METAI – 2005 – 8–9 – Literatūra, kritika, eseistika

HERKUS KUNČIUS

Pijoko
chrestomatija

       Knygą atverčiant
       Suktinis
       Svarbu
       Etiketo pamoka stipendininkams
       Lemtingas prietaras
       Tėvai ir vaikai
       Šauksmas
       Apsisprendžiau!
       Ahrenshoopo liaudies žaidimas DODO
       Premjera
       Discovery
       Utopija
       Tokie tie mūsų žvalgai
       Vietoj išvadų

Į viršų

KNYGĄ ATVERČIANT

Noriu įspėti mielą skaitytoją: dėl šiokių tokių etinių-moralinių priežasčių (jas skaitytojas netrukus supras) negalėjau knygos nepasirašyti tikrąja pavarde. Ilgą metą man teko dalyvauti aprašomuose įvykiuose, iš pirmų rankų lūpų gauti informacinę medžiagą, kaupti ją, saugoti, daryti išvadas.
Tad prieš mielojo skaitytojo akis netrukus atsivers galerija portretų ir įvykių, aprašytų iš natūros; faktai, nors kartais atrodytų ir neįtikėtini, yra tiksliai dokumentuoti.

       Sausis. Purvinas.
       Lietuvos Respublikos sostinė: Kaunas (?), Vilnius (!).
       – Kodėl?.. Kam mano, mano tėvų, senelių gimtajame Wilno mieste parūpo pakeisti gatvių pavadinimus?! Kas tai padarė?! Kuris?! Tu? Tu?! Kodėl, kurwa matka, aš klausiu?! – turbūt jau nuo Savanorių prrr… pradžios ieško atsakymo, piktinasi ir svyruoja į turėklą įsikibęs, kai aš stotelėje (prie Karaliaus Mindaugo tilto) įsigrūdu į troleibusą Nr. 4. – Kas prašė, ar aš, bliat', čia gimęs užaugęs, ar prašiau – aš – šventojo Jurgio – Jerzego pakeisti į Tilto?! Labai visiems reikėjo?! Tilto! Kodėl – Tilto?! Kur čia buvo tiltas?! – tuteišiškai svaido neatremiamus priekaištus. – Jerzego, Jerzego, Jerzego… – kartoja, kai jautresni alkoholio kvapams keleiviai traukiasi nuo įsikarščiavusio oratoriaus.
       Škoda troleibuse Nr. 4 man nusišypso laimė, randu laisvą vietą. Atsisėdu, įmerkiu batus į purvo balą, įprastą šiuo metų laiku.
       Klausausi.
       – Nieko nebėra! Nieko, kurwa matka, nebeliko!
       Išties, pritariu mintyse, šis žmogus teisus.
       Dėl įvykusių šalyje permainų Tadeuszo Kosciuškos stotelėje pasijuntu visų kalčiausias. Nudelbiu akis.
       – Suki bliat' nachui!
       Įbauginti ir taip pat kaltais pasijutę suki bliat' nachui tyli, vis nedrąsiau raukosi, spiečiasi arčiau durų – prisibijo atviraujančio miesto senbuvio.
       Netrukus ir aš (asmeniškai) inauguruojamas į suka bliat' nachui – neprieštarauju, pabūsiu kurį laiką suka bliat' nachui, man tai ne nauja: labusas, bybisas, hansas, fricas, jevrejus etc.
       Perkrikštytas slapta imu apžiūrinėti savo krikštatėvį – auksaburnį Vilniaus paveldo sargybinį: akivaizdu, subjektas-švytuoklė gyvenime ne pirmą (ir ne paskutinį) kartą paragavo svaigalo, patyrė ir smurto – svyrinėja be kelių viršutinių dantų, žvairuoja, labai didele inkštiruota nosimi. Panagės… jų nesimato. Amžius… net Vanga nepajėgtų įspėti: penkiasdešimties? šimto?.. Turbūt koks mokslininkas? Docentas? Sekso turistas? O gal – medikas? Stomatologas? Ne. Verslininkas? Ne. Disidentas? Walęsa?.. Kalnakasys? Vidutinis statistinis vienetas? Galbūt. Nors… Ne, Rolex ant riešo, Bison odinė striukė (nauja), baltos baltos kelnės (žiemą?), auliniai Camel batai (švarūs) – tokius seniai svajoju turėti.
       – O kuo Dzeržinskis, Puškinas, Černiachovskis neįtiko?! Lenino, bliat', Vilniuje nebėr! – graudinasi ir čia pat, matau, nepasididžiavęs suklumpa į purvo balą.
       Pargriuvo?
       Neteko pusiausvyros?
       Nepasivaideno: žengnojasi – pro aprasojusį stiklą intuityviai pažino Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
       Jau keliasi, neskubėdamas.
       Čiumpa už nepaklusnaus turėklo.
       Nebebaltomis kelnėmis. Bet labai susidvasinęs.
       Pakiliai žvelgia pro langą, atrodo, susigraudino.
       Nenusiramina. Vėl iškilmingai klaupiasi visai greta manęs, pagerbia baroko perlą – ten Dievas gyvena.
       Ne juokais dabar žmogus nusižemina, tuo tartum parodo ir kitiems (ne taip giliai tikintiems keleiviams) sektiną pavyzdį: itin pamaldžiai trejetą kartų išsipuošia kryžiaus ženklu, kai sniege klimpstantis troleibusas Nr. 4 vis dar važiuoja žiedu.
       Klūpo purve užsimerkęs, maldai sunėręs rankas ant krūtinės.
       Važiuoja.
       Ir meldžiasi.
       Dievui?..
       Man?!
       Aš susižaviu. Ne, ne todėl, kad man turistas meldžiasi.
       Galvoju, kaip gražu būtų: vos tik kuris nors troleibusas ar autobusas (Nr. 2, Nr. 307 – nesvarbu) privažiuoja bažnyčią – išmuštruoti krikščionys keleiviai, it burtų lazdele pamojus, puola ant kelių, žegnojasi, nuodėmingesnieji krenta kryžiumi, atgailauja, rauda: kaltas, kaltas… Ir tai turėtų kartotis privaloma tvarka, užfiksuota tipinėse viešojo transporto taisyklėse, patvirtinta Vyskupų konferencijos. Pažeidėjams – piniginė bauda, antrą kartą nusižengus – teismas, trečią – kartuvės, elektros kėdė. Jokių privilegijų. Išimčių. Taškas.
       Taip, tada gerokai dvasingesnės būtų mūsų kelionės.
       Pakilęs iš maldos neritmiškai linguoja.
       Vanka Vstanka tęsia:
       – Suki bliat' nachui… Kurvos… – staiga vėl susinervina, tuoj pat nusprendžia nusiraminti – įmontuoja į burną nepaklusnią cigaretę (su filtru), susikaupia, troleibusui Nr. 4 dar neprivažiavus Sapiegos stotelės, šiaip ne taip užsirūko, ima nuodyti organizmą.
       Rūko sau vienas žmogus. Traukia dūmelį Antakalnyje.
       Važiuoja vėl stačias per pasikeitusį Vilnių.
       Nebešneka.
       Ką galvoja? Kas dar jo širdį šį rytą (10 val. 16 min.) slegia?
       – Ar toli dar mano Lenkijos ambasada? – iš apstulbusių keleivių išrenka ir nelauktai pagerbia mane – suka bliat' nachui – klausimu.
       – Mums, gerbiamasis pone, šįkart pakeliui, parodysiu, – už alkūnės prilaikau jį išlipdamas Šilo stotelėje. – Aš taip pat netrukus vyksiu į Lenkiją. Aplankysiu Varšuvą, – pasigiriu; galbūt jis – tai naujas kaimyninės Rzeczpospolitos ambasadorius, maža ką.

       Traukinys Vilnius–Varšuva – nevisavertis, vos du vagonai (miegamieji). Mano vieta – trivietėje kupė. Buriu, su kuo šiąnakt teks vykti: moteris, vyras, gal snarglėtų vaikų porelė.
       Netrukus pajudėsime.
       Nejau važiuosiu vienas? Gerai būtų.
       Kaimyninėje kupė kažkoks gamybinis konfliktėlis. Matau, kaip tipas ima perkraustinėti daiktus į mano kupė; vis dėlto atsirado kaimynas.
       Nieko tokio, jaunas, negirtas – per trisdešimt. Kaklą apsijuosęs medinių karoliukų antkakliu, tatuitruotė. Žodžiu, žmogus, ne pabaisa.
       Kai stoviu vagono koridoriuje prie lango, jis teiraujasi, ar turiu ugnies. Gerai, kad nori ugnies, – rūko, nepraradęs žmogiškumo, t. y. sugebėjimo klysti.
       Aš pademonstruoju, kad ugnies turiu – Zippo.
       Jis laukia, kol traukinys pajudės, tada abu eisime į tambūrą, ten aš jam pridegsiu.
       Šypsomės.
       – Niekas netiki, o aš esu italas, – prisistato jis. – Bet kalbu lietuviškai. Ir lenkiškai kalbu. Moku kinų kalbą, arabų.
       – Super, – prisiverčiu apsidžiaugti poliglotiniais italo sugebėjimais.
       Jis man pasiūlo savo Marlboro (Light). Atsisakau. Rodau portsigarą, kad rūkau Falcon (Medium flavour, Light) suktines. Jis supratingai linkteli, įvertino mano radikalų skonį.
       – Ką veikei Lietuvoj?
       – Žmoną lankiau.
       – Super, – pagiriu italo rūpestingumą. – Kaip ilgai?
       – Savaitę.
       – Super extra.
       – Atsiprašau, – italas užsirakina vagono tualete.
       Turbūt šika, galvoju sėdėdamas kupė, kai jis geras dvidešimt minučių negrįžta.
       Bandau skaityti kažkokį Jean Echenoz: „Aš išeinu, tarė Fereras, palieku tave. Viskas lieka tau, o aš išvykstu…“ Šūdų šūdas, kompetentingai iš pirmųjų eilučių įvertinu, nors Prancūzijoje, anot anotacijos, šis autorius laikomas vienu geriausių savo kartos romanistų.
       – Šikai? – susirūpinęs klausiu, kai italas sugrįžta.
       – Šikau.
       – Super.
       Pasiūlau iš gertuvės brendžio, kad jis atsigaivintų. Ne, negersiąs, praėjusią naktį daug visko prisiragavęs: vodka, brandy, whisky.
       Gurkšteliu.
       Jis pirštais šukuoja savo plaukus.
       – Kai kirpdavausi trumpai, mamytei nepatiko. Dabar užsiauginau ilgesnius, jai taip pat nepatinka, – pasiguodžia man. – Rytoj rytą į Varšuvą iš Milano atskris mano mamytė, senelė, senelis ir dėdė su teta.
       – Super, – negaliu likti abejingas, kad išskirta italų šeima ir vėl susitiks.
       – Pirmadienį važiuojam į Berlyną.
       – 7:20?
       – Taip.
       – Super, aš taip pat pirmadienį – 7:20 – į Berlyną.
       – Negali būti?!
       – Gali.
       – Žiūrėk, – jis traukia ir rodo man, ką prie Ostra Brama nupirkęs artimiesiems.
       – Super, – grožiuosi kičinėmis stačiatikių ikonų reprodukcijomis.
       – Šventosios Dvasios vienuolyne pirkai?
       – Aha.
       – Super. Graži dovana.
       Vėl rūkome tambūre: Marlboro ir Falcon.
       – Esu vertėjas.
       – Vau!
       – Man labai patinka poezija, tai – širdies šauksmas. Verčiu poeziją, man labai patinka poezija.
       – Šiuolaikinė?
       – Taip.
       – Ką verti?
       – Tą, jūsų…
       – Gedą?
       – Ne.
       – Venclovą?
       – Ne, tokio nežinau.
       – Marcinkevičių?
       – Taip taip, Mickiewicz.
       – Super.
       – Yra dar tas – geras, – ilgokai galvoja. – … Słowacki.
       – Taip, jis super – Juliusz Słowacki.
       – Bet labiausiai patinka man tas… Jis čia negyveno. Iš kitur kilęs. Tas… Na tas…
       – …
       – Puškin! – prisiminė.
       – Puškinas – visų geriausias, – patvirtinu. – Super Puškin.
       Sugrįžtame į kupė.
       Gurkšteliu iš gertuvės. Italas nusivelka megztinį.
       – Kur gyveni?
       – Jau dešimt metų Krokuvoje. Bet dirbu Varšuvoje, Italijos ambasadoje, verčiu poeziją.
       – Super.
       – Nesiskundžiu.
       – O tu žinai Baricco? – klausiu.
       – Žinau, mano dėdė buvo rašytojas – girdėjai?
       – Ne.
       – Antonio Amouretti.
       – Ne, nežinau. …Pas jus buvo dar tas… Verdi.
       – Giuseppe Verdi, žinau.
       – Versaci?
       – Jį nušovė.
       – Nes buvo pederastas.
       – Taip.
       – United Colors of Benetton?
       – Tas vis dar gyvas.
       – Mussolini Benito?
       – Žinau jį.
       – Spartacus?
       – Spartacus.
       – Berlusconi?
       – Taip taip… Silvio Berlusconi.
       Jis nusimauna kelnes, nusiauna batus – eis miegoti, pavargęs. Jo batai juodi, su auliukais, druskos išpieštais baltais ornamentais. Pastebiu, kad net žiemą italas nemūvi kojinių. Užsigrūdinęs, nusprendžiu.
       Bandau skaityti tą, na tą…: „Jis pasidėjo šalimais rankinę, kurioje, be tualeto reikmenų, buvo dar baltinių pamaina, ir įsižiūrėjo tiesiai priešais save mechaniškai…“ Bliat', koks šūdas!
       Gurkšteliu.
       Einu rūkyti.
       Kai grįžtu iš tambūro, šviesa kupė užgesinta. Italas jau knarkia, guli virš manęs.
       Išsitiesiu, klausausi italo bel canto knarkimo.

       – Pasų kontrolė! Pasų kontrolė! – veržiasi pro duris.
       Tikrina.
       Vėl tikrina, kiti.
       – O, makaroni! Jacek, žiūrėk, spagetti! Makaroni! – lenkų pasieniečius vidurnaktį pralinksmina italo diplomatinis pasas.
       – Si si, makaroni. Makaroni makaroni, – pritaria ir juokiasi drauge su jais mano kupė kaimynas. – Spagetti. Pasta. Pizza. Makaroni, – veik plyšta iš linksmumo italas.
       Užmiegu.

       Paryčiais Varšuvos Centrinėje stotyje išsiskiriame.
       – Iki.
       – Laimingai, – pamoja man poezijos mylėtojas, skuba.
       Turbūt nebesutiksiu jo… Na gal kokį kartą; kai lankysiuosi pas tą, tą… Aleksandr Sergejevič Puškin.

       – Przechodnia 2. Už kiek nuvešit?
       – 10–12 zl. Tinka?
       – Gerai.
       – Sėskit.
       – Mano lagaminas.
       – Leiskit, padėsiu ponui.
       – Ačiū.
       – Iš kurio traukinio?
       – Wilno–Warszawa.
       – Vilnius?
       – Taip.
       – Tik dabar atvažiavot?
       – 5:52.
       – O išvykot?
       – 20:50.
       – Ilga kelionė. …Mano žmona iš Vilnius kilusi. Buvo su ekskursija prieš porą metų nuvažiavusi, labai patiko. Yra ir giminių kažkur, bet nespėjo susitikti, pasirinko Troki – įdomiau. Juodos duonos kepalą atvežė, – turite nuostabios juodos duonos. Pakepi namie riekelėmis, druska, česnakas, paskui – su alum… Gera ta duona… Bet kiti jos nemėgsta, sako, kad per rūgšti. Man gera, aš galiu ir actą gerti. Ir dar turite tuos… cepeliny. Pats neragavau. Bet žmona sakė, kad morze byc. Ji neseniai buvo Minske, tai atsivežė…
       – Čia sustokite.
       – Kur tik pageidaujat.
       – Kiek skolingas?
       – …
       – Tai dvidešimties zlotų banknotas.
       – Dėkui.
       – …
       – Čia buvo dvidešimt zlotų!
       – Taip taip, viskas gerai.
       – …
       – …
       – …
       – Ne, ne, leiskite, aš pats iškelsiu jūsų bagažą.
       – Ačiū.
       – Ir jums – LAIMĖS!

Aš eidamas labai labai tyliai:
– Eik šikt… suka blat' nachui.

Kai atvykstu, Lenkijoje ne pirmą dešimtmetį mane persekioja Stanyslaw Ignacy Witkiewicz. Persisotinau juo Krokuvoje, Slupske: Sztuka, Projekt, Kantor, Umarla klasa, Narkotyki etc. Net Vilniuje savo bibliotekoje iki šiol galiu rasti tuziną jo albumų, romanų, dramų, reprodukcijų etc.
Atsibodo.

NUOBODU!

       Šį kartą Varšuvoje Zamek Ujazdowski dar viena jo paroda; genijus neišsemiamas (?). Ištrauktos jam priklausiusios kažkokios vokiečių, lenkų, prancūzų filosofų knygos. Perfotografuoti puslapiai, padidinti – pinigai įsisavinti.
       Pakabino ant sienų.
       Dabar, anot parodos sumanytojų, žiūrovams bus labai įdomu pasiskaityti Witkacego komentarus tų knygų puslapių paraštėse.
       Malonėkite grožėtis.
       Apsišikit.
       Man – neįdomu! Tik labai retai sustoju, užkliuvęs už cheminiu pieštuku parašytų žodžių: gowno, piwo, wodeczka, nie (!). Visa kita – niekai.

       – Taip greitai apžiūrėjote parodą? – susirūpina durininkas, kai einu velniop iš Zamek Ujazdowski.
       – Nuda.
       – O gabūt ponas rastų laiko ir užeitų į mūsų priestatą, ten Kozak – dar niekada nerodyti darbai. Papildomo bilieto pirkti nereikia: zapraszam.
       – Kas?
       – Kozak: Take me to the deeper nights.
       Kozak tai kozak, nieko man nesako Kozak. Štai Louis-Ferdinand Celine „Ilga kelionė į naktį“ – sako, skaičiau, patiko.
       Einu lauk.
       Ne, vis dėlto susirasiu tą priestatą.
       – Pan do Kozaka?
       – Tak, – patvirtinu priestato salės budinčiajam.
       – Prosze upszejmie, – įleidžia.

       Aš ir Kozak, salėje daugiau nieko nėra.
       Nepopuliarus?
       Gal šiek tiek daugiau nei dešimt darbų: 100x70 cm. Lenta. Akrilas.
       Paprasta. Aišku. Ir arkliui – koniu – aišku.
       Žiūriu.
       Einu.
       Kabina.
       Kozako III Reich architekūros fone, pasirodo, vyksta mane jaudinantys dalykai.
       Štai trys pliki plakatiniai, lyg būtų nužengę iš Völkisches Beobachter puslapių, arijai-modeliai (su išsišovusiais žandikauliais ir šalmais ant galvų) kelia kojas auštančio ryto fone ir klausia manęs: Schonheit siegt aus allen Fronten?
       – Doch, – atsakau.
       Kitame paveiksle nemažiau susirūpinęs nacis (su auliniais batais) pasilenkia ir prašosi į krosnį, ten jau raitosi kūnai: Wprowadz mnie do glębszych nocy.
       – Prosze.
       Arnold Schwarznegger stoto peliukas Micky Mouse stovi išsiskėtęs su kumštinėmis pirštinėmis puolančio boksininko poza ir demaskuojančiai konstatuoja: Faszystowska prowokacja Izraela.
       – Natürlich, – patvirtinu. – Bac! – abu atremiam žydų smūgį.
       O Claudia Shiffer figūros nuogas Adolf Hitler degančių fakelų fone geidulinga poza šliaužia ant keturių, žvelgia į mane pro savo čiupą ir gundo nusidėti: Piękna i elegancka…
       – Idze, idze do cebie, – tiesiu rankas. – Ich komme, mein Adolf, meine susse…
       Nejau subrendo totalitarizmo ilgesys?..
       Propagandos?
       Kodėl mane vilioja jaudinantys dalykai?

       Šiandien paskutinė diena (sekmadienis), kai Zachęta galerijoje pasirodo kinai. Daug artist kinų, beveik visi su atsivežtomis videoinstaliacijomis; azijatai itin mėgsta filmuoti, filmuotis – tokie genai, baterijos, t. y. elementai.
       Kaip ir dera, salėje pirmiausia pasitinka svetingasis Mao – veik gyvas, išpurtęs ir raudonas. Nemažiau raudoname drobės fone jis moja iš paveikslo man, kviečia apžiūrėti šiuolaikinę kinų meno parodą.
       – Heil, Mao Tse-tung!
       – Heil, Herkus, – šypsosi man asmenybės kultas.
       Kabinos.
       Eto my znajem, plavali.
       Vienur videoart ekranų projekcijose varstosi durys, kitur slapta kamera filmuoja diskotekos tualeto užkulisius – ten prostitutės užsuka pasigražinti. Animaciniai daunai žiūri animacines žinias. Šilko siūlai. Sprogsta bombos. Kartoniniai amerikiečių kalneliai. Millitary paradai šalia Mao mauzoliejaus Pekine.
       Aišku.
       Dairausi, ar nėra aplinkui gražių mergų.
       Nors prietemoje sunku ką įžiūrėti, prisimerkiu ir jautria patino uosle užuodžiu, kad viena nuobodžiaujanti budinti visai nieko: kokių dvidešimties, aukštakulniai (!) batai, vis dar naivių (?) akių, užsimiršusi kramto lūpą, žaidžia su plaukų sruoga, tampo ją, peša.
       Galima būtų užkalbinti…
       Pavyzdžiui:
       – Atleiskit, norėčiau jūsų pasiteirauti?
       – Taip.
       – Ar šios parodos neketina pratęsti?
       – Deja, šiandien paskutinė diena.
       – Kaip gaila… O kas numatyta?
       – Eskimų papuošalai.
       – Išties! Ne, negali būti! Ne!
       – Kodėl jus tai taip nustebino?
       – Jūs sakote tiesą?!
       – Taip, paroda jau prieš kelerius metus suplanuota.
       – Ar jūs neapsirinkate?
       – Galite pasitikslinti administracijoje.
       – Gal malonėtumėte palydėti?
       – Privalau čia būti.
       – Sunku turbūt ištisą dieną stovėti, žiūrėti vis į tą pačią projekciją?
       – Toks darbas.
       – Nepatikėsiu, kad visą gyvenimą ketinate jį dirbti.
       – Žinoma, kad ne.
       – O ką galvojate apie ateitį?
       – Galbūt bandysiu mokytis…
       – Tai įdomu. Leiskite pasiteirauti, kur?
       – Kol kas dar neapsiprendžiau. Turiu planų, nenoriu jų išduoti.
       – Jūs tokia paslaptinga… Atsiprašau, nuo peties jums nuimsiu plauką. …Gyvenate Varšuvoje?
       – Nuomoju kambarį.
       – Kur?
       – N.
       – Tai bent! Mes – kaimynai!..
       – Išties?
       – Koks sutapimas! Kartais, patikėkite, sutapimai būna lemtingi.
       – Taip, atsitinka.
       – Skaniai kvepiate.
       – Ačiū.
       – Pasilenkite, pabandysiu atspėti…
       Ir t. t., ir t. t., ir t. t.
       Ir t. t…

       – Tu toks mielas…
       – Deja, Grazyna, man jau metas…
       – …
       – …

       Smūgis į pasmakrę.
       Nokdaunas: vienas, du, trys, keturi, penki, šeši...
       Boks!
       Netikiu: nususęs kinas, akivaizdu, kad šios parodos videoartist, prisigretino prie mano merginos, ji apsidžiaugusi keliskart cyptelėjo, mano akivaizdoje puolė jam ant kaklo.
       Dabar jau įsisiurbė, laižo, glosto azijato plaukus, dūsauja… Begėdė! Nedėkinga lenkė! Vos metras nuo manęs! Ne, mažiau!
       Išduoto–sutrypto–pažeminto meilužio kūnu perbėga pavydo šiurpuliai. Po krūtine užverda. Imu šauktis kraujo keršto: vendeta, vendeta, vendeta!..
       Aš stoviu išvertęs obuolius, mazochistiškai žiūriu, kaip mergina, su kuria taip gražiai ką tik draugavome, mane išdavė, o dabar laižosi su tuo neūžauga – kažkokiu bevardžiu kinu, netrukus ims dulkintis, ištekės, susilauks vaikų, anūkų...
       Pasibjaurėtina jų aistra. Šią akimirką imu nekęsti videoartist kino, kinų parodos, kultūros, Jan ir In. Nekenčiu daoizmo, visos Kinijos, taip klastingai mane aplenkusios galerijoje Zachęta. Taip, nekenčiu Min dinastijos ir komunistinės Mao Kinijos! Ir nenuspėjamos Azijos nekenčiu – nuo Uralo kalnų iki Japonijos! Pateisinu atominę bombą, susidorojimą Ten Men aikštėje. Viską pateisinu, kas ten ateityje įvyks!

       – Tau bus įdomu ir naudinga, – pastumia tuščią stiklą Gabrysia, kad įpilčiau jai Alita brendis.
       – Kur?
       – Netrukus važiuosime, netoli.
       – Kada?
       – Ne, ne, nebūtina šiąnakt skubėti, – ramina Gabrysia, kai pastebi, jog gailiai žvilgtelėjau į apypilnį Alita brendis ant stalo, į ją, į vis dar neatkimštą wodka muzyczna…
       Užkandu parūkyta dešrele, įsimetu burnon marinuotą agurką.
       Ne, kavos-arbatos nereikia.
       Laimingas.
       – Prost!
       Prisidegu cigaretę.
       Toliau svečiuojuosi pas Gabrysia.
       Savas.
       Ramu.
       Saugu.
       – Prost!
       – Prost!
       – Į sveikatą!
       Gabrysia yra mano draugė – ištikima iki panagių; mosklininkė, menotyros dr. Praėjusiame tūkstantmetyje susipažinome bepročių seminare Švedijoje-Suomijoje, dvi savaites išbuvome izoliuoti sušiktoj saloj pas sektantus stačiatikius – be parduotuvės, mečetės, cerkvės, sinagogos, bažnyčios ir alkoholio; vien prasmingi prelegentų pranešimai pavėsinėje – nuo 9:00 ryto iki 23:00, nepabėgsi. Nuo tada vis susitinkam, išsibučiuojam, pakikenam.
       – Rasa, tau įpilti?
       – Žinoma, – neprieštarauja Przechodnia 2 buto nuomininkė, pas ją aš glaudžiuosi; ji ne menkesnio kalibro draugė.
       Troika.
       – O mūsų senas žydas Andrzej galutinai išprotėjo, – krizendama ima pasakoti Gabrysia apie bendrą pažįstamą – pseudofilosofą Ekwinski (ohne dr.), tai jis mus tada įviliojo į Aland salyno (Finlandia) blaivybės spąstus. – Įsivaizduok, kartą per pusmetį Andrzej atskrenda iš Stokholmo ir ateina pas mane į Zachęta, neišvengiamai kaskart pasakoja apie pierwiastku duchowym. Paskui juokiasi. Klausia mano nuomonės. Tyliu. Suprantama, turiu darbo. Tada jis verkia kabinete. Gestikuliuoja rozplawionym plaszczem. Vėliau prisipažįsta, kad ketina vėl kažką organizuoti Švedijoj, Danijoj, Suomijoj, Izraelyje, visame pasaulyje…
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!
       – Neseniai Andrzej…
       Suskamba telefonas.
       – Taip taip, atvažiuojam, – ramina Gabrysia. – Mūsų jau pasigedo, – reziumuoja pokalbį.
       – Kur?
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!
       – Aš sakiau, mums bus juokinga, – žada Gabrysia. – Panoptikum: polskie menininkai, užsivaidinę polskie galerijų direktoriai, visokie polskie kuratoriai – elita artystyczna; jie švenčia mano pažįstamų – elita artystyczna – įkurtuves. Prisižvengsim sugrįžę.
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!
       – Kada?
       – Nėra būtinybės skubėti.

Elita artystyczna.

Prisimenu elita teatralna…

       Gdanske, pasibaigus Metų kritiko apdovanojimo ceremonijai, elita teatralna pakvietė pavakrieniauti – į mylimą autobusų vairuotojų valgyklą.
       Elita teatralna (masculinum) užsakė kiaulės kojų, alaus; ne, mums nereikia jaudintis – esame svečiai, jie, elita, mokės.
       Tada elita teatralna ėmė paskubomis tartis, kuriuos sezono spektaklius Lenkijos spaudoje artimiausiu metu sudirbti, kuriuos nutylėti; tas jau vertas – mūsiškis, anas mažiau, nors... Tu ten, jis čia, o aš dugne parašysiu… Begeriant antrąjį bokalą perėjo prie aktualesnių temų: kas ką yra išdulkinęs.
       Storas, pasirodo, tada tą pastorių Rygoje vis dėlto patvarkė. O Ilgas, nepatikėsi, tuo metu krušosi su nepilnamečiu rusų viešbutyje, vėliau, kai atsibodo, prisijungė prie kitų – šie apačioje laižė vieni kitiems šiknas.
       Faine, anot Storo, laižyti šikną – neprilygstamas malonumas. O Ilgam – atvirkščiai: jis retokai palaižąs, tačiau neprieštarauja, kai kiti jam tai daro.
       Ir dar gerai yra susigrūsti abudu į burną, nusprendė elita teatralna po trečio alaus bokalo.
       Ne, nesutinku, chlopaki, nemažiau malonu, kai ir kiaušus pačiulpia, filosofiškai samprotavo Mažas.
       Žinoma, be jokios abejonės, kai tau kiaušus čiulpia, niekada negali ant žmogaus pykti, nesiginčijo su Mažu Storas ir Ilgas…

       – Taxi.
       – Į sveikatą!
       – Prosit!
       – Na zdrowie!

       Blokinio namo antro aukšto buto duris atidaro kuprius – wybitny malarz a la Toulouse-Lautrec.
       – Pisarz litewski, – iškilmingai pristato mane Gabrysia.
       – Malarz polski.
       – Dyrektorka.
       – Wicedyrektor.
       – Kuratorka.
       – Pizdatorka, – ne, tyliu, man čia po Alita brendis pas Gabrysia pasigirdo.
       Sugebu tuojau užmiršti jų pareigas ir vardus.
       Neerdviame kambaryje stoviniuoja penkios šešios personos. Blaivios. Pasitempusios.
       Žiūri.
       Aš taip pat ne aklas.
       Ant stalo pastatytas ne Zepfer puodas, jame – kopūstų troškinys; jau juokinga.
       Gerti… yra, nedaug.
       – Gal ponui galėčiau pasiūlyti? – teiraujasi ta, kuri turbūt čia yra šeimininkė – paslaugi wybitny malarz žmona, galbūt meilužė – chui s nim: boba.
       Apsidairau, gražių mergų nėra; mano draugės gražiausios – apsišikit, polska elita artystyczna!
       – Ačiū. Kitą kartą, – atsisakau troškintų kopūstų iš ne Zepfer puodo.
       Nenoromis man įpila: wodka.
       Išties, galvoju, Raselė be reikalo naujakuriui malarz a la Toulouse-Lautrec ir jo elita artystyczna įteikė konjako (!) butelį – 0,7 l. – Mis en bouteille par France (!).
       – Galbūt jau persigalvojote? – vėl teiraujasi šeimininkė ir primygtinai bruka man dubenį su savo kopūstais.
       Nepamilsiu troškintų kopūstų: kankinkit, budeliai, smarkiau…
       Fuck off.
       Nuo palangės tercet artystyczny sukrizena.
       Dar kartą.
       – Nejau aš ponams toks juokingas, jei po vidurnakčio nenoriu troškintų kopūstų? – kuo mandagiau klausiu. – Verčiau įpilkit.
       – Neužsikąsit?
       – Ar aš panašus į tą, kuris šiąnakt užsikanda?
       – Atstokit z tą jebaną kapustą! – krūtine užstoja mane dr. Gabrysia Switek-Rosenfeld – Zachęta archyvų ir bibliografijos skyriaus vedėja. – Herkus w dupe pierdole polską kapustę!
       Polska elita artystyczna atsiknisa nuo manęs – visai nakčiai.
       Visam gyvenimui?..

       – Labai gerai, kad nupirkai Tyskie, tai mūsų pats geriausiausias alus, – pagiria mane lenkomanė Raselė, kai sugrįžtu į Przechodnia 2 iš supermarket.
       Pagaminu kažkokį jovalą iš faršo, paprikos, ryžių, pastos, ketčupo (deja, natūralių pomidorų nebuvo).
       Pats ir valgau.
       13:00 pusryčiauju, užsigeriu Tyskie.
       Po mano kojomis – Varšuvos panorama.
       Saulėta, devintas aukštas.
       13:18 Raselės bare (ant spintos) atrandu nugertą Fernet citron. Apžiūrinėju, skaitau: 30% alk.
       – Nori?
       – Galiu, – įsipilu taurelę.
       Fernet yra geriausias vaistas nuo pagirių. Deja, netikras – tik 30%, galėtų būti 40% ir be citron.

       Popiet einame į kavinę, ten susitiksime su Iza ir Zuza – vertėjomis.
       Uždaryta.
       Laukiame gatvėje, nes kaip tik šioje vietoje susitarėme.
       Ateina, nevėluoja.
       Apsikabiname.
       Bučiuojamės.
       Susirandame barą, čia atkakliai ima veikti mano Visa Electron... Užsakau antrą butelį vyno. Dar…
       Zuza vis dar įsimylėjusi savo jauną vyrą, sėdi ir tyli.
       – Zuza, atsipalaiduok.
       – Man jau metas, – pakyla eiti.
       – Atsargiai.
       – Pati žinau.
       Išeina.
       Dulkintis?..
       Viskas gerai, netrukus prie mūsų prisijungia Gabrysia.
       – Keičiame vietą?
       – Keičiame.
       – Žinau kitą, šalia, – rekomenduoja Iza.
       Atsiduriame greitojo maitinimo įstaigoje.
       – Bliat', Iza, kur tu mus atvedei?
       – Bet čia pigu, maistas geras.
       – Bliat', Iza, į restoraną aš jus kviečiau!
       – Galime, jei nepatinka, eiti kitur.
       – Tiek to, – sakau ir kasoje pas bufetavą nuperku kelis buteliukus Sangre de Torres, jis man visada skanus.
       Apie vakarykštę party su Gabrysia ir Rasele nešnekame.
       – Pavalgėt?
       – Pavalgėme.
       – Tada pyzdinam iš čia – nachui!

Papyzdili…
Nachui.

       Kažkurią akimirką susivokiu, kad kolektyvo ratelyje šoku lenkų liaudies šokius: pagal komandą kilnoju kojas, pliaukšiu delnais, tūpčioju, sukuosi vilkeliu... Šalia – Iza, viskas gerai.
       – Ką mes čia veikiame?
       – Nežinau.
       – Kur mes?
       – Turbūt Liaudies kūrybos namuose, huralų vakaronėje…
       – Ir seniai jau šokame?
       – Kokią valandą.
       Dairausi: nepadoriai šviesi sporto salė… ir persenę huralai, folkloro kolektyve mudu su Iza – jauniausi.
       Apsisuku: Gabrysia, Raselė, jos susiėmusios už pilvų, bet vis tiek myža į kelnes – juokais leipsta.
       – Prisišokai?
       – Bliat', kaip prisišokau…
       – Einam kitur?
       – Einam.

Einam.

Restorane išgeriame, užkandame, tada nelauktai įgaunu galią nuspėti žmonių biografijas.

       – Jūs kilusi iš Lodzės, studijuojate Varšuvos universitete psichologiją, šiais metais tapsite bakalaure, – išburiu mus aptarnaujančiai padavėjai.
       Ji išverčia akis.
       Žiūri, netiki.
       – Esame kur nors susitikę? – nepatikliai klausia.
       – Niekada gyvenime, aš – užsienietis.
       – Iš kur apie mane žinote?
       – Jaučiu.
       – Ne, taip nebūna…

Apstulbusi padavėja pakviečia prie mūsų stalo savo kolegę, kad ir apie ją ką nors pasakyčiau.

       – Antras kursas. Filologija.
       – Neatspėjot, bibliotekininkystė, – nusivilia manimi antroji.
       – Kurcze, Herkus, kas tau atsitiko? – vienu metu susirūpina mano dvasine sveikata draugės.
       – Pats nežinau, gal šiek tiek per daug išgėriau, dabar viską kiaurai permatau.
       – Gal judam namo?..
       – Judam... Judam, JUDAM, JUDAM, JUDAM... NAMO...

7:20 – Warszawa Centralna, III peronas, 2 kelias.

       Bilietų kontrolė.
       Baras.
       Taurė Sohpia Merlot.

13:12 – Berlin Ostbahnhof, 7 kelias.

Puodelis kavos bufete. Cigaretė. 0,7 l Flagman degtinės buteliukas (9 EU) rusų delikatesų mugėje Berlin Ostbahnhof.

14:21 – 2 kelias, traukinys Berlin Ostbahnhof – Stralsund.

Rūkomasis vagonas.

       Flagman.
       Cigaretė: tabakas Falcon, JOB gilzė.
       Flagman.
       Cigaretė: tabakas Falcon, JOB gilzė.
       Bilietų kontrolė.
       Flagman.
       Flagman.
       Cigaretė: Falcon tabakas, JOB gilzė.
       Flagman.
       Flagman.
       Flagman.

17:17 – Stralsund, 1 kelias.

Stotis. Policija. Suoliukas. Cigaretė.

17:42 – 1 kelias, Stralsund–Ribnitz-Damgarten, West.
18:18 – Ribnitz-Damgarten, West, 2 kelias.

Kelionės trukmė: 10:53.

       18:55 – Ribnitz Bahnhof, 210 autobusas, paskutinis šįvakar.
       – Į Ahrenshoop.
       – 4 EU ir 10 ct.
       – Čia penki.
       – Sėskit.
       – Čia buvo 5 EU…
       – Mačiau.
       – …
       – Jokių problemų, sėskit.
       – Herzlich willkommen in DDR, – mintyse nusikeikiu.

       18:59 – Ribnitz Koch Gotha Platz.
       19:00 – Ribnitz Drei Linden.
       19:01 – Ribnitz Boddencenter.
       19:02 – Ribnitz BESTWOOD.
       19:03 – Koerkwitz, Dorf.
       19:04 – Koerkwitz, Sunshine Ferienpark.
       19:06 – Koerkwitz, Hof.
       19:08 – Daendorf.
       19:11 – Dierhagen, Dorf.
       19:14 – Dierhagen, Kreuzung.
       19:15 – Dierhagen, Strand.
       19:16 – Dierhagen, Kreuzung (?).
       19:18 – Dierhagen, Ost.
       19:20 – Dierhagen, Forst.
       19:21 – Wustrow, Nebelstation.
       19:23 – Wustrow.
       19:26 – Niehagen.
       19:28 – Althagen.
       19:30 – Ahrenshoop, Mitte.
       19:31 – Ahrenshoop, Deich.
       19:32 – Ahrenshoop, Ost.

       – Ost?
       – Ost.
       – Ahrenshoop?
       – Ahrenshoop, Ost.
       Bliat', per vėlai išlipau!

       Kunstlerhaus Lukas, Dorfstrasse 35 – čia šešias savaites aš rašysiu.
       Prie vilos laukųjų durų susirandu, skaitau pamalonintas švieslentėje: Appartement 3 – Hercus Kuncius.
       Laukia. Gerai, kad jau laukia.
       Skambinu: Biuro.
       Dar kartą.
       Girdžiu: kaukšt, kaukšt, kaukšt…
       Atidaro ta, kuri turėtų būti Ursula Vogel – Leiterin Kunstlerhaus Lukas.
       – Labas vakaras, aš – Herkus Kunčius – iš Lietuvos.
       – Hetzlich willkommen, Ursula Vogel, – šypsosi.
       Mane veda į vilos virtuvę, ten prie kelių butelių jau sėdi: vokiečių kilmės rumunė Ulrike (Malerei), Andreas iš Tiūbingeno (Malerei), pusiau švedė, pusiau vokietė Sunje (Prosa) ir berlynietė Ute (Installation).
       – Vyno?
       – Pageidaučiau penkių minučių privatumo, – taip ir pasakau: privatumo.
       – Ak taip, – susinepatogina Ursula. – Aš tave palydėsiu į apartamentus...
       Pakylam laiptais.
       – Čia, – įleidžia.
       Kol rodo studiją, miegamąjį, tualetą, aš slapčia apžiūrinėju Ursula: už mane keleriais metais jaunesnė, niekad netekėjusi, vidutinio ūgio, raudonomis dėmėmis išmuštu veidu.
       – Išeinu. Netrukdysiu. Kai atsilaisvinsi, laukiame apačioje.
       Žinau, kad apačioje esu aptarinėjamas.
       Labai greitai apsitvarkau, mano rankoje: Stumbras. Brendis – 0,5 l.

       – Brendis, – statau ant stalo butelį. – Aus Litauen.
       Andreas papilsto.
       Susidaužiame.
       – Prosit!
       – Geras, skanus, – susidomi anotacija.
       – Ist Litauen, – rodau etiketėje nupieštą Prancūzijos žemėlapį. – Paryžius, Monpeljė, Marselis…
       – Taip taip, – nesusivokdamas pritaria man.
       – O čia Viduržemio jūra, kairėje – Pirėnai ir Ispanija, dešinėje – Mažino linija, Vokietija, – vedžioju pirštu per tariamą Lietuvos žemėlapį ant butelio.
       – Ak taip, ak taip, – pratrūksta juoku Andreas, – Litauen brandy!
       – Vyno?
       – Mielai.
       Dar viena kita mandagumo frazė.
       – Atleiskite, po kelionės Vilnius – Warszawa – Berlin – Stralsund – Ribnitz-Damgarten, West – Ahrenshoop jaučiuosi gerokai pavargęs, – veidmainiauju.
       – Mes taip pat neseniai atvykom, suprantam, labai gerai suprantam, – neprieštarauja menininkų kvartetas.
       – Dar taurę vyno? – siūlo jau A4 dėmėmis išmušta Leiterin Ursula.
       – Eisiu miegoti, – meluoju, – noriu pabūti vienas – nuo rytojaus knygą rašysiu…

Į viršų

SUKTINIS

I atsitikimas

       Viename laive jūreiviai laikė prisijaukintą gražų ožį. Jūreiviai jį labai mylėjo. Ožys pažinojo savo globėjus, šaukiamas atsiliepdavo.
       Kažkuris jūreivis kartą sumanė pajuokauti: nutvėręs ožį už ragų supylė jam į gerklę butelį romo.
       Ožys pasimuistė, ėmė čiaudėti, nubėgęs į kubriką atsigulė po gultu.
       Ten jis išgulėjo dvi dienas užsimerkęs, liežuvį iškišęs, nieko neėdė ir neatsiliepė šaukiamas.
       Jūreiviai labai išsigando, kad ožys neapaktų.
       Trečią dieną ožys atsikėlė; kai pasirodė denyje, visi labai nudžiugo: pakaitomis jį glostė, mylavo ir vaišino kas kuo galėjo.
       O romo ožiui davęs jūreivis vėl ryžosi pakartoti savo nedorą pokštą: pasišaukė ožį.
       Nieko pikta nenumanydamas ožys bėgo pas jūreivį… Vos išvydęs butelį, sustojo. Pagalvojęs atatupstas pasitraukė ir… įsibėgėjęs puolė gundytoją: išmušė iš rankų butelį ir jūreivį mirtinai po burėmis subadė.

       Tad pašnekėkime apie naują mūsuose dalyką – susilaikymą.
       Ką reiškia šis žodis – susilaikymas?
       Nuo ko mes turime susilaikyti?

Midus, alus, grapa, ouzo, kalvadosas, pastis, vynas, vodka, sidras, fernetas, grogas, spiritas, likeris, slivovica, vermutas, brendis, samanė, barackas, trauktinė, punšas, šampanas, chicha, arakas, horilka, šerbetas, čiačia, portveinas, sambuko, absentas, campari, akvavitas, cheresas, konjakas, rakija, maraskinas, vinjakas, sektas, tekila, armanjakas, mastika, šnapsas, balzamas, romas, sakė, džinas, viskis…

Alkoholis yra nuodai.
Nuodai užmuša žmogų.

Ir net aluje yra alkoholio nuodų.

O kaip daromas alus? – paklauskite manęs.

Alus daromas iš miežių.
Jei alus daromas, tai dažniausiai iš miežių.

       Miežiai užauga lauke.
       Žmogus miežius pamerkia tamsoje. Grūdai pradeda brinkti. Grūdai sudygsta.
       Sudygę grūdai tampa saldūs, tai – salyklas.
       Salyklas išdžiovinamas. Salyklas sumalamas. Salyklas apipilamas šiltu vandeniu ir sumaišomas.

Vanduo tampa saldus.
Šis vanduo toks saldus…

Į vandenį dedama apynių. Apynių vanduo yra kartus, – jei per klaidą jo išgertum, netaptum girtas; dar trūksta šėlstančio piktadario. Tas piktadarys – mielės.

       Mielės yra piktadarės.
       Mielės tik atrodo nekaltos.
       Mielės yra pikti grybeliai.
       Grybelių yra visur: ore, kambary ir lauke.
       Grybeliai yra bakterijos, visos jos nedoros.

Grybeliai siaučia, jie yra gobšai. Jie mėgsta viską, kas saldu. Jie ėda saldmenį, kurį aptinka vandenyje.

Saldmuo nesileidžia ėdamas.

       Saldžiame vandenyje prasideda kova.
       Kova vadinasi rūgimu.
       Rūgimas – tai kovų kova.
       Kovų kova – tai rūgimas saldžiame vandenyje.

Nuožmi kovų kova baigiasi: piktadarės mielės suėda saldmenį – taip blogis nugali gėrį žemėje.

Vandeny atsiranda a l k o h o l i s.

A L-K O-H O-L I S !

       Alkoholis – nuodai.
       Ką daro nuodai?
       Nuodai – žudo.
       Nuodai žudo ir greitai, ir pamažu.
       Alkoholis – nuodai, nuodai – alkoholis.

II atsitikimas

       Kai įsilinksminęs naras instruktorius išniro namie, žmona jo nelaukė – ramino verkiantį vaiką.
       Įsilinksminęs naras instruktorius paėmė ant rankų savo mylimą sūnelį ir ėmė sūpuoti.
       „Kokios nesupratingos narų žmonos, – išmintingai pagalvojo įsilinksminęs naras instruktorius, – kai man dugne suskauda pilvą, išgeriu karštos degtinės, ir skausmas praeina. Štai, vaikuti, aš tuoj tave išgydysiu…“
       Kai į gerklę pylė karštos degtinės, vaikutis priešinosi. Tačiau tėvas, įsilinksminęs naras instruktorius, buvo stipresnis.
       – Na ką, sūneli, nebeskauda pilvuko?
       Vaikas tylėjo.
       Veidelis pabalo, galvutė nusviro. Atbėgusi motina jį purtė ir supo.
       – Jūsų vaikas mirė. Kuo jį gydėt?
       – Daktare, aš jam iki dugno sugirdžiau karštos degtinės nuo pilvo skaudėjimo.
       – Nunuodijot.
       – Tai neįmanoma! Aš net ledinę degtinę geriu kasdien ir esu sveikas, – pasigyrė įsilinksminęs naras instruktorius.
       – Nužudei vaiką. Ir pats save žudai – tik pamažu, ne iš karto, šaltu ginklu.
       – Nesusipratimas, – nuliūdo sutuoktiniai.

       Tad nuo šiol mes mokysimės susilaikymo mokslo. Iš jūsų juoksis, badys jus pirštais, šmeiš, sakys, kad tai neteisybė.
       Netikėkite.
       Klausykite, kad galėtumėte kitiems papasakoti tai, ko čia išmoksite.

       Aluje yra miežių, apynių, vandens, mielių ir alkoholio.
       Aluje yra miežių, apynių, vandens, mielių ir alkoholio.
       Net aluje yra alkoholio.

Vandens garai gesina ugnį, o spirito garai dega pragaro ugnimi.

Bet iš ko daromas vynas?!
Iš vynuogių daromas vynas.

Vynuogėms augant ant krūmo prikimba pikčiurna mielių grybelis. Jis tik ir telaukia, kada galima bus įsiskverbti į uogą – pasmaguriauti jos saldmens. Ir kai iš vynuogių sunkiami syvai, mielių grybelis pradeda savo nedorą darbą: syvai rūgsta, gaminasi alkoholis, alkoholis gaminasi, alkoholis, visur alkoholis, alkoholis, alkoholis…

O degtinė? Iš ko gaminama vodka – agua vitae?..

III atsitikimas

       Kartą mažo ūgio plaukimo trenerė pasiskundė gydytojui, kad jos pilvas – greičiausiai nuo agua vitae – išbrinko, tapo labai didelis: neva ne vieną naktį praleidusi klūpodama ant grindų prie baseino – negalėjusi atsigulti, mat bijojusi, kad vanduo pilve jos nepasmaugtų.
       Gydytojas, įridenęs ją į kėdę, peiliuku prapjovė žaizdelę po krūtine ir įstatė vamzdelį.
       Ir štai iš vargšės moteriškės ėmė tekėti vaiskus geltonas skystis, kurio – tik pamanykite – pribėgo trys pilni kibirai. Ir dar puslitris, nepilnas.
       Vargšė plaukimo trenerė pravirko iš džiaugsmo, kad gydytojas ją paliuosavo nuo nepakeliamos naštos.
       Bet netrukus plaukimo trenerės širdį vėl suspaudė mintis: ji nesusilaikys, gerai žinojo, po kelių mėnesių kūne vėl prisirinks alaus ir ji vėl turės kankintis – iki senatvės plūduriuos agua vitae baseine, kitaip nemokėjo šiame gyvenime plaukti.

Kokia išeitis?

       Pienas.
       Dar kartą: pienas, pienas, pienas.
       Ir vaikučiai.

       Ką tik gimę mes buvome mažiukai, susiraukšlėję, tikri raudoni šikniai. Bet per tris mėnesius tapome balti ir gražūs angelėliai. Iš kur tokia atmaina?..
       Iš pieno.
       Piene esama kažko ypatinga: vandens, baltymų, riebalų, mineralų.
       Mes, dabar jau brandūs angelai, puikiai žinome, kodėl augome ne dienomis, o valandomis – gėrėme pieną, o ne alų, ne alkoholį.

Vanduo – prostitutė, miežiai – suteneriai, mielės – piktadarės, grybelis – bakterijos, šios įsiskverbia net į uogą: syvai rūgsta, iš jų gaminasi alkoholis, alkoholis gaminasi, alkoholis gaminasi, gaminasi, gaminasi, visur jis gaminasi…

Tiesa, kokią prasmę slepia žodis susilaikyti, jei esame angelai?..

Atsakymas: alkoholija – tai nuopuolis.
Alkoholija žaloja angelus, jie žudosi, nusikalsta, suserga tuberkulioze, odos ir venerinėmis ligomis, paskui šliaužioja žeme apsikrėtę kirkšnutėmis.

Į viršų

SVARBU

       Jau iš pirmo žvilgsnio alkoholyje mirkstančius profesionalius pijokus nesunku atskirti nuo priešokiais nardančiųjų – pilkų mėgėjų, bespalvių saviveiklininkų. Mirkstančiųjų organizmas ištvermingesnis, atkakliau treniruotas, akys guvios, blizga, veidas doras, prinokęs, o užpakalis visada kiek iškeltas į viršų, todėl plūduriuojant ant pilvo niekada nepanyra.
       Mirkstantieji svaigaluose pijokai nardo prastai ir retai, ypatingais atvejais. Būna, kad, neišvengę nepageidauto smigimo į dugną, staiga panardina kaklą ir priekinę kūno dalį – apsiverčia galva žemyn, tik akimirkai.
       Mirkstančiųjų profesionalų oralinis aparatas yra puikiai pritaikytas įvairiems skystalams iškošti, todėl jie gali gerti net pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis.
       Alkoholyje mirkstantys pijokai moka skraidyti. Įmirkę, išbrinkę ar jau šiek tiek apdžiūvę pakyla lengvai, be įsibėgėjimo. Pagiriomis sumaniai juda, neretai laikydami kūną horizontaliai.
       Mūsuose mirkstantieji yra itin ryškių spalvų: raudonos, violetinės, mėlynos. Pagal šiuos požymius, kai blaškosi ar nutupia kur pamirkti, jie atskiria savus nuo kitų.
       Kadangi mirkstantieji pijokai gyvena migloje, tai ryškios kūnų spalvos jiems padeda orientuotis – susieiti, bendrauti ir mirkti.

Į viršų

ETIKETO PAMOKA STIPENDININKAMS

Vokietijoje sriubos šaukštą kelkite galu prie burnos, o Anglijoje šaukšto šonu lieskite lūpas.

P. S. Demokratiniame pasaulyje prie sriubų, deja, alkoholinių gėrimų nepateikia.

Į viršų

LEMTINGAS PRIETARAS

       Besibaigiant daugiadieniui maratonui A. B. buvo vis dar eiklus, tvirtas, šviesaus proto ir santūrus.
       Susikaupimo akimirką pareigingai apsisprendęs netrukus kilti nuo baro ir eiti namo, A. B. šventai įtikėjo, kad prieš kelionę „penkiasdešimt niekada nepakenks“.
       Taip ir atsitiko: po kelių (šimtų) valandų A. B. nubudo, pašoko ant kojų ir (rituališkai šūktelėjęs „Vau!..“) inauguravo save „ne paskutine p... visatoj“. Ir džiaugėsi, kad ne per toli nuėjo.

Į viršų

TĖVAI IR VAIKAI

       Pasižadėjau aplankyti Ulrike (Malerei), jos studija Kunstlerhaus Lukas pusrūsyje.
       Beldžiuosi vakare, itin dalykiškai.
       – Bitte.
       Ulrike (Malerei) rymo prie darbo stalo, į mane nė nepažvelgia – pilkomis akimis žiūri į nugertą vyno butelį.
       – Nori? – pastumia taurę.
       Įsipilu.
       – O tu?...
       Ulrike (Malerei) žvilgsniu parodo į šiukšliadėžę pastalėje: Merlot, Merlot, Merlot... taip, jai jau gana.
       – Kas atsitiko?
       – Kalbėjausi telefonu su tėvu, visada taip... – atsidūsta.
       – Jis iš tavęs kažko nori?
       – Nieko nebenori, jau dešimt metų kasdien su pamote eina į Tikėjimo žodžio bažnyčią giedoti.
       – Turbūt turi gražų balsą...
       – Šūdas. Rumunijoje jis buvo geras chirurgas, Vokietijoje taip ir neišmoko gimtosios kalbos, dabar gieda.
       – Puiku, žmogus atrado save.
       – Įpilk, – veik įsako.
       Nesidaužiame, išgeriame. Ulrike (Malerei) pravirksta.

Į viršų

ŠAUKSMAS

Paklausykite, ką sako garsus gydytojas dr. Artiomas Pelikanas apie vyną.

Vynai yra nedorų apgavikų pramanas. Vynas, kuris parduodamas „Tokajaus“, „Chianti“ ar kitu vardu, tėra bjaurios pamazgos. Toks vynas susideda iš glicerino (šis gaunamas iš smirdančios dvėselienos), razinų ir karčiųjų šungrybių esencijos, bezdų žiedų, prideginto cukraus ir raugalo!

       O šampanas – tai nevalytų panagių pirštais nuskintos vynuogės! Nemazgotomis kojomis sutraiškytos, išspaustos. Iš tokių, atsiprašant, sulčių ir daromas šampanas.
       Kai drumzlinas maišalas supilamas į butelius, į juos dar prigrūdama mielių ir cukraus. Buteliai užkemšami kamščiais.
       Ir pasileidusios mielių nuosėdos keičia kvapą, atseit gerina to maišalo skonį.
       Nedoros rankos sustato butelius į stovus, pasuka, kilsteli dugnais aukštyn, pastuksena – vis kviečia nusidėjusias mieles nusistoti ant butelio kamščio; ir tik todėl, kad sušalusias galima būtų išspirti lauk.
       Tada ir įvyksta pragaištinga tamsos jėgų apgavystė: beskonis bekvapis maišalas tampa duona, vaisiais ir riešutais dvokiančiu šampano makalu.

Į viršų

APSISPRENDŽIAU!

       Manyje tarsi kažkas sprogo, kai pamačiau jį.
       Anot specialistų, gėrimas – tarsi perpetuum mobile, dangiškoji jėga, padedanti veržtis į priekį, siekti aukštumų, ieškoti laimės… Deja, jau seniai tuo pasidžiaugti negaliu, gurkšnoju abejingai. Vieną kitą akimirką daug kas atrodo pusėtinai, tačiau vos liaujuosi vartojęs, jau galvoju kitaip – itin negatyviai. Šiurpas nukrečia nuo minties, kad truktelėjęs krupniko ar benediktino tuojau patirsiu moralinį spaudimą, apniks nerealios būsenos.
       Supratau, kad visa tai ne man – taip ir slysiu į pakalnę svetimose rogėse.
       Apsisprendžiau nedelsiant įsigyti to naujo, dar neišbandyto, bet mano širdžiai jau mielo antpilo iš degalinės vitrinos. Tai suteikė jėgų bei ryžto gyvenimo būdui keisti. Man taip reikėjo tokio postūmio…
       Tikiu savo jėgomis, pažadu: ne tik atsikimšiu, pauostysiu, bet ir išragausiu butelį antifrizo. Juk aš galiu!

Į viršų

AHRENSHOOPO LIAUDIES ŽAIDIMAS DODO

I pastaba. Žaidime gali dalyvauti ne daugiau kaip penki asmenys.
II pastaba. Žaidimas žaidžiamas ne trumpiau kaip šešias savaites.

       LAIMĖ – ateina, todėl ir mes judėkim, nes stojo valanda.
       VILTIS – ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams.
       GĖRIS – sprendinio klaidingumas neleis jam prieštarauti.
       BLOGIS – visa, kas gilu, mėgsta maskuotis.

TAISYKLĖS. Ahrenshoopo liaudies žaidimo DODO dalyviai atsisėda ant žemės puslankiu priešais šventosios atminties butelius ir tylėdami į juos žiūri. Žaidimo dalyvis, pirmas neištvėręs traukulių skausmo, atsistoja.

I ŽAIDĖJAS. Panašiai kaip sraiges žmonės triukšmaudami vaiko ir stebi, ar jos baikščios, taip ir DODO reikia priversti patirti ką nors baisaus, o paskui išbandyti gerklės sausra! Tada paaiškės, ar DODO yra atsparus vilionėms, ar gerai sergsti save ir mus, ar yra nuosaikus ir harmoningas, naudingas ir sau, ir kitiems.

Po šių žodžių Ahrenshoopo liaudies žaidimo DODO dalyviai susikimba rankomis.

ŽAIDĖJAI. Taip!!!

Ahrenshoopo liaudies žaidimo dalyviai paleidžia vienas kito rankas.

I ŽAIDĖJAS. Aš.

Arčiausiai jo buvęs žaidėjas iškelia ranką ir rodo į šventosios atminties butelį.

II ŽAIDĖJAS. Ar ten yra DODO?

I ŽAIDĖJAS. Ar 0,5 l?

Priėjęs prie ritualinio butelio parodo, kad jis tuščias, t. y. DODO jau seniai nebėra, sugrįžta prie puslankiu sėdinčių žaidimo dalyvių.

II ŽAIDĖJAS. Panašiai kaip sraiges žmonės triukšmaudami vaiko ir žiūri, ar jos baikščios, taip ir DODO reikia priversti patirti ką nors baisaus, o paskui išbandyti gerklės sausra! Tada paaiškės, ar DODO yra atsparus vilionėms, ar gerai sergsti save, ar naudingas ir sau, ir kitiems.

Ahrenshoopo liaudies žaidimo DODO dalyviai vėl susikimba rankomis.

ŽAIDĖJAI. Taip!!!

Ahrenshoopo liaudies žaidimo dalyviai paleidžia vienas kito rankas.

II ŽAIDĖJAS. Aš.

Arčiausiai jo buvęs kitas žaidėjas iškelia ranką ir rodo ja į kitą šventosios atminties butelį.

III ŽAIDĖJAS. Ar ir čia nėra DODO?

II ŽAIDĖJAS. Ar 0,3 l?

Priėjęs prie ritualinio butelio apverčia jį, parodo dalyviams, kad ir jis tuščias.

III ŽAIDĖJAS. Panašiai kaip sraiges žmonės triukšmaudami vaiko ir žiūri ar...........................................................................................................
..................................................................................................................
....................................................................................................................
....................................................................Etc.

III pastaba. Toks buvo mano virtuvėje sugalvotas Ahrenshoopo liaudies žaidimas DODO.

Į viršų

PREMJERA

       Paryčiais tirpstant pakiliai nuotaikai buvo nutarta atkimšti odekolono flakoną.
       – Nesimaivyk, papasakok.
       – Kaip sausas vynas, – taikliai apibūdino skonį drąsiausia (Instalation) iš degustatorių.

Į viršų

DISCOVERY

       Akademikas I. Pavlovas daugiau kaip dvidešimt metų stebėjo girtaujantį Altajaus valstietį Kačalkiną, kuris visą laiką buvo apdujęs, kvailas ir nejudrus, bet girdėjo viską, kas aplink jį dėjosi.
       Įdomus būdas, kuriuo akademikas I. Pavlovas išgydė savo pacientą.
       Trečią valandą nakties, kai Altajaus mieste buvo tylu, akademikas I. Pavlovas tyliai priėjo prie valstiečio Kačalkino lovos ir pašnibždomis pasakė: „Agdam“.
       Ir Kačalkinas liovėsi girtavęs, nors iki tol prapylė visą epochą: nuo Nikolajaus II vainikavimo iki pilietinio karo ir amoralios Antantės intervencijos.

1963 metais pažangieji pasaulio laikraščiai paskelbė sensacingą žinią apie devynmetę argentinietę Mariją Eleną Teljo: vaikas užgėrė (iš nuoskaudos) tą dieną, kai buvo nužudytas Amerikos prezidentas Johnas F. Kennedis; mergaitė, atrodo, geria iki šiol.

       Populiarus Amerikos radijo diktorius Piteris Trinas, norėdamas sukaupti lėšų labdaros tikslams, susilažino, jog negers 200 valandų.
       Lažybas jis laimėjo, haliucogeninių sutrikimų nebuvo pastebėta.
       Du šimtus valandų negėręs radijo diktorius Piteris Trinas negėrė dar 10 valandų… ir susirgo nervine depresija, kuri kamavo ne vienerius metus.
       Radijo diktorius Piteris Trinas tik geležinės valios pastangomis ir labai vargdamas išsigydė nuo šios pavojingos ir kankinamos ligos.

Velionis JAV prezidentas Johnas F. Kennedis svarbių ir varginančių posėdžių metu staiga paskelbdavo minutės pertraukėlę.
Per tą laiką, kol Baltųjų rūmų valdininkai slampinėdavo koridoriais ar rūkydavo pakampėse, JAV prezidentas užsirakindavo Ovaliniame kabinete ir greitai prisigerdavo; paskui jausdavosi pailsėjęs, žvalus bei protingas.

       Praėjusio tūkstantmečio gruodį Mordovijos Šein Meidano kaime kolūkio „Šviesus rytojus“ darbininkei Džordanai Fleigo pavyko laimėti grumtynes su klastingu žvėrimi.
       Štai ką Džordana Fleigo pasakoja apie šią dvikovą:
       Gruodžio 10 dieną vakare pašėriau veršelius ir ta proga išgėriau šampano. Namo ėjau taip pat ne tuščiomis. Buvo tamsu. Tačiau eidama šiuo keliu šampaną geriu jau dvidešimt dvejus metus ir niekada nieko nebijau.
       Iki pirmo namo liko koks puskilometris, išgėriau šampano, staiga pajutau smūgį iš užpakalio, ir iš karto kažkas įsikibo man į sėdmenis. Žmogus?.. Gyvulys?.. Voveraitė?.. Aš pasisukau ir užsimojau šampano buteliu. Pamačiau: vilkas! Jis mane pargriovė ir aš pagalvojau: baigta, mirtis. Turbūt būčiau nebesipriešinusi, nes žvėris mane stvėrė už gerklės…
       Bet aš išgėriau šampano ir pagriebiau pabaisą už žandikaulių, ėmiau žiodyti. O jie – kaip geležiniai! Dar gurkštelėjau šampano ir man iš kažkur atsirado jėgų – kairiąja ranka atkabinau žandikaulį, o dešiniąją įbrukau į nasrus, kišau ją vis giliau ir pagriebiau už liežuvio. Matyt, tam vilkui labai suskaudo, jis liovėsi mane tampęs, ir aš galėjau atsistojusi vėl išgerti šampano.
       Išgėrusi šampano rėkiau, šaukiau ir dainavau, tačiau niekas neišgirdo, o gal ir išgirdo, bet išsigando – maža kas naktimis man atsitinka.
       Vėliau vilkau plėšrūną už liežuvio daugiau kaip puskilometrį iki savo namų, o įsivilkusi užmušiau sunkiu durų brūkliu.

Stambulas: geležinkelio stotyje 154 metų ilgaamžis Zora Aga dirba kasdien po 12 valandų, nešioja sunkų bagažą.

       Zora Aga – žvalus: uosto tik sužiedėjusią duoną.
       Zora Aga – lankstus: laižo liesą mėsą, alyvuoges, vaisius, daržoves, šaknis.
       Zora Aga – vikrus: nevartoja sviesto, varškės, pieno, kisieliaus, medaus.
       Zora Aga – apdairus: neliečia kiaušinių.
       Zora Aga – tariasi esąs išmintingas: geria mėtų arbatą, vandenį, ne tik...

Nenuostabu, kad, sulaukęs 154-erių, Zora Aga nebeturi tik protinių dantų, o kiti žėri kaip perlai – jo pykčio gėlės.

Zora Agos priešas – ilgaamžis Širalis Zuga, 156 metų veltėdis.

Prieš 142 metus Širalis Zuga Stambulo geležinkelio stotyje paskutinį kartą paragavo sidro. Vedė pašos našlę Chatum-Chanuma, susilaukė sūnaus – mirtinai susipyko su Zora Aga; šis iki šiol Stambule kasdien po 12 valandų nešioja sunkų bagažą, geria mėtų arbatą, vandenį, ne tik… ir keiksnoja veltėdį Širalį Zuga.

XX a. ketvirtąjį dešimtmetį SSSR (NKVD kvietimu?) aplankė lietuvių inteligentų delegacija. Į Lietuvos Respubliką ji parvežė įsimintinų įspūdžių:
Ten (Tarybų Rusijoje) teatras neatsilieka nuo gyvenimo ir tikrai yra kultūrinio gyvenimo vadovas. Juk ten kiekviename šiek tiek didesniame fabrike yra salė, estrada, kur rengiami koncertai ir vaidinimai. Pasėka iš to aiški: darbininkas, užuot girtavęs, visai kultūringai praleidžia laiką.

       Indijos miesto Lachoro ir jo apylinkių gyventojai susirinko pažiūrėti, kaip išsiblaivo pusmetį gėręs jogas Haris Štareika. Šis, pritaikęs vamzdelio kchečar madera-mudra techniką, girtavo medinėje būdoje.
       Prieš pusmetį truksiantį gėrimą jogas Haris Štareika kelias savaites siautėjo, o starto dieną jam penkis kartus praplovė žarnyną ir skrandį.
       Jogas Haris Štareika padėjo galvą ant krūtinės, mintis sutelkė į svetimą tarpuakį ir, monotoniškai kartodamas Baam, Gaam, Zaam, Džaam, Naam, Daam etc., pradėjo gerti…
       Kai Haris Štareika nurijo pirmą gurkšnį, uolus mokinys vašku užlipdė akis, nosį, įkišo jogą į maišą, įgrūdo į būdą ir užkalė lentomis.
       Po pusmečio būdą atidarė. Beveik aklinai užsiūtame maiše buvo rastas nepatogiai susirangęs kūnas.
       Jogą ištraukė iš maišo ir rūpestingai apžiūrėjo ekspertų komisija.
       Pastebėta, kad jogo rankos ir kojos buvo sutrumpėjusios, sugrubusios, oda padengta tankiais šeriais, o galva įdribusi į netaisyklingos formos krūtinės daubą.
       Gydytojas paėmė jogo Hario Štareikos leteną, norėjo rasti pulsą: pulsas neprasičiuopė.
       Tada Hario Štareikos mokinys laistytuvu ėmė laistyti jogą drungnu spiritu ir trinti galūnes, ant galvos uždėjo verdančios kurkuma degtinės kompresą, ištraukė iš nosies ir ausų vaško kamščius, pražiodė ir ištraukė liežuvį – mėlyną mėlyną. Paskui įtrynė akis šaltmėtiniu likeriu, atmerkė sulipusius vokus.
       Minia aiktelėjo: jogo Hario Štareikos akys buvo tarsi negyvos, akių obuoliai nejudėjo, lęšiukai nereagavo į šviesą.
       Uždėjus jogui Štareikai kelioliktą kartą ant galvos verdančios kurkuma degtinės kompresą, prasidėjo stiprūs konvulsiniai trūkčiojimai, nosies šnervės keistai išsipūtė, kai kurios kūno dalys grėsmingai sustangrėjo, užsičiuopė dar labai labai silpnas pulsas.
       Mokinys nedelsiant įpylė į jogo burną ąsotėlį kario spirito, privertė praryti.
       Tuo momentu pusiau primerktos jogo Hario Štareikos akys atsimerkė, įgijo natūralų blizgesį.
       Po pusvalandžio nuo išblaivinimo pradžios jogas Haris Štareika, atpažinęs priešais jį sėdintį maharadžą Kajetoną Zabielską, netikėjusį, jog galima pasiaukojamai gerti, silpnu balsu prabilo: „Na dabar tu manim tiki?.. Baam, Gaam, Zaam, Džaam, Naam…“
       Praėjus maždaug valandai po to, kai buvo ištrauktas iš būdos, jogas Haris Štareika visai išsiblaivė, todėl ir buvo paskelbtas Palaimintuoju.

Anuo mety Lietuvos TSR alpinistų grupė pirmą kartą įkopė į Kazbeko kalną Kaukaze, iškėlė vėliavą.
Triumfo akimirką drąsūs vyrai susivokė, kad šia istorine proga neturi iš ko gerti, giliai nusiminė. Sentimentaliausieji prisiminė Tėvynėje paliktas žmonas, mylimąsias, o apsičiupinėję netrukus jau ragino siurbtelti iš ragų – iškilmingai, kaip ir dera Kaukaze.

       1944 metų žiemą nacių bombonešis, kurį pilotavo nepilnametis Otto fon Fridbergas, buvo nepataisomai sugadintas oro mūšyje.
       7000 m aukšty Otto fon Fridbergas iššoko iš lėktuvo.
       Išskleisti parašiuto paaugliui nepavyko…
       Bet!
       Tai juk atsitiko Balkanuose! Otto fon Fridbergas įkrito į didžiulę pusnį, ją persmeigė ir minkštai nusileido ant savo neišsiskleidusio parašiuto.
       Nepilnamečio lakūno Otto fon Fridbergo organizmas krintant patyrė milžinišką perkrovą, tačiau berniukas liko gyvas, pusnyje išmiegojo iki pavasario, o vėliau grįžo į Luftwaffe rikiuotę. Ir turbūt ne tik dėl to, kad laimingai susiklostė aplinkybės: sugedus lėktuvui išsigandęs Otto fon Fridbergas gerokai truktelėjo aviacinio spirito ir į pusnį jau leidosi su 4,2 alkoholio promilėmis kraujyje, kitaip sakant, mirtinai girtas.
       Dangus – ir ne tik jis – žino daug tokių pavyzdžių.

       Legendinį Kubos revoliucijos karį gydytoją Che Guevarą dažnai ištikdavo abstinensijos priepuoliai.
       Revoliucionierius dydvyriškai grūmėsi su šia negalia: reguliariai kandžiojo savo kanopas ir tešmenį, iki šaknų nukramtydavo spenius, per pilnatį strikčiodavo ant ragų, tarėsi virstąs šonine, artimiausius bendražygius aplodavo valerijono šaknimi, šliaužiodavo kirmėlaite, švaistydavosi pūkų inkilais, riaumodavo fabriku, versdavosi sudėtingiausiais kūliavirsčiais, salto ir špagatais, nevengdavo į kaktusus susižeisti smakro, kaktos, pakaušio etc.
       Dveji metai romantiškos partizaninės kovos Siera Maestra kalnuose buvo sunkus drąsaus revoliucionieriaus organizmo išbandymas, t. y. išbandymas, kur nugalėjo atkaklumas ir valia.

       Įspūdingi specialių varžybų, kurios vyko XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vokietijoje, rezultatai.
       1898 m. 8 vyndariai vegetarai ir 14 mėsėdžių aludarių dalyvavo sportinio ropojimo varžybose 112,5 km distancijoje.
       Visi vyndariai vegetarai sėkmingai įveikė šią distanciją, nugalėtojo rezultatas buvo 14 val. 11 min. Tik praėjus valandai po to, kai paskutinis, aštuntasis, vyndarys vegetaras perkirto finišo liniją, teisėjai sulaukė pirmo ir vienintelio mėsėdžių aludarių komandos atstovo; visi kiti iškrito dar prieš startą.
       1902 m. mėsėdžiai aludariai nusprendė atsirevanšuoti. Buvo pasirinktas maršrutas nuo Berlyno iki Drezdeno. Iš 18 vyndarių vegetarų distanciją įveikė 10 žmonių, o iš mėsėdžių aludarių – vienas; visi kiti užmigo dar prieš startą.
       Trečios ir paskutinės dviejų dietų atstovų varžybos įvyko 1908 metais. Dalyviams buvo pasiūlyta nuropoti 200 km. Iš vienuolikos vegetarų vyndarių su šiuo uždaviniu susidorojo aštuoni žmonės, o iš trylikos mėsėdžių aludarių – vienas.
       Vyndariai vegetarai atropojo į finišą tokia tvarka: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, o mėsėdis aludaris – 7; visi kiti nulūžo dar prieš startą.
       Teisėjams kilo abejonių ir jie patikrino mėsėdžio aludario smegenų pusrutulius, nustatė pastarojo korupcinius ryšius su degtindariais; nesąžiningas mėsėdis sportininkas buvo diskvalifikuotas, o jo ankstesnėse varžybose pasiekti rezultatai – anuliuoti.

       Pruškove, netoli Varšuvos, gyvena gėrimo čempionas Jacekas Podmoiskis. Kasdien jis išgeria nuo 8 iki 15 litrų įvairaus stiprumo gėrimų, o neretai – net 36 litrus.
       Viena paslapčių, kodėl Jacekas Podmoiskis tiek daug pakelia, yra ta, kad jis gėrimą derina su klizmomis.
       Pasak čempiono, tokiu būdu jis jau ne vieneri metai gydo įsisenėjusią Bechterevo ligą – stuburo sąnarių uždegimą.

Į viršų

UTOPIJA

       Atkūrus Blaivybės imperiją ir vėl pradėjus veikti išblaivinimo įstaigoms, paprašyčiau, kad mane priimtų vienas iš vadovų. Kiek nustebčiau, jeigu susitikimas būtų pažadėtas ne blaivykloje, o privačiame name…
       Kai šį tą aptartume, pasakyčiau tiesiai:
       – O nuo šiol norėčiau nebestatyti pijokams.
       Mano pašnekovas kiek patylėtų, vėliau tartų:
       – Pats juk gerai pažįsti tuos, kurie ištrūko iš narkologinio ar pasislėpė čia pat, šalia mūsų?
       Truktelčiau pečiais:
       – Bet juk tai jau baigti reikalai? Kas ištrūko – ištrūko, o kas liko – anksčiau ar vėliau ir be mano raginimo užgers.
       – Būtų gerai, kad taip viskas ir baigtųsi, – tartų man patyręs, ramus žmogus. – Vargu ar taip bus, blaivų gyvenimą kuriame labai sudėtingomis sąlygomis. Manai, kad pabėgusieji iš narkologinio atsisakys kovos? Jų propaganda trombonija, būgnyja, kelia svyruojantiems svaigalais nuotaiką. Kiekviena mūsų nesėkmė demagogiškai išpučiama. O kiek yra užsislėpusiųjų, kurie tik ir telaukia savo valandos, kad prisiluptų iki žemės graibymo. Taigi, pilieti, dar anksti sudėti ginklus. Gali visaip būti. Tikėtina, teks vėl susitikti su senais sugėrovais. Jūs, pilieti, koks buvote smulkaus rango girtuoklis, toks ir likite – ne itin naujais blaivybės vėjais patenkintas. Savo nepasitenkinimo neslėpkite, tačiau ir nepersistenkite, neperženkite litro, kitą kartą – pusantro ribos. Ir ramiai, šeimyniškai bendraukite su visais tais žmonėmis, kurie mums anksčiau prie užkandos padėdavo. Iš jūsų, kaip ir iš jų, šiuo metu nieko daugiau nereikia, – draugiškai nusišypsotų man pagyvenęs, labai ramus išblaivinimo įstaigos vadovas.
       …Ir vėl, tikėtina, prasidėtų prasmingas šių eilučių autoriaus gyvenimas.

Į viršų

TOKIE TIE MŪSŲ ŽVALGAI

Vakaruose tariamiems Lietuvos vaduotojams negalėjo sektis, jie naudojosi prasčiausia medžiaga – buržuaziniais nacionalistais. Kandidatai į šnipus buvo baigti žmonės – nekokybiški, apgailėtini išdavikai. Savo baimę, beviltiškumą, dvasios menkumą jie skandino degtinėje ar bandė užsimiršti Vakarų Europos paleistuvės glėbyje.
Su tokia kariauna mūšiai nelaimimi …

Antai Kaufboirene įsikūrusios amerikiečių žvalgybos mokyklos kursantai laisvalaikį leisdavo ne su Morze, šaudykloje ar ant skersinio, o „Gasthaus zum Gehering“, „Gasthaus zur Rose“, „Stachhaus“ restoranuose, neretai – pramoginių šokių estradose. Nusigėrę iki sąmonės netekimo, orgijas šnipai užbaigdavo ant parketo su dar žemesnės moralės partnerėmis.

Kita būsimųjų lietuvių šnipų grupė buvo įsikūrusi Dieburgo miesto vienuolyne. Sielovadininkas Alfonsas Dokšiceris SJ mokyklos auklėtiniams buvo kategoriškai uždraudęs lankyti prastos reputacijos vietas, bendrauti su vietiniais. Deja, jauni lietuviai šnipai, prisidengę neva klastingais slapyvardžiais Daktaras Faustas, Konradas Valenrodas ar Brolis Budenbrokas, nuolat rengdavo slaptas keliones į kitų miestų vienuolynus, kur užmegzdavo nusikalstamus romanus su valkataujančiomis Rytprūsių heteromis.

Ne moraliau elgėsi ir Londono žvalgybos mokyklos kursantai. Jie, vos gavę iš administracijos penių-šilingų, patraukdavo į Pikadilį, būdavo nuolatiniai „Amerikiečių baro“ ir „Mekos“ restorano lankytojai. Savaitgalis (visa tai fiksuota Intelligence Service ataskaitose) naivesnes Haid parko ar Pikadilio kurtizanes įsiviliodavo net ir į žvalgybos mokyklą…

Gėda!

Nestebina, kad šie šnipai netrukus tapo chroniškais alkoholikais ir dideliais ištvirkėliais.

Didžiausia pareiga – būti žmogumi žemėje!

Į viršų

VIETOJ IŠVADŲ

       Visi tie šiuolaikiniai Lietuvos jaunuoliai, kurie, patogiai sėdėdami ant sofų ir rydami chipsus arba McDonaldse gerdami Coca-Cola, svaičioja apie sunkumus bei galimybių stoką ir mano, jog neverta pasigerti, nes „nieko nebeatsitiks, visi nuotykiai jau patirti“, dažnai neišnaudoja savo gabumų, valios ir palankių aplinkybių.
       Taip ir norisi jaunimo paklausti: ar jūs, priglaudę ranką prie širdies, galite prisiekti jog nepaisydami sunkumų ir nesėkmių bent kartą gėrėte prakaituodami ir padarėte viską, kas užstalėje vien nuo jūsų priklauso?..
       Ir dažniausiai pasirodo, kad dalis šių „senstelėjusių“ jaunuolių, gudrių postringautojų visiems prieinamo ir net privalomo gėrimo sąlygomis sunkiai teįveikia 0,33 l alaus bokalą, kad dalis tesugeba išmaukti ne daugiau puslitrio likerio, o kiti beveik degtinės negėrę savarankiškai, be to, nėra išbandę tų galimybių, kurios priklauso tik nuo pareigos ir vėl, ir vėl pasigerti.

Prieš užsiverčiant abejotino turinio ir įmantrios formos butelį Vilniaus, Kauno, Kernavės etc. tarpuvartėje, visada pravartu susipažinti su specialisto parašyta anotacija etiketėje. Toks pasirengimas prieš geriant neretai padidina mūsų gebėjimą susikaupti ir nuspėti ateitį, taip pat apsaugo nuo kai kada netikslingo ir beviltiško mėginimo a priori suprasti dar neišbandyto gėrimo poveikį.
Neperskaitę anotacijos, mes neretai staiga atsijungiame ir nebesuvokiame tų emocinių ir intelektualinių vertybių, kurias mums siūlo įtartinos spalvos drumzlinas gėrimas, gautas iš atsitiktinai sutikto anonimo rankų.

Iš kojų verčiantis svaigalas, siurbteltas viešoje vietoje ne pirmą kartą, dažnai sukelia originalių minčių, pateikia netikėtų išvadų, pasiūlo stulbinamų šalutinių intrigų. Tai atsitinka todėl, kad geriantysis yra jau patyręs, gebantis atsakingiau suvokti svaigalo siūlomą vaizdų pasaulį. Pridursiu, jog po antro, trečio gurkšnio vis reikšmingesni ir artimesni tampa tik 40% ir + stiprumo gėrimai, o silpnesni tą dekadą išvis neberagaujami.
Tai dar vienas įrodymas, kad stiprūs gėrimai yra psichologiškai mums artimi, suprantami ir reikalingi, nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo jų išpilstymo į tarą. Ne veltui biologija primena, kad lietuvis per tūkstantmečius mažai tepasikeitė, jo smegenų ląstelių skaičius tebėra toks pat.

       Pastaruoju metu Lietuvos provincijoje populiarėja greitojo liuobimo metodas, apie kurį pseudomokslinėje literatūroje pripaistyta neįtikinamiausių istorijų. Įrodyta, jog gėrimo tempą labiausiai lėtina tai, kad girtuoklis ne tik geria, bet kartu dar nori kaži ką papasakoti.
       Tad dabartinio greitojo liuobimo metodo svarbiausias tikslas – priversti pijoką vien gerti ir atpratinti tarti žodžius.
       Kaip rodo tyrimai, tai kone trigubai pagreitina gėrimo tempą.

       Daugelis visaip stengiasi slopinti protą. Vieni tam tikslui vartoja kavą ir vaistus, beisbolo lazdas, kiti daug rūko ir t. t. Galima parą kitą laikyti galvą verdančiame vandenyje, tačiau šiuo metodu pastaruoju metu nedaug kas tesinaudoja.
       Nusistatymo prieš spiritinius gėrimus (turimi galvoje „pakeliantys“ žmonės) neturėtų būti. Ilgalaikiai dideli krūviai ir net perkrovos žmogui nėra pavojingos, kaip nepavojingi naktiniai budėjimai, akla meilė ar pamaininis darbas.
       Spiritinius gėrimus visgi reiktų vartoti dieną; geriant šaunioje draugijoje vakare jie gali sukelti nemigą. Bet blogiausia – išaušus pagiriomis susipiltas įprastas kiekis nebegarantuos aptemusio proto, neadekvataus mąstymo, o neseniai patirti pasąmonės išgyvenimai taip ir pasiliks atmintyje.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt