„krateris lyg vabzdžiaėdė rasota gėlė atsilapojęs...“
„skerskeliais atbrisdavau per tavo slėnumas...“
„pažadini mane iš pasaulio...“
paukščiai apie mūsų meilę
„nieks neišgelbės, tik tiek...“

Į viršų

Ŗ

krateris lyg vabzdžiaėdė rasota gėlė atsilapojęs
žiotys, sriaubiančios jūras, mane lyg dugno smiltelę
kerta per kojas, pakinklius, stingdo ir smukdo, ir skelia
kibirkštis man iš akių, įsitvėręs rausvo slankstelio

kybau juokingas lyg budelis, miniai aukojamas
ko jau ko, bet nestinga bemiegių sapnų negailestingų
dingusie stovi kaip vakar, jauni, tik manęs nepažįsta
dingsiantys šiandien sukandę dantis, išsigandę, ožys tu

sako, su savo tarmėm ištarmėm, baisiai jau tingiu
tas tai tiesa, nebėra ko kariaut su drugeliais, nuduodančiais vėjo malūnus
liūnas jau smelkias į kaulus, toks liūdnas, neguodžiamas, vienišas
tavo dienų atėjūnas, naktų tyvuliuojantis mėnesis

tavo paskendęs aruodas ir nuodas, ir derlius, ir pūnančio kūno
perlas, besotė drėgmė berūdijančia burna po lopą, daugiau neįkanda
genda ir sopa, gali paaukot kokį dantį, ir tų ne be skaičiaus
žydi ir skečias rasotos kaip žaizdos ir skaisčios

šilkiniagerklės, iš pertekliaus springstančios romios balandės
linksta pakinkliai, ir baime nebeapsiginsi, jau vienakojis
ant šito pasaulio briaunos, ir burnok neburnojęs, o noris
vis smarkiau ne ko nors, ne ko nors, ir ne vien tik akims

2003.XI.25–26

Į viršų

Ŗ

skerskeliais atbrisdavau per tavo slėnumas
kiek žiemiau atsirangydavo Ramojaus upelė
ir numarmėdavo į vakarus, ištekėdavo mūsų
erdvė nesantūrioji

likdavo tik ryto spindulių tvieskiama vakarų siena
Dievo avinas trepinėdavau mirties apyskaitos šoky
atrodei šviesi ir laiminga išmokusi nebesvajoti
iš mano gyvenimo dingdavai

didingas regėdavos tas nesibaigiantis pasikartojimų valsas
mūsų dažninis laikas – kirtis, paliekantis viltį
kaip uodegą driežo, kaip pusę slieko ataugsiant
akimirką nepatirtą

gal džiaugsmo, kaip lauko lelijos karališkai aptaisyto
gal skausmo, skaisčiausią mėlyno gintaro vėrinį
išbyrėjusį visą, tik ant vystančių lapų vėsūs lašeliai švyti
suvytusią svėrę nutvėręs

už kojų, suk kaip padūkęs, kaip vaiką kad sukdavo Jonas
aukštyn ir žemyn pasiūbuodamas, žemė artėja
dangus priartėja, mojuok šitą debesį, svaidyk į šonus

žvangią padangę, trempki į juoką, kartėlį
margas ant karties iškeltas babutės sijonas
nesantūrioji žąsiukų baidyklė ar mūsų nutykus vėliava

2004.II.12–III.24

Į viršų

Ŗ

pažadini mane iš pasaulio
mažiau nei prieš pusšimtį metų auštant
ir temstant linų lauke tarp Pievelių ir Ąžuolynės
baisiai įsopusiom strėnom ir neatlenkiamais degančiais pirštais
rauti, dar gyvas tas judesys atgalia dešine
rišti, statyti gubelių guberniją
bernas jau didelis, neatsilieka nuo moterų
poterius beriančių lyg kad skaitytų iš knygos
prastõs tarmės nesuprastų Aukščiausis
prastovi ištisus amžius taip surakintas, įsižiūrėjęs į žemę
paskiau tiesiesi iš lėto, kojos žergtai
kairėn dešinėn dubenį pasukioji fizinio pamokoj
babutė prausiasi pasukom, siūlo ir tau
siūlo galo nebenulaiko
pirštai, lyg būtų mediniai, o budę ir gudę

pažadini mane iš pasaulio
prieš mažiau nei pusantro šimto
metų Mediniuos, Vinco Vileišio ūkyje
ūkia keliai gelažiniai, rieda garinės karietos
negirdėtais kesoniniais tiltais per Sibiro
lėtą, per Gruzijos griūvančią upę
Velykų ryto sūpeklės, Kalėdų rogių sukatas ant ledo
krykščiant girdžiu mergas, krikštija
nuperka triratuką, kad eičiau Pirmosios komunijos
ugniai pati padalija po pliauską į šnypščiančią gerklę
paskiau poteriauja su puodais, Jėzau, prisiminiau balsą

pažadini mane iš pasaulio
vėlę, niekaip nerandančią durų
sapnai kaip dėžutės dėžutėse, rusų matrioškos
prieš karą miestelyje žydų ožkos, po karo
lietuvių inteligentų bemoksliškos svajos
į Svalią šventoriaus akmenys, po ano
gimimo jau buvo, po šito
kas dar bus? kas darbus dirbs ir nudirbs, o kas
bus svarbus, įmukęs į baltą upelio dugną

pažadini mane iš pasaulio peleno
paties ir genties jaunystėje
žaltį, rytą atšliaužusį į Rasos laužą, įmigusį į žalią ugnį
dar šiltą, pakibirkščiuoja ir blėsta, menkai beapšviečia
gal kad dienos vidury, negaliu užsimerkti: esamas, gobiamas
be kovos atlaimėtas, be gaidžio, be lino siūlo
iš labirinto

2004.III.25–27

Į viršų

paukščiai apie mūsų meilę

nesitikėjome priplaukti kranto nei salos ir buvome
iliuzijų ir nevilties prikaustyti prie stiebo
visų po du, visi privalom veistis
ir daugintis, kaip liepta ir palaiminta

be galo ir be saiko ir užtat
netrikdomi, be meilės, nes be meilės
trikampio, be trečio, be imtynių
kruvinų, be meilės šokių

nebuvo pertekliaus, užtat ir kultūra
vadinamo pasileidimo

paskiau paleido varną, rado krantą
išlipo nėščios, tai tada prigimdė

2004.III.25

Į viršų

Ŗ

nieks neišgelbės, tik tiek
kiek ant vandens išbūsi
skilusioj geldoj, rėk ar tylėk
skelete, pritrėškęs musę

nekrustelėk, geldą vanduo užlies
tau ne vis tiek, ar tysosi
ant geldos dugno ar ant Neries
užrietęs skylėtą nosį

2004.III.25

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt