KAROLIS BAUBLYS

 
       Į sielą įsėlinęs ūkesys

 
       Donaldas Kajokas. KARVEDYS PAVARGO NUGALĖTI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 100 p.

       Jürgenas Habermasas, į savo veikalą „Modernybės filosofinis diskursas“ įtraukęs apmąstymus ir apie literatūros kritiką, teigia: „Literatūros kritikos ir literatūros žanro skirtumo išlyginimas išvaduoja kritiko darbą iš nemalonios prievartos paklusti pseudomoksliniam standartui; kartu jis tą darbą pakylėja aukščiau už mokslą – į kūrybinės veiklos lygmenį. Kritikai nebereikia savęs suvokti kaip kažkokio antraeilio dalyko, ir ji įgauna literatūros rangą“. Kiekvieną kartą, rašydamas recenziją, susimąstau ne tik apie poeziją, bet ir apie literatūros kritiką. Ne tik apie tai, kas yra literatūros kritika, bet ir apie tai, kokia ji yra ir turėtų būti (šiais kritikos krizės laikais tai – vieni iš pamatinių klausimų). Nenoriu, kad mano recenzija primintų vien skalijantį, Donaldo Kajoko (o sykiu ir Czes?awo Mi?oszo) žodžiais tariant, pakelės šunytį, niekaip nepajėgiantį pavyti karavano, todėl stengsiuosi ne pakilti virš D. Kajoko poezijos, bet žengti koja kojon kartu su ja – kalbėtis (klausti, diskutuoti) ir (ko labiausiai tikiuosi) susikalbėti.
       Literatūrologė V. Daujotytė, aptardama recenzuojamo poeto rinktinę „Meditacijos“ (1997), teigė: „D. Kajoko lyrikos meditaciškumas, be abejonės, yra skiriamasis bruožas. Ir kritikų atpažintas, ir paties pripažintas“ („Lyrika kaip meditacija“, „Literatūra ir menas“, 1997, rugsėjo 27). Viename pirmųjų (ir, manyčiau, viename iš labiausiai pavykusių) naujausio rinkinio „Karvedys pavargo nugalėti“ tekstų ryškinamos permainos:

       Tačiau ar kūrybinis atsinaujinimas, permainų kryptys nėra pernelyg afišuojamos? „<…> kadaise buvau prisijaukinęs / subtiliąją žodžio meistrystę, ją / dažnas pastebi, mėgsta, metas / prisipratint ir jos seserį / dvynę – šerpetotą moteriškutę“ („kirvio darbas“, p. 11). Iš pacituotos ištraukos matyti, jog keičiasi poeto kalba – naujame rinkinyje daugiau grubaus, specialiai nenušlifuoto kalbėjimo. Sumažėjusį dėmesį meditacijai galėtų paaiškinti esė knyga „Dykinėjimai“ (1999): „Kai iš savo „meditacijų“ nesugebi sugrįžti šios akimirkos realybėn, imi nebesuvokti, jog murkdaisi ne dangaus vandenyse, o dar vieno iliuzinio pasaulio pauodegy“ („Apie meditaciją ir pasaulio pasturgalį“). Ir ankstesniuose eilėraščiuose, ir naujame rinkinyje ryškus balansavimas tarp konkrečiai apibrėžiamo, apčiuopiamo daiktiškumo ir „kažko“, esančio anapus (ar, tiksliau – šalia) daiktų ir žodžių. Pasak R. Tūtlytės, D. Kajoko poezijoje „kažkas“ – tai „tam tikra savęs projekcija“, aiškių kontūrų netekęs „aš“, į kurį žvelgiama kaip į „kitą“:

       „Kažko“ atitikmuo – „niekas“, suvokiamas ir kaip beprasmis, ir kaip prasmingas (eil. „ogi mėnuo pro celės langelį“, p. 74). Tekste teigiama, jog „niekas“ neturi pradžios, tačiau visuomet turi pabaigą. Niekas sunaikina bet kokias priešpriešas, jis suvienija draugą su priešu, sacrum su profanum.
       Naujame rinkinyje abstraktus kalbėjimas neužgožia ryškių realybės detalių (bilietas „į Cholinos šokių spektaklį“, „gudrus išmislas dviratis“, numėlę lubinai, sniegas); dauguma jų pasikartojančios, atėjusios iš ankstesniųjų rinkinių: besiganančios karvės, paklydusi šunelė, valtis. Realybės detalės pabrėžiamos priešinantis centrinei rinkinio temai – nuovargiui; norima kuo tvirčiau įsikibti į irias (ir brangintinas) gyvenimo formas, tolstantį Buvimą. Šią temą ryškina ir rinkinio pavadinimas („Karvedys pavargo nugalėti“), ir dauguma eilėraščių: „dieviškos slėpynės“, „daržuose aukštynkojo“, „eilutės vidury akis ūmai sustabdo...“, „pašnekesys lapkričio pradžioje“, „ar mums verta keliauti toliau?..“, „capricciozo“, „rugpjūtis artinas ruduo...“. Tekstuose nuovargio būsena atskleidžiama per dialogą su savimi, ji susipina su vienatvės, nerimo, autoironijos gaidomis, o sykiu – su akimirkos grožio išgyvenimais:

       Esė knygoje „Dykinėjimai“ pasakotojas teigia: „Tiesa yra tai, kuo niekaip neįstengi suabejoti“ („Devynios vibruojančios pauzės“). Naujame eilėraščių rinkinyje gyvenimo geismą slopina persmelkianti abejonė, vidiniai prieštaravimai; lyrinis subjektas delsia, vyrauja melancholiškos, skaudžios intonacijos („stengiuosi nesistengti“, „mirtinai pailsau“, „norėčiau neištverti“...). Nuovargio tema apmąstoma ir „Dykinėjimuose“. Esė „Apie nuovargį. Kelionės pradžia“ D. Kajokas teigia paprastą tiesą: galingiausias ginklas prieš bet kokį negatyvų procesą – meilė. Baigdamas svarstymus apie karmą, žmogaus ryšį su visata, dvasinės beraštystės pasekmes, materijos ir dvasios santykį, autorius pacituoja posmą iš A. Marčėno eilėraščio „Poilsis II“:

       D. Kajokas pacituotą eilėraščio ištrauką paaiškina taip: „Tai apie gilų nuovargį. Ir apie poilsį. Apie mirties šviesą. Apie aukščiausią energijos lygį, kelionės pradžią“. Mirtis – taškas, sujungiantis pabaigą ir pradžią. Kai pradžia yra tikslas, atsiveria kelias ir prasideda kelionė – viena iš daugelio, o sykiu vienintelė – į išmintį ir susitaikymą.
       Lyginant su eilėraščių rinktinės „Meditacijos“ lyrinio subjekto potyriais, naujame rinkinyje regimas ryškus pasikeitimas. Kūrybinės kaitos procesas, naujos poezijos tendencijos ryškėja nuo 2000 m. pasirodžiusio eilėraščių rinkinio „Mirti reikia rudenį“. Jame nemaža dramatizmo, ypač dažnos praeinančio (ir ateinančio) laiko pajautos (laiko idėja suvokiama kaip esminis pasaulio sąrangos principas). Poezijos kaita reflektuota paties autoriaus (tai matyti paskutiniame knygos viršelyje): „Mirti reikia rudenį... Nuojauta kušta, kad su šia ištara baigiasi vienas mano poetinės kūrybos tarpsnis. Kas toliau?“ Toliau – eilėraščių rinkinys „Karvedys pavargo nugalėti“.
       Viena iš pamatinių naujo rinkinio temų, sujungianti tai, kas nauja, su tuo, kas ateina iš ankstesnės kūrybos, – tyla. Rinkinyje „Mirti reikia rudenį“ tyla apibūdinama kaip „vaiski viršukalnės esybių nebylystė“ (eil. „Mokytojas“, p. 33); „<…> eime / kalbėti tylą ir tyla kalbėti“, – kviečia lyrinis subjektas („trys atminties kompozicijos“, III, p. 100). Tylos reikšmių lauką išryškina ir keletas knygos „Dykinėjimai“ epigrafų. Pvz., R. Tagore's žodžiai: „Vanduo inde žėri, vanduo jūroje tamsus. / Nedidelė tiesa turi aiškius žodžius, didelė tiesa turi didelę tylą“ („Devynios vibruojančios pauzės“). „Dykinėjimus“ pradedančioje esė „Apie Miestą“ tyla suvokiama kaip pauzė, tarpas: „Pasakojama, kad vienas senų laikų išminčius buvo šventai įtikėjęs, jog kelio į Miestą mes visai ne ten ieškome, o ir pats Miestas stovįs anaiptol ne tyruose, bet pauzėje tarp dviejų minčių“. Tylos, paslapties, esančios tarp situacijoje, tema rinktinėje „Meditacijos“ plėtojama religinės ir filosofinės kalbos problemos kontekste: „O vyno pilstytoja, o taurių dalintoja! Kaip tau / apsakyti Esančiojo paslaptį, jei ji visąlaik kelyje / tarp dviejų žodžių: vienas pasako dar per mažai, / kitas jau per daug <…>“ („Vyno pilstytoja“, p. 101). Pasak latvių literatūrologo G. Berelio, sąmonės tyla neišvengiamai yra turtingesnė negu jos žodinė išraiška; kiekvienas žodis, juo pasakyta mintis yra nepakankami ir melagingi, palyginti su vienintele, „tikrąja“ Tiesa.
       Kokį prasminį tylos lauką brėžia naujasis eilėraščių rinkinys? Tylos ir kalbėjimo supriešinimas ryškus eilėraštyje „medituoju retai…“:

       Žodis pavojingas – jis savyje slepia ne vien išminties, bet ir vidinio tuštumo, bereikšmio plepumo galimybę. Kaip teigia G. Berelis, tylintysis žino visa, jis yra pasauly ir gyvuoja drauge su juo, o kiekvienas ištartas žodis pasaulį susiaurina ir iškreipia – juo kruopščiau ir nuodugniau jis paaiškinamas, juo labiau siaurėja paklusdamas kokiam modeliui ar koncepcijai. Atsakomybės prieš žodį stoka didina nesusikalbėjimo riziką. Nesusikalbėjimo tema paliečiama ir knygoje „Dykinėjimai“: „<…> skirtingų patirčių žmonėms vienodi žodžiai praneša visai kitą žinią. Dar vienas liudijimas žmonijos nesusikalbėjimo byloje“ („Apie jauno žmogaus šypseną“). Tyloje slypi tyroji būtis: „tada jau / tada / tylėti: ruduo // kitoks // kaip atsisveikinimas / su / mirtimi“ („kitoks ruduo, arba bendraties paslaptingumas“, p. 67). Pacituotose eilutėse juntama polemika su ankstesniuoju eilėraščių rinkiniu „Mirti reikia rudenį“. Anot A. Marčėno, mirti nereikia net rudenį… (šie žodžiai D. Kajoko eilėraštyje „tolimas“ pateikti kaip epigrafas).
       Tylos fenomenas D. Kajoko tekstuose siejamas su nebyliais vaizdais. Eilėraštyje „Kleboniškio sonetas“ tyla įkūnijama per vaizdą; vizualumas atstoja garsą. Garsų lygmenį atmeta pati lyrinio subjekto figūra:

       Vizualumo dominantė susijusi su žvilgsnio estetika. Kaip teigia S. Sontag, tyla yra išvalyto, netrikdomo regėjimo metafora. Eksperimentinio pobūdžio eilėraštyje „adresas“ tyla siejama su sniegu – baltuoju nesaties pasauliu. D. Kajoko poezijos lyriniam subjektui ji leidžia patirti ir ypatingą religinę būseną, šventumo pajautą. Pvz., eilėraštis „vėlyvieji“:

       Pacituotame tekste tyla tampa dievybės patyrimo būdu. Tylus atsakymas, kalbėjimas pusbalsiu, pritilimas – tai dažni dialogo su dievybe požymiai. Anot G. Beresnevičiaus, „triukšmauti mėgsta demonai“; tyla – angelų kalba.
       Ir „Mirti reikia rudenį“, ir naujausiame rinkinyje labai sustiprėję krikščioniškosios kultūros ženklai. Pvz., dažnas biblinis Lozoriaus motyvas (eilėraščiuose „…tikiu tave šerkšne…“, „Lozorius“ iš rinkinio „Karvedys pavargo nugalėti“; eilėraštyje „pakeliui į Betaniją“ iš rinkinio „Mirti reikia rudenį“). Lozoriaus motyvas D. Kajoko tekstuose išreiškia tikėjimą dvasiniu prisikėlimu, stiprybę, keliaujant kančios keliu, susitaikymą su savo gyvenimu.
       Literatūros kritikas V. Sventickas apie esė knygą „Dykinėjimai“ rašė: „<…> jos neskaitantis yra prarandantis. Prarandantis, kas parašyta ir kas patiriama skaitant. D. Kajoko ištarmės įsiskverbia, net labai“ („Kas žinotina mums ir Tao Juan Mingui“, „Metai“, 1999 m., Nr. 12). D. Kajokas – poetas, kalbantis apie esmes, išmintingu žodžiu kuriantis asmeninę filosofiją – tikėjimą, mokantis susitaikyti su pralaimėjimais, kančia, vidiniu silpnumu, godžiais abejonės demonais, grąžinantis dvasinę pusiausvyrą, harmonizuojantis būtį. „Karvedys pavargo nugalėti“ – stipri knyga, dabartinės poezijos kontekste išsiskirianti brandumu. Tokių pasitaiko nedažnai.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt