Visiems čia esantiems, ypač dr. Kripštukui,
o kai kuriems ir nesantiems

 
Amžinybėje
prie stalo sėdi Julius Kaupas,
Algimantas Mackus ir Antanas Škėma.
Mackus ir Škėma turi po knygą

       MACKUS (apsidairęs). Maniau, bus geriau.
       KAUPAS. Ir aš taip galvojau.
       ŠKĖMA. Kas geriau?
       MACKUS. Viskas. Esame vis dėlto amžinybėj, o ne, pavyzdžiui, pekloj.
       ŠKĖMA. O pekla – ne amžinybė?
       MACKUS. Taip, bet amžinybė – nebūtinai pekla.
       ŠKĖMA. Nebūk toks tikras. Pagaliau negriebtų velnias ir pragare. Ten „leidžiama svajoti apie prarastą rojų“. (Kaupui) Rodos, ir tavo daktaro pekloje velnias negriebė?
       KAUPAS. O, dr. Kripštukas visur neblogai jaučiasi, – daugiau mažiau.
       ŠKĖMA. Pavydžiu. Žinoma, galėjo būti ir blogiau.
       MACKUS. Nė kiek neabejoju.
       ŠKĖMA. Sakykime, dangus.
       MACKUS. Mes – danguje?

Mackus ir Škėma nusikvatoja

       KAUPAS. O kodėl ne? Nežinomi Viešpaties keliai.
       ŠKĖMA. Ir nereikia jų žinoti, – man jie ne pakeliui. Danguje būčiau pasiutęs iš nuobodumo.
       KAUPAS. Iš kur tu žinai, kad ten nuobodu?
       ŠKĖMA. Reputacija, p. Kaupai, reputacija.
       KAUPAS. Ne visada, p. Škėma, reputacija galima pasitikėti.
       ŠKĖMA. Bet pragaro reputacija tiki?
       MACKUS. Kuo nors reikia tikėti.

Tyla

       KAUPAS. Tikėkim netikėję, pasitikėkim nepasitikėję, bet iš tiesų galėjo būti ir geriau.
       MACKUS. Būtent.
       KAUPAS. Sakykim, geresnė kompanija.
       MACKUS. Geresnė? O kuo mes prasti?
       ŠKĖMA. Tik jau nepradėkim savęs girti.
       KAUPAS. Na, jeigu ne geresnė, tai bent didesnė.
       ŠKĖMA. Tau neužtenka mūsų?
       KAUPAS. Anaiptol. Bet vis dėlto, sakykim… gal kuris nors klasikas?
       MACKUS. Klasikas? Oho! Aukštai, Juliau, šoki.
       ŠKĖMA. Su klasikais geriau neprasidėkim.
       KAUPAS. Sakai?
       ŠKĖMA. Bėda su jais. Vargas ir našta.
       MACKUS. O jeigu ir mes kada tapsim klasikais?
       KAUPAS. Netyčia, žinoma.
       MACKUS. Kas tada?
       KAUPAS. Tada ir mes neprotestuosim būti bėda…
       MACKUS. …ir našta?
       ŠKĖMA. Savaime suprantama.

Visi trys nusikvatoja.
Staiga kažkas šmėkšteli netoliese

       KAUPAS (krūptelėjęs). Kas ten?
       MACKUS. Kur?
       KAUPAS. Ten. Netoliese.
       ŠKĖMA. Aš nieko nemačiau.
       MACKUS. Gal tau tik pasirodė.
       KAUPAS. Turbūt.

Tyla

       MACKUS (Škėmai). O tu nieko nepasigendi?
       ŠKĖMA. Kompania newielka, ale po?ądana.
       KAUPAS. Kokia?
       ŠKĖMA. Jei nežinai, tai ir nereikia. Nors, tiesą sakant, ji tikrai nenukentėtų, jeigu čia būtų, sakykim, Radauskas.
       KAUPAS. Radauskas? Jis tikriausiai sėdi kur nors
       „…po šakom akacijos baltos“.
       ŠKĖMA. Neblogas užsiėmimas.
       MACKUS. „Tik sėdėti ir žiūrėt?“
       ŠKĖMA. Arba ir nežiūrėt.
       MACKUS. „Ir jau nieko nenorėti,
            Nieko, nieko, net mirties?“
       ŠKĖMA. O tu jos norėjai?
       MACKUS. Tikrai ne. (Pašokęs)
       „Do not go gentle into that good night.“
       KAUPAS. Bet juk tu, Algimantai, nenuėjai paklusniai į tą gerąją naktį – nei ramiai, nei gracingai.
       MACKUS. Nebuvo kitos išeities.
       „Rage, rage agaionst the dying of the light.“
       ŠKĖMA. Ir kas iš to? Vis tiek čia atsidūrei.
       MACKUS. Reikia kautis iš principo.
       ŠKĖMA. Principo? Kokio principo? Tuščias žaidimas.
       MACKUS. Tai žaiskim netuščiai. (Susiėmęs už liemens) Nežinau, kaip tu, bet aš dar ir šiandien lyg primuštas.
       ŠKĖMA. Nekokia ir mano anatomijos savijauta, – tartum aplamdytas. Tačiau ir vėl – galėjo būt blogiau.
       KAUPAS. Blogiau? Nebent Algimantui.
       MACKUS. Man ir to užteko. (Škėmai) O tau tikrai per daug.
            „Ir aš nenoriu matyt
            liemens neberandančių rankų,
            ir aš nenoriu matyt
            suploto kūno erdvės.
            Ir aš nenoriu matyt
            šakotai suskilusio veido…“
       ŠKĖMA. Girdėjau, girdėjau. (Atsiverčia knygą ir skaito)
             „………………………
            Ir aš nenoriu matyt
            sutraiškytų, irstančių kojų,
            iš aš nenoriu matyt
            nulaužto kūno liemens.“
       MACKUS.
             „………………………
            ir aš nenoriu matyt
            išjungiamo kraujo srovės.“
       ŠKĖMA (trankiai užvertęs knygą). Mėsinė.
       MACKUS. Be abejo.
       ŠKĖMA. Ir per daug to nenoro. Patosas.
       MACKUS. Patosas?
       KAUPAS. Ne tragedija?
       ŠKĖMA. Tragedija? Greičiau komedija. (Mackui) Kaip tau, poeta, atrodo?
       KAUPAS. Klausi autoriaus?
       ŠKĖMA. O kas turėtų geriau žinoti?
       MACKUS. Ne visada. Bet šį kartą šitas poeta žino, kaip jam atrodo.
       ŠKĖMA. Būtent.
       MACKUS. Taip, kaip parašyta.
       KAUPAS. Tik ar ne per daug kruvina…
       MACKUS. Kur mėsinė, ten ir kraujas.
       KAUPAS. …ir lyg šiek tiek, – atleisk, Algimantai, – neestetiška.
       MACKUS. Neestetiška?
       ŠKĖMA. Velniop estetiką!
       KAUPAS. Kaži ką pasakytų tavo pasigendamas Radauskas?

Nei iš šio, nei iš to ateina
H e n r i k a s  R a d a u s k a s

       MACKUS. Iš tavo burnos…
       KAUPAS. … – į Radausko ausį.
       RADAUSKAS. Jis štai ką pasakytų – ir pasako: žmogus be estetikos – kiaulė.

Radauskas atsineša butaforinę akaciją,
įbeda į žemę ir atsisėda po ja

       KAUPAS. Estetas par excellence.
       MACKUS. „…po šakom akacijos baltos.“

Visi trys žiūri į Radauską.
Jis sėdi ir tyli*

       MACKUS. Tylus estetas.
       KAUPAS. Tylus poetas?
       RADAUSKAS. Poeziją reikia rašyt, o ne apie ją plepėti.
       KAUPAS. Kad mūsų jau viskas parašyta. Ne tik poezija.
       ŠKĖMA. Nori nenori.
       MACKUS. Deja.
       RADAUSKAS. Priešingai: ačiū Dievui ir Viešpačiui.
       ŠKĖMA. Net abiem?
       KAUPAS. Tai kas belieka?
       MACKUS. Tylėti?

Škėma kumščiu trenkia į stalą ir pašoka

       ŠKĖMA. Negaliu! (Vėl atsiverčia knygą ir skaito patetiškai)
            „Tai buvo septintą valandą ryto,
            lygiai septintą valandą ryto
             …………………………….......
            tirštėjantį kraujo fanfarą
            lygiai septintą valandą ryto
            uždengė žodis.
       MACKUS.
             .………………………............
            ir nelygiai septintą valandą ryto
            atšauktas Dievas paskelbė
            Lorcos prisikėlimą.“
       ŠKĖMA. Neornamentuota kalba? Cha!
             „………………………….........
            lygiai septintą valandą ryto
            ir nelygiai septintą valandą ryto,
            lygiai nelygų rytą
            ir lygiai septintą valandą ryto.“
       Litanija – iš vieno ir iš kito galo. Todėl, kad aš ant kelio galą – septintą valandą ryto? – gavau? Išpūstas burbulas. Patetika. Su Lorca ir su visa galiorka. (Publikai) Kaip jums, gerbiamieji, atrodo? (Mackui) Ir tas tavo Žilvinas, Žilvinėėlis… – putos…
       MACKUS. Putos?
       KAUPAS. Kaip ir tavo?
       ŠKĖMA. … nors ir kruvinai raudonos.

Mackus žiūri į Škėmą

       KAUPAS. Ar tu juokauji, ar tiktai šiaip skėtriojies?
       RADAUSKAS. Tikriausiai jis pats nežino.
       ŠKĖMA. Jeigu jums nejuokinga, – verkite, raudokit… (Nusikvatoja ir vėl skaito)
            „Juodos, juodos!
            Aš noriu tik juodos
             …………………......“

Vėl kažkas šmėkšteli – šį kartą ryškiau

       KAUPAS (pašokęs). Štai! Vėl! Žiūrėkit!
       MACKUS. Kas?
       KAUPAS. Kažkas prabėgo.
       ŠKĖMA. Ir, žinoma, nubėgo. Tau turbūt vaidenas.
       RADAUSKAS. Vieniems vaidenas, kiti vaidina. Ar ne tas pats teatras?
       KAUPAS. Tikėkit netikėję…
       ŠKĖMA. Tikime šventai.
       KAUPAS. … – atrodo, dr. Kripštukas. Esu beveik tikras: taip, Kripštukas – prabėgo ir nubėgo pašaliais.
       ŠKĖMA. Dar viena pasaka?
       KAUPAS. Negaliu atsistebėti.
       MACKUS. Turbūt neranda sau vietos.
       KAUPAS. O, dr. Kripštukas visur ir visada savo vietoj. Ko gero, pas ligonį nuskubėjo.
       ŠKĖMA. Pas ligonį? Čia? Amžinybėj? Negirdėjau, kad mirusieji sirgtų.
       RADAUSKAS. Visokių esama ligų.
       KAUPAS. Iš tiesų, p. Radauskai. Visokių. Net ir nežinomų.
       ŠKĖMA. Galbūt, bet aš pas tavo Kripštuką net ir mirdamas neičiau.
       RADAUSKAS. Jeigu paeitum.
       MACKUS. Nejaugi jis toks prastas daktaras?
       KAUPAS. Anaiptol. Galvą už jį guldau.
       RADAUSKAS. Tikriausiai ne savo.
       MACKUS (nusijuokia). Gal p. Škėmos?
       ŠKĖMA. Jis vis tiek jau be galvos.
       RADAUSKAS. Atrodo.
       KAUPAS. Šiaip ar taip, mirštančiam daktaro jau nebereikia.
       ŠKĖMA. Ypač po ratais sutraiškytam. (Mackui) Sakai, nori, – (skaito), –
            „…tik juodos,
            mėnulio plaštakom
            į sapną apimtos…“?
       MACKUS. Taip,
            „į Dievo masę
            dūžtančios avarijos“.
       ŠKĖMA. Tikrai? Keisti norai.
       KAUPAS. Pasitaiko visokių, – kaip ir ligų.
       ŠKĖMA. Perversija.
       RADAUSKAS. Ponas Škėma piktinasi perversijom?
       ŠKĖMA. Toli gražu, – tik konstatuoju. (Mackui, staiga) O kaip tavo avarija?
       MACKUS (užkluptas). Mano? Kur kas menkesnė negu tavo.
       RADAUSKAS. Tik jau nepradėkit girtis, kurio įspūdingesnė.
       KAUPAS. Susimildami, pasigailėkit, – kur man, vargšui, dėtis be avarijos?
       ŠKĖMA (Mackui). Kuri buvo tavo koplyčia?
       MACKUS. Nežinau. Ir nenoriu žinoti.
       ŠKĖMA. Nenori? Tai kodėl visi turi žinoti mano? Nesikuklink. Kuri tavo? Chapel A? Gal B?.. Atsiprašau, – (į publiką), – B, jeigu neklystu, jau užimta. (Vėl Mackui) Ar ne tiesa?
       MACKUS. Ir aš taip girdėjau.
       KAUPAS. Gal C ar D?
       RADAUSKAS. Tikiuosi, neisit per visą alfabetą.
       ŠKĖMA. Primygtinai, poeta, tavęs klausiu: kuri buvo tavo koplyčia?
       MACKUS. Negi svarbu?
       ŠKĖMA. Taip, negi svarbu. O mano koplyčia svarbu?

Tyla

       MACKUS. Ne koplyčia. Tu.
       ŠKĖMA. Aš?
       MACKUS. Tavo mirtis.
       ŠKĖMA. Kodėl būtinai mano? Kodėl štai ne Kaupo? Jis, rodos, net pas tave nusibaigė.
       KAUPAS. Daugiau mažiau.
       ŠKĖMA (nusijuokia). Daugiau mažiau?
       KAUPAS. Gal geriau apsieikit be manęs, – aš čia niekuo dėtas.
       ŠKĖMA. O kuo aš čia dėtas ar padėtas?

Vėl tyla

       MACKUS. Tavo mirtis man buvo (ieškodamas žodžio) …arčiau dūšios.
       ŠKĖMA. Arčiau dūšios? Esama ir tokios mirties?
       MACKUS (Kaupui). Atleisk, Juliau…
       KAUPAS. Nesuk galvos, Algimantai: man nei šilta, nei šalta…
       RADAUSKAS. Tikrai?
       KAUPAS. …tik Antanui, atrodo, karšta.
       ŠKĖMA. Vieno ar kito mirtis, šio ar ano – koks skirtumas? Pakišo po velėna, ir tiek.
       KAUPAS. Tave supleškino.
       ŠKĖMA. A, taip, pardon – dūmais pro kaminą paleido. Bet vis tiek tas pats galas. Tiesa, kažkas nekrologą brūkštelėjo, – ne kiekvienam tenka tokia garbė, – pagyrų, žinoma, leptelėjo, – kaip paprastai, užvertus kojas, dažną ištinka tokia metamorfozė – žioplys tampa išminčium…
       RADAUSKAS. Iš tiesų netvarka: apie mirusius – blogai arba nieko.
       ŠKĖMA. …beraštis pavirsta rašytoju, grafomanas – genijum.
       RADAUSKAS. Apie save kalbi?
       ŠKĖMA (nusikvatoja). Neturėčiau ką pasakyti. O po to, po viso spektaklio – baigta.
       MACKUS. Baigta?
       ŠKĖMA. Ir pabaigta. Tai ko daugiau tau bereikia? A, sakai, mano mirtis – heroika? Tragaida? O Jono, Petro – arba štai p. Kaupo…
       KAUPAS. Ir vėl aš?
       ŠKĖMA. … – tik smertis?
       RADAUSKAS. Tikrai ne dainos gimimas.

Tyla

       MACKUS. Ne, taip aš nemanau.
       ŠKĖMA. Tai kurių velnių tos Jeremijo raudos?
       KAUPAS. Negi reikėjo kvatot, o ne raudoti?
       ŠKĖMA. Kur kas labiau būtų tikę. Absurdas – juokai, ne ašaros. Todėl – nors ir įkyriai – tebekartoju: velniam tos raudos?

Mackus ilgai žiūri į Škėmą

       MACKUS. Todėl, kad tu man buvai ir tebesi ne Jonas ir ne Petras – net ir ne Julius, – (Kaupui) dar kartą – atleisk, bičiuli. Ne jų man ir tavo mirtis. (Palūkėjęs) Prisipažįstu.

Tyla

       ŠKĖMA (nustebęs). Prisipažįsti?
       KAUPAS. Be reikalo, Algimantai, visai be reikalo. Tos raudos savaime aiškios.
       MACKUS. Atrodo, ne kiekvienam.

Vėl tyla

       ŠKĖMA. Taip gimsta mitai ir legendos.
       KAUPAS. O, kiek žmogus prarastų, jų netekęs.
       RADAUSKAS. Tik, žinoma, ne šitokių.
       ŠKĖMA. Taigi, tiktai ne šitokių. Bent čia susikalbėjom. Tai kam tada kilnot ant šakių?
       RADAUSKAS. Norėtum ant koturnų?
       ŠKĖMA. Teatriškiau, žinoma, tačiau vis tiek pakilnojimas. (Iškėlęs ranką, tartum iš tribūnos ironizuodamas skaito publikai)
            „Buvę valstybės piliečiai,
            Įsidėmėkit jo mirtį:
            grįždamas nebesugrįžo,
            negrįždamas neatsigrįžo.“
       Kartoju ir kartosiu amžinai…
       RADAUSKAS. Ką gi, esam amžinybėj, – laiko užteks.
       ŠKĖMA.. … – putos.
       MACKUS. Taip, taip – nors ir kruvinai raudonos…

Tyla

       KAUPAS (Škėmai). Tai jau išsiputojai?
       ŠKĖMA… „Ne suvisam.“ Ne tik mane, poete, pagarbinai, bet dar ir mirtį pagerbei.
       MACKUS. „Mirtis reikalinga pagarbos.“
       ŠKĖMA. Kaip šuniui penkta koja. Ir ne tik
            „lygiai septintą valandą ryto“.
       MACKUS. O aš sakau ir pakartoju:
            „Mirtis reikalinga pagarbos“ –
       net ir
            „nelygiai septintą valandą ryto“.
       RADAUSKAS. Judu jau per daug įsikartojat.
       ŠKĖMA. Pagarbos? Mirtis? Ta prostitutė? O kaip ji mus pagerbė?
       MACKUS. Tenka pripažinti, nekaip.
       KAUPAS. Ką gi, tokie jos darbai ir tokios pareigos.
       MACKUS. Kartais, tiesa, ji šiek tiek persistengia.
       ŠKĖMA. Šiek tiek? Sutraiškyt visą.

Šį kartą Mackus
atsiverčia knygą ir skaito

       MACKUS. „Nesu romantikas. <…> Esu estetas, todėl ir nematydamas savęs, nenorėčiau, kad kiti matytų mane neestetiškai sutraiškytą.“ (Užvertęs knygą) Tu – estetas? Ką tik sakei…
       ŠKĖMA. Ne aš – Antanas Garšva.
       KAUPAS. „Balta drobulė“?
       ŠKĖMA. Tikrai ne juoda.
       MACKUS. Tačiau ten taip pat rašei, jog „nori kančios“.
       ŠKĖMA (nervingai). Sakau, aš ne Garšva. O man nebuvo kada kentėti, nespėjau – trenkė – ir kryžius. (Staiga) Tikrai aš taip rašiau?
       MACKUS (dūręs pirštu į knygą). Žodis į žodį.
       ŠKĖMA (numojęs ranka). Neimkit už gryną pinigą.
       KAUPAS. Vėl poza?

Tyla

       RADAUSKAS. Šiaip ar taip, kiekvienai Damai reikia pagarbos. Tad ir Mirčiai.
       KAUPAS. Ponas Radauskas – džentelmenas.
       ŠKĖMA. Be reikalo.
       RADAUSKAS. Ne viskas būtinai su reikalu. Sakykime, poezija.
       ŠKĖMA. Poezija?
       MACKUS. Poezija ir mirtis?
       RADAUSKAS. Kaip ir gyvenimas.
       ŠKĖMA (staiga). Galų gale velniai nematė! (Pašoka, trinkteli kulnais ir atiduoda pagarbą) Gerbkit ją, – jeigu ji jums iš tiesų Dama, – garbstykit! Tačiau palikite mane ramybėj. Nenoriu būt pakeltas ant koturnų, o juo labiau kilnojamas ant šakių – kaip anas daiktas. Ant nervų groja. Nesu, koks nesu, esu, koks buvau. Ir esu. To ir užtenka.
       RADAUSKAS. Jei ne per daug.
       ŠKĖMA. Atstokit.
       KAUPAS. O ko tu prie Algimanto pristojai?
       ŠKĖMA. Jo litanija – ne tavo.
       MACKUS. Ir čia turiu prisipažinti.
       ŠKĖMA. Nė nebandyk išsiginti.
       RADAUSKAS. O gal reikėtų?
       ŠKĖMA. Kažin. (Palūkėjęs) Vis dėlto tos eilės šiaip jau ne tokios prastos.
       MACKUS. Vis dėlto?
       KAUPAS. Atrodo, gana gerai jas žinai?
       ŠKĖMA. Ką gi, reikia skaityti, ką kolegos rašo.
       RADAUSKAS. Toli gražu ne kiekvienas.
       KAUPAS. Manai, vienas kitam rašom?..
       MACKUS. …ir vienas kitą skaitom?
       KAUPAS. Čia ir bėda.
       ŠKĖMA. Jokia bėda. Rašom ne beraščiams.
       RADAUSKAS. Atsiprašau, p. Škėma: negi jūs manot, kad visi rašytojai raštingi?
       ŠKĖMA. Anaiptol. Tačiau patys rašom, patys skaitom.
       MACKUS (nusijuokia). Kas nors turi skaityti.
       RADAUSKAS. Nebūtinai.
       MACKUS (pažvelgęs į Škėmą). O kai paskaito, pasiunta?
       ŠKĖMA. Kritikos reikia, kolegos, kritikos, o ne vienas kito garbinimo.
       KAUPAS. Tačiau kritika – ne vėzdas.
       ŠKĖMA. Jeigu jau tvoti, tai kaip reikiant.
       MACKUS. Sakai, kartą pakliuvęs ant ešafoto, guldyk galvą po giljotina?
       ŠKĖMA. Na gal ne taip dramatiškai.
       KAUPAS. Tai koks tu dramaturgas?
       ŠKĖMA. Čia ne teatras.
       RADAUSKAS. Tačiau tikrai spektaklis. Gana. Siūlau leist uždangą.

Staiga iš tolo pasigirsta balsas

       BALSAS. Palaukit!

Visi suklūsta

       MACKUS. Kas čia dabar?
       BALSAS. Sakau, palaukit!
       KAUPAS. Kažkur girdėtas balsas.
       ŠKĖMA. Girdėtas negirdėtas, – teisybę sako: palaukit. Dar ne viskas.

Balsas nutyla

       ŠKĖMA. Nenoriu būti p. Radausko akivaizdoj nemandagus…
       RADAUSKAS. Nejaugi? Narsumo tau, rodos, niekad nestokojo.
       ŠKĖMA (šypsodamasis). …kurtuazija, visų pirma kurtuazija, – tačiau vis dėlto turiu paklausti p. Mackų: sakyk, kolega, ar ta tavo litanija, tos graudžios raudos nėra ir sau pačiam?

Tyla

       MACKUS. Deja.
       ŠKĖMA. Ir save pakilnojai?
       MACKUS. Nekilnodamas. Taip jau nutiko.
       ŠKĖMA. Sakyčiau, nekuklu.
       MACKUS. Negi aš kaltas, kad ir mane sutraiškė?
       KAUPAS. Post factum.
       MACKUS. Kaip kirminą.
       ŠKĖMA. Ne, kaip...
       KAUPAS. Susimildami…
       MACKUS. Gal turiu atsiprašyti?
       RADAUSKAS. Savigarba, neužmiršk savigarbos, p. Mackau.
       ŠKĖMA. Taip, taip, būtinai pasigarbinkim…

Vėl tyla

       KAUPAS. Vis dar skėtriojies?
       ŠKĖMA. Aš tik šneku.
       KAUPAS. Ir žodžiais galima užmušti.
       MACKUS. Nesirūpink, Juliau, ačiū, – mano skūra pakankamai stora.
       ŠKĖMA. Tai ko tyli? Kaukis, nepasiduok! Pats sakei: reikia kautis iš principo.
       MACKUS. O tu atsakei: kokio principo? Čia nėra ko kautis. Ne mūšis. Tik žodžiai, eilės. O žodžio neužmuši. Nei basliu, nei kirviu.
       KAUPAS. Tuo labiau liežuviu.
       MACKUS. Todėl tyliu. Pasakiau, kas parašyta, ir parašiau, kas pasakyta. Ir niekas to nenušnekės. Nebent nusišnekės.
       ŠKĖMA. A! Bravo! Bravissimo! Seniai reikėjo taip sakyti.
       MACKUS. Kartoti, kas jau ne tik pasakyta, bet ir parašyta?
       KAUPAS. Ypač jeigu nenori girdėti.

Tyla

       KAUPAS. Tai gal dabar jau viskas?
       ŠKĖMA. Niekas niekad nėra viskas.
       RADAUSKAS. O niekas ar ne viskas?
       ŠKĖMA. Greičiau viskas – niekas. (Mackui) Sakei, norėtum, – (skaito), –
            „…kad čia susirinktų
            senos lietuvės raudotojos
            ir stambiom įgudusiom ašarom
            priverktų ašaruves“.
       Ką gi, nors mes ir ne raudotojos, taip ir padarysim. (Atsisukęs į publiką) Gerbiamosios! Na ir, gerbiamieji: verkim ir priverkime ašaruves.

Škėma užsikniaubia ant stalo
ir tariamai pravirksta

       RADAUSKAS. Kas per jautrumas.

Mackus ir Kaupas žiūri vienas į kitą

       MACKUS. Ar jo šneka tokia pat netikra kaip ir jo ašaros?
       KAUPAS. O ašaros netikros kaip ir šneka?
       ŠKĖMA (nustojęs „raudoti“). Kaip jums atrodo?
       MACKUS. Nekaip atrodo, bet kaip…
       KAUPAS. Neužmiršk, Antanas – aktorius.
       MACKUS. Kur čia užmirši.
       KAUPAS. Jis ne tik pozuoja, bet ir vaizduoja.
       RADAUSKAS. Akivaizdu.
       ŠKĖMA. O kas tikra ir kas netikra?
       KAUPAS. Tai niekuo negalima pasitikėti?
       MACKUS. Ir tikėt?
       ŠKĖMA. O kuo norėtumėt?
       MACKUS. Net ir tuo, kas mūsų parašyta?
       RADAUSKAS. Tai, žinoma, Šventasis Raštas.
       ŠKĖMA. Mūsų rašteliais? Nekrėskite juokų. (Nusijuokia) Nebent literatūros vadovėliais.
       MACKUS. Kalbėk už save.
       ŠKĖMA. Būtų labai neįdomu.
       KAUPAS. Tai geriau tylėk.
       ŠKĖMA. Dar neįdomiau.
       KAUPAS. Ne tik vaidini, bet ir dramatizuoji?
       MACKUS. O kaipgi, Antanas ne tik aktorius, bet ir dramaturgas. (Vėl skaito iš knygos) „Ir mano tėvas rašė dramas. Jos buvo žiaurios, kruvinos ir efektingos. Teigiamuosius ir neigiamuosius personažus jis skirstė tautybėmis. Lietuvis – doras, lenkas – išdavikas, rusas – sadistas. Dramos tematika? Slaptų lietuviškų knygų platinimas, nekaltos mergaitės išprievartavimas ir tragiškas skendimas Nemune…“
       KAUPAS (Škėmai). Negali išsivystyti iš savo drobulės?
       ŠKĖMA. Likčiau nuogas be vystyklų.
       MACKUS (skaito toliau). „Mano tėvas buvo žavus melagis.“ (Pažvelgia į Škėmą) Neabejoju. (Vėl skaito) „Kartais mano tėvas mušdavo mano motiną.“ (Užverčia knygą) Ne atvirkščiai?
       KAUPAS. Vis dar tebegąsdini išvirkščiais kailiniais?
       ŠKĖMA. Geriau negu tavo pasakėles sekti.
       RADAUSKAS. A! Pasaka.
            „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
       ŠKĖMA. Stebiuosi, p. Radauskai, stebiuosi. Pasaka – apgaulė. Melas!

Vėl – šį kartą netoliese –
pasigirsta tas pats balsas

       – Ne!

Vėl visi suklūsta

       – Ne, ne! Ne melas, gerbiamieji.
       MACKUS. Norėčiau taip meluoti.
       KAUPAS. O aš jau prisimelavau.
       – Jokiu būdu! (Dar arčiau) Teisybė. (Čia pat) Šventa tiesa.

Atbėga keista neaiški persona – nei
kostiumas, nei frakas, ant galvos katiliukas,
pasmakrėj parištas juodas kaspinas.
Rankoje gydytojo krepšys

       – Ačiū Dievui, suspėjau.
       KAUPAS. Aha! Ar nesakiau? Daktaras Kripštukas, jeigu neklystu?

Persona linkteli galvą, nusišypso
ir nusilenkia visiems

       DR. KRIPŠTUKAS. Nuolankiausias jūsų tarnas.
       RADAUSKAS. Tiesiai iš pasakų pasaulio.
       KAUPAS. Nuostabu. „Garsusis daktaras Kripštukas“! – aišku ir be knygos.
       DR. KRIPŠTUKAS. Ak, ką jūs, – nei aš garsus, nei ką.
       KAUPAS. „Nebūkite kuklus. <…> Jūsų garsas yra jau net ir mus pasiekęs…“ – (iškėlęs reikšmingai pirštą) – „net ir mus!“
       ŠKĖMA. Kas sau uodegą pakels…
       KAUPAS. Atsiprašau, aš daktarą giriu, o ne save.
       ŠKĖMA. Ar ne tas pats? (Mackui) Dabar tik tavo „hopmoseksuališkų angelų“ ir „lesbijaniškų teresėlių“ betrūksta.
       MACKUS. O kas bus, jeigu ir Garšva ateis?
       RADAUSKAS. Jis jau seniai čia.
       MACKUS (šypteli). Akimirkai buvau užmiršęs.

Škėma pažvelgia į juodu

       DR. KRIPŠTUKAS (Kaupui). Atleiskit, šį kartą ašen klustelsiu: dr. Kaupas, jeigu neklystu?
       KAUPAS. Kur tu čia klysi: negi kas kitas?
       MACKUS (dr. Kripštukui). Tu nesi tikras?
       DR. KRIPŠTUKAS. Retoriškas klausimas, tiktai retorika. (Peržvelgia visus) O čia, neabejoju, ponai Mackus, Škėma ir, akivaizdu, p. Radauskas –
            „po šakom akacijos baltos“.
       RADAUSKAS. Tos pačios.
       ŠKĖMA. O kur kitur? Sėdi kantriai…
       MACKUS. …ir ištikimai.
       ŠKĖMA. Sėdi ir tyli.
       KAUPAS. Kartais prabyla.
       DR. KRIPŠTUKAS. Ką gi, gal kuris viską žino, nieko nesako, o kuris nieko nežino, viską pasako?
       RADAUSKAS. Bet ar tikrai žino tas, kuris šitaip šneka, ką jisai sako? (Palūkėjęs) O Radauskas sėdi ir sėdės.
       DR. KRIPŠTUKAS. Ir žino, ką daro. Sėdėdamas ant šakos, gali nukrist ir susikulti. Arba dar blogiau – nupjaut, ko gero, šaką, ant kurios pats sėdi. Ir kas tada?
       RADAUSKAS (nusijuokia). Taigi, kas tada?

Dr. Kripštukas žiūri į akaciją

       DR. KRIPŠTUKAS. Atrodo, akacija dirbtinė.
       RADAUSKAS. Tikrai ne tikra.
       ŠKĖMA. Deja.
       KAUPAS. Deja?

Dr. Kripštukas
prieina prie akacijos ir pačiupinėja

       DR. KRIPŠTUKAS. Popierinė.
       ŠKĖMA. Artefaktas.
       MACKUS. Manai, butaforija?
       ŠKĖMA. Artefaktas.
       RADAUSKAS. Bet gerai padarytas. Tikrovės jau ir taip per daug.
       DR. KRIPŠTUKAS. Galiu užtikrinti. Bet tai tik tarp kitko. (Permeta akimis visus keturis) Malonu jus sutikti, ypač dr. Kaupą. Džiaugiuosi neišpasakytai.
       ŠKĖMA. Per daug gal nesidžiauk.
       KAUPAS. Iš tiesų: mes ne tokie, kaip atrodom…
       MACKUS. …ir neatrodom.
       KAUPAS. Ir ne tokie, kaip kai kas galvoja…
       MACKUS. …arba negalvoja.
       DR. KRIPŠTUKAS. Nieko nuostabaus: kaip ir visi.
       RADAUSKAS. O svarbiausia, daktare, nekelk mūsų į puikybę.
       ŠKĖMA. Užtenka, kad jau patys pakilnojam ir pasikilnojam.
       MACKUS (žvilgtelėjęs į Škėmą). Bet ir negrūsk į dugną.
       DR. KRIPŠTUKAS. Gink Dieve, nedrįsčiau.
       ŠKĖMA. Nesirūpink, – mes jau dugne.
       DR. KRIPŠTUKAS (šypteli). Ponas Škėma amžinas optimistas?
       ŠKĖMA (taip pat nusišypso ir skėsteli rankomis). Ką padarysi.
       KAUPAS. Tačiau sakyk, daktare: iš kur tu čia atsiradai?
       DR. KRIPŠTUKAS. Negi užmiršai? Iš pragaro grįžtu.
       KAUPAS. Gerai tu sakai.
       DR. KRIPŠTUKAS. Pas ligonį buvau.
       MACKUS. Pačioj pekloj?
       ŠKĖMA. Tai kokie ten reikalai?
       DR. KRIPŠTUKAS. Galėtų būt blogiau.
       ŠKĖMA. Aš taip ir maniau.
       KAUPAS. Bet tikriausiai ne geriau?
       DR. KRIPŠTUKAS. Sunku pasakyti.
       MACKUS. Šiaip ar taip, jeigu jau pats Šėtonas šaukiasi tavęs sveikatai sušlubavus, esi tikriausiai neprastas daktaras?
       KAUPAS. Taigi sakiau…
       DR. KRIPŠTUKAS. Susimildami, tik jau be liaupsių, be pagyrų, – ko gero, į galvą muš. Nei šis, nei tas.
       KAUPAS (pakštelėjęs delnu sau į kaktą). Va tai tau. Reikėjo man tavęs šauktis, – gal nebūčiau taip greitai ir staiga nusibaigęs.
       MACKUS. Bet juk tu pats, Juliau, daktaras.
       KAUPAS (numykęs). Šioks toks.
       ŠKĖMA (pasukiojęs pirštu sau prie smilkinio). Net ir anų ligų…
       RADAUSKAS. Taip, p. Škėma, net ir anų. Gal ir Garšva turėjo į jį kreiptis?
       ŠKĖMA (žvilgtelėjęs į Radauską). Tik p. Garšva galėtų pasakyti.
       KAUPAS. O jis tyli?

Trumpa tyla

       DR. KRIPŠTUKAS. Deja, p. Juliau, pats daktaras savęs nepasigydys. O kai ateina laikas, nepadeda net ir geriausias, – tuo labiau aš. Kaip pats sakei, mirštančiam daktaro jau nebereikia.
       KAUPAS. Tai, žinoma, irgi teisybė. Bet iš kur tu žinai, ką aš sakiau?
       DR. KRIPŠTUKAS (šypteli). Girdėjau.
       ŠKĖMA. Tačiau mums čia daktaro, rodos, išvis nereikia. Atsirgome visas ligas.
       RADAUSKAS. Ne visi ir ne visas.
       DR. KRIPŠTUKAS. Akivaizdu.
       KAUPAS. Kas akivaizdu?
       DR. KRIPŠTUKAS. Ką mačiau…
       MACKUS. Kur?
       DR. KRIPŠTUKAS. …ką girdėjau…
       ŠKĖMA. Kada?
       DR. KRIPŠTUKAS. …ir žinau.

Visi sužiūra į dr. Kripštuką

       DR. KRIPŠTUKAS. Pasakų daktaras, gerbiamieji, girdi ir mato, ko kiti negirdi ir nemato. Ir žino, ko niekas nežino.

Visi susižvalgo

       ŠKĖMA. Pavyzdžiui.
       DR. KRIPŠTUKAS. Deja, ko nežinot, jau nelemta žinoti. Per vėlu. Ir nereikia. Pasikakinkim tuo, ką žinot. Girdėjau, p. Škėma purkštauja dėl p. Mackaus „Chapel B“.
       RADAUSKAS. Švelniai tariant.
       KAUPAS. Girdėjom, kur negirdėsi…
       MACKUS. …net ir per garsiai.
       DR. KRIPŠTUKAS. Skaičiau. Jautrios eilės ir, atrodo, nuoširdžios. Ko gero, net skausmingos.
       ŠKĖMA. Oi, kaip skausmingos, – net dantis gelia.
       DR. KRIPŠTUKAS. Taip skaudžiai? Žinoma, ne man spręsti, ko jos iš tiesų vertos, – aš ne kritikas, bet man, dailaus žodžio mėgėjui, – jos įspūdingos, kartais net užu širdies stveria.
       MACKUS. Ačiū, daktare.
       ŠKĖMA. Tikiuosi, atlaikys širdelė.
       RADAUSKAS. Įspūdžio negana, o grabaliojimasis už – net ir užu – širdies nieko bendra neturi su poezija.
       DR. KRIPŠTUKAS. Labai galimas daiktas. Tuo labiau, kad nežinau, kiek tas jautrumas ir nuoširdumas yra poezijos dorybė. Tačiau neabejoju, kad p. Mackus iš tiesų šiltas poetas.
       RADAUSKAS. Šiltas? Galėčiau ir apie tai šį tą pasakyti, bet, manau, čia ne laikas ir ne vieta.
       DR. KRIPŠTUKAS. O aš vis dėlto imsiu ir neištvėręs, – prašau atleisti, – pasakysiu, ką p. Radauskas iškalbingai yra pasakęs. Būtent. Kartą kažkokia ponia jam priekaištavo, kad, girdi, jis esąs šaltas poetas. (Radauskui) Ir kaip jis tada reagavęs?
       RADAUSKAS (trukteli pečius). Taip, kaip reagavo.
       KAUPAS. O vis dėlto smalsu kaip.
       RADAUSKAS (abejingai). „Veltui stengiausi [ponią] įtikinti, kad skleisti šilimą yra krosnies, o ne poeto pareiga.“
       DR. KRIPŠTUKAS (publikai). Taip tada p. Radauskas kalbėjo.
       ŠKĖMA. Also sprach Zarathustra.
       RADAUSKAS. Plepėjo. O kartą apie tai prabilus, galima dar štai ką pridurti.
       MACKUS. Ponas Radauskas staiga šnekus pasidarė?
       KAUPAS. Ars poetica?
       ŠKĖMA. Betgi neseniai jis, rodos, sakė, poeziją reikia rašyti, o ne apie ją plepėti?
       RADAUSKAS. Taip jis ir pakartoja. Tačiau čia ne tiek apie poeziją, kiek apie šilimą. Pavyzdžiui, kas nori pasišildyti, gali – net ir ne prie krosnies – pasiskaityti p. Škėmos opusą „Nuodėguliai ir kibirkštys“. Neblogas gaisrininkų vadovėlis.

Škėma nusikvatoja

       ŠKĖMA. Nesu atsakingas už jaunystės kvailystes.
       MACKUS. Kaip ir Algimantas Pagėgis už savo.
       KAUPAS. O aš jų išvengiau, nes niekad jaunas nebuvau? (Nusijuokia)
       DR. KRIPŠTUKAS. Malonu girdėti. Bet grįžkime prie p. Mackaus koplyčios ir p. Škėmos. (Škėmai) Sakot, tos eilės jūsų nervais groja?
       ŠKĖMA. Ir dar kaip.
       KAUPAS (dr. Kripštukui). O tie jo nervai, tenka pripažinti, jau ir taip pairę.
       RADAUSKAS. Nervai, žinoma, netikęs instrumentas.
       KAUPAS. O dar blogiau, kai juo netikusiai grojama.
       ŠKĖMA (dr. Kripštukui). Nejaugi, daktare, tie mano nervai iš tiesų tokio dėmesio verti? Tuo labiau ta prakeikta koplyčia.

Dr. Kripštukas žiūri į Škėmą.
Pagaliau atsisuka į publiką

       DR. KRIPŠTUKAS. Kaip jums atrodo? Ar p. Škėma, kaip ta dama, kartais ne per daug protestuoja?
       ŠKĖMA (šyptelėjęs). Kuklumas reikalauja.
       MACKUS. Kuklumas?
       RADAUSKAS. Tavo, p. Škėma, kuklumas?
       DR. KRIPŠTUKAS. Nedrįstu spėlioti, kiek tas kuklumas tikras ir kiek jis tariamas, tačiau, sakyčiau, nepasitenkinimas pagrįstas, net girtinas…
       MACKUS. Girtinas?
       DR. KRIPŠTUKAS. …jeigu…
       KAUPAS (reikšmingai iškėlęs pirštą). A, jeigu!
       DR. KRIPŠTUKAS. …jeigu iš tiesų nesijauti esąs tos legendos vertas.
       ŠKĖMA („ant širdies“ ranka).
            „Aš nevertas esmi, Pone,
            tokią didžią gaut malonę.“

Dr. Kripštukas vėl ilgai žiūri į Škėmą

       DR. KRIPŠTUKAS. Hm. Galimas daiktas. Tačiau – kas ko vertas, ko nevertas – su šia bėda, ačiū Dievui, galima labai lengvai susidoroti.
       ŠKĖMA (nustebęs ir, atrodo, nelabai patenkintas). Juokauji.
       DR. KRIPŠTUKAS. Toli gražu.
       ŠKĖMA. Nejaugi?
       MACKUS ir KAUPAS. Ir mudu stebimės.
       RADAUSKAS. O man smalsu.
       DR. KRIPŠTUKAS (Škėmai). Sakai, legenda?
       ŠKĖMA. Putos.
       DR. KRIPŠTUKAS. Išpūstas burbulas?
       ŠKĖMA. Gerokai.
       DR. KRIPŠTUKAS. Netgi gerokai? (Palūkėjęs) Na, jeigu šitaip…

Dr. Kripštukas atsistoja prieš publiką

       DR. KRIPŠTUKAS. Gerbiamosios ir gerbiamieji, mūsų poezijos ir apskritai literatūros skaitytojai, gerbėjai, taip pat ir kritikai, – net ir tie, kurie jos išvis neskaitot, – atkreipkit dėmesį – žiūrėkit ir klausykit atidžiai.

Išsiima iš savo krepšio kažkokį instrumentą
ir iškėlęs visiems rodo

       DR. KRIPŠTUKAS. Voilą!
       ŠKĖMA (susirūpinęs). Kas čia per instrumentas?
       DR. KRIPŠTUKAS. O, nuostabus padargas. Stebuklingas. Tartum iš pasakų pasaulio. Tai va. (Pasukioja instrumentą) Jei nori, dursiu juo į tą burbulą – pišššš… – ir po legendos. Vėl būsi, koks iš tiesų buvai. Ir liksi. Amžinai. Niekas net nežinos, kad tave ratai sutraiškė negyvai – ant kelio, ant vieškelio plataus. (Atsisukęs į Mackų)
            „Septintą valandą ryto“?
       MACKUS. „Lygiai septintą valandą ryto.“
       DR. KRIPŠTUKAS. Ne tik nežinos – visi manys, kad lovoj, kaip dažnas mirtingasis aliejais švenčiausiais pateptas ir patapšnotas, o taipgi ir atžegnotas, akis užmerkei spakainai. Amen.

Tyla

       ŠKĖMA. Tikrai?
       DR. KRIPŠTUKAS. Tikrų tikriausiai.

Mackus ir Kaupas pamaldžiai sudeda rankas
ir graudžiai užgieda

       MACKUS. Requiem aeternam dona ei, Domine…
       KAUPAS. …et lux perpetua luceat ei.

Abudu persižegnoja

       MACKUS ir KAUPAS. Requiescat in pace.

Visuotinė tyla

       DR. KRIPŠTUKAS. Tai kaip?
       RADAUSKAS. Iš tiesų intriguoja.
       DR. KRIPŠTUKAS. Nori?

Škėma tyli

       DR. KRIPŠTUKAS. Na?
       RADAUSKAS. Nepjauk, p. Škėma, šakos, ant kurios pats sėdi.

Visi žiūri į Škėmą.
Jis tebetyli

       MACKUS. Iškalbinga tyla.
       KAUPAS. Net ausyse spengia.

Pagaliau – – –

       ŠKĖMA (pusbalsiu). Tiek to.
       DR. KRIPŠTUKAS. Kas tiek to?
       ŠKĖMA. Telieka.
       DR. KRIPŠTUKAS. Kas telieka?
       ŠKĖMA. Kaip yra.
       DR. KRIPŠTUKAS. Manai, legenda?
       ŠKĖMA. Taip, legenda.
       DR. KRIPŠTUKAS. Mitas?
       ŠKĖMA. Ne kas kitas.

Mackus nusikvatoja

       KAUPAS. Va tai tau.

Dr. Kripštukas
šypteli ir padeda instrumentą atgal į krepšį

       MACKUS. Girdžiu – ir savo ausimis netikiu.
       KAUPAS. Matau – ir netikiu, ką regiu.
       RADAUSKAS. O ką man sakyti?
       DR. KRIPŠTUKAS. Kartais išgirstam, ko nesame girdėję, išvystam, ko nesame išvydę.
       ŠKĖMA (dusliu, vos girdimu balsu). Tebūna.
       DR. KRIPŠTUKAS. Tebūna?
       ŠKĖMA. Dėl šventos ramybės.

Dr. Kripštukas tebesišypso

       MACKUS. Dėl šventos ramybės? (Bakstelėjęs pirštu į knygą) O ką va čia prisiekei? „Aš nenoriu ramybės.“
       ŠKĖMA. Sakiau, Garšva…
       KAUPAS. Taigi, Garšva. Staiga ramybės ilgesys jam atsirado?
       MACKUS. Net šventos?
       RADAUSKAS. Šventasis Škėma?
       MACKUS. Tik bažnyčios trūksta.
       KAUPAS. Su koplyčia, žinoma.
       MACKUS. Ir žvakidės.
       KAUPAS. O su ja – per galvą.
       RADAUSKAS. Kas per metamorfozė.
       MACKUS (alkūne stuktelėjęs Kaupui į pašonę). Su kaupu. (Pašoka nuo kėdės, Škėmai) Kaukis! Nepasiduok! Kaukis narsiai ir galingai!
       KAUPAS. A, bumerangas grįžta…
       RADAUSKAS. …ir tiesiai į tarpuakį.
       MACKUS (Škėmai). Jeigu tos mano eilės…
       ŠKĖMA. Raudos.
       MACKUS. …iš tiesų tau tokios, o ne kitokios, jei ta koplyčia šiokia, o ne anokia, – taip ir tikėk. (Šypteli) Šventai.
       KAUPAS. Net jeigu ir klysti?
       MACKUS. Kol nepaklysti.
       RADAUSKAS (nusijuokia). Errare humanum est.

Škėma vėl tyli

       KAUPAS. Tai ko dabar tu tyli?
       RADAUSKAS. Ponas Škėma neteko žado.
       ŠKĖMA (vargais negalais). Tyla gera byla.
       KAUPAS. Ypač kai neturi ką pasakyti.

Tyla

       DR. KRIPŠTUKAS. O p. Mackus?
       MACKUS. Aš?
       DR. KRIPŠTUKAS. Turiu atkreipti dėmesį, jog, legendai subliūškus, ir tavo aureolė priblėstų.
       MACKUS. Man vis tiek. Neprapulsiu ir be aureolės.
       RADAUSKAS. Reikia tikėtis.
       MACKUS. Pasakiau, kas parašyta…
       DR. KRIPŠTUKAS. Taip, taip, girdėjom.
       MACKUS. Atsiprašau, kartojuos, – kaip ir savo gyvenimą, atrodo, čia kartojam.

Ilga tyla.
Mackus pasižiūri į laikrodį,
atsisuka į publiką ir ateina į priekį

       MACKUS (iškilmingai). „Lygiai septintą valandą ryto…“

Kažkur bokšto laikrodis išmuša septynias…

       MACKUS. „…nemirtingumo fanfarą
            už vartų paskelbė trompetės.“

…ir suskamba trompetės.
Visi suklūsta

       ŠKĖMA. Nemirtingumo fanfara?
       RADAUSKAS. Tikrai ne Vivaldi.

Trompetės nutyla

       KAUPAS. O kai trompetės nutyla, kas tada?
       RADAUSKAS. Koncertas baigtas.
       MACKUS. Laikas skirstytis.
       ŠKĖMA. Pats laikas.

Visi dairosi vienas į kitą

       MACKUS. „Laikas paliks, bet laiko neliks.
            Ir mirtis nebus nugalėta.“
       ŠKĖMA. Ak, vis dėlto nebus nugalėta? Malonu girdėti.
       MACKUS. Tačiau
            „po mirties atsikelia žodis“.
       ŠKĖMA. Po mirties niekas neatsikelia. Visus ji paguldo amžiams. Per omnia saecula saeculorum.

Mackus vėl atsiverčia knygą

       MACKUS. „Kelios minutės iki dvyliktos.“
       KAUPAS. Ne septynios valandos?

Mackus toliau beskaitąs,
tačiau dr. Kripštukas paima iš jo knygą
ir jis skaito

       DR. KRIPŠTUKAS. „Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. <…> Jo veidas laimingas...“

Škėma pertraukia dr. Kripštuką

       ŠKĖMA. A, taip. „Jo veidas laimingas. Ramaus idioto.“

Škėma žiūri kažkur į apačią –
tartum į gilų dugną

       ŠKĖMA (kone nostalgiškai). „Mano nuodėme“, vaitoja Garšva, „mano beprotybe, mano subjektyvume, mano riksme“, – (kažkas kažkur skausmingai surinka), – „mano vitališkume, mano džiaugsme“, – (kažkas kažkur nusikvatoja), – „<…> išgirsk mane“. (Palūkėjęs – publikai) Beje, „aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą“. Tik vieną vienintelį kartą.

Tyla
Dr. Kripštukas grąžina Mackui knygą

       MACKUS. Vargšas Garšva.
       KAUPAS. O, jis ne toks vargšas, kokį nuduoda…
       RADAUSKAS. …ir norėtų būti.
       DR. KRIPŠTUKAS. O p. Škėma?
       ŠKĖMA. Atsiprašau, daktare. „Esu poetas, bet manyje pasireiškia ir prozaiko žymės.“
       MACKUS. Tai aš esu prozaikas, bet manyje pasireiškia ir poeto žymės?
       RADAUSKAS. Hm.
       ŠKĖMA (Mackui). Nesąmonę šneki, kolega.
       MACKUS. Kaip ir Garšva?

Abudu ilgai žiūri vienas į kitą… –
ir ima kvatoti

       MACKUS. Atrodo, Antanai, mudu ir vėl nesutariam.
       ŠKĖMA. Ir nereikia, Algimantai. Ir nereikia.

Ilga ilga tyla

       MACKUS (visiems ir publikai). „Tai tiek ir tebuvo duota,
       ŠKĖMA. tai tiek ir tebuvo skirta.“

Atrodo, Mackus ir Škėma
beišeiną, tačiau susižvalgo
ir ateina prieš publiką

       ŠKĖMA (kilstelėjęs Mackaus „Chapel B“). Gal kas nori koplyčią?
       MACKUS (dūręs pirštu į Škėmos „Baltą drobulę“). O gal drobulę?

Niekas nereaguoja

       RADAUSKAS. Kaip judviem atrodo? Ar čia publika parodė savo skonį, ar jo stoką?
       ŠKĖMA. Geriau neklauskim…
       MACKUS. …ir nežinokim**. (Škėmai, paduodamas jo knygą) Še, pasiimk savo drobulę.
       ŠKĖMA (Mackui). O tu savo koplyčią.
       KAUPAS. Ne tavo?
       MACKUS ir ŠKĖMA (kartu). O koks skirtumas?

Abu nusijuokia, pasikeičia vienas kito
knygomis ir nueina šnekučiuodamiesi.
Kaupas, Radauskas ir Dr. Kripštukas
juodu nulydi akimis

       DR. KRIPŠTUKAS. Ar ne gražu? Kokia harmonija! Sutarė nesutarti.
       KAUPAS. O gal nesutarė sutarti?
       DR. KRIPŠTUKAS (publikai). A kad su visom bėdom būtų taip lengva susidoroti.
       KAUPAS. Žinai, daktare, tariu aiškiai ir tvirtai: esi kur kas geresnis gydytojas, negu aš maniau.
       RADAUSKAS. Reikia pripažinti.
       DR. KRIPŠTUKAS. Labai ačiū. Koks esu ar nesu, daugiausia jūsų, dr. Juliau, nuopelnas. Tačiau, susimildami, tik jau neimkit ir apie mane legendų kurti.
       RADAUSKAS. Nors tu esi daugiau jų vertas negu mes, dėl manęs gali nesirūpint.
       KAUPAS. Aš vis dėlto stebiuosi, kad Škėma taip lengvai…
       DR. KRIPŠTUKAS. O ko jūs tikėjotės? Negi manėt, kad jis, aukštai pakeltas, sutiks nulipti nuo koturnų?
       RADAUSKAS. Ne nuo šakių?
       DR. KRIPŠTUKAS. Klasiko žodžiais tariant, gudas – o gal lenkas? – ne tiek narsus, kiek pats save giria.
       KAUPAS. Kas nors turi pagirti.

Tyla

       KAUPAS. Ką gi, atrodo, turiu džiaugtis, kad aš lovoj, o ne po ratais ramiai nusibaigiau – ne tragiškai, net ne dramatiškai.
       RADAUSKAS. Ten nei drama, nei juo labiau – tragedija. Avarija.
       KAUPAS. Jokios legendos. Tiesa, netikėtai ir per anksti. Bet legendai to negana. Ačiū Dievui.
       DR. KRIPŠTUKAS. Iš tiesų turi būti dėkingas.
       KAUPAS. Dėkoju ir džiaugiuos.
       DR. KRIPŠTUKAS. Tačiau džiaukis kaip tik dėl to, kad anksti iškeliavai – anksčiau, o ne vėliau.

Kaupas sutrinka

       KAUPAS. Dėl to man džiaugtis?

Kaupas ir Radauskas
nustebę žiūri į dr. Kripštuką

       DR. KRIPŠTUKAS. Taip. džiūgauk. Mušk litaurus, pūsk trimitus.
       RADAUSKAS. Ne trompetes?
       DR. KRIPŠTUKAS. Nustojęs pasakas sekti, ėmei noveles kurpti.
       KAUPAS. Na ir kas?
       DR. KRIPŠTUKAS. Deja, jos neprilygsta tavo pasakoms.

Kaupas suglumsta

       KAUPAS. Tikrai?
       DR. KRIPŠTUKAS. Taip žinovai sako.
       KAUPAS. Žinovai?
       RADAUSKAS. Ar tu čia, daktare, žinovus giri, ar Kaupą peiki?
       DR. KRIPŠTUKAS. Nei viena, nei kita, – tik konstatuoju.
       RADAUSKAS (Kaupui). Atrodo, daktaras apie literatūrą ir be žinovų pagalbos daugiau išmano, negu nuduoda.
       KAUPAS. Ko gero.
       DR. KRIPŠTUKAS (šypteli). Kaip sakė p. Škėma, visi mes nuduodam. Šiek tiek. Vienaip kitaip.
       RADAUSKAS. Kiekvienas, žinoma, savaip.
       KAUPAS (pusbalsiu). Nuduodam ir nepasiduodam. Nežinai, žmogau, savo silpnybės…
       RADAUSKAS. Kartais, pasirodo, ir stiprybės.
       KAUPAS. …o jeigu ir žinai, sunku ją pripažinti. Silpnybę.

Tyla

       KAUPAS. Na, man ir taip gerai. Girdėjau, užmirštas nesu. Ko daugiau bereikia? (Publikai) Dėkoju.

Vėl tyla

       DR. KRIPŠTUKAS. O p. Radauskas?
       RADAUSKAS. Apie ką jūs, daktare?
       DR. KRIPŠTUKAS. Kokie jūsų legendos reikalai?
       RADAUSKAS. Mano?
       KAUPAS. Ir man būtų įdomu išgirsti.
       RADAUSKAS. Juokaujat. Aš tik rašau. T. y. rašiau. Ir klausausi, kaip skamba Vivaldi. Arba Corelli. Jau vien jo vardas – muzika: Arcangelo Corelli.
            „Ir skamba medyje melodija tyli,
            O aš klausausi jos ir užrašau smėly.“

Pasigirsta barokinės muzikos fragmentas

       DR. KRIPŠTUKAS. Ar nepavargstat?
       RADAUSKAS. Kodėl?
       DR. KRIPŠTUKAS. Jūsų širdis…
       RADAUSKAS. Mano širdis?
       DR. KRIPŠTUKAS. … – ji negaluoja.
       RADAUSKAS. Visiška naujiena.
       DR. KRIPŠTUKAS. Duokit, šia proga patikrinsiu.
       RADAUSKAS. O kam reikia? Kaip jau ne kartą girdėjom, čia niekas neserga.
       DR. KRIPŠTUKAS (šypteli). Dėl šventos ramybės.
       KAUPAS. Ak, vėl ta šventoji ramybė…

Muzika nutyla.
Dr. Kripštukas išsiima stetoskopą
ir atidžiai išklauso Radausko širdį

       DR. KRIPŠTUKAS. Tuksi kaip laikrodininko Tuktuko dziegorius.
       KAUPAS (atsisukęs į publiką). O laikrodininkas Tuktukas – puikus meistras.
       RADAUSKAS. Malonu girdėti.
       DR. KRIPŠTUKAS (taip pat publikai, pusbalsiu). Tarp mūsų kalbant, p. Radausko širdis vos kliba kaip klibėjus. (Radauskui) Nors jūs, p. Radauskai, poetas, o ne krosnis…
       RADAUSKAS. Tikiuosi.
       DR. KRIPŠTUKAS. …širdelė vis dėlto karšta kaip kiekvieno.
       RADAUSKAS. Galimas daiktas, tačiau prašau – tik niekam nesakykit.
       DR. KRIPŠTUKAS (prisidėjęs prie lūpų pirštą). Mano lūpos spyna užrakintos. (Padeda stetoskopą) Na tai dabar, atrodo, viskas gerai.
       RADAUSKAS. Tiktai tvarkos nėra.

Radauskas žiūri kažkur į aukštį

       DR. KRIPŠTUKAS. Ponas Radauskas ieško paleistos strėlės danguje?
       RADAUSKAS. Dairausi.
       DR. KRIPŠTUKAS. Ieško ir neranda?
       KAUPAS. Gal paklydo?
       DR. KRIPŠTUKAS. Kas? Strėlė ar Radauskas?
       RADAUSKAS. Ir aš norėčiau žinoti.

Tyla.
Pagaliau – – –

       RADAUSKAS. Nerasiu. Bet turbūt nieko ir neprarasiu. (Atsistoja) Adieu.

R a d a u s k a s  pasiima akaciją,
persimeta per petį ir nueina

       KAUPAS. Tai likom vienu du.
       DR. KRIPŠTUKAS. Ne vienas?
       KAUPAS. Vienas?

Abudu žiūri vienas į kitą

       KAUPAS. Ko tu taip žiūri į mane?
       DR. KRIPŠTUKAS. Kaip ir tu. Reta proga pamatyt save.
       KAUPAS. Kaip ir man tave.

Tyla

       KAUPAS (atsargiai). Sakyk, ar tu tikrai manai, kad?.. (Nutyla)
       DR. KRIPŠTUKAS. Ką?

Kaupas ima krimsti nagus

       KAUPAS. Tiek to. (Palūkėjęs) O gal vis dėlto būtų buvę geriau, jeigu ir mane būtų partiesę ant kelio kruvinai. Ir negyvai.
       DR. KRIPŠTUKAS. Susimildamas! Nekalbėk niekų. Pats sakei, užmirštas nesi.
       KAUPAS. O jeigu ims ir užmirš?
       DR. KRIPŠTUKAS. Tai trumpa būtų atmintis. Tada nei legenda nepadės.
       KAUPAS. Taip manai?
       DR. KRIPŠTUKAS. Esu tikras. Tačiau tada ir mane užmirš.
       KAUPAS. Tave? Jeigu ir tave, tai manęs nė ženklo nebeliks.
       DR. KRIPŠTUKAS. O, nebūk toks pesimistas. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad tokie niekai tau parūpo.
       KAUPAS. Prisipažinsiu, ir aš nustebau. (Palūkėjęs) Užmirškim.
       DR. KRIPŠTUKAS. Kuo greičiausiai. (Pažvelgia į Kaupą) Jeigu gali.
       KAUPAS. Pasistengsiu.
       DR. KRIPŠTUKAS. Puiku. Tai dabar ir mudviem laikas.
       KAUPAS. Kur?
       DR. KRIPŠTUKAS. Pas ligonį.
       KAUPAS. Mudviem?
       DR. KRIPŠTUKAS. O kaipgi?
       KAUPAS. Tai kur šį kartą tas ligonis? Tikiuos, ne pragare?
       DR. KRIPŠTUKAS. Ne, ne. Ačiū Dievui, šį sykį danguje.
       KAUPAS. Danguje? Net ir ten pasiligojama?
       DR. KRIPŠTUKAS. Ir man keistoka. Na, pažiūrėsim. Ir pamatysim, kokie ir ten reikalai. (Pasiima savo krepšį ir atsisuka į publiką) O jums – glėbių glėbiai sveikatos. Kiekvienam ir visiems. (Kaupui) Eime.
       KAUPAS. Eime.

D r .  K r i p š t u k a s  ir  D r .   K a u p a s
permeta vienas kitam per petį ranką ir nueina

       P o s t  s c r i p t u m
       ( a d   l i b i t u m )

Atskuba V y t a u t a s  K u b i l i u s.
Rankoje – gėlių puokštė,
t. y. kas iš jos telikę

       KUBILIUS (apsidairęs). Nespėjau. (Ateina prieš publiką) Atleiskit, tikriausiai nepažįstate manęs: Vytautas Kubilius. Literatūros istorikas ir kritikas. Arba kaip dabar iškilmingai sakoma: literatūrologas.
       Gal girdėjot: ir mane ratai parbloškė. Kruvinai ir negyvai. Norėčiau, nors trumpai, sutikti Škėmą ir Mackų – pasidalyti patirtimi ir įspūdžiais. Žinoma, aš ne legenda. Ir nenorėčiau būti. Kritikų, kaip tikriausiai žinot, niekas ant rankų nenešioja, priešingai – dažnai juos vanoja, o kartais ir keikia. (Nusijuokia) Arba išvis nekreipia į juos dėmesio. (Palūkėjęs) Tiesa, kai kas sako, kad aš – kritikas poetas. Ačiū. Tačiau vis dėlto kritika – ne poezija.
       Savaime suprantama, smalsu būtų išvysti ir Kaupą su Radausku, pasikeisti vienu kitu žodžiu. O ką jau kalbėti apie dr. Kripštuką, – kas nenorėtų, net ir sveikų sveikiausias, su nuostabiuoju pasakų daktaru susitikti.

Pasižiūri į puokštę

       Nešiau gėlių. Ir štai kas iš jų liko.

Tyla.

       Sužalotas grožis. Negyva gyvybė.

Numeta gėles.
Beišeinąs.
Atsisuka ir ateina į priešscenį

       Tarp kitko (šypsodamasis). Jeigu jau buvo lemta taip, o ne kitaip, tai gal ir man ne pro šalį, kad nutiko, kas nutiko? (Nusijuokia) Reikės paklausti.
       Na, skubu.

Nubėga

       2004

 
       * Kai Radauskas prabyla, iš pradžių jis dažniausiai reaguoja ne tiesiogiai, bet tik iš šalies. (Atgal>>>)
       ** Jeigu kartais atsirastų norinčiųjų gauti abi knygas:
       RADAUSKAS. Kaip judviem atrodo? Ar čia skonio perteklius, ar visiška jo stoka?
       MACKUS. Gal paklauskim?
       ŠKĖMA. Geriau nerizikuokim.***
       *** O jeigu, gink Dieve, kažkas užsigeistų tik vienos, bet ne kitos knygos, – žinokitės. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt