RAŠIUSI SAVO GYVENIMU

       Danutei Paulauskaitei rugpjūčio 11-ąją būtų šešiasdešimt, bet jau beveik pusantrų metų, kai jos nebėra. Nors kas tai patvirtins ar paneigs? Jos pavardės nebuvo kas savaitę mirusiųjų pavardes skelbiančiuose Skuodo laikraščiuose, jos namelyje iki šiol niekas kitas negyvena. Išskyrus kelis rašytojus, jokia valdiška įstaiga jos nepasigedo ir Vilniuje, kuriame ji mintyse vaikščiojo nuo pat studijų Universitete.
       Tragiškas ne vieno jos vienmečio poeto ar prozininko likimas. Nė pirmųjų rinkinių nesulaukę iš šio gyvenimo pasitraukė Antanas Kalanavičius ir Vidas Marcinkevičius, nebėra Ramūno Klimo. Danutė labai nerimavo, kodėl, tapęs ministru, neberašo už „Atostogas“ jos labai pamėgtas Saulius Šaltenis.
       Viktorija Daujotytė tarsi iš kito pasaulio. Nepasakytum, kad būtų bendraamžės.
       D. Paulauskaitė gimė 1945 m. rugpjūčio 11 d. Luknių kaime. 1963 m. baigė Lenkimų vidurinę mokyklą. Tėvai iš kaimo persikėlė į miestą, vadinamąjį Skuodo senamiestį, kur nusipirko ir persistatė gražioje vietoje, netoli pagrindinės gatvės esantį, medžių uždengtą medinį namelį. Tėvui mirus šeimininkauti liko dar stipri motina. Brolis miręs mažas.
       Danutė buvo įstojusi į Vilniaus universitetą, bet nežinau, kodėl jo nebaigė, o 1969 m. išvažiavo studijuoti į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą. Tuo metu ji buvo jau šiek tiek žinoma literatė. Pirmą kartą Skuodo rajono laikraštis „Mūsų žodis“ jos kūrybą – apsakymėlį ir pluoštą eilėraščių – išspausdino 1967 m. gegužės 18 d. Jau tada jos poezija išsiskyrė profesionalumu. Tai nebuvo amžinai pradedanti literatė ar laisvalaikiu rašinėjanti panelė. Jos eiles spausdino „Jaunimo gretos“. Bet, studijuodama tolimame mieste, Danutė rašė ar skelbė mažiau. Institutą baigė 1974 m., o pirmoji eilėraščių knygelė „Gatvė vėjuotą dieną“ išėjo 1980 m.
       Grįžusi gyveno Vilniuje, dirbo korektore almanache „Litva literaturnaja“ (dabar – „Vilnius“) bei kitur – neaukštų postų darbus. Važiuodavo aplankyti motinos, susirašinėjo laiškais, kurių išliko nemažas pluoštas. Susitikę kalbėdavome apie sostinės literatūros gyvenimą, pasiguosdavo, kad neturi kur gyventi, nedaug uždirba. Galop sakėsi gavusi kambario butelį, bet reikia kūrenti anglimis, namas esąs apgriuvęs.
       O motinai metų buvo vis daugiau, sveikatos – vis mažiau. Iš Vilniaus kas savaitę neparvažiuosi. Kitų artimųjų neturėjo. Parvažiavusi Danutė jau neturėjo ankstesnės energijos ir darbavosi prie namų esančiame darže. Dažnai ateidavo į biblioteką, daug skaitė.
       Dienoraštyje liko įrašų, jog ne viską, ko nori, čia gali rasti. Daug jos knygų liko Vilniuje, butelyje, kuris, jai išvykus prižiūrėti mamos, buvęs ne kartą išlaužtas ar įleistų studentų nusiaubtas. Daug knygų turėjo ir Skuode – tiek lietuvių, tiek rusų klasikos. Iki šiol jos – be naujo šeimininko, tebesaugoja Danutės dvasią.
       Devintąjį dešimtmetį grįžusi į Skuodą prižiūrėti sergančios motinos, į Vilnių išvažiuodavo vis rečiau, ir po jos mirties, jau pati pasiligojusi, liko čia. Gyveno dviese su namais, neprisiregistravusi, laikinai. Galvojo, jei ne šiandien, tai rytoj, jei ne kitą mėnesį, tai kitais metais grįš į Vilnių. Bet kapų neišsiveši, kas juos prižiūrės. Ir namelis vienas neišgyvens. Ne šio provincijos miestelio gyventoja save laikė ir tada, kai draugės įkalbėjo duoti dokumentus butui Vilniuje parduoti ir iš to bent kurį laiką pragyventi. 1989 metais išėjo antras rinkinys „Sezono uždarymas“.
       Tada dar užsukdavo į redakciją pakalbėti. Danutė klausė radijo ir žinojo pasaulio įvykius, sekė ir Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Televizoriaus niekada neturėjo ir nežiūrėjo. Neturėjo ir telefono. Kol galėjo, ėjo į paštą pažįstamiems paskambinti.
       Jokios pagalbos nepriėmė. Kartais pasiskolindavo pinigų. Visada laiku ir iki cento grąžindavo. Daugelį dienų praleisdavo skaitydama ar rašydama prie pietvakarių sienos. Pabarbenus į langą, atrakindavo duris ir įsileisdavo į vidų. Duris rakindavo ir dieną, nors to nedarė nė vienas kaimynas. Ir įsileisdavo tik keletą pažįstamųjų. Kartais nunešdavau kokį literatūrinį leidinį, bet jį greit grąžindavo ir nieko atnešti neprašė. Skaitė daugiausia pasaulio klasiką.
       Eiles, esė dažniausiai siųsdavo „Dienovidžiui“, „Šiaurės Atėnams“, poezijos skelbta „Metuose“. Jos pavardės nė karto nebūta „Poezijos pavasaryje“. Šio almanacho kažkodėl nemėgo, sakydavo, jog ten daug silpnų eilėraščių. Vyresnieji literatūros kritikai jos pavardę kartais paminėdavo tarp jaunųjų poetų, patys jaunieji tokios apskritai nežinojo. Honorarai buvo menki, kol jų visai neliko.
       Rašytojai, kaip ir kiti menininkai, žino, kas yra valstybinė stipendija. Ir Danutei 1992 m. buvo paskirta aukščiausiojo laipsnio stipendija dviem metams, 1995-aisiais – Kultūros ministerijos stipendija metams. Tai ir buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Bet nė vienas, ją gaunantis, nežino, kas bus už metų ar dvejų, o nežinia slegia. 2001 m. pabaigoje D. Paulauskaitės prašymas skirti stipendiją nebuvo patenkintas. Gal todėl, kad paskutiniais metais savo kūrybos mažai kur spausdino, gal todėl, kad norinčiųjų gauti visada daugiau, negu tų stipendijų skirta, gal dar dėl ko, bet stipendija nepaskirta. Literatūros fondas ne kartą skyrė pašalpą, Rašytojų sąjunga ragino susitvarkyti dokumentus invalidumo pensijai gauti, nes jau kiekvienam buvo matyti, jog sveikata nebe ta.
       Kartą grįžęs iš Vilniaus tai pasakiau Danutei. Po šio susitikimo durų nebeatidarė ir man, o po mirties užrašuose radau, jog Vilniaus rašytojai mano lūpomis norėjo ją paversti invalide. Bet Skuodo ubagė ji niekada nebus. Ir šio miesto daktarų ar valdininkų niekada neprisileis. Nuo uždarytų vartelių grįždavo mero pasiųsti socialiniai darbuotojai, neįsileistas Vilniun grįžo ir tuometinis Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Valentinas Sventickas. Mat atvežė ne premiją, net ne stipendiją, o pašalpą. Ji žinojo esanti rašytoja, o aplinkiniai nebuvo girdėję net šio žodžio arba manė, kad visi rašytojai seniai išmirė.
       Taip šių namų durys užsidarė, bet po kurio laiko pabarbenus pati išeidavo į lauką, o kai pritrūkdavo dujų ar ko nors kito, leisdavo ir įnešti. Bet priešpaskutinę vasarą prie lango jau nebegalėjai prieiti. Nuo gatvės pusės esančius vartus užsukdavo viela ir pykdavo, jei kas mėgindavo trukdyti. Tai galėjai padaryti tik dėl ko nors svarbaus, pavyzdžiui, sužinojęs, kur galima pirkti anglių ar malkų. Akmens anglių pirkdavo kasmet ir nežinia, kaip tam susitaupydavo. Iš krūvos jas vilkdavo kibiru, jokių pagalbininkų neprisileido.
       Baigiantis antrajam tūkstantmečiui jau nebegalėjo nueiti į miestą, tad surašydavo, ko reikia, ir duodavo pinigų prekėms. Pirkdavau vaistų skausmui malšinti, popieriaus, segtuvų, elektros lempučių. Parnešiau ir tris spynas. Vartelius užrakino, nes vielą buvo galima atsukti. Dabar reikėjo į anapus vartų esančią dėžutę įmesti raštelį ir po dienos ar kelių rasdavai atsakymą ar naują prašymą. Taip pranešiau ir apie trečios knygos „Dviese su namais“ pasirodymą 2001 m. Iki maisto parduotuvės, vilkdama pusiau paralyžiuotą koją, dar nueidavo pati.
       Po Nijolės Miliauskaitės mirties Danutei paskyrė jos gautą valstybės stipendiją. Šioji baigėsi 2003 m. liepos 1 d.
       2003–2004 m. žiemai anglių dar buvo likę iš anksčiau, o malkų jau ne. Žiema nebuvo šalta, bet takas apledėdavo. Pardavėjos kartą mačiusios, kaip Danutė pargriuvo. Pažįstamus apėmė nerimas, kas bus toliau. Ramiau būdavo pamačius, kai iš kamino rūksta dūmai ar dega šviesa.
       Vasario 6 d. „Literatūroje ir mene“ perskaičiau, jog „Vagos“ leidykla 2004 m. planuoja išleisti jos prozos knygą „Prie pietvakarių sienos“. Pasiteiravęs sužinojau, jog rankraštis dar neįteiktas, ir redaktorė J. Riškutė prašo paskubėti. Iš kitos pusės radęs, kaip prieiti prie namo (iš dėžutės raštelių jau senokai nebuvo paėmusi), prie visų langų šaukiau šią žinią, bet atsako nebuvo. Paskui kažkas dar matęs lyg žvakelės šviesą lange. Dūmai jau neberūko.
       2004-ųjų kovo pirmosios rytą atėjome visas būrys su atitinkamų įstaigų darbuotojais. Durys sunkiai pasidavė, bet vyrai įveikė užraktus. Danutė pasirėmusi alkūnėmis jau sustingusi klūpojo prie lovos. Ant stalo – sudegusi žvakelė. Ir nejučiomis prisiminiau kažkada jos pasakytus žodžius, jog, laikui atėjus, užsirakins visas duris, atsiguls ir lauks tos valandos. Bet įlipti į lovą pritrūko jėgų.
       Tarp kitų daiktų gulėjo atversta penkių lietuvių poečių – Nijolės Miliauskaitės, Juditos Vaičiūnaitės, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Onės Baliukonės ir Danutės Paulauskaitės – poezijos vertimų į anglų kalbą knyga. Ją ne taip seniai buvau parvežęs iš Vilniaus ir įmetęs į dėžutę.
       Tarsi nujausdama ateitį rinkinyje „Dviese su namais“ (p. 33) Danutė rašė:

       Dar neateiki, mirtie
       Aš nesu pasiruošus
       Aš norėjau gražesnės mirties

       Ji buvo verta ne tik gražesnės mirties, bet ir gyvenimo. Nors pomirtinį padarykime gražesnį, išleisdami rinktinę iš trijų rinkinių ir po mirties rastų eilėraščių bei esė ir Skuodo (Kulų) kapinėse pastatydami kuklų paminklą. O gal ir namelį, nepaisant, kas jame gyvens, nors po vienu sparnu priglaustų arba savo patalpose Poetei skirtą kampelį įrengtų visai šalia esantis Skuodo kraštotyros muziejus.

S. JONAUSKAS       

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt