PETRAS BRAŽĖNAS

       Monografija apie vyriausią rašytoją

       L. Peleckis-Kaktavičius. Kazimieras Barėnas. – Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2005. – 400 p.

       Egzodo literatūra grįžta į gimtąją žemę. Nebe tokiais tempais kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais, nebe tokiais tiražais, be ypatingo ažiotažo ir euforijos, bet grįžta, yra sutinkama, apmąstoma, vertinama.
       Vienu reikšmingiausių šio proceso reiškinių pastaraisiais metais laikyčiau londoniškio Kazimiero Barėno grįžimą. Tik grįžimą šiuo atveju reikia suprasti ne kaip įvykį, o kaip procesą: viena po kitos pasirodė dvi knygos, pratęsiančios mūsų pažintį su rašytoju. Pirmoji – paties K. Barėno „Apsakymų rinktinė“, antroji – Leono Peleckio-Kaktavičiaus monografija „Kazimieras Barėnas“.
       Šiai knygai ir skirta recenzija. Bet prieš pradedant ją reikėtų bent keliais sakiniais nusakyti mūsų (aišku, kiekvieno skirtingą) pažinties su rašytoju lygį.
       Lietuvoje didžiajai skaitytojų daliai pažintis su K. Barėnu prasidėjo Rašytojų sąjungos leidyklai išleidus jo novelių romaną „Dvidešimt viena Veronika“. Intriguojantis knygos pavadinimas, visiškai nauja gyvenimo medžiaga, brandus ir savitas rašytojo stilius, dar griežtokas atviras autoriaus laiškas dėl kūrinio redagavimo buvo geros paskatos ne tik perskaityti romaną, bet ir pasiieškoti platesnės informacijos apie jo autorių, juoba kad tokios informacijos iš tiesų jau netrūksta: po gana platų straipsnį jam skyrė ir Vytautas A. Jonynas „Lietuvių egzodo literatūroje 1945–1990“, ir Vytautas Kubilius „XX amžiaus literatūroje“.
       Perskaitę ne tik „Dvidešimt vieną Veroniką“ bei „Novelių rinktinę“, bet ir literatūros istorijų straipsnius apie K. Barėną, be abejo, turėjo sau prisipažinti, kad įdomi pažintis tik prasidėjusi. Ir ne dėl skaitytojo kaltės: gal tik vienoje kitoje viešojoje ar asmeninėje bibliotekoje galima rasti visus jo novelių rinkinius ir romanų trilogiją – knygas, už kurias K. Barėnui teisėtai priklauso vieta ne „kitų“, o žymiausių egzodo prozininkų gretoje. Tokį įsitikinimą dar galima būtų paremti priminimu, kad šalia beletristikos didelę vietą rašytojo biografijoje užima plati visuomeninė ir kultūrinė, leidybinė veikla. Recenzijoje šių darbų išvardyti paprasčiausiai neįmanoma – tam, kaip įsitikinsime, reikia visos vos ne keturių šimtų puslapių knygos.
       Taigi pirmasis ir svarbiausias L. Peleckio-Kaktavičiaus monografijos bruožas – jos informatyvumas. Beje, pristatant knygą Rašytojų klube, buvo išreikšta abejonė, ar žanrinis knygos kaip monografijos apibrėžimas yra visai tikslus, ar ne tiksliau ją vadinti rašytojo gyvenimo ir kūrybos apybraiža. Tokia abejonė nėra visai be pagrindo, ir rašinio pabaigoje teks pridurti tuo klausimu sakinį kitą.
       Bet skaitant knygą, prisipažinsiu, apie jokias žanrų teorijas ar klasifikacijas nebuvo kada galvoti: nuo pirmojo puslapio dėmesį prikaustė pats tekstas, ne tik prisodrintas biografinės informacijos, bet ir parašytas įgudusia publicisto, eseisto, biografo, poeto, daugiau nei dešimties knygų autoriaus ranka. Rašytojo tėviškė, namai, artimieji, jo paties pirmieji žingsniai ir rūpesčiai knygoje pateikti lyrinę pasakotojo intonaciją derinant prie tikslaus kaimo buities piešinio, santūrią refleksiją – prie fakto ar situacijos. Kad ir kaip įvardytume tokį rašymo stilių, skaitytojui jis paprasčiausiai yra lengvas ir malonus. Net nesinori galvoti, kaip viskas atrodytų, jeigu tokį pasakojimą pakeistų sunkus akademinis sakinys.
       Informacijos apimtis su kiekvienu skyrium palaipsniui plečiasi. Kol pasakojama apie rašytojo vaikystę, tėvus, faktai dar dažnai beletrizuojami, lyriniu rūkeliu apgaubiami, o pradėjus išeivišką monografijos herojaus odisėją, vietos beletristinėms gražmenoms lieka vis mažiau ir mažiau. Autorius kruopščiai fiksuoja faktus, kuriais ne tik užpildoma reto darbštumo žmogaus biografija, bet ir pakankamai plačiai nušviečiama viso išeivių gyvenimo Didžiojoje Britanijoje panorama. Apie ją iki šiol mes žinojome nepalyginamai mažiau, negu apie gyvenimą Vokietijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Paaiškinti tai nesunku: Vokietijoje pokarinį penkmetį gyveno vos ne visi išeiviai, JAV keleriais metais vėliau atsidūrė dauguma. Didžioji Britanija lietuvių – tarp jų ir kultūros veikėjų, rašytojų – priglaudė kur kas mažiau. Bet tai, ką dešimtmečius darė K. Barėnas, kas buvo skirta ne tik Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenei, bet visai išeivijai, drąsiai lygintina su ryškiausiais jos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reiškiniais.
       Nuo 1957 m., net tris kartus sugrįždamas, K. Barėnas redagavo „Europos lietuvį“, tuo pačiu metu organizavo Nidos knygų klubą, išleidusį per šimtą išeivijos rašytojų knygų, nuo 1964 m. ėmė leisti stambios apimties literatūros metraštį „Pradalgės“ (1980 m. išėjo paskutinioji – „Dešimtoji pradalgė“). Dar buvo „skaitymų augantiems ir suaugusiems knyga“ „Sauja derliaus“, keturiolika „Rinktinės“ sąsiuvinių, du tomai leidinio, kokiu negali pasigirti kitos lietuvių diasporos, – „Britanijos lietuviai 1947–1973“ ir „Britanijos lietuviai 1974–1994“. Vardiju šituos faktus, lyg pats juos būčiau surinkęs, tik todėl, kad mažiau apie K. Barėną žinančiam skaitytojui atsirastų dar vienas informacijos šaltinis, jeigu jis iki šiol dar neaptiko L. Peleckio-Kaktavičiaus knygos ar bent anksčiau minėtų literatūros istorijos darbų. Antras motyvas – atkreipti dėmesį į mažai ligi šiol tyrinėtus Didžiosios Britanijos išeivių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reiškinius ir faktus. Trečiasis – pasakyti, kad monografijos autorius neskęsta ir skaitytojo neskandina informacijos jūroje, o nuolat stebi ir seka jos bangose matomą rašytojo figūrą.
       Čia pats laikas pabrėžti dar vieną, beveik išskirtinį aptariamos knygos bruožą – jos autentiškumą. Didžioji gausių citatų dalis yra paimta ne tik iš viešai žinomų šaltinių, bet ir iš autoriaus asmeninio archyvo, kuriame, kaip galima numanyti, yra gausi K. Barėno laiškų kolekcija. Įtariau žiūrint, gali kilti mintis, kad toks šaltinių homogeniškumas kelia subjektyvistinio įvykių ir reiškinių traktavimo pavojų. Užuot pabandęs „teoriškai“ blaškyti galimus įtarius nuogąstavimus, ryžtuosi įterpti čia dar vieną subjektyvia patirtimi patikrintą argumentą. Prieš kelerius metus, kaip ir kai kuriems lietuvių rašytojams, man teko maloni proga porą pusdienių praleisti svetinguose Kazimiero ir Marijos Barėnų namuose. Gerte gėriau viską, kas buvo pasakojama ne tik apie vienos šeimos, bet ir apie visos išeivijos pusės amžiaus patirtį, nuolat fiksuodamas sau du dalykus: fenomenalią jau į dešimtąjį dešimtmetį įkopusių žmonių atmintį ir rašto, apskritai meno žmonėms tiesiog nebūdingą sugebėjimą savo prisiminimuose atsistoti įvykių pakraštyje, net jeigu tikrai būta jų centre. Kai pagalvoji, tai dažniausiai būna atvirkščiai: ima pasakoti koks memuaristas apie visuotinio dėmesio vertą žmogų ir greitai… užmiršta, kad ne apie savo darbus ir rūpesčius pasakoja. Tokiems memuaristams Barėnai (sąmoningai vartoju daugiskaitą, nes ir po kelerių metų jaučiu ir girdžiu gražų šeimos duetą) – tikra priešingybė.
       Turbūt tai bus pajutęs ir monografijos autorius, drąsiai, be abejonės cituojantis Barėnų laiškuose pateikiamus faktus ar refleksijas. Puslapis po puslapio formuojasi plačią visuomeninės ir kultūrinės veiklos pradalgę išvariusio žmogaus portretas su ypač ryškiais atsakomybės, principingumo, orumo bruožais. Įpratę savikritiškai vertinti lietuvio charakterį, aptariamoje monografijoje taip pat rasime nemaža puslapių, skatinančių mūsų savikritiškumą: būta ir čia partinių ar ideologinių rietenų, būta pavydo, nepagrįstų kaltinimų, užgautų ambicijų, charakterių ar požiūrių neatitikimo. Likę nuosėdų ir Barėnų širdyse. Bet ir prieš kelerius metus skaitydamas pluoštą Kazimiero prisiminimų, ir dabar prisimindamas juos pagal L. Peleckio-Kaktavičiaus citatas, išnašas ir nuorodas, negalėjau nesistebėti tokiomis rašytojo savybėmis, kurios iš tiesų galėtų pagerinti „vidutinio lietuvio“ įvaizdį. Jam yra tekę patirti intrigų ir užkulisinių sąmokslų, nepagrįstų priekaištų ir iš piršto laužtų kaltinimų, iš šalies žiūrint, net šypseną keliančių ideologinių, politinių įtarinėjimų. Ramus ir santūrus žmogus, K. Barėnas nebuvo linkęs droviai nuleisti galvą ir duoti… kai kam kelią. Jis diskutavo, polemizavo, gynėsi, kai kada net puldavo, bet niekada nepamesdamas savitvardos, neperlenkdamas lazdos, neleisdamas pažeminti savo orumo, bet nesikėsindamas ir į oponento. Kai kada pagalvoji, kad dešimtmečiai, praleisti svetimame krašte, herojaus charakteriui galėjo ir išgarsintojo angliškojo džentelmeniškumo pėdsakų palikti.
       Kad ir kaip ten būtų, žmogaus, geriau už monografijos autorių pažįstančio K. Barėną, dar gilesnį rašytojo atsivėrimą patyrusio, bent jau šių eilučių autorius tikrai nežino. (Išskyrus, žinoma, žmoną Mariją.)
       Stebėtis dėl to netenka. Kas geriau pažįsta autorių, kas skaito jo redaguojamą almanachą „Varpai“, tas negali nežinoti, kad vienas iš mėgstamiausių almanacho rengėjo ir redaktoriaus žanrų yra interviu, kur beveik nuolatinis klausinėtojas yra… tas pats L. Peleckis-Kaktavičius. Draugiškai norėtųsi pasakyti, kad toks „solo“ turi tam tikrų pavojų, bet ta pastaba geriausiai tiktų recenzuojant „Varpus“. Šį faktą prisimenu dėl kitų priežasčių: redaktoriui interviu nėra formalus ir patogus žanras, kai už tave didžiąją teksto dalį pasako arba parašo išsirinktoji „auka“; visiems interviu redaktorius kruopščiai ruošiasi, nesibijo nei provokuojančių, nei dėl vienų ar kitų priežasčių nepatogių klausimų. Galima tik įsivaizduoti, ką teko ištverti ne itin šnekiam K. Barėnui, patekusiam į tokio prityrusio „tardytojo“ rankas. Bet rezultatas – akivaizdus.
       Knygos struktūra patraukli ir patogi tuo, kad biografinė medžiaga joje išdėstoma lygiagrečiai su kūrybos pristatymu: gyventa, veikta, rašyta, spausdinta. Trumpoje knygos anotacijoje jos struktūra taip pat pabrėžtinai paryškinta: „Dalis knygos skyrių skirti rašytojo asmenybei atskleisti, dalis – Barėnui-redaktoriui, Barėnui-leidėjui, Barėnui-metraštininkui, Barėnui-kritikui, didžiausioji dalis – Barėnui-prozininkui“.
       Lyg ir logiška būtų prie didžiausios dalies ilgėliau stabtelėti ir knygos recenzentui, bet šiuo atveju greičiausiai atsitiks atvirkščiai. Literatūrologinio pobūdžio knygų recenzavimas visada yra keblesnis nei grožinių. Grožinį kūrinį analizuoji, interpretuoji, vertini, kalbėdamas sava kritikos kalba. Literatūrologinio teksto kritikas tokios specifinės kalbos neturi ir dažniausiai jam tenka rinktis tarp šiek tiek maskuojamos knygos anotacijos, kai jo požiūris sutampa su recenzuojamos knygos autoriaus požiūriu ir karštesnės ar vėsesnės polemikos, kai tie požiūriai skiriasi.
       Kaip skaitytojas jau galėjo suprasti, su viskuo, apie ką ligi šiol kalbėta, recenzentas buvo linkęs solidarizuotis, o štai dėl „didžiausiosios dalies“ viena kita abejonė ir iškilo. Pirmiausia, kai prie monografijos grįžau gal po kokio mėnesio pertraukos ir bėgdamas turinio eilutėmis bandžiau mintyse atkurti, kas gi čia „didžiausia“, esmingiausia, tai vėl parūpo atsiversti kai kuriuos pirmo skyriaus skirsnius, dar kartą įdėmiai perskaityti „Kur Barėnas, ten ir laikraštis“, „Triskart redaktorius“, „Federalistų bylą“, apie kurią, prisipažinsiu, turėjau gana miglotą supratimą, „Kritiką“, nes ši rašytojo kūrybos dalis, išbarstyta dešimtmečių periodikoje, taip pat dar sunkiai prieinama, o iš „didžiausiosios dalies“ pasikartojau tik nedidelį skyrelį „Ar Barėno romanai proletariniai?“. Ir tai tik dėl intriguojančio pavadinimo. Anksčiau minėtas pasirinkimas tarp anotacinio atpasakojimo ir kūrybinės diskusijos taip pat pasirodė beveik negalimas: jau paties autoriaus eita savotišku anotavimo, referavimo keliu, kurio dar kartą pakartoti paprasčiausiai neįmanoma. O polemizuoti būtų ne itin sąžininga, nes polemizuoti reikėtų ne su tuo, ką autorius pasakė ar padarė, o su tuo, ko jis, atrodo, nė nesirengė nei daryti, nei sakyti. Turiu omeny savarankišką K. Barėno kūrybos analizę, individualią jos interpretaciją, iki galo išnaudotą monografijos autoriui priklausančią reiklaus vertinimo teisę.
       L. Peleckis-Kaktavičius nuėjo kitu keliu: užuot pateikęs originalią vieno ar kito kūrinio interpretaciją, jis atkūrė tam tikrą kritinių vertinimų foną, savotišką K. Barėno kūrybos recepciją išeivijos, o iš dalies ir Lietuvos kritikoje. Atkūrė sąžiningai, objektyviai, atkreipdamas dėmesį į aštresnius K. Barėno kūrybai skirtos kritikos priekaištus, atsargiai kai kuriuos pašlifuodamas, bet didesnių ambicijų pateikti išsamesnę, vieningesnę savo versiją vis dėlto atsisakė. Kas čia bus įvykę? Per didelis biografo įsijautimas? Per mažas pasitikėjimas savo, kaip kritiko, jėgomis? Noras pateikti kuo daugiau sukauptos medžiagos? Baimė pasikartoti? Be paties autoriaus pagalbos į šituos klausimus nė nebandysiu atsakyti. Tik dar kartą prisiminsiu tą jau cituotą abejonę dėl žanrinio monografijos apibrėžimo. Tokiam žanrui drąsesnis autoriaus skverbimasis į kūrybos problemas vis dėlto būtinas.
       Didelio priekaišto tuose žodžiuose nėra: L. Peleckis-Kaktavičius profesionaliai atliko biografo, išeivijos kultūrinio gyvenimo istoriko darbą ir išgrindė patikimą aikštelę rašytojo kūrybai tyrinėti plačiau. O jeigu kas nors kada nors, jau visam rašytojo kūrybos derliui patekus į gimtosios žemės literatūros aruodus, ir imtųsi dar kartą savarankiškai eiti K. Barėno gyvenimo ir kūrybos keliais, tai pirmiausia turėtų atiduoti pripažinimo duoklę tų kelių pirmeiviui.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt