KRISTINA MAČIULYTĖ

       Saliamonas Maimonas –
       racionalus filosofas ir prieštaringa asmenybė

       Saliamonas Maimonas. GYVENIMO ISTORIJA / Iš vokiečių k. vertė V. Gaigalaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – 319 p.

       Senosios literatūros šaltinių publikacijos iškelia vis naujus, su Lietuva susijusius vardus ir nutolusios realybės nuotrupas, kurios papildo esamą praeities epochų vaizdą. Saliamono Maimono „Gyvenimo istorija“ (pirmą kartą išleista Berlyne 1792–1793 m. vokiečių kalba) aprašo ir paskutinius Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo dešimtmečius (socialinį kontekstą, konfesinius, luomų santykius), ir kartu yra pasakojimas apie kosmopolitiškos asmenybės odisėją. Saliamonas ben Jošua (1753–1800), nuo Gardino kilęs žydas, visu savo gyvenimu liudijo pastangas peržengti intelektinę laisvę varžančius apribojimus, dėl to nesutarė su savo bendruomene (pirmiausia – religine), ir buvo užsitraukęs atskalūno ir eretiko nešlovę (p. 169, 279). Jo prisiimtas Maimono vardas nėra paprastas kūrybinis pseudonimas, bet ir tam tikras vertybinis pasirinkimas. Susižavėjęs XII a. Ispanijos žydų filosofo Maimonido (Mozės ben Maimono, 1135/1138–1204) mokymu, pasirinko jo vardą ir, remdamasis jo filosofiniais raštais, stengėsi praplėsti įprastas Talmudo studijas (šio asmens svarbą taip pat liudija antroje autobiografijos dalyje išsamiai pristatytas knygos „More Nevuchim“ („Klystančiųjų vadovas“) turinys su S. Maimono komentarais).
       Populiariose Apšvietos epochai skirtose studijose S. Maimono vardo nerasime, nors jo interesai aprėpė žymiausių XVII–XVIII a. filosofų (B. Spinozos, F. Bacono, D. Hume'o, Ch. Wolffo ir kt.) mokymą, jis pats yra paskelbęs filosofijos veikalų, bendradarbiavęs Apšvietos periodikoje bei sulaukęs didžiausio XVIII a. filosofijos autoriteto Immanuelio Kanto pripažinimo, kurį šis išdėstė laiške Marcui Herzui: „<...> man pakako tik žvilgterėti į tą rankraštį, kad pamatyčiau jo išskirtinumą, nes nė vienas iš mano kritikų taip gerai nesuprato manęs ir mano raštų esmės, kaip ponas Maimonas, kadangi nedaugeliui duotas tokio pobūdžio tyrinėjimams reikalingas aštrus protas“ (p. 305). (Šis S. Maimono darbas „Transcendentalinės filosofijos bandymas“ buvo paskelbtas 1790 m.) Taip pat svarbu pažymėti, kad jo, kaip mokslininko, įvertinimas buvo gautas ne po nuoseklių universitetinių studijų ir kryptingų tyrinėjimų. Visa S. Maimono gyvenamoji aplinka, kultūrinė-socialinė terpė, nebuvo palanki mokslinei veiklai. Tačiau net ir po klajokliškų, nepriteklių kupinų metų jis atsisakė grįžti į Lenkiją, apibūdinęs ją kaip tamsuolišką kraštą, kur, be skurdo, dar turėtų gyventi „prietarų tamsoje, be žinių“ (p. 284).
       Aprašydamas savo vaikystės metus, S. Maimonas vaizduoja gana tipišką vargano žydo smuklininko šeimos gyvenimą. Toks skurdas vertinamas ir kaip nuomininkų žydų neūkiškumo, ir kaip neišmintingos politikos rezultatas, be to, pabrėžiama Lenkijoje susiklosčiusi paradoksali situacija, kai vienodai vertinama ir religinė laisvė, ir religinis nepakantumas (p. 27). Turint galvoje Apšvietos kontekstą ir tuo metu intensyviai diegtas tolerancijos idėjas, tikėtini teigiami krikščionių ir žydų sugyvenimo pokyčiai. Vis dėlto šiuolaikiniai tyrinėtojai pripažįsta, kad objektyviai žvelgiant situacija Lietuvos–Lenkijos Respublikoje mažai kuo skyrėsi nuo kitų Europos šalių, kur iki XVIII a. pabaigos (o gal net ir po jos) tikyba pagrįsti socialiniai ryšiai funkcionavo ne tik kaip tapatybę ir konkrečios visuomenės habitus (anot P. Bourdieu) lemiantis elementas, bet ir kaip valdžios politiniai svertai: kitatikių grupės buvo toleruojamos tada, kai tai buvo ekonomiškai naudinga arba politiškai neišvengiama. Vertindamas žydų padėtį tuometinėje Abiejų Tautų Respublikoje, S. Maimonas teigia, kad jo tauta „kaip vargšas asilas klupinėjo su dviem naštom: savo pačios tamsumo ir iš jo kylančių religinių prietarų bei tame krašte gyvenančios tautos tamsumo ir prietarų“ (p. 77–78). Autorius nurodo, kad galvoje turima „lenkų tauta“, tiksliau – bajorų luomas, kuris pagal etninę sudėtį galėjo apimti ir lietuvių, gudų bajorus. Tai buvo didžiausią politinę galią turėjęs sluoksnis, dėl kurio įtakingumo ir atsirado „bajorų tautos“ samprata. Ši tauta antrojoje XVIII a. pusėje sulaukdavo griežto vertinimo dėl protėvių nuopelnais besididžiuojančių, tačiau atsakomybės už savo poelgius stokojančių kilmingųjų elgsenos. Patys savaime iškalbingi S. Maimono teksto fragmentai apie bajorų (taip pat krašte siautėjančios rusų armijos) savivalę. Pasakodamas komiškai graudžias istorijas, pvz., apie kunigaikščio R. demonstruojamą galią ir amoralumą, jis formuluoja svarbias, bendrą Respublikos situaciją įvertinančias išvadas: menkai išsilavinę, mažai pažinę svetimus kraštus bajorai „puikuojasi savo titulais bei ordinais, kuriuos išniekina savo gėdingu elgesiu, turi didžiulius dvarus bei turtų, kurių nemoka valdyti, nuolat kariauja tarpusavyje, todėl valstybė neišvengiamai tampa savo kaimynų, pavydinčių jai didybės, grobiu“ (p. 78). Stebėdamas gyvenamąją aplinką, žmonių santykius gana buitiškose situacijose ir nesileisdamas į platesnę politinių įvykių analizę, S. Maimonas užfiksuoja svarbias epochos žmonių mentaliteto ypatybes, vertybines orientacijas ar tam tikrais atvejais – jų stoką. Jo požiūris tiek į krikščionių, tiek į žydų bendruomenes yra vienodai atviras ir kritiškas, nurodomi tikybų skirtumai, bet tai nelaikoma pagrindu tarpusavio priešiškumui. Sykį Hamburge jis net buvo pareiškęs norą krikštytis, savo laiške pastoriui išdėstęs ne tik įžvelgtus krikščionių religijos privalumus, bet ir abejones dėl tam tikrų tikėjimo aspektų (p. 284–285). (Greta filosofiškai grindžiamo pasirinkimo buvo numatęs ir galimybę sulaukti krikščionių bendruomenės palaikymo, gal net tikėdamasis tolesnio darbo rėmėjų.)
       Siekdamas išsilavinimo, S. Maimonas atsidūrė griežtai pagal luomus ir konfesinę priklausomybę diferencijuotos visuomenės paribyje: tradicinis žydų mokymas jam atrodė esąs per siauras, bet net norėdamas išmokti svetimą kalbą jis negalėjo tikėtis kitatikio pagalbos. Taigi S. Maimonas vokiečių kalbos ima mokytis savarankiškai, taikydamas savo paties susikurtą „dešifravimo“ būdą, ir net nemokėdamas dorai perskaityti teksto, todėl prašydamas tai atlikti savo mokinį, jis stebina tikslia filosofine J. Locke'o veikalo interpretacija. Tokia jo kelio į iškiliausių Europos mokslininkų bendriją pradžia – juk ir žymaus žydų švietėjo Mose's Mendelssohno intelektualų salone Berlyne jis iš pradžių kėlęs nuostabą ir traukęs žmones vien kaip „kalbantis žvėris“ ar „prijaukintas varnėnas“ (p. 258)...
       S. Maimonas formuluoja griežtus reikalavimus siekti praktinio religijos pritaikymo, kvestionuoja įvairių ritualų (kartais visiškai formalių) pagrįstumą, savo patirtimi liudydamas Apšvietos dvasiai artimą asmens laikyseną: „Melancholiška ir svajotojiška religija pamažu virto proto religija, o vergišką tarnystę Dievui pakeitė laisvas pažinimo galios ir moralinio pojūčio siekis, ir tobulumą ėmiau suvokti kaip neišvengiamą laimės sąlygą“ (p. 179). Tačiau greta šios proto apoteozės ryški ir kita autobiografijos herojaus charakterio pusė: jo neslepiamas atviraširdiškas naivumas ar (auto)ironiškas šypsnys, pvz., sumanymas pastudijavus Kabalą tapti nematomam (p. 93), po savarankiškų studijų pradėta gydytojo praktika, kuri baigėsi išvada, jog reikia šiek tiek daugiau išmanymo (p. 99), ir t. t. Ironiškai žvelgiama ir į mokytuosius Lenkijos žydus, kurie, išvarginti sausų mokslų, metasi į kitą kraštutinumą – tuščius apmąstymus bei lengvai susižavi apgaulingais mokymais (p. 130, 136). Tokio etapo būta ir paties autoriaus gyvenime, bet jis, kurį laiką domėjęsis naujuoju chasidizmo judėjimu, neilgai trukus pasitraukė iš jo, įvertinęs vien kaip manipuliavimą žmonių protais.
       Filosofijoje tvirtai laikęsis racionalistinės pozicijos ir mokslinių tikslų siekęs vien savo intelekto pastangomis, gyvenime S. Maimonas buvo nuolat lydimas nestabilumo jausmo. Paradoksalu, kad, net gana patogiai įsitaisęs Olandijoje, jis buvo pradėjęs galvoti apie savižudybę, baimindamasis būsimo skurdo. Jis buvo patyręs ir pranašo šlovę (p. 168), ir sulaukęs jau minėtų kaltinimų esąs eretikas. Prisimindamas savo draugystę su Moze Lapidotu, jųdviejų pokalbius ir savaip interpretuojamas religines priedermes, jis vaizduoja dar paauglišką maištą prieš bendruomenės normas, kartu pripažindamas, kad tokia elgsena nelabai deranti, nes juk jie ir yra tos bendruomenės išlaikomi. Būsimasis filosofas klausia, ar tokiu neva kontempliatyviu gyvenimo būdu iš tikrųjų nedangstomas tingumas ir dykystė (p. 120), bet ir vėliau, jau sulaukęs pripažinimo, jis nuolat rizikuoja prarasti darbo vietą ar mecenatų globą, gindamas ne tik savo mokslinius principus, bet ir mėgaudamasis laisvu (anot paties, net laisvamanišku, p. 169) gyvenimo būdu. Tai ryški ir bekompromisinė asmenybė, o S. Maimono autobiografija – vienas iš tekstų, kuriame atsiskleidžia pastanga ne „pritempti“ savo nuostatas prie epochos dvasios, bet asmenine patirtimi prisidėti prie jos kūrimo.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt