti savo artimiausius ketinimus, nors pirmas pripažinčiau, kad kartojimas kliudo pasiekti tobulybę arba, pasak amerikiečių filosofo Vaithedo, tobulybei nereikia kartojimo.
       Mano smegenys sako: pakartok.
       Vasara šiemet tikrai ypatinga. Beveik (pabrėžiu beveik) tobula. Dieną ne per karšta, naktį ne per daug atvėsta. Gal aš tik įsivaizduoju, bet manau, jog patenkintos minos, kurias kasdien matau žmonių veiduose, atspindi jų pasitenkinimą oru ir taip pat malonia bei harmoninga aplinka, ir taip pat jų daugmaž mielais draugais bei giminėmis, taip pat intymiais romaniukais, kurie retkarčiais neišvengiami, ypač jeigu žmogui perdėm nekliudo nepasitenkinimas ar kokia emocinė sumaištis – tai, kas galėtų sutrikdyti jo ar jos gebėjimą įvertinti žmones ir, be kita ko, teisingai reaguoti į pareikštą intymų pasiūlymą.

       Su Paula susipažinau Anglų sode Miunchene. Gavęs nuo policininko į veidą mitinge, kuriame dalyvavau su būreliu draugų, truputį kraujavau. Ar tau niekad nebuvo pagundos susprogdinti policijos būstinę, paklausė ji. Aš tada tik nusijuokiau.
       Tu išsikraustei iš proto, tarė Helmutas savo pompastiška, globėjiška maniera, kai prasitariau ketinąs vesti Paulą. Tėvą būtų sužavėjusi jos drąsa, pasakiau aš. Tik drąsos jis ir turėjo pakankamai, tarė Helmutas, kitaip būtų išmovęs į Šveicariją. Helmutas tik kelias valandas buvo bendravęs su Paula. Ką jis galėjo įžvelgti joje tokio, ko aš nepastebėjau?
       Atsakyk.
       Atsakyk tuoj pat.

       Galima sakyti, kad mano knygų personažai yra laisvi nuo emocinės sumaišties, nuo emocinių sutrikimų. Jie susipažįsta šen ar ten, parkuose ir mitinguose, ir, negaišdami per daug laiko savo poreikiams nagrinėti, suteikia smegenims truputėlį atvangos apsikabindami vienas kitą lovoje. Tu visai neprastai myliesi, bet ar sugebėtum susprogdinti policijos būstinę, paklausė Paula.

       Kas yra emocinis sutrikimas?

       Vidinis sąmyšis, prarasta ramybė, neišnarpliota painiava, abejojimas savimi, neapykanta sau – gal vien dėl nesugebėjimo mėgautis idilišku oru.

       Šį kartą Viurtenburge ir jo apylinkėse oras kaip tik nuostabus. Štai šią akimirką drauge su visais Viurtenburgo gyventojais (apie 125 968 pagal paskutinį surašymą) aš jaučiu tą puikų orą. Esu visai atsipalaidavęs ir galvoju tik apie orą. Nebesitikiu kada nors gauti žinią iš Mari-Žanos Filebra arba savo buvusios žmonos Paulos Hargenau – pirmoji dar, matyt, Paryžiuje, o antroji gali dangintis kur tik nori.
       Pakartok.
       Smegenys nuolat tvirtina, kad gali išgyventi vien vaizdiniais.

       Helmutas, kai mane pasitiko oro uoste grįžusį iš Paryžiaus, tuoj pasakė, kad Paula apsigyveno Ženevoje. Atrodė sumišęs, kai aš ėmiau nesuvaldomai kvatotis. Ženevoje? Ką ji veikia Ženevoje? Jis nejaukiai šyptelėjo, patraukė pečiais. Gal jai ten patinka.
       Paula. Ženevoje. Neįmanoma.

       Regis, aš klydau. Tiesa, vis dar nežinau, ką ji sumanė toje Ženevoje ir neketinu klausinėti. Nenorėčiau jos trikdyti savo klausinėjimais, dėmesiu, savo buvimu. Džiaugiuosi, kad ji laisvėje.

       Viurtenburge aš nesislapstau. Esu miesto telefonų sąraše. Ankstesnieji draugai panorėję mane lengvai surastų. Kas rytą einu laikraščio. Po pietų, apie ketvirtą, einu pasivaikščioti. Ir taip kas rytą, kas popietę, maždaug tuo pačiu metu. Taigi jei kas panorėtų mane nužudyti, problemų neiškiltų. Tas vyras su „Porsche“ galėtų dar kartą pabandyti.

       Gana dažnai, du tris kartus per savaitę, gaunu laišką iš kažkokio anonimo, kuris, regis, manęs neapkenčia taip aistringai ir smarkiai, kaip aš pats lig šiol dar niekad nesugebėjau neapkęsti. Bene visus tuos laiškus rašo pamišėliai? Turbūt galėčiau atiduoti juos policijai, tačiau tik įmetu į savo stalčių, ir tiek.
       Kas tris ar keturias dienas mane aplanko brolienė Marija. Ji paklausia, kaip man sekasi dirbti. Bando išpešti iš manęs, ką rašau. Tai autobiografinis kūrinys? – klausia.
       Būties vieta ne odoje, atsakau cituodamas Kludę.
       Niekai.
       Tik Marija gali priversti mane gintis sakydama: niekai.
       Tai tiesa.
       Pakartok.
       Aš sakau gryną tiesą.

       V

       Į tuščią butą virš manęs atsikraustė jauna rimto veido moteris. Padėjau jai nunešti iki lifto kelias sunkias kartonines dėžes su knygomis, nes durininkas buvo išėjęs pietauti. Viurtenburgas palengva išnyra iš savo viduramžiškos praeities, prie kurios mes dar taip prisirišę… – tos viduramžių praeities, įsispaudusios daugelio čia gyvenančių žmonių veiduose. Mudu su broliu ne išimtis. Aš oriai žvelgiu į savo veidą veidrodyje ir regiu visą Vokietijos praeitį.

       Koks nors atvykėlis, pavyzdžiui, jauna rimtaveidė amerikietė Viurtenburge, norom nenorom, mato atgyjantį Albrechto Diurerio pasaulį. Jam arba jai Diureris tampa atsparos tašku arba net vedliu, kai jis arba ji kulniuoja centrine gatve pro Miuzės-Hafto Tolio suprojektuotą katedrą su Alfredo Iglorijos Grobarto freskomis ir Naklevico Jano vitražais ir pro kairėje stūksantį Pirmojo pasaulinio karo monumentą su piestu stovinčiu bronziniu žirgu be raitelio ir keturiomis metalo plokštėmis ant granito pagrindo su žuvusių karių vardais. Tarp jų bent šeši Hargenau, visi karininkai, žuvę Pirmajame kare, o dar pustuzinio vardai (be mano tėvo) išraižyti dideliame marmuro luite, kuris po viešų karštų diskusijų buvo pastatytas už Šotendorfo bažnyčios, atokesnėje miesto dalyje, kuri tuomet daugeliui atrodė tinkamesnė Antrojo pasaulinio karo paminklui. Pasukęs į dešinę ties viešąja biblioteka, greitu žingsniu per penkias minutes prieini universitetą, kur senasis Kludė tebedėsto filosofiją. Arba veikiau vėl dėsto filosofiją po priverstinio poilsio, į kurį teko išeiti dėl daugybės neapdairių kalbų, pasakytų ketvirtajame dešimtmetyje ir penktojo pradžioje – kalbų, aiškinančių piliečių atsakomybę Naujajai tvarkai. Vargšas Kludė. Liovęsis nagrinėti abstrakčias teorijas ir sugebėjęs tapti suprantamas sausakimšoms studentų auditorijoms, reiškiamas idėjas grįsdavo štai tokiomis tezėmis: Mes galutinai atsisakėme netautiško ir bejėgio mąstymo. Bet dabar tos banalios Kludės kalbos jau užmirštos. Studentai prisiekinėja jo vardu ir gausiai lanko jo paskaitas. Būna, kad didelėje, skersvėjų perpučiamoje auditorijoje sėdi keturi šimtai studentų, atidžiai klausydamiesi, kaip Kludė aiškina apie daikto prasmę. Kas yra daiktas? – klausia jis retoriškai. Kludė neturi minty konkretaus daikto. Jis kalba ne apie, tarkim, modernų daugiabutį namą arba langą metaliniais rėmais, arba anglų kalbos pamoką, o apie patį daiktiškumą, esmingą visiems daiktams, nepriklausomai nuo jų vertės, naudingumo ir tobulumo. Šį miniu tik todėl, kad sąmonė iš prigimties linkusi viskam iškelti tobulumo standartą: santuokai ir automobilio vairavimui, meilės romanams ir sodo baldams, stalo tenisui ir dujų krosnims, veidams ir netgi tokiam menkam dalykui kaip orai, o tada, iškėlusi šiuos standartus, ji iškelia lyginimo kriterijus, kurių nauda bene tik ta, kad jie mūsų sąmonei patvirtina, jog daugybė dalykų anaiptol netobuli.

       VI

       Mano smegenys pasikliauja žodžiais, nusakančiais daug žadančią ateitį. Ateitį, kupiną vilčių. Ateitį, grindžiamą žodžiais, kuriuos aš gebu užrašyti ant popieriaus. Patys žodžiai gal ir nesuglumintų durininko, kuris kasdien su manimi taip sveikinasi: Atrodo, dar viena graži dienelė.
       Pakartok.

       Ką aš žinau – gal durininkas buvo toje komandoje, kuri sušaudė mano tėvą? Tikriausiai ne. O jeigu ir taip, tai jis vykdė įsakymą. Juk būdamas egzekucijos komandoje negali pasirinkti, ką sušaudyti. O gal gali?

       Puiki diena, ir aš niekur kitur pasaulyje nenorėčiau būti.

       Esu tikras, kad tą patį jaučia ir žmonės, dabar vaikštinėjantys Didžiąja gatve, kartkartėmis sustodami dirstelėti į parduotuvių vitrinas, apžvelgdami išdėstytus daiktus, kartais įsižiūrėdami į krautuvės vidų, ar nepamatys kokio pažįstamo veido, būtinai vokiško, diureriško veido.
       Dafnę, rimto veido amerikietę, sutikau grįžtančią į šį daugiabutį namą, rankomis apglėbusią didelį krepšį, prigrūstą maisto produktų. Pasisiūliau padėti, bet ji to nė girdėt nenorėjo. Tada pakviečiau drauge papietauti. Padelsusi kelias sekundes, ji ištarė neigiamą atsakymą. Turinti daug darbo, paaiškino. Norinti bent kiek aptvarkyti savo butą.
       O, taip, užjausdamas linktelėjau. Gal pavakare pasivaikščioti galėtumėm. Bijojau, kad būsiu užkrovęs jai atsakomybės naštą atmesti ir šį antrąjį kvietimą. Bet ji sutiko.

       Iš kurgi tas noras praleisti valandą ar dvi su šia jauna rimtaveide moterimi. Galbūt iš to, kad man žūtbūt reikia su kuo nors šnekėtis, su kuo nors, kas iš karto neatpažįsta Hargenau pavardės. Ulricho fon Hargenau vyresniojo, nubausto mirti po nesėkmingo bandymo nužudyti Fiurerį, ir Ulricho fon Hargenau jaunesniojo, gynybos liudytojo neseniai pasibaigusiame „Einzig“ grupės sąmokslo procese. Kodėl niekas manęs nepaklausia, ką manau apie „Einzig“ grupę.
       Šikniai. Gauja šiknių su rankinėmis granatomis, kurios buvo sukrautos rūsyje, tame name, kur gyvenome mudu su Paula, kol dar nebuvom nuėję savais keliais.

       Ko tu iš tikrųjų nori? – kartą paklausė manęs Paula.
       Turtų perskirstymo, bematant atsakiau.
       Ne. Ko tu iš tikrųjų nori?
       Sėkmės, pratariau atsargiai.
       Ne. Ne sėkmės. Ko tu iš tikrųjų nori?
       Kodėl ne sėkmės?
       Tu baisus slapukas. Nežinojai?
       Ne.
       Jei tik žinočiau, ko tu iš tikrųjų nori, galėčiau pasitikėti tavim, tarė ji.
       Gali pasitikėti.
       Ne.

       VII

       Dabar jau esu linkęs manyti, kad dauguma Viurtenburgo žmonių manimi nebesidomi. Laimė, mano gana nevykusį lemenimą teisme, plačiai nušviestą spaudoje ir per televiziją bei radiją, užgožė naujesni įvykiai. Žemės drebėjimas Čilėje, badas Etiopijoje, perversmas Tanzanijoje, nuolatiniai kankinimai Lotynų Amerikoje ir Graikijoje. Vienas buvęs mano žmonos draugas ir bendrininkas, dabar atliekantis bausmę – nuo dešimties iki dvidešimties, o gal nuo penkiolikos iki trisdešimties metų kalėjimo – už ilgą nusikaltimų sąrašą: padegimas, smurtavimas, žmonių grobimas, ginkluotas apiplėšimas ir prisidėjimas prie žmogžudystės, – kartais imasi bado streiko ir patenka į laikraščių puslapius. Bet niekas rimtai nesidomi, kur aš esu apsistojęs. Niekam negalėtų rūpėti, ką aš ketinu dabar rašyti. Ko gero, kai kurie žmonės, skaitę mano kūrybą, būsimoj knygoj tikisi rasti kokį nors mano (jiems) nenormalaus elgesio paaiškinimą… kuris, man atrodo, visiškai nereikalingas. Man susidarė įspūdis, kad daugelis mano pažįstamųjų įsitikinę, jog aš melavau policijai ir teisme, kad ištraukčiau Paulą ir save iš tos košės, kurios prisivirėme. Aš nemelavau. Tiesiog pasakiau tiesą, kad išgelbėčiau mūsų kailius. Nebuvo būtina ką nors prasimanyti. Man nereikėjo nerimauti, kad būsiu pagautas meluojant. Nereikėjo nerimauti, kad imsiu sau prieštarauti. Ir vis tiek išeina tas pats. Tai, ką pasakiau, suteikė teisę Teisingumo ministerijai nubausti aštuonis žmones, kurie dažnai valgydavo prie mano stalo ir dėl man iki šiol neaiškių priežasčių patikėjo man savo idiotiškus planus. Juk Ulrichas fon Hargenau vyresnysis mirė neatskleidęs Sicherheitsdiensto kvotėjams kitų sąmokslininkų pavardžių. Tai kodėl nebūtų galima to paties tikėtis ir iš Ulricho Hargenau jaunesniojo? Policija žinojo, kad Paula buvo svarbiausia strategė, planuotoja, daugelio „Einzig“ „karo žaidimų“ sumanytoja, kaip kad ji tikriausiai žinojo, kad aš arba veikiau išgarbinta mūsų Hargenau pavardė ištrauks ją iš tos košės.
       Ir ištraukė. Keletas skubių telefono skambučių, pasitarimų, nubrauktų ašarų, derybų bei pažadų, ir Teisingumo ministerija buvo pasirengusi šį kartą dovanoti mums už mūsų neprotingus darbus. Kitą dieną po teismo laikraščiai citavo Paulą, pabrėžusią, kad ji ir jos grupė buvo išduota. Ne, sakė ji. Pavardžių verčiau neminėsianti. Ką gi, tarė ji išdidžiu tonu mums trumpai susitikus mūsų namuose, šis skandalas nesumažino tavo knygų paklausos – ar sumažino?

       VIII

       Ką jūs dabar rašote, paklausė mano leidėjas, kai mudu netrukus po mano grįžimo į Vokietiją susitikom. Gana intriguojantį dalyką, atsakiau. Apie vieną meilės istoriją Paryžiuje. Jis, regis, atlėgo. Jau tiek prirašyta apie jūsų ankstesnį politinį įsipainiojimą, taktiškai paaiškino jis. Vis dėlto man susidarė įspūdis, kad jūs gal norėsit pridurti savo… prisiminimus.
       Ar jis buvo besakąs: „Savo versiją“?
       Aš vis dar gaunu nemažai piktų laiškų, pasakiau po mums įprastos ilgos pauzės.
       Mes kada nors netrukus pakviesime jus pietų, mandagiai tarė jis. Mano tėvą jis gana gerai pažinojo. Padėtis buvo nepakenčiama, kalbėdamas apie tėvą, kartą man pasakė. Būdamas garbingas žmogus, jis neturėjo kito pasirinkimo.

       IX

       Jaunai amerikietei, įsikrausčiusiai į butą virš manęs, pasakiau, kad iš motinos pusės esu tolimas Albrechto Diurerio giminaitis. Tai sakiau visiškai neturėdamas noro padaryti jai įspūdį. Nebūčiau apie tai kalbėjęs, jei nebūčiau sutikęs jos universiteto knygyne su knyga apie Diurerį rankose. Mano teiginį ji įvertino prideramai skeptiškai, stebeilydama mane, tarsi bandydama nuspėti mano ketinimus. Mano motinos mergautinė pavardė yra Diurer, paaiškinau jai. Jos šeima apsigyveno Viurtenburge 1803 metais. Vienu metu mano šeima turėjo šešis Diurerio piešinius, bet dabar beliko vienas. Nesumodamas, ką kita sakyti, toliau kalbėjau apie Diurerį. Nupasakojau vieną piešinį, kuris anksčiau priklausė mano šeimai. Tai buvo vienas paskutinių jo piešinių, „Dviguba taurė“. Jau iš pavadinimo aišku, kad jame stebėtojui pateikiamas dviejų išpuoštų taurių vaizdas – viena ant kitos, trapioj pusiausvyroj, be to, geriau įsižiūrėjus, atsiskleidžia visai kitas paveikslas, aiškaus seksualinio turinio.
       Jums tai patinka, ar ne, tarė ji, mesdama man iššūkį.
       Kas? Seksualinis turinys?
       Ne, paveikslo dvilypumas. Tai, kad matot ką nors, ko kiti galėjo nepastebėti.
       Ji, regis, nusigando, kai pasakiau: Kodėl jūs puolat mane?

       Vėliau tą pavakarę bare, lankomame daugiausia studentų, ji pasakė man gyvenanti Viurtenburge truputį ilgiau kaip šešis mėnesius. Jai pabodę gyventi kartu su kita amerikiete studente ir ji, pasidairiusi kokio buto, susiradusi jį tame pastate, kur ir aš apsistojęs. Ji vertėsi anglų kalbos pamokomis jauniems vokiečiams verslo vadybininkams, kurių daugelis tikėjosi savo firmų būti siunčiami metams kitiems į Ameriką.
       Turbūt nuobodu mokyti pradedančiuosius, pasakiau su užuojauta.
       O ne, tarė ji. Man patinka. Jie visi nepaprastai trokšta išmokti anglų kalbą, be to, jie labai… Čia ji stabtelėjo, aišku, ieškodama tinkamo žodžio.
       Supratingi.
       Supratingi?
       Mane šis žodis suglumino. Ką ji norėjo pasakyti. Kodėl jos studentai vokiečiai turėtų rodyti supratingumą kam nors kitkam, o ne vien jos teikiamai informacijai. Supratingi. Manding, šis žodis labiau už viską, ką ji galėjo pasakyti, sužadino mano smalsumą. Visai galimas daiktas, kad jeigu nebūčiau taip įnikęs rašyti apie savo buvusią žmoną Paulą Hargenau ir savo buvusią meilužę (tariant senamadišku žodžiu) Mari-Žaną Filebra, būčiau labiau susidomėjęs Dafne. Iš jos išvaizdos ir pavardės spėjau, kad ji vokiečių kilmės. Neneigiu, kad jos rimtas veidas, jos apgalvota ir dažnai pernelyg rimta reakcija į mano sakomus žodžius mane traukė. Nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad ji man atrodė kaip žmogus, kuriam reikia globos, nors jaučiausi tikras, jog ji nesileistų globojama, jeigu jai tai būtų pasiūlyta. Nekalbėjau jai apie savo darbą ir neturėjau pagrindo manyti, kad ji žino, ką aš darau, arba apskritai, kas toks esu. Ji neklausinėjo, o aš nepuoliau aiškinti. Seksualiai ji manęs nė kiek netraukė, ir aš, pats nežinau kodėl, norėjau perteikti jai šį faktą, tarsi jausdamas poreikį nuraminti ją dėl savo ketinimų, tarsi siekdamas parodyti, kad bendraudama su manimi ji gali atsipalaiduoti. Ne, tai nė kiek nepanašu į tiesą. Tuo metu dar vieno intymaus ryšio našta man būtų buvusi per sunki. Žodžiu, daviau suprasti, kad esu neprieinamas.
       Buvo puiki vasaros diena. Mudu su Dafne sėdėjome gatvėje prie stalo gerdami alų ir stebėdami praeivius. Ji prasitarė studijuojanti filosofiją pas Kludę. Amerikietė, studijuojanti Kludę ir matanti mus taip, kaip tik svetimšaliai gali matyti,– šiek tiek pavydžiai, šiek tiek niekinamai.

       Mes, vokiečiai, mėgstame patraukti dėmesį į savo akivaizdžiausius trūkumus, nes netikrumas ir abejonės, kurias sukeliame svetimšaliams, gelbsti mus nuo nekritiško žavėjimosi potvynio.
       Ar aš taip sakiau? Jeigu sakiau, tuoj pat atsiimu savo žodžius.
       Ką Dafnė galvoja apie mane?

       X

       Dafnė atsikėlė į šį pastatą mažiau kaip prieš tris mėnesius. Butą susirado taip kaip ir aš: peržiūrėdama nekilnojamojo turto puslapius „Würtenburger Neue Zeit“. Ji laisvai kalbėjo vokiškai ir neturėjo sunkumų klausyti paskaitų Viurtenburgo universitete, kuris, beje, garsėjo aukščiausio lygio senovės ir viduramžių istorija, religijos istorija ir filosofija. Ji studijavo vokiečių kalbą Amerikoje. Kodėl ne prancūzų ar italų. Norėjau studijuoti pas Kludę, droviai prisipažino. Ar tai pagrindinė priežastis, kodėl ji pasirinko vokiečių kalbą, paklausiau, matyt, su nuostaba veide. Ji nusijuokė. Ne, ji truputį perlenkė. Su Kludės filosofija ji susipažino jau mokydamasi vokiečių kalbą koledže. Jos tėvas, pridūrė ji, turi daug draugų Vokietijoje. Jis čia buvo okupacijos metu. Tai jis paskatino ją mokytis vokiečių kalbą. Kai paklausiau, ar jis susijęs su universitetu, ji atšovė: ne.

       Atsikėlusi į savo butą, Dafnė rado dailų krėslą, didelę lovą ir komodą, paliktus ankstesnio nuomininko. Matyt, buvo ir kitų daiktų, bet juk pirmiausia viską nugriebia valdytojas ir durininkas. Aš buvau nustebęs, kad jie nepasiėmė krėslo arba komodos. Juos būtų buvę nesunku išnešti. Aš irgi atsikračiau daugybės daiktų, bet vis dar tebelaikau daug ką, kas jau aiškiai nebepravers.

       Kur jūs gyvenot prieš įsikeldamas į šį namą? – paklausė Dafnė.
       Tiesiai atsakyti vengiau. A, šen bei ten. Pasirinkau šitą vietą, nes noriu ramybės. Nenoriu išėjęs pro duris kaskart susitikti pažįstamus žmones. Kai Dafnė sužinojo, kad aš buvau Kludės studentas, ji sušoko džigą, pamaniau, kad taip amerikiečiai reiškia entuziazmą. Aš nebuvau labai geras studentas, paskubėjau pridurti. Nemanau, kad profesorius Kludė kada nors atkreipė į mane dėmesį. O aš vis dėlto siunčiau jam po vieną visas savo išleistas knygas. Kartą ar du, nors ir būdamas labai užsiėmęs, jis maloniai teikėsi man laiškeliu padėkoti už knygą. Jam esą labai malonu skaityti savo buvusio mokinio kūrybą, rašė jis, kuo aš esu linkęs smarkiai abejoti.

       Dafnei to neminėjau. Nenorėjau, kad ji manytų, jog aš nepatenkintas iš Kludės gautais laiškeliais. Vos tik sužinojusi, kad aš rašytojas, ji, suprantama, pajuto paskatą arba pareigą nusipirkti kelias mano knygas, to negalėčiau pasakyti apie daugumą savo draugų ir pažįstamų, laukiančių nemokamų, mano pasirašytų egzempliorių, kurių jie neskaito. Perskaičiusi arba paskaičiusi vieną mano knygą, Dafnė jautė būtinybę ką nors pasakyti apie ją ir, būdama tiesi bei atvira, o dar ir filosofijos studentė, kaip supratau, ji negalėjo pasitenkinti vien pasakydama „man patiko“. Ji turėjo pasakyti ką nors tokio, kas parodytų ją suvokiant, ką aš bandžiau pateikti arba ką, jos nuomone, pateikiau. Žinoma, ji stengėsi pamėgti tas knygas, todėl kad jautė arba buvo pasiruošusi jausti simpatiją man arba todėl kad norėjo ją jausti, bet kad ir labai stengėsi, tų kūrinių iki galo nesuvokė. Tai neturėtų stebinti, nes juk ji pripažino, kad dviejų ar daugiau žmonių santykių tyrinėjimas arba gvildenimas jai atrodo tarsi koks ne visai tinkamas dalykas. Jai regis, kad rašytojas nusižengia, ir aš turiu pripažinti, kad rašymas ir yra tam tikras nusižengimas. Užuot be galo skaičiusi apie kažkieno jausmų trapumą ar netikrumą, ji linkusi klausti apie daikto prasmę arba minties prasmę ir klausimą formuluoti vokiškai, svetima ar bent specialiai išmokta kalba, kuri jai leidžia paversti šiuos esminius klausimus grynais ženklais, kadangi vokiškas žodis daiktas ir žodis mintis jos smegenyse nesukelia tokios asociacijų griūties, kokią sukelia angliški žodžiai, kasdieniški žodžiai, atveriantys ištisą erdvę pažįstamų sąsajų, kurios aptemdo tikslumą, reikalingą jos filosofinių tyrinėjimų sėkmei. Ar gali būti, kad ji dėl to atvyko į Vokietiją? Kad galėtų vokiškai mąstyti, klausti apie save svetima kalba?

       Ar ji kada nors gulėjo su vokiečiu?
       Tikriausiai, sakau sau.
       Kodėl aš taip keistai susilaikau?
       Atsakyk.
       Atsakyk tuoj pat.

       XI

       Mūsų apylinkės policija su fanfaromis persikėlė į naują būstinę. Visuose laikraščiuose – mano brolio nuotrauka. Jis niekada neabejojo, kad jo policijos nuovados projektas bus atrinktas iš devyniolikos ar dvidešimties pateiktų. Pikti liežuviai plakė, jog jis laimėjo tik todėl, kad yra Viurtenburgo policijos viršininko žentas. Gal tai ir turėjo įtakos vieningam komisijos sprendimui. Aš dar pamenu, kad kaip tik dėl to raginau jį nedalyvauti konkurse. Jeigu laimėsi, žmonės kalbės, kad tai uošvio dėka. Jis pavadino mane naiviu. Džiugiai pasigyrė, kad Kalėdoms policininkams į seną nuovadą nusiuntė dėžę „Piper Heitzig“. Prosit. Žinoma, laikraščiai nepraleido progos paminėti, kad architektas Hargenau yra Ulricho Hargenau brolis, rašytojo, kuris prisipažino buvęs „Einzig“ grupės politinis aktyvistas. Manau, galėčiau kreiptis į teismą, bet šitaip tik dar labiau patraukčiau į save dėmesį. To man mažiausiai reikia. Tegul dėmesys tenka Helmutui.

       XII

       Brolis man aprodo naują policijos nuovadą. Kodėl aš sutikau ateiti? Švara spindintys koridoriai, dideli šviesūs kabinetai su veidrodiniais langais, balti poliruoti stalai, viskas tviska naujumu, ir visi (uniformuoti ir ne) mums plačiai šypsosi. Sujudimas kaip cirke. Visi švytėdami pasitinka mano brolį, kuris, tenepamiršiu pridurti, yra policijos viršininko žentas. Helmutas itin pakiliai pristato mane visiems sutiktiesiems. Ir vis sako: Čia mano brolis radikalas. Ulrichas Hargenau, rašytojas. Galbūt skaitėt ką nors jo. Nustembu, kad nemažai policininkų atsako taip. Jie visi šypsosi vieni kitiems, tarsi iškrėtę didelį pokštą. Gal nori ko paklausti? – taria man brolis, stovėdamas priešaky aukštų policijos karininkų, rankose laikančių taures šampano, šiek tiek įraudusių ir ne visai tvirtai stovinčių.
       Taip. Ar jauna amerikietė, apsistojusi bute virš manęs, yra radikalė?
       Tai galiu lengvai išsiaiškinti, šypsodamasis sako policijos viršininkas, didžiuodamasis Hargenau gimine. Sena, sena giminė su savo pilimi kažkur Rytų Vokietijoje. Gaila, kad jie atsisakė dalelės fon.
       Aš irgi nusišypsau policininkui. Taip mes persimetam bičiulystės gestais. Mano neatsakingas laikotarpis baigėsi. Aš vėl garbingas pilietis. Kai prispyrė bėda, pasielgiau prideramai. Prarijau piliulę, ir štai vėl su visais, galiu daryti, ką noriu, eiti, kur man patinka.
       Mano brolis rašo naują knygą, sako brolis.
       Šį kartą bus bestseleris, kaip kažin ką, sako policijos viršininkas, ir visi nusikvatoja.

       XIII

       Jūs baisiai daug miegat, ar ne? – kritiškai suraukdama nosį pasakė Dafnė. Kaip jūs sugebat ką nors padaryti?
       Dirbu vėlai naktį.
       Na ir skeptišką miną nutaisė.

       Universiteto bibliotekoje žinyne „International Who's Who“ susiradau jos tėvą. Mortimer S. Hasendruck, g. Debunk, Ilinojaus valst. 1920. Masačūsetso technologijos institutas 1941. Gynybos depart. 1944. „Dust Industries“ įkūrėjas ir prezidentas. Vedė June G. Steinholf 1946. Turi sūnų Mark D. Hasendruck (1949), dukterį Daphne S. Hasendruck (1952). Adresas: Edea, Ilinojaus valst.

       Ką, tarė mano brolis, sakai, kad nesi girdėjęs apie „Dust Industries“? Atrodė, kad jam sunku patikėti mano neišmanymu. Tai koks gi tu aktyvistas? „Dust“ yra vienas didžiausių Amerikos ginklų gamintojų. Jie pagamino daugiausia modernios ginkluotės, kuri buvo naudojama Vietname.
       Matyt, todėl, tariau aš, Dafnė ir nenori kalbėti apie savo tėvą.

       Reikia pakviesti ją pietų, pasakė Marija.
       Aišku.

       XIV

       Šiandien gavau laiškelį. Aiškų ir konkretų. Mes žinom, kur tu esi. Manei, pasislėpsi nuo mūsų? Per tave Ilzė, Adalbertas, Jurgenas, Haincas, Helga, Asifas, Lerneris ir Mausis trūnija kalėjime. Negi tu tikrai tikiesi išbristi sausas? Mes su tavim susidorosim. Jei ne rytoj, tai poryt, jei ne poryt, tai kitą savaitę arba kitą mėnesį. Netrukus. Pažadam.
       Nesunaikinau šio nepasirašyto laiško. Nevalioju ką nors išmesti. Net senais žurnalais atsikratyti nevalioju. Ne pirmą tokį laišką gavau. Negi jie tikrai mano, kad aš čia persikėliau norėdamas pabėgti nuo jų.

       Kartais aš tikrai negaliu suprasti vokiečių, pasakė Dafnė. Moku kalbą. Skaitau Kludę, bet vis tiek… ji beviltiškai papurtė galvą… negaliu jūsų perprasti. Ar tai naujoji Vokietija? – paklausė ji pašaipiai.
       Mano brolis Helmutas studijavo architektūrą Masačūsetso technologijos institute. Jis mėgsta vilkėti marškinius su prisegama apykakle. Tikisi kada nors suprojektuoti šešiasdešimties aukštų įstaigą su požeminiu garažu Detroite. Bene jis ir bus naujoji Vokietija.

       O jūs?

       XV

       Žuvo du pašto darbuotojai, be to, kokių dvylikos ar šešiolikos dinamito plytelių sprogimas naujame Helmuto suprojektuotame pašte visai sunaikino keturias neseniai įsigytas skirstymo mašinas ir daugiau kaip dvidešimt didelių maišų su neišskirstytomis skubiomis pašto siuntomis. Jeigu sprogimas būtų įvykęs valanda anksčiau, galėjo žūti kur kas daugiau žmonių. Šiaip pastatas smarkiai apgriautas. Praėjus pusvalandžiui po sprogimo, į vietinę radijo stotį paskambino moteris ir pranešė, kad visą atsakomybę prisiima nauja organizacija – Rugpjūčio septynioliktosios išlaisvinimo grupė – ir kad šiuo veiksmu siekiama atkreipti dėmesį į aštuonių įkalintų „Einzig“ grupės narių padėtį, jie visi nuteisti ilgai kalėti rugpjūčio septynioliktą, prieš vienerius metus. Taigi praėjo metai. Aš buvau ką tik pradėjęs rašyti 134-ą puslapį, o mano visas rankraštis pagrįstas tuo, kas vyko po to. Iki naujo pašto susprogdinimo gana tvirtai jaučiausi galįs netrukdomai pabaigti savo darbą. Maniau, rašysiu knygą, kol ji bus tinkama leidyklai įteikti, o paskui trumpai paatostogausiu ir imsiu galvoti apie naują knygą. Dabar nebebuvau toks tikras.

       Užteko vieno sprogimo, ir Hargenau pavardė vėl atsidūrė visuose laikraščiuose. Pasipiktinimo audra dėl beprasmio žudymo ir tūkstančių laiškų suniokojimo. Tie laiškai niekada nebepasieks adresatų. Suprantama, svarstyta, kas galėtų būti naujos Rugpjūčio septynioliktosios grupės nariai. Vis išlįsdavo mano žmonos vardas. Galbūt ji čia prikišo nagus. Bet kodėl pasirinktas paštas? Kam niokoti ir naikinti niekuo dėtas skubias siuntas, kuriose galėjo būti čekių kare žuvusiųjų našlėms ir kitiems vargstantiems žmonėms.

       Tryliktą dieną vakarieniavau su Dafne savo bute. Klausėmės žinių. Valgėm jautienos kepsnį. Šitaip parašyta mano dienoraštyje. Vakarienė su Dafne. Normalaus dienoraščio nerašau. Tiesiog kai ką užsirašau darbo kalendoriuje. Vakarienė su Dafne atrodė tai, ko man reikia. Sprogimas pašte, du žmonės žuvo, Rugpjūčio septynioliktosios grupė prisiima atsakomybę. Neatšaukiau vakarienės su Dafne. Mylėjomės.

       Tu dar ją tebemyli? – paklausė Dafnė.
       Ką?
       Paulą, savo žmoną.
       Iš kur tau kyla toks klausimas?

       XVI

       Kitą rytą, kai pramerkiau akis, Dafnė pirmiausia man pasakė: aš nieko nežinau apie tave… visiškai nieko.

       Viską surasi mano knygose.
       Tai tiesa?
       Ne.

       Dafnė apsirengė mano akyse ir nuėjo prie buto durų.

       Man atminty įstrigo ji stovinti prie durų. Prieš išeidama atsigręžusi metė žvilgsnį į mane, į mano turtą, mano butą, kurio raktą jau turėjo. Mano vaizduotėje viskas buvo visiškai sustingę, nes sąmonė, siurbdama dabartį, užleido vietą Dafnei, nuogai, praskėstom kojom, ir sugėrė šį vaizdą taip pat lengvai, kaip ir sugėrė bei priėmė savo susikurtus sprogimo pašte vaizdus. Sprogimo ir mano meilės su Dafne vaizdus sujungė arba susiejo jų vyksmo data, o galbūt ir mano seniai puoselėtas įsitikinimas, kad nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

       XVII

       Kitą sekmadienį mudu su Dafne apsilankėme pas mano brolį Helmutą ir jo šeimą jų name kaime. Helmutas buvo puikiai nusiteikęs. Jis numojo ranka į sprogimą sakydamas, kad niekada nebuvęs labai patenkintas pašto projektu ir slapčia vis svajojęs pabandyti iš naujo. Žinoma, labai blogai, kad žuvo tie du žmonės ir visi tie laiškai. Dievažin, kiek laiškų ten buvo siųsta jam pačiam. Prieš vakarienę mes visi pareigingai pozavome Helmutui, kuris nufotografavo mus plačioje terasoje virš tankaus miško, kurio gelmėje esančioje proskynoje, savo troboje Kludė praleidžia vasaros mėnesius. Helmutas pasisiūlė kitądien nuvežti Dafnę prie tos trobos. Žinodamas, kad ji amerikietė, jis įsileido kalbėti apie savo gyvenimą Amerikoje ir kaip jam patikę Bostone. Jis vis porino apie savo keliones į Montaną ir Vajomingą, Arkanzasą ir Pietų Kaliforniją, vieną po kitos klojo nuotaikingas istorijas, o paskui, kai ji mažiausiai to tikėjosi, ėmė klausinėti apie ją ir jos šeimą. Helmutas šypsojosi jai, klausydamas apie miestelį Ilinojuje, kur ji užaugo, jos draugus, jos sprendimą atvykti į Vokietiją po vienerių metų Ženevoje.
       Ženevoje? – paklausiau aš.
       Taip, ji turinti draugų Ženevoje. Be to, ten mokiusi anglų kalbos.
       Mano brolis pertraukė ją. Grįžkim prie jūsų tėvo.
       Aš išėjau iš kambario.

       Ar įmanoma, kad ji būtų susitikusi su Paula?

       Žmogui tiek mažai pavaldūs neatsakingi jo smegenų vinguriavimai, neįtikėtinos sąsajos, kurias smegenų impulsai sužadina minčių forma, nors kartais tie tolimi, pritempti hipotetiniai ryšiai kaip nors pasirodo esą teisingi. Beveik viskas, ką smegenys gali įsivaizduoti, yra tikėtina.
       Dafnė gyvena Ženevoje.
       Dafnė atsikelia į namą, kuriame gyvenu aš.
       Kodėl kaip tik į šitą namą?
       Todėl, kad jis buvo minimas vietinio laikraščio skelbime.
       Bet ar tikrai buvo?

       XVIII

       Antradienio popietę, kai grįžau iš bibliotekos, durininkas pranešė, kad, man išėjus, Dafnė išsikėlė iš savo buto. Iš anksto nepranešė, todėl neteko vieno mėnesio nuompinigių. Atrodo, kad jaunuolis, atvykęs su stoties furgonėliu, padėjo jai išnešti kai kuriuos daiktus. Aš be žado žvelgiau į durininką, paskui nuėjau prie lifto. Man paspaudus jos durų skambutį, niekas neatsakė. Sekmadienį ji buvo žadėjusi duoti man savo buto raktą. Ji ketinusi šį rytą padaryti dublikatą. Jos laišką radau pakištą po savo durimis. Jis buvo adresuotas Ulrichui fon Hargenau. Parašytas jos ranka, dar nepažįstama rašysena.
       Kam tas fon?
       Ką ji norėjo pasakyti?

       Brangus Ulrichai,
       Aš grįžtu į Ameriką, iš dalies todėl, kad šiuo metu nenoriu susisaistyti emociniais ryšiais su tavimi. Nesijaučiu laiminga tokioje neapibrėžtoje padėtyje. Nenoriu jaustis priklausoma nuo kito žmogaus. Prašau Tave nesikuklinti ir pasiimti, jeigu ko reikia, iš mano bute paliktų daiktų. Galbūt aš tęsiu studijas Amerikoje. Be reikalo vežei mane pas savo brolį ir jo šeimą. Dafnė.

       XIX

       Esu linkęs pirmas pripažinti, kad Dafnės nepažįstu. Manding, miglotai nutuokiu, ką ji mano apie Kludę ir apie Vokietiją. Šiek tiek žinau apie tai, kokie baldai, muzika, knygos ir drabužiai jai patinka. O šiaip kitko mažai težinau tik todėl, kad iš pat pradžių pakankamai nesidomėjau ja ir neužmezgiau tokių pokalbių kaip mano brolis, bandydamas išpešti iš jos, kodėl, būtent kodėl ji Vokietijoje ir koks jos požiūris į tėvą. Tai nereiškia, kad aš visai atmečiau galimybę klausti tokių dalykų, bet kol negavau jos laiško, buvau visai patenkintas tuo, ką turiu. Buvau patenkintas mūsų naujais santykiais, patenkintas galėdamas mintyti apie Dafnę, jauną rimto veido amerikietę Vokietijoje, nė kartelio nepaklaususią manęs ničnieko apie mano mirusį tėvą ar mano paties kiek dviprasmišką vaidmenį „Einzig“ teisme.

       XX

       Durininkas turėjo malonumo pranešdamas man, kad Dafnė išvyko. Jis stebėjo mano veidą žiūrėdamas, kaip priimsiu šią naujieną. Aš apsigręžiau ir nudūlinau prie lifto, paspaudžiau mygtuką su aukštyn nukreipta rodykle, įėjau į lifto kabiną ir paspaudžiau aštunto aukšto mygtuką, lydimas neatlaidaus durininko žvilgsnio.

       XXI

       Paėmiau taksi iki oro uosto, esančio Viurtenburgo priemiestyje, ir kelių oro linijų punktuose pasiteiravau, ar tokia Dafnė Hazendruk buvo rezervavusi bilietą iki Amerikos. Ne, bent jau tokios pavardės nebuvo. Norėdamas išsiaiškinti nuodugniai, pasiteiravau „Lufthansoje“, ar panelė Dafnė Hazendruk rytą nerezervavo vietos skrydžiui į Ženevą. Nutaisęs kuo drovesnį balsą, paaiškinau, kad mano dukterėčia Dafnė Hazendruk, nuvykusi į Ženevą, turėjo man paskambinti. Kadangi skambučio nesulaukiau, teiraujuosi, ar ji apskritai išskrido į Ženevą. Nemanau, kad tarnautoja patikėjo mano istorija, bet, patikrinusi sąrašą, informavo mane, kad panelė mis Hazendruk iškrido į Ženevą popietiniu reisu. Tai ne tiesioginis reisas, bet ji vyko į Ženevą.

       Ar ji ten skrido susitikti su Paula? Ar dėl kitos priežasties?

       Mano brolis Helmutas visaip kaip įkalbinėjo mane neskristi į Ženevą. Kad ir kas ten dėtųsi, tau nėr ko kištis. Tu esi laisvas, švarus. Gal ji visai nepažįsta Paulos, aiškino jis. Gal ją tiesiog patraukė Alpės arba šokolado gausa.

       Į Ženevą išvykau kitą dieną. Kaip ir numaniau, telefonų knygoje žmonos pavardės nebuvo. Anksčiau keletą kartų buvau Ženevoje ir daug negalvodamas apsistojau viešbutyje, kuriame kartą mudu su Paula gyvenome porą parų. Jis buvo patogioje vietoje – Monblano krantinėje. Kitą dieną pirmiausia nusipirkau paką popieriaus ir miesto planą. Slampinėdamas po centrinį rajoną, netoli Anglų sodo, vis klausiau savęs, ar aš Ženevoje noriu surasti Dafnę, ar savo buvusią žmoną, ar tiesiog renku naują medžiagą būsimai knygai. Trečią dieną susiradau padorų restoranėlį. Taip pat radau parduotuvę, kurioje buvo galima nusipirkti „Würtenburger Neue Zeit“. Dar man būnant Ženevoje, Viurtenburge sprogo dar viena bomba. Ji sugriovė visą naujos policijos būstinės pirštų antspaudų sekcijos aukštą. Telefonu Helmutas pavargusiu balsu pasiūlė, kad aš kol kas pasilikčiau Ženevoje ir perspėjo: Būk geras, nesuknisk… ar supranti, ką noriu pasakyti. Aš žinau, kad tu tai gerai moki, bet šį kartą pasistenk nepridirbti.

       Viešbučio kambaryje aš buvau pasirengęs visiems netikėtumams. Turėjau paką popieriaus rašomajai mašinėlei ir portatyvinę „Hermes“, bet negalėjau parašyti nė eilutės. Smegenys, kūnas liovėsi funkcionavę. Viskas aplinkui atrodė sustingę. Kartą vaikščiodamas nusigriebiau Viktoro Segaleno „Rene Leys“. Skaityti knygą pradėjau vieną popietę kavinėje Ronos gatvėje. Kažkodėl man pasirodė, kad pasakotojas, 1911 metais Pekine gyvenantis prancūzas, planavo poelgį, kuris daugeliu atžvilgių atkartojo ar bent atrodė panašus į mano paties pastangas Ženevoje. Tuo metu, kai Uždraustasis Miestas dar buvo uždaras visiems svetimšaliams, tą prancūzą užvaldė vienas noras: kad suprastų tai, ką jis vadino Kinų imperijos „vidumi“, jis pasišovė patekti (tiksliau būtų sakyti „prasiskverbti“) į Imperatoriaus rūmus ir išvysti, kas nuo jo visą laiką buvo slepiama. Aišku, mano atveju Ženeva neslėpė nieko tokio konkretaus kaip Kinų imperatoriaus rūmai – ką galima įvertinti iš išorės. Ne. Pateikdamas šią gana apgaulingą paralelę su prancūzu „Rene Leys“ personažu, aš tiesiog pasidaviau savo mėgstamam įpročiui – savo asmeninius reikalus traktuoti ir pavaizduoti literatūriniame kontekste, tarsi tai suteiktų jiems aiškesnę ir sodresnę prasmę.

       Bet kodėl Dafnė nuvyko į Ženevą?

       XXII

       Apie Kludės mirtį pranešė visi prancūzų, šveicarų ir vokiečių laikraščiai. Įdėjo ilgus nekrologus. Didžiausias vokiečių mąstytojas po Hegelio. Kludės nuotraukos jo medinėje troboje – iki jos nuo mano brolio sau suprojektuotos vilos važiuoti tik dvidešimt minučių. Ištisą puslapį vardijami Kludės filosofiniai laimėjimai. Mano nuostabai, redakcija neužmiršo paminėti truputį komiško Kludės vaidmens į valdžią atėjus naciams. Vėliau tą dieną man nežinomame Ženevos kvartale aptikau knygynėlį. Buvo malonu jame rasti kelias Kludės knygas prancūziškai ir vokiškai, kiek padvejojęs išsirinkau „Jetzt zum letzten Mahl“ ir „Ohne Grund“ – ankstyvą darbą, parašytą 1936 metais. Išeidamas išvydau Dafnę „Porsche“ šalia vairuotojo – mačiau ją tik akimirką, bet tikrai neapsirikau. Sušukau, rėkiau jos vardą visa gerkle, pašėlusiai mojuodamas ir bėgdamas paskui automobilį, bet ji tikriausiai manęs nematė. Kai po kelių valandų grįžau į viešbutį, registratūroje padavė man paliktą raštelį. Parašė Paula. Paprasti žodžiai: Tau jau gana. Palik mus ramybėje.

       Palik mus ramybėje.
       Mus? Mus? Kas tie mes?

       XXIII

       Imti interviu atvyksta punktualiai – lygiai trečią. Jis ištaria lyg ir užsienietišką pavardę, kurios nepagaunu. Vyrukas trečioj dešimty, pažiūrėti labai nudėvėtu tvido švarku. Neturiu pagrindo nepasitikėti juo. Interviu esu davęs daugybę. Aš šypsausi jam, man į sąmonę įstringa jo stori akinių stiklai, gluminantis žvilgsnis, ant vieno peties kadaruojantis magnetofonas – visi ginklai, kuriuos noriu nukenksminti savo širdingumu ir atvirumu. Iš pat pradžių darosi sunku nustatyti, kas gi ką iš tiesų klausinėja. Magnetofonas, padėtas ant stalo, įrašinėja trivialų beprasmį pašnekesį. Jis dairosi po kambarį ir fiksuoja smegeninėje mano negausų matomą turtą: rašomąją mašinėlę „Hermes“, paką popieriaus, krūvelę knygų, apatinius, džiūstančius ant kėdės atkaltės, batus, turistinį vadovą. Pasiūlau jam taurę vyno, bet jis atsisako. Keblumas man. Galėčiau užsakyti arbatos arba kavos, bet jis sako ką tik pavalgęs. Jis nėra šiurkštus, bent jau sąmoningai. Aš rūkau, gurkšnoju vyną ir spoksau pro langą. Pasiteirauju, kaip jis sužinojo, kad aš Ženevoje.
       Tai toks mažas miestas. Kažkas iš mano žurnalo atpažino jus gatvėje ir informavo mane. Aš paskambinau į keletą viešbučių. Pirmiausia pabandžiau keletą ištaigingesnių, o paskui nusileidau žemiau…
       Ženevoje daugybė viešbučių, sakau aš.
       Man pasisekė.
       Labai malonu, kad jūs norite padaryti interviu su manim. Kaip minėjau telefonu, metų pabaigoje tikiuosi išleisti knygą.
       Ar jau užbaigėt ją?
       Ne, bet artėju prie pabaigos.
       Ar tik kartais romane neminit Ženevos?
       Man sunku, o gal ir neįmanoma rašyti apie miestą, kuriame esu, nors Segalenas, kurį ką tik skaičiau, sugebėjo parašyti nepaprastą romaną, kurio veiksmas vyksta Pekine, pats tuo metu ten būdamas.
       Segalenas? Šveicaras?
       Ne, prancūzas.
       Jis brūkšteli pavardę geltoname bloknotėlyje, tada, vengdamas mano žvilgsnio, taria, kad jam sakę, jog dabar Ženevoje gyvena Paula. Ar jūs dėl to čia esate? Ir ar susisiekėt su ja?
       Aš patraukiu dūmo. Jaučiu keistą lengvumą. Savo krėsle jaučiuosi patogiai atsipalaidavęs. Iš ten, kur sėdžiu, matosi gatvė apačioje. Žvelgdamas į ją, prisimenu Tanerį, nes tokią gatvę galima dažnai pamatyti jo filmuose. Taneris man pirmą kartą iš tiesų parodė Šveicariją.
       Ne, atsakau. Mudu su žmona kartu nebegyvenam. Aš net nežinau, kur ji apsistojusi. Ir net nesu tikras, kad ji šiuo metu Ženevoje. Mudu nesimatėm nuo „Einzig“ grupės teismo.
       Ar ji kaltina jus dėl grupei skirtų itin ilgų kalinimo terminų?
       Turėtumėt paklausti jos pačios.
       Ar jums, kaip vieninteliam rašytojui grupėje, nemagėjo rašyti dienoraščio tuo laikotarpiu, kai jūs… buvot susijęs su jais?
       Atvirai sakant, aš nematau prasmės aptarinėti grupę. Tai praeitis. Be to, mano ir Paulos sprendimas gyventi atskirai neturi nieko bendro su „Einzig“ grupe arba su teismo baigtimi. Aš ėmiau suvokti, kad daugumai politinių teismų žūtbūt reikia kokio nors atpirkimo ožio siekiant išsisukti nuo klausimų, kuriais kasamasi truputį giliau… Šis teismas nebuvo išimtis. Tai, ką kalbėjau teisme, pasakiau neverčiamas, nors daugelis, atrodo, tuo netiki. Aš niekada nebuvau tikras grupės dalyvis ar narys. Tiesa, ten buvo mano draugų, ir aš padėjau jiems todėl, kad jie buvo draugai. Žinoma, turėjau šiokio tokio smagumo padėdamas vadinamiesiems sąmokslininkams – ne todėl, kad bent akimirką būčiau tikėjęs jų metodais arba tuo, ką jie tikėjosi pasiekti, bet tiesiog todėl, kad man nelabai patinka biurokratai valdžios postuose. Aš neprieštaravau, kad jiems kas įspirtų į užpakalį.
       Ar tai, kas neseniai atsitiko Viurtenburge, jūs laikytumėt spyriu į užpakalį?
       Ne, tai buvo nelaimė.
       Ar tai sutapimas, kad abu valstybiniai pastatai, pastaruoju metu susprogdinti Rugpjūčio septynioliktosios grupės – rodos, taip ji vadinasi, – buvo suprojektuoti Hargenau giminės žmogaus?
       Abejoju, kad tie veiksmai buvo nukreipti prieš jį ar prieš mane. Tai tikrai nebuvo nukreipta prieš mano velionį tėvą, kuris Vokietijoje – šioks toks didvyris.
       Grįžkim prie jūsų. Jūs ketinat baigti rašyti knygą Ženevoje? Ir kodėl – Ženevoje?
       Tikiuosi užbaigti knygą čia. Kodėl gi Ženevoje? Man patinka būti svetimame mieste… Patinka anonimiškumas. Beje, mudu su Paula buvom apsistoję šitam viešbuty prieš kelerius metus. Pamenu, jaučiau pasitenkinimą sužinojęs, kad čia trumpai gyveno Muzilis, atvykęs keturiasdešimtais metais.
       Kaip vadinsis jūsų būsimoji knyga?
       „Anglų kalbos pamoka“.
       Tai vis dėlto ne vokiečių kalbos pamoka.
       Ne. Vokiečių kalbos pamokų mes turėjom tiek, kad užteks kelioms kartoms.
       Kai kurie kritikai kalba apie dviprasmybės elementą, persmelkiantį daugelį jūsų kūrinių. Jūsų knygas visada skaitai jausdamas, kad kažkokia esminė informacija lieka nuslėpta.
       Nelabai žinau, kaip į tai atsakyti. Jeigu kas nors nuslepia informaciją, tai tikrai ne šiaip sau. Personažai, kaip ir tikri žmonės, vis tiek dažnai nesupranta vieni kitų ketinimų. „Anglų kalbos pamokoje“ vyriškis atseka paskui moterį, kuri paliko jį ir išvyko į Ženevą.
       Tai Ženeva vis dėlto figūruoja jūsų romane.
       Tik truputį. Labai nereikšmingai.
       Ar jisai suranda ją?
       Kas?
       Jūsų romano personažas.
       Tai dar pamatysim.
       O kodėl – Ženeva?
       Pasirinkau Ženevą dėl Šveicarijos sukeliamo įspūdžio. Tai toks valdomas neutralumas, blankoka ramybė, kuri mane guodžia. Be to, man turbūt padarė įtakos Tanerio filmai.
       Bet Taneris iš esmės yra politinės pakraipos režisierius. Jo filmų turinys visada politinis…
       Na taip. „Anglų kalbos pamokoje“ nepaaiškinamą jaunos amerikietės, kuri Vokietijoje verčiasi anglų kalbos pamokomis – iš čia ir pavadinimas, – pasitraukimą nuo dešimčia ar dvylika metų vyresnio vyriškio, kurį galima apibūdinti kaip politinį reakcionierių, galima traktuoti politiniame kontekste.
       Kokią politinę idėją jūs keliate savo knygoje?
       Atsiprašau, užsigalvojau. Ką jūs sakėte?
       Kokią politinę idėją jūs keliate savo knygoje?
       Romanas nėra maišto procesas. Jis pagrindžia ir daro priimtinas žmonių elgesio formas, taigi taip pat pagrindžia ir daro priimtinas visuomenės institucijas.
       Ar jus tai trikdo?
       Nė kiek.
       Kada planuojate grįžti į Vokietiją?
       Kai tik baigsiu romaną. Galima sakyti, ieškau tinkamo finalo. Vakarykščiame laikraštyje minima jauna moteris, iššokusi iš įstaigų pastato keturiolikto aukšto, tik už keleto kvartalų nuo šio viešbučio. Kalbu apie tai tik todėl, kad gyvenime iššokimas pro langą yra pabaiga, o romane, kur savižudybės – labai dažnas dalykas, tai tampa paaiškinimu.
       Aš labai atsiprašau. Žurnalistas žiūri į mane atgailaudamas. Užmiršau paspausti įrašo mygtuką. Man taip nėra buvę. Ar galėtumėm kaip nors atkurti interviu. Labai trumpai…
       Taip, kodėl gi ne, atsakau aš.

       Po valandos, jam jau išėjus, suskamba telefonas, ir kai aš pakeliu ragelį, linkęs apsidžiaugti bet kokiu sutrukdymu, bet kokiu nukrypimu, bet kuo, kas neleistų man atsisėsti ir mėginti rašyti, kitame linijos gale mano brolis Helmutas – šią valandą dar, ko gero, savo kabinete – ramiai sako: Manau, tau bus įdomu sužinoti, kad tavo Dafnė Hazendruk yra visai ne Dafnė Hazendruk.
       Kaipgi ne.
       Tikroji Dafnė Hazendruk yra susituokusi su „Dust Enterprises“ direktoriumi Ispanijoje. Jie gyvena Madride. Turi du vaikus. O jinai, jeigu norėtum susisiekti, yra Dafnė Vylok.
       Tu šnekėjai su ja?
       Aš tiesiog išsiaiškinau.
       Tai kas gi yra mūsų Dafnė?
       Neturiu nė mažiausio supratimo.
       Tu pasakei apie tai savo uošviui?
       Tu ką, laikai mane asilu?
       Tu pričiupai ją tą savaitgalį. Permatei ją kiaurai. Ar dėl to tiek klausinėjai?
       Ne. Aš tiesiog išsiaiškinau. Nenoriu, kad tu susimautum. Man tai atima per daug laiko.
       Beje, apgailestauju dėl policijos nuovados.
       Užlopysim. Bet man sakė, kad dingo visos jų bylos, taip pat ir tavo.

       Čia Šveicarija, tariu aš sau, vėliau tą popietę išėjęs pasivaikščioti. Čia mirė Muzilis, čia mirė Rilkė, čia gyveno ir mirė Gotfrydas Keleris, čia gimė Žanas Žakas Ruso, ir čia gyveno Nabokovas, toks pat praeities kalinys, koks aš dabarties kalinys.

       Ženeva, 1977

       Versta iš:
       THE BEST AMERICAN SHORT STORIES 1981.
       Boston: Houghton Mifflin, 1981

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt