M a r c e l i s  S c h w o b a s  (1867–1905) gimė Prancūzijos žydų, žurnalisto ir mokytojos, šeimoje. Jau Paryžiaus Liudviko Didžiojo licėjuje garsėjo kaip eruditas. Vėliau studijavo filosofiją ir filologiją Sorbonoje. Domėjosi indoeuropiečių fonetika, sanskritu, graikų paleografija, prancūzų argo, parašė veikalą apie François Villoną, išvertė Walto Whitmano ir Roberto Stevensono kūrinių. M. Schwobas, dekadentinio simbolizmo meistras, buvo svarbi literatūrinio Paryžiaus gyvenimo figūra, jaunų talentų skatintojas, slaptas įkvėpėjas. Parašė apsakymų rinkinius „Dviguba širdis“ („Coeur double“, 1891), „Įsivaizduojami gyvenimai“ („Vies imaginaires“, 1896, keli apsakymai spausdinti „Metuose“, 1999, Nr. 1). Ypač išgarsėjo kaip „Monelės knygos“ („Le livre de Monelle“, 1895, liet. k. – 1999) autorius.
         M. Schwobas sėmėsi temų iš antikos, Rytų mitų, viduramžių metraščių ir kūrė keistą, slaptingą, kartais net makabrišką pasaulį. „Papasakok man kokią nors istoriją, bet bjaurią, nuo kurios pašiurpsta oda ir pykina širdį, tokią istoriją, kokias kuria Marcelis Schwobas, – rašo Michelis Schneideris knygoje „Įsivaizduojamos mirtys“ („Morts imaginaires“, liet. k. – 2004), kurioje viena esė skiriama šiam jo mėgstamam autoriui.
         Čia spausdinami apsakymai iš rinkinio „Karalius su aukso kauke“ („Le rois au masque d'or“, 1893).

 
       MARCEL SCHWOB

 
       A p s a k y m a i

 
       Iš prancūzų k. vertė DIANA BUČIŪTĖ

 
         „Jei galite įsivaizduoti Dievą, nepanašų į jus, ir kalbą, smarkiai besiskiriančią nuo jūsų kalbos, supraskite, kad Dievas kalba: jo kalba yra visata. Tik nebūtina manyti, kad jis kalba mums. Mes nežinome, į ką jis kreipiasi. Tačiau jo daiktų pasaulis taip pat mėgina kalbėti mums, ir mes, šio pasaulio dalis, stengiamės tuos daiktus suprasti taip, kaip Dievas įsivaizdavo juos išsisakant. Šie daiktai tėra ženklai ir ženklų ženklai. Kaip ir mes patys, tai yra amžinai užtemdytų veidų kaukės. Kaip kad kaukės yra ženklas, jog esama veidų, taip žodžiai yra ženklas, jog esama daiktų. Ir šie daiktai yra nesuprantamybės ženklai. Ištobulinti mūsų pojūčiai leidžia juos atskirti vieną nuo kito, o mūsų protas svarsto juos vientisu pavidalu, nes, kad ir kaip būtų, mūsų sunkios pastangos organizuoti ir centralizuoti yra tarsi Aukščiausiojo Centro gebėjimo vienyti simbolis. Ir kadangi viskas čia, žemėje, tėra tik individų, ląstelių ar atomų santalka, Esybė, kurią galima tarti esant, be abejonės, tėra tobula visatos individų santalka. Kai ji mąsto daiktus, suvokia juos kaip panašius; kai juos įsivaizduoja, išreiškia įvairiais pavidalais.
         Jeigu teisybė, kad Dievas svarsto galimybes, reikia pridurti, kad jis kalba realijomis; mes – tai jo paties žodžiai, gebantys suvokti, ką jie byloja, mėginantys atsakyti sau, atsakyti jam; būdami žodžiai, esame atskirti vienas nuo kito, bet sujungti į visatos sakinį, prijungtą prie šlovingo periodo, kuris Jo mintyje yra vientisas.“

Iš rinkinio „Karalius su aukso kauke“ pratarmės          

       Eunuchai
       Orfilos 52 ir 53
       Fleita
       Miegantis miestas

Į viršų

       Eunuchai

Skiriu Maurice'ui Spronckui          

       Spadones! Atsitūpę suspaustais keliais ant plytelėmis išklotų grindų, jie trynė savo šlepečių nosis lazdomis su sidabro bumbulais. Šafrano spalvos palaidiniai driekėsi aplink, o nuo jų odos sklido cinamono kvapas. Šitaip jie ilsėjosi tarp berniukų pirtininkų, apsiliejusių prakaitu, tarp vyrų skaisčiai raudonais pliušiniais apdarais, kurie atsinešdavo į pirtį žalius tinklelius, prikrautus žaidimo kamuolių, tarp ilgaplaukių jaunuolių rusvomis tunikomis, perjuostomis aukštai pakeltom vyšninėm juostom, tarp vėriniais apsikarsčiusių palaidūnų, lydimų neštuvų, kuriuose sėdinčios matronos susuktais plaukais ir nušveista oda atsakinėjo į praeivių sveikinimus.
       Dangaus skliautas buvo šiltai mėlynas, ataustas rausvomis gijomis ir ties horizontu pamažėle tirpo skaidriame geltonume, blyškioje turkio žydrumoje ir virpančioj švelnioj žalumoj. Gatvėse dar šūkalojo ištirpinto sniego vandens prekeiviai: aqua nivata, nivata! Garbanoti etiopai visur šlakstė vandenį iš mažučių odmaišių, panašių į tuos, kurie naudojami raudonoms arenos dulkėms amfiteatre priplakti.
       Ir štai šiame gaudžiančiame ore eunuchus užplūdo mintys apie kraštą, iš kurio atkeliavo, apie karščiu tvoskiančią Siriją ir Iberiją su sidabro kasyklomis. Būdami penkiolikmečiai, jie lakstė po kalnų ganyklas su ožkomis ir ožiais, mušė sviestą, spaudė kietus baltus sūrius ir perverdavo juos prožirnio šakele. Jie mylėjo mergaites su didelėm šiaudinėm skrybėlėm. Tykodavo jų tarp auksinių gėlių guotų, kai jos turėdavo pasirodyti, ir droždavo joms švilpukus iš šeivamedžio. Dažnai, pavogę iš svirnų, atnešdavo avinžirnių. Tomis dienomis, būdavo, rankomis išrausi duobę ir prikrauni ten žagarų ir sausų lapų. Mergaitė nueina parnešti iš artimiausio ugniakuro degančios anglies; įsideda anglį į klumpę ir bėga vis ją kratydama, kad anglis neužgestų. Paskui juodu susikaupę susėda vienas priešais kitą ir kepa avinžirnius, pasmeigtus ant nusmailinto pagaliuko. Arba, būdavo, žaidžia karalių ir karalienę. Sukrauna sostą iš vienodų akmenų kur nors pavėsyje. Jame sėdi karalienė, o karalius traukia žygin – savo ožkų pažiūrėti. Karalienė, pasiklausiusi cikadų, užmigdavo soste. Taigi grįžęs karalius padarydavo samanų pagalvę ir švelniai ją paguldydavo.
       Vakarais, kai ištįsdavo šešėliai, jie su ožkomis nusileisdavo takeliais, palei kuriuos augo erškėčiai. Iš krūmų, būdavo, išskrenda šikšnosparniai. Žolėj šnara į savo urvą lendanti gyvatė; auksiniuose gęstančios dienos gaisuose čirškia svirplys; uolos papilkėja, ir pirmasis nakties drebulys nupurto medžių lapiją. Gaivus vėjas išpučia apsiaustą ir suvelia ožkų vilnas; šuo, iškėlęs snukį, traukia kvapų dvelksmą, ir prožirniai, siūbuodami geltonomis viršūnėmis, banguoja nelyginant jūra. Žemėliau, šabakštynuose, slepiasi triušiai, o aplink senus ąžuolus kaupiasi tamsa. Netrukus išdygsta trobelė, motina ant slenksčio su šaukštu rankoje.
       Kur dingo tie dangaus valdovai, Ispanijos šabakštynai ir kalnų trobelė, ir miela sava kaimenė? Atėjo žiaurūs skustagalviai italiotai kietai sučiauptomis lūpomis; jie supleškino trobelę ir surijo kaimenę.
       Jie surinko vaikus iš aukštumų šalia Oskos. Nusileidę palei Cinkos upę ir perėję Surdavų lygumą, kareiviai nusivedė juos į Ilerdą. O iš Ilerdos į Tarakoną, per juodus Jaketos ir Ilerkavų kalnus. Tarakone pirkliai sugirdė vaikams aguonų antpilo, ir jiems neskaudėjo, kai buvo žalojami. Jie buvo kaip galvijai, pakrauti į laivus ir parduoti Populonijos, Kosos, Alsijaus uostuose. Kiti per Ostiją atkeliavo į Romą.
       Juos nupirkę vergų pirkliai ištepė jiems kojas kreidos milteliais, uždėjo balto multino kepuraites. Ištrynė terpentinu, lempele ir pincetu pašalino gyvaplaukius, žnyplėmis sugarbanojo plaukus. Užkabinę lenteles, sustatė juos ant pakylos. Jų dantys buvo balti, akys juodos, jie kalbėjo lotyniškai su gerkline tarsena, spigiu balsu. Prieš sumokant pinigus buvo aprūkyti gagato dūmais – taip patikrinta, ar jų neištiks nuomario priepuolis.
       Dabar tarp durų uždangų pakėlėjų, sidabro indų prižiūrėtojų, pirtininkų, kvepintojų, virėjų, dresuotojų, padavėjų, ragautojų, taurininkų, žaliai apsirengusių durininkų, mulų varovų pakaišytomis tunikomis, vandennešių, neštuvų vergų, vėduoklių ir skėčių nešėjų jie buvo eunuchai, pasmerkti šakėms, rimbui ir viešiems kankinimams prie Eskvilino vartų. Šeimininkės versdavo juos išpūsti žandus prieš trenkdamos antausį, o prievaizdai plaukų segtukais badydavo jiems kaklą.
       Norom nenorom, jiems tekdavo eiti Etruskų gatve, kur slampinėja ištvirkėliai, pirkti audinių ir ieškoti užgipsuotų buteliukų su nardostachiu pas pigmentų pardavėjus, prekiaujančius nuokanomis, kurpelėmis, mandragoromis ir ispaninių vabalų milteliais. Jų pirmoji pareiga buvo giedoti atrijuje „Iliados“ ir „Odisėjos“ ištraukas, o dykumoje – eiles iš Elefantidės knygos. Jie skausmingai žvelgdavo į paveikslus, vaizduojančius Atalantę su Meleagru. Kai kurie svečiai, eidami pro šalį, juos pabučiuodavo, ir jiems sugeldavo širdį. Nors vilkėjo spurguotom plačiajuostėm tunikom, nors ant jų pirštų žibėjo aukso žiedai su geležinėmis žvaigždutėmis, o rankas puošė dramblio kaulo apyrankės metaliniais apsodais, jie pavydžiai žiūrėjo į nuogus juodaodžius ir storalūpius libius. Atsainiai lošė dažyto kalnų krištolo kauliukais ant terpentinmedžio lentelių. Atbulais dantimis valgė riebias musinukes su pipiruotais tryniais. Niekas negalėjo išsklaidyti jų didžiulio liūdesio – nei šeimininko, nei šeimininkės užgaidos.
       Apgirtę nuo rausvojo vyno, jie bėgdavo už mėsininko prekystalių su mirtomis papuoštom kruvinom ožkom, už keptos mėsos pardavėjų, prekiaujančių skrudintais riešutais ir runkeliais su medumi, už popinae ir smuklių, kuriose kabo virtinės butelių, į pačią skliautuotų kambarių tamsumą, kur tarp vienučių su lentelėmis klaidžioja nuogos moterys. Tačiau kambarių su akmens skliautais savininkas atpažindavo šafrano spalvos palaidinius; ir lovų diržai likdavo be čiužinių, nes šie vyrai, apgirtę nuo rausvojo vyno, tupintys ant plytelėmis išklotų grindų ir trinantys savo šlepečių nosis lazdomis su sidabro bumbulais, buvo išdarai – spadones.

Į viršų

       Orfilos 52 ir 53

Skiriu Georges'ui Courteline'ui          

       Palei didelę gatvę, apsodintą vienodais medžiais su rūpestingai apkarpytomis lajomis, panašiomis į cukraus galvas, užmautas ant gležnų stiebų, buvo matyti gelsva lygi siena su dviem panašiais korpusais galuose. Vartų pinučiai buvo nudažyti niūria spalva; toliau ėjo pailgas smėlio kiemas, skiriantis lygiagrečiai stovinčius pastatus su aukštomis įstiklintomis durimis; dviaukščiai statiniai turėjo nuožulnius stogus, ant kurių lygiais tarpais stirksojo šiferiu dengtos varpinėlės. Kiemo kampuose žiojėjo pilkos skliautuotos angos, nežinia ar kur vedančios; apskriti, kvadratiniai, trikampio ar rombo formos sodeliai, kurių žemė tarp retos žolės buvo akmenuota, su suolais gyvino liūdną siena aptvertos dirvos plotą keliais blyškios žalumos štrichais.
       Tarp šių geometrinių augalijos figūrų, nusileidę iš priebučių stiklinių durų papėdėn, aplink vienintelį stačiakampį pridulkėjusį vandens telkinį, išnirę iš keturiuose kampuose žiojinčių blausių senų akmenų burnų, žmogystų būriai, ką tik išsijudinę, kėblino svyruodami, kretančiom galvom, drebančiais keliais; seniai arba senės, vienos, regis, nuolatiniu kūno linksėjimu vis sakančios taip, taip, o kiti, švytuojantys iš dešinės į kairę, ne, ne; lyg kokie seni vaikščiojantys tvirtinimai ir neigimai, atkakliai kartojantys tą patį judesėlį.
       Vyrai dėvėjo skrybėles, praradusias bet kokią formą jų fetrui susmegus ar išsipūtus. Tačiau didžiuma savo galvos apdangalus buvo išdidžiai pakreipę ant šono. Moterys leido baltiems nušiurusiems plaukams plaikstytis iš po nešvarių kykų; bet kai kurios buvo susigarbanojusios perukus – juodus, pernelyg tamsius virš vaškinių veidų. Eidami į menkai prižiūrimą kiemą su sodeliais, kai kurie seni dabišiai išraiškingai mosavo rankomis, o kai kurios senutės koketuodamos žaidė akiniais. Jie spietėsi į būrelius aplink suolus, skaitė laikraštėlius, siūlė vienas kitam savo laimikį; o kiti sugluminti pensiono gyventojai neramiai žvelgė į vylingas šypsenas jų nebepermanydami.
       Ligoninė, kurioje jie gyveno, priglausdavo perkopusius šešias dešimtis už tūkstantį frankų ir nedidelį mokestį, kad jų valgiaraštyje būtų ir mėsos. Turtingieji turėjo koridoriuje savo kambarį, pažymėtą numeriu. Vardas jiems nebepriklausė. Buvo Voltero 63, Arago 119 kambariai; čia įžengdamas palikdavai už durų atpažinimo ženklus, kuriais naudojaisi visuomenėje per visą gyvenimą iki tolei; šios gyvųjų kapinės buvo anonimiškesnės negu mirusiųjų.
       Tačiau toji numeruota visuomenė buvo nustačiusi savo taisykles ir tvarką; mat koridorių kambarių savininkai, turintys ką pralošti lošimo salėse, ką pasiūlyti mieloms kitos lyties būtybėms iš skanių valgyklos gėrimų, niekino varganus žmogelius, gyvenančius bendrose palatose, kur negalėjai apsitvarkyti nestebimas išpūstų akių nei paslėpti savo plikės.
       Turėdami teisę du kartus per savaitę gauti vaistų, jie, būdavo, iš anksto apgula medikus stažuotojus, kaišioja nosį į sąsiuvinį, ateina kaip į kokią bakalėjos krautuvę su senais popiergaliais, kuriuose užsirašė užsakymą, su malonumu mėgdžioja kosulį savo gargiančia krūtine, išpučia susisukusių sąnarių skausmus, apsimeta, kad juos kamuoja nemiga, verkšlena dėl įsivaizduojamų negalių; jie varžydavosi savo ligomis per konsultaciją, kad galėtų pergalingai išsinešti siuntimą į vonias, buteliuką kamparo spirito ar flakoną cukraus sirupo. Pasidėdavo juos ant naktinio staliuko ir apžiūrinėdavo vieną po kito kaip kokius nuotaiką keliančius meno kūrinius ar pigiai nusipirktus maisto produktus; bet labiausiai džiaugdavosi turį jų daugiau už kitus – juk tai buvo paskutinė jų nuosavybės forma.
       Orfila palatoje gyveno neturtingos senos moterys, negalinčios mokėti už atskirą kambarį. Dvi abejotino baltumo lovų eilės stovėjo viena prieš kitą, ir ant paklotų patalų stirksojo dviguba megztiniais apvilktų biustų gyvatvorė. Nr. 53 atsikeldavo iš lovos ir buvo dar gana guvi, nors dėl sąnarių reumato kairysis kelis buvo nelankstus, o pusiau paralyžiuota dešinė ranka sulenkta skersai juosmens. Kitos su ja skaitėsi; mat sklido šnekos, kad ji gauna šiek tiek pinigų iš tolimų giminaičių, tik jai atrodo geriau juos pasilaikyti ir išleisti kaip patinka, o ne atiduoti administracijai už kambarį. Nr. 52, kurios lova stovėjo priešais, ją nervino, nes buvo judresnė, abiem sveikom rankom, tik kentėjo nuo vieno kojos piršto podagros, be to, apatinis kairiosios akies vokas buvo nudribęs dėl silpnėjančio raumens ir iš po jo matėsi krauju pasruvusi akies apačia.
       Šiedvi moterys, fizinės varžovės, buvo ir širdies varžovės. Jokios žmogiškos aistros nebuvo užgesusios tarp šių senų vyrų ir moterų. Mat pensione būta susiburkavusių porelių ir meilės trikampių; kildavo audringos pavydo scenos; koridoriuose į galvas lėkė tabakinės ir ramentai; naktį prie durų tykojo susitraukę šešėliai, apsiginklavę grėsmingu pagalvės ritiniu, iki pat smakro užsitempę medvilninę naktinę kepuraitę; ir dar galėjai pamatyti, kaip vienas kitą persekioja klišakojai, kaip neša kudašių klubo sąnario skausmų suriestos moterys, kaip senės, skalbdamos baltinius, išdidžiai girdamosi mala liežuviais: viena į padanges kelia savo vyriškį, išdabintą ir gerai prižiūrimą; kita liaupsina savąjį, dar turintį visas galūnes.
       Taigi seni kaulėti kumščiai vėl tvatino išsišovusius žandikaulius; plaukų bokštai lėkė nuo galvų, atidengdami smailius ar gumbuotus kiaušus; akiniai dužo ant pajuodusių nuo tabako nosių; įsisprendus į šonus, iš abiejų pusių barkšojo alkūnės, jau seniai nebesmaigios; ir ištisą dieną mekenantys ožkų balsai svaidėsi baisiais įžeidinėjimais.
       Karas tarp Nr. 52 ir Nr. 53 kilo dėl raudono cukraus pypkės. Čia gyveno vienas senis kariškio veidu, na dirbęs durininku tais laikais, kai buvo vyras, ir jis nuolatos lankydavo Orfila 53 kaip savo pusseserę. Žodžiai „mano pusbrolis“, „mano pusseserė“, kuriuos kaip aidas kartojo šios bedantės burnos slaugytojų ausims, užmigdė jų budrumą. Tačiau Nr. 52 krito į akį kaimynės vyriškis. Ji sučiaupdavo lūpas, vartydavo akis, eidama pro šalį brūkšteldavo jį savo megztiniu ir ką nors sulemendavo. Dėl tokio nevaržomo elgesio palatos moteriškės nekentė jos viena labiau už kitą. Girdėjai drėgną kataru sergančiųjų juoką, sukeliantį mėšlungišką sekinantį kosulį. Pamalonintas senis mesdavo rutulių partiją ar kortas ir po pietų ateidavo paflirtuoti. Nr. 53 užrišdavo jam kaklaraištį, įlašindavo lašiukų į akis, duodavo brangių stimuliuojančių piliulių, kurias saugojo mažoje dėžutėje, paslėptoje po pagalve.
       Tačiau ji negalėjo susilaikyti pavydžiai nežiūrėjusi į Nr. 52 naktinį staliuką: šioji nuolatos eidavo į konsultaciją, parsinešdavo visokiausių buteliukų ir su malonumu juos išrikiuodavo. Tą dieną, kai senis grakščiai ištraukė iš savo languotos nosinės raudoną pypkę, Nr. 53 linksmai subruzdo, papurtė pagalvę, atsirėmė į ją ir su pypke tarp drebančių dantų įdūrė paniekos kupiną žvilgsnį į kaimynę.
       Ji rodė pypkę kaip vaikas, sukinėjo ištraukusi iš burnos, čiulpė, dirsčiojo į nučiulptą galą; be to, mėtė dviprasmius žodžius, ir nors jie nebuvo atremti, pro ausis neprasprūdo.
       Nuo tos dienos Nr. 52 kas rytą dingdavo tuo pačiu laiku. Niekas nežinojo, kur ji eina. Kelias dienas jai, regis, buvo sunku ant širdies. Bet pamažu ji pralinksmėjo. Ir pagaliau vieną rytą, grįžusi iš paslaptingo pasivaikščiojimo, padarė raudonajai Nr. 53 pypkei ilgut ilgiausią nosį, paskui, pridėjusi du pirštus prie kaktos, parodė ragus ir palietė jos dešinę ranką pasityčiojamai sielvartingu judesiu, lyg gailėdama Nr. 53, kad toji tiek daug nepajėgianti.
       Tai buvo galas. Orfila palatoje buvo surengtas sąmokslas prieš šią begėdę ir įkyruolę. Jai einant pro šalį, visos vaidino besispjaudančias; senės kėlė rankas prie akių, dėdamosi, kad jas pykina, šnabždėjosi, neprisileido Nr. 52 artyn. Vakarais buvo girdėti popieriaus šnaresys, pieštukų girkšėjimas.
       O senis nekaltu veidu ir toliau lankė savo „pusseserę“.
       Nr. 53 visai neatrodė susierzinusi. Tačiau buvo nebe tokia paslaugi ir nenatūraliai įsitempusi klausinėjo savo pusbrolio, ką jis veikiąs rytais; o senis, trindamas sausas rankas, pūtė miglas į akis kiek tik netingėjo.
       Vyriausiojo gydytojo vizitacijos dieną visas lig vienos ėdė smalsumas. Daktaras sustojo prieš Nr. 52 ir garsiai pasakė slaugytojoms:
       – Perkelsit ją į kitą palatą.
       Nr. 52 nustebusi sumurmėjo:
       – Bet kodėl, pone daktare?
       Gydytojas, tęsdamas apžiūrą, atsakė:
       – Palatos draugės jums paaiškins.
       Vos tik jis išėjo, prasidėjo koncertas. Iš abiejų palatos galų atskriejo šaižus švilpesys su džiaugsmo gaidelėmis. Kai kurioms senėms iš malonumo tekėjo seilės. Kitos pliaukšėjo per patalą, apimtos juoko priepuolio. O Nr. 53, pasikėlusi lovoje, mojuodama savo pypke, suriko:
       – Kodėl, vaikuti? Todėl, kad mes parašėme peticiją prieš tave. Visa palata. Nuo tavo raudonos akies mums bloga. Mes nebegalime valgyti.
       Ligonių choras gargaliuojančiom krūtinėm dusliai sugriaudė:
       – Taip, nuo tavo akies mus pykina!
       Nr. 52 priblokšta sėdėjo atsirėmusi į pagalvę. Jai po kairei moteriškė, kurios akies raumenys buvo paralyžiuoti, mėgaudamasi savo susierzinimu, kraipė galvą sustingusiais vyzdžiais į vieną šoną, į kitą, aukštyn, žemyn lyg kokia papūga. Jai po dešinei drebamojo paralyžiaus ištikta senė kaip patrakusi klapsėjo žandikauliais ir nepertraukiamais judesiais, beraukšliu it kaukė veidu, vieną po kitos virš antklodės suko įsivaizduojamas suktines.

Į viršų

       Fleita

Skiriu Rachilde'ai          

       Audra nustūmė mus labai toli nuo pakrantės, kur buvome pripratę plaukioti. Ilgomis niūriomis dienomis laivas nardė, nosimi skrosdamas žalio vandens bangas putotomis keteromis. Juodas dangus, regis, leidosi ant vandenyno, netgi ant mūsų galvų; vien tik horizontą supo blyški juosta, ir mes klaidžiojome ant denio nelyginant šešėliai. Ant kiekvienos rėjos kabojo dideli žibintai ir ant jų stiklų be paliovos varvėjo lietaus lašai, todėl šviesa buvo neryški. Laivagalyje vairininko kabinos iliuminatoriai švytėjo perregimu ir drėgnu raudoniu. Marsai – stebėjimo aikštelės stiebuose – atrodė kaip tamsos pusračiai; iš juodumos viršuje išnirdavo blausios burės, vėjo blaškomos į visas puses. Kartais siūbuojantys žibintai vario atšvaitais atsispindėdavo vandenyje, susikaupusiame patrankas dengiančio brezento kišenėse.
       Šitaip mes dreifavome vėjui pučiant nuo paskutinio savo antpuolio. Abordažo kabliai dar kabojo palei laivo korpusą; tekantis dangaus vanduo buvo nuplovęs ir sušlavęs į krūvas visas mūšio liekanas. Jose pramaišiui dar gulėjo lavonai, vilkintys apdarais su metalo sagomis, kirviai, kardai, švilpukai, grandinių ir trosų galai, sviediniai; baltos rankos spaudė pistoleto rankenas, špagų buožes; ištaškyti veidai, pusiau pridengti apsiaustais nuo lietaus, kratėsi kartu su takelažu ir tekdavo skintis kelią tarp peršlapusių mirusiųjų.
       Tas grėsmingas uraganas atėmė mums drąsą valyti denį. Laukėme dienos, kad galėtume atpažinti savo draugus ir užsiūti maišuose; o užgrobtas laivas buvo prikrautas romo. Kelios statinės buvo pritvirtintos prie fokstiebio ir prie bezanstiebio; ir daugelis iš mūsų, stengdamiesi išsilaikyti prie jų, kišo puodelius arba burnas prie rudų čiurkšlių, ištrykštančių tarp vandens šniokštesio sulig kiekvienu laivo siūbtelėjimu.
       Jei kompasas mūsų neapgaudinėjo, laivas plaukė į pietus; tačiau tamsa ir tuščias horizontas neleido mums susiorientuoti jūrlapyje. Vieną sykį tarėmės pamatę neryškius kauburius vakaruose, kitą – blyškias kopas; bet nežinojome, ar tos aukštumos yra kalnai, ar rifai, o kopų blyškuma galėjo būti tik blausi jūra, daužanti povandenines uolas.
       Keliskart už dulkiančio lietaus uždangos pastebėjome drumstas raudonas šviesas, ir kapitonas šūktelėjo vairininkui, kad jų vengtų. Mat žinojome, kad apie mus pranešta ir esame persekiojami; tai, ko gero, buvo branderių šviesos, o jeigu jų nematydami plaukėme palei nesvetingus krantus, reikėjo bijoti apgaulingų jūros plėšikų signalų.
       Perkirtome šiltąją srovę, tekančią per vandenyną: kurį laiką vandens purslai buvo drungni. Paskui vėlei leidomės į nežinomybę.
       Ir štai tada kapitonas, nežinodamas, ko tikėtis iš ateities, sušvilpė kviesdamas visus susirinkti. Čia tamsoje, keliems vyrams laikant žibintus, mūsų būrys suėjo į laivagalio denį. Ginklininkas padalijo mus grupėmis, ir pasigirdo niūrūs šnabždesiai. Iždininkas ištraukė numerius iš parako maišo ir paskelbė, kokia kuriam tenka dalis. Taigi kiekvienas gavo tai, kas jam priklausė iš mūsų kelionės grobio, tiek iš drabužių, tiek iš maisto atsargų, tiek iš aukso, sidabro ir brangenybių, rastų išplėštuose laivuose ant vyrų ir moterų rankų, kaklų ir kišenėse.
       Paskui mums buvo liepta eiti sau, ir mes išsiskirstėme. Paprastai dalybos vykdavo ne šitaip, o šalia salelės, kur rasdavome prieglobstį žygiui pasibaigus, kai laivas plyšdavo nuo turtų, plūstantis ir kivirčijantis iki kraujo praliejimo. Pirmą sykį niekas neįsmeigė kitam peilio, neiššovė iš pistoleto.
       Po dalybų dangus pamažėliais išsigiedrijo ir tamsa ėmė trauktis. Iš pradžių debesys susivyniojo į kamuolius ir miglos sudrisko; paskui baltas horizonto lankas nusidažė ryškesniu geltoniu; vandenynas viską atspindėjo jau nebe tokiomis niūriomis spalvomis. Skaistus taškas rodė, kur yra saulė; keli spinduliai tolumoj pasiskleidė vėduokle. Jūra ribuliavo oranžiniais, violetiniais ir purpuriniais atspalviais; vyrai sušuko iš džiaugsmo, nes pamatė plūduriuojančius dumblius.
       Vakaras užgriuvo sunkiais gaisais, o prižadino mus melsva blyški ryto šviesa pietų jūrose. Mums skaudėjo akis, nepratusias prie šiltos baltumos; puolėme prie lejerių nieko nematydami, kai stebėtojas paskelbė: „Tiesiai priešais mus – žemė“. Po valandos sodriame dangaus mėlyje išvydome rudą liniją ties vandenyno pakraščiu su putų apvadu.
       Laivas pasuko ten link. Balti ir raudoni paukščiai skraidė palei lynus. Bangos nešiojo įvairiaspalvius medgalius. Paskui išdygo judantis taškas: viršum neperregimos jūros, po kaitria saule jis atrodė rausvas, o kai priartėjo, pamatėme, jog tai kanoja arba piroga. Laivelis buvo be burės ir, regis, be irklų.
       Ir vis dėlto jis plaukė mums skersai kelio; bet kad ir kiek šaukėme, jame nieko nebuvo matyti. Tik artėdami išgirdome su vėju atskriejantį švelnų ir taikų garsą, taip moduliuojamą, kad jo negalėjai supainioti su jūros skundu ar lynų, ištemptų prie mūsų burių, virpėjimu. Šis ramaus liūdesio kupinas garsas sutraukė bendražygius prie abiejų laivo šonų, ir mes smalsiai žiūrėjome į pirogą.
       Masyviems denio pirmagalio ašmenims skrodžiant gelmę, laivelio paslaptis buvo atskleista. Jis buvo spalvoto medžio; irklus, regis, nusinešė bangos; ir ten gulėjo senis, padėjęs nuogą pėdą ant vairo skersinio. Visą jo veidą gaubė barzda ir balti plaukai; be dryžuoto apsiausto, kurio skvernai buvo užmesti ant jo, senis nevilkėjo jokio kito drabužio; jis abiem rankom laikė fleitą ir ją pūtė.
       Mes pririšome pirogą, bet jis nė nekrustelėjo; jo akys atrodė lyg migla aptrauktos – galimas daiktas, kad jis buvo aklas. Turėjo būti labai senas, nes galūnių sausgyslės švietė per perregimą odą. Jis buvo užkeltas ant denio ir paguldytas po grotstiebiu ant dervuotos drobės.
       Tada jis, viena ranka tebespausdamas fleitą prie burnos, ištiesė kitą ranką ir apčiupinėjo viską aplinkui. Uždėjo plaštaką ant ginklų, grandinėmis sujungtų sviedinių ir saulėj šylančių lavonų jaukalo; perbėgo pirštais kirvių ašmenis ir paglostė negyvus veidus. Paskui atitraukė ranką ir, užvertęs dangun galvą blausiomis ir tuščiomis akimis, ėmė pūsti fleitą.
       Ji buvo juoda ir balta ir, vos tik suskambusi mūsų laive, pasirodė mums panaši į nugludinto juodmedžio paukštę su dramblio kaulo taškais, o perregimos rankos plazdėjo aplink ją nelyginant sparnai.
       Pirmas garsas buvo trapus ir laibas, drebantis, kaip galbūt drebėjo senio balsas, ir į mūsų širdis įsismelkė praeitis, senų moterų – mūsų močiučių – ir nekalto laiko, kai buvome vaikai, prisiminimas. Visa dabartis kažkur nugrimzdo, ir mes šypsodami lingavome galvas; mūsų pirštai veržėsi prie žaislų, o lūpos prasivėrė – tarytum vaikiškiems bučkiams.
       Paskui fleitos garsas pakilo ir virto audringos aistros šauksmu. Prieš mūsų akis pralėkė geltoni daiktai ir raudoni daiktai, kūno spalva, aukso spalva ir kraujo spalva. Mūsų širdys pritvinko atsiliepdamos unisonu, ir mūsų galvose užvirė dienų, įtraukusių mus į nusikaltimą, beprotybė. Fleita užgrojo dar garsiau, ir tai buvo skardus audrų balsas, vėjo šauksmas per bangomūšą, pradaužtų laivų korpusų traškesys, vyrų perrėžta gerkle krioksmas, išgąstis pajuodusiuose nuo suodžių veiduose lipant į abordažu puolamą laivą su kardu dantyse, sviedinių aimana ir oro sprogimas grimztančių dugnan laivų karkasuose. O mes tyliai klausėmės, apsupti savo pačių gyvenimo.
       Staiga fleitos skambesys virto čirpimu; išgirdome gimstančių kūdikių verksmą, tokį silpną ir gailų, kad pasigirdo siaubo kupinas staugimas. Mat tuo pat metu, akims nelauktai išvydus ateitį, regėjome tai, ko jau nebegalėjom turėti ir ką amžinai sugriovėm, suvokėme, kad jūros klajokliams viltis žuvusi ir būsimi gyvenimai pačių sunaikinti. Mes, vyrai be moterų, raudoni nuo kraujo, žėrintys auksu, nebegalėjom išgirsti naujagimių balsų; mat buvome pasmerkti bangų supimui ar deniui šokant po kojomis, ar mūsų galvai su juoda kepuraite šokant ant rėjos lyno: mūsų gyvenimas buvo pražudytas, ir neliko vilties iš jo sukurti naujų gyvenimų.
       Ir tada Juberas, laivo ginklininkas, paskelbė mirties nuosprendį, išplėšė iš senio baltai nutaškuotą juodmedžio paukštę: jos giesmė nutilo, ir Juberas sviedė fleitą jūron. Miglos aptrauktos senio akys virptelėjo, senos galūnės sustangrėjo, bet neišgirdome nė garso. Kai jį palietėme, jis jau buvo atšalęs.
       Nežinau, ar šis keistas žmogus priklausė vandenynui, bet vos tik pasiekęs vandenį, kai išmetėme jį paskui fleitą, nugrimzdo ir prapuolė su savo apsiaustu ir piroga; ir mūsų ausims jau niekados neteko išgirsti gimstančio kūdikio verksmo nei žemėje, nei jūroje.

Į viršų

       Miegantis miestas

Skiriu Léonui Daudet          

       Šviesiai melsvoje priešaušrio šviesoje pakrantė atrodė aukšta ir niūri. Kapitonas su juoda vėliava liepė plaukti prie kranto. Per paskutinę audrą sulūžo kompasai, tad nebežinojom, kur plaukiame ir kokia žemė plyti priešais mus. Vandenynas buvo toks žalias, kad galėjome manyti, jog ji burtais išniro vidury vandens. Tačiau jaudinomės matydami neryškias pakrantės uolas; tie, kurie dėliojo taro kortas naktį, ir tie, kurie buvo apgirtę nuo savo krašto augalo, ir tie, kurie išsiskyrė savo apranga, nors laive nebuvo moterų, ir tie, kurie tylėjo, nes jų liežuvis buvo prisegtas, ir tie, kurie, perėję viršum prarajos siauru jūrų plėšikų tiltu, pamišo iš siaubo ir tokie liko, – visi juodi ir geltoni, balti ir kraujo spalvos mūsų bendražygiai, atsirėmę į planšyrus, žiūrėjo į naują žemę, ir jų akys virpsėjo.
       Juos, kilusius iš įvairių šalių, įvairių spalvų odos, kalbančius įvairiomis kalbomis, netgi skirtingų judesių, siejo vien tik panaši aistra ir grupinės žmogžudystės. Mat jie paskandino tiek laivų, kruvinais savo kirvių ašmenimis nudažė raudonai tiek lejerių, svertais prakiurdino tiek triumų, tyliai hamakuose pasmaugė tiek žmonių, garsiai staugdami šturmu paėmė tiek galionų, kad toji veikla juos suvienijo; jie buvo panašūs į kenksmingą ir nevienalytę koloniją gyvūnų, gyvenančių plaukiojančioje salelėje, nesąmoningai pripratusių vieni prie kitų, vedamų bendro instinkto, kurį žadino vieno iš jų akys.
       Jie visą laiką veikė ir jau nebemąstė. Kiaurą dieną ir kiaurą naktį leido savame būryje. Jų laive nebuvo tylos, tik ištisas kurtinamas gaudesys. Tyla, be jokios abejonės, būtų juos pražudžiusi. Per audrą girdėdavosi laivavirvių kovos su bangomis atgarsiai, kai jūra būdavo rami – svaigus šurmulys ir nedarnios dainos, o kai jie susidurdavo su kitais laivais – mūšio triukšmas.
       Kapitonas su juoda vėliava visa tai žinojo ir vienas tai suprato; jis pats gyveno tik veikdamas ir taip baisėjosi tyla, kad tykiomis nakties valandėlėmis ištempdavo iš hamako savo bendražygį už ilgo palaidinio, kad išgirstų kažką vapantį žmogaus balsą.
       Kito pusrutulio žvaigždynai ėmė blykšti. Liepsninga saulė pradrėskė plačią dangaus maršką, dabar jau tamsiai mėlyną, ir Jūros Broliai, išmetę inkarą, ilgomis valtimis nuplaukė į skardyje išskaptuotą įlankėlę.
       Čia atsivėrė uolų koridorius, kurio stačios sienos tarytum jungėsi ore, tokios jos buvo aukštos; bet, užuot pajutę požemio gaivą, Kapitonas ir jo bendražygiai buvo prislėgti nepaprasto karščio, ir jūros vandens upeliūkščiai, besisunkiantys į smėlį, džiūvo taip greitai, kad visas paplūdimys traškėjo nuo koridoriaus saulės.
       Ši siaura akmens perėja vėrėsi į plyną bergždžią lauką, kalvotą ties horizontu. Ant skardžio šlaito augo keli pilkų augalų kuokštai; aplink plaukuotus lapus dūzgė arba vietomis žemę šiureno mažulyčiai apskriti ar pailgi rudi gyvūnėliai virpančiais gazo sparneliais arba ilgomis nariuotomis kojelėmis.
       Sustingusioje gamtoje nebuvo likę judraus jūros gyvenimo, net smėlis čia netraškėjo; uolos buvo užtvėrusios kelią jūros vėjui; augalai atrodė negyvi kaip akmuo, o rudi gyvūnėliai, šliaužiojantys ar sparnuoti, laikėsi siaurame ruože, už kurio nebesimatė jokios gyvybės.
       Tad jei Kapitonas su juoda vėliava nebūtų pagalvojęs, – nors ir nežinojo, kokiame jie krašte atsidūrė, – kad pagal paskutinius kompasų rodiklius laivas buvo nešamas į Aukso šalį, kurią visi Jūros Broliai svajojo priplaukti, jis nebūtų tęsęs rizikingos kelionės ir šios vietovės tyla būtų jį išgąsdinusi.
       Tačiau jis pamanė, kad nepažįstamas pajūris – tai Aukso šalies krantas, ir pasakė savo bendražygiams jaudinamus žodžius, kurie sužadino jiems įvairių troškimų. Ėjome nukorę galvas, kankinami ramybės; mat mūsų širdis audrino praėjusio gyvenimo siaubai.
       Lygumos pakrašty užėjome žaižaruojantį aukso smilčių pylimą. Iš Jūros Brolių lūpų, jau spėjusių sukepti, išsiveržė šauksmas; ūmus šauksmas, kuris staiga nutilo, lyg užgniaužtas ore, nes šioje šalyje, kur tyla, regis, vis didėjo ir didėjo, nebuvo aido.
       Kapitonui kilo mintis, kad ši auksinga žemė bus turtingesnė anapus smėlio sankasų, ir Jūros Broliai ėmė sunkiai kopti aukštyn; dirva šliaužė po mūsų kojomis.
       O kitoje pusėje mūsų laukė keista staigmena: smėlio pylimas buvo miesto sienų kontraforsas, ir nuo sargybos kelio leidosi gigantiški laiptai.
       Šio milžiniško miesto širdis neskleidė jokių gyvenimą liudijančių garsų. Mūsų žingsniai skambėjo einant marmuro plytelėmis, bet jų garsas užslopdavo. Miestas nebuvo miręs, nes gatvėse buvo pilna vežimų, žmonių ir gyvulių: išblyškę kepėjai su apskritais duonos kepalais rankose, mėsininkai, laikantys virš galvų raudonus jaučių šonkaulius, plytininkai, pasilenkę prie plokščių vežimėlių, kuriuose kryžkryžiais buvo išrikiuotos blizgančių plytų eilės, žuvų pirkliai su savo prekydėžėmis, aukštai pasikaišę skvernus sūdytos žuvies pardavėjai šiaudinėm skrybėlėm, kiaurom viršugalvyje, vergai nešikai, suklupę po neštuvais, kuriuos dengė audeklai su gėlėmis, išsiuvinėtomis metalo siūlais, sustabdyti bėgikai, moterys su šydais, pirštu vis dar traukiančios į šoną akis dengiančią klostę, arkliai, pasistoję piestu arba liūdnai tempiantys vežimą kinkinyje su sunkiomis grandinėmis, šunys pakeltais snukiais ar nežinia prieš ką iššiepę dantis. Ir visos šios figūros nejudėjo, kaip skulptoriaus, lipdančio statulas iš vaško, galerijoje; jų judesys buvo veržlus gyvenimo gestas, ūmai sustabdytas; nuo gyvųjų jie skyrėsi tik nejudrumu ir spalva.
       Mat tie, kurie buvo rausvo veido, pasidarė visiškai raudoni priplūdus kraujo į poodį; baltaveidžiai virto melsvai blyškiais kraujui sutekėjus širdin; tie, kurių oda kitados buvo tamsi, dabar turėjo sustingusį juodmedžio veidą; tie, kurie buvo įdegę saulėje, staiga išgelto, ir jų skruostai pasidarė citrinos spalvos; taigi tarp šių raudonų, baltų, juodų ir geltonų žmonių Jūros Broliai ėjo kaip gyvos ir žvalios būtybės per mirusių tautų minią.
       Baisi miesto ramybė akino mus spartinti žingsnį, mosikuoti rankomis, šaukti nežinia ką, juoktis, verkti, purtyti galvą, kaip daro bepročiai; manėme, kad bent vienas iš šių žmonių, turinčių kūną, galbūt mums atsakys; manėme, kad toks dirbtinis guvumas užslopins gąsdinamas mintis; manėme išsilaisvinti iš tylos prakeiksmo. Tačiau mūsų kelyje žiojėjo didelės apleistų durų angos; langai buvo panašūs į užmerktas akis; sargybinių bokšteliai ant stogų vangiai tiesėsi dangun. Oras atrodė sunkus it koks kūniškas daiktas; paukščiai, sklendžiantys virš gatvių, pasieniais, tarp piliastrų, musės, sustingusios ir pakibusios ore, atrodė lyg įvairiaspalviai gyvūnai, įkalinti kalnų krištolo luite.
       Nuo miegančio miesto drabnumo mūsų kūnus apėmė baisus nuovargis. Mus supo kraupi tyla. Mes, kurie, panirdami į veiklų gyvenimą, stengėmės užmiršti savo nusikaltimus, mes, kurie gerdavome Letos vandenį, nudažytą svaiginamais nuodais ir krauju, mes, kurie šėlstančioj jūroj banga po bangos stūmėme dienas gyvendami vis naują gyvenimą, per kelias akimirkas buvome sukaustyti nenugalimų varžtų.
       Nuo mus pavergusios tylos Jūros Broliai ėmė kliedėti. Ir tarp keturių spalvų žmonių, kurie suakmenėję stebeilijo į mus, kiekvienas iš jų, bėgdamas nuo baimės, pasirinko prisiminimą iš savo tolimos tėvynės; azijiečiai suspaudė glėbyje geltonodžius ir įgavo tokią pat kaip šie geltoną nešvaraus vaško spalvą; afrikiečiai apglėbė juodaodžius, ir pasidarė tamsūs nelyginant juodmedis; vyrai iš šalies, esančios už Atlantidos, apkabino raudonodžius ir virto raudonmedžio statulomis; europiečiai rankomis apsivijo baltaodžius, ir jų veidai tapo gryno vaško spalvos.
       O aš, Kapitonas su juoda vėliava, neturintis tėvynės nei prisiminimų, kurie galėtų padėti iškęsti tylą, kol mano mintys budi, išsigandęs puoliau tolyn nuo Jūros Brolių, iš miegančio miesto; ir nors mane lenkia miegas ir baisus nuovargis, mėginsiu, vedamas auksingo smėlio bangelių, rasti žaliąjį vandenyną, kuris amžinai vilnija ir taško savo putas.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt